Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai. T. 6: [1964 m. suvažiavimas]

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

SUVAŽIAVIMO DARBAI

VI

ROMA 1969

ACTES DU SIXIEME CONGRES
DE
L'ACADEMIE LITUANIENNE CATHOLIGUE
DES SCIENCES

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJA

LIETUVIU KATALIKU MOKSLO
AKADEMIJOS

SUVAŽIAVIMO DARBAI

VI

Šeštasis L.K.M. Akademijos Suvažiavimas
1964 m. rugsėjo mėn. 4-7 d.
New Yorke, Fordhamo Universitete

Redagavo
A. Livima, S. J.

1969
LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS LEIDINYS
Piazza della Pilotta 4
ROMA

Spaustuvės išlaidos apmokėtos Dr. Juozo Kazicko lėšomis
Tiražas 1000 egzempliorių

Spausdino Pontificia Universita Gregoriana spaustuvė Romoje

< a
< 4
6 A
TE TERIAD ĖS
Di SUA SANTITA

N.27363

DAL VATICANO, July 31, 1964

Dear Father Jaskiewicz,

The Holy Father was pleased to learn that the Catholic Lithuanian Academy,
founded in 1922, would hold its sixth Convention from September 5th to September
Tth at Fordham University in New York. The Pontiff has directed me to address,
in His name, a message of good wishes and encouragement to the participants of
this Convention.

That Lithuanian intellectuals have devised this means of gathering together
men of learning to promote further study and cultural development of the Lithuanian
people is a source of much consolation to His Holinesa,. Today, almost more than
ever before, it is necessary to hold on to those values which are most dear,
especially when they seem to be attacked on all sides, The Lithuanian people for
centuries have struggled to maintain their faith despite great odds, and today to
see them meeting with the expreas purpose of extending the influence of catholic
learning is a cause for heartfelt satisfaction. The Holy Father expresses His
felicitations to all the members and organizers of this Academy, and He assures
them of His prayers for a successful outcome of their meetings. He, the Common
Father af all, encourages the members of the Academy to instill even deeper
the principles which make for better and more exemplary catholic Living. To thia
end, He imparts to the participants and to the Lithuanian people who support
this endeavour, His paternal Apostolic Blessing.

With my own good wishes for a successful VI Convention, I am
Sincerely yours in Christ,
Rev. WALTER C.JASKIEWICZ, S, J. . “
Lithuanian Catholic Academy 4 £. E o p".
Fordham University * / ) Va
BRONX, New York 10455 U

L. K. M. AKADEMIJOS VI SUVAŽIAVIMO DALYVIŲ TELEGRAMA

New YoRk, 4.IX.1964.

ŠV. TĖVUI

CATHOLICA SCIENTIARUM ACADEMIA LI-
TUANA PUBLICUM DE GUAESTIONIBUS DIVI-
NARUM HUMANARUMOUE DISCIPLINARUM CON-
GRESSUM NEo-EBORACI DIEBUS 5-7 MENSIS
SEPTEMBRIS ACTURA, OBSEGUII AC DEVOTIONIS
SENSA TiBIi, PaTER BEATISSIME, EXHIBET,
TuAMąUE APOSTOLICAM "BENEDICTIONEM,
RUAE STUDIA NOSTRA PROVEHAT, SOLETUR
HUIUS ACADEMIAE SODALES, CONVENTUS
LABORIBUS AUSPICETUR, HUMILITER 1MPLORAT

ANTANAS LiviMa, S. I.
Academiae Praeses

Dr. Juozas Kazickas,

L. K. M. Akademijos narys ir didis jos mecenatas

PRAKALBA

Lietuviu Katalikų Mokslo Akademija savo seną tradiciją, kas
treji metai šaukti Akademijos nariu Suvažiavimą, ir tremtyje išti-
kimai vykdo. Nors Šeštasis Suvažiavimas vyko su dideliu pasise-
kimu, išleisti jo darbus sekėsi daug sunkiau. Ivairios kliūtys trukdė
greitą darbu išleidimą.

Pagrindinė kliūtis buvo sunkumas gauti visu paskaitininkų
studijas. Net per penkeris metus nepavyko ju visu sumedžioti. Nebe-
galint ilgiau laukti, nors apgailestaujant, reikia pasitenkinti tuo kas
turima. Šia proga labai atsiprašoma kitu autoriu, kurie laiku atsiuntė
savo studijas ir kuriems nusibodo belaukiant.

Redaktoriui tenka susidurti ir su kitomis techninėmis kliūtimis,
kurios nepalyginamai daug pareikalauja laiko ir energijos — stoka
precizijos, ypatingai išnašose ir bibliografijos daviniuose : nepilnas
veikalo pavadinimas, stoka išleidimo vietos ir melu, nenurodymas
cituojamo veikalo puslapio, cituojama ne iš originalų, bet iš vertimų,
netgi iš populiarių leidiniu, nevienodas citavimo būdas įvairiuose
kraštuose, asmenvardžių iškraipymas — nevienodas jų rašymas
tame pat straipsnyje ir td.

Savaime aišku, moksliniame veikale redaktorius negali kištis
i autoriu pažiūras, dėstomas mintis ar atstovaujamas teorijas, —
visa tai paliekama pačių autorių atsakomybei, — bet jo pareiga laukti
ir net reikalauti pilnos ir tikslios dokumentacijos. Negaunant iš
autorių tų papildomų duomenų, sunki, vos pakeliama našta gula ant
redaktoriaus pečių. Nežiūrint penkerių metu dideliu pastangų, re-
daktoriui nepasisekė visus tuos trukumus pilnai pašalinti. Viena-
kita smulkmena pasiliko. Reikia laukti ir tikėtis, kad ateityje autoriai
bus savo studijų dokumentacijoje tikslesni.

Beleidžiant ši Suvažiavimo Darbu tomą, gyvai prisimena ir
pats Suvažiavimas, jo kelianti nuotaika. Tai graži proga dar kartą
išreikšii padėką visiems prisidėjusiems prie šio Suvažiavimo paruo-
šimo : tiek organizatoriams, tiek paskaitininkams, o ypatingai didžiam
mecenatui dr. Juozui Kazickui, finansavusiam pati Suvažiavimą ir
davusiam lėšų šio tomo išleidimui.

X PRAKALBA

Pagaliau lieka dar padėkoti mieliems darbo talkininkams už
neikainojamą jų pagalbą : kun. Vladui Delinikaičiui už labai kruopš-
tu korektūru atlikimą, o kun. Rapolui Krasauskui už didelės kan-
trybės reikalaujanti vardyno sudarymą.

Kun. A. Liuima, 8. J.,
Suvažiavimo Darbu VI tomo redaktorius

Roma, 1969 m. gruodžio 25 d.,
Kalėdu šventėje

TURINYS

KaRDINOLOo A. G. CICOGNANI LAIŠKAS .
TELEGRAMA Šv. Tėvui

PRAKALBA

TURINYS . |

Suvažiavimo DaRBŲ DIENOTVARKĖ .

PILNATIES POSĖDŽIŲ PASKAITOS

JUOZAS L. NAVICKAS
VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE .
Materialism and the significance of values (Summary)
SIMAS SUŽIEDĖLIS

LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS
The struggle of the Lithuanian nation to Tetain its "Roman
alphabet (Summary)

TEOLOGIJOS SEKCIJA
PRANAS BRAZYS

PsicHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE .
Psychanalise A la lumiėre de la doctrine catholigue
VALDEMARAS CUKURAS
KoNKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA .
Theology of concrete realities (Summary) .
ANTANAS LIUIMA

GyvosIos DVASIOS UŽDAVINIAI MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE .
Les devoirs de Vesprit devant le matėrialisme (Rėsumė) .

FILOSOFIJOS SEKCIJA
FELIKSAS JUCEVIČIUS
MEDŽIAGOS SAMPROTIS . š
Consideration on matter (unnaryj

TEISĖS MOKSLO SEKCIJA
BRONIS KASLAS

MODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA . . iš
Development of the concept of the modern stato (Summary)

1

130

131

133
152

153

155
169

XII TURINYS

ISTORIJOS MOKSLŲ SEKCIJA
JUOZAS JAKŠTAS

PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS 5
The delayed conversion of Lithuania įšummasyj .
RAPOLAS KRASAUSKAS
KATALIKU BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMžIUJE. NuosMUKIO
PRIEŽASTYS IR ATGIMIMO VEIKSNIAI
Die Katholische Kirche in Litauen im XVI. XVII. J abrhkundert,
Die Ursachen des Verfalls und die Faktoren des Aa
(Zusammenfassung) šoks 64 8 8 8
VIKTORAS GIDŽIŪNAS
VIENUOLIJOS LIETUVOJE, IX-XV AMŽIAI . .
Monastic orders in Lithuania IX-XV (Summary)
KAZIMIERAS MATULAITIS

ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS Siosiačias JO ASMENS IR VEIKLOS
BRUOŽAI .

Archiepiscopus Franciscus Karevičius (Surmmarium) .

POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ SEKCIJA

ANTANAS MUSTEIKIS

KoEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ . .
Coexistence and religious freedom (Šūmmary) .

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS SEKCIJA

ANTANAS SUŽIEDĖLIS

KALTĖS SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE . .
The concept of guilt in theory of mental illness (Summary) |

TIKSLIŲJŲ IR GAMTOS MOKSLŲ SEKCIJA

ADOLFAS DAMUŠIS
ĮVADAS ATIDARANT TIKSLIŲJŲ IR GAMTOS MOKSLŲ SEKCIJOS
PoSĖDI L. K. M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO METU . .
Introduction aux travaux de la section des Sciences
JONAS GYLYS

KELETAS BRUOŽŲ IŠ ANTIDEPRESINIŲ VAISTŲ VYSTYMOSI
Some aspects of the development of the antidepressant drugs
(Summary) . .

MEDICINOS MOKSLŲ SEKCIJA

ZENONAS DANILEVIČIUS

Vėžio ETIOLOGIJA .
The etiology of cancer kos

171

188

TURINYS

ALGIMANTAS GRINIUS

HoRMOoNAl MODERNIOJ TERAPIJOI IR PATOLOGIJOJ . .
Hormones from the modern Japo sea and pathologic points
of view (Summary) .

DOMAS JASAITIS

NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE
Nationalsocialist and communist genocide in Lithuania (Sum-
mary)

LITERATŪROS IR KALBOS MOKSLO SEKCIJA

ANTANAS VAIČIULAITIS

LIETUVIŲ LITERATŪROS PROBLEMOS SVETUR . . S
Les problėmes de la littėrature lituanienne Aa Vėtranger

SUVAŽIAVIMO DARBŲ EIGA

JUOZAS VAIŠNORA
ŠEšTOJO L. K. M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO EIGA . .

ANTANAS LIUIMA
I MOKSLĄ IR KŪRYBĄ
Sciences et Arts

RAPOLAS KRASAUSKAS
ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ . .

XIII

359

365

367

423

425

427

435

437

451

461

ŠEŠTOJO LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS

18-21 val.

10

12
13

SUVAŽIAVIMO DIENOTVARKĖ

1964 m. rugsėjo mėn. 4-7 d.
New Yorke, Fordhamo Universitete

PENKTADIENI, RUGSĖJO 4 d.
Registracija (Labby Campus Center salėje)

ŠEŠTADIENI, RUGSĖJO 5 d.

val. 30 min. Registracija (Labby Campus Center salėje)

val.

val.

val.

val.

Votivinės šv. Mišios į Šventąją Dvasią. Aukoja
prel. Jonas Balkūnas Fordhamo universiteto
bažnyčioje.
SUVAŽIAVIMO ATIDARYMAS
(Campus Center Ballroom)
1. Suvažiavimui ruošti komiteto pirmininko prof.
Vlado Jeskevičiaus, S. J., žodis.
2. Prezidiumo sudarymas.
3. L.K.M. Akademijos pirmininko prof. Antano
Liuimos, S. J., žodis.
4. Įvadinė paskaita : prof. Juozas L. Navickas —
Vertybiu prasmė materializmo akivaizdoje.
Priešpiečiai universiteto valgykloje.

SEKCIJŲ POSĖDŽIAI

I. LiTERATŪROS IR KALBOS MOKSLO SEKCIJA

(Campus Center Ballroom)

Vadovauja dr. Leonardas Andriekus, O.F.M.

1. Prof. Antanas Salys — Lietuviu kalbos raida
dabartinėje Lietuvoje.

2. Prof. Alfredas Sennas — Neišspręsti lietuviu
kalbotyros klausimai.

3. Antanas Vaičiulaitis — Dabartinės lietuviu
literatūros problemos.

II. PoLiTINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ SEKCIJA
(Campus Center 235 salė)
Vadovauja prof. Vytautas Vardys
Paskaitą skaito prof. Antanas Musteikis — Laisvė

enciklikos Pacem in terris šviesoje.

15
15
16

10

11
14

val.
val.
val.

val.

val.
val.

L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO DARBU DIENOTVARKĖ XV

30 min.
50 min.

30 min.
30 min.

III. MEDICINOS MOKSLU SEKCIJA
(Campus Center 236 salė)
Vadovauja dr. Domas Jasaitis

1. Dr. Zenonas Danilevičius — Vėžio etiologija.

2. Dr. Alfonsas Grinius — Hormonai moder-
nioj terapijoj ir patologijoj.

3. Dr. Domas Jasaitis — Raudonasis ir rudasis
genocidas Lietuvoje.

Petrauka.

Tu pačiu sekcijų posėdžiu tęsinys.
Kokteilis ir susipažinimo pietūs universiteto val-
gykloje.
SEKMADIENI. RUGSĖJO 6 d.
Pamaldos universiteto bažnyčioje. Šv. Mišias
aukoja ir pamokslą sako vysk. Vincentas Brizgys.
Priešpiečiai universiteto valgykloje.
SEKCIJŲ POSĖDŽIAI
I. IsTORIJOS MOKSLŲ SEKCIJA
(Campus Center 234-235 salė)

Vadovauja prof. Zenonas Ivinskis, pavaduoja

dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M.

1. Dr. Juozas Jakštas — Pavėluotas Lietuvos
krikštas.
2. Kun. lic. Rapolas Krasauskas — Veiksniai

nulėmę katalikybės atgimimą Lietuvoje.

3. Dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M. — Vienuo-
lijų reikšmė Lietuvoje.

4. Dr. Kazimieras A. Matulaitis, M. I. C. — Ar-
kivyskupas Pranciškus Karevičius ; jo asmens
ir veiklos bruožai.

II. TrKSLIŲJŲ IR GAMTOS MOKSLŲ SEKCIJA

(Campus Center 229 salė)
Vadovauja prof. Adolfas Damušis

1. Prof. Adolfas Damušis — Įvadinės pastabos
apie sekcijos pranešimu pobūdi.

2. Prof. Romualdas Zalubas — Retuju žemiu
spektrai ir jų atominė struktūra.

3. Prof. Ričardas Kontrimas — Epitaksinis kris-
talu ir transistoriu augimas.

4. Dr. Jonas Gylys — Eksperimentiniai vaistų

terapijos aspektai prieš psichines ligas.

„ Dr. Jonas Genys — Augalų genetika.

ot

XVI L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO DARBU DIENOTVARKĖ

15 val.
15 val. 30 min.
19 val.

9 val.

11 val.

13 val. 30 min.

15 val.

III. FriLosoFIJOS SEKCIJA
(Campus Center 236 salė)

Vadovauja dr. Juozas Girnius
Paskaitą skaito kun. dr. Feliksas Jucevičius —
Filosofinė medžiagos samprata.
Pertrauka.
Tu pačiu sekcijų posėdžių tęsinys.
Banketas (Campus Center Ramskeller).

PIRMADIENĮ, RUGSĖJO 7 d.

Šv. Mišios už mirusius L. K. M. Akademijos na-
rius. Mišias aukoja prel. Pranciškus Juras.

SEKCIJŲ POSĖDŽIAI

I. TEoLOoGIJOS SEKCIJA
(Campus Center 234-235 salė)
Vadovauja prof. Antanas Liuima, S. J.

1. Dr. Pranas Brazys, M. I. C. — Psichoanalizė
kataliku mokslo šviesoje.

2. Kun. dr. Valdemaras Cukuras — Konkrečios
dabarties gyvenimo tikrovės teologija.

3. Prof. Antanas Liuima, S. J. — Gyvosios dva-
sios uždaviniai materializmo akivaizdoje.

II. TEISĖS MOKSLO SEKCIJA
(Campus Center 236 salė)
Vadovauja ir paskaitą skaito prof. Bronius
Kaslas — Krikščioniškos valstybės ir visuome-
nės sąvokos raida.

III. PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS SEKCIJA
(Campus Center 229 salė)
Vadovauja prof. Vytautas Bieliauskas
Paskaitą skaito prof. Antanas Sužiedėlis — Kaltės

sąvoka ir rolė psichiniu sutrikimų vystymesi.
Priešpiečiai universiteto valgykloje.

IŠKILMINGAS POSĖDIS

1. Šimto metu nuo spaudos draudimo minėjimas.
Paskaitą skaito prof. Simas Sužiedėlis — Lie-
tuviu tautos kova dėl raidės.

2. Suvažiavimo uždarymas. Kalba prof. Antanas
Liuima, S. J., L. K. M. Akademijos pirmininkas.

PILNATIES POSĖDŽIU PASKAITOS

Prof. Dr. Juozas L. NavIokKAS

VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE

Prof. SiMAS SUŽIEDĖLIS

LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS

VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE

Vienas iš svarbesnių šio suvažiavimo uždaviniu yra užmegsti
ir išvystyti teologinį, filosofini ir mokslini pokalbį su materializmu.
Kritiškas dialogas yra būtina sąlyga materializmą geriau suvokti
ir iškelti dalykus, kurie šioje doktrinoje yra susiaurinti, suprastinti,
iškreipti arba visai neatpažinti. Iš tikruju, niekas taip nežaloja
žmogaus sąmonės kaip įsitikinimas, kad neverta ir nenaudinga
domėtis priešiška pasaulėžiūra. Mūsu nuomone, idėju konfronta-
cija pažadina kritinį nusiteikimą, įžiebia gilesnio supratimo rūpestį
ir suaktyvina perėjimą iš nesvarstančios dogmatinės sąmonės
į svarstančią, asmeninę sąmonę. Būti atviram priešiškos pasau-
lėžiūros keliamoms problemoms yra gera priemonė ne tik tobuliau
pažinti dabarties intelektualinį klimatą, bet kartu pagilinti savas
pažiūras, kad būtu galima panaudoti jas efektyviai veiklai.

Kritiškas pokalbis yra visuomet skirtas pasimokymui. Žinoma,
pažindami materializmą iš anksčiau, suprantame, kad ši teorija,
sudaiktindama visas tikrovės apraiškas, labai blankiai nušviečia
žmogaus egzistenciją. Tačiau net klaidingoje doktrinoje gali būti
paslėptu tiesu, kurios savo pačia prigimtimi kelia atsakomybę
jas pažinti. Kiekvienoje tiesoje yra įaustas reikalavimas, kad
ji būtu ieškoma, pažinta ir pripažinta. Štai kodėl ir mokslingasis
popiežius Pijus XII savo enciklikoje Zumani generis nedviprasmiškai
pastebi, kad «klaidingos doktrinos skatina protą dar su didesniu
dėmesiu panagrinėti kai kurias filosofines ir teologines tiesas »1.
Čia popiežius aiškiai įžvelgia, kad ir klaida turi neabejotinai svarbu
vaidmeni tiesos atskleidimo darbe.

Teologijos, filosofijos ir paskirujų mokslu pokalbis su mate-
rializmu yra labai prasmingas ir sudėtingas uždavinys. Yra dau-
gelis priežasčiu, dėl kurių šios pažinimo sritys privalo domėtis
materializmu ir jį studijuoti.

Teologui privalu domėtis materializmu todėl, kad ši pasau-

lėžiūra yra klystkelis, paneigiantis viršgamtinę tikrovę ir dvasines

1 Pasinaudota Humani generis prancūziškuoju vertimu, kuris pasirodė
Revue Thomiste, 50 t. (1950), 5-31 psl.

4 JUOZAS L. NAVICKAS 2*

apraiškas šioje tikrovėje. Tačiau šis teologo rūpestis siekia toliau
ir giliau. Jam neužtenka žinoti, kad dabarties pasaulis yra dva-
siniai sužalotas, kad materializmas griauna žmonijos egzistencijos
pamatus. Kataliku teologo domėjimasis materializmu reiškia taip
pat domėjimąsi klystančiu artimu. "Todėl jo atsakomybė yra
pažinti ir kovoti prieš blogi ir klaidas, kad galėtu padėti savo
artimui. Kitaip sakant, jo domėjimasis materializmu yra atremtas
į meilę, kurios prigimtyje slypi noras priartėti prie asmens su klai-
dinga pasaulėžiūra.

Teologo abejingumas ir jo rūpestis artimo siela yra nesude-
rinami dalykai. Todėl teologas, ir analogiškai kiekvienas tikintysis,
turi atsakomybę pagilinti materializmo pažinimą, nes, išsireiškiant
paprastais Pijaus XII žodžiais, yra « negalima pasirūpinti sergan-
čiuoju jo gerai nepažįstant » Ž.

Iš čia kaip tik ir išplaukia gyvos ir aktualios teologijos svarba,
teologijos, kuri domėtusi modernaus pasaulio aspiracijomis ir
kalbėtų dabarties kalba.

Filosofas turi studijuoti materializmą dėl to, kad ši doktrina
pretenduoja į galutinį tikrovės išaiškinimą, reikalaudama sau
filosofijos mokslo vardo ir teisiu. Ši filosofinė pretenzija turi būti
radikaliai patikrinta ir nušviesta, sugretinant materialistu spren-
dimus su pačia tikrove, nes filosofijos mokslas save realizuoja
kontroversines išvadas peržiūrėdamas ir jas patikrindamas įžval-
gos aktu.

Medžiagos sąvoka yra vienas iš seniausiu konceptualiniu įran-
kiu vakaru mąstymo tradicijoje. Todėl ir nenuostabu, kad kiekvie-
nas žymesnis filosofas nuo Talio laikų negalėjo apsieiti be šios
pagrindinės idėjos. Labai dažnai pradinis sprendimas apie medžia-
gos prigimtį ir jos ontologinį vaidmenį galutinai apspręsdavo visos
filosofinės sistemos kryptį ir charakterį. Tas ypatingai ryšku gry-
name materializme, kur visa tikrovė yra suvedama į medžiagos
kategoriją. Šio sudaiktinimo neišvengia ir pats žmogus. Merleau-
Ponty žodžiais išsireiškiant, « materialistui žmogus yra fiziniu,
psichologiniu ir socialiniu įtaku padaras, kurios jį išoriniai apspren-
džia, padarydamos iš jo daiktą kitu daiktu tarpe » 3.

Kas yra ta medžiaga, kuriai materializmas skiria besąlyginę
svarbą? Atrodo, niekas nagali paneigti fakto, kad visi mūsu
tiesioginės patirties objektai turi daiktiškumo pradą, kurį akivaiz-
džiai patvirtina pojūtinis pažinimas. Bet ar tiesa, kad tikrovė
yra medžiagiškai vienalytė, kad būtis ir medžiaga yra sutampan-

* Ten pat.
3 M. MERLEAU-PONTY, Sens ei non-sens, Paryžius, 1948, 142 psl.

3* VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 5

čios sąvokos? Ar turime abejoti, kad žmogus nepatiria jokio
daikto, kuris nuo medžiagos nepriklausytu. Štai, ir pats paži-
nimo aktas priklauso nuo pojūčiais patiriamų medžiaginiu objektu,
nuo fiziologinio vyksmo, nuo vaidiniu, kuriuose aptinkame medžia-
gos ženklus. Įsigilinę į šiuos dalykus galime suprasti, kodėl filo-
sofijos istorijoje materializmas vienoje ar kitoje formoje visuomet
reiškėsi ir tebesireiškia.

Yra nesunku materializmą pavadinti pseudo-filosofijos vardu.
Taip pat lengva pasakyti, kad materializmas yra sąmonės nesu-
brendimo ir atsilikimo padarinys, kad jo esminė klaida yra dali-
nės tiesos pastatymas i pagrindinės tiesos vietą, kad tai, kas tikro-
vėje užima žemesnę vietą, materializme tampa causa ezemplaris
to, kas toje pat tikrovėje užima aukštesnį rangą. Tačiau yra daug
sunkiau išvystyti kritišką dialogą, kuris, jei taip galiu išsireikšti,
pats save pagristų ir metodiškai prie šių bendrųjų išvadų privestų.
Todėl materializmo kritika turi remtis grynai filosofine įžvalga,
o ne tik paprastu loginiu konstrukciju kūrimu ir jų derinimu.

Kodėl mokslininkas privalo domėtis materializmu, yra klau-
simas, į kuri nelengva atsakyti. Mums atrodo, kad atsakymas
į ši klausimą suponuoja filosofijos ir mokslo santykio nušvietimą,
nes materializmas, kaip visiems yra aišku, nėra mokslas, bet filo-
sofinė teorija.

Visų pirma pastebėkime, kad kaip filosofija negali išspręsti
mokslinių problemų, taip mokslas nepajėgia išrišti filosofinės pras-
mės klausimų. Mokslai ir filosofija analizuoja tik savo problemas
ir vadovaujasi savais metodais. Kitaip sakant, šios dvi pažinimo
sritys yra formaliai skirtingos ir savarankiškos. Tačiau istoriškai
kalbant, filosofija, įskaitant materializmo teoriją, yra padariusi
nepaprastą įtaką ir atlikusi svarbu vaidmenį mokslo raidoje. Ne-
galime taip pat pamiršti, kad mokslas ir jo atskleistos tiesos turėjo
lemiančios reikšmės kai kuriems filosofams. Tačiau šioje vietoje
mums nerūpi abipusė filosofijos ir mokslų istorinė de facto įtaka.
Mums kur kas svarbiau panagrinėti klausimą, ar yra tarp šiu
sričių koks nors objektyvus ryšys. Žinoma, čia negalėsime šio
klausimo net schematiškai pasvarstyti. Todėl turime pasitenkinti
tik keliais pavyzdžiais, kurių uždavinys bus nurodyti filosofijos
ir mokslo santykio įvairavimą.

Apsvarstę mokslo priklausomumą nuo filosofijos fizikoje ar
chemijoje, galime padaryti bendrą išvadą, kad šie mokslai jokios
filosofijos ar pasaulėžiūros nesuponuoja. Kokios bebūtų chemiko
ar fiziko filosofinės pažiūros, jų poveikis moksliniame darbe nega-
li atsispindėti, kadangi šios sritys jokio nusistatymo filosofiniu
objektu atžvilgiu neimplikuoja.

6 JUOZAS L. NAVICKAS 4+

Tačiau kituose moksluose, kaip biologijoje, biochemijoje ar
zoologijoje, mokslininko filosofinės pažiūros tam tikrą įtaką visuo-
met gali padaryti. Žinoma, mes čia nekalbame apie filosofijos
įtaką paskiruose tyrimuose ar hipoteziu konstrukcijoje, bet apie
principini gyvu būtybiu įvertinimą ir spręsmus evoliucijos teorijoje,
kurie atspindi tam tikrus įsitikinimus filosofinės problematikos
atžvilgiu.

Nemaža filosofijos įtaka pasireiškia ir istoriko darbuose. Yra
aišku, kad materialistas istoriją rašys vienaip, o nematerialistas
— kitaip, personalistas duos vienokią interpretaciją, kolektyvistas
— kitokią. Net ir Rankes istorijos interpretacija, pasiremianti
principu wie das denn eigentlich gewesen, suponuoja, kad ir nesu-
formuluotas pažiūras filosofinių problemų atžvilgiu.

Pagaliau, dar tampresnį filosofijos ir mokslo santyki randame
moderniose disciplinose, kaip psichologijoje, psichiatrijoje ar socio-
logijoje. Psichologas su materialistine pasaulėžiūra vargu supras
skirtumą tarp paprastos inhibicijos ir etinio reikalavimo. Mate-
rialistinės orientacijos psichiatras tikrai nebus pasirengęs pripa-
žinti skirtumą tarp kaltės komplekso ir moralinio atgailos akto.
Iš čia seka, kad filosofinis tikrovės pažinimas yra būtina sąlyga
vaisingiems tyrimams šiose srityse.

Pabaigai norėčiau suminėti dar vieną faktą, kuris savo pras-
mingumu galėtu sužadinti mokslininko susidomėjimą materia-
lizmu.

Neretai pasitaiko, kad materializmas ateina prisidengęs scien-
tizmo skraiste ir prisiplakęs prie griežtuju ir gamtos mokslų, atlieka
ju pervertinimo darbą. Pagarba mokslo vertei yra geras dalykas,
bet kai šis įvertinimas virsta besąlyginiu, jis tuomet veda į scien-
tizmą. Kitaip sakant, kai mokslo pervertintojas pradeda tvirtinti,
kad vienintelė tikrovė yra tik tai, ką nagrinėja gamtos mokslai,
scientizmo ir materializmo teorijos susijungia, skelbdamos dalykus,
kuriu net pats mokslas negali patvirtinti. William Luijpeno žo-
džiais, «scientizmas yra materialistinė teorija, nes, išskyrus medžia-
ginius daiktus, kuriuos tyrinėja gamtos mokslai, scientizmo šali-
ninkui daugiau niekas neegzistuoja » *.

Iškėlę teologijos, filosofijos ir paskiruju mokslu pokalbio su
materializmu reikalingumą, norėtume dabar sustoti prie vieno
specialaus klausimo, kurio analizė mums leistu šiame pokalbyje
aktyviai dalyvauti. Tam reikalui renkamės vertybių ir jų prasmės
problemą, kuri materializme yra netinkamai iškelta ir išspręsta.

* W. A. LurseEN, Ezisientiai Phenomenology, Pittsburghas, 1960, 15-16 psl.

52 VERTYBIU PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAZDOJE 7

Turėdami autentiškų patirčių vertybiu srityje ir matydami, kad
vertybė ir medžiaga tikrovėje nevisuomet sutampa, negalime
sakyti medžiagą esant vieninteliu tikrovės elementu. Todėl norė-
tume su atsidėjimu pasitikrinti, ar šiu dienu materializmo teo-
rijoje tikrai nėra vietos nei sąmonės aktams, kuriais vertybes
pažistame, nei kokybinėms vertybėms, kurioms negalime priskirti
bet koki medžiaginį pradą.

Kai metame žvilgsnį į mūsų pasirinktą klausimą, aiškiai
suprantame, kad negalėsime jo atsakyti nei bendromis aptartimis,
surinktomis iš įvairių šaltinių, nei paprastu ju sugretinimu. Ver-
tybių prasmė materializmo akivaizdoje yra klausimas, kurį galime
išrišti tik nuoseklios filosofinės analizės pastangomis. Priimdami
šį reikalavimą, mes taip pat suprantame, kad tokia analizė supo-
nuoja tam tikrą metodinę tvarką. Visai nesvajodami, kad mūsų
pasirinkta tvarka yra vienintelė, išsamiausia ir nuosekliausia,
manome, kad visu pirma turėtume surasti savo dialogui išeities
tašką. Atrodo, kad pakankamai tvirtą tašką galime rasti verty-
biu ir medžiagos priešfilosofiniame pažinime ir akivaizdume. Šį
dalyką nušviesti bus mūsų pirmasis uždavinys.

Kadangi materializmas tikrovės ir jos vertybiškumo pagrindus
randa medžiagoje, yra reikalinga nustatyti tikslią medžiagos sam-
pratą, pasiteiraujant, ar šios doktrinos rėmuose yra kas nors ne-
medžiagiško. Todėl antrasis svarstymas bus skirtas medžiagos
sąvokai suprasti.

Sprendžiant vertybiu klausimą, gali susidaryti vaizdas, kad
vertybiu mokslas yra nesujungtas su mokslu apie būti. Jau 1931 m.
prof. Kuraitis savo Ontologijoje nusiskundė, kad « mokslas apie
vertybes (yra) nesurišamas su mokslu apie realybę »*. Todėl tre-
čioje skiltyje panagrinėsime būties ir vertybiu klausimą.

Patirtis aiškiai liudija, kad žmogaus valią pažadina ir moty-
vuoja nebūtinai tie dalykai, kurie yra medžiaginiai, bet tie, kurie
mums pasirodo svarbūs. Valia yra neabejinga tik svarbiems daly-
kams. Svarbos sąvokai nušviesti ir ją sugretinti su medžiagos
sąvoka bus ketvirtojo apsvarstymo uždavinys.

Nurodydami pagrįstą skirtumą tarp ontologiniu ir aksiologi-
niu vertybių, galime iškelti materializmo rimčiausius trūkumus.
Jei kartais ontologinėse vertybėse medžiaga yra konstitutyvinis
elementas, tai aksiologinėse vertybėse medžiaga niekada tokio
vaidmens neatlieka. Šiam klausimui panagrinėti skiriame penktąją
vietą.

* P. KuRaiTis, Ontologija, Kaunas, 1931, 187 psl.

8 JUOZAS L. NAVICKAS 6*

1. Priešfilosofinis vertybiu ir medžiagos pažinimas. — Patiekda-
mi savo klausytojams vertybiu klausimą, visiškai neapsiriksime
pasakę, kad pradinė ir bendroji vertybės prasmė yra kiekvienam
lengvai suvokiama. Kad vertybė yra prasmingas dalykas, kad
ji daug reiškia ir pasako, tai yra beveik eilinis visu mūsų patyrimas
ir išgyvenimas. Mat vertybė, kaip ir medžiaga, turi priešfilosofinį
akivaizdumą, kuris iškyla kasdieninėje patirtyje.

Kai kasdieniniame gyvenime kalbame apie gėrį ar vertybes,
tai geru ar vertingu vadiname tokį daiktą, kuris mums patinka,
kuris yra kokiam reikalui naudingas, kuris atlieka jam skirtą
uždavinį. Todėl ir sakome: čia geras gėrimas, ten geras laikrodis,
mokslas yra geras dalykas, kultūra yra vertingas veiksnys. Šioje
kasdieninėje, pradinėje vertybių pažinimo plotmėje ir su materia-
listais lengvai susikalbėsime, nes jie taip pat pripažįsta, kad yra
gerų gėrimu, kad laikrodžiai turi savo vertę, kad mokslas ir kul-
tūra yra svarbūs dalykai.

Labai panašios sąlygos supa ir medžiagos terminą. Kasdie-
ninėje kalboje šis žodis reiškia kūnus, objektus, dalykus, kuriuos
patiriame tiesioginiu būdu. Dažnai medžiagos terminu nurodome
ir tas daiktu ypatybes, kurias pojūčiais betarpiškai pažįstame.
Žinoma, kasdieninio sąmoningumo plotmėje niekam nė į galvą
neateina, kad medžiagos terminas galėtu išreikšti tiktai kūniško
daikto dalį, tiktai tą elementą, kuris įeina į daikto sudėti.

Vertybiu ir medžiagos spontaniškasis pažinimas yra jų filo-
sofinio pažinimo pradžia ir versmė. Kada natūralus ir sponta-
niškas vertybiu ir medžiagos suvokimas atsitrenkia į gilesnio ir
pagrindinesnio pažinimo interesą, kada šie dalykai savo svaigi-
nančiu prasmingumu iššaukia kognityvini nerimą, tuomet verty-
biu ir medžiagos klausimas su savo mislingumu atsiduria filosofinio
tyrinėjimo plotmėje.

Pirmiausia pažiūrėkime, kokia yra materialistinės filosofijos
medžiagos ir vertybiškumo samprata.

2. Materialistinė medžiagos sąvoka. — Pasiteiraudami apie
medžiagos sampratą materializme, mes visai nė negalvojame teigti,
kad materialistams medžiagoje slypi pagrindinė filosofijos problema.
Modernieji materialistai savo darbą pradeda ne su medžiagiškumo
ar vertybiškumo klausimu, bet su sąmonės ir medžiagos santykio
problema. F. V. Konstantinovo redaguojama Filosofijos Enciklo-
pedija aiškiai pažymi, kad «sąmonės ir medžiagos santykis yra
pagrindinis filosofijos klausimas »5. Toje pat vietoje nurodoma,

* F. V. KoNSTANTINOV (redaktorius), Filosofjskaja Enciklopedija, Maskva,
1960, 483-b psl.

7 VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 9

kad sąmonės ir medžiagos santykis yra tas išeities taškas, nuo
kurio priklauso visu filosofiniu klausimu išsprendimas *. Šitaip
iškelto klausimo šviesoje pasisiūlo dvi pastabos. Pirma, verty-
biškumo klausimo sprendimas yra įmanomas tik atsirėmus į są-
monės ir medžiagos santykio išsprendimą. Kitaip sakant, verty-
biu klausimas, kaip ir visi kiti filosofinio turinio klausimai, pri-
klauso nuo tos problemos išrišimo, kurią materialistai laiko pa-
grindine. Antra, ši modernaus materializmo iškelta problema yra
tik skolinys iš F. Engelso veikalo Luduig Feuerbach und der Aus-
gang der klassischen deutschen Philosophie, kur mąstymo ir būties
santykis yra pavadintas didžiuoju filosofijos klausimu *.

Sąmonės ir medžiagos santykio klausimas vienaprasmiškumu
nepasižymi. Tą puikiai suprato ir dialektinio materializmo atsto-
vai, jį nušviesdami ir paaštrindami šalutiniais klausimais, pasko-
lintais iš Engelso ir Lenino veikalu. Būtent, kas eina pirma :
gamta (t.y. būtis, medžiaga) ar dvasia (t.y. protas, sąmonė, idėja) ?
Ar medžiaga apsprendžia mąstymą, ar mąstymas yra apsprendžia-
mas medžiagos? Jei kas manytu, kad sąmonės ir medžiagos san-
tykis yra viena problema, o dvasios ir gamtos santykis — kita,
labai klystu, nes materialistui šios skirtingos problemos visiškai
sutampa.

Norėdami geriau isigilinti į materializmo medžiagos sampratą,
pastatykime šiu dienų marksistams du klausimus: kaip ir kokio-
mis savybėmis medžiaga yra aptariama ir koks ontologinis vaidmuo
jai priskiriamas; antra, ar yra dalyku, kuriuose galėtume rasti
objektyvu buvimą ir nemedžiagiškumą ?

Leninas, matydamas, kad medžiagos terminas neatlieka jokio
aiškaus vaidmens empiriniuose moksluose, pasiryžo šią sąvoką
aptarti epistemologiniu būdu, t.y., kaip objektyvią tikrovę, kurią
pažįstame savo pojūčiais ?. Jis taip pat užakcentavo, kad realus
medžiagos egzistavimas už sąmonės ribu yra jos pagrindinė sa-
vybė 10,

Daugelis moderniųjų materialistu yra konservatyvūs ir ne-
linkę į kritišką medžiagos sampratos persvarstymą. Pavyzdžiui,

? Ten pat. Labai panašiai ši problema formuluojama ir oficialiame mark-
sistinės filosofijos vadovėlyje, Osnovi marksisekoi filosofui, Maskva, 1959,
kurio gera santrauka randama J. M. BocHENSKI knygoje, Die dogmatischen
Grundlagen der sowjetischen Philosophie, Dordrecht (Olandija), 1959.

5 Plg. F. ExazLS, Feuerbach und der Ausgang der klassischen deutschen
Philosophie, Stuttgart, 1888, 15 psl.

? V. I. LENIN, Materializm i empiriokriticizm, žr. Sočinenija, Maskva,
41941, 254 psl.

10 Ten pat, 247 psl.

10 JUOZAS L. NAVICKAS 8*

I. D. Panckava, savo veikale Dialektinis materializmas, kuris pasi-
rodė prieš kelerius metus, taip aptaria medžiagos esmę: «Medžiaga
yra filosofinė kategorija, kuri nurodo objektyvios tikrovės egzis-
tavimą nepriklausomai nuo žmogaus; mežiaga yra tai, kas vei-
kia mūsų jutimo organus ir pagamina pojūtinį pažinimą. Ši me-
džiagos aptartis nusako jos esminius bruožus: objektyvią egzisten-
ciją ir sugebėjimą paveikti jutimo organus y V,

ios aptarties akivaizdoje norėtume iškelti tris dalykus. Pirma,
marksistinė medžiagos aptartis implikuoja filosofini sensualizmą,
nes pažinimas yra apribojamas tik jusline patirtimi. Šį materia-
lizmo ryšį su sensualizmu pripažino ir pats Leninas, priimdamas
A. Francko sensualizmo aptarti, paskelbtą Dictionnaire des sciences
philosopkigues, kur sakoma, kad sensualizmas yra materializmas,
kadangi pagal materialistus medžiaga ir kūnai yra vieninteliai
objektai, kuriuos pojūčiai gali pažinti 12. Žinoma, šių dienu mate-
rialistams tai nereiškia gryno empiricizmo ar pozityvizmo. Sovietų
Filosofinė Enciklopedija griežtai pasisako prieš pozityvizmą ir
«įrodymo principą », pripažindama, kad visi filosofinio turinio klau-
simai būtu beprasmiški, jei pozityvistinis įrodymo principas ga-
liotu filosofijoje. Todėl nusikreipdami nuo gryno pozityvizmo, jie
skiria objektyvią vertę atotraukai ir abstrakčioms teorijoms B.
Betgi visi pažinti dalykai pasilieka medžiagiški, ar jie būtu
suvokti per jusles, ar atotraukos keliu, ar pagaliau, logiškai
išvesti.

Antra, jei objektyvi egzistencija aptaria pagrindinę medžia-
gos savybę, tai tokia pozicija ne tik kad nieko nepasako apie medžia-
gos esmę, bet ir neprieštarauja nei objektyviam idealizmui, nei
jokiai realistinei filosofijai. "Todėl ir nenuostabu, kad Filosofinės
Enciklopedijos bendradarbiai pamažu pradeda suprasti, kad apsi-
sprendimas už medžiagos objektyvią egzistenciją nepakankamai
aiškiai charakterizuoja materialistinę poziciją '.

Trečia, aprėždami žinojimą pojūtinio pažinimo ribomis, mate-
rialistai niekuomet nesiims įrodinėti tų dalyku buvimo, kurie
juslėmis yra nepasiekiami. Tiesa, juslinis pažinimas gali būti
suintensyvintas, praplėstas ir padidintas. Pavyzdžiui, nors elektro-
magnetinis laukas juslėmis betarpiškai yra neprieinamas, jo medžia-
giškumas gali būti susektas metodais, kurie praplečia juslinio
pažinimo akiratį ir pojūčius patobulina. Miūller-Markus labai

"I. D. PaNcKAva, Dialektičeskij materializm, Maskva, "1958, 133 psl.

B2V.1. LEniN, Materializm i empiriokriticizm, žr. Sočinenija, Maskva,
*1941, 118 psl.

5 Filosofskaja enciklopedija, 242-a psl.

M Ten pat, 210-a psl.

9* VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 11

teisingai pastebi, kad materialistams pirmiausia rūpi įrodyti dalyko
medžiagiškumą, kadangi tas medžiagiškumas patvirtina dalyko
buvimą 5. Tačiau toks įsitikinimas remiasi supozicija, kad medžia-
ga yra pirmesnė ir pagrindinesnė negu buvimas, kad medžiaga teikia
egzistenciją, o ne atvirkščiai. Ir čia seka, kad tik medžiaga yra
vertybiškumo pagrindas. Todėl ir nesistebime, kad G. F. Aleksan-
drovas ir kiti marksistai domisi tik medžiagine vertybe, tik prekės
verte, pavadindami ją «socialine reliacija, kuri iškyla gamybos
vyksme ir pasireiškia mainu vyksmo metu»! Bet ir tokia ver-
tybės aptartis vargu yra juslinio pažinimo padarinys. Todėl pa-
mėginkime dar kartą sustoti prie sąmonės ir medžiagos problemos,
atkreipdami didesnį dėmesi į sąmonės terminą. Toks svarstymas
turėtu atsakyti į mūsų antrąjį klausimą, ar yra materializme da-

lykų, kuriuos negalime suvesti į medžiagos kategoriją.

Dabarties dialektinio materializmo atstovai, norėdami išsi-
laisvinti iš grubaus materializmo ir pasiekti vakarų filosofijos aukš-
tumas, deda rimtas pastangas patobulinti savo pažiūras sąmonės
ir jos aktu prigimties klausimu. Šiuos mąstytojus, kurie persvarsto
sąmonės esmę, galime suskirstyti į tris grupes.

Pirmai grupei priklauso visi tie materialistai, kurie gina są-
monės aktų medžiagiškumą, iškeldami taip vadinamą epistemo-
loginę distinkciją, kurios šviesoje minėti aktai įgyja idealinį cha-
rakterį. Kitaip sakant, sąmonė ir jos aktai priklauso idealinei
sričiai, kadangi jie subjektyviu ir mentaliniu įvaizdžiu išreiškia
tai, kas egzistuoja už sąmonės ribų. Tačiau šios krypties atsto-
vams sąmonės ir medžiagos skirtumas yra ne absoliutus bet relia-
tyvus!7. Šiai grupei priklauso N.V. Medvedev, N.B. Mitin,
A. G. Spirkin ir B. Bykovski.

Antrąją grupę sudaro tie filosofai, kurie teigia, kad sąmonė
ir jos aktai yra nemedžiagiški nei epistemologiniu, nei ontologiniu
požiūriais (nei pažinimo, nei tikrovės atžvilgiais). F. I. Georgiev
isitikinimu, sąmonės aktai yra idealinės prigimties, neatsižvelgiant
į tai, ar juos nagrinėsime santykyje su smegenimis, ar su medžia-

5 S. MūLLER-MaRkus, Einstein und die Sowjetphilosophie, Dordrecht
(Olandija), 1960, 372 psl.

5 G. F. ALEKSANDROV (redaktorius), Dialektičeskij materializm, Maskva,
1953, 390 psl.

V Plg. A. G. SPIRKIN, «Soznanies, Bolšaja Soveckaja Enciklopedija,
39 t. 1956, 658-b psl.; N. V. MEpvEDEv, X voprosu ob otrazatelnoj rabote
mozva, žr. Voprosy filosofu, 6, 1960; M. B. MiTiN, Dialektičeskij, istoričeskij
materializm, Maskva, 1933: B. ByxKkovskI, Očerk filosofu dialektičeskago
materializma, Maskva, 1930.

12 JUOZAS L. NAVICKAS 10*

gine tikrove!š. Panašiu požiūriu laikosi ir V. N. Kolbanovski,
teigdamas, kad sąmonė ir jos aktai i medžiagos sąvoką neieina 1?.

Trečiosios grupės atstovai mano, kad sąmonės medžiagiškumo
ir nemedžiagiškumo dilema yra išvengiama. Šios srovės pradinin-
kas, Rytu Berlyno universiteto prof. G. Klaus, savo veikale Jesui-
ten, Gott, Malterie skelbia, kad sąmonė yra ne medžiaga, bet medžia-
gos ypatybės ypatybė *9. Jo supratimu, medžiagos ypatybės ypa-
tybė nėra būtinai paties medžiaginio daikto ypatybė. Klausas
teigia, kad šio dalyko, girdi, net Aristotelis tinkamai nesuprato.
Panagrinėkime, sako jis, sieninįi laikrodi ir jo ypatybes. "Tikrai
niekas negali paneigti, kad laikrodžio švytuoklė turi judėjimo ypa-
tybę. Bet analizuodami judėjimo savybę, pastebėsime, kad tas
judėjimas yra perijodiškas, vadinasi, turis perijodiškumo ypatybę.
Prof. Klausas mano, kad niekas neturi pagrindo sakyti, kad pati
švytuoklė yra perijodiška. Tai kaip tik ir parodo, kad daikto savy-
bės savybė nėra to paties daikto savybė. Nors ir pripažįstame,
kad šie išvedžiojimai yra įdomūs ir naujoviški, tačiau nelabai
norime tikėti, kad jie išveda Klauso svarstymus iš medžiagos ir
nemedžiagos dilemos. Beje, jis ir pats pripažįsta, kad medžiaga
vis tik yra galutinis sąmonės pagrindas ?!.

Iš tiesų, materializmui, sąmonės klausimą sprendžiant, lieka
tik dvi išeitys, būtent, sąmonė yra arba medžiagiška arba nemedžia-
giška. Tie, kurie sako, kad sąmonė yra medžiagiška, negali išvengti
grubaus materializmo, paneigiančio būties esminę įvairybę. To-
kioje teorijoje, ne tik vertybiu pažinimas, bet ir pačios vertybės
turi turėti medžiaginę prigimtį. Atrodo, kad ir pats sąmonės ir
medžiagos klausimas vargiai turi gilesnę prasmę. Tie, kurie mano,
kad sąmonė nėra medžiagiška, stovi prieš neišsprendžiamą klau-
simą: kokiu būdu medžiaga gali turėti nemedžiaginių savybių ?
Pagrindinis materialistinės metafizikos principas jiems neleidžia
sutikti su Aristotelio įžvalga, kad iš nemedžiaginiu daikto apraiškų
galima nustatyi ir paties daikto reliatyvu nemedžiagiškumą.

Pereikime dabar prie naujo klausimo; apsvarstykime būties
ir vertybiu santykį.

8. Būlies ir vertybiu santykis. — Sovietu Filosofijos Enciklo-
pedija, nagrinėdama būties sąvoką istorijos perspektyvoje, randa,

18 F. I. GEoRcIEv, V. I. Lenin o vzaimootnošenii psikičeskogo i fiziolo-
gičeskogo, Naučnye dokladi vysšej školi. Filosofskie nauki, Maskva, I t.,
1950, 22-23 psl.

19 V. N. KoLBaNOVSKI, « Pravil'no li utverždat, čto soznanie mato-
rialno ?+ žr. Voprosy filosofit, 4, 1954, 236 psl.

22 G. Knaus, Jesuiten, Gott, Materie, Berlynas, 21958, 356-357 psl.

21 Ten pat.

11* VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 13

kad šiam terminui galima priskirti apie dešimti skirtingu prasmių,
kuriu viena išreiškia ir materializmo pažiūras. Kadangi materia-
listams būtis be medžiagos negali egzistuoti, ontologini primatą
jie pripažista tik medžiagai. Iš čia seka, kad būtis yra nelygstamas
medžiagos buvimas (Suščestvovanie)?*. Išskyrus čekoslovakų
filosofą F. Cizek, visiems dabarties materialistams būties sąvoka
yra siauresnė negu medžiagos sąvoka. Medžiagiškumas jiems yra
pirmesnis už buvimą, todėl būti visuomet reiškia būti medžiagišku.
Kitaip sakant, medžiagiškumas yra ne tik buvimo sąlyga, bet ir
buvimo versmė. Renė Le Senne žodžiais, materialistai sutotalina
medžiagą ir tuo pačiu nutotalina tikrovę. Iš tikruju, ne medžia-
giškumas, o buvimas yra pagrindinė kiekvieno daikto žymė. Bet
kaip tik dėl to egzistencijoje mes randame ne tik svarbiausią ti-
krovės bruožą, bet ir jos esminį vertybiškumą. (Medžiaga daly-
vauja buvime, o ne atvirkščiai).

Kad būtis yra gera ir vertinga, tai jau sena filosofinė tiesa.
Žinoma, daugeliui atrodo nesąmonė kalbėti apie tai, kad kievienas
daiktas yra geras savyje. Tačiau, norėdami tiksliai išreikšti kla-
sikinės filosofijos pažiūras, turime sakyti, kad pagrindinis daiktu
vertybiškumas slypi ju egzistencijoje. Vertybės prasmė nebus
pilnai suprasta, jei jos pirmiausia ieškosime medžiagiškume, o ne
buvime. Iš tiesų, gėrio prasmė yra iausta ne medžiagos, bet bu-
vimo principe. Todėl ir teigiame, kad vertybė turi tą pati pagrin-
dinumą kaip ir būtis. Egzistencija yra principinė daikto buvimo
ir jo vertybiškumo sąlyga. Žinoma, su materialistais turime sutikti,
kad visi medžiaginiai daiktai turi savo reikšmę ir vertę, tačiau
šis vertybiškumas yra nei vienintelis, nei absoliutus.

4. Svarbos sąvoka. — Norėdami parodyti, kad medžiagos ir
vertybių sąvokos nesutampa, kad medžiaga nėra besąlyginis gėrio
principas, pirmiausiai turime įsigilinti į svarbos prasmę. Prie šio
klausimo norėčiau prieiti per konkretaus pavyzdžio analizę.

Prileiskime, kad, apsilankę pas gerą bičiulį, patiriame tris
staigmenas: jis mus pagiria, padovanoja foto aparatą, ir grą-
žina pamirštą skolą. Nežiūrint i tai, kad mes, gal būt, šio pag y-
rimo nesame pilnai užsitarnavę ir sąmoningai nenorėjome užsi-
tarnauti, tačiau šiam draugo žodžiui negalime likti visiškai abe-
jingi. Tas pagyrimas pasireiškia mumyse kaip reikšmingas, ma-
lonus, patenkinantis ir svarbus dalykas. Iš tiesų, jis yra mums
daug malonesnis negu to paties asmens pastaba apie dalykus, kurie
mums ypatingos reikšmės neturi. Tačiau gerai įsigilinę į šio akto

22 Filosofskaja Enciklopedija, 209-b psl.

14 JUOZAS L. NAVICKAS 12*

esmę, pastebėsime, kad pagyrime slypi tik reliatyvi svarba. Pagy-
rimo svarba priklauso nuo jo santykio su malonumu. Kaip dau-
gelis kitu dalyku, taip ir pagyrimas yra svarbus tik todėl, kad jis
gali iššaukti malonumą. Atkirstas nuo malonumo, pagyrimas pra-
randa savo svarbą ir atsiduria indiferentiškumo plotmėje. Šitaip
suprastas reliatyvusis gėris visiškai neimplikuoja medžiagiškumo
klausimo, kadangi jis yra svarbus tik tiek, kiek jis mums malonus
ir patenkinantis. Kitaip sakant, tokia dalyko svarba išplaukia
ne iš jo autonomiškos egzistencijos, bet iš santykio su malo-
numu.

Dabar sustokime prie patirtos antrosios staignemos. Sakėme,
kad mūsu bičiulis padovanojo mums foto aparatą, kuris yra tikrai
naudingas ir reikalingas daiktas. Kasdieninėje kalboje toki da-
lyką dažnai pavadiname vertinga dovana, svarbia priemone ir t.t.
Tačiau iš tikrųjų čia mes turime reikalą su naudingąja gėrybe ar
utilitariniu gėriu. Naudingasis gėris reiškia ne ką kitą kaip daikto
tinkamumą tam tikram tikslui pasiekti. Žinoma, naudingumas
turi dar ir kitą prasmę. Mat dažnai daiktas yra vadinamas nau-
dingu dėl to, kad jis pasitarnauja ne vienam, bet keliems tikslams.
Šios rūšies naudingumas išreiškia priemonės potencialumą keliu
skirtingu uždavinių atžvilgiu. Taip pat naudos terminu galime
atžymėti visus žmogui būtinus dalykus. Pastogė, rūbai, maistas,
sveikata yra naudingos gėrybės dėl savo nepaprasto būtinumo
žmogaus gyvenime. Iš šiu trumpu pastabų galime matyti, kad
naudingumas yra tik priemonė įvairiems tikslams atsiekti. Man
nereikia nė sakyti, kad žmogus pirma renkasi tikslus, o priemonė
igyja savo svarbumą tik iš tikslo malonės.

Kai atsikreipiame i trečiąją staigmeną, kurios turinį sudaro
mūsu draugo apsisprendimas grąžinti pamirštą skolą, negalime
nepastebėti teisingumo vertybės. Skolos grąžinimas mums krinta
į akis kaip realizuojantis kažką objektyvaus ir vertingo. Niekšiš-
kumo pakurstyti, galime pagalvoti, kad asmuo, kuris grąžina
pamirštą skolą, elgiasi kvailai. Tačiau tinkamo nusiteikimo būse-
noje, šį teisingumo aktą įvertinsime kaip nepaprastai prasmingą,
reikšmingą ir vertingą dalyką. Neatsižvelgiant į tai, kad grąžinti
pinigai yra mums naudinga gėrybė, mes aiškiai suvokiame, kad
teisingumo svarba nepriklauso nei nuo naudos, kurią laimėjome,
nei nuo mūsų susižavėjimo. Teisingumas yra objektyviai svarbus
dalykas, turįs vertę savyje, ir ši vertė visiškai nepriklauso nuo tu
padarinių, kuriuos ji mumyse iššaukia. Vertybei reikšmę duodame
ne mes patys, nes vertybės pažinimas nėra jos sukūrimas, o tik
atskleidimas įžvelgimo aktu. Reikėtu taip pat įsidėmėti, kad aktai,

13* VERTYBIŲ PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE 15

kuriais vertybes pažįstame, skiriasi nuo tu, kuriais vertybes išgy-
vename arba joms atsakome *.

Vadinasi, randame tris svarbos rūšis: reliatyvinė svarba yra
esmiškai surišta su malonumu, kuris atlieka apsprendžiančio fakto-
riaus vaidmenį. Kaip tik dėl to, šios rūšies svarbą galime pava-
dinti malonumo gėrybe. Antroji svarbos rūšis išplaukia iš daikto
naudingumo. Dalykas, turis tinkamos priemonės charakterį, yra
naudingasis gėris arba utilitarinė gėrybė. Trečioji svarbos rūšis
aptaria daikto autonomišką vertybiškumą. Kitaip sakant, objekty-
viai svarbus dalykas turi vertę savyje ir todėl nusipelno tikros
vertybės vardo.

5. Ontologinės ir aksiologinės vertybės. —Schematiškai per-
žvelgę svarbos sąvoką ir atpažinę malonumo gėrybes, utilitarines
gėrybes ir tikrąsias vertybes, turime truputį nuodugniau panagri-
nėti tikruju vertybiu sferą. Šioje sferoje galime atidengti vieną
skirtumą, kuris turės lemiančios reikšmės mūsų pokalbyje su mate-
rializmu. Pamėginkime tai nušviesti pačiu konkrečiausiu būdu.

Kuomet savo dėmesį atkreipiame į gyvą būtybę, mes tikriau-
siai turime sutikti, kad šis gyvis yra svarbus savyje, ir kad jo vertė
pralenkia bet kurio negyvo daikto vertę. Tačiau šią vertybę,
kuri kažkaip sutampa su gyvosios būtybės substancine visuma,
vargu galime prijungti prie tu vertingu dalyku, kurie tokio substan-
cinio charakterio ir medžiaginio elemento savyje neturi. Laisvė,
teisingumas, grožis, ištikimybė, draugiškumas yra nepaprastai
svarbūs dalykai, kurie žmogaus dalyvavimą tikrovėje nušviečia
ir įprasmina. Bet kaip tik dėl to turime skirti dviejų rūšių verty-
bes: vienas vertybes pavadinsime ontologinėmis arba substanci-
nėmis vertybėmis, kitas — aksiologinėmis arba kokybinėmis ver-
tybėmis. Prie ontologiniu vertybiu priskiriame visus medžiagi-
nius daiktus, augalus, gyvulius ir žmogų. Tuo tarpu prie aksiolo-
giniu vertybiu priskiriame kokybiniai skirtingas vertybių šeimas :
etines, intelektualinės, estetines ir t.t.

Aksiologinės vertybės skiriasi nuo ontologinių vertybių tiek
savo esme, tiek savo kokybe. Pirmasis skirtumas tarp aksiologi-
niu ir ontologiniųu vertybių yra tas, kad visos aksiologinės vertybės
turi savo priešybę, t.y. atitinkamą nevertybę. Meilės vertybė turi

23 Čia norėtume pastebėti, kad lietuviu filosofijoje šis reikšmingas skir-
tumas tarp kognityvinių aktų ir intentionaliniu responsu niekada nebuvo
tinkamai pabrėžtas ir paaiškintas. Šio skirtumo ypatingai pasigendame
dr. A. BaLTINIO straipsnyje, Literatūros nusikalstamumas, pastabos dėl
A. Maceinos «1 Laiškų rašytojams » apie poeto būti ir kūrybą, žr. Aidai, 1951,
9 nr., 389-396 psl.

16 JUOZAS L. NAVICKAS 14*

neapykantos nevertybę, tiesos vertybė — netiesą, nusižeminimo
vertybė — išdidumą ir t.t. Tuo tarpu ontologinė vertybė savo
priešybės ar antitezės neturi. Nėra prasminga kalbėti apie nei-
giamą ontologinę vertybę, nes mums suprantamas yra tik onto-
loginės vertybės nebuvimas. Ontologinis arba substancinis never-
tybiškumas, jei taip galime išsireikšti, neegzistuoja.

Antrasis skirtumas tarp ontologiniu ir aksiologinių vertybiu
atsispindi ju santykyje su būtimi. Aksiologinė vertybė nėra tvirtai
surišta su aktualia būtybe, kurioje ji pasireiškia. Tuo tarpu onto-
loginė vertybė yra imanentinis, vidinis daikto tobulumas, neatski-
riamai sujungtas su pačiu daiktu. Šį skirtumą galime truputi paryš-
kinti sugretinę ontologinę žmogaus valios vertę su etine valios
verte. Ontologinė valios vertė yra iausta pačioje valios galioje,
esminėje jos perfekcijoje. Ši vertė yra pastovi; ji yra nepadidi-
nama ir nesumažinama. Tačiau kokybinė ar etinė valios vertė
gali menkėti ar augti. Etinė valios vertė kažkaip atsiskiria nuo
valios substancinio tobulumo ir akivaizdžiai išsako savo kokybę.
Doras žmogus ir nusikaltėlis turi tą pačią ontologinę asmens ir
valios vertę, bet ju moralinė valios vertė yra priešginybės san-
tykyje *!.

Trečiasis skirtumas tarp ontologinių ir aksiologinių vertybių
išryškėja ju santykyje su medžiaga. Visos baigtinės būtybės,
kurias patiriame tiesioginiu būdu, savo struktūroje turi medžiagos
elementą. Kadangi medžiaga įeina į daikto substancinę sąrangą,
tai ji taip pat ieina ir į daikto vertybiškumą. Ontologinės vertės
vidinis (imanentinis) charakteris mums neleidžia šią vertę atskirti
nuo pačios būtybės. Mūsų sąvoka, kuri išreiškia paskirą būtį,
išreiškia taip pat ir jos vertybę. Jei medžiaga įeina į šios būties
sudėtį ir ten atlieka tam tikrą vaidmenį, tai jos buvimas ir vaidmuo
atitinkamai apsprendžia ir daikto vertę. Tačiau visai kitaip yra
aksiologiniu vertybių srityje. Isigilinę į šių vertybių prigimtį,
nepastebėsime jose jokio medžiagiškumo ar daiktiškumo. Nega-
lime prileisti, kad kokybinių vertybiu nemedžiagiškumas yra mūsu
neapsižiūrėjimo padarinys. Priešingai, šios vertybės yra per daug
prasmingos, per daug akivaizdžios, per daug reikšmingos, per
daug itakingos, kad galėtume rimtai abejoti ju vieninteliškumu
ir veržtis i materializmo akligatvį. Kuomet žavimės asmens duosnu-

*4 Žmogus negali pakeisti ar patobulinti savo ontologinės, substancinės
vertės, nes ši vertė yra pastoviai suaugusi su žmogaus natūralia būtimi.
Tačiau realizuodamas aksiologines vertybes, žmogus kopia i naują tikrovės
rangą. Todėl substancinės ir aksiologinės vertybės labai prasmingai pa-
grindžia skirtumą tarp asmens ir asmenybės. Iš čia seka, kad aksio-
loginė vertybė yra asmenybės sąlyga ir ugdytoja.

15* VERTYBIU PRASMĖ MATERIALIZMO AKIVAZDOJE 17

mu, kuomet kalbame apie savo atsakomybę tiesai, kuomet bran-
giname laisvę, kuomet giriame groži, kuomet stebimės išmintimi,
mes žinome, kad stovime ne prieš iliuzijas, bet prieš besąlyginės
svarbos dalykus ir autentiškos rūšies realybes.

Mes aiškiai suprantame, kad taip suprastoms vertybėms mate-
rializme nėra vietos. Mes ypatingai apgailime, kad ši filosofija
yra bejėgė prieš redukcijos metodą, kuris teisingumą paverčia
paprastu legalizmu, meilę — sublimuotu lytiniu geismu, draugystę
— Socialiniu instinktu, o etines vertybes suveda į kompleksų sąvokas.

Bet kaip tik dėl to, mes norėtume pabrėžti aksiologiniu ver-
tybiu vieninteliškumą ir autentiškumą. Atkirsdami daiktus nuo
jiems priklausomos vertės ir nepripažindami kokybinėms verty-
bėms ju nemedžiagiškumo, mes tikrovę nuprasmintumėm, neleisda-
mi jai būti tokiai, kokia ji iš tikrųjų yra. Niekas taip gerai nenu-
šviečia tikrovės, niekas taip iškalbiai neliudija apie žmogaus dva-
sinę prigimtį ir Būties Pagrindą kaip kokybinės vertybės. Todėl
ir nesuabejojame, kad kokybiniu vertybių klausimo išsprendimas
gali tvirtai ir racionaliai pagrįsti žmogaus pagrindinį apsisprendimą
gyvenimo ir visos tikrovės atžvilgiu.

BIBLIOGRAFIJA

Veikalai, kurie buvo cituoti straipsnio išnašose, į šią bibliografiją nėra
įtraukti.

ALEXANDER, S., Beauty and other Forms of Value, Londonas, 1933.

BLAKELEY, T. J., Soviet Scholasticism, Dordrecht (Olandija), 1961.

BaicaTMAN, E. S., Persons and Values, Bostonas, 1952.

BukHAREN, N., Historical Materialism, New Yorkas, 1924.

CaREw-HuwT, R. N., Maraism: Past and Present, New Yorkas, 1954.

Davar, RocER, La valeur morale, Paryžius, 1951.

DE VaRiIES, J. Die Erkenntnistheorie des dialektischen Materialismus, Miūn-
chenas, 1958.

DoNpEvxwNE, A., Dieu et le matėrialisme contemporain, Essai sur Dieu, Vhomme
ei Vunivers, Paryžius, 1957.

DaiEscu, H., Die Uberwindung des Materialismus, Zūrichas, 1935.

Ducasse, C.J., Nature, Mind and Death, La SŠalle, Ill., 1951.

EasTMAN, M., Marxism: Is it Science? New Yorkas, 1940.

EaroN, H. O., The Austrian Philosophy of Values, Norman, 1930.

Evans, D. L., The Status of Values in new Realism, Columbus, 1923.

FEicL, H., The « Mental» and the « Physical », Minneapolis, 1958.

FLEIscHER, H., On Categories in Soviet Philosophy - A Survey, Dordrecht
(Olandija), 1961.

FRIEDMAN, B. B., Foundations of the Measurementof Values, New Yorkas, 1946.

GuURIAN, W., Rise and Decline of Marzism, New Yorkas, 1938,

GuUTENWENGER, E., Wertphilosophie mit besonderer Beriūcksichtigung des
etischen Weries, Innsbruck, 1952.

18 JUOZAS L. NAVICKAS 16*

HasIB SaiD, W., The Unigueness and Intelligibility of Value, Ann Arbor, 1951.

HaLpa, J.S., Mechanism, Life and Personality, Londonas, 1921.

Hari, E. W., What is Value? Londonas, 1952.

Hakixo, T.L., Die Maiterialisierung des Geistes, Berlynas, 1919.

HaRTMANN, N., Ethics, trans. by S. Coit, Londonas, 1932.

HrezsseEx, J., Werilehre, Mūnchenas, 1948.

Hzxoz, J. E., Wert. Erfurt. 1926.

Hriovm, M., From Mara to Lenin, New Yorkas, 1938.

JaspkRS, Kan, The Perennial Scope of Philosophy, New Yorkas, 1949.

JuRY, G.S., Value and Ethical Objectivity, Londonas, 1935.

KaurTsky, K., Ethics and the Materialistic Conception of History, Chicaga, 1918.

KrecskEMETI, P., Meaning, Communicatien, and Value, Chicaga, 1952.

KukTz, P. W., The Problems of Value Theory, New Yorkas, 1952.

Laiko, J., The Idea of Value, Cambridge, 1929.

LamoNT, W. D., The Value Judgemeni, Edinburgh, 1955.

Lance, F. A., History of Materialism, New Yorkas, 1925.

LzPLEv, R., Verifiability of Value, New Yorkas, 1944.

Lewis, C. I., Analysis of Knowledge and Valuation, La Salle, Ill., 1947.

LoBkowicz, N., Die tschechoslowakische Philosophie seit 1945, Dordrecht
(Olandija), 1961.

LE Box, G., The Evolution of Matter, New Yorkas, 1914.

Lz SENNE, R., Introduction d la philosophie, Paryžius, 1938.

Lukacs, G., Geschichte und Klassenbewusstsein, Berlynas, 1923.

McCaRackEN, D. J., Thinking and Valuing, Londonas, 1950.

MERLEAU-PoNTY, M., Phėnomėnologie de la perception, Paryžius, 1945,

MazssER, A., Deutsche Wertphilosophie der Gegenwart, Leipcigas, 1926.

MornERSILL, M. H., The Value of a Human Being, Indianapolis, 1955.

MukERJEE, R., The Social Structure of Values, Londonas, 1949.

NaviuLE. P., Matėrialisme et dialectigue, Paryžius, 1946.

OsBoRwNE, H., Foundations of the Philosophy of Value, Cambridge, 1933.

PaRKER, D. H., The Philosophy of Value, Ann Arbor, 1957.

PrekxHANOV. G., In Dejense oj Materialism, Londonas, 1947.

Rem, J.R., A Theory of Value, New Yorkas, 1938.

RiNTELEN, F. J., Der Wertgedanke in der EHuropūischen Geistesentwicklung,
Halle, 1932.

RoussEas, S. W., An Inguiry into the Logical and Empirical Foundations
of the Subjective Theory of Value, Ann Arbor, 1954.

RuvER, R., Philosophie de la valeur, Paryžius, 1952.

ScarLER, M., Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik,
Bern, *1954.

SoMMERVILLE, J., Soviet Philosophy, New Yorkas, 1946.

SREENIVASA IyxENGAR, K. R., Metaphysics of Value, Mysore, 1942.

TaEkIMER, W., Der Marxismus, Bern, 1950.

voN HrrDEBRAND, D., Christian Ethics, New Yorkas, 1953.

WaRD, L., Values and Reality, New Yorkas, 1935.

WeTTER, G. A., Dialectical Materialism, New Yorkas, 1958.

Wispow, J., Problems of Mind and Matter, New Yorkas, 1934.

Juozas L. Navickas

Boston College
Chestnut Hill, Mass., J. A. V.

MATERIALISM AND THE SIGNIFICANCE OF VALUES
by
Prof. Dr. Juozas L. NavioKAS

Summary

Introduction. The principal objective of this Convention is to
establish an intellectual dialogue with materialism, to acguire a pro-
found knowledge of materialistic doctrine, and to determine its inadegua-
cies. The specific aspect of this problem singled out for detailed exa-
mination is the relation which obtains between materialistic theory
and the demonstration of immaterial values. Since nothing in recent
thought approaches the confidence with which the materialists announced
their radical rejection of immaterial values, it is necessarv to conduct
a Te-examination of this claim objectively and methodically.

1. The pre-philosophical knowledge of values and matter. The
starting point of the present analysis is found in the pre-philosophical
intelligibility of values and material beings, for the mind advances
cognitively by a constant revitalization of naive experience. Common
sense conscientiousness itself never aspires to universally valid understan-
ding. On the other hand, philosophy cannot disclose anything which is
not present in man's non-philosophical experience. The intellect begins
to read the inner character of values and matter through an authentic
insight that is nourished by direct experience.

2. The materialistic notion of matter. The central guestion of the
materialistic philosophy is neither matter nor value, but the relation
of consciousness to matter. "Therefore this problem constitutes the
starting point for the solution of all other philosophical guestions,
ineluding being and value. One group of materialists (Bykovski, Med-
vedev, Mitin, Spirkin) hold that consciousness and conscious acts must
be considered as material. To these thinkers the guestion as to the
immateriality of values is hardly significant. The second group (Cizek,
Georgiev, Kolbanovski), relying on the phenomenological analysis,
defends the ideal character of consciousness. This view would be bound,
logically, to lead to the acceptance of ideal, immaterial values, but the
initial materialistic principle imposed upon the philosophical enter-
prise compels it to enter the blind alley of materialism.

3. The relation between being and value. In materialism the no-
tion of matter is coextensive with the notion of reality. Everything

20 JUOZAS L. NAVICKAS 18*

that exists is matter in one form or other, though matter itself cannot
be defined as falling under any other class. However, it is preposterous
to consider matter as a foundation of value. First of all, value should
ge sought in being, without implying that the concept of being and
the concept of value are identical. Value is real, and its significance
must be as fundamental as being, while value and matter do not coincide.

4. The notion of worthk. Experience reveals that the notion of
worth does not presuppose the notion of matter. There are three dif-
ferent forms of worth: relational, utilitarian, and unconditional. "The
relational worth possesses a character of goodness only insofar as it
is satisfying for someone and not because it is material. Accordingly,
the utilitarian worth does not refer to the materiality of the object
but to its capacity to serve as means to an end. The unconditional
worth is significant in itself, independently of any relation to the sub-
jeet. The raison d'čtre of the unconditional value resides in the value
iertf, i.e., in its intrinsic excellence.

5. Substantial and azxiological values. Among the conclusions that
emerge from this paper, there is one on which the author intends to
lay particular emphasis, namely, the distinction between substantial
and axiological values. "The substantial value is realized by the very
existence of the respective being. Since the substantial value is im-
manent to the material being, it remains intrinsically or extrinsically
dependent on matter. However, all axiological values present them-
selves as something transcending their bearer, for they possess a signi-
ficance of their own. An axiological value transcends the substantial
value of man and the material element which is immanent to his sub-
stantial structure.

Boston College
Chesinut Hill, Mass.

LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS

Kova dėl savos spaudos, trukusi 40 metų, buvo lietuviu su-
kilimas, atsirėmęs kultūrinėmis priemonėmis. Lietuviai siekė atgauti
tai, kas buvo prarasta dviejuose politiniuose sukilimuose drauge
su lenkais; būtent, kultūrinio veikimo laisvę.

Po pirmojo sukilimo (1830-1831), kaip žinoma, užslopintas
Vilniaus universitetas ir sustabdytas Lietuvos statuto galiojimas.
Po antrojo sukilimo (1863-1864) uždrausta lotyniškais rašmeni-
mis spauda; pradėta uždarinėti vienuolynai, mokyklos, draugi-
jos. Už abu sukilimus rusai kirto smūgį Lietuvos kultūriniam sava-
rankumui, kiek jo buvo dar likę po paskutiniojo Lietuvos pada-
lijimo (1795). Lietuva, anot vysk. Antano Baranausko, turėjo
pasidaryti tamsi ir juoda.

Lietuviai čia nukentėjo daugiau negu lenkai, kurie tuos abu
sukilimus užkūrė. Lenkijoje nedrausta spaudos ir apskritai nesi-
griebta tokių griežtu rusinimo priemoniu kaip Lietuvoje. Čia
tiktai Muravjovas buvo pradėjęs kiečiau slėgti lenkus kaip suki-
limu kaltininkus. Tačiau naikinant Lietuvoje vadinamas ' lenkiškas
rauges', drauge buvo nurauti ir ' lietuviški kviečiai'. Antai,
uždarinėjant vienuolynus ir mokyklas, kur lenku itaka iš tikrųjų
buvo stipri, nepalikta nė grynai lietuvišku parapinių mokyklu ir
draugijų. Prisidengę kova su lenkybe, rusai gniuždė visa, kas
buvo ir lietuviška, keisdami savais atitikmenimis — mokyklomis,
organizacijomis, spauda ir net tikėjimu. Tuo būdu lietuviai buvo
iššaukti pasipriešinimo kovai nuo pačių kultūros šaknų — nuo
alfabeto. Raidė tapo kultūrinės ir religinės lietuvių kovos šūkiu.

Kova dėl raidės yra retas atvejis istorijoje. Gi tokio pobūdžio
ir apimties, kokia pasitaikė lietuviu tautos netolimoje praeityje,
yra bene vienintelė. Kai kam net atrodė buvusi neapdairi ir ne-
išmintinga, nes pareikalavo nemaža auku ir kančios. Kas gi iš
tikrųjų yra raidė, kad dėl jos būtu liejamas kraujas ?

Raidė yra sutartinis kalbos garso ženklas, rašmuo. Jis gali
būti keičiamas, liekant pastoviam pačiam garsui; vadinasi, esmiš-
kai su kalba nesulipęs. Kalbininkai dargi nurodo, kad jokia
rašmenu sistema arba raidynas visai tobulai kalbos garsų neatvaiz-

22 SIMAS SUŽIEDĖLIS 2

duoja. Mokslo reikalam sudarinėjami sudėtingi fonetiniai raidy-
nai, kad būtų lengviau ir tiksliau atžymėti skirtingus kalbos garsų
atspalvius.

Praktikoje, deja, yra kitaip. Pritaikytas kuriai kalbai, raidy-
nas ilgainiui darosi jai įprastas, savas ir taip jau lengvai nekaita-
liojamas. Akis pripranta prie grafiško vaizdo: vos pažvelgus,
tuojau suvokiama, kas parašyta. Pavyzdžiui, pripratus skaityti
originalu rusišką tekstą, sunkiau darosi jį greitai suprasti transkri-
buotą lotyniškai; ir priešingai —lietuviškas tekstas, perrašytas
vadinamom rusiškom raidėm, atrodo keistas, nesavas. Tai, be
abejo, įpratimo dalykas, bet įprotis kaip tik daro raidyną savą.
Jis tampa kultūrine tautos tradicija ir skiriamąja žyme.

Lotynišku raidynu lietuviai skiriasi nuo rusų jau keletą šimtų
metų. Pirmieji lietuviški spaudiniai yra žinomi iš XVI amžiaus
pradžios. Rašytiniai galėjo būti ir anksčiau, priėmus Vakaru
Bažnyčios krikštą, tačiau ligi šiol tikru duomenų tam neturime.
Tėra senas lietuvių tautos apsisprendimas už vakarietišką kultūrą.
Savo politika lietuviai buvo toli nusismelkę į rytus, bet kultūra
šliejosi prie Vakaru Europos; net ir savo kilmę legendiniu būdu
kildino iš romėnų. Čia turime būdingą reiškinį: valstybiniam
raštui buvo plačiai vartojama bažnytinė slavų kalba, tačiau susla-
vinto graikų alfabeto nebuvo bandyta taikyti lietuviu kalbai.
Pasirinktas lotyniškas raidynas.

Mažvydo katekizmas (1547) rodo, kad buvo nusekta gotiškąja
lotynų alfabeto forma ir kai kuriais vokiečių bei lenkų rašybiniais
įpročiais. Pas tuos du vakariečius kaimynus ieškota atitikmenų
lietuvių kalbos garsam, kuriu neturi lotynų kalba. Tasai Mažvydo
raidynas kitu autoriu Mažoje ir Didžioje Lietuvoje buvo kaitalio-
jamas ir tobulinamas. Spaudos draudimo metu jis nebuvo dar
galutinai nusistojęs, tačiau pagrindas visą laiką išliko pastovus,
lotyniškas.

Draudžiant lietuviam lotyniškus rašmenis, buvo griaujama
mūsu tautoje įsigyvenusi tradicija. Tačiau ne čia būta esmės.
Raidyno pakaita, nukreipta prieš tradiciją, ne tiktai yra galima,
bet kartais kultūrinei pažangai būtina. Antai, vos prieš 40 metu
arabiškas turku raštas buvo pakeistas lotyniškuoju. Konservaty-
viam turkui musulmonui iš pradžių rodėsi nepriimtinas kaip ' krikš-
čioniškas '. Tačiau ta reforma nekeitė nei tautybės nei tikėjimo.
Pakeitimas iš tikruju buvo pažangus, reikalingas ir geras, o svar-
biausia — atliktas savomis rankomis, nors ir naikino senąją
rašto tradicją.

Rusu užmojis keisti lietuviu vartotą lotyniškąji raštą mums
buvo visai svetimas ir atžangus. Buvo siekta išskirti lietuvius

28 LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 23

iš gausios kultūringų tautu šeimos ir Vakaru civilizacijos. Vakaru
pasauly visur buvo vartojamas lotyniškas alfabetas; jis rodė
daugelio tautų kultūrinį giminingumą. Tr patys rusai (jau bolše-
viku valdymo laikais) buvo svarstę įsivesti lotyniškąjį raidyną.
Rusų kalbininkas ir pedagogas A. M. Peškovskis tą reikalą karštai
gynė viename mokytojų suvažiavime Maskvoje (1929). Jo žodžiais,
ateitis priklausanti lotyniškam alfabetui, nes jis lengviausia išmokti.
Tačiau po penkerių metu ta mintis griežtai atmesta oficialiu spau-
doje pareiškimu (1934.II.3): rusu alfabetu sukurta per daug
didžių kultūrinių vertybiu, kad proletariatas galėtu nuo jų atsi-
sakyti ir orientuotis į Vakarus. Tuo argumentu pabrėžtas rusu
kultūrinis uždarumas ir opozicija Vakaram.

Visiškai tas pats principas rusu slavofilų buvo skelbiamas spau-
dos draudimo metu. Ir tada orientacija į Vakarus buvo smerkiama,
ir anuomet Vakaru Europos kultūra buvo laikoma rusų tautai
žalinga. Muravjovo biografo D. A. Kropotovo vadinamieji ' euro-
pinės idėjos emisarai' buvo kaltinami, kad jie ardę moralinius
ryšius su savo tėvyne, stokoję rusiškojo patriotizmo, nepaisę, kad
jų tėvynė turinti savo tikėjimą, moralę, politiką ir istoriją *. Tai
ano meto rusiškojo sustabarėjimo ideologija. Tiktai jos įtakoje
grafas N. K. Imeretinskis, taip pat Muravjovo šlovintojas, ir
galėjo tarti: « Rusija neprivalo leistis Europai traukiama už pava-
džio, bet jį nukirsti»ž. Vadinasi, jei ir rusų užimtoje Lietuvoje
būta ryšio su Vakarų Europa ir jos kultūra, tai ir jis turėjo būti
nupiautas, kaip rusu tautai nepriimtinas.

Tokiu pagrindu atremtas lietuviško raidyno keitimas nebesi-
siejo su kalbotyra. Kalbininkai galėjo į alfabeto reformą pažiū-
rėti neutraliai. Rašmuo kaip kalbos garso ženklas nieku nedėtas,
ar jis lotyniškas ar rusiškas (tikriau graikiškas). Rusiškąjį raidyną
—toki, koki caras Petras Didysis įvedė XVIII amžiaus pradžioje,
pasirėmęs senosios kirilicos kursyvu ir pavadinęs ' pilietiniu raštu *
(graždanka), — tokį raidyną galima buvo pritaikyti lietuvių kalbai
ir ilgainiui apsiprasti. Tačiau šia atmaina anuomet norėta lie-
tuviam įdiegti grynai rusiškoji kultūra ir dvasia. Reformos galu-
tinis tikslas buvo nebe filologinis, bet martirologinis, dabarties ter-
minu tariant, genocidinis — kirvis, pridėtas prie lietuviu tautos
šaknų. Užtat ne be pagrindo Lietuvos kaimo žmonės rusiškąją.
graždanką buvo praminę ' kirvukais'. Jie turėjo prakirsti kelią
greitesniam lietuvių tautos rusėjimui, kurio siekė Rusijos sosto
politika.

1 D. A. KRoroTov, Žizn' grafa Murav'eva, Petrapilis, 1874, 224 psl.
2 N. IMERETINSKI, Graf Michail N. Murav'ev, Russkoje Obozrenie, III t.,
Maskva 1892. 570 psl.

24 SIMAS SUŽIEDĖLIS 4*

Rusu politiką Lietuvoje caro laikais atvirai apibūdino N. A.
Miliutinas, atstovavęs carui Varšuvoje kaip Lenkijos karalystės
(nuo 1815) sekretorius. Jis rašė Vilniaus generaliniam gubernato-
riui M. N. Muravjovui (1865. VI. 15): « Mūsu raidės pribaigs tai,
kas pradėta rusu kalaviju ».

Rusu kalavijas buvo užvaldęs jau visą Lietuvą. Ilgaamžė
lietuviu tautos rungtis dėl vyravimo rytinėje Europoje pasibaigė
Maskvos persvara ir okupacija. Lietuviam nebuvo atsilyginta tuo
pačiu, kuo seikėjo laisva Lietuvos valstybė, kai supo Maskvą ir
siekė Juoduju mariu. Tada lietuvio kalavijas raižė tiktai žemių
sienas, bet nesismeigė į valdomu rusų nugarą: nekeitė jų tvarkos
(starinos), nesmelkė kalbos nei religijos. Rusų kardo geležtės buvo
kitokios, aštresnės: jos vertė iš pamatų senąją Lietuvos tvarką,
išskuto iš žemėlapio ir Lietuvos vardą (1840). Lietuva pavadinta
"Šiaurės Vakaru Kraštu' (Sievero-Zapadnyj Kraj), kas terodė
geografinę poziciją Rusijos imperijoje, bet ne pavadinimą pavergto
ir rusinamo krašto.

Rusinimą skatino ano meto tautinis imperializmas. Devy-
nioliktasis amžius nebebuvo viduramžiai, kada vieno valdovo
sostas jungė įvairias tautas, nesiekdamas prievarta ju lydinti.
Anuomet valstybės buvo daugiau universalios; naujais laikais
jos darėsi labiau nacionalios. Nacionalizmas vienom tautom at-
nešė nepriklausomą gyvenimą, o kitom — didesni slėgimą ir nu-
tautinimą. Ypač pavojinga pasidarė mažesnėm tautom gyventi
didesniujų kaimynystėje ir valdžioje.

Mažoji Lietuva, pavyzdžiui, pakliuvusi vokiečių įtakon dar
XIII amžiuje, imta sąmoningai vokietinti tiktai XVIII pradžioje.
Lietuviu kalba visai išmesta iš mokyklu tais pačiais metais (1864),
kai Didžioje Lietuvoje rusai uždraudė spaudą lotyniškais rašme-
nimis. Abiejų didžiųjų kaimynų nutautinamoji politika buvo pa-
mušta nacionaliniu egoizmu. Rusijos caras Aleksandras III pareiškė
(1881.IV.25): «Mes negalime turėti kitos politikos, kaip tiktai
grynai rusišką ir nacionalią ». Prūsijos imperijoje tuo pačiu metu
grynai vokiška tautine politika vadovavosi ' geležinis ' kamcleris
Bismarckas. Lietuviu tauta, įsiterpusi tarp vokiečių ir rusų, abiejų
tu kaimynu buvo pasmerkta išnykti.

Rusų kėsinimąsi lietuvius visai numarinti taikliai apibūdino
Muravjovo prisiminimu vokiškas vertimas3. Vertėjas savo įžan-
goje rašo, kad Muravjovas žiauriom priemonėm siekė: išrauti
istorinį krašto charakterį; sugniuždyti tautą, kurios individualios

* Der Dictator von Wilna, Leipcigas, 1883.

5* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 25

savybės, jo nuomone, kliudė Rusijos plėtrai; sunaikinti Vakarų
Europos civilizaciją, nes tiktai ant jos griuvenuų tegali prasistiepti
rusiškas valdymas. Įvykdžius tuos tris uždavinius, Lietuva turėjo
virsti grynai rusišku ir pravoslavišku kraštu —"' tikrąja Rusija. '

Tokios imperialistinės užmačios, kad ir kaip keista, buvo
laikomos Lietuvos atrusinimu. Dar carienė Kotryna II, teisinda-
masi po paskutinio padalijimo dėl savo grobuoniško veiksmo,
tvirtino, kad Lietuvos valstybė iš senu laikų esanti rusiška. Šį
teigimą pasišovė moksliškai pagristi Petrapilio universiteto isto-
rikas N. C. Ustrialovas, įrodinėjęs, kad visoje Lietuvos istorijoje
rusų elementas buvęs pagrindinis *. Ta tezė toliau buvo vystoma
kitu Rusijos istoriku. Lietuvos senoji valstybė imta vadinti dvi-
lypiu Lietuvos-Rusijos vardu arba tiesiog Vakarine Rusija (Zapa-
dnaja Rossija). Muravjovas, atsiustas i Vilniu sukilimo malšinti,
pareiškė (1863.V.23), kad jis atvykęs i « Vakarų kraštą, kuris nuo
amžiu yra Rusijos valdovu paveldėtas» ir dėl to, žiūrėdamas
«daugumos jo pirmykščių gyventoju bei istorinės teisės », laikąs
savo uždaviniu atstatyti «senas rusu ir pravoslavu teises, kokios
yra buvusios praeityje »*. Tokiom istorinės tiesos iškraipom buvo
teisinamos rusinimo priemonės, laikomos neišvengiamom grąžinti
Lietuvą i ' pirmykštę jos padėti '.

Žymiai anksčiau tai buvo padaryta su Gudija, kuri ilgus
amžius priklausė Lietuvos valstybei, bet kur slaviškas elementas
iš tikruju vyravo. Čia rusinimo priemoniu nusigriebta tuojau po
paskutiniu padalijimų (1793-1795), kai tiktai Gudija prijungta
prie Rusijos. Dar Kotrynos II laikais Gudijos vietininkas Za-
charas G. Černyšovas pasižymėjo kaip uolus ir griežtas rusintojas.
N. Imeretinskis pasidžiaugia, kad gudus suliejo su rusais. Esą
tokiu pačiu būdu « seniai būtų surusinta ir Lietuva, jei po 1831 m.
sukilimo Muravjovą būtų skyrę Lietuvą tvarkyti » 6.

Prieš tą sukilimą Muravjovas buvo Mohilevo gubernatorius.
Sukilimo metu dirbo P. A. Tolstojaus štabe, kuris vadovavo su-
kilėlius malšinusiai rezervinei armijai (30. 000), o po sukilimo ėjo
Gardino gubernatoriaus pareigas (1831-1835). Jau tuo metu Mura-
vjovas siūlė carui Mikalojui I panaikinti Lietuvos statutą, kuris
Lietuvoje svetimšaliam (atseit, ir rusam) draudė įsigyti žemės;
uždaryti Vilniaus universitetą kaip sukilėlių lizdą; įvesti rusu
kalbą visose įstaigose; pašalinti iš mokyklų katalikų kunigus,

* Žiūr. Ob oinošenii Litovskogo knjažestvo k Rossii, 1839.

5 N. CxLov, Sbornik rosporjaženii Murav'eva, Vilnius 1866, 126 ir sek. psl.

* N. IMERETINSKI, Graf Michail N. Muravev, Russkoje Obozrenie,
III t., 557 psl.

26 SIMAS SUŽIEDĖLIS 6*

ypač vienuolius; uždrausti jiem mokyti vaikus net ir namie 7.
Iš tu siūlymu tuo tarpu pasirinkti du: sustabdytas Lietuvos sta-
tuto veikimas ir uždarytas Vilniaus universitetas. Lietuvos jau-
nimui atimta galimybė aukštąji mokslą išeiti savam krašte. Net
ir dvasinė kunigų akademija perkelta į Petrapilį (1842).

Petrapilyje būta susirūpinimo Lietuvos opia padėtimi vaka-
riniame pakraštyje. Čia ji tebeskyrė Vokietiją nuo senosios Livo-
nijos (Estijos, Latvijos), kur vokiečių kultūros įtaka tebebuvo stipri.
Šiame Baltijos pamaryje dar buvo išlikusi vokiečių kalba įstaigose
ir mokyklose, sena visuomeninė vokiečių santvarka ir žymi vo-
kiečiu dvarininku galia. Rusija ne be pagrindo bijojo, kad sti-
prėjanti Prūsijos imperija, su kuria dalijosi Lietuvą ir Lenkiją,
nepakiltų ir nesimotu užimti viso Pabaltijo iki Rusijos sostinės
Petrapilio. Užtat Lietuva skubiai buvo verčiama ' rusiška žeme *;
joje buvo daromi taip pat militariniai sustiprinimai.

Antras rūpestis —tai dar nenumarintas Lietuvos — Lenkijos
respublikos atgaivinimo siekimas. Kilęs antrasis sukilimas (1863)
parodė, kad ta idėja tebėra gyva, nors po pirmojo sukilimo ir buvo
griebtasi represiju. Petrapilis ne juokais įsibaugino. Caro rū-
muose būta baimės, kad Lenkija jau prarasta, nes tvirtai tikėta
Vakarų Europos parama sukilėliam. Lietuva rodėsi dar galinti
būti apginta, kaip toliau nusikišusi į šiaurę. Lietuvon siunčiamas
Muravjovas carienės Marijos buvo prašomas: « Išgelbėk Rusijai
bent Lietuvą »3. Tačiau sukilėlių iš šalies niekam neparėmus,
caras Aleksandras II ir jo žmona Marija atgavo kvapą, o Mura-
vjovas griebėsi Lietuvoje smurto. Jis laikėsi nusistatymo : « Jei
kas yra vertas virvės, tai nedelsiant reikia ją truktelti » *.

Graždanka buvo ta virvė, kuri turėjo užsmaugti savarankų
kultūrinį lietuvių tautos augimą ir įstiprinti rusiškąjį elementą.
« Rusiškumo ir pravoslavijos stiprinimas yra pagrindinis mūsų
uždavinys » — rašė Muravjovo sekretorius A. Mosolovas!9. Tam
uždaviniui vykdyti viena iš pirmuju priemonių pasirinkta rusiška-
sis švietimas. Vilniaus švietimo apygardos globėjas Ivanas P. Kor-
nilovas, Muravjovo artimas bičiulis ir talkininkas, kuriam daugiau-
sia teko rūpintis graždankos įvedimu, buvo įsitikinęs, kad « rusiš-
kas švietimas yra stipresnis už rusų durklą». Šis rusų švietėjas

" Ten pat 548-550 psl.

8 Der Dictaior ven Wilna. Memoiren des Grafen M. N. Murawjew. Aus
dem Russischen, Leipcigas, 1883, 17 psl.

» K. ČuorovskiI, Poet 4 palač (Nekrasov i Murav'ev), Petrapilis, 1922,
10 psl.

10 A. N. MosoLov, Vilenskije očerki, Petrapilis, 1898, 135 psl.

22 LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 27

gerai nuvokė, kad durklas nugali, bet neišlaiko, jeigu nugalėtujų
individuali kultūra ir kalba nepaverčiamos istoriniu paminklu
ant nusmelktos tautos kapo. Šito taip pat siekė švietimo ministerio
taryba Petrapilyje, kai jinai kiek vėliau (1870. II. 2) tarė, kad
mokymo ir auklėjimo darbu «visi kitataučiai, gyveną mūsu tė-
vynės ribose, be jokio ginčo privalo būti rusinami » !!.

Čia verta atkreipti dėmesį, kad ' mūsų tėvyne' (naše ote-
čestvo) laikoma ir Lietuva, galutinai prisijungta paskutiniuoju
padalijimu (1795). Tai primena dabarties rusus bolševikus, pri-
sijungusius dar daugiau svetimų žemiu, kurias vadina vienu * didžio-
sios tėvynės' (velikoje otečesivo) vardu, kad nusmelktų atskiros,
nerusiškos tėvynės sąvoką. Taigi, « Nil sub sole novum » 12, Tiktai
šiuo metu suliejimas su rusų tauta dengiamas komunizmo, o anuo-
met jis buvo pridengtas panslavizmo, t.y. siekimo apimti visus
slavus viena Rusijos imperija, viena rusiška kultūra ir viena rusų
kalba.

Pastangos tokio suliejimo siekti bendru visiem slavam alfa-
betu arba kirilica pasirodė jau XIX amžiaus pradžioje. Vienu
iš tokių pirmūnų yra buvęs kun. Mykolas Bobrovskis, Vilniaus
universiteto biblinės archeologijos ir slavistikos dėstytojas, pansla-
vizmo idėjos šalininkas. Jisai 1820 metais buvo parengęs projektą,
pritaikyti graždanką lenku kalbos raštui, bet iš tu jo pastangu
nieko neišėjo. Beveik po 50 metu prie tos pačios minties grįžo
lenku filologas ir bibliotekininkas St. Mikuckis, bet ir jį ištiko ne-
sėkmė. Lenkai visom jėgom, net ir ginklu, spyrėsi neisilieti į ' ru-
sišką jūrą ', kurioje buvo nuskandinti gudai ir ukrainiečiai.

Gudai jau nuo XVI šimtmečio savo tikybinius raštus spausdino
kirilica, bet vėliau pakaitomis imta vartoti ir lotyniškasis raidynas.
Po 1831 sukilimo šis raidynas buvo griežtai uždraustas, bet tai
nesukėlė pasipriešinimo, nes su kirilica gudai jau buvo apsipratę
ir dabar ją tebevartoja. Daugiau atsparos parodė ukrainiečiai, kai
jiem uždraudė knygas spausdinti savo tarme ir kiek skirtingu
nuo kirilicos alfabetu. Ukrainiečiai tada gausiai savo literatūros
spausdino austrų valdomoje rytinėje Galicijoje ir iš ten gabeno
per sieną.

Iš kitu tautu, neslavų, kuriuos rusai valdė, savo raštą jie pri-
taikė Pavolgio ugram bei totoriam, o vakaruose bandė jį primesti
lietuviam ir latviam (Latgaloje). Prie Volgos gyvenę ugriai ir
totoriai, ligi tol jokio rašto nepažinę, 1350 m. sulaukė pirmuju savo

uJ. MaTzusas, Lotyniškojo raidyno draudimas, žr. Kovos metai dėl
savosios spaudos, Chicaga, 1957, 116-117 psl.
12 Ecelesiastes, 1, 10.

28 SIMAS SUŽIEDĖLIS 8*

tikybiniu raštų kirilica ir ją priėmė. Rusai sprendė, kad ir lietu-
viai, dar mažai raštingi, nesunkiai priims naują raštą, jei bus
uždraustas vadinamas 'gotiškas' (Mažosios Lietuvos) ir 'lenkiš-
kas?', juo labiau, kad ir lietuviu literatūra negausi. Taip gal-
vodami, rusintojai dar sprendė, kad jie itiksią lietuviu tautai,
padėdami atsipalaiduoti nuo lenkų kultūrinės įtakos. Kad lie-
tuviškas raštas savo vaizdu tada labai priminė lenkiškąji, pakan-
kamai aišku iš Aukso Altoriaus maldaknygės ir net vėlesniu Auszros
numerių. Rusai turėjo pagrindo klausti: kodėl raidynas nega-
lėtu būti rusiškas, jei nėra grynai lotyniškas *

Šias mintis suaktualino 1863 metu sukilimas, už kurį Petra-
pilyje buvo laikomi atsakingi lenkai. Paskirtas sukilimui malšinti
Muravjovas buvo užsimojęs lenkų įtaką Lietuvoje visai palaužti.
Ir tuo metu kaip tik pasirodė rusu akademiko ir senatoriaus Aleksan-
dro Hilferdingo raštas Lietuva ir Žemaitija (Litva i Žmudė, 1863).
Šis surusėjęs vokietis, panslavizmo šalininkas ir rusifikatorius,
įrodinėjo, kaip reikėtų lietuvius atitolinti nuo lenku ir priartinti
rusam: visose mokyklose reikėtu lenkų kalbą pakeisti lietuvių
kalba ir tuo būdu lietuviam įsiteikti, kad jie būtų labiau nuteikti
artėti su rusų tauta ir pravoslavija; antra, 'lenkiškas? lietuviu
raštas turėtu būti pakeistas ' visu slavu alfabetu ' arba graždanka,
kuri visai pritiktų lietuvių kalbai ir kartu įvestu į rusiškojo teksto
skaitymą.

Praktiškai tą eksperimentą išbandė Petrapilio gimnazijos
mokytojas Jonas Juškevičius (Juška). Vilniaus švietimo apy-
gardos globėjas I. P. Kornilovas pasakoja, kad tas mokytojas 1864
vasario mėn. pas ji atsilankęs prašyti tarnybos Lietuvoje. Jis
parodęs savo parašytą lietuviu kalbos gramatiką rusiškai. Korni-
lovas paprašęs ir lietuviškus tekstus perrašyti rusiškom raidėm.
Keli pavyzdiniai lapai buvę parodyti Muravjovui; jis pagyręs.
Tai buvęs pirmas generalgubernatoriaus žvilgis į lietuvišką raštą
' pilietiniu šriftu“ (graždanskij šrift). Jonas Juška, žadėjęs visą
savo rankraštį tokiu būdu parengti, žodžio netesėjo, kai prašomos
tarnybos Lietuvoje negavo. Keistu istorijos įnoriu, Muravjovui
teko pasiremti ne kieno kito, bet lenko paslauga, kuri ir paskubino
lietuviškos graždankos gimtuves.

Muravjovui buvo rekomenduotas Varšuvos bibliotekininkas
St. Mikuckis, pasižinęs su A. Hilferdingu. Šis pristatė Mikucki
Lenkijos karalystės sekretoriui A. N. Miliutinui, o tasai — Mura-
vjovui anuo garsiu raštu (1864. IV. 15): « Mūsu raidės atbaigs
tai, kas pradėta kalaviju». Stanislovui Mikuckiui atvykus i Vilniu,
čia ir buvo sudaryta komisija pritaikyti graždanką lietuviu kalbai.
Lietuviu kalbą Mikuckis buvo studijavęs kaip Petrapilio Mokslų

9* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 29

Akademijos stipendininkas, nesusitupėjęs Lomžos bajoras, kurį
žymus filologas prof. Baudouin de Courtenay išvadinęs ' nedo-
rėliu ' (homo delinguens) ir prievartininku.

Komisiją sudarė tasai lenkas Stanislovas Mikuckis; totorius
Jonas Krečinskis, liaudies mokytojas; lietuvis Antanas Petke-
vičius, kataliku kunigas, perėjęs į pravoslaviją ; ir lietuviškuju ka-
lendoriu leidėjas Laurynas Ivinskis; jis vėliau pasitraukė. Savo
paslauga komisijos darbą ramstė minėtas akademikas A. Hilfer-
dingas, talkino Kauno gimnazijos direktorius M. Novikovas. Ko-
misijos darbui vadovavo I. P. Kornilovas, vyriausias šios reformos
inspiratorius. Darbas buvo varomas greitomis, kad nedelsiant
būtu parūpinta vadovėlių mokyklom ir religinės literatūros mal-
dom namie ir pamaldom bažnyčioje. Skubinta dėl to, kad norėta
ūmai ta naujenybe pripildyti kraštą ir atimti pagrindą pasiteisi-
nimui, esą to ar kito būtino veikalo trūksta. Rusu supratimu, pa-
grindinę lietuviu literatūrą tesudarė trys knygos: elementorius,
kalendorius ir katekizmas. Jos pirmosios ir išspausdintos graž-
dankos raidynu.

Komisijos paruoštas pirmas leidinys — Abecelė žemaitiškai
lietuviška (Bukvar' žemojtsko-litovskij) — išspausdintas Vilniuje 1864
m.; spaudė A. Kirkoro spaustuvė. Tituliniam lape paaiškinta,
kad yra išleista įsakymu M. N. Muravjovo, vyriausiojo Šiaurės-
Vakarų Krašto valdytojo. Ši abėcėlė buvo parengta valdinėm
pradžios mokyklom, įsteigtom vietoje uždarytu parapinių; jose
buvo mokoma ir lietuvių kalbos, kaip yra siūlęs A. Hilferdingas.
Muravjovas, kuris iš savo pareigų buvo atšauktas (1865. IV. 17),
dar spėjo išleisti Žemaitiškai rusišką elementoriu, Kalendoriu ir
Abecelę latviškai rusišką. Pastaruoju leidiniu rūpinosi iš Petra-
pilio atsikviestas surusėjęs latvis Janis Sprogis.

Sunkiau buvo greita sparta paruošti religinės literatūros,
kurią rusiškuoju raidynu daugiausia perrašinėjo totorius Jonas
Krečinskis ir kuriai reikėjo vyskupo aprobatos, nes kitaip ji ne-
būtų lietuviu katalikų į rankas imama. Žemaičiu vysk. Motiejus
Valančius, atrodo, jau 1865 vasarą aprobavo kirilinį Trumpą kate-
kizmą, Seną aukso altoriu (maldaknygę), Kantičkas (giesmyną) ir
Evangelijas, skaitytinas bažnyčiose sekmadieniais.

Tuo pačiu laiku buvo pasiruošta suveržti lietuviškų knygų
leidimą lotyniškais rašmenimis. Ivanas P. Kornilovas rašo, kad
Muravjovas 1864 m. gegužės 14 d. kreipęsis raštu į carą Aleksan-
drą įrodinėdamas, jog yra būtina lietuviam uždrausti ' lenkiškai
lotyniškąją spaudą ', ir gavęs caro pritarimą. Iš vysk. M. Va-
lančiaus liudijimo aišku, kad 1864 metu vasarą draudimas jau
galiojo, bet nebuvo paskelbtas viešai. Muravjovas tebuvo pa-

30 SIMAS SUŽIEDĖLIS 10*

liepęs cenzūros komisijai Vilniuje neduoti leidimo jokiam naujam
lietuviškam spaudiniui; anksčiau išleistieji galėjo dar būti pla-
tinami. "Tuo pagrindu atsirado vadinamieji kontrafakciniai lie-
tuviški leidiniai, būtent, su 1863-1864 metų data, bet spausdinti
žymiai vėliau. "Tokiu leidiniu rusu žandarai neatiminėjo iš žmo-
niu, manydami, kad jie yra seni.

Draudimas lietuviam vartoti lotyniškas raides niekada ne-
buvo paskelbtas įstatymu. Visą laiką liko administracinis, paremtas
rusų valdininkų savavališkais potvarkiais. Muravjovas savo to
potvarkio nebuvo nė raštu paskelbęs. Tai padarė jo įpėdinis gen.
Konstantinas Kaufmanas, surusėjęs Austrijos vokietis. Jis savo
raštu 1865 m. rugsėjo 6 d. dėstė :

Lietuvoje kilę neramumai pereikalavę neišvengiamu pakaitų,
kurias su caro žinia vykdęs Muravjovas, jo pirmatakas. Jam buvę
pavesta grąžinti Lietuvą i pirmykštę istorinę padėtį, būtent, i se-
nąją Lietuvos ir Rusijos jungti. Šito siekdamas jis atstatęs pa-
mintas pravoslavų tikėjimo ir rusų tautos teises ir įsakęs per mokyk-
las išplatinti rusiškąjį raštą. Specialistai ji įtikinę, kad pilietinis
rusu raidynas (graždanskij) šrift) atitinkąs Lietuvos tautinius inte-
resus geriau negu lotyniškai lenkiškas; dėl to Vilniaus cenzūros
komisijai paliepęs spausdinti visas lietuviškas, žemaitiškas ir
latviškas knygas tiktai pilietiniu raštu. Šiuo raštu, jo bažnytine
forma (cerkovnyj šrift), nuo seniausių laiku Lietuvoje buvę rašomi
metraščiai ir teisių, įstatymu bei diplomatijos aktai. Jei taip buvę
seniau, tai ir dabar pilietinis rusų raštas turis tarnauti visom sve-
timom tarmėm. Žmonėm čia duodama galimybė prasišviesti : pra-
mokti rašto sava tarme ir drauge rusu kalbos, kuri nuo neatmenamų
laikų buvusi Lietuvoje valstybinė ir dabar tokia esanti. Žmonės
ima suprasti rusu valdžios gerą darbą; tiktai kai kurie kataliku
kunigai yra nusiteikę priešiškai 9.

Tokia savo argumentacija Kaufmanas išreiškė rusu preten-
zijas i Lietuvą, kaip kraštą, kurį jie laikė rusu gyvenamą ir su
Rusija sujungtą nuo senų laikų. Bet tai neatitinka istorinei tiesai.
Senojoje Lietuvoje negyveno nei rusai nei kiti slavai. Lietuvių
tauta taip pat nebuvo ir nėra kokia slaviška giminė (plemia) su
skirtinga tarme (narečije), bet visiškai skirtinga tauta su sava
kalba ir raštu, kuri kaip tik buvo norima uždrausti. Valstybiniam
raštam kitados vartota nebe rusu, bet senoji bulgarų kalba. Ry-
tuose ji buvo plačiai vartojama, kaip Vakaru Europoje lotynų,

3 Lietuvos Praeitis, I t., Vilnius, 1941, 633-648 psl. (Čia paskelbtas
originalus Kaufmano aplinkraščio tekstas).

11* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 31

kuria ir Lietuvos valdovai savo raštus rašė. Pagaliau, ligi pada-
lijimu Lietuva nėra buvusi Rusijos valstybės jungtyje, o priešingai
valdė didelius rusų plotus. Dar Muravjovo ir Kaufmano laikais
lietuviškom gubernijom pačių rusu buvo vadinamos ne tiktai Vil-
niaus, Kauno ir Gardino, bet ir Minsko, Mohilevo bei Vitebsko
žemės.

Vilniaus generalinis gubernatorius K. Kaufmanas savo tą
raštą, paremtą istorinės tiesos iškraipymu, skyrė kaip tik anu
šešiu sričių gubernatoriam, kurie priklausė jo vyriausiajai valdžiai.
Kaufmanas dabar raštu įsakė, kad būtu griežtai vykdomas Mura-
vjovo draudimas spausdinti lietuviškus leidinius lotyniškom raidėm.
Taip pat uždraudė įvežti iš užsienio, pardavinėti ir kitokiu būdu
platinti; jei aptiktu pas žmones, turi būti konfiskuoti, o kalti-
ninkai atitinkamai nubausti. Ši gen. Kaufmano aplinkrašti, praslin-
kus vos savaitei (1865. IX. 13), išplėtė visai Rusijai vidaus reikalu
ministeris P. Valujevas. Tai ir buvo visuotinis lietuviu spaudos
draudimas lotyniškom raidėm.

Šio draudimo, kadangi jis išėjo tiktai iš vidaus reikalu ministe-
rijos ir nebuvo paremtas istatymu, pradžioje nenorėjo pripažinti
Petrapilio Mokslu Akademija. Ji tarė, kad vidaus reikalu ministe-
rijos potvarkių nėra saistoma, nes jai nepriklauso. Nepaisydama
draudimo, akademija išleido lotynišku raidynu Kristijono Donelai-
čio Metus, parengtus A. Schleicherio iš originaliu tekstu (1865).
Dėmesi atkreipė ne koks rusas, bet ju pataikūnas lenkas St. Mi-
kuckis; jis Vilniuje graždankos leidiniu komisijoje trumpai teiš-
silaikė, užsitraukęs I. P. Kornilovo nemalonę. Grįžęs i Varšuvą
profesoriauti (1864) ir pastebėjęs tuos Kr. Donelaičio išleistus
Metus, pranešė valstybės sekretoriui Miliutinui, 0 tas — carui
Aleksandrui II, kuris savo įsaku uždraudė lotyniškus spaudmenis
bet kokiam lietuviu kalbos leidiniui. Vadinasi, buvo užginti ir
grynai moksliniai veikalai.

Caras buvo priverstas ginti savo administracijos autoritetą,
ypač Lietuvoje, nors Muravjovas dar 1865 m. pavasari buvo iš
Lietuvos atšauktas ir už nuopelnus apdovanotas grafo titulu,
bet ir paliktas be pareigų. « Niekam nereikalingas riebus senukas
vaikštinėjo sau Nevos saulėta pakrante » — yra pastebėjęs K. Ču-
chovskis 4. Petrapilio kai kurie aukštieji valdininkai ir šviesuo-
menė Muravjovo nekentė; ji smerkė už žiauru sukilimo malši-
nimą Lietuvoje. Tuo tarpu Maskva uoliai rėmė ir šlovino kaip
rusų tautos didvyri (vytiaz). Maskvoje buvo labiau įsistiprinę didžia-

4 K. ČucnovskIs, Poet i palač (Nekrasov i Murav'ev), Petrapilis, 1922,
15 psl.

32 SIMAS SUŽIEDĖLIS 12*

rūsiai nacionalistai, kaip publicistas M. N. Katkovas ir metropo-
litas Filaretas, kurie Muravjovą kėlė i padanges. Tuo tarpu Petra-
pili veikė Vakaru Europos liberalinė ir demokratinė dvasia, čia
įtakingesni buvo vadinami vakariečiai (zapadniki); jie daugiau
pakantumo rodė lietuviam bei lenkam ir kitom rusu valdomom
tautom. Užtat ir Petrapilio Mokslu Akademija, paprieštaravusi
spaudos draudimui, rėmėsi ne tiktai pretekstu, kad ji vidaus rei-
kalų ministerijos valdininkų nesaistoma, bet ir norėdama turėti
mokslui laisvę nuo administracijos suvaržymų.

Lietuvoje buvo dar vienas varžtas — karo stovis. Tokia ne-
paprasta padėtis davė teisę gubernatoriam leisti privalomus potvar-
kius. Tuo rėmėsi Muravjovas ir Kaufmanas, drausdami lietuviam
spaudą. Karo stovį panaikinus (1870. II. 28), visi varžomieji
potvarkiai nustojo galioję. Kai kurie iš ju buvo pakartoti ista-
tymais. Tuo tarpu spaudos draudimas nei atšauktas nei įtei-
sintas; jis liko ir toliau rusų administracijos savavaliaujama rusi-
nimo priemonė. Caras Aleksandras II tiktai po ilgoko laiko (1880.
II. 20) atšaukė savo draudimą vartoti lotynų raštą mokslo rei-
kalam. Taigi, Petrapilio Mokslų Akademijos nusistatymas, pareikš-
tas prieš 15 metu, buvo teisingas. Lietuviu tauta vedė teisingą
kovą dar 25 metus.

Kova iš esmės buvo vedama d/l tautos, ne dėl raidės. Ru-
siškoji raidė, kaip Kaufmanas savo aplinkraštyje išsireiškė, buvo
tik « pirmas žingsnis siekiamam tikslui », atseit, Lietuvos rusinimui
ir pravoslavinimui. Kova dėl raidės tuo būdu apėmė ir religiją.
Pradžioje dar labiau užkliuvo už religijos negu tautybės.

Tuo metu tikėjimas ir tautybė buvo standžiai sulipę: rusybė
buvo suaugusi su pravoslavija, lietuvybė — su katalikų tikėjimu.
Caro valdžiai reikėjo išmintingos ir apdairios taktikos tikėjimui
neužkliudyti, kad priešingumas nebūtu dar labiau pagilintas.
Rusam tai būtų išėję į naudą. Bet jie buvo įsitikinę, kad rusėji-
mas einąs ranka rankon su pravoslavija ir kad vienas antrą rėmę
dar senoje Lietuvos valstybėje, tik vėliau buvę lenkiškumo ir
katalikybės nusmelkti. Kaufmano aplinkraštyje buvo pabrėžta,
kad dar Muravjovas stengėsi « sugrąžinti pravoslavijai ir rusišku-
mui pamintas teises». Ir caras Aleksandras II, sveikindamas Vil-
niuje 1866 m. birželio 13 d. būreli perkrikštu, juos pagyrė už tai,
kad jie «nuoširdžiai priėmė senovinį tikėjimą » ir kad grįžimo
į katalikybę jis nepakęsiąs 5. Tuo būdu aiškiai pasisakyta prieš
katalikybę, kas negalėjo nesukelti lietuviu nepasitenkinimo.

5 Iš. Avižonis, Bendroji rusinimo politika, žr. Kovos metai dėl savosios
spaudos, Chicaga, 1957, 55 psl.

13* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 33

Graždanka turėjo tarnauti ne tiktai rusinimui, bet ir pravo-
slavinimui. Vincas Kudirka savo Varpe teisingai ją pavadino
«+ pravoslavijos ir rusinimo apaštale». Gi ši apaštalė i lietuviu
tarpą tegalėjo įsisprausti per religinę literatūrą, kuri tada Lietu-
voje vyravo. Rusai neklydo tvirtindami, kad tuo metu Lietuvos
kaimui pati svarbiausia knyga buvo Aukso altorius. Ta maldaknygė,
perspausdinta rusiškom raidėm, galėjo geriausiai pasitarnauti rusų
reikalui: pasiekti plačiąsias Lietuvos mases. Bet kaip tik čia
rusai ant savo ' kirvuku ' pasikabino.

Graždanka padvelkė Lietuvos kaimui ne tiktai nauju kab-
liuotu raštu, bet ir tikėjimu. Paprasti kaimo žmonės, turi gyvą
ir lakią vaizduotę, rusiškam raidyne įžiūrėjo dvigubus kryžius,
ikonų žvakutes, cerkvių bokštus (svogūnus). Graždankinė spauda
iš tikrųjų tokiu miniatiūriniu vaizdų sukelia. Maldaknygėse jie
rodėsi katalikam svetimi, įsibrovę ne į savo vietą. « Tasai raštas
šventose mūsų knygose tai tartum mūsų tikėjimo išniekinimas »
— sprendė dievoti kaimiečiai visai panašiai, kaip daug vėliau
turkai apie lotyniškąji raštą Korane. Tiktai šie nematė, kad jų
mečetės būtų griaujamos. Tuo tarpu Lietuvoje katalikam buvo
atiminėjamos bažnyčios, uždarinėjami vienuolynai, statomos nau-
jos cerkvės. Tokia antikatalikiška akcija ir drauge brukamas
naujas raštas žmoniu sąmonėje visiškai teisingai susiliejo į vieną
daiktą.

Vilniaus generalgubernatorius Kaufmanas savo draudžiama-
jame aplinkraštyje pūtė miglą tvirtindamas, kad «žmonės pra-
deda suprasti tą naują geradarybę, tiktai nedaugelis Romos
kataliku kunigų jos nevertina »5. Iš tikruju nei žmonės nei ku-
nigai tos naujovės nepriėmė. Švietimo apygardos įstaigą Vilniuje
siekė rusų mokytojų bei valdininku pranešimai, kad rusu raidėm
spaustų lietuviškų leidiniu nėra kur dėti. Buvo patarta (1865 m.
vasario 5 d. raštu 828 nr.) pardavinėti puse kainos, siūlyti dvi už
vieną ' lenkišką ', pastarąsias rankioti ir naikinti. Lietuviai pir-
mieji buvo pradėję tai daryti su naujais ' katekizmais ', ' giesmy-
nais', ' maldaknygėmis ' — juos degino lyg kokią kataliku tikė-
jimo užkrėtą. Ištikimybė kataliku tikėjimui susiliejo su ištiki-
mybe savam raštui, kuriame neturėjo būti pakeista rusišku rašme-
niu nė viena mažiausia raidė: «nei viena jota, nei vienas bruo-
želis », tariant Šventuoju Raštu !*.

Prasidėjo dėl raidės ilga ir neatlaidi kova. Toje kovoje, —
kaip pastebi mūsų filosofas Stasys Šalkauskis, pats ėjęs gimnazijos

15 Lietuvos Praeitis, I t., 647 psl.
17 Mato 5, 18.

34 SIMAS SUŽIEDĖLIS 14*

kursą dar spaudos draudimo metais, — «daugybė žinomu ir neži-
nomu dabar mums žmonių turėjo užmokėti moralinėmis ir fizinė-
mis kančiomis už tai, kas yra prigimta švenčiausia žmogaus teisė,
būtent, už kultūrinio apsisprendimo laisvę ... Lietuvių dauguma
griežtai nusistatė grąžinti rusų vyriausybei tą rusų kultūros do-
vaną (— anot Kaufmano, geradarybę) ir atkakliai kovoti už lie-
tuvišką raidyną ... Tokiame lietuvių tautos nusistatyme — atsi-
sakyti nuo brukamos spaudos formos, nežiūrint su tuo surištų
didžiausių nepatogumų — pasireiškė garbingas savo tautinės ver-
tės pajutimas»!3. Tuo būdu religinės kovos motyvas sutapo su
tautiniu, o dar vėliau ir su socialiniu bei politiniu.

Rusai apsiriko manydami, kad rami lietuviu tauta, kurią
beveik ištisai sudarė artojai, liks pasyvi, juo labiau, kad nebuvo
nė iškilesniu vadu nepasitenkinimui audrinti. Sukilimui vadovavę
aktyvesni kunigai ir dvarininkai, kuriu daugumas laikė save len-
kais, buvo išžudyti arba ištremti Sibiran i tokias gyvenimo sąly-
gas, kad juos ten reikėjo maitinti. Muravjovas dėl to rašė vidaus
reikalų ministeriui P. Valujevui (1863. XII. 30): «Geriau duoti
jiems veltui duonos, negu turėti ju pavoju... Jie nori sunaikinti
mūsu valdymą vakaruose »!9. Kas tokiom sąlygom iš likusiujų
Lietuvoje galėjo dar drįsti judinti tautą ir ją stiprinti nelygioje
kovoje už švenčiausias savo teises? Nei aplenkėję kunigai nei
dvarininkai, kurie nebuvo suinteresuoti kultūrine lietuviu kova,
ir dėl jos nebūtų ryžęsi statyti savęs į naują pavoju. Susipratusių
lietuvių kunigų buvo nedaug, o pasauliečių inteligentų — tik vienas
kitas. Ir tie buvo įsibauginę rusu teroro ir Muravjovo grasinimų :
« kunigam, dvarininkam ir karininkam nebeleisti iš Sibiro pagrįžti »20.
Laimei lietuvių tauta turėjo vieną vadą, iš jos iškilusį ir su ja taip
tvirtai suaugusi, kad rusu administracija negalėjo jo nei įbauginti
nei nušalinti.

Motiejus Valančius, Žemaičiu vyskupas, savo pareigas buvo
ėjęs jau trylika metu ir įgijęs žmonėse didelį autoritetą, kai už-
klupo spaudos draudimas. Vyskupui tai buvo nepaprastai skau-
dus smūgis, nes griovė keliolikos metu jo didelį triūsą — tautos
švietimą, kurį rusai rovė tartum iš pačios vyskupo širdies. Kauf-
manas savo aplinkrašty galėjo užsiminti beraščius rusus, bet
jokiu būdu ne žemaičius. Vysk. M. Valančiaus laiku, kai kuriose

6 St. ŠaLKAUSKIS, Ateitininkų ideologija, Kaunas, 1933, 83 psl.

15 Muravjovo laiškas Valujevui (1863.XII.30), žr. Russkaja Starina,
XXXVIII t., Maskva, 1883, 203 psl.

20 Ten pat, 198 psl.

15* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 35

Žemaičiu parapijose beraščių visai nebuvo. Žmonėse buvo sukelta
banga šviestis. Ką jie dabar turėjo skaityti —graždanką? Vys-
kupas pradžioje bandė išsiderėti, kad šalia graždankos būtu
leidžiama ir lotyniškoji spauda. Kai jokios nuolaidos tikslo nepa-
siekė, tada ėmėsi slaptos pogrindinės veiklos.

Graždankos autoriai nuvokė, kur yra pagrindinis ju pradėto
darbos stabdis. Kaufmanui perėmus iš Muravjovo generalguber-
natoriaus pareigas, Vilniuje 1865 m. rugpiūčio 26 d. buvo suda-
ryta speciali ' komisija peržiūrėti lenkiškom ir žemaitiškom kny-
gom '. Iškošusi senąją lietuviu literatūrą, komisija rado, kad ji
visa, O ypač paskutiniuju 30 metu, yra persunkta revoliucinės,
propagandinės dvasios ir kad tu žalingų knygų vyriausias auto-
rius ir platintojas esąs vysk. M. Valančius. Prie tu komisijos
išvadų vienas jos narys, kun. Antanas Petkevičius, tapęs pravo-
slavų šventiku, pridėjo dar atskirą memorandumą, kuri komisija
taip pat priėmė. Valančius buvo kaltinamas kaip pavojingiausias
Lietuvoje asmuo, popiežinės ir tautinės politikos vykdytojas, revo-
liucininkas, veikiąs per įvairias bažnytines draugijas, misijas, vizi-
tacijas. Jis turėtu būti nuo savo pareigų nušalintas ir ištremtas
į Rusiją. Vysk. M. Valančius tik prieš metus iš Varnių buvo per-
kraustytas į Kauną. Kai pasklido kalbos, kad ir iš Kauno norima
išvežti, privažiavo tiek daug ūkininku, jog rusų valdžia pabūgo
valstiečių nerimo ir jo nelietė. Vyskupo priešininkas A. Petkevi-
čius savo tikslo nepasiekė.

Nėra žinios, kokia trintis su vyskupu tą kleboną pastūmėjo
į pravoslaviją: nedrausmingumas, girtumas, apsileidimas parei-
gose ... Vysk. M. Valančius ragino savo kunigus daugiau patiem
šviestis, skaityti knygas, steigti parapines mokyklas ir jose šviesti
žmones. Tam tikslui aplink save telkė veiklesnius ir raštingesnius
kunigus, o apsileidusius skyrė į nuošalesnes parapijas. Gal tarp
ju pateko ir klebonas kun. A. Petkevičius, nuėjęs pas pravoslavus.
Vyskupas jį kartą pavadino 'Pažaislio popu'. Gyvendamas tame
iš kamaldulių atimtame vienuolyne prie Kauno, ' popas? A. Petke-
vičius jau nuo 1851 m. cenzūravo lietuviškus leidinius ir, matyti,
neturėjo akies vyskupui, nes savo memorandume jį kaltino nuo
cenzūros išsisukinėjus. Esą vyskupas arba valdžią klaidinęs, atpa-
sakodamas leidinio turinį, arba neduodavęs cenzūruoti « nusima-
nantiems ir doriems žmonėms». Antanas Petkevičius buvo vie-
nas iš lietuviu, labiausiai atsakingas už lietuvišką graždanką ir
spaudos draudimą *!.

2 J. MarTusas, Antanas Petkevičius. žr. Lietuviu Enciklopedija, XXII t.
(1960), 355-356 psl.

36 SIMAS SUŽIEDĖLIS 16*

Vyskupas ir tas kunigas lietuviu kovoje dėl savojo rašto išreiš-
kė dvi priešybes. Vyskupas buvo principo ir kovos žmogus,
kunigas — nuolaidos ir prisitaikymo. Pirmąji dabar mėgiamais
žodžiais pavadintume rezistentų, antrąjį — koegzistentu, ir net
daugiau — kolaborantu. Tačiau mūsų kultūros istorikai kartais
pasispyriuoja ir dėl Žemaičių vyskupo: ar jis pradžioje irgi ne-
suko kolaboravimo keliu? Antai, Vaclovas Biržiška, kad ir žy-
miai pagerinęs savo nuomonę Valančiaus labui, vis dėlto liko isiti-
kinęs (1954), kad vyskupas tik « po poros metu griežtai persiorien-
tavo»?ž. Tuo tarpu dr. Jonas Matusas griežtai vyskupą gynė
tvirtindamas, kad jis «rusiškom raidėm buvo priešingas iš pat
pradžiu»; tiktai Muravjovui grasant kartuvėm, «+ davė aprobatą
pirmiem lietuviškai rusiškiem tikybiniam leidiniam »*3. Tai dvi
paskiausios pažiūros tuo klausimu, bet naujų kokių duomenų
nepatiekia. Dar prieš 40 metų Petras Ruseckas, rankiojęs istori-
nius liudijimus bei atsiminimus knygnešiu veiklai nušviesti, man
rodos, buvo priėjęs teisingo vidurio. Jis pastebėjo, kad Žemaičių
vyskupas « pradžioje dar mėgino jei ne atgauti spaudą, tai nors
palaužti jos draudimą »*!. Tai nereiškė nei ' griežto persiorien-
tavimo', anot Vac. Biržiškos, nei griežto iš pat pradžiu priešingumo.

Vysk. Motiejus Valančius, be abejo, nemanė, kad Muravjovas
tuojau ji pakars, jei neduos aprobatos graždanka perrašytom kny-
gom. Ne kartuvių grėsmė, kaip rašo dr. J. Matusas, bet stoka
pagrindo neleido Valančiui atsakyti neigiamai. "Tai visu pirma
buvo alfabeto, ne tikėjimo reikalas, nors ir buvo iš pat pradžios
aišku, kad graždanka taip pat siekiama katalikų tikėjimą drumsti.
Bet reikėjo tam įrodymu ar bent rimtu priekabių. Tuo tarpu išmin-
tinga buvo nusigriebti derybų do ut des, kol Muravjovo draudimas
buvo žodinis ir kol ankstyvesni lietuviški leidiniai dar galėjo būti
platinami; tik neleista naujų spausdinti. Vadinasi, aprobata duo-
dama rusišku raidžiu raštam, tačiau su viltimi, kad nebus draudžia-
mi ir lotyniškieji: ju tarpusavio varžybas išspręs patys Žmonės.
Muravjovas negalėjo leistis į toki plebiscitą, o vysk. M. Valančius
— į beatodairines nuolaidas.

Kaufmanui paskelbus draudimą raštu, buvo jau užangažuotas
generalgubernatoriaus autoritetas besąlyginiu draudimu. Deryboms
neliko pagrindo. Vyskupo viltis ką nors geruoju pasiekti žlugo.
Jam nereikėjo persiorientuoti, bet tiktai parašyti Kauno guberna-

22 Vo. BIRŽ ška, Pastangos draudimui nugalėti, žr. Kovos metai dėl
savosios spaudos. Ghicaga. 1957, 170 psl.

3 J. MaTrusas, Lotyniškojo raidyno draudimas, žr. Kovos metai dėl
savosios spaudos, Chicaga, 1957, 128 psl.

* Knygnešys, I t. Redagavo P. RusEcKAs, Kaunas, 1926, 6 psl.

17* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 37

toriui, Muravjovo sūnui Mikalojui: « Aš laikau negalimu dalyku
spausdinti rusiškom raidėm žemaitišką evangeliją kaip Šv. Rašto
knygą, nes turiu griežtą pareigą rūpintis, kad toji knyga nebūtų
pagadinta » (1866. VI. 12) 3,

Vyskupas taip rašyti galėjo tik tada, kai iš spaudos išėjo
jo aprobuotos graždankinės Evangelijos. Čia jis rado už ko užsi-
kabinti, tačiau ne teologiniu, bet filologiniu argumentu: « žemai-
čiu kalbos garsu negalima išreikšti rusiškom raidėm », tai ir knyga
galinti būti pagadinta. Kovą dėl raidės vysk. M. Valančius pa-
rėmė katalikų tikėjimo saugojimu, ir daugiau savo aprobatos nedavė.

Lietuvių kalbos gynimas dabar atsistojo pirmoje vietoje, nes
su lietuviškumo išlaikymu siejosi ir katalikų tikėjimas. Pradžioje
tikėjimas buvo davęs akstiną pirmam tautos pasipriešinimui,
daugiau pasyviam —neimti graždankos knygų nė į rankas, ten-
kintis savomis. Dabar persisverta į aktyvų prieštaravimą drau-
dimui —i nelegalu apsirūpinimą lietuviškąja spauda ir į augantį
tautinį sąmoningumą. Čia ir Vaclovas Biržiška pripažįsta: vysk.
M. Valančiui aktyviai įsitraukus į kovą už lietuvišką knygą, ji
«nuėjo visai naujais ... keliais ir virto, kad ir visai nekalto pa-
lyginti turinio, tiesiog revoliucine priemone » *.

Keturiasdešimt metu lietuviai nenusileido nė per nago juo-
dymą. Vienas antras, tiesa, užsimindavo, esą rusiškas raidynas
padėtu atsirasti gausesnei lietuviu literatūrai, kas būtų reikalinga
ir naudinga, Tačiau neatsirado daugiau tokiu graždankos propa-
guotoju, koks pradžioje yra buvęs kun. A. Petkevičius. Štai,
Jonas Miliauskas-Miglovara, poetas aušrininkas, romantiškai besi-
sielodamas Lietuvos praeitimi, buvo miglotai galvojęs, kad su
graždanka lietuviai gali apsiprasti. Tuo tarpu kaimo žmonės
gana ilgai net į rusiškas mokyklas savo vaikų neleido, mokydami
namie iš draudžiamųjų lietuviškų elementorių ir maldaknygiu.
Imti į rankas rusiško rašto knygą — tai išduoti savo tikėjimą ir
tautą. Buvo nueitas ilgas vargo kelias su dideliu užsispyrimu ir
ištverme.

Šio kryžiaus kelio pradžioje taip pat iškyla vysk. M. Valan-
čiaus vadovaujamoji ranka. Dar prieš spaudos draudimą jis buvo
peržengęs vadinamąją ' žaliąją sieną“, kuri netrukus pasidarė
pagrindiniu kovos lauku, aplaistytu knygnešiu krauju. Už Rusijos
sienos, Klaipėdoje, Valančius 1860 m. atspaudė savo knygelę Apie

25 J. MaTusaS, Lotyniškojo raidyno draudimas, 1, žr. Kovos metai dėl
savosios spaudos, Chicaga, 1917, 129 psl.

2 Vo. BiRžiškA, Pastangos draudimui nugalėti, žr. Kovos metai dėl
savosios spaudos, Chicaga, 1957, 171 psl.

38 SIMAS SUŽIEDĖLIS 18*

brostwas blaivystės. Spaudą uždraudus, Valančius nukreipė į Ma-
žąją Lietuvą visu savo knygų spausdinimą, skirdamas tam nema-
žai pinigo ir telkdamas aplink save būrį bendradarbiu. « "Tuo
būdu, kaip rašo P. Ruseckas, jis pradėjo tą garsią mūsų knygne-
šystę, aktyviai pradėjo tą didelę tautos kovą dėl lietuviškų raidžių
išlaikymo, spaudos ir kitų teisių atgavimo; pasidarė tikru knyg-
nešiu ir tos kovos tėvu » 27.

Knygom spausdinti Mažoje Lietuvoje vysk. M. Valančius
buvo sudaręs savo fondą, pasiusdamas 5000 rubliu Varmijos vysku-
pijos kun. Sabermannui. Pinigus pernešė Jurgis Bielinis, pati-
kimas vyskupo pasiuntinys, kuris kiek vėliau sudarė savąjį knygų
platinimo centrą Garšvuose ir pagarsėjo kaip ' knygnešiu karalius '.

Pradžioje į tą slaptą darbą vysk. M. Valančiaus buvo įtraukti
beveik vieni kunigai. Pirmoje didelėje knygnešiu byloje 1870-
1871 m. teisman buvo patraukti 9 kunigai ir 2 pasauliečiai; iš jų
nubausti abu tie vyrai ir 5 kunigai, tarp kurių buvo kun. Antanas
Brundza, vokiečių išduotas rusam. Jis buvo į Mažąją Lietuvą
pabėgęs po sukilimo. Valančiui prašant, Varmijos vyskupas buvo
ji paskyręs prie pat sienos Robkoju filijos administratorium. Jo
priežiūroje Tilžėje 1867-1869 metais buvo išleistos aštuonios vysk.
M. Valančiaus knygelės, kurios žymiai skyrėsi nuo religinės lite-
ratūros: aiškino rusu politinius kėslus Lietuvą surusinti bei supra-
voslavinti ir nurodinėjo pasipriešinimo priemones. Kova dėl spau-
dos gilėjo ir darėsi vis labiau revoliucinė, nors ir nebuvo griebtasi
ginklo.

Visu pirma ji reiškėsi neklusnumu. Grynai religinio turinio
knygos, daugiausia maldaknygės, kurias knygnešiai gabeno iš
Mažosios Lietuvos, statydami pavojun savo gyvybę, rusam nega-
lėjo daug kenkti: griovė tiktai jų administracijos autoritetą, nes
apsilenkė su neišmintingais spaudos draudimo potvarkiais. Savo
turiniu tos bažnytinės knygos rusų neužkabino. Tiktai labai jau
priekabi Vilniaus cenzūros komisija galėjo išskaityti neapykantą
rusam. Antai, vysk. M. Valančiaus Senojo Įstatymo pasakojimuose
rado krėipimąsi i Dievą, kad « švento kryžiaus ir tikėjimo priešai »
būtu paskandinti, kaip faraonas su savo kariuomene. Kadangi
rusai buvo ' kitokio kryžiaus ir tikėjimo žmonės ', negu lietuviai
katalikai, tai čia ir ižiūrėtas sąmoningas vysk. Valančiaus kursty-
mas prieš rusus. Tačiau vysk. Valančius galėjo sakyti, kad jis
turėjęs galvoje apskritai tikėjimo priešus, ar jie būtu rusai ar ne-
rusai, juo labiau, kad jo ta Istorija šventa Senojo Įstatymo buvo
išleista prieš spaudos draudimą (1852).

*? Knygnešys, I t., 6-7 psl.

19* LIETUVIŲ TAUTOS KOVA DĖL RAIDĖS 39

Tiktai spaudą uždraudus ir pradėjus knygas spausdinti Til-
žėje, vysk. M. Valančius, prisidengęs anonimu, parašė ir paskleidė
prieš rusus nukreiptu tokiu knygelių, kaip atsišaukimą į Brolius
katalikus, Iš tamsybės ved kelias tik teisybės, Vargai Bažnyčios kata-
liku Lietuvoje ir Žemaičiuose ir kitas. Tai buvo jau agitacinė,
politinė literatūra, skatinusi ypač kaimo žmones į visuotini pasi-
priešinimą. Pavyzdžiui, žmonės buvo ispėjami ir raginami :

«... Katalikai, nors pažintumėt maskolių raides, vienok nie-
kuomet nepirkite tokiu knygu, nei skaitykite, nes galite suklysti
tikėjime. Jeigu kurs pirko, tegu sudegina ».

«... Kaip įmanydami, turite saugoti savo vaikus nuo masko-
liu mokyklu, nes tos yra įstatytos jums paversti į maskolių tikė-
jimą ».

«... Slaptu mokykite savo vaikus lietuviško rašto iš senu
jūsų knygų. Tegul kiekvienas vaikas turi knygas, lotyniškomis
raidėmis spausdintas ».

«... Maskoliai, atėję į Lietuvos žemę, kaip gali reikalauti, kad
dėl ju šios šalies žmonės mokytusi maskoliškai. Tegul patys išmoks-
ta lietuviškai » 28.

Tose savo politinėse brošiūrose vysk. M. Valančius reikalavo
triju dalykų: laisvės Katalikų Bažnyčiai, teisės laisvai spausdinti
savas knygas, lietuviu kalbos mokyklose ir valdinėse įstaigose.
Tetrūko politinės laisvės reikalavimo. Apie ją vis dažniau užsi-
minė naujos kartos veikėjai, kurie « plėtė kovos tikslus ir uždavi-
nius ir pagaliau ją pavertė kova ne vien už savo krašto kultūrą,
bet ir už visos tautos ateitį » (Vac. Biržiška). Štai, Varpas vie-
name iš savo įžanginių straipsnių (1896) pabrėžė, kad jo uždavinys
«aiškint ir rodyt... kelius ir ginklus, kuriais galima ... prirengti
Lietuvai laimingesnę ateiti ».

Po dvidešimties spaudos draudimo metu, kai pasirodė pir-
masis tautinio atgimimo laikraštis Auszra (1883), paskui Varpas,
Apžvalga, Tėvynės Sargas ir kiti, Lietuvos ateitis jau buvo siejama
ne tiktai su patriotinėm, bet ir liberalinėm bei socialinėm idėjom,
kurios vis giliau šaknijosi Vakarų Europoje ir rado atgarsio pačioje
Rusijoje. Augo opozicija autokratiniam caro režimui. Tame pas-
kutiniame spaudos draudimo dešimtmetyje (1894-1904) ir lietu-
viškoji spauda darėsi vis daugiau revoliucinė. Buvo kovojama ne
tiktai prieš graždanką ir pravoslaviją, ir ne tiktai prieš Lietuvos
rusinimą, bet ir prieš caro valdžią, turint vilties, kad jos griuvimas
atnešiąs ir lietuviu tautai didesnę laisvę.

28 M. VaLaNčIUS, Maskoliams katalikus persekiojant. Surinko ir išleido
J. Tumas, Kaunas, 1929. ALEKNA, A. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas,
1936.

40 SIMAS SUŽIEDĖLIS 20*

Caro vyriausybė turėjo pagaliau pripažinti, kad ji yra pralai-
mėjusi, kad kova dėl tokio ' menko daikto ' kaip raidė yra pasi-
dariusi beprasmiška. Per ištisus 40 metu graždanka nepajėgė
Lietuvoje įsitvirtinti jokiom priemonėm, nors turėjo tvirtą rusų
valdžios globą ir paramą. Rusiškom raidėm iš viso tebuvo išleisti
58 leidiniai, ir tiktai vienui vienas nebe valdinis. Tą išimtį sudarė
Mintaujos lietuvis siuvėjas Kazimieras Lelis, nusileidęs cenzūros
reikalavimam perrašyti rusiškom raidėm savo parengtą Lietuvos
kriaučiams drapanu sukirpimo mokslą (1887). Bet ir toje knyge-
lėje daugiau įdėta braižiniu, negu teksto. Rusų administraciją
galėjo durti apmaudas, kai tuo pačiu laiku išleista apie pusantro
tūkstančio draudžiamųjų lietuviškų leidiniu. Be to, nuo 1875 m.
nemažai jų pradėta spausdinti Amerikoje.

Įspūdingą vaizdą sudaro ir platinimas: 1891-1901 metais
tiktai muitinėse sulaikyta 173.259 knygu ir laikraščiu. Paskuti-
niais draudimo metais buvo pergabenama apie 30.000 - 40.000
egzempliorių kasmet arba dvigubai daugiau negu prieš dešimtmetį.
Taip beaugąs draudžiamųjų knygu potvynis pralaužė užtvarą :
Rusija buvo nugalėta mažos tautos kieto ir vieningo ryžtingumo.

Nors lietuviai buvo pradėję bylinėtis, kad sugriautų adminis-
tracijos potvarkius, neparemtus įstatymu, ir pora bylų Rusijos
senate laimėję (A. Macijauskas 1902, Pr. Višinskis 1903 m.), bet
draudos galui reikėjo pašalinio veiksnio. Antai, rusų japonų karas
prasidėjo 1904 m. vasario mėn., o draudimas nuimtas gegužyje
(sen. kal. IV. 24, naujuoju - V. 7): taigi ryšys tarp kilusio Toli-
muose Rytuose karo ir grąžintos lietuviam spaudos laisvės yra
ryškus.

Rusijos aukščiausias teismas (senatas) išaiškino, kad ne tik
nebuvo draudžiamojo įstatymo, bet ir administracijos potvarkiai
neturį pagrindo; draudžiama ' lotyniškai lenkiškas' alfabetas,
bet ne 'lotyniškai lietuviškas'. Muravjovo norėta Lietuvoje
išveisti lenkiškumą (žinoma, rusų naudai), bet ' mokytų specia-
listu ' neapsižiūrėta, kad lietuviu raidyno evoliucijoje kai kurie
vadinami lenkiški rašmens buvo keičiami originaliais savais arba
čekiškais. Dabartinis štandartinis lietuviu raidynas galutinai buvo
sudarytas Jono Jablonskio 1901 m. Rusijos senatas turėjo pa-
grindą tarti, kad jis ' lotyniškai lietuviškas ', ne ' lenkiškas ', ir
dėl to draudžiamieji potvarkiai jo neliečia.

SIMAS SUŽIEDĖLIS
Brooklyn, N. Y.

THE STRUGGLE OF THE LITHUANIAN NATION
TO RETAIN ITS ROMAN ALPHABET

by

SIMAS SUŽIEDĖLIS

Summary

The author reviews a forty year (1864-1904) struggle of the Lithua-
nian nation against a prohibition of the use of a Latin-Lithuanian al-
phabet. During the czarist Russian oceupation of Lithuania (1795-
1915), continental imperialism towards the later half of the nineteenth
century provoked an attempt at the total russification of the people
of nation.

The struggle for a retention of the alphabet, embodied within it
the religious struggle to resist Greek Orthodox Church influences upon
a predominantly Catholic people. Later, besides religious, evoked na-
tional as well as social and political motives.

The author views the struggle as gradual effort against suppression
and russification, and as step toward the assertion of greater cultural
freedom.

The movement to print books abroad (in Germany and the United
States) in Latin-Lithuanian script, was initiated by M. Valančius, bishop
o“ Žemaičiai. Although persons apprehended for smuggling the books
into the country faced exile or imprisonment, the movement gained
impetus, and finally the Russian administration was forced to realize
that a nation's will and its determination could not be broken.

During this period, fifty-eight editions were published in cyrillce,
only one edition not by the state. In 1891-1901 the customs with-
held 173.259 books and periodicals. During the last years of the pro-
hibition, from 30.000 to 40.000 copies were being smuggled into the
nation, doubling the amount of ten years previously.

Concurrent with the beginning of the Russo-Japanese war, the
imperatives were relaxed and a Latin-Lithuanian alphabet was accepted
(May 7, 1904).

TEOLOGIJOS SEKCIJA

Kun. Dr. Paaxas BRazys, M. I. C.

PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS
ŠVIESOJE

Kun. Dr. VALDEMARAS CUKURAS

KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS
TEOLOGIJA

Kun. Prof. Dr. AnTANAS Liumma, S. J.

GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI
MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE

PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS
ŠVIESOJE

I. PSICHOANALIZĖS PROBLEMA

Psichoanalizė yra labai paini ir nedėkinga tema, nors apie
ją šiandien kalba ir rašo ne tik psichiatrai, psichologai ir filosofai,
bet ir antropologai, preistorikai, istorikai, literatai, menininkai,
kalbotyrininkai, sociologai, pedagogai, politikai ir teologai. Vieni
yra kraštutiniškai kritiški jos atžvilgiu ir yra linkę ją laikyti ne-
rimtu dalyku. «Jei jūsų liga nėra perdaug rimta, » rašo vienas
anglų sociologas, « jei turite laimės rasti vieną iš tų nedaugelio
psichoanalistu, kurie, atrodo, galį padaryti tai, ką daro ; jei esate
geras pacientas ir visomis jėgomis stengiatės tokiu būti, tada psi-
choanalizė gal ir galės jums padėti ». Su nemažesne pašaipa atsi-
liepia ir psichiatras A. Myerson!: « Neurozės yra «gydomos »
homeopatija, chiropraktika, šleikščiuoju riešutu, bromurais, ben-
zedrino sulfatu, klimato pakeitimu, smūgiu į galvą ir psichoana-
lize ; tai, galimas daiktas, reiškia, kad nei viena iš visu šitų prie-
monių dar neparodė savo tikros vertės šiam tikslui, ir yra tikra,
kad psichoanalizė neturi ypatingesnės reikšmės šioje srityje ».

Dar dažniau susiduriama su kitu kraštutinumu — besaikiu,
egzaltuotu psichoanalizės gyrimu. Skelbiama, kad po psicho-
analizės žmogus jaučiasi iš pačiu gelmių naujai atkurtas, jo gyve-
nimas vykstąs naujoje plotmėje, kuri yra aukštesnė už kitų mir-
tingųjų ; jo psichinis dinamizmas esąs būdingai laisvas nuo regre-
syviniu automatizmu, emocinių sukrikimų, prieštaringų kompleksų,
nuovargio, negyvenimiškų vilčių ir iliuzijų. Kai kurie, neskirdami
psichologinės plotmės nuo moralinės, naiviai klausia savęs, ar
kartais psichoanalizė neatstatanti pirmykščio žmogaus nekal-
tumo, turėto prarastame rojuje *

Sąmyši kursto ir paties Freudo drąsūs pasisakymai filologijos,
psichologijos, sociologijos, metafizikos, meno ir religijos klausimais,
kuriems jis pritaikė savo negailestingą psichoanalizę. Ypač mora-
linės ir religinės Freudo pažiūros sukėlė daug įtarimų ir nepalan-

1! The Attitude of Neurologists, Psychiatrists, and Psychologisis Toward
Psychoanalysis, žr. American Journal of Psychiatry, 96 t., 1939, 623-641 psl.

46 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 2k

kaus vertinimo. Išaugusiam materialistinio pozityvizmo aplinkoje,
Freudui religija tapo neurotinės obsesijos forma, kuri apeiginiu
mechanizmu pagalba stengiasi apvaldyti nesąmoningą kaltės jausmą.
Dar daugiau, religija Freudui atrodė kaip įsikūnijimas prietaro,
neigiančio mokslinį tyrinėjimą ir organizuojančio nesąmoningą
pasipriešinimą ypač psichopatiniu ligoniu gydyme. Todėl nenuos-
tabu, jeigu Freudas kartą šitaip prasitarė La Forgue'ui apie reli-
giją: « Naciai ? Jų nebijau. Geriau padėkite kovoti prieš mano
didiji priešą : religiją, Katalikų Bažnyčią, » *.

Šitaip dalykams esant, visai yra suprantamas tikinčiojo moks-
lininko, filosofo ir teologo susidomėjimas tikrąja psichoanalizės
verte. Šiandien, praslinkus 25 metams po Freudo mirties ir turint
beveik visus jo mokslinius ir autobiografinius raštus su visa eile
puikiu monografijų atskirais klausimais, jau yra galima atsekti
pilną jo minties raidą nuo pradžios iki galo ir atskirti pelus nuo
grūdų. Šita raida rodo, kad Freudas buvo nuoširdus mokslininkas
ir gal nemažiau genialus atradėjas psichologijos srityje, kaip Koper-
nikas ar Galilėjus astronomijoje. Freudas nuolat korigavo ir to-
bulino savo teoriją vis nauju atradimų šviesoje. Ivairios psichoana-
litinės mokyklos, kurios susikūrė skirtinguose šitos raidos tarps-
niuose, darosi suprantamos tik peržvelgus visą Freudo teorijos
nueitą kelią. Šitas kelias vis labiau stiprina įtarimą, kad žmogus,
apie kurį jau tiek metu kalbama, jog suklydo čia, suklydo ten,
nėra eilinis : ne visiems jau lemta tiek daug klysti 3. Ir todėl atrodo,
kad atėjo laikas, kad ir katalikai peržiūrėtų savo pažiūras į Freudo
palikimą.

Štai kodėl ėmėmės šios studijos, kurioje pirmiausia stengsimės
kiek galima objektyviau peržvelgti pačią Freudo minties raidą ir
tuos principus, kuriais remiasi jo teorija. Su visa tokiam moksli-
ninkui derama pagarba bandysime atskirti, kur yra tikras mokslinis
atradimas, o kur tik jo interpretacija : kur Freudas kalba kaip psi-
choterapeutas technikas, kur kaip psichologas, ir kur kaip filoso-
fas-metafizikas. Šitų trijų plotmių skyrimas padės nustatyti tai,
kas psichoanalizėje yra tikri atradimai ir į patirtį atremtos mokslo
pasiekos, o kas tik Freudo laikotarpiui būdingais filosofiniais ar
metafiziniais įsitikinimais paremta ju interpretacija. Surinkę lie-
kamą psichoanalizės derliu, trumpai palyginsim jį su pastoviais
katalikiškosios pasaulėžiūros principais, kurie dar labiau išryškina
objektyvią jo vertę.

2 E. FRommaE, JI mondo di Sigmund Freud, Milano 1962, 143 psl.
3 Pig. L. AncoNa, La Psicoanalisi, žr. La Scuola, Brescia 1963, 15 psl.

3* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 47

II. PSICHOANALIZĖS RAIDA IR JOS PASIEKOS

1. PsIcHOANALIZĖS KILMĖ

Gimęs 1856 Moravijos mieste Piibor Zigmuntas Freudas su
tėvais 1860 persikėlė į Vieną, kur 1881 baigė medicinos fakultetą,
1885 tapo laisvu neuropatologijos docentu.

Vos trims metams praslinkus po Freudo gimimo, pasirodė pa-
grindinis Karolio Darwino veikalas apie rūšiu kilmę, iš kurio Freu-
das pasisavino mintį, kad individo evoliucija, arba ontogenezė,
pakartoja rūšies evoliuciją, arba filogenezę, taip kad, pavyzdžiui,
psichinė laukiniu žmonių sąranga atitinkanti pirmosios vaikystės
psichinę sąrangą.

Iš Darwino perėmė Freudas ir postulatą, kad normali evoliu-
cija, arba augimas, vyksta palaipsniui paliekant pradinę organizmo
sąrangą ; ir kad esanti galima regresija, arba grįžimas atgal iš
suaugusiam būdingos į vaikystei būdingą psichinę sąrangą.

Keturiems metams praslinkus nuo Freudo gimimo, Th. Fech-
ner išleido pirmąjį psichofiziologijos traktatą, iš kurio Freudas
pasisavino pačią pagrindinę savo psichoanalizės mintį, pagal kurią
psichinis aparatas yra tokia energijos paskirstymo sistema, kuri
siekia pusiausvyros.

Dar didesnės įtakos Freudui turėjo H. Helmboltz ir E. Brūcke,
kurio nervu sistemos istologijos laboratoriją lankė Vienos univer-
sitete. Iš jų Freudas išmoko griežto deduktyvinio tyrinėjimo me-
todo ir pasisavino minti, kad kiekvienas žmogaus poelgis galima
išaiškinti cheminiu ir fizinių jėgų žaidimu ir kad tų jėgų energijos
kiekis liekąs pastovus.

Iš F. Brentano, kurio filosofijos ir psichologijos paskaitas lankė
studentaudamas Vienoje, Freudas perėmė «intencionalumo » 84-
voką ir skyrimą tarp mąstymo ar jutimo proceso ir jų turinio,
tarp instinkto ir jo stimulo, tarp nervinės ir psichinės energijos,
tarp smegenų ir sąmonės, tarp aristotelinės medžiagos ir formos.

Pradėjęs verstis neuropatologine medicinos praktika, Freudas
Vienoje susidūrė su vyresnio amžiaus gydytoju J. Breuer, kuriam
1880-1882 m. pavyko pagydyti 21 metu studentę vardu Oną.
Šioji, ilgą laiką slaugiusi ir numarinusi savo tėvą, buvo ištikta
isterinio pobūdžio judesiu paralyžiaus. Po ilgų ir nesėkmingų
mėginimų išgydyti, ligos simptomai pagaliau dingo po to, kai ji
hipnozės metu su dideliu susijaudinimu atsiminė ir papasakojo
atsitikimą, nuo kurio prasidėjo jos liga. Tai buvo tada, kai ji
kartą netikėtai užtiko nemėgiamos guvernantės šuniuką belakantį

48 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 4*

iš stiklinės. Ją paėmė didelis pasibiaurėjimas, bet ji ji užgniaužė ir
niekam nieko nesakė. Nuo to laiko prasidėjo jos liga : ji nuolat
kosėjo ir negalėjo nei kalbėti, nei gerti, nors būtu ir labiausiai
ištroškusi. Vos baigusią atpasakoti ši įvyki, ligonę paėmė iki tolei
prikąsto pykčio priepuolis, po kurio ji paprašė gerti ir pasveiko.
Šita Breuerio patirtis atvėrė Freudui akis, ir jis ėmė giliau tyrinėti
šį kalarsio, arba psichinio apsivalymo procesą, kurio bėgyje pa-
cientai kažkodėl perkeldavo ligą sukėlusias emocijas iš pirmykščio
objekto į gydytoją (iransferio reiškinys).

Ieškodamas naujos šviesos, Freudas 1885 m. išvyko į Paryžiu,
kur tuomet garsėjo neuropatologinė Salpėtriėre mokykla, vado-
vaujama J. M. Charcot. Šisai hipnozės pagalba isterikuose sukel-
davo ir vėl panaikindavo funkcionalinius paralyžius, kuriuos aiškino
somatinėm priežastim, daugiau ar mažiau susijusiom su lyties
instinktu. « Messieurs, c'est le seze, toujours le sexe », sakydavo jis
savo studentams.

Iš Charcot mokyklos Freudas išsinešė įsitikinimą, kad neuro-
tiniai simptomai, kuriems priklauso ir isterija, tikrai turi ryšio su
lyties instinktu. Tačiau jis atsisakė visus šios rūšies susirgimus
aiškinti organinėm priežastim ir paskelbė revoliucinę tezę, kad
neuroziu priežastis yra psichologinės prigimties.

Grižęs i Vieną, Freudas atsisakė hidroterapijos ir elektrotera-
pijos savo neuropsichiatrinėje praktikoje ir ėmėsi gydyti hipnoze
bei sugestija. 1893 m. jis drauge su Breuer paskelbė pirmąjį
straipsni: Psichiniai mechanizmai ir isteriniai reiškiniai.

Freudas greitai pastebėjo, kad hipnoze ir sugestija gydomi
ligonys paprastai po kurio laiko vėl atkrisdavo. Todėl jis ir vėl
išvyko į Prancūziją, tik šį kartą i Bernheimo mokyklą Nancy mieste.
Bernheimas tyrinėjo vadinamąją pohipnotinę sugestiją. Užhipno-
tizuotam pacientui jis isakydavo atlikti koki nors veiksmą (pavyz-
džiui, atidaryti skėti) keletą minučių po pabudimo. Nustatytam
laikui atėjus, pacientas nutraukdavo pokalbį ir ivykdydavo hipno-
zės metu gautą įsakymą. Prašomas paaiškinti, jis negalėjo rasti
jokio tinkamo atsakymo net ir po ilgesnio galvojimo. Tada Bernhei-
mas imdavo pacientą visaip kamantinėti ir klausinėti, kodėl jis
tai padarė ? Jį gėdindavo visų eksperimento dalyvių akivaizdoje
ir užtikrindavo, kad jis tikrai žino, kodėl taip pasielgė, iki pacien-
tas, klausimų spaudžiamas ir sumišęs, staiga atsimindavo iš paties
Bernheimo hipnozės metu gautą įsakymą. Iš šitų eksperimentu
Freudas pasidarė dvi išvadas: 1. psichiniai mechanizmai ne tik
gali iššaukti patologinius simptomus, bet ir paveikti paciento el-
gesį, likdami šiajam visai nežinomi ; 2. atitinkamai veikiamas ir
skatinamas pacientas gali atgauti atminti to psichinio fakto, kuris

5* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 49

apsprendžia jo elgseną, jam visai to nežinant. Grįžęs į Vieną, 1895
Freudas drauge su Breuer išleido Studijas apie isierizmą, kuriose
panaudojo Bernheimo patirtį ir jau minėtos studentės Onos ligą
aiškino savo mokytojo E. Brūcke prielaida, kad organizmo ener-
gijos dalis virsta nerviniu smegenu dirgiu, kuris peržengęs tam tikrą
normą, arba ribą, veržiasi į išlydį. Jei normalus kelias į išlydį
esti užtvenkiamas, įtampa dar labiau pritvinksta ir prasiveržia
somatinio pobūdžio isteriniais priepuoliais. Tokiu būdu kiekvie-
nas neurotinis simptomas turi užgniaužtos emocijos pakaitalo
prasmę. Atsekti šitą simptomo prasmę reiškia atidaryti normalų
psichinį kelią užgniaužtos emocijos išlydžiui.

Bet kodėlgi psichinės emocijos kartais esti užgniaužiamos ir
verčiamos ieškoti išlydžio somatiniais priepuoliais ? Breuer sekda-
mas tradicine tu laikų pažiūra, emocinės reakcijos užgniaužimo
priežasties ieškojo psichiniame nusilpime, iššaukiančiame hipnoidi-
nio pobūdžio sąmonės apsnūdimą ir disociaciją. Tokiame stovyje
sukeltu emociju pacientas negali vėliau prisiminti, lygiai kaip nie-
kas nebeprisimena hipnozės metu įvykusių faktu. Norint iššaukti
emocinį išlydį, reikia grąžinti pacientą į hipnotinį stovį.

Freudas nesutiko so tokiu aiškinimu. Emocijų užgniaužimo ir
jas sukėlusių faktų užmiršimo priežasties ieškojo pačiame jas suke-
liančių faktų pobūdyje, kurių turinys pacientui atrodo nesuderi-
namas su jo sąžinės reikalavimais. Šitai sukelia jame defensyvinę
jėgą, kuri tokiam faktui neleidžia patekti į sąmonę ir tuo pačiu
pastoja kelią į su juo susijusios emocijos išlydį. Motyvas, dėl kurio
emocijas sukeliantys faktai esti išstumiami iš sąmonės ir tampa
trauminiais, yra jų seksualinis turinys.

Tokio aiškinimo Breuer negalėjo priimti, ir jų keliai išsiskyrė.
Likęs vienas, Freudas atsisakė hipnozės metodo, kuris darė pa-
cientą perdaug priklausantį nuo savo gydytojo, kai tuo tarpu
pilnas neurotiko išgijimas reiškė tapimą nepriklausomu savęs vieš-
pačiu. Dabar jis ėmė gydyti priverstinė asociacija, arba įtaigojimu
budėjimo stovyje, kurio buvo išmokęs Bernheimo mokykloje.
Freudas dėdavo rankas ant paciento kaktos ir jį užtikrindavo, kad,
jam paspaudus, sugriš į atmintį vaizdas to įvykio, kuris davė
pradžią jo priepuoliams. Pagaliau ir šį nepatogu gydymo metodą
Freudas 1899 m. galutinai paliko. Jam stigo hipnozei būdingo są-
monės praplėtimo ir todėl netiko gilesniems ir toliau į praeiti ve-
dantiems trauminiams epizodams pasiekti, kurie pasilikdavo kietai
užgniaužti už nepralaužiamos sienos. Jis pastebėjo, kad šią sieną
galima apeiti, sekant paskui laisvai paciento galvoje kilusias mintis,
kurias šisai paprastai yra linkęs atmesti kaip kvailas, beprasmes ir
nelogiškas. Todėl Freudas dabar stengėsi visu pirma nuteikti savo

4

50 KUN. DR. PRANAS BRAZYS. M.I.C. 6*

pacientą pasyviai ir nekritiškai; po to jis prašė jo išsakyti visa, kas
tik pereina per jo galvą. Šiuo būdu gimė naujas laisvu asociacijų
metodas, kurio pagrindinė taisyklė yra sakyti visa, kas tik ateina
i galvą: pačias absurdiškiausias, nenaudingiausias, nepatogias ir
kvailas mintis, kurių nedristume pasakyti nė sau patiems. Tai
ir buvo psichoanalizės gimimas.

Bet sakyti visa yra labai sunku. Net ir tas, kuris to nuošir-
džiai nori ir stengiasi, praleidžia daug dalykų. Freudas pastebėjo,
kad kaip tik tuose praleidimuose ir nutylėjimuose slypi užgniaužtoji
simptomu priežastis. Dalykai, kurie kaip nors rišasi su užgniaužtu
turiniu, laisvos asociacijos pagalba praeina pro rezistencijos už-
tvarą tik daugiau ar mažiau iškreipti ir užmaskuoti.

Freudas gan greitai įsitikino, kad ir minėtoji transferto, arba
emocijų perkėlimo iš pirminio objekto į gydytoją, apraiška yra šios
vidinės rezistencijos pasėka. Vietoj laisvos asociacijos pagalba
prisiminti jį susargdinusius praeities įvykius, analizuojamas pa-
cientas pradeda elgtis su terapeutu taip, kaip kadaise savo vaikys-
tėje elgėsi su savo tėvu, motina ar kitu artimos aplinkos asmeniu.

Šiuos visai neišprovokuotus smarkaus pykčio, pavydo, prisi-
rišimo ar neapykantos jausmus terapeuto atžvilgiu pacientas sten-
giasi išaiškinti tariama ankstesne pažintimi ar kitokiais akrobati-
niais išsisukinėjimais, bet jokiu būdu nesutinka prileisti, kad jie
turėtu kokio nors ryšio su praeities išgyvenimais. Perkeldama iš
praeities į dabartį paciento išgyvenimus ir laikyseną, vidinė rezis-
tencija išvengia paliesti dėl savo turinio jai nepriimtiną ju objektą
ir kartu patvirtina tiesą, kad tas objektas, nors ir išstumtas iš
sąmonės ir « užmirštas », toliau veikia paciento elgesį.

Šitas atradimas privertė Freudą atmesti tradicinę pažiūrą,
kuri psichinius faktus tapatino su sąmoningais, 0 nesąmoningus
laikė grynai organiniais. Jis paskelbė revoliucinę nesąmoningu psi-
chologiniu procesų sąvoką, kuri tada daugeliui atrodė tikra nesą-
monė.

Freudas pastebėjo, kad tarp sąmoningų ir nesąmoningų pro-
cesų didžiausios itakos turi erotinis veiksnys. Isterizmas ir obse-
sija paprastai esti nepakeliamo seksualinio išgyvenimo pakaitalas.
Isterija yra vidinės rezistencojos užtvenkta emocija, kuri tvink-
dama virsta veržiančiu nerimu arba išsilieja į organinius priepuo-
lius. Obsesija yra į mąstymo procesą išsiliejusi emocija.

Kliniškoji patirtis vertė Freudą manyti, kad neurozių priežas-
ties Teikia ieškoti seksualinio suvedžiojimo išgyvenimuose, įvy-
kusiuose ir užmirštuose vaikystės metais, bet gresiančiuose sugrįžti
į atmintį po subrendimo amžiaus sąžinei nepakeliamu būdu.

7 PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 51

Tačiau tolimesnė patirtis privertė Freudą pakeisti šią savo
nuomonę. Jis. mat, patyrė, kad jo pacientu pasakojimai apie vai-
kystėje įvykusius ju suvedžiojimus buvo beveik visuomet jų pačiu
nesąmoningai išgalvoti. Jų neurozės tiesiogiai nesirišo su realiais
įvykiais, bet su aistringomis svajonėmis ir norais. Tai vertė daryti
logišką išvadą, kad neurozėms daug didesnės svarbos turi psichinė,
negu fizinė tikrovė.

Bet kodėlgi pacientai laisvu asociacijų analizės metu atidengia
ne tiek iš sąmonės išstumtu įvykių išgyvenimus, kiek savo nesą-
moningas fantazijas ? Turi gi būti kokia nors priežastis, koks nors
veiksnys, kuris tas fantazijas sukelia ir kuris jas išstumia iš są-
monės. Fantazijas sukelianti veiksnį Freudas pavadino erotine
veržme (das Es, Id), o jas iš sąmonės išstumiantį veiksnį pavadino
savisaugos veržme (das ich, ego). Psichinis konfliktas nėra emocijos
susidūrimas su išorine tikrove, bet susikirtimas dvieju veržmių,
kuriu pirmoji yra pasitenkinimo siekianti erotinė energija, o antro-
ji — ją priturinti ir kontroliuojanti-cenzūruojanti savisaugos jėga.

Abi šios nesąmoningos psichologinės jėgos, Freudo supratimu,
yra panašios į fizines, t.y. turi savo kiekybinį krūvį ir išlydi, kaip,
pavyzdžiui, elektra. Jos neturi iš anksto nustatytos krypties, iv
todėl gali pereiti iš vieno objekto į kitą, transformuotis. Joms tai-
kintinas Helmholtzo energijos konservacijos dėsnis, pagal kuri bet
kokio dirginimo krūvis, patenkąs į psichinę sistemą iš išorės, nie-
kuomet nepražūsta, bet išlieka visas psichinėse reakcijose ir trans-
formacijose, kurios iš jo kyla. Tai reiškia, kad kiekvienas psichinis
veiksmas yra determinuotas.

Sekdamas Fechneriu, Freudas šioms psichinėms jėgoms taikė
taip pat ir iš energijos konservacijos dėsnio išvedamą entropijos
dėsni, pagal kurį vidutinis psichinės sistemos itampos dydis sten-
giasi išlikti pastovus ; to pasiekiama betarpiškais psichinės energijos
išlydžiais, kurie seka po kiekvieno jos lygi pakeliančio dirgio pagal
vadinamąjį malonumo dėsnį, kuriuo vadovaujasi pasitenkinimo
ieškanti erotinė veržmė. Galop to paties Fechnerio psichiniam gy-
venimui taikytas mažiausios pastangos dėsnis Freudo buvo atpa-
žintas savisaugos veržmėje, kuri sulaiko, uždelsia ir taupo psi-
chinės energijos išlydžius pagal tikrovės dėsnio reikalavimus.

Kliniškoji patirtis vertė Freudą manyti, kad psichinis aparatas
yra savotiška energijos paskirstymo sistema, kuri siekia galimai
žemesnio potencialo pusiausvyros duotose sąlygose. Išoriniai ir
vidiniai dirgiai iššaukia įtampas, kurios išmuša sistemą iš pusiausvy-
ros ir iššaukia joje pirmykštės padėties atstatymo procesą, kuris
gali turėti įvairiu komplikacijų psichinio brendimo raidoje.

52 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 1*

2. SAPNO, IšSIšOKIMO TIR SĄMOJAUS PRASMĖ

1900 Freudas išleido grindžiamosios reikšmės veikalą Sapnu
aiškinimas. Juo buvo nutiestas tiltas tarp nenormalaus ir nor-
malaus psichinio gyvenimo pagal žinomą Virchowo formulę, kad
patologija yra kelias normaliajai biologijai ir fiziologijai pažinti.

Freudas įrodė, kad sapnas yra karališkas kelias pasąmonės
procesams ir neurotiniams simptomams suprasti. Kaip neurotinis
simptomas, taip ir sapnas yra kompromisas tarp dvieju veržmių,
kuriu viena siekia pasitenkinimo, o kita ją kontroliuoja, arba cen-
zūruoja, uždarydama ją į pasąmonę ir išleisdama iš ten tik « prisi-
taikiusią » savisaugos reikalavimams, t.y. deformuotą.

Savisaugos cenzūra sumažėja miego metu, tačiau tik iš dalies.
Todėl pasąmonėj cenzūros uždarytu veržmių turinys gali išplukti
į sąmonę tik gerokai perdirbtam ir deformuotam sapno pavidale.
Kiekviename sapne reikia skirti prisimenamą turinį nuo paslėpto
turinio, arba prasmės. Pagrindiniai Freudo atrasti dėsniai, pagal
kuriuos pasąmonės turinys pasislepia po sapno vaizdu ir pra-
lenda pro cenzūrą, yra :

Kondensacija, arba suplakimas skirtingų dalyku ar tenden-
ciju į vieną sapno vaizdą. Suplakimas įvyksta ne atsitiktinai, bet
pagal keisčiausias asociacijas, kurių pagrindą sudaro koks antraeilis
panašumas, priešybė, spalva, dydis ir panašiai.

Perkėlimas vienam dalykui būdingos žymės į kitą, pavyzdžiui,
sapne įvykdytas agresyvinis veiksmas prieš koki gyvulį gali reikšti
neapykantą kokiam asmeniui.

Dramatizacija, arba minčių bei troškimu išreiškimas konkre-
čiais veiksmais ar vaizdais: abejonė apsireiškia kryžkelė, atsar-
gumo reikalas — ėjimu ištiesta virve ; neigimas gali būti išreikštas
sustojimu arba ir visai praleistas taip, kad tas pats vaizdas gali
reikšti du prieštaraujančiu dalyku.

Sukeitimas, kuriuo sapnuotojas padaro kitiems tai, ko trokšta,
kad kiti jam padarytu.

Susimbolinimas, arba minčiu bei troškimų išreiškimas simbo-
liais, kuriu yra nedaug, pavyzdžiui, namas reiškia motiną, karalius
— tėvą, vanduo — gimimą, tyla ar išvykimas — mirtį ; dobilas,
kranas, pailgi ar įdubę dalykai — lyties organus ; lipimas žemyn,
kopimas ar lėkimas — lytinį veiksmą ; maži gyvuliai — brolius ir
t.t. Simbolį lengva atpažinti iš to, kad sapnuotojui jis nekelia
jokiu asociacijų, nes yra apkrautas pasąmonei būdinga emocine
įtampa.

9* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 53

Freudas kruopščiai ištyrė dėsnius, pagal kuriuos sapne yra
perdirbamas tikrasis pasąmonės turinys, suplakant, sukeičiant, per-
keliant, dramatizuojant ir susimbolinant jo elementus.

Be šio pirminio pasąmonės turinio perdirbimo, vykstančio
sapne, yra dar ir antrinis jo perdirbimas, kai pabudęs sapnuotojas
nesąmoningai stengiasi duoti savo sapnui logišką, racionalų pavi-
dalą, dar labiau supainiojanti ir paslepianti tikrąjį jo turinį.

Sapnu analizė atskleidė Freudui ju prasmę : « sapnas yra miego
sargas». Jis pašalina emocinę įtampą, kuri galėtų pažadinti iš
miego. Ši įtampa beveik visada kyla iš nepatenkintos veržmės,
kurią sapnas patenkina pačiu paprasčiausiu būdu, kaip vaiko fan-
tazija papildo ir « atlygina » realaus gyvenimo trūkumus (haliuci-
nacijos). Jeigu sapnas nepavyksta, pasąmonėj užtvenkta veržmė
spaudžia ir neleidžia miegoti.

Freudas pastebėjo, kad sapne dažniausiai grįžta pirmosios
vaikystės išgyvenimai ir troškimai, kurie nesąmoningai veikia suau-
gusio elgesį ir dažniausiai esti giliausioji jo neurozių ir psichozių
priežastis.

Bet savisaugos instinkto cenzūra sumažėja ne tik miegant,
bet ir esant nuvargusiam, mieguistam, išsiblaškiusiam, dirbant
monotonišką darbą, nuobodžiaujant. "Tokiais atvejais pasitaiko
apsirikimų ir išsišokimų, kuriems Freudas davė parapraksiu vardą,
pavyzdžiui, laikinis įprastiniu vardu ar žodžiu « užsikirtimas »,
užsimiršimas atlikti koki privalomą veiksmą, lapsusai kalbant,
skaitant ar rašant, daiktu pametimai, pasikartojantys susižeidimai
ar nelaimingi atsitikimai, įprotiniai gestai, niūniavimai ir t.t. Visi
šie tariamai atsitiktiniai dalykai yra cenzūros į pasąmonę nustumtų
ir užtvenktu veržmių išraiška. Juos Freudas meistriškai aprašė
ir analyzavo iš pažiūros keistoko pavadinimo veikalėlyje Kasdieni-
nio gyvenimo psichopatologija (1904). Sapnas, išsišokimas ir psi-
chopatologinis simptomas siekia vieno ir to paties: draudžiamos
veržmės patenkinimo. Kliniškais faktais yra irodyta, kad neuro-
tiniuose priepuoliuose tuo pačiu metu pasireiškia ir cenzūruojanti
represija, ir draudžiamos veržmės patenkinimas. Tai paaiškina
faktą, kad neurotikai visokiais būdais nesąmoningai priešinasi
savo neuroziu psichoterapijai.

1905 Freudas išleido labai vertingą studiją apie sąmoju*.
Joje parodo, kaip sąmojuje iš karto pasireiškia dvi veržmės : ero-
tinė ir agresyvinė, ir kaip cenzūros blokada yra apeinama atitin-
kamu pasakojimo iškreipimu. Pasitenkinimas, kuri išgyvena są-

* Der Witz und seine Beziehung zum Unbewussten, Viena 1905.

54 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 10*

mojaus pasakotojas ir klausytojas, yra tos pačios rūšies kaip ir
sapno, apsirikimo ar neurotinio priepuolio iššaukti vidinės įtampos
išlydžiai.

3. PSICHOANALIZĖS LAIMĖJIMAI

Naudodamiesi šiuo nauju metodu, Freudas ir jo sekėjai pasiekė
dideliu laimėjimu, kuriu šiandienė psichologija ir psichoterapija
jau nebegali daugiau nepaisyti ir kuriuos šios apybraižos ribose
tegalime vos trumpai suminėti ir įvertinti katalikybės šviesoje.

a. Sąmoningasis, pasąmoninis ir nesąmoningas turinys. — Pir-
miausia jis atidengė tris pagrindines žmogaus psichikos sritis :
sąmoningąją, pasąmoninę ir nesąmoningąją. Tradicinė psicholo-
gija sąmoningąji žmogaus gyvenimą laikė jo psichikos centru,
apie kuri sukasi visa kita. Freudas psichikos centru paskelbė nesą-
moningąji psichikos branduolį, apie kurį sukasi visi kiti psichi-
niai procesai. Kritiku sukilimą prieš šitokį nelauktą posūkį Freu-
das lygino su pasipriešinimu, kuri iššaukė Koperniko teigimas,
kad saulė yra kosminės sistemos centre, ne žemė ; arba Darwino
tezė, kad biologinės sistemos centre yra filogenezė, o ne paskiras
žmogus (ontogenezė). « Nesąmoningieji vyksmai yra tikroji psi-
chinė tikrovė », rašė 1900 Freudas“: « Sąmonė tėra nepastovi jos
ypatybė, daug dažniau nesanti, negu esanti»“. Šiuo teigimu
Freudas nemanė sumažinti sąmonės vertę, bet norėjo pabrėžti,
kad pačios sąmonės be nesąmoningųju procesu išaiškinti negalima
ir kad vadinamieji somatiniai priepuoliai nėra fizinės (smegenų
sutrikimo), bet psichinės (motyvavimo, minčių, afektu) prigimties.
Todėl savo gyvenimo pabaigoje Freudas rašė : « Nenorime teigti,
kad sąmonės ypatybė neteko vertės mūsų akyse. Ji lieka vienin-
telė šviesa, kuri mums šviečia ir veda mus psichinio gyvenimo
sutemose. Todėl dėl ypatingos mūsų tyrinėjimų prigimties mūsų
mokslinis uždavinys psichologijos srityje yra perkelti nesąmonin-
guosius procesus i sąmoninguosius ir tuo būdu užpildyti mūsų
percepcijos tuštumas » 7.

Tokiu būdu visą psichini gyvenimą Freudas skiria į tris sritis :
sąmoningąjį, pasąmoninį ir nesąmoningąji. Sąmoningoji sritis pri-
klauso tradicinei psichologijai, filosofams ir didžiajai publikai. Pa-
sąmoninei sričiai priklauso visa tai, ką galima lengvai atsiminti
arba įsisąmoninti. Įsisąmoninti reiškia išreikšti žodžiu, arba ver-
balizuoti. Nesąmoningoji sritis griežtąja prasme yra visi tie pro-

5 The Inierpretation of Dreams, New Yorkas 1955, 542 psl.
“S Abrėgė de Psychoanalyse, Paryžius 1955, 20 psl.
" Ten pat, 20 psl.

LI* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 55

cesai, kuriu savaime negalima prisiminti dėl vidinės rezistencijos,
neisileidžiančios jų į sąmonę. Juos tegalima įsisąmoninti laisvos
asociacijos būdu. Savaime i sąmonę jie išplunka paprastai tik
psichotiniam stovyje.

Tokiu būdu nesąmoningojoje srityje glūdi laisva energija ap-
krauti konkretūs daiktu ar minčiu vaizdai. Pasąmonėje yra tu
konkrečiu vaizdų žodiniai atvaizdai. Kai ir žodinis atvaizdas esti
apkraunamas psichine energija (dėmesiu), jis tampa sąmoningas.
Kai vidinė rezistencija, arba cenzūra, sulaiko žodiniu atvaizdu
apkrovimą energija (dėmesiu), nesąmoningoje srityje glūdintys
konkretūs vaizdai nesiriša su savo žodiniais atitikmenimis ir
negali patekti į sąmonę. Dalis pasąmonėje esančių žodinių vaizdų,
kurie turi didesnio ar mažesnio ryšio su nesąmoningojoje srityje
cenzūros uždarytu turiniu, esti daugiau ar mažiau sunkiai prisi-
menami : jie, tarsi, stovi ant liežuvio galo ir tik negali būti išreikšti
žodžiais, arba verbalizuoti. Laisvos asociacijos pagalba psichoana-
lizė atstato ryši tarp pasąmonėje glūdinčio žodinio vaizdo ir jo
nesąmoningojo turinio, kuris tampa sąmoningas ir todėl sukon-
troliuojamas.

Nesąmoningieji procesai yra glaudžiai susiję su instinktais ir
jiems yra svetima laiko ar neigimo sąvoka. Pagrindinis jų dėsnis
yra ieškojimas malonumo ir vengimas skausmo. Paerzinimu susi-
kaupimas sukelia įtampą (skausmą), verčianti ieškoti betarpiško
išlydžio priemonių (troškimas), kurios atleidžia įtampą (malonu-
mas). Naujagimis vadovaujasi išimtinai šiuo refleksinio pobūdžio
malonumo principu, kuris sudaro pirminį psichinio gyvenimo būdą.
Greitai tačiau pradeda nepakakti kad ir smarkiausiai pareikšto
noro (pavyzdžiui verksmo) augančio žmogaus reikmėms patenkinti
ir žmogus vis labiau pradeda tenkinti savo reikmes nauju, antriniu
būdu, kuriam vadovauja jau nebe malonumo, bet realybės dėsnis.
Sukilus norui, įsijungia nauja jėga, kuri sulaiko betarpišką jo
išlydi, jį atideda, planuoja ir patenkina pagal tikrovės patirties
statomus reikalavimus. Kūdikis blaškosi iki paroksizmo arba
puola į haliucinaciją, jei tuojau negauna to, ko nori. Subrendęs
moka palaukti, suspenduoja veržminės energijos išlydį tikrovės
diktuojama cenzūra ir pamažu, planingai siekia kilusio noro paten-
kinimo. Jei suaugusis neišmoksta «+ apmarinti » savo malonumu ir
vadovautis tikrovės-patirties principu, jo elgimasis darosi vis 1a-
biau nekantrus, griežtas, kraštutinis, netikroviškas, nenormalus,
infantiliškas, neurotiškas, psichopatiškas. Tik vaizduotė ir suaugu-
siame vadovaujasi malonumo dėsniu, lengvai prisiriša ir sunkiai
atsiplėšia nuo malonumų šaltinių. Ji ypač pasileidžia psichinio
nuovargio, emocinio susierzinimo, filmu žiūrėjimo, miego metu.

56 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 12*

Jos primityvus, prelogiškas, regresyvus, vaizdinis mąstymas suau-
gūsiems gali būti meninės, poetinės kūrybos šaltinis.

b. Erotinis malonumo instinktas ir jo evoliucija. — Freudas
buvo apkaltintas panseksualizmu ypač už revoliucinį teigimą, kad
seksualinis gyvenimas prasideda ne brendimu, bet gimimu, ir bai-
giasi mirtimi. Karštoms polemikoms atvėsus, šiandien jau visi
mato, kad seksualumas, arba libido, Freudui reiškė ne ką kita kaip
hedonizmą, sensualizmą, gyvybės instinktą, erotizmą, kurio tik
specializuotą dali sudaro lyties instinktai : « Tai, ką psichoanalizė
pavadino seksualumu, jokiu būdu negalima identifikuoti su veržme
į dvieju lyčiu vienybę ar į malonaus jausmo sukėlimą tam tikruose
organuose ; jis daug labiau panėši į plačiai apimantį ir pasipildantį
Platono Simposiumo Erosą » 8.

Šitaip suprastas erotinis instinktas (libido) keičiasi su žmogaus
amžiumi ir pereina keturias skirtingas fazes, atitinkančias keturioms
erogeninėms, arba malonumą sukeliančioms kūno zonoms, kurias
Freudas pavadino oraline (žindimo), analine (eliminacijos), faline
(savižavos) ir genitaline (kitožavos).

Oralinė fazė prasideda gimimu ir tęsiasi vienerius metus.
Psichinis gyvenimas koncentruojasi pasitenkinime, kurį duoda
burnos gleivių jaudinimas, surištas su šiuo metu vyraujančia maiti-
nimosi funkcija, bet ne išimtinai: kūdikis nenustoja čiulpęs ir
tada, kai yra sotus. Dėl savo privataus egotistinio pobūdžio ši
fazė Freudo buvo pavadinta autoerotine.

Analinė fazė apima maždaug antruosius amžiaus metus.
« Viduriu turini », rašo Freudas, « kūdikis, žinoma, laiko savo kūno
dalimi ; jam jis yra dovana, kurią atiduodamas jaučiasi pareiškiąs
savo klusnumą, o sulaikydamas — užsispyrimą »?. Kūdikis išgy-
vena pasitenkinimą tiek sulaikydamas ir akumuliuodamas šį turinį
(kartais iki aštrių spazmų), tiek ir išstumdamas jį laukan. Šiedu
vienas kitam priešingi veiksmai suteikia analinei fazei ambiva-
lentinio pobūdžio, išreiškiančio palanku arba nepalankų vaiko san-
tykį su kitais. Atliekami atitinkamų raumenų kompresija, jie turi
aiškiai agresyvinės, sadistinės prasmės.

Falinė fazė trunka nuo trečiųjų iki penktuju-šeštujų amžiaus
metų. Pasitenkinimo išgyvenimas poliarizuojasi šlapimo išleidime
ir šiam reikalui tarnaujančio organo manipuliavime, suteikiančiame
šiai fazei narcizinį savižavos pobūdį.

Genitalineį fazei yra būdingas atsidavimo kitam, arba donaty-

* S. FaEup, Ma vie et la psychanalyse, Paryžius 1925, *1949, 169 psl.
* Trois essais sur la Thėorie de la sexualitė, Paryžius 1905, 21949, 93 psl.

13* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 57

vinis pobūdis, be kurio neišgyvenama pilno pasitenkinimo. Perė-
jimas iš falinės į genitalinę, arba gimdymui tarnaujančią fazę vadi-
nasi neutraliuoju, arba latentiniu periodu, kuris trunka nuo penk-
tuju-šeštųjų metu iki brendimo amžiaus.

Remdamasis Fechnerio prielaida, kad psichinė erotinio instinkto
(libido) energija yra ribota ir jos kiekis žmoguje lieka tas pats,
Freudas daro išvadą, kad jeigu libidinis instinktas savo raidoje
lieka perdaug prisirišęs prie vienos iš pereinamuju pregenitalinių
zonų, tai mažesnis jos kiekis pasiekia genitalinę-oblatyvinę fazę.
Tai, kas tokiu atveju įvyksta, Freudas bando išaiškinti palyginimu
apie kariuomenę, kuri okupuoja priešo teritoriją ir palieka dalį
savo okupacinių jėgų strateginiu zonų apsaugai. Bet kuo daugiau
kareiviu paliekama jau okupuotose zonose, tuo mažiau jų lieka
naujoms teritorijos zonoms pulti ir užimti. Todėl jei taip suma-
žėjusi kariuomenė, žygiuodama pirmyn, staiga sutinka didesnę
už save priešo jėgą, nelieka kitos išeities kaip trauktis atgal prie
anksčiau okupuotos zonos, kurioje buvo palikta didžiausioji oku-
pacinės kariuomenės dalis.

Šitoks instinkto traukimasis atgal, arba regresija į pregenita-
linę fazę, Freudo supratimu, yra neurozių ir psichoziu šaltinis.
Normalus žmogus yra tas, kurio erotinis instinktas yra apleidęs
pregenitalines, egotistines nesubrendusio vaiko fazes ir savo ener-
giją yra sukoncentravęs oblatyvinėje, altruistinėje « genitalinėje »
fazėje. Neurotikas yra tas, kurio libido pasiekė pregenitalinę fazę
žymiai susilpninta ir todėl didesnių sunkumu atvejais yra linkusi
pasitraukti atgal į egotistines pregenitalines zonas, kuriose paliko
didžiausiąjį savo energijos kiekį. Jei libido vystymasis visiškai
sustoja vienoje iš pregenitalinių faziu taip, kad visai nepasiekia
genitalinės fazės, toks sustojimas Freudo buvo pavadintas fiksa-
cija, duodančia pradžią vadinamoms psichotinėms perversijoms ir
stereotipiniams charakterio bruožams, kaip užsispyrimui, pedantiš-
kam smulkmeniškumui ir panašiems. Šiandien yra visuotinai
priimtas faktas, kad libido regresas yra neurozių, o fiksacija —
psichoziu priežastis. Neurotikas yra tikrovės sąjungininkas prieš
instinktą, kurio įsigalėjimo kratosi ir nerimastauja. Psichotikas
yra instinkto sąjungininkas prieš tikrovę, kurios stengiasi išvengti
netikroviškom priemonėm". Tokiu būdu yra nustatyta, kad libido
regresas į autoerotinę oralinę fazę reiškiasi instinktu nepasoti-
numu, nervu depresija ir schizofrenija ; fiksacija šioje autoeroti-
nėje fazėje veda į kriminalizmą, prostituciją, moterų homoseksua-

1“ Plg. S. FaEUD, Neurosis and Psychosis ; žr. Collected Papers, II t.,
Londonas (1924) 1956, 251 ir sek. psl.

58 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.1.C. 14*

lizmą, alkoholizmą, toksikomaniją. Libido regresas i analinę fazę
pasireiškia linkimu į abejones, skrupulus bei persekiojimo maniją,
į perdėtą kolekcionizmą ir obsesyvinę bei kompulsyvinę psichozę ;
fiksacija šioje ambivalentinėje fazėje traukia į vyriškąjį homosek-
sualizmą, sadizmą, masochizmą. Regresas i falinę fazę iššaukia
menkavertiškumo kompleksą, nerimą, nerimastingąją bei somatinę
isterijas ir įvairias fobijas ; fiksacija šioje narcizinėje fazėje stumia
į nežabotą ambicingumą, donžuanizmą, savirodą, koketizmą, egzi-
bicionizmą..

Jeigu šeimos aplinka (ypačiai motina) oralinės (receptyvinės)
fazės metu yra kūdikiui palanki ir šilta, visam savo gyvenimui
jis igyja emocinį linkimą pasitikėti kitais. Priešingu atveju kūdi-
kyje isigali pesimistinis nepasitikėjimas kitais ir savim bei linki-
mas veikiau imti, bet ne duoti iš baimės, kad rytoj gali trūkti to,
ką šiandien turi.

Jei kūdikio šeimos aplinka analinės (sfinkterinės) fazės metu
neprisiderina prie jo nuolat besikeičiančiu sulaikymo ir elimina-
vimo norų, prie begalinės jo žaidimų kartojimosi monotonijos, prie
jo perėjimu iš noro turėti į norą nusikratyti, tuomet kūdikis neiš-
moksta kontroliuoti ne tik savo eliminatyvinį viduriu aparatą, bet
ir savo fizinę bei socialinę aplinką. Jis neišmoksta pereiti iš nusi-
teikimo «imti » į nusiteikimą « palikti » be perdėto prisirišimo prie
vieno arba kito. Vietoj sveikos autonomijos jo būde įsigali nepa-
sitikėjimas savim ir baimė, kad gali nepasisekti ar nesukontroliuoti.

Paprastai jau pačioje falinės fazės pradžioje berniukas pajunta
emocinį linkimą į savo motiną, o mergaitė — į tėvą. Jie geidžia
būti jų išskirtinai mylimi, bet berniuko instinktas greitai pajunta,
kad tokia išskirtinė motinos meilė priklauso jo tėvui ; panašiai ir
mergaitės instinktas įsitikina, kad tėvo meilė išskirtinai priklauso
jos motinai. Iš čia kyla pavydulingos berniuko « varžybos » su
tėvu, o mergaitės — su motina, ką Freudas pavadino Edipo kom-
pleksu. Jeigu tėvai tikrai mylisi išskirtine meile, vaiku instinktas
tatai greitai pajunta ir suvokia tokių varžybų negalimumą. Ber-
niukas pradeda instinktyviai tapatinti su savim ir imituoti savo
tėvą, kuris tokią išskirtinę motinos meilę yra sau laimėjęs, o mer-
gaitė — motiną. Šiuo keliu berniukas įsigyja ištvermingos inicia-
tyvos dvasią, gebėjimą rinktis tinkamas priemones norimam tikslui
pasiekti, norą rungtyniauti ir laimėti. Taip pat ir mergaitė, imi-
tuodama savo motiną, išsiugdo moteriškojo charakterio bruožus
ir sveiko brendimo tikrumą. Jei ši natūraliai sveika tėvu ir vaiku
emocinė sąveika neįvyksta, sūnaus psichinė raida orientuojasi pagal
motiną, o dukters — pagal tėvą. Mergaitė išauga vyriška, o berniu-
kas — moteriškas. Jis neturi ištvermingos iniciatyvos, jaučiasi ne-

15* PSICHOANALIZĖ KATAIIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 59

pajėgus rungtyniauti su bendraamžiais, traukiasi iš sau lygiu gru-
pės su pavydulingo menkavertiškumo ir neaiškios kaltės jausmu,
kurį nesąmoningai kompensuoja fantastiškais planais ir svajonėmis
apie save kaip kokį visus nugalinti pasaku milžiną.

Berniukui atlyžti nuo linkimo į motiną, o mergaitei — į tėvą,
Freudo įsitikinimu, padeda gimdytoju draudimai, bausmės ir at-
pildai. Jų įsakymai, grasinimai, kaltinimai ir raginimai identifi-
kacijos keliu susiformuoja į paties vaiko «sąžinės balsą », kuriam
Freudas davė super-ego vardą. Freudas pastebėjo, kad super-ego
stiprumas nepriklauso nuo tėvu elgesio su savo vaikais griežtumo,
bet nuo Edipo komplekso, t.y. prisirišimo prie priešingos lyties
gimdytojo, smarkumo. Edipo komplekso jėga (catexis) persilieja
į super-ego balsą, kuris gali pasidaryti taip despotiškai stiprus, kad
paraližuoja visą iniciatyvą ir iššaukia persekiojimo bei depresijos
psichozes su būdingais nepakeliamos kaltės ir nevertumo jausmais.
Svelnesnės super-ego obsesijos formos yra skrupulingas perfekcio-
nizmas, tvarkos ir švaros manija, perdėtas pareigingumas ir pa-
našios.

c. Eros ir Thanatos. — Stebėdamas id, ego ir super-ego poreiš-
kius kliniškoje praktikoje, Freudas nuolat tobulino ir keitė savo
psichoanalizės teoriją ir jos metapsichologiją. Baisiu sapnų karto-
jimasis po sukrečiančių katastrofų, būdingas visoms traumatinėms
neurozėms, kurios siekia vis iš naujo grąžinti skaudžius išgyveni-
mus; priverstinis-obsesinis kartojimas tu pačiu klaidų, nors iš
jų seka skaudžios pasėkos ar kompromitacija; vaikų linkimas
naikinti žaislus be regimos priežasties — vertė Freudą prileisti
žmoguje tamsu naikinimo, agresijos instinktą. Tokiu būdu šalia
ekstraversinio eroso, arba gyvybės instinkto, siekiančio vienyti,
kurti, statyti, rizikuoti ir kurio viršūnė yra naujos gyvybės sukū-
rimas, Freudas pastatė introversinį naikinimo, mirties instinktą
(ihanatos), kuris veikia tyliai normaliame žmoguje, bet išplūnka
visa jėga į paviršiu įvairiose agresyvinėse ir autodestruktyvinėse
psichozėse ir ypač priverstinio kartojimo dėsnyje, pagal kuri žmo-
gus sensta ir miršta, pakartodamas primityvią gyvos medžiagos
padėtį, kuri buvo neorganinė, negyva. Eros ir thanatos — gyvybės
ir mirties instinktai žmoguje veikia kartu. Eroso įtakoje destrukty-
viniai thanaios instinktai švelnėja, virsdami noru pavergti, turėti,
valdyti (Wille zur Macht). Bet ir eros aštrėja ir žiaurėja ihanatos
įtakoje, igaudamas sadišku bruožu. Tokiu būdu veržminis žmo-
gaus psichizmas galutinėje Freudo vizijoje atrodo kaip eros ir
thanatos kova. Šioje kovoje Ego yra Eros Id atstovas, 0 super-
ego — thanatos agentas, stumiąs į depresiją, melancholiją, savi-

60 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.1I.C. 16*

žudybę. Ego tampa masochistiniu dėl sadiškos super-eg0o savybės !!.
Eros siekia įtampos, augimo, kilimo, — thanatos stumia į išlydį,
į mirti, į nirvaną. Eros atitinka tomistiškajam appetitus concupisci-
bilis, Thanatos — appetitus irascibilis : geisliajam ir irzliajam po-
traukiams arba veržmėms, kurios išteka iš bendrųjų meilės ir ne-
apykantos šaltinių.

Gindamasis nuo super-eg0, to mirties instinkto agento, ego
vartoja pavojaus signalą — nerimą, arba baimę, kuri yra trejopa :
išorinė, išvidinė ir moralinė.

Išorinė, arba daiktinė baimė kyla iš skausmą keliamu aplin-
kos dirgiu, į kuriuos reaguojama, bėgant nuo pavojaus arba jį puo-
lant. Baimė auga iki paraližuojančio siaubo, jeigu reagavimo ga-
limybės mažėja iki nulio, pavyzdžiui, skęstant ar automobilio katas-
trofoje. Freudas mano, kad žmogų tada pagauna pirminis klai-
kas, kurį jis nesąmoningai išgyveno begimdamas, kai jautėsi visiš-
kai bejėgis reaguoti į pirmu skausmingu dirgių antplūdį.

Išvidinė arba neurotinė baimė yra nerimas dėl to, ką galėtu
padaryti erotinės ir agresyvinės veržmės ištrūkusios iš paciento
kontrolės. Jei neurotinė baimė neturi aiškaus objekto, jei ima
nerimastis, kad kažkas neišreiškiamai baisaus kiekvienu momentu
gali įvykti, ji vadinama neaiškia, arba plūduriuojančia (fee-floating
anxiety) ; jei ji yra surišama su kokia vieta, asmenimi ar daiktu,
vadinasi fobija, pavyzdžiui, agorafobija, klaustrofobija ir panašiai
(phobic anziety) ; jei ji yra perkeliama į kurią kūno dalį ar organą,
tampa isteriniu paralyžiumi (bound anziety).

Moralinė baimė yra emocinė gėdos ir kaltės reakcija, sukelta
pavojaus, kylančio iš neprisitaikymo prie super-ego reikalavimu.
Kietas ir negailestingai žiaurus super-ego moralizmas, kuri čia
Freudas turi mintyje, yra nesąmoningo kaltės jausmo priežastis,
kankinanti skrupulingų neurotikų pasąmonę. Freudo įsitikinimu,
ji yra neurotinės ir daiktinės baimiu sintezė, nes ir erotinių bei
agresyviniu veržmių pasileidimo (neurotinė baimė) bijomasi
dėl super-ego grasinimų labiausiai išorinėmis bausmėmis (daiktinė
baimė). Kiekvienos baimės prasmė yra įspėjimas, kad reikia laukti
didesnio pavojaus, jei nebus laiku reaguota ir prisitaikyta. Jei
toks prisitaikymas, arba apsigynimas nuo pastebėtu tikrovės pa-
vojų nesiskaito su tikrove, jis tampa patologiškas.

Patologiško, arba netikroviško apsigynimo pirmavaizdis yra

1 Plg. C.S. HaLL - G. LinpzEv, Psychoanalytic Theory and its Appli-
cations in the Social Sciences, žr. H. LinDzEY, Handbook of Social Psycho-
logy, Cambridge 1954, 143-180 psl.

17* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 61

apalpimas, kuriuo ego atsisako bet kokio ryšio su tikrove ir jos
pavojais ir kuris tik savo trumpumu skiriasi nuo komos.

Represija yra nustūmimas iš sąmonės į nesąmonę super-eg0
reikalavimams prieštaraujančiu ir todėl pavojingu libido veržmiu
ir su jomis surištu patirčių. Patirties akiratis susiaurėja ir net
gali būti patologiškai aprėžiamas isteriniais paralyžiais, apakimu,
apkurtimu, balso netekimu, impotencija ir t.t. Nustūmimas pa-
naikina baimę, bet ne veržmes, kurios stengiasi sugrižti pagal
« priverstinio pakartojimo » dėsnį ir grįžta, kai ego budrumas susilp-
nėja ypačiai miego, ligos ir kriziu atvejais. Gindamasis nuo jų
grižimo, ego yra linkęs vartoti kaskart vis radikaliau su tikrove
nesiskaitantį ir todėl patologiškesni apsigynimo mechanizmą : izo-
liaciją, racionalizaciją, anuliaciją, negaciją, projekciją, introjekciją,
reakcinę formaciją, sublimaciją...

Izoliacija atskiria emociją nuo pavojingo vaidinio ar minties
ir nustumia ją į nesąmonę arba perkelia į kitą vaidinį, taip kad,
pavyzdžiui, gali ramiai kalbėti apie tikrai sau skaudų dalyką, o
patekti į pykčio krizę dėl kokio visai pašalinio menkniekio. Tokia
izoliacija gali įvykti tarp minties ir jos veiksmo, tarp vienos ir
kitos minties ir t.t.

Racionalizacija yra pretenzingas pateisinimas kokio neleistino
poelgio arba dirbtinis išaiškinimas kokios nesėkmės. Patologinėje
plotmėje racionalizacija reiškiasi paranoine persekiojimo manija.

Anuliacija arba panaikinimas yra priverstinis pakartojimas
kokio nors veiksmo ar minties, pavyzdžiui, pakartotinis duru ar
duju uždarymas dėl « didesnio saugumo », simetriju, lyginiu skai-
čiu manija, vieno veiksmo « pataisymas » kitu priešingu ir panašūs
veiksniai.

Paneigimas, arba atsisakymas pripažinti sau nemalonius daly-
kus, pavyzdžiui, ligos simptomus ar turimas intencijas. Pasaky-
mai kaip « Aš nenoriu šituo tave įžeisti». Megalomanija yra nei-
gimas savyje visko, kas nepatinka.

Projekcija, arba primetimas savu nemaloniu faktu ar minčių
kitiems, pavyzdžiui, matyti smerkti ir bausti kituose agresijos ar
suvedžiojimo tendencijas, kurios tikrumoje slepiasi tavyje. Šiuo
būdu patenkinamas dvigubas noras : daryti ką nors prieš sau pavo-
jingas tendencijas ir dominuoti savo aplinkai. Kūdikiui, kuriam
dar neaiškus skirtumas tarp ego ir non-ego, yra normalu priskirti
savo nemalonias ypatybes kitiems ir mušti stalą, į kurį pats užsi-
gavo galvą. Suaugusiame tačiau jau nėra normalu tikėti apža-
vais bei prietarais ir sistemingai versti bėdą kitiems už savo ne-

62 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 18*

sėkmes. Patologiška projekcijos forma yra paranoiškoji schizo-
frenija ir persekiojimo manija.

Introjekcija yra archaiškiausias apsigynimo mechanizmas, sie-
kiąs oralinę fazę, kada žinduklis jaučia tik tai, ką čiulpdamas į
save iima, be jokio skirtumo tarp savęs ir išorės pasaulio. Intro-
jekcija dar yra normali priemonė Edipo kompleksui nugalėti, kai
introjektuoja ir identifikuoja su savim berniukas savo tėvą, o
mergaitė — savo motiną. Patologiškas yra gyvenimas introjek-
tuotu savo svajonių pasauliu schizofrenijoje ir sunkioje ligūstoje
depresijoje, kuri prasideda bandymu perkelti į kitus savo agresy-
vines veržmes, bet baigiasi ju introjekcija, kuri sukelia kaltės jausmą
ir agresiją prieš save pati su savižudybės tendencija.

Psichoanalizė siekia išlaisvinti žmogaus ego nuo šitu netikro-
višku ir todėl patologišku apsigynimo mechanizmu ir tikroviškai
suderinti nesąmoningąsias veržmes su aplinkos reikalavimais. Psi-
choanalizė nesukuria naujo žmogaus, bet tik padaro jį labiau dva-
siškai subrendusį. Po pavykusios psichoanalizės paprastai jaučiama
lengva paranoikalinė euforija gana greitai dingsta ir pamažu grižta
daugiau ar mažiau ankstesnė padėtis. Todėl jau Freudas reikalavo
pakartoti psichoanalitinį gydymą kas penkti metai. Baigiant
tenka pažymėti, kad žmogus šalia malonumo ir tikrovės principu,
atitinkančiu fiziologines ir psichologines reikmes, turi dar ir grynai
psichiniu sąmoningų reikmių, kurias valdo naujas vertybių dėsnis.
Specifinis žmogaus pasitenkinimas nėra psichofiziologiniu veržmių
išlydžiuose, bet sąmoningoje kūryboje, kuri yra tikrovės pritaiky-
mas vertybių reikalavimams. Bet tai jau yra doros ir religijos
sritis, kuri prasideda už psichoanalizės tyrinėjamų nesąmoningų
veržmiu akiračio. Čia yra psichoanalizės metodo ribos ir čia pra-
sideda galimų nesusipratimu pavojai.

III. PSICHOANALIZĖS DERLIUS KATALIKIŠKŲJŲ PRINCIPŲ
ŠVIESOJE *

Naudodamasis šiuo nauju laisvujų asociacijų metodu, Freu-
das ir jo sekėjai pasiekė tokiu laimėjimų, kurių psichologija jau
nebegali neboti.

Pirmiausia buvo atidengti trys skirtingi žmogaus psichikos
klodai : sąmonė, pasąmonė ir nesąmonė. Prieš tradicinę psicholo-
giją, kuri sąmonę laikė žmogaus psichikos centru, Freudas pastatė

* Ankstyva ir netikčta mirtis neleido autoriui baigti šios studijos.
Šio skyrelio rasta tiktai apmatai, kurie čionai studijos pilnumo dėliai duo-
dami.

19* PSICHOANALIZĖ KATALIKIŠKOSIOS DOKTRINOS ŠVIESOJE 63

nesąmonę. Kritiku sukilimą prieš tokią ereziją Freudas lygino
su pasipriešinimu Kopernikui, kuris driso teigti, kad ne žemė, bet
saulė yra kosminės sistemos centre ; arba Darwinui, kuris biologinės
sistemos centrą perkėlė iš paskiro žmogaus (ontogenezės) į rūšies
plėtrą (filogenezę). Sąmonės sritis priklausanti tradicinei psicho-
logijai, filosofams ir didžiajai publikai. Pasąmonė apima visa tai,
ką vėl galima normaliai atsiminti ir įsisąmoninti, arba išreikšti
žodžiais (verbalizuoti). Nesąmonę sudaro psichinis turinys, kurio
negalima prisiminti ir išreikšti žodžiais dėl psichinės rezistencijos,
kuri neisileidžia jo į sąmonę. Freudas tyrė nesąmonės užmaršoje
uždarytų veržmių dinamiką, valdomą malonumo dėsnio. Kūdikis
blaškosi iki paroksizmo arba įpuola į haliucinaciją, jei tuojau ne-
gauna to, ko nori. Bręsdamas, žmogus išmoksta palaukti, sulaiko
bei atideda veržminės energijos išlydi tikrovės diktuojama cenzūra
ir pamažu bei planingai siekia kilusio noro patenkinimo. Jei suau-
gusis neišmoksta atsisakyti betarpiško malonumų tenkinimo ir
vadovautis tikrovės principu, jo elgsena darosi nekantri, kraštu-
tiniškai griežta, netikroviška, infantiliška, neurotiška, psichopatiška.
Ši kova tarp malonumo ir tikrovės primena pagrindinį krikščio-
niškosios asketikos reikalavimą išsižadėti ir apsimarinti. Šiandien
neurotikas yra suprantamas kaip tikrovės sąjungininkas prieš ma-
lonumo veržmę, kurios įsigalėjimo savyje jis bijosi ir nerimastauja.
Psichotikas malonumo veržmės sąjungininkas prieš tikrovę, kurios
stengiasi išvengti netikroviškom priemonėm.

Malonumo, arba erotinės veržmės raidą Freudas suskirstė į
keturias fazes: oralinę, analinę, falinę ir genitalinę. Jis įrodė,
kokią didelę svarbą normaliam psichikos išsivystymui turi pirmoji
kūdikystė ir sveika šeimos aplinka, kurios palankios ar nepalan-
kios reakcijos visam gyvenimui įspaudžia neišdildomus būdo bruo-
žus, kaip pasitikėjimą ar nepasitikėjimą, linkimą i optimizmą ar
pesimizmą, šykštumą ar dosnumą ir t.t. Laimingas Edipo kom-
plekso nugalėjimas falinės fazės pradžioje labiausiai priklauso nuo
išskirtinės tėvu meilės vienas kitam. Jei tėvai nesimyli tikra iš-
skirtine meile, berniukas išauga moteriškas be ištvermės ir inicia-
tyvos, o mergaitė — vyriška. Čia vėl pasitvirtina Bažnyčios nuo-
jauta, kad kūdikį reikia krikštyti galimai anksčiau ir kad jis augtu
palankioj nesuardomos moterystės šilumoj. Didėjant šeimų sui-
rimui ir divorsams, proporcingai didėja ir be psichinės pusiausvyros
išaugusių neurotiku ir psichotikų skaičius.

Tyrinėdamas Edipo kompleksą, Freudas priėjo išvados, kad
socialinės aplinkos, o ypač tėvu įsakymai, grasinimai, raginimai ir
kaltinimai identifikacijos keliu susilieja į nesąmoningą «sąžinės »

*

balsą, kuriam jis davė super-ego vardą. Freudas pastebėjo, kad

64 KUN. DR. PRANAS BRAZYS, M.I.C. 20*

super-ego stiprumas nepriklauso nuo tėvu griežtumo vaiko atžvil-
giu, bet nuo Edipo komplekso smarkumo, kuriuo berniukas prisi-
riša prie motinos, o mergaitė — prie savo tėvo. Edipo komplekso
jėga persilieja į super-ego, kuris gali pasidaryti taip despotiškai
smarkus, kad paraližuoja visą iniciatyvą, iššaukia persekiojimo
bei depresijos psichozes su būdingais nepakeliamos kaltės ir never-
tumo bei gėdos jausmais. Švelnesnės super-ego obsesijos formos
yra perdėtas pareigingumas, skrupulingas perfekcionizmas, tvarkos
bei švaros manija ir t.t. Šiandien vis labiau tikima, kad nesąmo-
ningasis super-ego yra tas cenzūrinis filtras, kuris košia erotines ir
agresyvines veržmes ir apsprendžia visiškai primityvią dar negal-
vojančio vaiko moralę. Žmogui beaugant, jame bunda ir bręsta
vertybiu pažinimu ir meile grindžiamas sąžinės balsas, kuris yra
tikrosios, sąmoningos ir laisvos, moralės sąlyga. Regresas į nesą-
moningą super-ėgo moralę yra galima ir suaugusiame žmoguje,
bet tai yra regresija į dorinį infantilizmą, kuris savo ligūstu stip-
rumu gali užgniaužti sąmoningos sąžinės balsą ir būti žinomų
neuroziu bei psichozių šaltiniu.

Terminologija :

instinktas — veržmė — potraukis — nuojauta

stūmis — drive — Trieb

savižava — egotistinis

kitožava — altruistinis

pirmavimo, pranašumo veržmė — Wille zur Macht

sąmonė — pasąmonė — nesąmonė (filosofiška — psichologine prasme)

sąmonė — pasąmonis — nesąmonis

Kux. pR. PR. BRazys, M.L.C.
Roma

KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA

Priežastys, nulėmusios imtis šios temos, buvo kelios. Pasta-
ruoju metu pagyvėjusi egzistencinės teologijos raida Vakarų Eu-
ropoje pažadino visą eilę įdomiu klausimų; Vatikano II visuo-
tino susirinkimo sesijose vykę debatai išryškino dviejų pagrin-
diniu teologinės minties keliu susikryžiavimą, patraukusi net ir
iki šiol teologiniams klausimams abejinguju dėmesi. Pradžioje
nedrąsiai, bet netrukus vis aiškiau pasigirdo balsu, reikalaujančių
išeiti iš taip vadinamosios mokyklinės-vadovėlinės teologijos rėmų
ir teologijos šviesoje pažvelgti į konkretų dabarties gyvenimą su
visomis jo komplikuotomis problemomis. Ši gyvenimiškai-isto-
riškai orientuota mintis, aišku, neišvengė tradicinės, jau nusisto-
vėjusios katalikų teologijos atstovu reakcijos ir nuoširdžios baimės,
ar, šitaip nauju kelių beieškant, nebus kėsinamasi į pačias apreikšto-
sios tiesos ir ant josios pagrindų sukurtos teologinės sistemos šaknis.
Tačiau šis naujos minties sąjūdis daugumai atrodė, kad visiškai
atliepė popiežiaus Jono XXIII pagrindinę intenciją — troškimą
vidinio visos Bažnyčios gyvenimo atnaujimo — aggiornamento —
ir jau iki šiolei yra davęs apčiuopiamų rezultatu, būtent, jau priim-
tuose ir viešai paskelbtuose dokumentuose. Šitaip bemąstant ir
konkrečiai siekiant sustoti prie vienos iš aktualesniu temų šiam
suvažiavimui, 1964 m. vasarai baigiantis, dabartinis Šv. Tėvas
Paulius VI paskelbė pirmąją savo encikliką EZcclesiam Suam, kurios
siela — nuoširdus siekimas sueiti į dialogą — pokalbi su moder-
niuoju pasauliu. Tada jau nebeliko abejonės, kad ir mums šio
suvažiavimo pagrindinės temos rėmuose, būtu pravartu bent
susipažinti su naujesniaisiais moderniosios teologijos keliais, ypač
teologijos ryšio su konkrečia gyvenamosios tikrovės problematika.

Kai dėl temos pavadinimo, tai jis, nors ir tiesioginiai, buvo
padiktuotas belgu teologo kan. G. Thils jau prieš dešimti metu
pasirodžiusio veikalėlio Thėologie des rėalitės terrestres antraštės.
G. Thils buvo vienas pačių pirmuju, kuris šia savo studija atkreipė
teologų akis į konkrečius žemiškojo gyvenimo reiškinius ir parodė
reikalą ir patiems teologams ne tik pro juos tylomis nepraeiti,
bet ties jais susimąstyti ir duoti prasmingą teologinę moderniojo
gyvenimo padiktuotu apraiškų vertinimą.

5

66 KUN. DR. V.M. CUKURAS 2*

I. PROBLEMATIKA

Norėčiau pagrindinę šio referato problematiką atskleisti,
išeidamas iš vieno būdingo mūsu gyvenime pastebėto fakto. Sek-
dami pastarojo dešimtmečio lietuviu mokslinę literatūrą, varty-
dami žurnalų puslapius, ieškodami naujai pasirodžiusių moksliniu
veikalų pavadinimų periodiškai leidžiamose bibliografinėse ži-
niose — Knygu Lentynoje ir kitur, tur būt, ne vienas pastebėjome,
kad šiame laikotarpyje nepasirodė nė vienas gilesnis, mokslinio
lygio pasiekęs teologinis veikalas, nė vienas gilesnis teologinis
straipsnis !.

Antroje vietoje labai būdinga yra ir tai, kad vienintelė
šiame laikotarpyje parašyta didesnio masto teologinė studija
Didžioji Padėjėja ir pora gilesniu teologine tema parašytu straipsniu
Aiduose buvo ne teologų specialistu, kunigu, bet pasauliečių darbai *.
Mes turime akademiniais laipsniais pasipuošusiu kunigų, turime
puikiai plunksną valdančiu lietuvių teologų, bet jie sutinkami
savo originaliais straipsniais rimtesniuju mūsu žurnalų filosofijos,
istorijos, meno kritikos, literatūros skyriuose. Pakanka tik pažvelgti
i pastaruju kelių metų Aidu religinį skyriu arba specialiai kuni-
gams skiriamojo Lux Christi puslapius, ir nustebsime pamatę
teologijos nuskurdimo, gal net ir mirties ženklu. Natūraliai kyla
klausimas: kodėl? Retkarčiais tenka iš paklaustųju mūsu teo-
logų nugirsti ši pasiteisinimą — esą, ką jau čia naujo, žmogus, surasi
toje teologijoje, kur viskas jau nusakyta, dogmine tiesa stabili-
zuota, kodifikuota ir t.t. Kūrybiniam nerimui, gyvai plunksnai
tad šie žmonės ieško kitu dirvonu, ypačiai kultūros filosofijos,
meno bei literatūros, estetikos laukų ...

Čia paminėtas reiškinys tačiau nėra vien tik mūsu, lietuvių
teologų «+ nuodėmė x. Teologu nekūrybingumo, nerangumo reiš-
kiniu buvo pastebėta ir kituose kraštuose, ypač čia, Amerikoje.
Ieškant atsakymo, dabar ima aiškėti, kad artimiausia priežastimi
viso šito sustingimo, nekūrybingumo tenka laikyti tendenciją iš-
tikimai laikytis taip vadinamosios «vadovėlinės » — mokyklinės
teologijos, kuri, sykį pasisavinta seminarijos metais, kažkaip
lieka pasąmonėje, tarsi, geležinė norma, sąlygojanti bet koki toli-
mesnį teologinį mąstymą. Vadovėlinė teologija, pastebi Karl

1 Išimtimi, žinoma, tenka laikyti šios Mokslo Akademijos Suvažiavimo
Darbuose paskelbtieji referatai ir kelios, deja, ne lietuviu kalba paskelbtos
mūsų dar tik bręstančių teologų disertacijos, tikriau sakant, tu disertacijų
dalys arba santraukos, kuriu pirmoji paskirtis yra josios autoriui padėti
įteisinti savo daktaro laipsni.

* Čia turiu ypač prieš akis mūsų filosofo prof. Ant. Maceinos darbus.

3* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 67

Rahner?, nėra padariusi veik jokios pažangos per pastaruosius
keturis šimtus metų nuo Tridento susirinkimo (jis ją vadina « tri-
dentine » teologija) ir savo kolosaliniu svoriu lyg užblokavo ku-
nigų ir daugumos teologų sąmonę. Tendencija pakartoti dogma-
tinę formulę ir jos rėmuose atsakyti į kasdieninės tikrovės iškel-
tuosius klausimus — neišskelia kūrybinės ugnies.

Netenka tad stebėtis, kad šitokia savimi pasitikinti, griežtuose
sistemos rėmuose užsidariusi teologija susilaukė aštrios kritikos,
ypač iš vidurio ir vakaru Europos kūrybingesniujų teologų tarpo.
Pažvelgę i pastarųjų laikų Europos kraštu, ypač Vokietijos, Pran-
cūzijos, Belgijos ir Olandijos teologinius žurnalus bei paskelbtas
teologų studijas, pastebėsime akivaizdžių nekantrumo, kartais
net ironijos ženklų, rodančių, kaip ne vienas, ypač jaunesniųjų
teologų, yra linkę greitai ranka numoti ir nusisukti nuo viso, kas
iki šiol buvo vadinama sistematine, dogmatine teologija ir « pa-
dėti kryžių» ant tomizmo, scholastikos. Šis nerimas ir naujų
keliu ieškojimas, lyg banga, jau pradeda persimesti ir šiapus Atlanto,
iaudrindamas pirmoje eilėje jaunųjų teologijos studentų mases.
Žinoma, kaip paprastai būna su naujais sąjūdžiais ir daugumai
amerikiečių būdingu mėtymusi į kraštutinumus, nebuvo išvengta
kai kuriu vienašališku « persistengimų ».

Taigi, dabartinė teologija išgyvena krizę. Daugiau kaip prieš
dešimti metų šios krizės diagnozę jau buvo nustatęs žymusis jė-
zuitų teologas Karl Rahner ir savo Schriften zur Theologie I-me
tome patiekė pagrindinius orientacijos principus ir naujos dogma-
tinės teologijos metmenis *. Tos pastabos ir sugestijos rado gyvo atg-
arsio kitų teologu tarpe, pavyzdžiui Hans Urs von Balthasar, Henry
de Lubac, Jean Daniėlou, Yves Congar, Joseph Ratzinger, Edward
Schillebeeckx, Hans Kiūng ir visa eilė kitu savo straipsniais ir
knygomis pradėjo judinti tyliuosius teologijos vandenis. Jei mes
pažvelgsime į J.A.V. pastaruju penkeriu metu bėgyje išleistas
teologines knygas, mes nustebsime pamatę, kad tai yra ne kas
kita, kaip anų minėtųjų teologų veikalu vertimai.

Kad minėtoji teologijos skauduliu bei negalavimu diagnozė
buvo tikra ir realistiška, sakytume, beveik pranašiška, tikras
gyvenamojo laiko balsas, rodo Vatikano II visuotinojo susirin-
kimo diskusijų eiga ir nuotaikos. Popiežiaus Jono XXIII ikvėptieji
žodžiai, kuriais jis atidarė šį istorini susirinkimą ir apskritai toji
viską pagrindusi ir išjudinusi pastoralinė atsinaujinimo — aggior-

3 Schriften zur Theologie, I t., Einsiedeln, *1958, 11 psl.
* Ten pat, 29-47 psl.

68 KUN. DR. V.M. CUKURAS 4*

namento — intencija ne visu ir ne iš karto buvo pilnai suprasta ir
įvertinta. Viešumą pasiekusios pirmosios sesijos diskusiju nuo-
trupos parodė, kad dvi priešingos teologinio mąstymo kryptys
ir kai kuriu tradicinės teologijos gynėju emocinės nuotaikos grėsė
užgožti pagrindinį šio susirinkimo rūpesti bei tikslą — daryti visa,
kad Bažnyčia, šiuo konkrečiu gyvenamuoju momentu, įstengtu
suprantamai, prasmingai prakalbėti į pasaulį, dalyvauti gyvam
dialoge su dabarties žmogumi ir naujai susidariusiomis struktūromis
ir tuo būdu patraukiančiai, keliančiai perteikti apreikštąją Tiesą,
išganomąjį Gyvybės Žodį.

Mes, šiame Lietuvių Kataliku Mokslo Akademijos suvažiavime,
svarstydami materializmo ir dvasiniu vertybių konfrontacijos
problemas ir žvelgdami į tai, kaip jos visu pločiu išsitiesia ir per-
sunkia visas žmogiškosios veiklos sritis, negalime tylom praeiti ir
nepaliesti viso šio komplekso teologinio aspekto. Man rodosi,
kad šioje, grindžiamojoje, teologinėje sekcijoje, ypač būtina pa-
bandyti nusileisti prie visu šiu problemu šaknų ir patirti naujojo
gyvenimo pulsą.

Mūsų pagrindinis klausimas būtų: ar gali teologija dabarti-
nėje gyvenimo situacijoje ką nors prasmingo ir aktualaus pasakyti ?
Jeigu atsakome teigiamai — toks yra šio referato tikslas — tai
ką ir kaip?

Kad geriau paaiškėtu klausimo svarba ir atsivertu keliai
į jį atsakyti, pirma trumpai susipažinkime su gyvenamojo meto
minties ir apskritai pasaulėjautos būdingomis žymėmis ir pase-
kime, kuria linkme jos reiškiasi.

Viena ryškiausių žymiu, kurias nesunkiai visi pastebime, tai
— kad šio meto žmogu žymi ne refleksyvinė, bet intuityvinė mąs-
tymo linkmė, aistringai ieškanti tikrosios, autentiškos realybės,
griaunanti visokias dirbtinas iškabas, šūkius, plėšianti realybės
veidą dengiančias kaukes. Įsijautimas ir realizmas — štai tie
centriniai taškai, židiniai, apie kuriuos sukasi dabarties mintis ir
gyvenimas. Dabar jau niekas nebegali išvengti šito XX šimtme-
čio Zeitgeist ir sustabdyti joje veržimosi į gelmes, šito tikrųjų ver-
tybiu ieškančio neramaus žvilgsnio. Jokie erzacai, jokios pavir-
šutinės bendrybės, pasiteisinimai tradicija, papročiais, konvencija
— niekas jau nebeįstengs sustabdyti šios naujai įsisiūbavusios
mūsu laiku dvasios dinamikos, niekas nebegalės pasislėpti nuo
šios viską pagrindinai realybę tiriančios aistros ugnies. Nereikia
tad stebėtis, jei šitokią naują dvasią jau matome besiveržiančią
ir į pačios Bažnyčios gyvenimą ir pamažu keičiančią ir josios
mąstyseną. Aišku, naujoms nuotaikoms ir mąstysenai besiver-
žiant, įsisiūbuojant ir ardant visa, kas iki šiol tikėta esant nepaju-

52 KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 69

dinama, absoliutu, sunku išvengti ir savotiško ikonoklazmo pavo-
jaus. Minėtoji aistra, besiveržianti prie tikrosios realybės ir tiesos
šaknų, gali savo ugningame kelyje sudeginti ne tik iš praeities
užsilikusias piktžoles, negyvas šakas, bet sunaikinti ir patį vaisių ;
gali suskaldyti ne tik kevalą, bet ir sutriuškinti ir patį branduolį.
Pavyzdžiu galima laikyti kai kurias egzistencinės filosofijos įta-
koje atsiradusias teologines sroves, taip vadinamąją siiuacinę
etiką, ypač biblinėje teologijoje vyraujančias kai kuriu autoriu
nuotaikas, raginančias visur taikyti «numitologinimo » procesą
(Rudolf Bultmann, Karl Schmidt, F. C. Grant). Tokio pavojingo
ikonoklazmo ženklu jau pastebėta kai kuriose Amerikos semina-
Trijose, kur profesoriai ir jų studentai su tam tikra ironija «iš pa-
klusnumo » nagrinėja, jų manymu, visai nereikalingus ir sustingusius
dogmatinės teologijos traktatus ir visą energiją bei didesnę laiko
dalį skiria praktiškiesiems klausimams, liturgijai.

Grįžtant prie mūsų pirmiau pastatytojo klausimo — ar iš
viso teologija gali ką nors teigiamo duoti dabarties žmogui — atsa-
kome teigiamai, bet tik su sąlyga, kad teologijos supratimas ne-
būtu sutapatinamas su viena kuria teologine sistema. Kaip mi-
nėta, realybės ieškojimo, tikrovės pajutimo, išgyvenimo bei intui-
cinės aistros tiriamosios ugnies neišvengs jokia abstrakti konceptua-
linė sistema. Potridentinė teologija, sustingusi savo nepajudina-
mame kolosaliniame pastovume, iki šiol saugiai užsidariusi savo
abstrakcijos aukštumose ir nuoširdžiai tikėdama, kad tik šituo
būdu yra galima išlaikyti nepaliestą amžinosios apreikštos tiesos
nekintamumą, kaip Vatikano II debatai parodė, neišvengiamai
atsistos prieš dilemą : arba sueiti i gyvybinį dialogą su dabarties
gyvenimu —ir tuo atveju atsiverti minėtajai tikrosios realybės
ieškančiai modernaus žmogaus aistrai — arba užsispyrus dar atkak-
liau stiprinti braškantį savo gynimosi bokštą, eikvoti šiai bepras-
mei kovai savąją energiją ir eventualiai pasilikti izoliuotai istorinio
vystymosi užpakalyje ir pasmerktai mirti savo pačios vienatvėje.

Aišku, nėra lengva atsisakyti ir keisti tai, kuo taip ilgai tikėta,
kas visu nuoširdumu laikyta nepajudinama, amžina. Tačiau,
objektyviai žvelgiant, reikia vis dėlto pripažinti, kad minėtosios
konceptualinės teologijos neaktualumas ir visa tai, ką mes įžan-
ginėse pastabose išvardijome kaip nuskurdimo reiškinius, tas josios
atstovu nekūrybiškumas ir užsispyręs kietumas ginant tai, kas
jau seniai prarasta, atskleidžia mums vieną būdingą bruožą —
istorijos baimę ir tam tikros rūšies reliatyvizmą..

Jau prieš šimtą metu, Vatikano I susirinkimo metu, Lordas
Acton, nuoširdžiai katalikų Bažnyčios ateitimi susirūpinęs pasau-

70 KUN. DR. V.M. CUKURAS 6*

lietis, eilėje savo straipsnių ir veikalu labai taikliai aprašo ano meto
intelektualini klimatą ir tas nuotaikas, kurios vertė Bažnyčią
pasikliauti gerai organizuotos minties ir veiklos sistema. Sistema,
pastebi jis savo veikale Ultramontanism, yra loginiu determinizmu
sukonstruuota kolosalinė didybė, bijanti istorijos“. Taip suprasta
sistema ir ortodoksija neišvengiamai veda į totalistinį išsigimimą..
Tik pagalvokime, į kokią siaubingą paralelę su bedieviškuoju
komunizmu atsidurtų Bažnyčia — kurią josios Kūrėjas ipareigojo
nešti gyvąji atpirkimo Žodį ir visa atnaujinti Jame, — jei ji save
identifikuotų su viena tokių sistemų, kuri save išdidžiai nusako
esanti « aedificium absolutum sane et perfectum». Kuo ji tada skir-
tusi nuo materializmu, determinizmu, mechanizmu paremtos mark-
sistinės sistemos? Savo turiniu — taip. Tačiau visa tokios sis-
temos sąranga, kurioj pakartotinai pabrėžiamas kiekvienos dalelės
tamprus ryšys su visuma tokiu legalistiniu aštrumu, kad jeigu
kas iš narių drįsta suabejoti ir paklausti, tuoj sugaudžia aliarmas
ir ji užgriūva sistemos tarnai... tada kyla klausimas, ar iš viso
tokioje sistemoje gali būti kalba apie gyvąjį Dievo Žodį, apie mei-
lės ryšius tarp josios nariu ir jų gyvybinį ryši su Kristumi. Bū-
dinga tokios sistemos psichologinė nuotaika — baimė ir iš ten
kitu šonu kylanti prievarta ir tikrai suprastos laisvės mirtis. Kad
šitaip suprastoj sistemoje slypi taip pat ir tam tikros rūšies relia-
tyvizmas (kuris atrodytų visiškai priešinga žyme logišku nuose-
klumu suderintoj ir į amžiną tiesą atremtoj minties tvirtovėje)
matome iš to, kad josios pagrinduose mes randame « kanonizuotą »
vieną momentą Bažnyčios istorijoje ir josios minties rūmai re-
miasi veik išimtinai ant vienos filosofinės minties pamatu. Vieną,
kad ir, palyginti, labai sėkmingą ir nuoseklią teologinę sintezę,
kaip tomizmas, kuris, be abejonės, atliko didelį uždavinį katali-
kiškosios teologijos formacijoje, paversti vieninteliu, neabejotinu
pagrindu visai būsimajai filosofinei bei teologinei raidai, teisinantis,
kad šituo būdu esą išlaikoma nepaliesta «absoliutinė tiesa », —
yra užsimaskavusio reliatyvizmo puoselėjimas. Šias pavojingas,
teologinės minties pažangą paraližuojančias nuotaikas vaizdžiai
iliustruoja ryšium su lotynų kalbos išlaikymu Bažnyčioje kai
kuriu jos atstovu pareikštas argumentas, kad ši kalba esanti patogi,
nes ji jau « mirusi » kalba. Jeigu jau būtu argumentuojamas josios
naudingumas, išeinant iš visuotinumo taško, būtent, kaip patogi
ir konkreti priemonė, gal ir simbolis, visiems Bažnyčios nariams
palaikyti savitarpio ryšį, tai jau būtu buvę žymiai svaresnė ir
diskusijų verta mintis. Ši iliustracija rodo bendrą nesusipratimą,

* Cžiuota iš Essays on Church and State, Londonas, 1952, 64 psl.

1* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 71

virtusi jau pasąmonėje nugrimzdusiu įsitikinimu, kad amžinoji,
nesikeičianti tiesa turi būti išsakyta, formuluota būtinai « mirusia »,
natūraliems gyvosios kalbos evoliucijos dėsniams nebepalenkta
kalba. Šitaip į teologiją žiūrint, aišku, logišku preciziškumu
suformuluotos definicijos, klasifikacija, formulės tampa būtina
josios išraiškos forma. Kad ši charakteristika nėra perdėta, vi-
siems paaiškėjo iš Vatikano II sesijų teologiniu diskusiju, kuriose,
tiesa, jau mažuma, vis dar laikėsi šios taip vadinamosios « esencia-
listinės » tiesos sampratos. Vienas iš visuotiniojo susirinkimo eks-
pertu teologų, belgas domininkonas Edward Schillebeeckx, svars-
tydamas šiuos esencialistinės ir egzistencialistinės-istorinės minties
keliu išsiskyrimus ir, apskritai, priešingų nuomoniu pasikeitimo
sukurtąją atmosferą, viename savo neseniai paskelbtame straips-
nyje pastebi, kad Vatikano II susirinkime pasireiškusiu konser-
vatyviu, «uždarų durų» teologų mąstymo tekmėje pastebėtasis
esencialistinės tiesos sampratos akcentavimas, esąs lygiai tiek pat
pavojingas ir klaidingas, kaip ir kai kurių moderniųjų reliatyvis-
tinės tendencijos. « Faktas, kad tai, kas yra modernu šiandien,
tampa pasenę rytoj, aiškiai pabrėžia viena, būtent, kad tiesos iš-
raiška, tiesos perteikimas yra niekada nesibaigiantis uždavinys.
Reikia šį uždavinį nuolat atnaujinti. Todėl neleistina, kad viena
kuri istorinė tiesos išraiška duotame laike būtu atkakliai bet kuria
kaina palaikoma ir ginama, tarsi, ji būtu antlaikinė ir vienintelė
tyrajam tikėjimo turiniui formuluoti. Šitaip daryti, reiškia duoti
mirtiną smūgi į pačią tiesos širdį, nors intencija ir būtu tą tiesą
apsaugoti nuo žmonijos istorijoje iškylančiu pavojų » *.

Iš to, kas pasakyta, galėjo paaiškėti, kodėl šiuo metu vis stip-
rėja nepasitikėjimo balsai, pasisaką prieš sustingusios tradicinės
teologijos daromą pavojingą itaką kai kuriems į konservatizmą
linkusiems teologams bei ganytojams. Labiausia ji kritikuojama
gal dėl to, kad ji pretenduoja būti vienintele autentiška teologine
išraiška, identifikuojanti save su pačios Bažnyčios mintimi bei
gyvenimu. Žinoma, jei šitokioje šviesoje pasauliui pristatoma
Bažnyčia — gyvasis Kristaus Kūnas, nereikia stebėtis, jei jau
kuris laikas ji nieko neįstengė pasakyti šio meto žmogui, kodėl
ji pamažu tapo nebeaktuali (irrelevant), nors kai kuriais savo gyve-
nimo aspektais, kaip liturgija, gera organizacija, drausme retkar-
čiais patraukdavo smalsuoliu akis.

Dabar pažvelkime, kas dedasi už Bažnyčios ribų, šių laiku
žmogaus gyvenime; gyvenime, kurį kai kas jau vadina pokrikš-
čioniškąja era.

S Cituota iš jo straipsnio vertimo Theology Digesi, 1963, 133 psl.

72 KUN. DR. V.M. CUKURAS 82

Nepaprastas tempas, kuri pažadino technikos pažanga, indus-
trijos išsiplėtimas, svaiginantis šios pažangos laimėjimų kiekis
ir tas žavėsys, kuris, lyg pririšęs, laikė žmogu per šio šimtmečio
pirmuosius dešimtmečius, jau regimai yra praradęs savo pirminį
patrauklumą. Žmonės pamažu pradeda atsikvošėti, iš to svaigulio
pabusti ir klausia: kam visa tai? Šis iš pačios žmogaus būties
gelmių kyląs klausimas ypač paaštrėjo dabar, kada technikos
sukurtieji produktai graso pačiai žmogaus gyvybei ir visai egzis-
tencijai. Elektroniniai smegenys, kibernetika, išaugo iki pasibai-
sėjimą keliančio dydžio. Tki šiol taip savimi pasitikinti, i techni-
kos pažangą atremta, vertybiu harmonija jau kuris laikas siūbuoja
ir tapo problematiška. Iš pačių griežtojo mokslo atstovų pasi-
girsta vis stiprėją reikalavimai praplėsti specializacijos rėmus ir
bandyti atsakyti i buities visumos keliamus klausimus, perkainuoti
pasiektus laimėjimus visuotiniuju vertybių perspektyvoje. Ryšium
su šituo naujuoju nerimu prasmingai derinasi Arthur Kostler
vieno iš naujųjų romanų motto: «...nes Dievo sostas stovėjo
tuščias, ir žemėje pūtė šaltas skersvėjis, kaip kokiame tuščiame,
negyvenamame name prieš naujo nuomininko atėjimą». Jei dar
priminsime, kad ir modernioji, po antrojo pasaulinio karo iški-
lusi, filosofija jau praranda savo patrauklumą, lieka vis labiau
nebesuprantama ir abejotina, galėsime isitikinti, kad šio meto
žmogus yra ne juokais patekęs į rimtą dvasios krizę.

Šitaip dalykams vystantis, kai kuriuose mokslininkų ir min-
tytoju sluoksniuose jau ryšku nusivylimas filosofija, ir jau paste-
bėta, kad ne vienas ju jau pradeda dairytis i teologiją, ieškodamas
savo neramiai, įvairiu problemu apsunkintai minčiai atramos.
Teologams, kurie šiuos reiškinius stebėjo ir kurie buvo ir yra atviri
istorijos balsui, tai buvo aiškus Apvaizdos nurodymas, kad reikia
nedelsiant atsakyti i ši konkrečios realybės ir naujai susidariusios
situacijos pagimdytą šauksmą. Vienas iš pirmųjų, kurie bandė
i susidariusią padėtį žvelgti teologo akimis, buvo jau minėtasis
belgas kan. G. Thils. Jis, tiesa, išeidamas dar iš tradicinės teolo-
gijos taško, nurodė į naujo teologijos ir moderniojo gyvenimo
dialogo galimybes. Vienas po kito tuoj pasirodė eilė veikalu,
kurie teologiškai kedeno įvairias konkrečios tikrovės padiktuotas
problemas. Visus tuos bandymus bei pastangas galima pavadinti,
nors ir ne visai tiksliu, bet pakankamai apibūdinančiu, bendru
« konkrečios gyvenamosios tikrovės teologijos » vardu.

Taigi, krikščioniškajai teologijai pats gyvenimas padiktavo
naujas, iki šiol dar giliau nepaliestas sritis ir iššaukė ją parodyti,
kiek ji pati savy turi gyvybės ir irodyti, ar sugebės naujos gyvy-
bės suteikti pasimetusiai žmonijai. Tai yra tikrai labai džiuginan-

9* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 73

tis reiškinys. Ji dar labiau pabrėžia ir tas faktas, kad pastarųjų
penkerių metu bėgyje Katalikų Bažnyčią visai nelauktai pastatė
pasaulio dėmesio centre du dvasiškiai kurie, nors ir nebūdami
profesionalai teologai, buvo betgi asmenys, apdovanoti nuostabia
ateities vizijos galia ir šilta atvirybe konkrečiajai istorinei tikrovei.
Tai — popiežius Jonas XXIII ir žymusis paleontologas, mokslinin-
kas prancūzų jėzuitas Pierre Teilhard de Chardin. Jų dėka tad
ir pradėta su naujai atgimusia viltimi žiūrėti į Katalikų Bažnyčią.

Dabar eikime tiesiog prie mūsų temos. Ką mes suprantame
gyvenamosios tikrovės vardu? Apskritai, tai sudarytu visumą
įvairiu dalyku, būkliu, veiksmu bei besivystančių struktūrų, kuriu
betarpiškasis finis prozimus arba tikslas bei prasmė ieškotina
konkrečios, laikinės, žemiškosios tikrovės ribose. Čion, pavyzdžiui,
įeitų: darbas, technika, profesija, amatai, žmogaus kūnas, lyčių
santykiai, istorija, visuomeninis gyvenimas, moterystė, mirtis,
kančia, civilizacija, valstybės gyvenimas ir visa eilė panašių sričių.
Kadangi šiuo metu iš visu šių minėtų sričių girdimas pagalbos
šauksmas teologijos kryptimi, tai jeigu į visas bus pagrindinai atsi-
liepta, turėtu atitinkamai susikurti atskiros praktinės teologijos
sritys, kaip antai: istorijos teologija, darbo teologija, mirties
teologija, lyčiu santykiavimo teologija, technikos teologija ir t.t.
Reikia tačiau tuoj pastebėti, kad, norint teologui eiti į minėtas
sritis, norint būti išgirstam, priimtam, būtina nuolat prieš akis
turėti minėtąją moderniosios minties, šiu laiku dvasios reiškimosi
linkmę, kuriai pirmoje eilėje rūpi ne dalyku, kosmologinės proble-
mos, dvasinio pasaulio ir visatos esmės raida, bes veikiau patys
žmogiškieji veiksmai bei įvykiai, kaip antai, darbas, technikos
vystymasis, istorija, vedybinis gyvenimas, mirtis ir panašūs egzis-
tenciniai reiškiniai. Pačia savo esme palenkti nuolatinio keitimosi,
taigi istorijos, dėsniams, šie egzistenciniai fenomenai savo nuola-
tiniu vystymusi, kuriame atsiveria iki šiol dar neištirtos gelmės,
yra ypač artimi dabarties žmogui.

Ką iki šiol yra davusi teologija, kaip ji atsakė į josios kryptimi
savo iki šiol naudotą metodologiją, atsisakyti apologetikos, kuri
taip buvo įsivyravusi ir užvaldžiusi teologijos lauką ypač praeito
šimtmečio gale. Teologija buvo priversta palikti savo ezoteriškųju
abstrakcijų ir « grynosios teologijos » rūmus ir įsilieti į gyvąji že-
miškosios tikrovės pulsavimą. Isilieti — gerai, bet kaip? Ką turi
dabar reikšti teologija, teologinis svarstymas, teologinis pasisa-
kymas minėtu reiškiniu akivaizdoje ?

714 KUN. DR. V.M. CUKURAS 10*

Peržvelgę naujausią teologinę literatūrą, kurioj vis dažniau
pasirodo studiju, nagrinėjančiu konkrečios žemiškosios tikrovės
keliamus klausimus, pastebėsime kelias šitokios naujos besikurian-
čios teologijos sampratas, skirtingus metodus. Vieni stengiasi prie
iškilusios konkretaus gyvenimo pažadintos problemos artintis
pirma atsiklausdami, ką tuo reikalu sako tikėjimo šaltiniai, pir-
moje eilėje Šv. Raštas. Kiti gi norėtų šitokios teologijos vardu
vadinti kompetentingų teologų pastangas žemiškosios tikrovės
klausimus ir įvairias apraiškas interpretuoti antgamtiniu veiksmų
šviesoje, ypač Įsikūnijimo, Atpirkimo, Malonės, Mistinio Kūno,
Prisikėlimo, Paruzijos, t.y. eschataloginėje šviesoje. Dar kita
grupė nori šitokios teologijos objektu laikyti visa, kas bet kuriuo
būdu žemiškosios tikrovės įvykius bei ju raidą riša su Dievo planu
ir amžinuoju gyvenimu. Vienas dalykas tačiau visiems yra aiškus
ir čia jų įsitikinimai sutampa — tai pamatymas fakto, kad vien tik
« grynosios » teologijos teikiamomis priemonėmis netoli tegalima
pažengti, kad greitai josios teikiamu priemonių bei metodu efek-
tingumas pasiekia ribas, kai susiduriama nebe su « daiktais », ju
esmėm, bet su nuolat besikeičiančiais istorijai palenktais konkre-
čiais įvykiais.

Šitoks tradicinės teologijos priemoniu nepakankamumas tuoj
buvo pastebėtas, kai buvo daromi pirmieji bandymai duoti apma-
tus darbo teologijai, istorijos, mirties ir lyčių teologijai. Iškilo
būtinas reikalas šiai naujai teologinei analizei turėti stiprų filosofinį
pagrindą. Todėl filosofijos ir teologijos santykių klausimas, kuris
visu aštrumu buvo iškilęs viduramžių pradžioje, bet pastaruoju
metu kiek aprimęs, dabar visu aštrumu ir vėl subangavo. Šios
studijos rėmai neleidžia prie šio įdomaus klausimo sustoti. No-
rėčiau tik nurodyti į vieną neseniai paskelbtą šiuo klausimu Karl
Rahner studiją Kairos žurnale, kurioje teologijos-filosofijos san-
tykių problema svarstoma platesnėje — prigimties ir malonės san-
tykiu — perspektyvoje *. Tiesa, tokios vientisos ir visus paten-
kinančios filosofijos mes dar neturime, bet, sprendžiant iš labai
vaisingo ir vis naujus plotus siekiančio teologinio apmąstymo,
kurį šiuo metu sėkmingai vykdo be Karl Rahner, pavyzdžiui,
toks Edward Schillebeeckx, Yves Congar, Hans Urs von Balthasar
ir kiti, galime spręsti, kad šiems autoriams yra daug padėjusi ati-
tinkamai pritaikyta fenomenologinė, personalistinė bei egzistencia-
listinė buities samprata, naujai permąstytas aristotelinis-tomistinis
realizmas, išeities tašku imant žmogų visoje jo egzistencinėje tikro-
vėje kaip istorinę būtį.

* Philosophie und Theologie, žr. Kairos, 3-4 nr. (1962) 162-169 psl.

11* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 15

Šiuo metu dar neturime nė vieno veikalo, kuris vispusiškai
būtu nagrinėjęs konkrečios gyvenamosios realybės apraiškas teo-
loginiu žvilgsniu. Šia proga norėčiau atkreipti dėmėsi ir supažin-
dinti tik su keturiom sritim, kurios jau yra susilaukusios kelių
aukšto lygio studijų, būtent: darbo, istorijos, mirties ir lyčiu
teologija.

Būdinga, kad žymesnieji darbo teologijos klausimais paskelb-
tieji teologiniai veikalai bei straipsniai pasirodė prancūziškai kal-
bančiuose kraštuose, gi istorijos telogijos tema iki šiolei daugiausia
yra rašę vokiečiu kalbą vartoją teologai. Mirties teologijos pro-
blematiką pirmasis pajudino Karl Rahner, o vėliau, t.y. prieš kokius
dvejus metus, tuo klausimu pasirodė keli trumpesni straipsniai,
kuriu žymesnis yra E. Schillebeeckx. Lyčių teologijos reikalu be
skyriu, kuriuos randame naujuose moralinės teologijos veikaluose,
pavyzdžiui, B. Haring ir amerikiečių Ford ir Kelly, Contemporary
„Moral Theology II t., naujausias, specialiai tuos klausimus svarstąs
veikalas yra GOuaestiones Disputatae serijoje 1964 m. pavasarį
pasirodęs Leonhard M. Weber veikalas Mysterium magnum.

II. ĮVAIRIŲ SRIČIŲ TEOLOGIJA

1. Darbo teologija. — Kad geriau pamatytume, kas šiuo
metu pasiekta, ko toliau siekiama ir kuo sielojamasi darbo teolo-
gijos srityje, nors trumpai susipažinkime su dviem biblinės teolo-
gijos ir dviem sistematinės teologijos veikalais, pašvęstais kaip
tik šiai temai nagrinėti.

Vokiečių protestantų teologas Walter Bienart 1954 m. paskelbė
didelės apimties veikalą, pavadintą Die Arbeit nach der Lehre der
Bibel. Jame labai sąžiningai sugrupuotos visos tos vietos, paimtos
iš švento Rašto, kurios liečia darbą. Po to, autorius jas interpre-
tuoja Šv. Rašto gyvenimo ir pasaulėžiūros šviesoje. Bienart
pabrėžia, kad Šv. Rašte darbas parodomas dažniausiai kaip an-
traeilės svarbos dalykas, jį palyginus su malda. Kaip pavyzdį,
jis cituoja iš Senojo Testamento Exodus 20, 8 vietą, kurioje ragi-
nama ypačiai pašvęsti nedarbo (šventąją) dieną. O Naujojo Testa-
mento pavyzdžiu, jis cituoja Luko 10, 42, kur Kristus sako : « Ma-
Tija pasirinko geresniąją dali». Autorius toliau apibendrindamas
pastebi, kad Šventajame Rašte darbas parodomas kaip tam tikra
tarnyba, kurios pagalba žmogus nusipelnąs sau amžinąjį gyvenimą.
Tai, kitaip tariant, esą, tarsi, nusidėjusio žmogaus dėkingumo išraiška
Dievui už tai, kad jis jį pašaukė ir įjungė į savo vaiku tarpą. Šv.
Rašte, sako autorius, darbas parodomas kaip socialinės jungties

16 KUN. DR. V.M. CUKURAS 12*

veiksnys. Eschatologinėse Šv. Rašto vietose darbas, sako auto-
rius, yra nuvertinamas, nes tai esą tik šios žemės gyvenimo apraiška,
visai nebeturėsianti prasmės naujajame pasaulyje. Recenzuodamas
šią studiją, šveicarų teologas Jakob David klausia, ar autoriaus
kruopščiai surinktos Šv. Rašto vietos apie darbą, jo prasmę ir t.t.
daug ką gali pasakyti dabarties žmogui? Autoriaus pabrėžtoji
mintis, kad Šv. Rašte pakartotinai pabrėžta, jog po nuopuolio,
lygiai kaip ir prieš ji, žmogaus darbo tikslas esąs tik pelnyti duoną,
negali pilnai išsemti mūsų amžiaus šakotos, daugiasluoksnės darbo
sampratos. Kai mes kalbame šiandien apie darbą, mes turime
galvoje technikos, industrijos veiksmus, meninę kūrybą, moky-
tojų, kunigu, Evangelijos skelbėju, ligoniu slaugytojų ir nesuskai-
tomą eilę kitu darbu. Visos šios daugiašakės darbo sritys, jų dina-
mika, turi turėti gilesnį ir juos vispusiškai išaiškinantį ethos.
Argi gamtos užvaldymo, atomo skaldymo, kūrybinių idėjų įvyk-
dymą darbu galima suvesti vien į tik duonos pelnymo aktą
Kitas minėtinas biblinės teologijos darbas, skirtas šiai temai,
yra Henri Rondet, S.J., 1955 m. žurnale Nouvelle Revue Thėolo-
gigue paskelbtas platesnis straipsnis, pavadintas La Thėologie du
travail. Savo studijoje Rondet tiesiog eina prie Šv. Rašto pusla-
piuose randamos darbo problematikos. Jis pastebi, kad visi Nau-
jajame Testamente užrašytieji pamokymai apie žmogiškosios veik-
los prasmę buvo pasakyti socialiniu atžvilgiu reliatyviai ramiame
pasaulyje. Kristus, pasmerkdamas perdėtą susirūpinimą žemiš-
komis gėrybėmis, pirmoje eilėje prieš akis turėjęs ano meto turtuo-
lius. Todėl Jis kalbėjęs apie reikalą pasirinkti tarp Dievo ir ma-
monos, gi Evangelijos moralinis akcentas esąs ne tiek ant žmogiš-
kojo darbo, bet kitur. Po to autorius, išeidamas iš dabarties
gyvenimo situacijos, klausia, ar nevertėtų į žmogaus darbą žiū-
rėti, kaip priemonę Dievą pagarbinti. Ar nebūtina, toliau klausia
jis, kad dieviškosios kūrybos turtai žmogiškuoju darbu būtu at-
skleisti ir panaudoti; ar mes turime pasitenkinti tūnodami kuk-
liose, skurdžiose gyvenimo sąlygose ir nepaisydami pažangos
ramiai laukti savo ir viso pasaulio paruzijos? Autorius pacituoja
būdingesnes Senojo ir Naujojo Testamento vietas, kurios tiesiog
liečia žmogaus darbą, ir pastebi, kad ten randama darbo sąvoka
atspindi to meto kultūrinį bei pasaulėžiūrinį išsivystymo laipsnį,
kuris taip skiriasi nuo šiandieninio. Senajame Testamente darbas
parodomas kaip vargas, trūkumas ir skausmas, o kai kalbama
apie būsimąją mesijaninę santvarką, prasiveržia svajonės apie tai,
kaip nugalėtieji turės kaip vergai dirbti išrinktajai tautai ir t.t.
Ne ką daugiau autorius randa ir pas Bažnyčios Tėvus. Helenis-

13* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA Ti

tinės minties įtakoje, savo žvilgsnį nukreipę i amžinybę, jie ne
tiek galvojo apie galutinį prisikėlimą bei visatos perkeitimą, kiek
apie žmogaus sielos nemirtingumą. Nukreipęs akis į dabartį,
studijos autorius klausia: «kai viskas bus sunaikinta, ką mes
dabar turime, kas liks tada iš visu ligšioliniu žmogiškųju pastangų,
jo rankomis sukurtuju pastatu, gražiujų meno kūriniu? Vidur-
amžiais buvo galutinai išsivaduota iš perdėto platonizmo ir aiš-
kiai pabrėžtas įsitikinimas, kad visas žmogus, visoje savo buities
ir darbo pilnatvėje prisikels paskutiniąją dieną paruzijoje. Dabar
yra atėjęs laikas, kad turime naujai eschatologinę žmogaus pro-
blemą kelti. Ar mes galime, toliau klausia jis, pasitenkinti ir su
rezignacija priimti teigimą, kad iš visu žmogaus pastangu, darbų
nieko neliks, tik jo meilė, geros intencijos, kurios jo buvusį darbą
rėmė? Mūsu tikėjimo tiesa, kuri sako, kad kiekvienas su kūnu
ir siela prisikels pasaulio pabaigoje, liktu tuščiu teigimu, jeigu ji
savy neiimtu ir tai, kad visa visata, kurios dalis yra ir mūsų kūnai,
tikrai nebus perkeista. Šv. Paulius savo laiške romėnams mus
nuramina ir suteikia vilties8. Šitie lūkesčiai ir mintys visada
buvo remiami Bažnyčios mokymu ir gyvenimu. Todėl šioje švie-
soje visi žmogaus veiksmai — nuo kuklaus darbininko veiksmų
iki genijaus kūrybos — įgyja amžinosios vertės ?. Prie šiu Rondet
minčiu dar tektų pridurti, kad norint sukurti visa apimančią ir
modernujį žmogu pilnai patenkinančią darbo teologiją, būtina
naujai permąstyta ir pagrista eschatologija, kurioje svorio centrą
sudarytu ne baimingas kataklizminio pasaulio pabaigos laukimas,
bet ypač ryškiai būtų pabrėžta pauliniškoji vizija apie visatos
« vaitojimą », laukiant Dievo vaikų pilnutinio atbaigimo ir ju pri-
sikėlimo perkeistame kūne. Aišku, ir šito uždavinio siekiant, nega-
lima bus apsieiti be geros, plačios ir patikimos filosofinės antro-
pologijos.

Iš sistematinės teologijos kūrėju, palietusiu darbo teologijos
temą, čia norime paminėti du: Karl Barth, kuris darbo teolo-
gijos klausimais gana plačiai kalba savo Dogmatikos 3-me tome,
skyriuje, pavadintame Das tūtige Leben, ir M.-D. Chenu, O.P.,
kurio studija Pour une thėologie du travail, pasirodė 1955 metais.

Karl Barth su jam įprastu gilaus mintytojo žvilgsniu, žinoma,
savo sistemos rėmuose, savo svarstymuose tuojau veržiasi į žmo-

s* Romėnams 8, 18-25.
* H. RonoDeET, S.J., Thėologie du travail, žr. Nouvelle Revue Thėolo-
gigue, 87 nr. (1955), 123 ir sek. psl.

78 KUN. DR. V.M. CUKURAS 14*

giškosios buities gelmes ir ten ieško rakto atskleisti darbo prasmei.
Jis sako, kad žmogus yra pašauktas liudyti Dievo gerumą ir ma-
lonę. Šitai plaukia iš pačių žmogiškosios būties pagrindų, gi pati
sukurtosios žmogiškosios buities galimybė remiasi jo darbu. Žmo-
gaus darbo tikslas — tai tos jo buities išlaikymas, praplėtimas,
atbaigimas. Barth mano, kad Dievas savo kūriniu rūpinasi ir
nori, kad šisai niekada nepaliautu buvęs jo meilės objektu. Kad
šito pavojaus išvengtų, žmogui isakyta į dieviškąji rūpinimąsi
atsakyti savo asmeniškuoju veiksmu. Kada Dievas žmogu, kaip
savo veiklos bendrininką, prakalbina ir sueina su juo į tiesiogini
kontaktą, tai reiškia, kad jis nori, kad žmogus-kūrinys konkrečiai
čia būtų, t.y. Dievas reikalauja, kad žmogus savo aktyviu gyvenimu
jam duotąjį pavidalą išlaikytų ir duotojo pavidalo rėmuose save
atbaigtu. "Tasai žmogiškajai būčiai būdingas pavidalas-forma yra
darbas. Darbą tad Barth tame pačiame savo veikale aptaria kaip
žmogaus, kaip sukurtosios būties, veiksmingą savo būties teigimą
(tūtige Bejahung seines Daseins als menschliches Geschopf). Šitaip
suprastas darbas yra žmogui esminga egzistencijos forma, kuria
jis pabrėžia savo išskirtiną vietą visatoje. Visa žmogiškoji veikla,
pagal Barth, tad yra ne kas kita, kaip Dievo sukurtos organizuotos
vienybės atbaigimas. Tai yra sykiu ir pabrėžimas žmogui duoto-
sios dovanos ir skirtojo uždavinio (gegeben und aufgegeben) — tapti
pilnutiniu žmogumi. Nors ir labai įspūdingas ir mintį patrau-
kiantis yra šio įžymaus protestantų teologo darbo sampratos
aiškinimas, tačiau jame slypi pagrindinė visos jo teologijos silpnybė,
kurioje nėra vietos pasireikšti žmogiškajam savistovumui, jo
laisvei, jo kūrybiniam originalumui. Ši aplinkybė gerokai susilp-
nina Bartho pastangas duoti teologinę darbo interpretaciją ir
atsakyti į moderniojo laiko darbo problemas ir neistengė įnešti
nieko naujo pozityvios eschatologijos kūrybon.

Dabar pažvelkime į M.-D. Chenu minėtąjį straipsnį. Jam pir-
moje eilėje rūpi patiekti šiu laiku minčiai atitinkančios darbo teo-
logijos metmenis. Studijos įžangoje autorius su tam tikra ironijos
doze pastebi, kad mes krikščionys nuo 16 šimtmečio esame turėję
«karo teologiją», «ekonominio gyvenimo teologiją», net kelias
savotiškos rūšies «istorijos teologijas», bet darbo teologijos iki
šiol niekam neatėjo į galvą kurti. Nuo 19 šimtmečio pasigirsta
jau pavienių balsų, kalbančių apie darbo moralę; prieš kokius
dvidešimt metu pasirodė raštu, svarstančiu darbo mistikos ir
kitus šios rūšies klausimus, tačiau apie darbo teologiją išgirstame
tik šio pastarojo dešimtmečio bėgyje. Po šiu įžanginiu pastabu,
autorius tuoj eina prie temų, kurios jo įsitikinimu esančios aktua-

15* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 79

lios dabarties darbo pasaulyje. Štai keli jo pasiūlymai: darbo
teologija šiais laikais turėtu peržengti siauras su kasdieniniais
darbo reiškiniais surištas ribas, kaip tai: maisto parūpinimo ir
kitus panašius darbus, ir leistis į gilesni svarstymą. Darbo teo-
logija turėtų pasvarstyti, kaip žmogiškoji veikla galėtu atlikti
žmogui pavestąji karališkąjį gamtos apvaldymo uždavinį; ji
turėtu pakedenti aną visuomenę formuojančią darbo jėgą, kuri
yra šiu laiku materialinės, ekonominės žmonių koncentracijos
vaisius, verčiantis ne tik dirbančiąsias mases, bet ir visą žmoniją
kurti naujas socialinio gyvenimo formas. Šitokia teologija, sako
tas pats autorius, turėtu nurodyti kelius, kaip žmogiškąją asmenybę
— tą isikūnijusią dvasią — formuoti, kad žmogus savo darbe
sugebėtu rasti savo totalinę prigimtį atitinkantį ir į galutinį atbai-
gimą vedantį užsiėmimą.

M.-D. Chenu šitoje studijoje paberia daug originalių, skati-
načių minčių, bet kai kam gali kilti klausimas, ar autorius visus
ten iškeltus klausimus bei problemas pakankamai giliai analizuoja
teologinėje šviesoje. Skaitant susidaro įspūdis, jog jam geriau
vyksta filosofuoti darbo tema ir kad jo kai kurie svarstymai ar
tik nebus savotiška krikščioniškoji reakcija į Markso bei jo pase-
kėjų skelbiamas darbo filosofijos teorijas. Nežiūrint šiu pastabų,
jo straipsnis yra labai prasminga pradžia, paskatinimas eiti toliau
ir grynai teologiškai visu plotu imtis darbo apraiškos svarstymo.

Minėtieji veikalai ir po jų sekę kitų autorių atsiliepimai teo-
loginiuose žurnaluose, verčia mus pripažinti, kad anaiptol ne vis-
kas paliesta, ką teologija galėtu pasakyti apie žmogaus darbo
santykius su Dievo valia, su dieviškojo Logos isikūnijimu, su šven-
tosios Dvasios veikimu konkrečioje žmogiškosios veiklos tikrovėje.
Minėtosios studijos tačiau atliko didelį darbą — jos iš pamatu
išjudino visą problemu kompleksą ir iškėlė jas iš sukietėjusio
archaiškojo kevalo ir pastatė dabarties gyvenimo švieson. Jeigu
kai kam, pavyzdžiui, tema Krisius ir technika gal dar skamba
keistai ir nepagarbiai, pats laikas jau ir josios imtis, tik nereikia
pamiršti, kad būtų nevaisinga šitokią ir panašias temas plėtoti,
jei bus žiūrima tiktai į istorinį Kristu. Priešingai, šiu dienu kon-
kretaus gyvenimo problematika reikalauja akis nukreipti į ant-
laikini Kristų — dieviškąjį Logos, amžinojo Tėvo Pirmgimi, visos
žmonijos Atpirkėją, i Perkeistąji, kuris savyje nešioja kančios
žaizdu žymes, i kuri yra atremta visa konkreti istorija ir kuriame
istorija pagaliau ras savo atbaigimą, tobulybę. Šitoks žvilgis į
Kristu atidarys ir darbo ir kitom panašiom temom naujas, dar
neištirtas gelmes ir pabrėš jų teologinės sklaidos prasmę.

80 KUN. DR. V.M. CUKURAS 16*

2. Istorijos teologija. — Jeigu darbo teologijos pirmuosius
žingsnius, kaip minėta, paskatino ypatinga gyvenamoji situacija
Prancūzijoje (prisiminkim tik kunigų-darbininkų pastoracijos eks-
perimentus, jų laimėjimus ir nesėkmes), tai istorijos teologijos,
kuri savo apimtimi yra žymiai platesnė, visuotinesnė, pirmuosius
žingsnius žengė vokiškai kalbą teologai bei filosofai. Ir šioje
srityje iki šiol neturime vieno vispusiškai istorijos problemą nagri-
nėjančio veikalo. Tiesa, turime eilę trumpesniu studijų bei straips-
niu, pavyzdžiui, tas pats Karl Barth savo kapitaliniame dogmatikos
veikale nemaža vietos skiria ir istorijos teologinei studijai; iš
kitu minėtini: Oskar Cullmann, Jean Daniėlou, S.J., Hans Urs
von Balthasar, Hugo Rahner, S.J. ir kiti !. Jie yra davę ne vieną
giliai užgriebianti straipsni, paskatinimą tokios teologijos kryptimi
kurti. Bet tai ir viskas. Šis faktas ypač stebina, nes juk ne kas
kitas, o krikščionybė savo mokslu bei gyvenimu įgalino istoriją
tinkamai įvertinti ir suprasti.

Reikia pripažinti, kad krikščioniškojoje teologijoje jau ne
nuo dabar yra sutelkta eilė elementu, kurie jai padėjo giliau pažvelg-
ti į istorijos vidinę sąrangą, negu bet kuri istorijos filosofija iki
šiol buvo padariusi. Tiktai teologijoje mes randame aiškinimą
apie istorinio vyksmo šaknyse slypinčias jėgas, peržengiančias
žmogiškosios veiklos ribas — dieviškąją ir demoniškąją. Tiktai
teologija sugeba patiekti tuos nelygstamus principus, pagal kuriuos
ji bus teisiama ir pagal kuriuos ji pati iš dalies nuolat save teisia.
Tiktai teologijoje rasime gausiausios bei patikimiausios informaci-
jos apie žmogaus laisvės rolę gyvenime, apie nuodėmę ir malonę.
Ne kas kitas, tik teologija mums patiekia autentiškų žinių apie
įsikūnijusio Dievo Sūnaus ir Jo Karalystės centrinę vietą istorijos
vyksme, apie Bažnyčią ir jos rolę pasaulio istorijoje; pagaliau
tiktai teologija savo traktate De Novissimis iš esmės svarsto pasau-
lio ir jo istorijos pabaigą, atskleisdama jo galutinį tikslą bei pras-
mę. Taip, šitu dalyku mes nerasime istorijos filosofijoje — tai yra
teologijos nuosavybė. Tačiau šių laikų žmogaus akys greit paste-
bės, kad tarpe šiu minėtu iškiliųju teologijoje sukauptu elementu
yra nemaža tuščių vietų, eilė neatsakytų klausimu. Tenka tad
teologijai ir teologams iš naujo grįžti prie istorijos ir su ja surištų

10 Minėtini dar šie autoriai ir ju darbai: Huco RanwER, S. J., Grund-
zige katholischer Geschichtstheologie, žr. Stimmen der Zeit, 140 nr. (1947),
408-427 psl.; MaLEvEZ L., Deuz Thėologies catholigues de Uhistoire, žr.
Bijdragen, X t., (1949); BRUNNER E., Das Ewige als Zukunft und Gegen-
wart, Ziūrichas, 1953; A. DzELP, Der Mensch und die Geschichte, Colmar,
1940; BurTERFIELD H., Christianity and History, Londonas, 1949.

17* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 81

klausimu komplekso ir bandyti atsekti vidini ryši, kuris viską riša
ir kuris gal palengvintu atsakyti į visą eilę dabar iškylančių klau-
simu, kitaip tariant — užpildyti tas spragas.

Pirm negu pajudinsime keletą pagrindiniu, i teologiją nukreiptų,
istoriją liečiančiu klausimų, trumpai susipažinkime su trimis nau-
jausiais šia tema parašytais veikalais: Hans Urs von Balthasar
Theologie der Geschichte, kurios antroji papildyta laida pasirodė
1959 m., August Brunner Geschichtlichkeit, pasirodžiusi 1961 m.
ir Jean Mouroux 1962 m. išspaudintas veikalas Le mystėre du temps,
kurio angliškasis vertimas pasirodė 1964 m. vasarą.

A. Brunnerio veikalas — tai daugiausia fenomenologinė isto-
rijos sąvokos studija. Šio veikalo gale autorius nurodo į eilę
galimybiu istorijos teologijos metodologijai kurti. Šis veikalas
būtu lyg tiltas tarp istorijos filosofijos ir istorijos teologijos. Šiam
autoriui būdingas epistemologinis rūpestis, todėl teologinio istorijos
problemu svarstymu čia netenka ieškoti.

H. Urs von Balthasar studija, kurios antraštė, jau ir paties
autoriaus žodžiais, daugiau žada, negu duoda, yra vis dėlto labai
originali, naujai, sugestyviai ir giliu ižvalgumu pravesta istorijos
interpretacija kristologijos šviesoje. Šitai aiškiai pabrėžia ir ke-
turiu pagrindinių veikalo skyrių antraštės: Kristaus laikas; Isto-
rijos įjungimas į Kristaus gyvenimą; Kristaus asmuo kaip istorijos
norma; Istorija Kristaus normos itakoje. Autorius išeina iš visais
amžiais Bažnyčioje skelbtos, jau šv. Pauliaus nusakytos tiesos —
Kristus yra žmonijos istorijos centras ir sykiu josios atbaigimas —
ir patiekia eilę originaliu teologiniu svarstymų, išryškinančių
šitą tiesą. Jis gausiai panaudoja Šv. Rašto ištraukas, ypač drą-
siais mostais skverbiasi į Apokalipsės simboliką, ir viską nuosekliai
suveda į Kristu. Studijos pabaigoje, viską susumuodamas, Bal-
thasaras klausia: kas gi yra tikrasis, pilnutinis istorijos subjektas
(subjectum adaeguatum), ir šis yra jo atsakymas: Kristus ir Jo
Sužieduotinė — Bažnyčia, per kurią ir kurioje laiko tekmėje pa-
mažu taps integruota visos žmonijos ir paskiro individo asmeninė
sąmonė.

Pakartotinai įsiskaičius į šią tikrai gilią Balthasaro studiją,
susidaro įspūdis, kad tai tikrai genialus, bet vienpusiškas darbas.
Gal ši priekaištą nujautė ir pats autorius, nes jo veikalo antrosios
laidos prakalboje randame pastabą, kad šis jo bandymas teolo-
giškai vertinti istoriją esąs, tarsi, « žvilgsnis iš viršaus», paliekąs
istorijos tekmėje besivystančios kasdieniškojo gyvenimo tikrovės
problematiką nepaliestą. Po to, jis pažada kada nors ateity vėl
prie šios temos grįžti ir panagrinėti visą eilę nauju aspektu.

6

82 KUN. DR. V.M. CUKURAS 18*

Jean Mouroux, jau suspėjęs plačiai pagarsėti Dijono semina-
Tijos profesorius ir eilės originaliu knygu autorius, savo anksčiau
minėtame veikale Le mystėre du temps jau grynai teologiškai svarsto
laiko problemas, tik jos imamos pačioje plačiausioje apimtyje.
Veikalas turi tris pagrindinius skyrius: Dievas ir laikas; Kristus
ir laikas; Bažnyčia ir laikas. Čia rasime gausios medžiagos
tikrajai istorijos teologijai. Panaudodamas egzistencinės teolo-
gijos metodą, atsirėmęs i gerai pagrįstą krikščioniškąją antropo-
logiją, Mouroux sugeba labai sugestyviai pajudinti eilę klausimų, —
ypačiai dalyje, skirtoje Kristaus santykiui su laiku, — kurie galėtų
būti padėti būsimosios istorijos teologijos pagrinduose. Visas
šios knygos pobūdis yra daugiau skatinantis, klausimus išjudinąs,
kviečiąs susimąstyti, bet paliekąs daugeli klausimu atvirų, neat-
sakytų.

Kokie tad būtų tie pagrindiniai klausimai, kuriu pradmenys
randami krikščioniškojoje teologijoje ir tik iš dalies dar buvo pa-
liesti minėtu bei kitu šiuo metu ta tema rašančių autoriu, bet vis
dar laukia pagrindinių studijų bei išplėtojimo? Pirmiausia reikia
pastebėti, kad medžiagos didingam istorijos teologijos pastatui
pradėti yra jau pakankamai daug sutelkta — reikia tik rasti atitin-
kamas metodas, kurio pagalba ją būtų galima aptvarkyti. Kaip
jau ryšium su darbo teologijos kūrimo problemom pastebėjome,
netoli tenueisime, jei naudosimės vien tik biblinėm studijom arba
tik sistematinės teologijos įrankiais. Ir šiame darbe tenka pir-
moje eilėje atsiremti į gerą, realistinę ir vaisingą filosofiją.

Pasvarstykim keletą klausimų. Mes žinome, kad viskas yra
tiesioginėje, betarpiškoje Kūrėjo akivaizdoje: kiekviena gyvybės
pakopa, kiekvienas skirtingas žmogaus amžius, kiekvienas naujas
gyvybės pulsavimas. Todėl, aišku, ir kiekviena istorijos epocha
yra apdovanota tokia pat Dievo kūrybine artuma. Dar daugiau
— visi šitie reiškiniai yra taip pat, kiekvienas ypatingu būdu, sa-
vitai, tiesioginiame ryšyje su įsikūnijusiu Dievo Žodžiu, Kristumi.
Šitai yra neabejotina mūsu teologijos tezė. Dabar atkreipkime
dėmesi i gyvąją gamtą. Ten mes pastebėsime, kad, — nežiūrint to,
kad įvairios išsivystymo pakopos seka viena po kitos, pasirodo
naujos formos, dingsta senosios, gyvosios ląstelės užima negyvųjų
vietą, — visas šis procesas atskleidžia gyvosios gamtos pagrin-
duose glūdinti esminį sąryši, tam tikrą kryptį bei tikslingumą.
Mes pastebime, kaip kiekviena šiuo momentu egzistuojanti ląstelė
į save priima prieš tai buvusiąją ir kaip tuo pat metu ji, sykiu
su kitomis, tiesiasi už savo ribų į sekančią pakopą, kaip visa šitai
tiesiog rodo į gyvybės pilnatvę, kuri palaiko ir skatina šią nuosta-

19* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 83

bią dinamiką. Labai panašus vaizdas susidaro, kai pasekame
Senojo Testamento aprašomąją išrinktosios tautos istoriją.

Labai įvairioj ir kartais gana prieštaringoj šios tautos gyve-
nimo ir vystymosi tekmėj, nežiūrint viso šito, atsiskleidžia tam-
prus vidinis ryšys. Ta gyvybinio tęstinumo sąmonė ypač ryški
ir galingai pabrėžiama Senojo Testamento pranašų žodžiuose.
Žiūrint į dalykus iš šito taško, kyla klausimas: ar nebūtu verta
pabandyti atspėti ir visos žmonijos istorijoje panašu, jai savitą
vidinį ryši, kuris būtu panašus, sakysim, į vis tolyn plaukiančią,
besiplečiančią, bet jau nebegrįžtančią srovę? Iki šiol, nors ir
būdavo nekartą pabrėžiama krikščioniškoji linearinė (priešinga
nekrikščioniškajai cirkuliarinei — nuolat grįžtančiajai) istorijos sam-
prata, niekas pagrindinai šito įsitikinimo nesiėmė teologiškai na-
grinėti. Šio meto teologai galėtų pasinaudoti Šv. Rašto tyrinė-
jimu pasiektais naujaisiais laimėjimais, bet tai būtu tik pačiai
pradžiai. Kad tinkamai būtų galima išvystyti istorijos teologiją,
reikia pakartotinai, atnaujinta minties galia ir giliu mąstymu
pastatyti šiuo metu iškilusius ir keliamus konkretaus gyvenimo
klausimus Dieviškojo Žodžio švieson, kad šitaip būtų suteikta
jiems nauja perspektyva ir būtu rasti nauji atsakymai. Dabarties
žmogu kaip tik neramina vienas iš pačių pagrindinių klausimų —
kaip teologiškai išaiškinti istoriją, kuri šiais laikais yra supran-
tama jau nebe kaip vieną po kito sekusių įvykių grandinė, ne kaip
kokia statinė milžiniška struktūra, bet kaip akivaizdžiai teleo-
loginis fenomenas, t.y. kaip į tam tikrą tikslą orientuota, negrįžta-
mai progresyvinė, panaši į gyvo organizmo augimą, vienybė.
Kai kurie modernieji kataliku teologai mano, kad šitokia istorijos
samprata ir ją atitinkanti teologinė studija turėtu didelės svarbos
ir pavieniam asmeniui ir visai krikščioniškajai bendruomenei.
Pavieniam asmeniui šitaip suprastoj istorijoj būtu lengviau su-
prasti savo rolę ir jam pasakytų, kad jis, įsijungdamas į atpirktųjų
bendruomenę ir laisvai bei nuolankiai pripažindamas savo pri-
klausomumą nuo visumos, prisiimdamas atsakomybę už tą ne-
aprėpiamą praeitį, dabartį ir ateitį įglaudžiančią visumą (t.y. pir-
mapradę nuodėmę, asmenines nuodėmes, istorines nuodėmes;
taip pat įnešdamas savo dalį bendruju nuopelnų įgyjime, atgailoje,
visuomeninio gyvenimo pastangose ...) ir aktyviai tikėdamas, vil-
damasis bei mylėdamas — atlieka savo uždavinį, įprasmina savo
egzistenciją. Krikščioniu bendruomenei gi šitaip suprastoje isto-
rijoj geriau paaiškėtu josios uždavinys suformuoti, išvystyti save
— harmoningai funkcionuojantį Kristaus Kūną, į kurį būtų galima
visiems entuziastiškai įsijungti V.

i Mintys paimtos iš viršuj minėto L. MaLEvEZ veikalo.

84 KUN. DR. V.M. CUKURAS 20*

Šv. Jono Apreiškime mes randame sakinį, kuris nurodo į
reikalą atbaigti išrinktųjų skaičių. Šis sakinys nereikia suprasti
kiekybine prasme — tokiam dalykui nebūtina istorija — bet vei-
kiau kokybiškai, būtent taip, kad istorijai žengiant pirmyn, Dievo
karalystėje būtų pasiektas tam tikras atbaigimas, tam tikras tobu-
lumo laipsnis visos tos įvairybės, to gausumo, grožio, vienybės,
esmiškumo, kuris dabar randasi išsivystymo kely. Arba dar
kitaip — tas Apokalipsės pranašaujamas išrinktųjų skaičiaus atbai-
gimas galėtu būti suprastas kaip tam tikra įvairybė ir kokybiškai
pilnas šventuju skaičius, kurį istorija, Apvaizdai vedant, savo
galutinio atbaigimo linkme žengdama, pamažu pripildys.

Ryšium su šia galimos būsimos istorijos teologijos orienta-
cija, gali kilti klausimas, kaip šitokios teologijos rėmuose turėtu
būti traktuojama Bažnyčios istorija: ar taip pat, kaip ir visuo-
tinoji žmonijos istorija, ar skirtingai. Šveicarų teologas Jakob
David siūlo pradžioje kiekvieną atskirai svarstyti, o paskui jau
jas vidiniai surišti. Jeigu iš tikro, kaip tikėjimas sako, viskas « Jam
sukurta », tai galutinėje sąskaitoje pasaulio istorija turėtu patar-
nauti Bažnyčios istorijai. Gi Bažnyčios istorijoje išoriniai pasau-
linės istorijos įvykiai turėtu padėti josios vidinei plėtotei bei for-
mavimuisi. Šitoji pagalba reikėtų suprasti taip, kad istorinis vyks-
mas atidarytu besivystančiai, augančiai Dievo karalystei kelią
į kaskart platesnius ir gilesnius žmogiškosios buities sluoksnius
ir padėtų greičiau isikūnyti pagrindinėm krikščioniškojo gyvenimo
vertybėm — apreiškimui ir malonei 12.

Labai daug iki šiol yra davusi dogmu evoliucijos analizė ir
savo rezultatais praturtinusi kitas teologijos šakas. Nenuostabu,
nes ši vidinė dogmu išsivystymo dinamika sudaro vieną pagrindi-
nių vidinės Bažnyčios istorijos pakopu, kuri įgalina pasinerti į
gilesnius Bažnyčios gyvybės sluoksnius. Tad ir ši sritis neturėtų
būsimajai istorijos teologijai likti svetima. Juk mums yra žinoma,
kaip istorijos bėgyje išsivystydavo ivairiausiu pamaldumo formų,
kaip buvo pažadintos naujos krikščioniškojo dvasinio gyvenimo
dimensijos. Jos galėjo iškilti tik atitinkamose specifinėse istorijos
išsivystymo stadijose, bet kurios, iš teologinio taško žiūrint, galu-
tinėje sąskaitoje priklauso «pilno žmogaus subrendimo »!* sie-
kiančiam mistiniam Kristaus Kūnui — pilnutiniam Kristui — OChris-
tus totus.

12 Žr. jo studiją kolektyviniame rinkiny Fragen der Theologie heute,
Einsiedeln, 1957, 560-564 psl.
15 Efeziečiams 4, 13.

21* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 85

Šitoje perspektyvoje dabartiniu laiku žmogui nebeatrodo, kad
pasaulinė istorija yra priešiška šventajai atpirkimo istorijai. Savo
laiku didingai nuskambėjusi šv. Augustino vizija apie dvi priešin-
gas civitates — karalijas: žemiškąją ir dangiškąją, dabar jau
atrodo, bent iš dalies, siaura ir vienašališka. Nekalbant jau apie
pavoju šių dvieju «karalysčių» priešpastatyme įžvelgti konkrečius,
politiškai arba kitomis spalvomis nudažytus Bažnyčios ir valsty-
bės santykiu pavidalus, jau pati intencija pavaizduoti žemiškąjį
žmogaus gyvenimą lyg kokią areną, kurion nuolat pasirodo ir
vėl pranyksta tarpusavyje bekovojančios jėgos, yra per siaura.
Tais laikais, kada gyveno ir kūrė šv. Augustinas, dar buvo sve-
tima, dabar veik visų priimta, istorijos samprata, kuri visame laiko
vyksme mato ne kokią masyvinę struktūrą, susidedančią iš pakar-
totinai vis ateinančiu ir išeinančiu atletu, gladiatorių, veikėjų, vadų,
karalių, bet žvelgia daug giliau ir atskleidžia tam tikrą vidinį visų
įvykiu ryši bei priežastingumą, savy gilią prasmę nešantį gyvy-
binį judėjimą. Jau vien ši būdinga aplinkybė ir įvairios iš mokyk-
los suolo atsineštos istorijos sąvokos, nesąmoningai užblokavu-
sios daugelio kūrybinį žvilgsnį į tikresnį istorijos supratimą šau-
kiasi istorijos teologijos.

Kas darytina? Išeities tašku, manome, tokiai teologijai ga-
lėtu tikti šv. Pauliaus mokslas apie Bažnyčią, kaip Mistinį Kristaus
Kūną “. Bet jei norime, kad visos tos gilios įkvėptosios Tautų
Apaštalo mintys mums kalbėtu gyva, dabarties laikams supran-
tama kalba, reikia paryškinti jo Mistinio Kūno sampratą. Jį
reikia suprasti ne statiškai, t.y. kaip kokią didžiai prasmingą, savy
įvairias funkcijas turinčią didingą vienybę, milžinišką struktūrą,
kurioje viskas vienu metu vyksta ir tobulai funkcionuoja, visą
energiją priimdamas iš to kūno galvos — Kristaus. Šiems laikams
būtu daug suprantamesnis ir artimesnis Mistinio Kristaus Kūno
įvaizdis, jei jį suprastume ir pristatytume kaip per visą pasaulio
laiką išsitiesianti, nuolat augantį ir tobulėjanti organizmą,
kuriam per ivairias brendimo pakopas kylant, augant ir tobulė-
jant, pamažu išryškėja tam tikra visą šį organizmą apvaldanti
ir į tikslą vedanti entelechija 5. Šitaip suprantama Gyvojo Kris-

“4 Ši tiesa aiškai nusakyta sekančiuose tekstuose: 1 Korintiečiams 12;
Elfeziečiams 4, 11-16 ir Kolosiečiams 2, 19.

15 Čia, vartojamas šis aristotelinis terminas, kurį jis, kaip žinia, pavar-
tojo savo svartymuose apie gyvybę ir sielą. Šis terminas vis dažniau pra-
dedamas naudoti ir moderniųjų filosofų mąstymuose, nes jis savy talpina
sykiu ir formalini ir finalini-teleologini priežastingumą ir kaip toks yra
labai parankus moderniosios biologijos teoretikų susikalbėjimo įrankis.

86 KUN. DR. V.M. CUKURAS 22*

taus kūno entelechija atskleidžia šio meto tiriančiam žvilgsniui
Bažnyčios realią egzistenciją istorijoje — tai istorijoje besivystanti
ir pačiuose savo būties pagrinduose gyvam organizmui analo-
giška vienybė. Teologijai lieka tik šią slaptingąją entelechiją inter-
pretuoti, atsiremiant į Apreiškimo šaltinius, ir būtent taip, kad
būtu pabrėžta, jog ne vien tik pačią Bažnyčią — gyvą Mistini
Kristaus Kūną, bet ir visą istorijos procesą formuojanti, tikslingai
atbaigimo kryptimi vedanti formalinė ir finalinė priežastis yra ne
kas kita, kaip Isikūnijimo paslaptis. Visas tad šis kolosalinis
pasaulio istorijos procesas šios paslapties perspektyvoje, yra ne
kas kita, kaip į Malonę atremtas laipsniškas visos sukurtos realy-
bės atpirkimas, skaidrėjimas, vedąs į antgamtinę, dieviškąją gy-
vybės pilnybę. Šitaip vitališkai interpretuodama ir gyvai prista-
tydama šventosios ir pasaulinės (profaninės) istorijos vyksmą,
teologija, manau, sugebėtu kalbėti prasmingai ir patraukliai, jai
turėtu sektis suaktualinti visas tas tiesas, kuriomis buvo tik tikėta,
bet retai gyventa, gal pavyktų dabarties žmogui parodyti, kad
visa religinė tikrovė, anglišką posaki panaudojant, ir dabar dar
« make sense», t.y., nėra praradusi aktualumo, prasmingumo.

Viena pastabėlė. Kad šita nauja kryptimi pasinešusi isto-
rijos teologija neišsivystytų į per daug natūralu, nerealistišką
optimizmą (panašų į Hegelio istorijos sampratą), ji neturėtų nie-
kad iš akių išleisti Apreiškimo mokslo apie eschatologiją, kur
labai aiškiai yra pabrėžta, kad pasaulio pabaigoje šalia progreso,
christianizacijos laimėjimu, bus taip pat ir didelis skaičius atpuo-
lusių, kad pasaulio pabaigoje įvyks kataklizminė kova įvairiu,
net pačią savo išsivystymo viršūnę pasiekusiu pasaulio jėgu, netgi
patys išrinktieji bus gundomi!s. Taigi, istorijos teologija turi
parodyti, kad Kristaus Kūno augimo procesas istorijoje reikia
suprasti pirmoje eilėje ne išoriniai ekstensyvine, bet vidiniai inten-
syvine prasme, t.y. taip, kad joje visa kas laimima, pasiekiama,
visas progresas yra Dievo malonės laimėjimas, malonės, kuri nugali
Kryžiaus bejėgiškume. Šitoks realistinis žvilgsnis neleis išbujoti
klaidingam triumfalizmui, nerealistinei svajonei apie krikščio-
nybės pergalę ir josios viešpatavimą žmogaus sukurtajame moksle,
etikoje, apie visą žmoniją laipsniškai aprėpiantį atsivertimo pro-
cesą ir t.t. Jeigu vis dėlto mes turime teisę kalbėti apie krikščio-
nybės progresą istorijoje, tai ji reikia suprasti ne taip, kad visos
gyvenimo sąlygos, visi susigrupavimai, socialinės struktūros ir t.t.
taps teisingesnės, žmonės vis laimingesni, visa žmonija giliau ti-

10 Mato 24, 23 ir toliau.

23* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 87

kinti ... bet gal tiksliau šitaip, kad per tikėjimą, vilti ir antgamtinę
meilę krikščioniškoji realybė pasieks, jeigu ir ne absoliučiai visuose,
bet tam tikrame skaičiuje asmenų (pavyzdžiui, šventųjų tarpe),
vis naujų tobulėjimo, atbaigimo pakopų.

Dar viena pastaba. Kada sakoma (pavyzdžiui, Balthasaro
studijoje), kad pasaulio istorija savo aukščiausią tašką pasiekė
ne pradžioje, bet viduryje — Kristaus isikūnijimo ir atpirkimo
akcijoje — tai šitai reikia suprasti, kad tame buvo pasiektas aukš-
čiausias istorijos proceso tobulumo taškas, kad tuo lemtingu iįvy-
kiu istorijos linkmė buvo galutinai apspręsta, suteiktas jai naujas
turinys, bet kurio galutinio išsivystymo reikia laukti galutinio
pasaulio teismo dieną, kad įsikūnijimo ir atpirkimo procesas galu-
tinai pasibaigs tik tada, kada šventųjų skaičius, t.y. Mistinį Kris-
taus Kūną sudarančiu, augančių ir betobulėjančių — bus atbaigtas,
kada, šv. Pauliaus žodžiais, visas šis istorijoje augąs kūnas taps
«totus Christus, caput et corpus » V.

Iš viso, kas čia buvo pasakyta, gal susidarys ispūdis, kad tai
tik pia desideria — svajonės. Tačiau iš to, kas jau padaryta ir
įvairių naujų galimybių, kurios galėjo iš šiu pastangų bent kiek
paaiškėti, jau yra pakankamai pagrindo su realistišku lūkesčiu
tikėtis visapusiškos, plačios ir patrauklios istorijos teologijos pasi-
rodymo. Istorinė sąmonė dabar jau visur yra pabudusi. Netu-
rėtų nė krikščioniškoji teologija delsti, bet tuoj imtis darbo —
ant apreikštosios tiesos pagrindų tvirtai stovėdama, bet nuolat
pasilikdama atvira, konkreti, gyvenimiška, ji turi gyvenamojo
laiko žmogui atskleisti jo paties konkrečios istorijos paslaptį.

Kiek ilgėliau sustoję prie darbo ir istorijos teologijos problemų,
nors trumpai sustokime prie kitu konkretaus žmogiškojo gyvenimo
sričių, kurios taip pat jau pradėtos teologiškai nagrinėti ir kurios
laukia didesnio teologų dėmesio.

3. Mirties teologija. — Šios temos, berods, pirmasis ėmėsi Karl
Rahner, S.J. Pirmieji jo bandymai svarstyti mirties problemą teo-
logijos šviesoje pasirodė prieš 15 metu. Tai buvo gana schema-
tiškas straipsnis, tilpęs viename sudėtiniame veikale, pavadintame
Synopsis: Studien aus Medizin und Naturwissenschaft, 1949 me-
tais. Reikia manyti, kad K. Rahner, jau senokai mirties tema
bus mąstęs. Ji, tarp kitu, bus šitai daryti paskatinęs ir jo buvęs
filosofijos profesorius Martin Heidegger, kurio filosofiniuose raš-
tuose mirties tema labai dažnai visą jo minties tėkmę itaigoja.

17 Kolosiečiams 1 skyrius.

88 KUN. DR. V.M. CUKURAS 24*

Penkeriems metams praslinkus po ano pirmojo straipsnio, Karl
Rahner jau paskelbia išsamesnę tuo pačiu klausimu studiją 18, kurio-
je jau galime matyti mirties problematiką, pastatytą teologinėje per-
spektyvoje ir susipažinti su autoriaus siūlomos mirties teologijos
metmenimis. Pagaliau, 1958 m. serijoje Ouaestiones Disputatae
tas pats Karl Rahner jau duoda pilnos apimties veikalą, pava-
dintą Zur Theologie des Todes. Toliau, mirties tema teologiniu
žvilgsniu yra rašęs taip pat Edward Schillebeeckx, O. P.!?. Šiedu
autoriai klausimą svarsto labai panašiai. Trumpai susipažinkime
su jų mintimis ir sugestijomis būsimajai mirties teologijai.

Karl Rahner savo analizę pradeda pirma apžvelgdamas, ką
šiuo klausimu randame Apreiškimo šaltiniuose ir Bažnyčios mo-
kyme. Visi posakiai, suformuluotos tiesos mums parodo, kad
mirtis yra visuotina, neišvengiama, kad mirtis yra žmogaus nuo-
dėmės pasėka, kad mirties metu įvyksta atsiskyrimas sielos nuo
kūno, kad po to seka dalinis teismas, o paruzijoje — kūno prisi-
kėlimas, sielos susivienijimas su kūnu ir pagaliau galutinis teis-
mas. Visos šios tiesos, pastebi Rahner, tačiau savaime dar neat-
sako į visą eilę moderniojo gyvenimo keliamu klausimu. Užtat,
jo manymu, yra būtina nauja teologinė refleksija, atremta į sveiką,
realistinę filosofiją, kad iš tu apreikštų tiesu bei įsitikinimų būtu
galima susidaryti vieningą ir prasmingą mirties — tos labiausiai
ir asmeniškiausiai žmogu liečiančios realybės — vaizdą. Rahneris
tada ir patiekia keletą originaliu ižvalgu šita kryptimi. Išeidamas
iš savo naujai permąstytos ir suformuotos teologinės antropolo-
gijos, autorius sukoncentruoja tas savo originalias refleksijas į du
židinius: pati mirties faktą — tą momentą, kada siela, kaip tikė-
jimas mus moko, atsiskiria nuo kūno, ir tą būklę, kurion patenka
atsiskyrusi nuo kūno siela, bei jos tolimesnio egzistavimo būdą,
t.y. tą tarpą tarp mirties momento ir galutinio prisikėlimo.

Šio referato rėmai neleidžia plačiau sustoti ir pristatyti visos
Rahner mąstymo eigos. Čia paduosime tik jo išvadas: kiekvie-
nas žmogus miršta savo asmenišką mirtį; tai nėra mechaniškas
gyvybės siūlo nutraukimas, bet giliai visą žmogaus egzistenciją
asmeniškai sukrečiąs įvykis, kurio metu žmogus daro galutinį,
laisvą pasirinkimą. Todėl mirtis, pabrėžia autorius, tampa žmo-
gaus vispusiško, t.y. kūno ir sielos, išsivystymo viršūnė. Šitos

15 KaRL RaHNER, Zur Theologie des Todes, žr. Zeischrifi fūr katholi-
sche Theologie, LXXIX (1957), 1-44 psl.

29 Jo studijos angliškasis vertimas The Deaih of a Christian, atspaus-
dintas knygoje The Layman in the Church and other Essays, New Yorkas
1963.

25* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 89

išvados, kaip matome, pabrėžia ne tiek negatyvų, kiek pozityvų
mirties aspektą. Juk pats atsiskyrimo kūno nuo sielos faktas nėra
žmogaus būčiai natūralus, todėl sukoncentruoti žvilgi į ši atsis-
kyrimo faktą nėra prasminga, nes nieko daug nepasako. Antra-
jame refleksijų židinyje mes randame Rahner bandymą filosofiškai
ir teologiškai spręsti nuo kūno atsiskyrusios sielos tolimesnės
egzistencijos būdo klausimą. Šitose refleksijose Rahner yra tikrai
originalus, tikras pirmūnas. Jis nuosekliai persvarsto ir papildo
aristotelinio-tomistinio hilemorfizmo principus. Sielos santykis su
kūnu, sako jis, analogiškai išreiškia tą dinamini santyki, kuris yra
tarp dvasios ir medžiagos. Šis santykis pirmoje eilėje yra dina-
minė vidinės tarpusavio atvirybės išraiška. Žmogaus siela, jau
pačioje žmogiškojo individo gyvybės pradžioje sueina į tam tikrą
santykį su medžiaga — tiek, kiek kūnas yra medžiaginio pasaulio
dalis — bet šis sielos esminis ryšys bei atvirybė kūnui neišvengia-
mai tuo pat metu ir apriboja josios atvirybę medžiaginei visatai,
nes sielos santykiai su medžiaga galimi ne bet kokie, bet tik šito
asmens, pavyzdžiui, Petro, Jokūbo, Onos ir t.t. individualiniai,
taigi savaime apibrėžti, riboti. Po mirties tačiau ši principinė sielos
atvirybė medžiagai, tarsi, išsilaisvina iš buvusiu individualiniu ribų,
tampa laisva. Kadangi tikėjimas mus moko, kad siela paruzijoje
susijungs su kūnu, nors ir nepasako, kaip ir su kokiu kūnu, tai,
nuosekliai galvojant, sako Rahner, ir po mirties toji buvusioji
sielos atvirybė kūnui negali visiškai pranykti, o kadangi siela po
mirties pereina į būklę, kurioje josios nebevaržo nei laiko, nei
erdvės apribojimai, nors ir pasilieka toji esminė atvirybė, tai
tenka daryti išvadą, kad po mirties žmogaus siela patenka į tokią
būklę, kurioje ji laisvai atsiveria visai medžiaginės realybės visu-
mai. Ši išvada leidžia jam geriau suprasti ir susidaryti tam tikrą
vaizdą, kuris įneštu naujos šviesos suprasti sielos susijungimo su
kūnu, galutinio prisikėlimo faktą pasaulio pabaigoje.

Kalbant apie Karl Rahner studiją ir klausiant, kiek ir kaip
jis pasitarnauja mūsu intencijai panagrinėti gyvenamosios tikro-
vės teologijos galimybes, reikia pasakyti, kad jis sąmoningai tokios
intencijos vedamas ir tyrė šią taip svarbią mirties problemą. Mirtis
yra žmogui nepaprastai realus, ji asmeniškai ir neišvengiamai lie-
čiąs faktas. Visa Žmogaus būtis baimingai klausia: nejaugi viskas
pasibaigs, nejaugi aš visiškai pranyksiu? Aišku, tikinčiajam atsa-
kymu bus patiekta daug katekizminiu formulių, abstrakčių ben-
drybiu, asketiniu patarimu ir panašiu dalykų. Yra daug žmonių,
kuriems to pilnai pakaks, kuriems stiprus tikėjimo aktas bus pa-
kankamas ramstis su pasitikėjimu žengti gyvenimu ir pasitikti

90 KUN. DR. V.M. CUKURAS 26*

mirti. Tačiau moderniojo žmogaus mintis yra nerami, jis trokšta
konkretaus, ji visą pagaunančio ir patenkinančio atsakymo. Mir-
ties teologija to kaip tik ir turėtų siekti. Iki šiol parodytas gyvas
susidomėjimas Rahner veikalu ne tik katalikų, bet ir kitaip ti-
kinčiųju ir net, taip vadinamuju, agnostikų sluoksniuose rodo, kad
šita kryptimi vedama teologinė refleksija yra prasminga, randa
atgarsi ir skatina tolimesniems ieškojimams šioje srityje. Mintis,
kad tarp žmogaus gyvenimo pradžios momento ir galutinio prisi-
kėlimo yra konkretus, nenutraukiamas tęstinumas, tikras vis tobu-
lesnėm pakopom į atbaigimo viršūnę kyląs gyvybinis procesas,
kuriame mirtis yra, tiesa, neišvengiamas momentas, bet ne sunai-
kinimo, žuvimo, o pozityviai perkeičiantis, naują, tobulesnę, vi-
suotinesnę atvirybę kuriąs momentas — visai skirtingon perspek-
tyvon pastato žmogu ir jo likimą. Šitaip žiūrėdamas į mirtį, žmo-
gus galės lengviau ją priimti ir netgi josios laukti, nes ji bus jam
jau nebe «visko žuvimas », bet sąmoningas ir viltingas įsijungi-
mas ton naujon, nors ir nežinomon, atvirybėn vienaip ar kitaip,
pagal asmenišką ir laisvą apsisprendimą, atliktą šiame gyvenime.

4. Lyčiu teologija. Jeigu darbo, istorijos ir mirties teologijos
srityje, kaip pastebėjome, yra padaryti vos keli pirmieji žingsniai
ir pilnos, viską apimančios studijos iki šiol dar tais klausimais
neturime, tai lyčių klausimu literatūra yra daug negausesnė.
Nežiūrint tačiau to, ypač pastaraisiais metais spaudoje ir akade-
miniuose sluoksniuose vykusios diskusijos verčia teologus nedel-
siant iš naujo permąstyti visą su vedybiniu gyvenimu surištą
klausimu kompleksą. Vatikano II sekančioje sesijoje, tikimasi, bus
šitai iš pagrindų svarstoma. Ne tik kai kurie praktiški, ant
socialiniu ir moralės dėsniu ribos įsisiūbavę klausimai, bet ir žymiai
plačiau išsitiesią lyčių teologijos klausimai šaukiasi modernios
praktinės jujų teologijos.

Katalikų Bažnyčios teologai, ypač šiuo metu, pasijuto nejau-
kiai, kai į juos, ypač moralistus, dabar nukreiptos klausiančiai
visu akys: ką jie turi pasakyti šituo taip jautriu ir aktualiu klau-
simu * Katalikai pasauliečiai susirūpinę laukia direktyvų, paaiški-
nimo. Dabar nebepakanka guosti bendrybėmis, kartojant kate-
kizme išmoktus principus. Yra labai daug šeimos gyvenimą gyve-
nančiu tikinčiuju, kurie nuoširdžiai trokšta likti ištikimi morali-
niams principams, bet sykiu yra įsipareigoję gyventi realų šeimos
gyvenimą, kuriame — atsidavusios meilės spektre — integralinę dalį
sudaro ir fizinė lyčiu santykiu pusė. Visi, veik vienbalsiai, apgai-
lestauja, kad iki šiol mes katalikai dar neturime pilnutiniai su-

27* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 91

formuotos krikščioniškosios antropologijos, kuri padėtų teologams
naujai visą lyčiu santykiu problemą permąstyti.

Pasidairius po pastarųjų penkeriu metu bėgy pasirodžiusias
moralinės teologijos klausimais paskelbtas knygas, rasime gal tre-
jetą ar ketvertą knygų, kurios prie šio klausimo jau artinasi iš
naujo taško. Paminėti reikėtu Bernard Haring paskelbtus darbus
bei straipsnius teologinėje spaudoje, jo, kaip Vatikano II eksperto,
pasakytas kelias kalbas Europoje ir šiapus Atlanto; dar reikia
iškelti Gregorianum universiteto prof. J. Fuchs S. J. veikalus bei
straipsnius seksualinės moralės klausimu; gi čia Amerikoje du
jėzuitų moralistai, J. C. Ford ir G. Kelly moralinės teologijos vei-
kalų serijos II-jį tomą visą skiria minėtiems klausimams. Visi
čia minėtieji darbai ir keleta kitu vokiečiu bei prancūzų kalba
pasirodžiusiu veikalu, iki šiol dar nebandė iš esmės ir visu pločiu
studijuoti ir teologiškai interpretuoti lyčiu problemos. Visi anie
minėti darbai yra, tarsi, papildymas, pagerinimas, pritaikymas šiems
laikams vieno tradicinės moralinės teologijos skyriaus De sezto
praecepto, nors jie, ypač Haring, Fuchs ir F. X. Arnold savo straips-
niuose nurodo i reikalą kurti atskiros lyčiu teologijos ir duoda
keletą praktiškų sugestijų. Jeigu galima išskirti vieną knygą,
kuri specialiai lyčių santykiu problematiką pristato teologijos
šviesoje ir dabartinių laiku žmogaus minčiai artimu būdu, tai būtu
1964 m. vasarą ir vėl Ouaestiones Disputatae serijoje pasirodžiusią
Leonhard M. Weber Mysterium Magnum. Žinomas šveicarų mora-
listas šiame veikale, kurį sudaro trys pagrindinės dalys: mote-
rystės prigimtis; krikščioniškoji asmeninino lytiškumo samprata ;
nevedusiųjų būklė ir mergystė, naujai prieina prie žinomųjų pro-
blemu, daugiau keldamas klausimus, negu juos atsakydamas.
Ypač dėmesio vertas yra antrasis knygos skyrius.

Minėtųjų autorių darbai yra tik pradžia, jie geriausiu atveju
galima laikyti tik « statybine medžiaga » būsimajai krikščioniškajai
lyčių teologijai. Jeigu mes mesime trumpą žvilgsnį į minėtuosius
veikalus, tai ir jų pagrindines mintis gal tektu sugrupuoti i du
pagrindinius židinius. Į vieną susibėga mintys, svarstymai, liečią
žmogaus prigimtį, josios dėsnius ir visa eilė klausimų, liečiančių
lex naturae moderniąją problematiką. Antrajame židinyje kon-
centruojasi diskusijos apie paties lytinio akto esmę, prasmę, sim-
bolizmą ir t.t., Prigimties istatymo klausimas yra vienas tu didžiujų
kryžių, kurio katalikų Bažnyčia negali paprastu būdu atmesti,
ignoruoti nepaneigiant pačiai savęs arba visiškai prarandant pa-
grindą po kojų, bet, iš kitos pusės, lex naturae įprasminimui, apgy-

92 KUN. DR. V.M. CUKURAS 28*

nimui moderniojo žmogaus klausiančiai, neramiai minčiai nepakanka
vien tik kartoti jau daug kartu girdėtas abstrakčias irodymu for-
mules. Reikia nedelsiant iš naujo permąstyti, surasti gyvą, kon-
kretu ryši su realybe ir suprantamai bei akivaizdžiai parodyti
lex naturae būtinumą. Antrajam židinyje susispietę klausimai yra
nemažiau aktualūs už les mnaturae problemą. Kai kurie minė-
tuju autoriu ir eilė pasauliečių intelektualų, gyvenančiu pavyzdin-
gą krikščioniškos šeimos gyvenimą, tarp kitko, pavyzdžiui, klau-
sia: kodėl iki šiol moralistu nuolat būdavo pabrėžiama ir karto-
jama lytinio akto ir valgymo analogija? Juk, sako, šitaip lygi-
nant visą žmogaus būtį giliai sukrenčiantį ir gyvybę perteikiantį
aktą su savo esme visai neasmeniniu, biologiškai gyvybę pa-
laikančių, valgymo aktu, tarpasmeniniai, pačias Žmogaus būties
gelmes siekiantieji lyčių santykiai esą subanalinami, nustumiami
į periferiją, išimami iš žmogiškosios sferos ir nusviedžiami į gyvu-
linę pakopą. Siūloma tad permąstyti ir grižti atgal prie šv. Pau-
liaus mokymo, kuris moterystės vienybėje mato Kristaus ir jo
Bažnyčios intymios vienybės sakramentą. Iš šito taško žiūrint,
tad ir klausiama, ar nebūtų tiksliau į lytinį aktą žiūrėti kaip i
simbolį, svarstyti jį sakramentinėje tikrovėje. Isikūnijimo paslap-
ties perpektyvoje, akyliai įsiskaičius į Šventąjį Raštą, dalykai įgys
naujos šviesos, mums paaiškės gilesnė šv. Pauliaus išryškintoji
— aišku, šv. Dvasios ikvėptoji — Kristaus mokslo dalis, liečianti
vyro ir moters santykius bei jų prasmę atpirktojoje Dievo vaikų
bendruomenėje.

Šiais klausimais čia tik užsimename. Daug naujo tenka laukti
iš tolimesniuju Vatikano II nutarimu šituo ir kitais moderniojo
pasaulio situacijoje iškilusiais klausimais. Teologai turėtu būti
atviri ir šiems klausimams, jeigu jie dar nori ką nors duoti ir būti
išgirsti šio meto žmogaus. Būdingai Leonhard M. Weber yra
pavadinęs savo anksčiau minėtąjį veikalą Mysterium Magnum.
Bet faktas, kad visi tik ką minėtieji klausimai yra pilni paslapčių,
neturėtu mūsų atbaidyti ir skatinti pagarbiai su tam tikra rezigna-
cija nuo ju nusisukti. Visai priešingai — mysterium visa savo
esme juk yra mintį žadinąs, skatinantis veiksnys, kviečiąs ieškoti
rakto į tos paslapties gelmes.

5. Kitos problemos. — Ryšium su jau paliestomis konkre-
taus gyvenimo problemomis, kurios laukia papildyto teologinio
interpretavimo, galima būtu paminėti dar visą eilę kitu. Viena
iš pačiu jautriausių, iki šiol dar galutinio viešo pasisakymo ir
nuosprendžio iš Vatikano II susirinkimo tėvu tebelaukianti pro-
blema yra žmogaus laisvės problema. Nors ji sena, kaip ir pats

29* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 93

žmogus, nors ji nuostabiai gražiai savo principuose jau aptarta
Apreiškimo šaltiniuose, kur kalbama apie Dievo vaiku laisvę,
tačiau konkrečiame gyvenime, anaiptol, dar toli iki šios taip
krikščionybei esmingos idėjos įvykdymo.

Aišku, žmogaus laisvės idėja labai pamažu brendo istorijoje.
Trumpas žvilgsnis į Vakaru Europos kultūros istoriją mums pa-
kankamai aiškiai parodys, kad laisvės samprata, kurią mes šian-
dien laikome savaime suprantamu dalyku, ypač čia Amerikoje,
yra, palyginti, gana jaunutė. Stebėdami tą pačią istoriją, mes
taip pat pastebėsime, kad laisvės raidai impulsas buvo duotas ne
krikščioniškųjų sluoksniu bei sambūriu, ne krikščioniškosios pasau-
lėžiūros įkvėptų asmenu, bet iš kitu šaltiniu, kad Bažnyčios gyve-
nimas, ypač praeitame šimtmetyje, sudarė vis besivejančio
ir nuolat pavėluojančio vieneto ispūdį. Juk mes čia Kristaus
Bažnyčioje turime tiek daug turtu, mes turime paties Atpirkėjo
paliktų mums gausiu gėrybiu, kurias mes, atrodo, lyg lengvai
automatiškai paveldėtą auksą, niekad pilnai neivertiname, kol
kiti savo gana ribotomis priemonėmis stengiasi nešti gėri į kon-
kretu gyvenimą. Tada mes vejamės, skubiai atidarome turtų
dėžes... o gyvenimas lekia nesulaikomai pirmyn. Žinoma, ilgus
amžius brendusi Bažnyčios išmintis mato ir pastebi, kad laisvės
šūkiais išjudintos masės, entuziazmo apakintos, praranda kryptį,
pasiklysta ir lengvai pasiduoda vedamos pirmo pasitaikiusio ryž-
tingo vado. Tačiau, šitai besprendžiant ir teisiant istorinius įvy-
kius, mes nepajuntam, kad liekam užpakalyje ir konkrečios gyve-
nimo realybės srovės pamažu aplenkiami, išskiriami, nors mūsų
rankos pilnos turtų, nors mes tebelaikome rankose ateities tikrąjį
kelią nušviečiantį Tiesos švyturį...

Dabar jau ne vienas akylesniu teologų bei krikščioniškosios
minties kūrybingesnių atstovų, pajutę dabartinės situacijos iššūkį
įsijungti į dvasines rungtynes — tarsi, į tą šv. Pauliaus vaizdžiai
nusakytą bėgimą stadione — pradėjo budinti snaudžiančią teolo-
giją, ir tuo būdu netiesiog ir patį Bažnyčios kūną, nedelsiant pasi-
sakyti. Pasisakyti laisvės klausimu dabar ypač aktualu ir neati-
dėliojama pareiga. Galime tad suprasti, kodėl Brugge vyskupo
Emile Joseph De Smedt Vatikano II antrosios sesijos metu pasa-
kytoji laisvės klausimu kalba susilaukė ne vien tik susirinkusiuju
tėvu entuziastiško pritarimo, bet plačiai nuskambėjo visame pasau-
lyje, nešdama naujos vilties virpėjimą.

Žmogaus laisvės teologijos klausimais iki šiol daugiausia yra
rašęs amerikietis jėzuitas T. John Curtney Murray. Yra dar keletas
pavienių trumpesniu straipsniu pasirodę teologiniuose žurnaluose,

94 KUN. DR. V.M. CUKURAS 30*

bet ir šioje srityje platūs, daug nuostabių galimybiu žadą laukai
dirvonuoja ir laukia sistemingo bei vispusiško teologinio nagrinė-
jimo. Reikia laukti, kad Vatikano II nutarimai suteiks paska-
tinimo. Kad šituo keliu jau daug užsimota, rodo 1965 m. pradžioje
pradėta visą teologijos lauką apimanti knygu serija, pavadinta
Concilium, kurios numatoma išleisti 50 tomu ir kurioje bendradar-
biauja visi žymiausieji šiu laiku katalikų teologai bei skripturistai.

Pasauliečiu teologijos šiame referate neliesime. Ji yra jau gero-
kai plačiai išjudinta ir jai jau duota aiški linkmė Vatikano II
trečiosios sesijos gale paskelbtoje konstitucijoje apie Bažnyčios
esmę. Be pagrindinio, iki šiol stambiausio bei išsamiausio T. Yves
Congar, O. P. veikalo Jalons pour une thėologie du laicat pirmą
kartą pasirodžiusio 1951 m., dabar jau turime net keliasdešimt
didesniu ar mažesnių studiju. Ju įtakoje, be abejo, subrendo ir
minėtoje konstitucijoje iglaustas vienas skyrius, specialiai skirtas
pasauliečiu vietai Bažnyčioje 29.

III. BarGIAMOSIOS PASTABOS

Metant žvilgsnį į šio referato paliestą teologinių problemu
lauką, mes matome, kad žemiškosios konkrečios realybės teologijos
pirmieji žingsniai bei pastangos sudaro dali platesnės apimties
apaštalavimo už viso pasaulio, visos sukurtosios tikrovės laimė-
jimą. Tai yra, tarsi, rungtynės, į kurias visu pločiu bei gyliu,
ypač po Vatikano II, yra įsijungusi Bažnyčia. Šiame apaštala-
vime būtina, kad Bažnyčia traktuotu pasaulį su visa jo daugia-
sluoksne realybe rimtai ir pagarbiai ir, aišku, tokio pat atsakymo
lauktų iš pasaulio. Jeigu šitokioje dvasioje bus ieškoma kelio
į dialogą, tai bus išvengta iš vienos pusės perdėtai spiritualistinio
doketizmo, monofizitizmo ir kitu praeityje pasitaikiusiu klaidu,
t.y. klaidos, kuri beatodairiškai paniekina konkrečios realybės
nuostabu turtingumą ir vertę; iš kitos gi pusės — bus išvengta
perdėto racionalistinio nestorianizmo bei deizmo, kuris siekia tą
nuostabią daugiasluoksnę sukurtąją realybę — tą mysterium —
sekuliarizuoti *.

20 Dėmesio verti šie veikalai: F. X. ARNOLD, Glaubensverkūndigung und
Glaubensgemeinschafi, 1955; L. HormaNN, Der Laie in der Kirche, seine
Sendung, seine Rechte, Trier, 1955 (šiame veikale bendradarbiauja ir O.
SEMMELROTH); KARL RAHNER; Schrifien zur Theologie II ir III tomuose
ta tema parašytos studijos; P. GLoRIEUxX, Le laic dans VĖglise, Paryžius,
1960.

2 JAKoB DaAvID minčių parafrazė, žr. jo studiją kolektyviniam leidiny
Fragen der Theologie heute, Einsiedeln 1957, 565 psl.

31* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 95

Kad šis neeilinio masto uždavinys pasisektu, būtina, kaip
jau anksčiau pastebėjau, tamprus filosofijos ir teologijos bedradar-
biavimas. « Nefilosofiška teologija būtu bloga teologija, o bloga
teologija neistengia atlikti savo būtino, jai specifiškai pavestojo
uždavinio — Apreiškimo interpretacijos » ?ž.

Nevienam gali kilti klausimas: kur visoje teologijos siste-
moje (geriau sakant — teologinio mąstymo pilnumoje) tektu iri-
kiuoti šitokią konkrečios realybės klausimus nagrinėjančią teo-
logiją, juk jai vienai savarankiškai, tarsi, atskiram ir nepriklau-
somam organizmui vystytis būtu visai nenatūralu ir reikštų tie-
siog paneigimą tos organiškos vienybės, kurios ji kaip tik ir siekia.
Karl Rahner jau pradžioje minėtame savo teologinių studijų
Schriften zur Theologie pirmame tome patiektose būsimos integra-
linės teologijos metmenyse visus anksčiau paliestus ir panašius
teologinius klausimus vadina vienu praktinės teologijos vardu.
Jo sugestijas palaiko ir kiti žymesnieji teologai, kaip Hans Urs
von Balthasar*“, Edward Schillebeeckx ir eilė kitu. Minėtoji
Concilium serija kaip tik ir yra suskirstyta į 10 pagrindiniu skyriu,
kurių vienas pats stambiausias, liečiąs mūsu čia paliestus klau-
simus, pavadintas Praktinės Teologijos skyriumi ir jo vyriausiuoju
redaktoriumi yra tas pats Karl Rahner, S.J.

Baigiant dar viena pastabėlė. Nežiūrint viso konkrečios kasdie-
ninės realybės teologijos reikalo ir josios iškėlimo į prieki, ypač
šiais laikais, būtų klaida lengvai ranka numoti ir nuošaliai palikti
sistematinę, grynąją dogmatinę teologiją. Priešingai, iškeltas šios
praktiškosios teologijos išplėtojimo reikalas dar labiau pabrėžia
naujos, viską apimančios integralinės teologijos būtinumą. Čia
norėčiau užsiminti apie vieną labai įdomu šiuo klausimu straipsnį *4.
Jo autorius John Thornhill, S.M. apgailestauja, kad moderniųjų
teologų tarpe yra susidariusi tendencija nusisukti nuo sitematinės
teologijos, ją paniekinti kaip negyvenimišką abstrakcijų bei teo-
loginiu schemu balastą, ir vieton jos raginti koncentruotis prie
bibliniu bei patristiniu studiju, jose ieškant atsako į dabar Bažny-
čios gyvenime iškylančias konkrečias problemas. Šito autoriaus
nuomone, tokia tendencija neišvengiamai vestu į kitą kraštuti-

2 Žr. KARL RAHNER, Philosophy and Theology, žr. Theology Digest, XII,
1964, 121 psl.

* Jis yra užsimojęs visiškai naują teologiniu veikalu seriją leisti, bū-
tent, išeidamas iš estetinio taško — būties kaip grožio (Herrlichkeit) spin-
dėjimo.

* JonN TaoRNALILL, S. M., Towards an Integral Theology, žr. Theological
Studies, 24 (1963), 264-277 psl.

96 KUN. DR. V.M. CUKURAS 32*

numą. "Todėl jis siūlo pasvarstyti, ar nebūtų galima projektuoti
nauja integralinė teologija, suskirstant ją, panašiai į Maritain siū-
lomą filosofinės minties struktūrą, į tris sluoksnius: pozityvinę
teologiją, kurion įeitu biblinės bei patristinės studijos; sistematinę
teologiją ir praktinę — pastoralinę teologiją. Visos šios trys dalys
— pakopos ar sluoksniai — turėtu sudaryti organišką vienumą,
būtent taip, kad pozityvinėje dalyje būtu pirmoje eilėje siekiama
susipažinti su pozityviai apreikštomis tiesomis, ju terminais, iš
kuriu būtu atskleidžiama atperkamojo ivykio (Heilsgeschehen)
vidinis dėsningumas; toliau — sistematinėje daly būtu siekiama
suprasti tu apreikštu tiesu giliausią prasmę, niekad neprarandant
to vidinio ryšio, kuris viską jungia su giliausiai suprasta realybės
visuma; pagaliau, pastoralinėje dalyje būtu siekiama išaiškinti
krikščioniškųjų tiesų paslaptis ju praktinio realizavimo kontekste.
Kaip matome, ir šito autoriaus mintys beveik sutampa ir rodo
ta pačia kryptimi, kurią kiek anksčiau jau nurodė Karl Rahner.
Šis integralinės teologijos reikalas tad jau yra tapęs veik visuotiniu
šauksmu, jis yra pagrįstas. Lieka tik, atsirėmus į sveikos filoso-
finės antropologijos pagrindus — čia jau būtų neatidėliojamas
uždavinys ir krikščionims filosofams tuoj imtis darbo ir savo stu-
diju vaisiais pasidalinti su teologais — tokią integralinę teologiją
sujungtomis jėgomis kurti.

Suvedant čia patiektu minčiu gijas, galime pasakyti, kad
gyvenamosios tikrovės teologijos uždavinys yra dvigubas: padėti
Bažnyčiai sueiti į vaisingą dialogą su sparčiai evoliucionuojančiu
pasauliu, kad tose įvairiose fermentacijose, naujai atsirandančiose
situacijose, ji galėtų atpažinti paslaptingą Šventosios Dvasios vei-
kimą ir vedimą Kristaus pažadėtąja kryptimi: ut vitam habeant
et abundantius habeant*5, t.y. dieviškosios gyvybės augimo josios
nariu tarpe; antra — kad šios teologijos pagalba būtu galima
viso to daugiasluoksnio pasaulio fermentacijos proceso pagrinduose
pamatyti Apvaizdos vedimą i galutini visos žemiškosios tikrovės
atbaigimą — consummatio. Ką gi ši consummalio reiškia, jei ne
tai, kad visas šis Dievo sukurtasis pasaulis, perkeistas paskuti-
niąją dieną, paruzijoje, lyg nunokęs vaisius, atsiduos visiškam
Kristaus-Atpirkėjo vadovavimui, o Įsikūnijęs Žodis tada grąžins
į Tėvo rankas visą savo tautą ir karalystę, kurią, asmeniškai įsi-
kūnydamas ir nuolat maitindamas, laiko tekmėje ištobulino ?

Taigi, šiai konkrečios realybės apraiškų teologijai rūpi sekti
ir interpretuoti toji nuolat auganti, besivystanti būklė, kurioje

* Jono 10, 10.

33* KONKREČIOS GYVENIMO TIKROVĖS TEOLOGIJA 91

konkreti žmogiškojo gyvenimo realybė išsitiesia — pradedant krikš-
tu — mirtimi Kristuje * ir baigiant paruzija, prisikėlimu naujame
kūne ir galutinai įsijungiant į prisikėlusi Kristu. Tai giliausia
prasme yra ne kas kita, kaip Aeologia viae, theologia crucis — isto-
rinė teologija šios žemės žmogaus, keleivio, bet teologija, kuriai
nepaprastai rūpi šis konkretus kairos — Dievo dovanotasis laiko
akimirksnis 28,
Kux. V. M. CukuRas

Puinam, Conn., J.A.V.

2 Romėnams, 6,3.
27 Jono 7, 6; Romėnams 13. 11.

THEOLOGY OF CONCRETE REALITIES
by
Rev. V. M. CukuURAS

Summary

A marked decline of interest in Theology and the apparent sterility
which characterized the dogmatic writings in the last fifty years alarmed
a few perceptive minds in the Church who tried to awaken the attention
to the cries of modern man and his concrete existence with all its complexi -
ties. Now it is already an established fact that the modern man has
lost his confidence in modern Philosophy of Existentialism ant its various
forms, and looks with a certain anxiety toward the Christian Theology
for concrete and more satisfying answers to a variety of problems arising
with such an urgency from everyday's life.

In this paper we have touched on the problems of work, history,
death, sex and freedom, and have tried to show the ways of a modern
interpretation in terms of Revelation. The course of debate during
the sessions of Vatican II has revealed a growing need for basic reform
and updating of theological thought, it calls for an emphasis of history
and organic growth as against the “ frozen " system in our approaches
to understand the eternal Truth. In this essay we tried to show how the
Incarnate Logos of the Eternal Father, in assuming the visible form of
our concrete reality, leads to the final consummation of all creation, and
finally will present it, transformed, into the hands of the Father. In
this perspective, therefore, every given moment — the kairos — is eter-
nally important and theologically relevant. These reflexions are but an
echo of the spirit of aggiornamento in the Church, opiening the riches of
the Bride of Christ for a possible encounter and dialogue with the modern
world.

GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI
MATERIALIZMO AKIVAIZDOJE

Nesiimu aiškinti, kas yra gyvoji dvasia ir kas materializmas.
Visa tai yra žinoma, ar bent prileidžiama, kaip žinoma !. Nežiū-
rint to, tema yra labai plati 2, ne teoretinė, bet praktinė, konkreti,
atsižvelgianti dabartinę padėtį, ieškanti dabartiniu uždavinių.

Vos pažvelgę į dabarties gyvenimą, tuojau pastebime, kad
visa, kaip išsireiškė senovės filosofas panta rhei, visa juda, sukasi,
kaip karuselėje, kad nieko nėra pastovaus, tikro, tarytum koks
svaigulys būtų apėmęs žmoniją. Vieniems dabarties gyvenimas
yra didelės krizės laikotarpis, kitiems gi tik paprastos, gyvenime
normalios raidos apraiška. Vieniems tai atrodo išsiilgtos pažangos
ir laimėjimu metai, kitiems, priešingai, didelio išsigimimo ir kone
visiško pralaimėjimo epocha. Vieniems šis sukrėtimas duoda vil-
ties laukti artimoje ateityje geresniu ir pastovesniu laiku, kitiems
tai yra tik pranašas beartėjančio visiško chaoso, pasibaisėtinos

1 Gyvosios dvasios klausimu yra rašę: STASYS ŠALKAUSKIS, Aedificatio
nostra. Gyvosios dvasios reikalu, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 2 nr., 112-119 psl.;
Kux. A. SmMarLIUS, Gyvosios dvasios liepsnos, žr. Tiesos Kelias, 1939 m. 6 nr.
467-468 psl. ; STASYS ŠALKAUSKIS, Jaunuomenė ir gyvoji dvasia, žr. Židinys,
28 (1938), 11 nr., 499-513 psl.; A. MacEINA, Ut accendatur, žr. Tiesos Kelias,
1938 m. 7-8 nr., 527-530 psl.; KuN. K. STEPONAVIčIUS, «+ Gyvosios dvasios »
beieškant, žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 6 nr., 421-425 psl.; KuN. STASYS YLa,
Gyvoji dvasia per gyvąją — idealiąją parapiją, žr. Tiesos Kelias, 1938 m.
12 nr., 802-810 psl.; Kux. V. K. TaškūNas, Kristaus ugnies ir Jo
nesandoros ! žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 5 nr., 354-361 psl.; PRor. STASYS
ŠALKAUSKIS. «+ Gyvoji Dvasia», žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 5 nr., 361-363 psl. ;
Vysk. PETRAS PR. Būčys, Gyvosios dvasios veikla. žr. Tiesos Kelias, 1938 m.
6 nr., 415-418 psl.; PRor. ST. ŠaLKAUSKIS, Degančios širdys vienykitės !
žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 6 nr., 419-421 psl.; Kux. DR. J. SToBRYS, Susi-
pratimas ir pilnas užsiangažavimas (Gyvosios dvasios ir gyvojo darbo linkme),
žr. Tiesos Kelias, 1938 m. 7-8 nr., 516-520 psl.; Kuw. J. B., Idealo tarnyboje
(Gyvosios dvasios sąjūdžio klausimu), žr. Tiesos Kelias, 1938 m., 7-8 nr.,
526-527 psl. ; KuN. A. SmarLIUS, Gyvosios dvasios židiniai, žr. Tiesos Kelias,
1939 m. 7-8 nr., 572-573 psl. KuN. VyTraUTAS BaLčiūNAS, Gyvoji dvasia,
žr. Aidai, 1948 m. 16-17 nr. (liepos-rugpiūčio mėn.), 289-293 psl.

* Tema buvo parinkta tokia plati, nes nesitikint surasti teologijos sekci-
jai paskaitininku, ji labiau tiko itraukti didesnį dalyviu skaičių i diskusijas.

100 KUN. A. LIUIMA, S.J. 2*

anarchijos. Kaip ten bebūtų su kraštutinėmis nuomonėmis, ste-
binčiam įvykius yra aišku, kad gyvename didingos evoliucijos
laikotarpi. Iš siauro, uždaro planetarinio pasaulėvaizdžio perei-
name į platu, atvirą, kosminį pasaulėvaizdį. Akiratis smarkiai
išsiplečia.

Visi naujaučiame, kad kažkas baigiasi, kažkas miršta ir nesu-
grąžinamai dingsta, ko nė jokiomis pastangomis nebesulaikysi ;
taip pat kad kažkas gimsta, kažkas ateina, formuojasi visiškai
naujo, visiškai skirtingo nuo buvusiojo, ko tačiau dar nepajėgsi
pakankamai užčiuopti, o dar mažiau suformuluoti, nes to viso
dar nėra, o vien tik gilus ilgesys, troškimas, ieškojimas, laukimas.
Jaučiame, kad esame pašaukti tatai sukurti.

Savaime aišku, gyvename perėjimo laikotarpyje. Vienas isto-
rinis periodas baigiasi, prasideda kitas, visiškai naujas, labiau
skirtingas nuo buvusiojo, kaip dar niekuomet istorijoje. Tai isto-
rijos epochu pasikeitimas3. Šis gi pasikeitimas-krizė apima visą
žmoniją, yra didesnė už visas kitas iki šiol buvusias krizes, taip
kad didele dalimi galima jau pritaikyti Apokalipsės žodžius : Ecce
nova facio omnia*. Vyksta kažkokia nors dusli, bet gili, paslėpta,
vos apčiuopiama savo formose ir siekiuose evoliucija, didesnė ir
giliau užgriebianti už visas iki šiol buvusias revoliucijas, pralen-
kianti ne tik prancūzu, bet ir pačią bolševikinę revoliuciją, nes
ji siekia ir giliau ir plačiau, apima visą žmoniją.

* Plačiau šį klausimą yra nagrinėjęs inž. Jonas Rucis L. K. M. Aka-
demijos suvažiavime Chicagoje: Ar atomo tyrinėjimai pradėjo naują erą 1
žr. Suvažiavimo Darbai, V tomas, Roma 1964, 339-357 psl. ir daugelis kitu,
kaip RoMANO GUARDINI, Das Ende der Neuzeit, Bazelis 1950 ; J. M. HoLLEN-
BACH, Der Mensch der Zukunft, Anthropologische Besinnung im der Welt-
wende, Frankfurt am Main 1959; E. RipEAU, Technigue et avėnement de
Uhomme, 1951; FR. DzssauUER, Durch die Tore der neuen Zeit, 1961; to
paties autoriaus Streiit um die Technik, 1956; F. VALIENTE OROGUIETA,
Sentido y valor del trabajo, 1951; L. BoRos, Evolutionisme e spiritualitė
(Evoluzionismus und Spiritualitūt), 1960; F. Russo, Technigue et conacience
religieuse, Paryžius 1961; X. Vox HoRNSTEIN ir FR. DESSAUER, Seele im
Bannkreis der Technik, Olten 1945; G. DipiER, Eschatologie et engagement
chrėtien, 1953; H. DoLca, Die Naturwissenschaften und die Letzten Dinge,
1960; C. Duguoc, L'Eglise et le progrės, Paryžius 1964; A. ETcHEvERRY,
Le conflit actuel des humanismes, Roma 1964, ir kiti. Apie naują žmo-
nijos istorijoje epochą kalba ir Visuotinis Vatikano II Susirinkimas :
+ Conditiones vitae hominis moderni sub respectu sociali et culturali profunde
immutatae sunt, ita ut de nova historiae humanae aetate logui liceat +
(Pastoralinė konstitucija Gaudium et Spes, 54 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis,
58 (1966), 1075 psl. ; lietuvišką vertimą žr. II Vatikano Susirinkimo Doku-
mentai, Bostonas 1967, 230 psl. arba II Vatikano Susirinkimo Nutarimai,
Vilnius 1968, 165 psl.).

* Štai aš darau visa nauja: Apreiškimas, 21,5.

3* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 101

Tad nenuostabu, kad šiame sukrėtime ir gausiu jėgų išjudime
krizė pasireiškia su visais pavojais, netgi su padidėjusiomis tikro-
mis ir tariamomis blogybėmis ir trūkumais. Viena, kad reforma-
toriai ir visokeriopa reakcija prieš praeiti pradeda labiau iškelti
viešumon visus trūkumus. Antra, net toji pati reakcija ir refor-
matoriai, kurie savyje yra geriausių noru, nes stengiasi pataisyti,
kas buvo negero ir neigiamo besibaigiančiame periode ir sukurti
nauja, ne tik tariamai pablogina padėtį, — tradicionalistai visa
kas tik nauja, tegu būtu ir kuo geriausia, laiko blogiu, — bet ir iš
tikrujų. Tiesa, kad praeities trūkumai yra iššaukę reagavimą,
šį naują judėjimą. Tačiau šis praeities klaidu taisymas ir trūkumu
šalinimas, deja, beveik visuomet yra atliekamas ne kompetentingų,
tam reikalui priaugusiu ir autoritetingų asmenų bei institucijų,
bet dažnų dažniausiai tam uždaviniui nepriaugusiu, nepribrendu-
siu, nors ir kūrybingų asmenu, kurie pamatę anų, kurie yra in
p0sse5sione neveiklumą ir gal net pajutę skriaudą iš ju, imasi tu
reformų. Šie gi im possessione daugiau ar mažiau sustyrę, sukal-
kėję, «aptukusios širdies», kaip jie vadinami Šv. Rašte3, arba
vien tik savo asmeninės gerovės težiūri, ar bent jau visuomenės
gerovę tevertina per savo asmeninę gerovę, arba, gyvendami
rutinoje, nemato ne tik reikalingų reformu, bet negirdi nė pagalbos
šaukiančio balso, kuris, pagal poeto išsireiškimą, be atbalsio skrieja
iki dangaus aukštybių“. Reformų ir pažangos realizavimo imasi
minėtieji nekompetentingi asmens ar institucijos.

Visai nenuostabu, kad jie pridaro daug klaidu. Pirmiausia
dėl paprasto nepasiruošimo, nepatyrimo. Tačiau prie to prisi-
deda bei įsipainioja taip pat ir žemesni motyvai, kaip tai « atsi-
griebimo » prieš buvusius autoritetus, buvusias institucijas, atgyve-
nusias formas, nesišskiriant tačiau ir pas juos didesnio ar mažesnio
savanaudiškumo pasireiškimo '. Pagaliau toks perėjimo periodas

5 + Juose įvyksta pranašystė Izaijo, kuris sako: Girdėte jūs girdėsite,
bet nesuprasite, ir žiūrėte jūs žiūrėsite, bet nematysite. Nes šitos tautos
širdis nutuko, jie vargiai girdėjo ausimis ir užmerkė savo akis, kad kartais
nepamatytų akimis ir neišgirstu ausimis, ir nesuprastų širdimi ir nesigręžtų,
ir aš jų nepagydvčiau» (Mato 13,14-15; plg. Apaštalų Darbai 28,26-27).

* MaIRONIO eilėraštis Beturčiams, žr. Pavasario Balsai, Wūrzburgas
101947, 229-230 psl.

7 Pop. Paulius VI savo enciklikoje, pripažinęs reikalą tiek atsinaujinimo
tiek pažangos Bažnyčioje, labai griežtai ispėja nedaryti to lengvamaniškai :
«+ Nec guemguam studium rapiat renovandi ipsam Ecclesiae structuram,
instaurata charismaticorum ratione, perinde ac si nova et vetera ea sit Ec-
elesiae conditio, guae 6 paucorum cogitatis oriatur, et guidem, cum ani-
morum ardore ferveant et aliguando putent se divino guodam instinctu
moveri, inanibus suae ineptae restaurationis somniis contaminare possint

102 KUN. A. LIUIMA, S.J. 4*

yra patogiausias laikas, kuriame atsipalaiduoja visos nelemtosios
jėgos, nieko bendro neturinčios nei su reforma nei su pažanga.
Po bendruoju reformos ir pažangos obalsiu, net stipriau negu idea-
listai, pasireiškia didieji savanaudžiai, tegu tai bus garbės ar medžia-
giniu sumetimu iškaičiavimais, tai iš vienos pusės, o iš antros,
šalia jų pasireiškia ir visi pesimistai, visi apkartėliai, kurie ne tik
nieko gero negali kitiems duoti, bet nė patys nieko neturi.

Vieną kartą pajudinus ir sukrėtus « pastoviuosius » dėsnius, tai
yra rutiną, nebesustojama vietoje, pradedama įtarti ir diskutuoti
net pačios tikriausios tiesos. Tokiu būdu pradeda visa judėti,
atrodo, lyg prieš pasaulio pabaigą, pagal Kristaus pranašystę,
visos dangaus galybės pajudinamos *, nebepalieka nieko pastovaus,
tikro, saugaus. Paneigiama net patys visuomeninio, socialinio,
kultūrinio ir dvasinio gyvenimo pagrindai. Atmetama net ir tai,
kas praeityje buvo ne tik gero, bet ir geriausio, ir ką būtina buvo
palaikyti ateičiai.

Tai vyksta todėl, kad nepasiruošę reformatoriai ir progresistai
bei prie ju prisišliejusi išjudinta minia neatskiria esmingo nuo atsi-
tiktinio, amžino ir pastovaus nuo laikino ir žmogiškosios veiklos
produktu, Apreiškimo nuo žmogiškosios kūrybos, turinio nuo for-
mos. Žmogiškoji veikla yra ir sąlygota ir laikina, kai tuo tarpu
dieviškoji tiesa yra amžina, nesikeičianti. Tad neretai tokiose
perėjimo epochose reformatoriai, vietoje keisti ir gerinti žmogiš-
kuosius elementus, pajudina dieviškuosius ir amžinuosius, tuo dar
labiau pabiaurindami padėtį ir ją apsunkindami. Tatai paaiškina,
kodėl tokiu reformų ir epochų pasikeitimo metu padėtis, vietoj
gerėjus, atrodo, dar labiau pablogėja, nes prie buvusių negerovių
prisideda dar naujos, o gerųjų rezultatu dar nematyti, nors jie jau
bręsta, formuojasi ir yra visiškai realūs. Dėl tokios padėties labiau
kalti ir atsakingi yra ne šie nepasiruošėliai entuziastai ir prie jų
prisišliejusieji savanaudžiai, bet anie tikrieji vadai ir autoritetai,
kurie tinkamu laiku nepadarė reikalingų reformu, nėjo su gyve-
nimu ir nesprendė diena dienon gyvenimo keliamu reikalavimu
bei uždaviniu ?, bet visa surutininimo.

germanam Ecclesiae conformationem. Ecclesiae, ut est, nos inservire debe-
mus, eamgue amare sapienti rerum gestarum intellectu, humiligue volun-
tatis Dei inguisitione, gui Ecclesiam regit eigue adest, etiam cum sinit
eius vultus splendori et actionis sanctitati, ob humanas infirmitates, ali-
guid caliginis offundi. Hanc ipsam autem sanctitatem atgue splendorem
nos inguirimus ac promovere studemus > (Enciklika Eecclesiam suam, 7 nr.,
žr. Acta Aposiolicae Sedis, 56 (1964), 630 psl.).

5 Mato 24,29.

* V. KupiRkA, eilėraštis Labora, žr. Lietuviu poezijos antologija, sudarė
J. ArsTIS ir A. VaičiuLAITIS, Chicaga 1951, 260 psl.

5* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 103

Iš viso to jau aiškiai matyti, kiek ši tema yra plati ir turi-
ninga, reikalaujanti nagrinėjimo įvairiais požvilgiais, tegu tai bus
vis tos pačios gyvosios dvasios uždaviniai. Jie gali būti asmeniniai
ir visuomeniniai, individualiniai ir socialiniai, tautiniai ir politi-
niai, filosofiniai ir teologiniai, moraliniai ir dvasiniai. Iš šiu įvai-
rių aspektų teimsiu tik vienui vieną, būtent teologinį ir jį kiek
panagrinėsiu. Nors tema atrodo reikalauja praktinių nurodymų,
sakyčiau kone «iškaičiavimo» tu laukiamų uždavinių, kad vėl
visa nurimtu, atsistatytų, grižtu praeities ramybė ir visa stabili-
zuotusi. Tačiau to neužtenka. Gyvoji dvasia nori bei privalo
gyvai ir reikštis.

I. MATERIALIZMO PRIEŽASTYS

Žvelgdami į dabarties apraiškas, matome, kad visa tai neatsi-
tiko savaime, jei taip sakytume, neatsirado po nakties tarp kitko
ir tas materializmas, su savo pasėkomis, kad jis duotų uždavinius
gyvajai dvasiai, bet buvo iššauktas paties gyvenimo. Tiesa, ne
vienas gal nusistebės : argi nebuvo visa gera, iš kur atsirado pikta,
iš kur blogis, trūkumai 1190 Ir, apsiramins paskaitęs Evangelijoje :
« Tai padarė žmogus neprietelis » !. Ir apkaltins kitus.

Kad geriau galėtume numatyti, pažinti ir formuluoti gyvosios
dvasios uždavinius materializmo akivaizdoje, akivaizdoje dabar-
ties turimu problemu ir įvairių negerovių, turime atidžiau pažiū-
Tėti ir panagrinėti, kas yra tas « žmogus neprietelis » ir kaip jis
tai padarė, kaip ta visa negerovė atsirado. Tai jau gana ilgas
procesas. Kaip tik ir reikia ji pasekti, nors labai schematiškai,
tai yra pagrindinius tarpsnius, kuriais šis grėsmingas blogis išaugo,
įsigalėjo ir graso visai užgožti gėrį.

Tas pats Išganytojo palyginimas nurodo nagrinėjimui kryptį :
« Žmonėms bemiegant, atėjo jo neprietelis, pasėjo kviečiuose rau-
giu ir nuėjo sau. Kai želmuo paaugo ir užmezgė vaisių, tuomet
pasirodė ir raugės »12. Jeigu tai padarė « neprietelis », tai ne vienas
gali visiškai nusiraminti — tai kiti kalti dėl visų negerovių. Gal
net pagalvos dar, kad šiuo atveju nieko negalima padaryti: ne-
prietelis lieka neprieteliu. Tereikia tik juos «išgaudyti» ir vėl
sugriš pilna ramybė. Tačiau šv. Augustinas nurodo gilesnį spren-
dimą. Jis viso blogio šaknį mato pačiame žmoguje, sakydamas :

10 + Viešpatie, argi ne gerą sėklą pasėjai dirvoje ? Iš kur gi atsirado
raugiu 7» (Mato 13,27).

1 Mato 13,28.

12 Mato 13,25-26.

104 KUN. A. LIUIMA, S.J. 6*

« Visa. nesantaika — konfliktas glūdi tavyje (iš tavęs kyla, išauga),
nebijok išorinio priešo, nugalėk pirma save, o tuo pačiu įveiksi
ir pasauli (išorinį priešą) » 1?,

Taigi tas «neprietelis » yra ne kas kita, kaip pats žmogus,
jo netvarkomi polinkiai, jo negyvenimas Evangelijos dvasia, jos
išpažinimas tiktai lūpomis, ne širdimi, ne pačiu gyvenimu. Tą
patį sako ir minėtasis palyginimas : « žmonėms bemiegant ». Tatai
nereiškia fizinio miego, bet kaip tik aną dvasinį miegą, kuris gy-
vajai dvasiai yra neįmanomas, su ja nesuderinamas, nes šis mie-
gas yra kaip tik gyvosios dvasios praradimas, jos mirtis. Dvasiai
« bemiegant », tai yra jai nebeveikiant, nebeapsisprendžiant, pa-
lengva menkėja ir iš gyvenimo išnyksta antgamtinis pradas, nors
iš lėto vis labiau stiprėja, įsigali ir išbujoja blogieji polinkiai, pra-
džioje vos pastebimai, kol su laiku pasirodo ir vaisiai.

Gyvoji dvasia turėjo budėti — nuolatos kūrybiškai reikštis,
bet štai ji susnūdo ir užmigo. Šis dvasios « miegas » pasireiškia
pirmiausia formalizmu : išorė pasilieka, tačiau dvasiai « bemiegant »
nebėra turinio, vien tik beprasmė išorė. Iš asmenybių darosi tik
vaikščiojantys automatai, ar jie bus paprasčiausi eiliniai tikintieji,
ar aukštieji hierarchijos asmens. Toks tikėjimo išpažinimas tiktai
lūpomis, ne gyvenimu, veda į atskyrimą religijos nuo gyvenimo
praktikoje. Religija sau, gyvenimas sau. Čia tau, Dieve, čia tau,
šeima, o čia jau man. Tarytum šeima nebūtu paties Dievo nuo-
savybė, nepriklausytu jam, tarytum rūpinimasis šeima nebūtų
kaip tik Dievo valios pildymas, arba būtų galima ja rūpintis neat-
sižvelgiant į Dievo valią, tarytum tas rūpinimasis šeima nebūtų
savojo pašaukimo realizavimas ir savo asmenybės atbaigimas.
Toks šeimos nuo Dievo « atskyrimas » yra neleistinas jos « pasisa-
vinimas », nes atpalaidavęs ją nuo Dievo, palenkia ją savo egoizmui
ir tesirūpina ja pagal savo prigimtinius nusiteikimus.

Šis gyvenimo ir religijos atskyrimas yra kartu ir antgamtinės
srities nuo prigimtinės, dvasinės nuo medžiaginės srities atskyrimas.
Čia malda, poteriai, netgi sakramentai, bet priimti išorinai, forma-
listiškai, be dvasios, nes ji « miega », be įtakos gyvenimui, nors gal
net skrupulingame smulkmeniškume ir iš to kylančiame savimei-
liam pasitenkinime, o po to, « pilnai » atlikus pareigas Dievui, « atsi-
skaičius » su Dievu ir «išsilaisvinus », prasideda kitas naujas gyve-
nimas, gyvenimas pilietinis, gyvenimas sau, gyvenimas šeimai,
gyvenimas tautai, kur Dievui jau nebėra vietos, kur visa daugiau
ar mažiau palenkta naudai ir malonumui. Visko prasmė koncen-

13 4 Conflictus in teipso est; noli timere hostem extrinsecum ; te vince
et mundus est vinctus » (S. AUGUsTINUS, Sermo 57,9; P.L. 38, col. 391).

23 GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 105

truojama į naudą ir malonumą. Pasilieka tiktai daiktai, irankiai,
prekės : ligos ir ligoniai — gydytojui, geležis ir plytos — statybi-
ninkui, prekės — pirkliui, kažkokios bedvasės iškamšos-lėlės —
kunigui, ir visiems viena ta pati didelė beprasmybė širdyje ir
sieloje. Ir gyvena taip tarytum somnambulai. Taip prieinama iki
tikro dua'izmo, gyvenama du gyvenimai be jokio sąlyčio ir savi-
tarpės įtakos : vienas prigimtinis — sau, kitas — Dievui. Šis pasta-
rasis vis labiau silpnėja, menkėja, atrofuojasi ir deformuojasi.
Prigimtinis, medžiaginis, kasdienis darbo gyvenimas telaikomas
vertingu, užtenkamu, nors jis yra be idėjos, be šviesos ir prasmės.
Toks supasaulėjęs asmuo vadovaujasi tik grynai žemiškaisiais
požvilgiais, žemiškaisiais motyvais, yra apsprendžiamas tiktai
žemiškųjų vertybių. Toks krikščionis jaučia, galvoja, vertina,
sprendžia nebe krikščioniškai, bet tarsi pagonis iš stabmeldybės
laikų, vien tik protarpiais, lyg ant tvoros, prikabindamas vieną
ar kitą religini veiksmą, kuri labiau reikia laikyti iš krikščionybės
kilusiu prietaru, negu tikrai religiniu veiksmu, nes jis nebeduoda
gyvenimui prasmės, neapsprendžia ir nevadovauja veikimo, ne-
nustato pasaulėžiūros — palieka visiškai be teigiamos įtakos i
asmenybę 4,

Apie tokius Kristus pareiškia : « Tu sakai : Aš esu turtingas ir
pralobęs ir nieko neprivalau ; o nežinai, kad tu esi nelaimingas ir
apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Tu turi vardą, būk tu esąs
gyvas, ir esi numiręs»5. Prie tokio baisaus išsekimo prieina at-
skyrę dvasini gyvenimą nuo paprasto, kasdienio.

Neveltui ir ne be pagrindo ateismo ir materializmo atsiradime
Vatikano II Visuotinis Susirinkimas tarp kitu priežasčių nurodo
ir pačių krikščionių didelę kaltę 16.

4 ALAIN ENTRALGO, La empresa de ser Hombre, Madridas 1963, 46 psl. ;
« Šita tauta garbina mane lūpomis, o ju širdis toli nuo manęs. Veltui jie
mane garbina, nes moko žmonių mokslų ir isakymu » (Morkaus 7,6-7;
cf. Izaijo 29,13) ; Pastoralinė konstitucija Gaudium et Spes, 13 nr., žr. Acta
Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1034-1035 psl. ; lietuviškas vertimą žr. Bostono
(1967) leidinio 180-181 psl. arba Vilniaus (1968) — 129-130 psl.

5 Apreiškimas 3,17; 3,1.

164 Voce atheismi phaenomena inter se diversa designantur... Sane
gui voluntarie Deum a corde suo arcere et guaestiones religiosas devitare
conantur, dictamen conscientiae suae non secuti, culpae expertes non
sunt; attamen et ipsi credentes guamdam de hoc responsabilitatem saepe
ferunt. Atheismus enim, integre consideratus, non est guid originarium,
sed potius ex diversis causis oritur, inter guas adnumeratur etiam reactio
critica contra religiones et guidem, in nonnullis regionibus, praesertim
contra religionem christianam. GOuapropter inter hac atheismi genesi par-
tem non parvam habere possunt credentes, guatenus, neglecta fidei educa-
tione, vel fallaci doctrinae expositione, vel etiam vitae suae religiosae, mo-

106 KUN. A. LIUIMA, S.J. 8*

Net gi galima sakyti, kad, tam tikra prasme, daugelis krikš-
čioniu yra pirmieji ateistai ir materialistai paneigią tikrąjį Dievą,
iškreipią jo sąvoką, tepripažistą tik, sakytum, kažkoki stabą, kiek
jis yra naudingas jų savimeilės planams realizuoti. Daugelis krikš-
čioniu, negyvenančiu Evangelijos dvasia, kaip tik ir yra, tegu
ne vienintelė, bet greičiausiai pagrindinė priežastis ateizmo ir
materializmo, nes iškreipia Dievo sąvoką, atstumia kitus nuo Dievo,
ji uždengia.

Materializmui kelią paruošė, toliau, ir perdėtas spiritualiza-
vimas, visko, tegu tik teoretinis, sutelkimas į sielos reikalus, kūno
gi reikšmės aplenkimas ir medžiagos nuvertinimas, praktikoje gi
tik jos vertinimas. Žmogus nėra tiktai dvasia ar tiktai medžiaga,
bet yra ir dvasia ir medžiaga Kūrėjo sujungtos į vieną būtybę.
Todėl negali būti pažeista Dievo nustatytoji harmonija nei vienon,
nei kiton pusėn. Negalima skaldyti asmenybę, aplenkti kūną,
rūpintis tiktai siela. Reikia išlaikyti atitinkamą, prigimties nusta-
tytą santykį. Klaidingiems sprendimams yra net kelios galimy-
bės: visiškas dvasios paneigimas — materializmas, arba visiškas
medžiagos paneigimas, jos pasmerkimas, kildinimas iš blogio prado,
priešingo Dievui — spiritualizmas !7. Tai dvi kraštutinės nuo-
monės, seniai Bažnyčios pasmerktos. Tarp šiu dvieju kraštu-
tinumu dar yra kitos santykiu galimybės : minimumas dvasios ir
religijos — tai bus supasaulėjimas, arba minimumas medžiagos —
tai bus savotiškas suangelėjimas. Šalia šių dvieju nepakankamų
sprendimu — natūralizmo ir angelizmo yra tikrasis sprendimas :
tiek dvasiai, tiek medžiagai joms priklausomos vertės teikimas,
medžiagos pelenkimas dvasiai, jos transformavimas, sudvasinimas
per « Dievo vaikų garbės apsireiškimą »!1* iki «naujojo dangaus ir
naujosios žemės »1? sukūrimo Dievo galybe.

ralis ac socialis defectibus, Dei et religionis genuinum vultum potius velare
guam revelare dicendi sint ». Gaudium et Spes, 19 nr. žr. Acta Apostolicae
Sedis, 58 (1966), 1039 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio
186 psl. arba Vilniaus (1968) leidinio — 133-134 psl.

17 U. BrancaI, II Dualismo religioso. Saggio storico ed einologico, Roma
1958; S. PETREMENT, Le Dualisme chez Platon, les gnostigues et les mani-
chėens, Paryžius 1947.

18 « Sutvėrimas su išsiilgimu laukia Dievo vaikų garbės apreiškimo.
Sutvėrimas juk buvo pavergtas tuštybei ne savo valia, bet to, kurs ji
pavergė su viltimi, kad ir pats sutvėrimas bus išlaisvintas iš sugedimo ver-
gijos į Dievo vaiku garbės laisvę. Mes juk žinome, kad visas sutvėrimas
vaitoja ir kenčia skausmus iki šiolei » (Romėnams 8,19-22). Vien tik palie-
čiu ši klausimą, jo nedėstydamas, nes tuo reikalu yra gausi literatūra :

92 GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 107

Nors teorijoje Bažnyčia visuomet skelbė šią harmoniją tarp
medžiagos ir dvasios, tačiau praktikoje gana anksti prasidėjo reikš-
tis Bažnyčios gyvenime disharmonija, ar tai vieno, ar tai antrojo
prado perdėtame pabrėžime. Kiek paskutiniais laikais perdėtai
pabrėžiamas medžiaginis pradas, tiek jau pirmaisiais amžiais pasi-
reiškė perdėtas dvasinio prado iškėlimas. To pasėkoje didesniame
ar mažesniame laipsnyje reiškėsi pagrindinio žmogiškojo pašau-
kimo, dar rojuje gauto uždavinio — užvaldyti žemę *?, apleidimas,
net nebesirūpinant pačiu gyvenimu, vien belaukiant ateinančio
Kristaus, pasirodančio debesyse, atnešančio atlyginimą ir dan-
gaus laimę — paruzija 2. Tikrovėje toji laimė bus, tačiau tuo

A. M. DuBaRLE, Le gėmissement des crėatures dans Vordre divin du cosmos
(Rom 8,19-22), žr. Revue des sciences philosophigues et thėologigues, 38 (1954),
445-465 psl.; P. BoNNARD, Crėation ei nouvelle crėation dans le Nouveau
Testament, žr. Foi et Vie, 58 (1959), 18-32 psl.; A. FRANK-DuUgUEsSNE, Cos-
mos et gloire. Dans guelle mesure Vunivers physigue a-t-il part d la gloire fu-
ture ? Paryžius 1947; S. LyonwET, La Rėdemption de V Univers, žr. Lumiėrė
et Vie, 48 (1960), 6-27 psl. ; H. M. BrEDERMANN, Die Erlosung der Schėpfung
beim Apostel Paulus, Wūrzburgas 1940; F. J. ScniERsSE, Verkeissung und
Heilsvollendung, Mūnchenas 1955; J. SoHILDENBERGER, Verheissung und
Erfūllung, žr. Biblica, 24 (1943), 107-124 ir 205-230 psl. ; W. KūNNETE, Theo-
logie der Aufersiehung, Mūnchenas *1951; A. BRUNNER, Eine neue Schūp-
Jung, Paderborn 1952.

19 « Tuomet sėdintis soste tarė: Štai aš darau visa nauja» (Apreiš-
kimas 21,5). « Tuomet aš mačiau naują dangu ir naują žemę; nes pirmasis
dangus ir pirmoji žemė nuėjo, ir jūros jau nebebuvo. Aš, Jonas, mačiau
šventąji miestą, naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo,
prisirengusią, kaip sužieduotinę, papuoštą savo sužieduotiniui» (Apreis-
kimas 21,1-2). Tuo klausimu literatūros: H. CoRBIN, Terre cėleste et corps
de rėsurrection, Paryžius 1960; A. FEumLLET, La demeure cėleste et la
destinė des chrėtiens, žr. Recherches de science religieuse, 44 (1956), 161-192
ir 360-402 psl.; H. BrETENKHARD, Die himmlische Welt im Urchristentum
und Spūtjudentum, Tūbingenas 1951.

20 Pradžios 1,28; L. DaLoz, + Soumetire la terre...+, Paryžius 1964;
J. GurLLET, Devoir d'ėtat et attente dų Royaume de Dieu, žr. Christus, 8 (1961),
6-23 psl. ; Gaudium et Spes, 39 ir 57 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966),
1056-1057 ir 1077-1079 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio
207-208 ir 232-234 psl. arba Vilniaus (1968) — 149 ir 167-168 psl.

1 E. GaissER, Das Problem der Parusieverzėgerung in den synoptischen
Evangelien und in der Apostelgeschichte, Tūbingenas 1957; W. MicHAELIS,
Kennen die Synoptiker eine Verzūgerung der Parusie ? žr. Synoptische Stu-
dien: Festschrift A. Wikenhauser, Miinchenas 1953, 107-123 psl.; O. CULLMANN,
Parusieverzėgerung und Urchristenium, žr. Theologische Literaturzeitung,
83 (1958), 1-12 psl.; J. KėoRNER, Endgeschichthiche Parusieerwartung und
Heilsgegenwart im Neuen Testament, žr. Evangelische Theologie, 14 (1954),
177-192 psl.; F. TrmLLMANN, Wiederkunfi Christi nach den Paulinischen
Briejen, Freiburg im Breisgau 1909; M.-E., BorsMaRD, Le retour du Christ.

108 KUN. A. LIUIMA, S.J. 10*

tarpu ją reikia pašaukimo įvykdymu realizuoti, išaugti, pagal Dievo
planą, iki pilno amžiaus subrendimo ?ž, per dalyvavimą Dievo pri-
gimtyje *? iki visiško supanašėjimo su Kristumi, iki antrojo « Tu »,
su kuriuo Dievas galėtų santykiauti kaip su sau lygiu.

Kai paruzija yra laukimas greit įvyksiančio Kristaus pasiro-
dymo, arba sugrįžimo garbėje, tai jai gimininga eschatologija **
yra tikėjimas ir laukimas laiko pabaigoje visatos atbaigimo ir per-
mainymo realizavimo, kada apsireikš Dievo garbė visoje kūrini-
joje. Ir tai ne kokio visiškai naujo, bet jau dabar gyvenamo die-
viškojo gyvenimo, pagal šv. Jono evangelisto išsireiškimą : « Myli-
miausieji, dabar mes esame Dievo vaikai; bet dar neapsireiškė,

žr. Lumiėre et Vie 11 (1953), 53-76 psl.; E. WaLTER, Das Kommen des
Herrn, Freiburg im Breisgau 1942-1947, du tomai.

* 4 Jis tai vienus davė apaštalus, kitus pranašus, kitus evangelistus,
kitus ganytojus ir mokytojus daryti šventuosius tobulus, tarnystės darbui,
Kristaus kūnui statyti, iki visi pasieksime tikėjimo vienybę, pilną žmogaus
subrendimą, Kristaus pilnybės amžiaus saiką » (Efeziečiams 4.11-13).

** « Mus pašaukė savo garbe ir galybe, ir per jį dovanojo mums didžiau-
sius ir brangiausius pažadus, kad jūs jais pasidarytumėte dieviškos pri-
gimties dalyviai» (1 Petro 1,3-4). « Dignitatis humanae eximia ratio in
vocatione hominis ad communionem cum Deo consistit. Ad colloguium
cum Deo iam inde ab ortu suo invitatur homo : non enim existit, nisi guia,
a Deo ex amore creatus, semper ex amore conservatur ; nec plene secundum
veritatem vivit, nisi amorem illum libere agnoscat et Creatori suo se com-
mittat » (Gaudium et Spes, 19 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1038-
1039 psl., lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 185 psl. arba Vil-
niaus (1968) — 133 psl.).

“ Čia neliečiu eschatologijos klausimo, pasitenkinu tik nurodymu
gausios literatūros: H. D. WeNDLAND, Die Eschatologie des Reiches Gottes
bei Jesus, Giūtersloh 1931; F. GUNTERMANN, Die Eschatologie des heiligen
Paulus, Mūnsteris 1932; J. DaNIĖLOU, Christologie et Eschatologie, žr. A.
GRILLMEIER ir H. BacaT, Das Konzil von Chalkedon, III t., 269-286 psl. ;
J. KėRNER, Eschatologie und Geschichte, Hamburgas 1957; R. BuULTMANN,
Geschichte und Eschatologie, Tūbingenas 1957; J. MouRoux, Le mystėre du
temps, Paryžius 1962; N. BERDIAJEV, Essai de Mėtaphysigue eschatologigue,
Paryžius 1946; H. OrT, Eschatologie, Versuch eines dogmatischen Grund-
risses, Zūrichas 1958; M. Scamaus, Das Eschatologische im Christentum,
žr. Aus der Theologie der Zeit, Regensburgas 1948, G. STARLING, Zum Pro-
blem der johannūischen Eschatologie, žr. Zeitschrift fūr die Neutesiamentliche
Wissenschaft und die Kunde der ūlieren Kirche, 33 (1934), 225-259 psl.,
C. STEUERNAGEL, Die Sirukturlinien der Entwicklung der jidischen Escha-
tologie, žr. Festschrift A. Bertholet, "Tūbingenas 1950, 479-487 psl., P. ALT-
Haus, Die leizien Dinge, Gūtersloh 51956, H. E. HENGsSTENBERG, Der Leib
und die leizten Dinge, Regensburgas 1955, A. Ricm, Die Bedeutung der Es-
chatologie fūr den christtichen Glauben, Zūrichas 1954, F. HormsTRoM, Daa
eschatologische Denken der Gegenwari, Gūtersloh 1936; L. BoRos, Le Christ
devant nous. Etudes sur Ueschatologie chrėtienne, Paryžius 1967.

11* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 109

kas būsime. Mes žinome, jog, kada pasireikš, būsime į jį panašūs,
nes mes matysime, kaip jis yra » *š.

Savaime aišku, kad eschatologija turi savo reikalavimus ir
uždaviniui apvaldyti žemę duoda tam tikrus nurodymus, kad
inkarnacija ir eschatologija reikštusi harmonijoje ?*. Bent dali tu
reikalavimų inkarnacijos atžvilgiu išreiškė šv. Paulius : « Štai ką
aš sakau, broliai: Laikas yra trumpas; lieka ir tiems, kurie turi
žmonas, būti taip, lyg kad ju neturėtu; kurie verkia, kaip kad
neverktu; kurie džiaugiasi, kaip kad nesidžiaugtų; kurie perka,
kaip kad nieko neturėtu ; kurie naudojasi šiuo pasauliu, kaip kad
nesinaudotų ; nes šio pasaulio išvaizda praeina »*7. O kitoje vie-
toje dar priduria : « Nes čia mes neturime pastovios buveinės (ma-
nentem civitatem), bet siekiame būsimosios » ?8.

Šitas teisingas šv. Pauliaus įspėjimas amžiu bėgyje ne visuo-
met buvo autentiškai suprastas. Dažnai praeityje daugiau ar
mažiau buvo pabrėžiamas dvasinis tikslas, raginama rūpintis sielos
išganymu. Tokiu būdu atsirado savotiškas tarsi dualizmas : labai
užakcentuotas «dūšios išganymas»— unum necessarium — vie-
nintelis būtinas dalykas *?, tarytum visa kita tebūtų tik bereikšmis

* I Jono 3,2. Tą pačią minti randame ir pas šv. Pauliu: žr. I Korin-
tiečiams 13,12; Pilypiečiams 3,20-21; Efeziečiams 2,19-20.

* B. BesRET, Incarnation ou eschatologie? Paryžius 1964 (Col. Ren-
contres 66); C. Duguoc, Eschatologie et rėalitės terrestres, žr. Lumičre et Vie,
50 (1960), 4-22 psl., P. RovinLARD, Des hommes gui attendent : Eschatologie
et vie chrėtienne, žr. Vie Spirituelle, 107 (1962), 368-378 psl.; H. BacanT,
Welinūhe oder Weltdistanz ? Frankfurt am Main 1962.

2? 1 Korintiečiams T1,29-31. Tačiau žemiškosios gėrybės turi vertę.
Apie tai žiūrėk: G. B. MoNTINTI, II chrisiianesimo e il Benessere temporale,
Milanas, Ufficio Studi Arcivescovili, 1963; O.-A. RiBurT, O. P., Valeur spirituel
du profane: Les ėnergies du monde et Vexigence religieuse, Paryžius 1963; C.V.
TRUHLAR, Futte du monde et conscience chrėtienne d'aujourd'hui, Roma 1961;
G. Tais, Thėologie des rėalitės terrestres, Paryžius, I t.21946, II t. 1949; G.Taus,
Transcendance ou Incarnation: Essai sur la conception du christianisme, Liu-
venas 1950; A. MacEINA, Saulės Giesmė, Brooklynas 1954. Gerai visiems
žinoma šv. Pranciškaus Asyžiečio Saul's Giesmė ir jo mistinė brolystė su
visais kūriniais. Kad ir kitokiame stiliuje, bet panašiame nusiteikime yra
Teilhard de Chardin Himnas Medžiagai, kurį jis deda į pranašo Elijo lūpas,
pirm negu jis buvo ugninio vežimo pakeltas į dangų. Štai viena to himno
strofa : « Bėnie sois-tu, universelle Matiėre, Durėe sans limites, Ether sans
rivages, — Triple abime des ėtoiles, des atomes et des gėnėrations, — toi
gui dėbordant et dissolvant nos ėtroites mesures nous rėvėles les dimen-
sions de Dieu» (TErILHARD DE CHARDIN, Hymne de VUnivers, Paryžius
1961, 71-74 psl.).

2 Žydams 13,14.

22 „ Morta, Morta, sielojiesi ir esi susirūpinusi daugeliu dalykų, o reikia
tik vieno. Marija pasirinko geriausią dalią, kuri nebus iš jos atimta » (Luko
10,41-42).

110 KUN. A. LIUIMA, S.J. 12*

ir beprasmis priedas. Panašiu tekstu *? įtakoje, įsigalėjo vis didesnis
teoretinis dvasios ir jos reikalu vertinimas ir aukštinimas, o medžia-
gos ir paties gyvenimo reikalu nuvertinimas, kone paneigimas,
tarytum tatai būtu ne iš Dievo, bet iš kažkokio piktojo prado.

Suvargusioje ir skurdo kankinamoje minioje, bet išsiilgusioje
geresnio, šviesesnio rytojaus, juntančioje savo žŽmogiškąji kilnumą,
šitie pamokymai rado gilu atbalsi, skambėjo viliojančiai, davė
stiprybės ir kantrybės kasdienio vargo bangose.

Tačiau šalia tos gražios teorijos, pats gyvenimas ir jo praktika
ėjo kitu keliu. Vis labiau įsigalėjo medžiagos ir turto vertinimas,
prie jo priskretimas, vis didesnis visko medžiagai palenkimas ;
dvasinio gi prado vis didėjantis apleidimas, jo visiškas užgoži-
mas?! žemiškuose reikaluose. Toks iškreiptas rūpestis « dūšios
išganymu » privedė prie to išganymo supratimo visiško iškreipimo,
apleidimo ir pagaliau net paneigimo. Perdėtas eschatologizmas per
angelizmą privedė prie praktinio materializmo.

Bet yra dar kažkas daugiau. Tiek jau pažengus — nukrikš-
čionėjus, Evangelijos tiesa nebepriimama su kūdikio nuoširdumu,
tegu toji tiesa bus dieviškasis Apreiškimas, bet ieškoma būdų savo
poelgiams pateisinti, savo nuomonei apginti, savo išmislams pra-
vesti, savo menkystei paslėpti. Jie Dievo išminti pakeitė savąja
išmintimi ir ja ne tik nori vadovautis, bet ir pačiam Dievui pri-
mesti **. Dievas turi taikintis prie ju norų ir užmačių. Tokie
fariziejai dvasini turinį sutelkia į katalogus ir ieško būdų ne kaip
tą dvasini turinį įgyvendinti, juo apsispręsti ir pagal jį gyventi,
bet tik kaip to turinio išvengti, kiek jis savimeilei nėra parankus,
kaip pro tas « kliūtis » pralysti.

*0 „ Nekraukite sau turtu žemėje, kur rūdis ir kandis gadina ir kur
vagys iškasa ir vagia, bet kraukite sau turtus danguje, kur nei rūdys, nei
kandys negadina ir kur vagys neiškasa ir nepavagia. Nes kur tavo turtas.
ten ir tavo širdis » (Mato 6,19-21). Ir kitoje vietoje: « Kas nori eiti paskui
mane, tegu pats savęs išsižada, tegu ima savo kryžiu ir teseka mane. Nes,
kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją; o kas prapuldytu savo gyvybę
dėl manęs, atras ją. Nes ką padėtu žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį,
o savo sielai kęstu nuestolį ? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo garbėje
su savo angelais, ir tuomet jis atsilygins kiekvienam, žiūrėdamas jo darbu »
(Mato 16,24-27; cf. Morkaus 8,35-37; Luko 9,23-25).

2 Mato 13,3-23; Luko 8,4-15; Morkaus 4,3-20.

32 4 Nes Dievo rūstybė pasireiškia iš dangaus kiekvienoje bedievystėje
ir neteisybėje tu žmonių, kurie Dievo tiesą laiko neteisybėje... Nes, pažinę
Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir nedėkojo; savo mintyse pasidarė
tušti, ir neišmintinga ju širdis aptemo. Tardamies esą išmintingi, pasidarė
paiki » (Romėnams 1,18-23 ir visas 1-2 skyrelis). Ta pati mintis, kad tokie
asmens gudrūs ir išmintingi yra tik savo paties akyse, ne objektyviai, ne

13* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 111

Todėl Kristus tiesiog į akis juos apkaltino : « Jūs gražiai mo-
kate niekais paversti Dievo įsakymą palaikyti savo padavimui » 33;
o tas padavimas yra ne kas kita, kaip ju pačiu nuomonės, išmislai
savanaudiškumui apsaugoti.

Visai nenuostabu, kad paskutiniame susikirtime su farizie-
jais, Kristus tiek kietai, negailestingai pasmerkia ju suktumą,
veidmainiškumą, apgavystę?i. Iš tikro, tai jau nebe augimas,
o dvasinis džiūvimas, ne išsiskleidimas, o sugargažėjimas ir dva-
sinis sukalkėjimas; dar daugiau, tai yra patyčios iš Dievo, jo
gundymas ir savęs apgaudinėjimas.

Pradėjus eiti šiuo pakalnės keliu, nebėra sustojimo. Iškrei-
piamos sąvokos, subanalinamas dvasinis gyvenimas, viskas supro-
fanuojama — ezsacrantur omnia — iškreipiama net Dievo sąvoka,
nes ji «perdirbinėjama » pagal savuosius išmislus. Jau einama

Dievo, pakartotinai yra išreikšta jau Senajame Testamente: « Via stulti
recta in occulis eius » (Patarliu 12,15); « Est via guae videtur homini recta,
et novissima eius ducunt ad mortem » (Ten pat 16,25); « Omnis via viri
recta sibi videtur, appendit autem corda Dominus » (Ten pat 21,2).

3 Morkaus 7,9. Dar plačiau randame tai išreikšta kitoje vietoje : « Ko-
dėl ir jūs peržengiate Dievo paliepimą dėl savo padavimo ? Juk Dievas
yra pasakęs: Gerbk tėvą ir motiną; ir: Kas keiktu tėvą ar motiną, mirte
tenumiršta. Jūs gi sakote: kas tik sakytu tėvui ar motinai: Dovana te-
būnie [tai yra tie dalykai paskirti šventyklai], kas tau iš manęs būtų nau-
dinga, jis galės negerbti savo tėvo ir savo motinos. Taip jūs nieku paver-
tėtė Dievo paliepimą dėl savo padavimo. Veidmainiai, gerai apie jus pra-
našavo Izaijas, sakydamas: Šita tauta mane gerbia lūpomis, o ju širdis
toli nuo manęs. Bet jie veltui garbina mane, mokydami žmoniu mokslu
ir įsakymu » (Mato 15,3-9). Ir kitoje vietoje: « Vargas jums, aklieji vadai,
kurie sakote: Kas nors prisiekė šventykla, tai niekai, o kas prisiekė šven-
tyklos auksu, turi pareigą. Paiki ir akli! Nes kas didesnis, auksas ar
šventykla, kuri pašventina auksą ? Ir kas tik prisiekė altoriumi, tai niekai,
o kas prisiekė ant jo esančiąja dovana, turi pareigą. Akli! Nes kas dides-
nis, dovana ar altorius, kuris pašventina dovaną ? Taigi, kas prisiekia alto-
riumi, prisiekia juo ir visais ant jo esančiais dalykais. Ir kas nors prisiekia
šventykla, prisiekia ir tuo kas jojo gyvena. Ir kas prisiekia dangumi, pri-
siekia Dievo sostu ir tuo, kas jame sėdi» (Mato 23,16-22).

* + Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, nes jūs ryjate
našlių namus, kalbėdami ilgas maldas... Vargas jums, Rašto žinovai ir
fariziejai, veidmainiai, kurie duodate dešimtinę iš mėtos, krapu ir kmynu,
o apleidžiate svarbesnius istatymo dalykus, teisingumą, pasigailėjimą ir
ištikimybę... Akli vadai, kurie iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį.
Vargas jums, Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, kurie kuopiate, kas
yra iš viršaus taurės ir dubens, o viduje esate pilni plėšrumo ir nešvarumo...
Vargas jums Rašto žinovai ir fariziejai, veidmainiai, nes jūs panašūs į pa-
baltintus kapus, kurie iš oro pusės rodosi žmonėms labai gražūs, o viduje
pilni mirusiųjų kaulų ir visokių puvėsių. Taip ir jūs iš viršaus, tiesa, rodo-
tės žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo » (Mato
23,14-28).

112 KUN. A. LIUIMA, S.J. 14*

visiškai savais keliais, užmerkiamos akys tiesai, užkemšamos ausys
Dievo žodžiui ir sąžinės balsui. Prieinama iki obcaecatio mentis ir
obduratio cordis — protinio apakimo ir širdies užkietėjimo *. Tai
jau paskutinis perversijos laipsnis. Tai nuodėmė, apie kurią Kris-
tus sako, kad nebus atleista nei šiame, nei būsimame pasaulyje 39,
nes tai yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią, tai yra nenoras prisi-
pažinti klydus ir užsispyręs klaidos gynimas.

Dar daugiau, ne tik užkietinama širdis ir apanka protas, bet
tokiame susiaurėjime didėja fariziejiškas uolumas, kuris, tik pikta
skleidžia kaip sako Kristus: « Vargas jums, Rašto žinovai ir fari-
ziejai, veidmainiai, nes jūs apeinate jūrą ir sausumą vienam nau-
jatikiui padaryti ir, kai jis padarytas, jūs darote iš jo pragaro
sūnų dvigubai taip piktą kaip jūs »*7.

3 « Todėl ji. negalėjo tikėti, nes Izaijas dar yra pasakęs: Jis apakino
ju akis ir sukietino jų širdis, kad nematytu akimis ir nesuprastų širdimi,
kad neatsigręžtu, ir aš ju nepagydyčiau » (Jono 12,39-40). Tai aliuzija i
Izaijo 6,9-10.

Šv. Bernardas šitaip charakterizuoja užkietėjusią širdį: + Ouid ergo
cor durum ? Ipsum est guod nec compunctione scinditur, nec pietate molli-
tur, nec movetur precibus: minis non cedit, flagellis duratur. Ingratum
ad beneficia est, ad consilia infidum, ad judicia saevum, inverecundum ad
turpia, impavidum ad pericula, inhumanum ad humana, temerarium in
divina, praeteritorum obliviscens, praesentia negligens, futura non provi-
dens. Ipsum est cui praeteritorum, praeter solas injurias, nihil omnino
praeterit ; praesentium nihil non perit; futurorum nulla, nisi forte ad ulci-
scendum, prospectio seu praeparatio est. Et ut brevi cuncta horribilis mali
mala complectar, ipsum est guod nec Deum timet, nec hominem reveretur »
(S. BERNARDUS, De consideratione, lib. 1, cap. 2, nr. 3: P.L. 182, col. 730-
731).

Todėl Psalmistas ispėja neužkietinti savo širdžiu Dievo balsui : + Hodie
8i vocem eius audieritis, nolito obdurare corda vestra sicut in irritatione,
secundum diem tentationis in deserto, ubi tentaverunt me patres vestri,
probaverunt me, et viderunt opera mea. Guadraginta annis offensus fui
generationi illi; et dixi: Semper hi errant corde. Et isti non cognoverunt
vias meas ; et iuravi in ira mea : Si introibunt in reguiem meam » (Psalmus
94,8-11). Cf. šv. Pauliaus komentarą ir jo dėstymą Žydams 3,8-4, ir 13).

* „ Todėl aš sakau jums: Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus
žmonėms atleisti; o piktžodžiavimas prieš Dvasią nebus atleistas. Ir kas
nors taria žodi prieš Žmogaus Sūnu, jam bus atleista; o kas kalba prieš
Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame pasaulyje, bei būsimame +
(Mato 12,31-32; cf. Luko 12,10-12).

37 Mato 23,15. Ir nenuostabu, nes jie, pagal šv. Pauliaus liudijimą,
rūpinasi Dievu, tik ne taip kaip pridera, ne pagal Dievo išminti, o pagal
savo išmislus : « Nes aš apie juos liudiju, kad jie uoliai rūpinasi Dievu, bet
ne taip, kaip reikalauja tikras žinojimas. Nes nepažindami [nes jau nebe-
nori pažinti tiesos, užmerkia jai akis] Dievo teisybės ir norėdami pasta-
tyti savąją [Dievo gi atmesdami], jie nepasidavė Dievo teisybei [ją atmetė] »
(Romėnams 10,2-3).

15* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 113

Taip fariziejiškame aklume jie prieina iki to, kad Dievo vardu
persekioja tikinčiuosius ir Dievo siustuosius pasiuntinius. Ne tik
persekioja, bet juos žudo ir, kas nuostabu, savo apakime tariasi
tuo Dievui tarnaują : « Tai aš jums kalbėjau, kad nesipiktintumėte.
Jie išmes jūs iš sinagogu ; bet ateina valanda, kad kiekvienas, kurs
jus užmuš, tarsis tarnaująs Dievui. Tai jie jums darys, nes ne-
pažino Tėvo, nė manęs »38. Šio nusiteikimo jie laikosi labai ryž-
tingai. Kas priešinasi jų nusistatymui, tegu tai bus pats Dievo
Sūnus, jie šaukia: « Tebūna prikaltas ant kryžiaus... Jo kraujas
teesie ant mūsų ir ant mūsų vaikų »3?. «Štai jūsų karalius. Bet
jie sušuko : Šalin ji, šalin ! ant kryžias jį ! Pilotas jiems tarė: Ar
aš turiu prikalti ant kryžiaus jūsų karalių? Vyriausieji kunigai
atsakė: Mes neturime karaliaus, tiktai ciesoriu » 10,

Gal ne vienas nusistebės, kam čia tas fariziejizmas, kam visos
šios Šventraščio citatos: juk tai seniai praėję laikai, nebėra nei
fariziejų, nei sadukiejų ar kitų visokių praeities partijų. Kam ši
praeities istorija ? Ką ji bendro turi su mūsų dienų gyvenimu *
Tiesa, kad nėra mūsu laikais farizieju, bet taip pat tiesa, labai
didelė tiesa, kad paliko iki mūsų laikų dvasia, Evangelijoje fari-
ziejizmu pavadinta, besireiškianti įvairiu įvairiausiomis formomis
ir įvairiausiomis dozėmis ir atošvaistėmis. Kaip tik ši Evangelijos
pavaizduotoji fariziejizmo dvasia ir yra didžiausias gyvosios dva-
sios priešas ir jos žlugdytojas. Tai du kraštutiniai poliai. Šitoji
gi fariziejizmo dvasia reiškiasi be išimties pas visus, tegu gal labai
nedidelėje dozėje, nes nuolatos tvarkoma, persekiojama, taisoma.
Tačiau savaime niekas nėra nuo jos apsaugotas, « apdraustas »,
joks postas, joks hierarchinis poaukštis. Priešingai, tie postai,

38 Jono 16,1-3. Tiek svarbus šis prieštaravimas, kad pakartotinai jis
pabrėžiamas Evangelijoje: « Jie pakels prieš jus savo rankas ir persekios,
paduos jus į sinagogas ir į kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdovus dėl
mano vardo... Jūs būsite iduoti gimdytoju, broliu, giminiu ir prietelių, ir
kai kuriuos jūsų nužūdys. Jūs būsite visu nekenčiami dėl mano vardo »
(Luko 21,12-17) ; «+ Saugokitės žmoniu ; nes jie paduos jus teisti susirinkimams
ir plaks jus savo sinagogose... Taigi brolis išduos broli mirti ir tėvas sūnu ;
vaikai sukils prieš gimdytojus ir juos nužūdys. Jūs būsite visu nekenčiami
dėl mano vardo» (Mato 10,17-22; cf. Morkaus 13,9-13). « Žalčiai, angiu
veisle, kaip jūs ištrūksite nuo pragaro teismo ? Todėl aš siunčiu pas jus
pranašu, išmintinguju ir Rašto žinovu ; vienus ju jūs užmušite ir prikalsite
ant kryžiaus, kitus plaksite savo sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki
miestui, kad ant jūsu kristu visas nekaltas kraujas, išlietas žemėje, pradėjus
teisiojo Abelio krauju iki kraujui Barakijo sūnaus Zakarijo, kurį jūs užmu-
šėte tarp šventyklos ir altoriaus » (Mato 23,33-35; cf. Luko 11,49-52).

32 Mato 27,23-25.

*0 Jono 19,14-15.

114 KUN. A. LIUIMA, S.J. 16*

kaip rodo Šventraščio tekstai, yra dar labiau išstatyti fariziejizmo
pasireiškimui ir įsigalėjimui gyvenime.

Ne tik neimanoma nupasakoti kelio, kaip visa tai ivyko, bet
net schematiškai nurodyti krypti. Tiek visa individualu, skirtinga.
Bet nėra nė reikalo. Užtenka tik suminėti keletą įspėjimu iš
Šventojo Rašto, tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento, kaip, pa-
vyzdžiui, pranašo Jeremijo įspėjimą dėl visas ribas peržengusio
blogio *!, arba šv. Pauliaus papeikimą korintiečiams, kurie net
eidami Komunijos, vieni apsiryja, kai tuo tarpu kiti alksta *,
arba Išganytojo palyginimą apie pokyliaujantį turtuoli ir vargšą
prie jo durų, negaunantį nė nuo stalo kritusių trupinių“. Šie
įspėjimai praktiški visais laikais.

Nepalyginamai toliau siekia, negu neturtas, skurdas, socialinės
neteisybės, žmogaus kilnumo pažeidimas. Nuo praėjusio šimtme-
čio vis labiau įsigalinti pramonė ir mūsu laikais kulminuojanti
technologija bei masinė gamyba pareikalvo didelės duoklės. Tegu
ekonominis gerbūvis yra daug didesnis, tačiau daugelio dvasinis
gyvenimas palenktas medžiagai, visiškai skursta. Reiškiasi savo-
tiškas nuasmeninimas, sumasinimas, asmens pavergimas me-
džiagai *. Tačiau daug skaudesnis ir pavojingesnis žmogaus kil-
numo pažeidimas yra kylantis iš jau nusakytos fariziejiškos dva-
sios. Kai pirmuoju atveju asmens kilnumą pažeidžia medžiaginės

*1 + Nes mano tautoje radosi bedievių [be sąžinės, nedorėliu žmonių,
lot. impii, prancūziškai mėchanis, malfaisants], kurie tykoja kaip paukšti-
ninkai, stato kilpų ir žabangų žmonėms sugauti. Kaip tinklas pilnas paukš-
čių, taip jų namai pilni vyliaus ; todėl jie pasidarė dideli ir pralobo ; jie
nutuko ir suriebėjo ir pikčiausiai peržengia mano žodžius. Jie negina
našlės bylos, netvarko našlaičio bylos ir nedaro teisybės beturčiams. Argi
dėl to aš nelankysiu, sako Viešpats, arba ar mano siela nekeršys tokiai
tautai ? Baisių ir nuostabiu dalykų buvo daroma šalyje: pranašai prana-
šavo melą, ir kunigai plojo rankomis, ir mano tauta tai mėgo » (Jeremijo
5,26-31).

* 4 Taigi, jums sueinant į vieną vietą, jau tai nereiškia Viešpaties va-
karienę valgyti, nes kiekvienas pirma ima valgyti savo vakarienę; ir taip
vienas alksta, o kitas apsiryja. Argi jūs neturite namu, kad ten valgytu-
mėte ir gertumėte ? arba ar niekinate Dievo Bažnyčią ir gėdinate tuos,
kurie nieko neturi? (1 Korintiečiams 11,20-22).

* + Buvo vienas turtingas žmogus, kurs vilkėdavo purpuru ir ploniausia
drobe ir kasdien puikiai pokyliavo. Buvo taip pat vienas elgeta, vardu
Lozorius, kurs gulėjo pas ano duris, pilnas vočiu, ir geidė pasisotinti kren-
tančiais nuo turtuolio stalo trupiniais, bet niekas jam neduodavo. Šunys
ateidavo ir laižydavo jo votis» (Luko 16,19-21).

“ Ši požvilgiu aplenkiu. Tuo klausimu plačiai yra rašęs P. MaAL-
DEIKIS, Moderniosios pažangos problemos, žr. L. K. M. Akademijos Metraštis,
II t., Roma 1966, 1-143 psl.; žr. taip pat ir A. Liuima, S.J., Moderniosios
pažangos problemu klausimu, Ten pat, 329-351 psl.

17* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 115

sąlygos, neasmeninė aplinka, čionai gi jau pats krikščionis, kaip
asmuo ir tai ne kokiu eiliniu požvilgiu, bet paliečia kaip tik pati
krikščioniškąji žmogaus kilnumą, nes asmenį vertina nebe pagal
sielą, jos panašumą į Dievo paveikslą, jos gyvenimą Dievo malone,
brolystę Kristuje, bet tik pagal išorinį apdarą, skurdžią medžia-
ginę padėtį. Apie tai įspėja jau šv. Jokūbas apaštalas: « Mano
broliai, tikėjimas į mūsų garbės Viešpatį Jėzų Kristu yra nesude-
rinamas su žiūrėjimu asmenu. Nes jei į jūsu susirinkimą ieina
žmogus, turis aukso žiedą, skaisčiais rūbais, įeina taip pat ir be-
turtis suteptu apdaru, ir jūs žiūrite į tą, kurs apsivilkęs puikiais
rūbais, ir jam sakote: Tu sėskis čia gražiai, o beturčiui sakote :
Tu stovėk tenai, arba sėskis prie mano pakojo ! tai argi jūs neda-
rote skirtumo patys savyje ir ar nepasidarėte teisėjai neteisingomis
mintimis ? Klausykite, mano mylimiausieji broliai, ar ne betur-
čius šiame pasaulyje išrinko Dievas, kad jie būtų turtingi tikėjime
ir tėvainiai karalystės, kurią Dievas pažadėjo jį mylintiesiems ?
Jūs gi paniekinote beturtį. Ar ne turtingieji slegia jus savo galybe
ir ar ne jie tampo jus i teismus * Ir ar ne jie piktžodžiauja gerajam
vardui, kuriuo jūs vadinami ? Jei tačiau jūs vykdote karališkąjį
įstatymą, einant Raštu: Mylėsi savo artimą, kaip pats save, jūs
gerai darote. Bet jei jūs žiūrite asmens, jūs darote nuodėmę,
ir esate istatymo peikiami kaip peržengėjai. Kas nors laikytų
visą įstatymą, o nusikalstų vienu dalyku, tas yra kaltas visais » 9.

Ir ne tik neturtingo nevertinimas, neatsižvelgimas i jį, viso
dėmesio sutelkimas į turtingąjį, bet taip pat turto, garbės sau ieš-
kojimas, iki visiško evangeliškosios dvasios praradimo. Jau XII
amžiuje šv. Bernardas smarkiai įspėjo popiežių Eugeniju III, pra-
skleidus savo purpurinius apdarus, pro visas iliuzijas ir tuštybes,
blaiviai pažvelgti i savo sielos nepagydomą žaizdą“. Tačiau
nors seniai denuncijuota ir pasmerkta tuštybė, iš turtų kylanti ir
šalia jų klestinti, vis labiau įsigalėjo ir aukštuosiuose hierarchijos

“ Jokūbo 2,1-10.

* „ Nec modo guid natus, sed et gualis natus, oportet attendas, si non
vis tuae considerationis fructu et utilitate fraudari. Tolle perinde nunc
haereditaria haec perizomata ab initio maledicta, dirumpe velamen folio-
rum celantium ignominiam, non plagam curantium. Dele fructum fugacis
honoris hujus, et male coloratae nitorem gloriae, ut nude nudum conside-
res, guia nudus egressus es de utero matris tuae (Job 1,21). Numguid
infulatus ? numguid micans gemmis, aut fAloridus sericis, aut coronatus pen-
nis, aut suffarcinatus metallis ? Si cuncta haec, veluti nubes guasdam matu-
tinas, velociter transeuntes et cito pertransituras, dissipes et exsufHes a
facie considerationis tuae, occurret tibi homo nudus, et pauper, et miser,
et miserabilis; ... homo natus ad laborem (Job 5,7) et non ad honorem »
(S. BERNARDUS, De consideratione, lib. II, cap. 9, nr. 18: P.L. 182, col. 753).

116 KUN. A. LIUIMA, S.J. 18*

atstovuose. Daugybė dokumentu“? rodo tą dideli veržimąsi į
paaukštinimus ir i tu paaukštinimų ženklus arba kaip tai vadinama
pūliuojančia ir chronine žaizda, išlikusia iki mūsu laikų. Tuštybių
tuštybė, kaip tai įsakmiai nurodo P. Winninger savo knygoje 43. Ši
tuštybė eina dar toliau, net dvasinius dalykus subanalina, nudvasina
ir sumaterialina. Tai pasireiškia kai kuriuose garbės ženkluose —
ordinuose, kaip Kristaus Grabo riteriu arba Kristaus ordinas *?.

Tokio turtu vertinimo, tokio širdies sukietėjimo, tokios tuš-
tybės akivaizdoje iš vienos pusės, ir iš antros pusės, prisiminus
tiek ilgai išlikusią vergiją, o dar ilgiau baudžiavą, prisiminus « Die-

*7 Jų išvardina tuo reikalu visą dešimti (nuo 1659 metu, tai yra viduti-
niškai po dokumentą kas 24 ar 25 metai) Pijus X savo Motu proprio doku-
mente Inter multiplices curas, žr. Acta Sanctae Sedis, 37 t., Roma 1904-1905,
491-492 psl.

*6 Išvardijęs bažnytiniame dokumente (Prsaus X Motu proprio Inter
multiplices curas žr. Acta Sanctae Sedis, 37 t., Roma 1904-1905, 491-
512 psl. Dokumentas 1905 metu, vasario 21 dienos) protonotaru privile-
gijas, visus ju siūlelius, raištelius ir kūtelius bei jų spalvas, « Ouf: — nusi-
purtydamas sušunka autorius — Il s'agit, n'oublions pas, — tęsia jis, —
d'un rėglement restrictif visant A rėprimer des abus! il date du dėbut du
siėcle, reste en vigueur, comble d'aise des milliers d'ėlus et excite la con-
voitise d'un nombre d'aspirants connus de Dieu seul. En rassemblant
ces textes on remplirait des volumes gros comme la Bible. Gue dire ? Guelle
diffėrence entre cette vanitė mėticuleuse et une minutieuse pornographie ?
La premiėre page est ėgrillarde, la deuxiėme curieuse, avec la troisiėme
commence la fatigue et la nausėe devant 'le spectacle ennuyeux de Vim-
mortel pėchė'. Dėbauche pour dėbauche, gu'elle soit vanitė, luxure, glou-
tonnerie ou haine, elle tourne en morositė et s'ėpuise A surmonter la satietė
par des raffinements inėdits. Mėme pour la conservation du genre, il y
aurait d'intėrėt A ne pas exagčrer. Mais lo vice ne connait pas de mesure
et se vautre, goulūment. Franges, lisčrės, houppes, traines, rubans, glands,
coloris, cordeliėres, pompons, anneaux, boutons, et j'en passe...: oū est,
dans ce fatras V'ėlėmentaire bon sens, le simple bon goūt, la commune viri-
litė et, grand Dieu! une ombre d'esprit chrėtien ?» (P. WINNINGER, La
vanitė dans V Eglise, Paryžius 1968, 40-41 psl.).

* „Tiurer vanitė du Christ, de sa croix et de son sėpulchre, plonge
Vesprit dans un abime de perplexitė. Certains excės dėpassent Uerreur
et la faute et prčeipitent dans le vertige. Tel est cet Ordre du Christ gui
fait de notre Seigneur une brelogue dorėe au cou des potentats, mėme
paiens. Mais il fallait gue cela arrive, pour gue continue de s'accomplir
I Ecriture : ' Ils le livreront aux paiens' (Marc 10,33). OGu'on leur donne
Uordre de la Jarretiėre, de la Mule ou de n'importe guoi, mais pas de Notre-
Seigneur Jėsus-Christ. Car cet ordre-lA nous appartient, 4 nous seuls et
tous gui sommes baptisės en son nom, marguės de son sceau, enrėlės sous
sa banniėre et revėtus de sa grace, du plus pauvre au plus riche. Associer
le Christ 4 la puissance, mėme paienne, c'est renverser son ordre, le dėgrader
dans U'ordre de la chair, alors gu'il est de V'ordre de la charitė, proprement
d'un autre ordre » (Ten pat, 35 psl.).

19* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 117

vui pašvęstas » žemes *?, latifundijas ir tiek varge bei skurde esan-
čių *!, tiek « vaitojančiu » ir be atbalsio šaukiančių pagalbos, kaip
vaizdingai, jautriai ir sintetiškai išsireiškia poetas ?*, lengva bus
suprasti, kad vadinamosios krikščioniškosios kultūros ir civiliza-
cijos — pabrėžiu: ne Evangelijos — skelbtasis idealas ir spiritua-
lizmas (antimaterializmas) tebuvo tik des sonans ir cymbalum tin-
niens — kaip Žžvangantis varis ir skambantis kimbolas*? — di-

50 Mato 15,3-9: Morkaus 7,9-13.

a In pluribus regionibus oeconomice minus progressis, magni vel etiam
latissimi rustici fundi existunt, mediocriter exculti vel lucri causa sine
ulla cultura manentes, dum maior pars populi vel terris caret vel minimis
tantum agris gaudet, atgue, ex altera parte, incrementum fructificationis
agrorum evidenter urgens apparet. Non raro ii gui a dominis ad laborem
conducuntur, vel gui partem illorum titulo locationis colunt, nonnisi sti-
pendium vel proventum homine indignum recipiunt, decenti habitatione
privantur, necnon a mediatoribus exspoliantur. Omni securitate carentes,
sub tali personali famulatu vivunt, ut fere omnis facultas sponte et cum
responsabilitate agendi eis tollatur, omnisgue promotio in cultu humano
et omnis pars in vita sociali et politica illis prohibeantur. Pro variis igitur
casibus reformationes necessariae sunt: ut crescant reditus, emendentur
conditiones laboris, augeatur securitas in conductione, deturgue incita-
mentum ad sponte operandum; immo ut distribuantiur fundi non satis
exculti iis gui easdem terras fructuosas reddere valeant. Guo in casu sup-
peditanda res et media necessaria, praesertim educationis subsidia et iustae
ordinationis cooperativae facultates. Guoties autem proprietatis ademptio-
nem bonum commune exigerit, compensatio ex aeguitate, omnibus adiunctis
perpensis, aestimanda est» (Gaudium et Spes, 71 nr., žr. Acta Apostolicae
Sedis, 58 (1966), 1093-1094 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967)
leidinio 252-253 psl. arba Vilniaus (1968) — 180-181 psl.).

5 Kas vargdieni žmogu beturti priglaus,

Kad rūmams paskirta žibėti ?
Kas širdi parodys dėl vargšo tamsaus,
Kad nėra už tai kam mokėti ?

Juokavimu skrysta per žemę balsai,
Už auksą nupirksi krūtinę :
Turtingą juk verta mylėti karštai,
Juk aukso jėga — begalinė...

Bet kas ten be stogo vaitoja giliai ?
Ar balsas užmirs jam be žado ?

Ar atbalsio jokio neras sopuliai ?
Ar broliai leis mirti iš bado ?

Bet žemė — plati ! ir šaukimas žmogaus

Be atbalsio skris per platybę !

Išgirs tik vaitojimą Viešpats Dangaus,

Bus gobšui skaudi Jo rūstybė !
(MarRoNIO eilėraštis Beturčiams, žr. Pavasario Balsai, Wūrzburgas 101947,
229 psl.).

3 1 Korintiečiams 13,1. Vatikano II Visuotinis Susirinkimas palietė

tą pati klausimą, konstatuodamas, kad Bažnyčia prarado darbininku visuo-

118 KUN. A. LIUIMA, S.J. 20*

džiausias tuščiažodžiavimas ir visų neturtingųjų, skurdžiuju, var-
ganuju piktinimas, nes tai buvo dvasiniu vertybių ne tik nuverti-
nimas, bet ir tikras ju išniekinimas.

Vadinamoji krikščioniškoji kultūra ir civilizacija — krikš-
čioniškasis gyvenimas kasdienybėje — šalia neišsakomai daug gero
ir didingo, didžiausiu nuopelnų žmonijai, nemaža turėjo ir fari-
ziejiško sukalkėjimo, turinio suvedimo į formules, buvo nors « ly-
giateisė » teorijoje, tačiau gana vienašališka praktikoje, per mažai
tesirūpino paprastojo Žmogaus gyvenimu, jo laime, per mažai jį
vertino kaip asmenį, formulėmis ir schemomis santykiavo su juo,
ne širdimi, per maža jam tepadėjo dvasiškai, per mažai tesiskai-
tydama su juo ir jo asmens dvasine vertybe. Visa tai savaime atsi-
liepė socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje plotmėje, vis labiau
didino plyši tarp biednuomenės ir turtingųjų. Kadangi turtingieji
nebuvo palankūs ir nuoširdūs varguomenei nei ju dvasiniuose nei
medžiaginiuose reikaluose bei jų varge, atsirado vis didėjantis
antagonizmas varguomenėje turtingųjų atžvilgiu. Greit šis anta-
gonizmas persimetė ir į turtingujų atstovaujamąją dvasinę ideologiją.

Apleistos, paniekintos minios atsigodojimas, nors labai lėtas,
buvo labai gilus ir stiprus, o dar stipresnė bei didesnė reakcija,
ypatingai mūsų laikais, kaip niekuomet anksčiau. Prie pagrindi-
niu nurodytų priežasčiu prisidėjo ir antraeilės, kaip tai masinis
žmonijos prieauglis, mokslinė o ypatingai techninė pažanga, vy-
lingai žadanti amžiną gerbūvi žemėje, komunikacijos ir idėjų sklei-
dimo būdų tobulumas, psichologiniai ir socialiniai pasikeitimai **,
visa tai padarė, kad reakcijos įtampa ir radikalumas pasiekė aukš-
menę, kurią laimėjo marksismas, paskelbdamas jų asmens kilnumą. Vysku-
pas Boillon ragino veiksmingai rūpintis darbininkais ir neturtingaisiais,
nepasitenkinant tik teoretiniais jų lygybės su kitais išvedžiojimais : « Un
altro Padre, il francese mons. Boillon, ha accennato all'apostasia delle
masse lavoratrici, al distacco del proletariato dalla Chiesa. ' II marxismo
—-ha osservato — ha conguistato il cuore dei poveri, proclamando la loro
dignita' : ed ha fatto cio sostituendosi al cristianesimo che e rivolto sopra-
tutto ai poveri. ' La Chiesa — ha aggiunto Boillon — deve eliminare guesta
frattura, guesto chaos magnum, tra noi e i poveri. II Concilio deve pro-
clamare solennemente, alla luce degli insegnamenti di Giovanni XXIII,
Veminente dignitA dei poveri'» (Kadangi iki šiol Visuotinio Vatikano II
Susirinkimo dalyvių kalbos dar nėra išleistos, šis tekstas cituotas iš dien-
raščio Il Messaggero, 1963.X.26 d., 12 psl.; G. CaPRiLE. S. J., išleistoje
Visuotinio Susirinkimo kronikoje teduodama tiktai santraukos pasakytu
kalbu, žr. Il Concilio Vaticano II, Cronaca del Concilio, II t., Roma 1966,
138 psl.: Za Documentation Catholigue, LX (1963), 1413 nr. 1580 kolona,
santrauka dar trumpesnė).

= Gaudium et Spes, 4-10 ir 73 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966),
1027-1033 ir 1094-1095 psl., lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio
171-178 ir 254-255 psl. arba Vilniaus (1968) — 121-127 ir 181-182 psl.

21* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 119

čiausią laipsnį. Kančios saikas buvo su kaupu ir užteko mažos
kibirkštėlės, kad susikristalizuotų i organizuotai atstovaujamą ir
propaguojamą materializmą.

Kur tad yra pavojaus šaknis? Materializmo atstovuose ir
platintojuose ar materialistinėje propagandoje ? Neatrodo. Tai kur
ji 2 Gal labai bus nuostabu, bet ji yra ne tiek materializmo sklei-
dėjuose, kiek dvasinio idealo iškreipėjuose, sudarančiuose mate-
rializmui klestėti dirvą ir sąlygas. Daugelis idealistu — spiritua-
listų « materialistiškesni » yra už pačius materialistus. Materialis-
tai turi daug ir idealismo, bet daugelio dvasiniu vertybių atstovu
idealizmą labai lengvai galima laimėti materialinėmis vertybėmis.
Drastiškai kažkas yra pasakęs, kad dvasiniu ir idealistiniu Vakarų
idealizmą materialistiškieji Rytai labai lengvai gali nupirkti palan-
kia prekybos sutartimi.

II. GyvosIoSs DVASIOS UŽDAVINIAI

Jeigu materializmo šaknis yra pačiuose spiritualizmo išpaži-
nėjuose, tai ir patį taisymo procesą reikia nuo ju pradėti. Ne tiek
materialistai, bet pirmon eilėn spiritualistai turi atsibusti iš miego,
atsinaujinti, gyventi tuo, ką išpažista.

Todėl vien tik, kaip sakoma, « kovos » prieš materializmą, tegu
ji bus ir vardan gyvosios dvasios vedama, neužtenka. Ji ne tik
visiškai nevaisinga būtu, bet pavojinga ir net žalinga ir tai abiem
pusėm : tiek materializmui, nes ji dar labiau užkietintu jo klai-
dingose pozicijose, tiek ir pačiai gyvajai dvasiai, nes ją klaidintu
ir nukreiptų nuo pagrindinio jos uždavinio. Juk kova yra savųjų
«laimėjimu », savujų jau turimu « pozicijų » aklas gynimas, visiškai
jų nesvarstant, neanalizuojant, jų nederinant su idealu, tai yra
jau gyvenamos krikščioniškosios kultūros, turimuju jos formu —
su Evangelija. Tokia kova būtu pastangos ne tik išsilaikyti, bet
ir dar labiau įsitvirtinti jau pasiektose pozicijose ir patogumuose,
pastangos taip pat kitą «atversti», jį « pakeisti » pagal save, jį
palenkti savo reikalams, visiškai nekontroliuojant, ar toji forma
iš tikruju yra gera, ar ji nėra ką tik minėtas « snaudimas », o gal
net ir gilus « įmigimas », o ne tikrasis gyvosios dvasios reiškimasis
pagal Evangeliją. Tokia «kova» reikštų savojo egoizmo, savo
išmislu, savo siaurumo, netobulumo, o gal ir dar daugiau — sa-
vosios tuštybės ir savojo fariziejizmo gynimą ir pastangas primesti
kitiems, juos pavergti savo tuštybei ir fariziejizmui.

Nenuostabu : kiti geriau mato trūkumus ir klaidas, mato savi-
meilę, ir dėl to dar didesniame « užkietėjime » prieštarautų, gintusi

120 KUN. A. LIUIMA, S.J. 22*

nuo tokio «atvertimo». Kova pasidarytų visiškai beprasmė. Pri-
valu nuo tokios kovos visiškai atsisakyti.

Vienintelė kova prieš materializmą yra — atsibusti pačiam iš
miego, apsvarstyti, kaip prieita prie materializmo, kokios yra jo
priežastys, ir pradėti kovą ne nuo kitu, bet nuo savęs paties ir
taip im spiritu et veritate testimonium reddere apie Kristų pačiu
savo gyvenimu *. Tada šviesa pasklis plačiai ir visus nušvies 5
tikrąja Kristaus šviesa *7.

Taigi, tikroji kova ir tikrieji gyvosios dvasios uždaviniai pra-
sideda ne nuo kitu, bet nuo savęs, ne nuo teorijos, nuostatų, didingu
projektu, bet nuo praktikos, ne nuo gražių planu ar graudžių pa-
mokslų, bet nuo darbo, nuo «atsibudimo » iš miego, nuo atsisa-
kymo išsisukinėjimų, ir pradėjimo nuoširdaus gyvenimo pagal
Evangeliją. Šiuo keliu beeinant, laimėjimas bus tikras prieš viso-
kias materializmo apraiškas, tegu jos bus radikaliausios ir labiau-
siai įsišaknijusios. Pradėjus gi darbą nuo pamokslavimo, planų
ir kitu «gerinimo » — pralaimėjimas tikras. Tai būtu tikra be-
prasmybė.

Gyvosios dvasios uždavinio liudyti apie tikrąjį žmogaus pa-
šaukimą, apie dvasinį ir dievišką gyvenimą ne gražiais ir skambiais
žodžiais, bet pačiu gyvenimu, plaukiančių iš gilaus įsitikinimo ir
persiėmimo tiesa *8, gražiausiu pavyzdžiu yra šv. Paulius apaštalas.
Jis tai pačiu savo šventu gyvenimu, in spiritu et veritate liudijo apie
tiesą, ne žemiškos išminties ir iškalbos tuščiažodžiavimu, kaip jis
pats prisipažįsta, bet didžia, Dievo duota iš Šventosios Dvasios
kylančia ir į ją atremta tikrovine — paties gyvenimo iškalba 5*.
Vien tik žmogišku pastangų šiame reikale neužtenka, nes
tiktai Dievo malone paremtas gyvenimas ir iš malonės kyląs
gyvenimo spindėjimas, gali tinkamai liudyti apie dieviškąji gyve-
nimą. Tik šis liudymas apie tiesą pačiu gyvenimu pakeis mate-

5 Jono 4,24; Apaštalu Darbai 1,8.

5 4 Tegul jūsu šviesa taip šviečia žmoniu akivaizdoje, kad jie matytu
gerus jūsų darbus ir garbintu jūsu Tėvą, kurs yra danguje + (Mato 5,6).

57 Jono 1,9.

58 „ Mūsu Evangelija atėjo pas jus ne tik žodžiais, bet ir su jėga, su
Šventąja Dvasia ir pilnu įsitikinimu » (1 Tesalonikiečiams 1,5; ir abu pir-
mieji skyreliai ištisai).

5? «Ir aš, kai buvau pas jus, broliai, nuvykęs, nėjau su aukšta kalba
ar su išmintimi jums Kristaus liudijimo skelbti. Nes nesitariau jūsų tarpe
žinąs ką kitą, kaip tik Jėzu Kristu ir tą prikaltą prie kryžiaus. Aš buvau
pas jus su silpnybe, su baime ir dideliu drebėjimu. Taip pat mano kalba
ir mano skelbimas nesusidėjo iš itikinančiu žmonių išminties žodžių, bet
iš dvasios ir galybės parodymo, kad jūsu tikėjimas nesiremtu žmonių išmin-
timi, bet Dievo galybe » (1 Korintiečiams 2,1-5). Kitas nemažiau iškalbin-
gas pavyzdys yra Arso klebonas, šv. Jean-Baptiste-Marie Vianney.

23* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 121

rializmu užkrėstą atmosferą, įtikins dvasiniu vertybiu realumu.
Vien tik toks liudymas gali pakeisti pasauli *?, jį apvalyti nuo visu
« bevardžiu», dar neįvardintu nuodėmių, — nuodėmiu, kuriu niekas
tokiomis nelaiko, kurios neišvardintos maralinės teologijos vadovė-
liuose, nei užčiuoptos, aptartos moralistu, kurios tačiau pripildo
pasauli, klajoja sakytum žaltvykslės, nes jos be «savininko » —
niekas ju neprisipažista, neapgaili, tad nė netaiso, o ju pasėkos nuo-
dija atmosferą, kaip slopa (smogas) miestų gyventojus, ir slegia visus.

To paties reikalauja ir Išganytojas, sakydamas, kad ne kas
sako Viešpatie, Viešpatie, ieis į dangaus karalystę, bet kas pildo
valią Tėvo esančio danguje *!, tai yra gyvena pagal Dievo žodį —
Evangeliją. Neužtenka net Dievo vardu daryti stebuklus, bet
reikia darbų pagal Dievo valią 9 — susiformuoti pagal Dievo žodį
— Evangeliją, atlikti iš Dievo gautąjį uždavinį — pašaukimą apval-
dyti žemę — ir tuo išaugti, o ne ją savo tuštybei ir užgaidoms
palenkti.

Vien tik žodžio klausytojai ir jo skelbėjai ne gyvenimu ir
darbais yra, pagal apaštalą Jokūbą, panašūs i žmogu, kuris pasi-
žiūrėjęs i veidrodį, nuėjo ir užmiršo, koks jis yra ir koks turėtų
būti 93.

Čia jau baigiasi dogmatinė teologija ir prasideda moralinė
teologija — konkretus pritaikymas atskiriems asmenims. Kaip
beieškant materializmo priežasčių tebuvo nurodytas tik bendras
šaltinis, neanalizuojant atskirų aveju, taip ir čionai, kalbant
apie uždavinius, reikia pasitenkinti tik bendrojo pagrindinio
nusistatymo nurodymu: nuoširdžiai gyventi pagal Evangeliją ir
tuo pačiu liudyti apie tiesą. Tolimesnis analizavimas neturėtu
galo, nes tai jau būtų konkretūs, atskiri atvejai.

Tačiau reikia pridurti, kad šis liudymas apie tiesą pačiu gy-
venimu pagal Evangeliją pirmoje eilėje vyksta per gautojo iš Dievo
pašaukimo vykdymą. Tuo būdu atsiranda lemiančios reikšmės

0 Mato 13,33.

“1 Mato 7,21.

* « Daugelis man sakys aną dieną: Viešpatie, Viešpatie ! argi ne tavo
vardu mes pranašavome, ar ne tavo vardu išvarinėjome velnius ir ar ne
tavo vardu darėme daug stebuklu ? Tuomet aš jiems pareikšiu: Aš niekuo-
met jūsu nepažinau ; atstokite nuo manęs, jūs piktadariai!» (Mato 7,22-23).

* « Būkite žodžio vykdytojai ir ne tik klausytojai, klaidinantys patys
save. Nes jei kas yra žodžio klausytojas ir ne vykdytojas, tas panašus
į žmogu, kurs žiūri i savo gimtą veidą veidrodyje ; jis pasižiūrėjo i save ir
nuėjo ir tuojau užmiršo, koksai buvo. Bet kas atsidėjęs isižiūri i tobulą
laisvės istatymą ir jo laikosi, kas pasidarė ne klausytojas užuomarša, bet
darbo vykdytojas, tas bus laimingas savo darbu » (Jokūbo 1,22-25).

122 KUN. A. LIUIMA, S.J. 24*

bendradarbiavimas su Dievu. Mano Tėvas veikia be paliovos,
tvirtina Kristus apie Dievą“4. Iš tikro, Dievo kūrybinis aktas,
prasidėjęs su pirmuoju «tepasidaro»“, ne tik iki šiol nesi-
baigė, bet nė baigtis negali, kol nebus pasiektas pilnas tobu-
lumas, kol neivyks visiškas atsinaujinimas, permainymas, kol pa-
šauktieji neišaugs iki pilno subrendimo, nesupanašės visai į Kristu “8,
nebus sukurtas naujas dangus ir nauja žemė“?. Dievas viską išves
iki galo. Kiekvienas žmogus yra pašauktas bendradarbiauti. Ta-
čiau, jei pašauktieji į tą darbą atsisakytų ar supasuotų darbe,
Dievas gali sau bendradarbiu pažadinti ir iš akmenu““. Anie gi
kaip šakelės sudžius ir bus įmesti i ugnį 8?.

Todėl labai svarbu gyvajai dvasiai šis bendradarbiavimo ir
ryšio su Dievu palaikymas. Ypatingų būdu šį ryšį palaiko Šven-
toji Dvasia, kuri yra mums duota *?. Nenuostabu, kad jau šv.
Paulius įspėja neliūdinti Šventosios Dievo Dvasios", negesinti
dvasios **, tai yra tos dangiškos šviesos ir dieviškos ugnies sieloje,
kurią suteikia Šventoji Dvasia. Kitais žodžiais betariant, reikalin-
gas didelis klusumas ir klusnumas Šventosios Dvasios atžvilgiu.
Tai yra ne kas kita kaip « ausylumas » sąžinės balsui, sąžinės jau-
trumas, tiek išgirsti Dievo balsą, tiek ryžtingumas pagal jį pasielgti.
Tai yra galima tik per nuolanku atvirumą tiesai, ją priimant be
savojo «koštuvo», tai yra be savanaudiško dieviškosios tiesos
iškreipimo ar palenkimo savo reikalams.

Visa gi dieviškoji tiesa — Apreiškimas suimamas į du pagrin-
diniu įsakymu: Dievo ir artimo meilės. Tai ne tik du didžiausi
įsakymai, bet ir visų isakymu santrauka 3. Tačiau tikros Dievo
meilės neklaidingas ženklas yra artimo meilė“, ir tai pasireiš-

“ Jono 5,17.

“5 Pradžios 1,3-25.

6 Efeziečiams 4,13.

*'" Apreiškimas 21,1.

* Mato 3,9; Luko 3,8.

*“ Jono 15,6.

70 Jono 15,26; 16,7; Romėnams 8,11-16.

1 Efeziečiams 4,30. «+ (e prėcepte de Vamour du prochain n'ėtait pas
sėparable du prėcepte de Vamour de Dieu, causer au prochain un tort
grave, c'est contrister le saint Esprit de Dieu : formule expressive, empruntėe
au langage des sentiments humains, pour signifier ' pėcher gravement contre
Dieu et son Esprit '» (J. HusBx, S.J., Saint Paul, Les Epilres de la capti-
vitė, Verbum Salutis VIII, Paryžius 1935, 213 psl.).

* 1 Tesalonikiečiams 5,19.

* Mato 22,36-40; Luko 10,25-28; Morkaus 12,28-34.

“ «Jei kas sakytu: Aš myliu Dievą, ir nekęstu savo brolio, tas melagis.
Nes kas nemyli savo brolio, kuri mato, kaip jis gali mylėti Dievą, kurio
nemato ?» (1 Jono 4,20-21).

25* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 123

kianti ne žodžiais, bet darbais “, ypatingai neturtinguju, ken-
čiančiu, vargstančiu atžvilgiu “. Svetimas yra gyvajai dvasiai
abejingumas artimo atžvilgiu, išreikštas Kaino žodžiais: Ar aš
esu savo brolio sargas **7, priešingai, ji yra atvira savo aplinkai,
dar daugiau — kiekviename žmoguje mato ne tik savo broli, bet
pati Kristu, pagal jo žodį: Ką padarėte vienam iš tu mažujų,
man padarėte "8. Šis žmogaus gyvenimo galutinio įvertinimo krite-
rijus yra asmens kilnumo pabrėžimas ir protestas prieš jo nuver-
tinimą.

Prieš baigiant reikia dar suminėti, kad ir Vatikano II Visuo-
tinis Susirinkimas kaip tik tuos pačius punktus dėsto, kurie buvo
nurodyti tiek sumaterialėjimo, tiek atsinaujinimo kelyje, tegu

* „ Tuo mes pažinome Dievo meilę, kad jis guldė už mus savo gy-
vybę; ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. Jei kas turi šio pasaulio
lobio ir, matydamas, kad jo brolis turi reikalo, uždaro jam savo širdi,
kaipgi pasiliks jame Dievo meilė? Mano vaikeliai, nemylėkime žodžiu,
nė liežuviu, bet darbu ir tiesa » (1 Jono 3,16-18); plg. A. Livima, S. J.,
Moderniosios pažangos problemu klausimu, žr. L.K.M. Akademijos Metraš-
tis, II t., Roma 1966, 342-344 psl.

" Tikras ir nesuteptas pamaldumas (vera religio) Dievo ir Tėvo aki-
vaizdoje yra toks: lankyti našlaičius ir našles ju sielvarte ir sergėti save
nesuteptą šiuo pasauliu » (Jokūbo 1,27). Ir Vatikano II Visuotinis Susirin-
kimas labai aiškiai ir griežtai pasisako šiuo reikalu: « Deus terram cum
omnibus guae in ea continentur, in usum universorum hominum et popu-
lorum destinavit, ita ut bona creata aegua ratione ad omnes affuere de-
beant, iustitia duce, caritate comite. Guaecumgue formae proprietatis
sint, legitimis institutis populorum accommodatae, secundum diversa atgue
mutabilia adiuncta, ad hanc bonorum universalem destinationem semper
attendendum est. Guapropter homo, illis bonis utens, res exteriores guas
legitime possidet non tantum tamguam sibi proprias, sed etiam tamguam
communes habere debet, eo sensu ut non sibi tantum sed etiam illis pro-
desse gueant. Ceterum, ius habendi partem bonorum sibi suisgue familiis
sufficientem omnibus competit. Ita Patres Doctoresgue Ecclesiae sense-
runt, docentes ad pauperes sublevandos homines obligari, et guidem, non
tantum ex superfluis. Gui autem in extrema necessitate degit, ius habet
ut ex aliorum divitiis necessaria sibi procuret. Cum tot sint in mundo
fame oppressi, Sacrum Concilium omnes sive singulos sive auctoritates
urget ut, illius sententiae Patrum memores: Pasce fame morientem, guia
si non pavisti occidisti, pro uniuscuiusąue facultate, bona sua revera com-
municent et impendant, praesertim illos, sive singulos sive populos, auxiliis
muniendo, guibus ipsi sese adiuvare atgue evolvere possint » (Gaudium et
Spes, 69 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1090-1091 psl. ; Lietuvišką
vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 248-250 psl. arba Vilniaus (1968) — 178-
179 psl. su visomis išnašomis). Palygink taip pat P.-R. REcamEv, La pau-
vrelė depuis vingi ans, žr. Vie Spirituelle, 487 nr., 107 (1962), 415-466 psl.

"7 Pradžios 4,9.

"8 Mato 25,31-46.

124 KUN. A. LIUIMA, S.J. 26*

visai kitais žodžiais ir kituose formulavimo būduose, nesilaikyda-
mas sistemos. Čia paduodu nors keletą ištraukų būdingesniaisiais
klausimais.

Vatikano II Visuotinis Susirinkimas, aiškiai matydamas tiek
praeities, tiek dabarties trūkumus, labai ragina visus tikinčiuosius
atsinaujinti dvasioje pagal Evangeliją, kad Kristaus dvasia visu
aiškumu suspindėtų Bažnyčios veide 7*?. Atmetęs seniai pasmerktus
kraštutinumus *?, Susirinkimas labai skatina tikėjimo dvasią įnešti
į gyvenimą, tai yra harmoningai sujungti eschatologini ir inkarnacinį

79 « Guamvis Ecclesia ex virtute Spiritus Sancti fidelis sponsa Domini
manserit et nunguam cessavit esse signum salutis in mundo, ipsa tamen
minime ignorat inter membra sua, sive clericos, sive laicos, decurrente mul-
torum saeculorum serie, non defuisse gui Spiritui Dei infideles exstiterint.
Etiam hac nostra aetate Ecclesiam non fugit, guantum inter se distent nun-
tius a se prolatus et humana debilitas eorum guibus Evangelium concre-
ditur. Guidguid de istis defectibus historia iudicet, eorum consc1i esse
debemus eosdemgue strenue impugnare, ne Evangelio diffundendo detri-
mentum afferant. Pariter novit Ecclesia guantopere ipsa, in sua cum mundo
relatione excolenda, ex saeculorum experientia iugiter maturescere debeat.
A Spiritu Sancto ducta, Ecclesia Mater indesinenter filios suos 'ad purifi-
cationem et renovationem exhortatur, ut signum Christi super faciem Ec-
clesiae clarius effulgeat '» (Gaudium et Spes, 43 nr. žr. Acta Apostolicae
Sedis, 58 (1966), 1064 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio
216 psl. arba Vilniaus (1968) — 155 psl.).

80 4 Concilium christianos, cives utriusgue civitatis, adhortatur ut sua
terrestria officia, fideliter adimplere studeant, idgue spiritu Evangelii ducti.
A veritate discedunt gui, scientes nos non habere hic manentem civita-
tem sed futuram inguirere, putent se proinde officia sua terrestria negligere
posse, non attendentes se per ipsam fidem ad eadem implenda magis teneri,
secundum vocationcm gua guisgąue vocatus est. At non minus errant gui,
e contrario, opinentur se ita seipsos negotiis terrestribus immergere posse,
guasi ista omnino aliena sint a vita religiosa, guippe guia ipsam in solius
cultus actibus et officiis guibusdam moralibus implendis consistere arbitren-
tur. Dissidium illud inter fidem guam profitentur et vitam guotidianam
multorum, inter graviores nostri temporis errores recensendum est. Scan-
dalum hoc iam in Vetere Testamento Prophetae vehementer redarguebant
et multo magis in Novo Testamento ipse Iesus Christus gravibus poenis
minabatur. Ne igitur perperam inter se opponantur activitates professio-
nales et sociales ex una parte, vita religiosa ex altera. Christianus, officia
sua temporalia negligens, officia sua erga proximum, immo et ipsum Deum
negligit suamgue aeternam salutem in discrimen adducit. Gaudeant potius
christiani, exemplum Christi secuti, gui fabrilem artem exercuit, se omnes
s8uas navitates terrestres exercere posse, conatus humanos, domesticos, pro-
fessionales, sceientificos vel technicos in unam synthesim vitalem cum bonis
religiosis colligendo, sub guorum altissima ordinatione omnia in Dei gloriam
coordinantur » (Gaudium et Spes, 43 nr. žr. Acta Apostolicae Sedis, 59 (1966),
1061-1062 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 213-214 arba
Vilniaus (1968) — 153-154 psl.).

27* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 125

požvilgi *!. Juk eschatologinė viltis ne tik nemažina inkarnaciniu
uždaviniu, bet igalina ir net įpareigoja juos geriau atlikti 32,
Inkarnaciniai gi uždaviniai vykdomi pirmon eilėn darbu. Iš
to kyla darbo vertė tiek Susirinkimo išgirta, nes per darbą ne tik
įsijungiama i Kristaus atperkamąji darbą *, bet ir liudijama apie

*1 4 Haec guidem terrestris et caelestis civitatis compenetratio nonnisi
fide percipi potest, immo mysterium manet historiae humanae, guae ugguo
ad plenam revelationem claritatis filiorum Dei peccato perturbatur. Ec-
elesia guidem, proprium suum finem salutarem perseguens, non solum vitam
divinam cum homine communicat, sed etiam lumen eius repercussum guo-
dammodo super universum mundum fundit, potissimum per hoc guod per-
sonae humanae dignitatem sanat et elevat, humanae societatis compagi-
nem firmat, atgue cotidianam hominum navitatem profundiori sensu et
significatione imbuit. Ita Ecclesia per singula sua membra et totam suam
communitatem multa se conferre posse credit ad hominum familiam eius-
gue historiam humaniorem reddendam » (Gaudium et Spes, 40 nr., žr. Acta
Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1058 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967)
leidinio 209 psl. arba Vilniaus (1968) — 150 psl.).

32 4 Docet [Ecclesia] praeterea per spem eschatologicam momentum
munerum terrestrium non minui, sed potius eorum adimpletionem novis
motivis fulciri. Deficientibus e contra fundamento divino et spe vitae
aeternae, hominis dignitas gravissime laeditur, ut hodie saepe constat,
atgue vitae et mortis, culpae et doloris aenigmata sine solutione manent,
ita ut homines in desperationem non raro deiiciantur» (Gaudium et Spes,
21 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1041 psl.; lietuvišką vertimą žr.
Bostono (1967) leidinio 188 psl. arba Vilniaus (1968) — 135 psl.). Kiek toliau
dar priduria: « Expectatio tamen novae terrae extenuare non debet, sed
potius excitare, eollicitudinem hanc terram excolendi, ubi Corpus illud
novae familiae humanae crescit guod aligualem novi saeculi adumbratio-
nem iam praebere valet » (Ten pat, 39 nr., Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966),
1057 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 207 psl. arba Vilniaus
(1968) — 149 psl.).

* « Labor humanus, gui in bonis gignendis et commutandis vel in ser-
vitiis oeconomicis suppeditandis exercetur, ceteris elementis vitae oeco-
nomicae praestat, guippe guae tantum rationem instrumentorum habeant.
Hic enim labor, sive proprio marte assumatur sive ab alio conducatur, a
persona immediate procedit, guae res naturae guasi suo sigillo signat easgue
suae voluntati submittit. Labore suo, homo ordinarie suam suorumgue
vitam sustentat, cum fratribus suis coniungitur eisgue inservit, germanam
caritatem exercere potest atgue creationi divinae perficiendae sociam operam
praebere. Immo, per laborem Deo oblatum, tenemus hominem ipsi redemp-
tionis operi Iesu Christi consociari, gui praecellentem labori detulit digni-
tatem, cum in Nazareth propriis manibus operaretur. Exinde oritur pro
unoguogue officium fideliter laborandi atgue etiam ius ad laborem ; socie-
tatis vero est, iuxta adiuncta in ea vigentia, pro sua parte cives adiuvareė
ut sufficientis laboris occasionem invenire possint. Denigue ita remune-
randus est labor ut homini facultates praebeantur suam suorumgue vitam
materialem, socialem, culturalem spiritualemgue digne excolendi, spectatis
uniuscuiusąue munere et productivitate necnon officinae conditionibus et
bono communi» (Gaudium et Spes, 67 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58

126 KUN. A. LIUIMA, S.J. 28*

ji. Per darbą ivyksta pasaulio užvaldymas ir jo pajungimas
žmogaus tarnybon *? ir tuo pat gautojo dar rojuje uždavinio —
žmogiškojo pašaukimo įvykdymas “. Inkarnaciniu tikslu, kiek jie

(1966), 1088-1089 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 246-
247 psl. arba Vilniaus (1968) — 176-177 psl.).

“ 4 Laici vero, gui in tota vita Ecclesiae actuosas partes gerendas ha-
bent, non solum mundum spiritu christiano imbuere tenentur, sed etiam
ad hoc vocantur ut in omnibus, in media guidem humana consortione, Christi
sint testes » (Gaudium et Spes, 43 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966),
1063 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 215 psl. arba Vil-
niaus — 154 psl.). Taigi ne tik kunigu ir vienuoliu yra pašaukimas liudyti
apie Kristu savo gyvenimu, bet ir visu pasauliečių yra tas pats pašaukimas.

85 « Cum enim homo opere manuum suarum vel ope technicarum artium
torram excolit, ut fructum afferat et dignum universae familiae humanae
habitaculum fiat, et cum conscie partes assumit in socialium coetuum vita,
ipse exeguitur consilium Dei, initio temporum patefactum, terrae subii-
ciendae creationisgue perficiendae, atgue seipsum excolit ; insimul magnum
Christi mandatum servat, sese in servitium fratrum impendendi.

Insuper homo cum in varias philosophiae, historiae atgue scientiae
mathematicae et naturalis disciplinas incumbit et artibus versatur, maxime
conferre potest, ut familia humana ad sublimiores veri, boni et pulchri ra-
tiones atgue ad iudicium universi valoris elevetur et sic clarius illuminetur
mirabili Sapientia, guae ab aeterno cum Deo erat, cuncta cum Eo compo-
nens, ludens in orbe terrarum, esse cum filiis hominum in deliciis habens.

Eo ipso animus hominis, a rerum servitute magis solutus, expeditius
ad ipsum Creatoris cultum et contemplationem evehi potest. Imrmo impulsu
gratiae ad cognoscendum Dei Verbum disponitur, guod, anteguam caro
fieret ad omnia salvanda et in Se recapitulanda, iam in mundo erat, tam-
guam 'lux vera guae illuminat omnem hominem *' (Io. 1,9)» (Gaudium et
Spes, 57 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1077-1078 psl. ; lietuvišką
vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 233 psl. arba Vilniaus (1968) — 167 psl.).

86 + Hoc credentibus ratum est, navitatem humanam individualem, guo
homines decursu saeculorum suae vitae conditiones in melius mutare sata-
gunt, in seipso consideratum, Dei proposito respondere. Homo enim, ad
imaginem Dei creatus, mandatum accepit ut, terram cum omnibus guae
in ea continentur sibi subiciens, mundum in iustitia et sanctitate regeret
utgue, Deum omnium Creatorem agnoscens, seipsum ac rerum univerai-
tatem ad Ipsum referret, ita ut rebus omnibus homini subiectis, admirabile
sit nomen Dei in universa terra.

Guod etiam opera penitus guotidiana respicit. Viri namgue et mulieres
gui, dum vitae sustentationem sibi et familiae comparant, navitates suas
ita exercent ut societati oportune ministrent, iure existimare possunt se
suo labore opus Creatoris evolvere, commodis fratrum suorum consulere,
et ad consilium divinum in historia adimplendum personali industria con-
ferre.

Christiani itague, nedum arbitrentur opera, guae homines suo ingenio
et virtuto pepererunt, Dei potentiae opponi, creaturamgue rationalem guasi
aemulam Creatoris existere, potius persuasum habent humani generis victo-
rias signum esse magnitudinis Dei et fructus ineffabilis Ipsius consili. Guo
magis vero hominum potentia crescit, eo latius eorum responsabilitas,

29* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 127

svarbūs ir reikalingi būtų, realizavimas yra palenktas eschatolo-
giniam — pilnutiniam žmogiškosios asmenybės tobulumui *?, ir ju
negalima nei perdėti, nei iškreipti. Šiame technikos išbujojimo,
ekonominio gerbūvio ir materializmo laikotarpyje tokiam perdė-
jimui pavojus yra didelis. Ne veltui kun. dr. Pr. Gaida jau seniai,
apžvelgęs mūsu išeivijos pirmojo dešimtmečio dideli statybinį
entuziazmą, vien tik viešųjų — religinių ir kultūriniu pastatu
gausumą *8, nebekalbant apie privačius pastatus, ragina ši staty-
bini entuziazmą perkelti į dvasinę sritį **. Tačiau jau trečias de-
šimtmetis isibėgėjo, bet nematyti ženklu, kad jo pranašiškas įspė-
jimo žodis būtu buvęs išklausytas.

Vatikano Antrasis Visuotinis Susirinkimas, remdamasis žmo-
gaus asmens kilnumo, jo laisvės ir kiekvienam žmogui bei tautai
Apvaizdos duoto pašaukimo principais, griežtai reikalauja pilnos
laisvės tautinei, netgi mažumu, kultūrai *9, kad ji būtų kuriama

sive singulorum sive communitatum extenditur. Unde apparet chriatiano
nuntio homines ab extruendo mundo non averti, nec ad bonum sui similium
negligendum impelli, sed potius officio haec operandi arctius obstringi »
(Gaudium et Spes, 34 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1052-1053 psl. ;
lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 202-203 arba Vilniaus (1968)
— 145-146 psl.).

37 « Supradictis rationibus, Ecclesia in mentem revocat culturam ad
integram personae humanae perfectionem, ad bonum communitatis et totius
humanae societatis esse referendam. GOuare oportet animum ita excolere,
ut promoveatur facultas admirandi, intus legendi, contemplandi atgue
efformandi iudicium personale et excolendi sensum religiosum, moralem ac
socialem » (Gaudium et Spes, 59 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966),
1079-1080 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 235 psl. arba
Vilniaus (1968) — 169 psl.).

* „Per ši pirmąji naujakurystės dešimtmeti buvo pastatyta šiapus
Atlanto visa eilė viešu pastatu : lietuviu namu, spaustuvių, vasaros stovy-
klu, koplyčių ir bažnyčiu. Nemažai ju pastatyta Kanadoj: Edmontone —
lietuviu namai su koplyčia, Montrealy — dvi bažnyčios, Nepriklausomos
Lietuvos spaustuvė ; Toronte — atnaujinta šv. Jono Krikštytojo bažnyčia,
pastatyti namai Tėviškės Žiburiams, Prisikėlimo parapijoje dvi salės kultū-
riniams parengimams ir pamaldoms, atnaujinti ir padidinti Lietuviu Namai ;
Wasagoje — koplyčia ir vasaros stovykla; Hamiltone — bažnyčia, salė,
projektuojami lietuviu namai; Winnipege — statoma bažnyčia ir salė,
kitur irgi turima ateities planu. Pridėjus pastangas JAV ir P. Amerikoje
susidaro gana impozantiškas vaizdas» (Kun. Dr. PR. G[AIDA], Plytos ir
sielos, žr. Tėviškės Žiburiai, 15 (379) nr., 1957.1V.11 d., 1 psl.

5? + Plytu statyboje padaryta daug, o dabar tektu perkelti statybini
entuziazmą į dvasinė sriti. Plytos juk turi tarnauti šiai pastarajai. Jei
sielos ims plytoms tarnauti, bus dvasios bankrotas » (Ten pat).

**;Ad publicam vero auctoritatem pertinet, non propriam cultus
humani formarum indolem determinare, sed conditiones et subsidia ad
vitam culturalem inter omnes promovendam fovere, etiam intra minori-
tates alicuius nationis. Ideo praeprimis instandum est, ne cultura, a pro-

128 KUN. A. LIUIMA, S.J. 30*

pagal savuosius gabumus, nusiteikimus ir tradicijas *!, be paša-
linės prievartos. Atskirų tautu tautinės kultūros specialus inašas
labai praturtina bendrąją žmonijos kultūrą, o taip pat tokiu būdu
pilniau išsemiamos neribotos žmogiškojo gyvenimo realizavimo
galimybės, žmonija pasiekia didesni įvairumą ir tobulumą **.

Tai duoda progos kalbėti apie gyvosios dvasios uždavinius tau-
tiniu atžvilgiu, kurie yra labai dideli. Jų negalima atsisakyti, ar
juos išjungti iš savo veiklos. Jų atsisakius, būtu pažeistas Dievo
duotasis pašaukimas, jo planai, žmogus sumenkėtų. Taigi, gyvoji
dvasia tautinį pašaukimą ir tautinius uždavinius svarsto Dievo
planuose. Mūsų tautos istorijoje tiek karų, okupacijų, tiek prie-
vartos. Svetimi jungai slėgė, svetimos valdžios siekė savo tikslu,
slopino mūsų kultūros išsiskleidimą. Tad juo didesnė dabar mūsų
pareiga, gyvenančių pasaulio kultūros didžiuosiuose centruose,
turinčiu pilną laisvę, rūpintis savąja, lietuviška kultūra. Atitaisyti,
kas sugadinta ; papildyti, kas apleista. Pasivyti, išaugti, pražysti.

prio fine aversa, potestatibus politicis vel oeconomicis servire cogatur »
(Gaudium et Spes, 59 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1080 psl. ;
lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 236 psl. arba Vilniaus (1968)
— 169 psl.). Palygink taip pat pop. Joyo XXIII encikliką Pacem in terris,
žr. Acta Apostolicae Sedis, 55 (1963), 283 psl.; Prsaus XII kalbą per
radiją 1941 m. gruodžio 24 d., žr. Acta Apostolicae Sedis, 34 (1942), 16-17 psl.

*1 4 Contendendum est itague ut homines, guorum ingenii vires id
ferant, ad altiores studiorum ordines ascendere gueant ; ita guidem ut
iidem, guoad fieri possit, in humana societate ad munera, officia et ser-
vitia emergant, tum suo ingenio, tum peritiae guam acguisierint consenta-
nea. Sic guilibet homo et coetus sociales cuiuscumgue populi ad plenam
vitae suae culturalis explicationem, suis dotibus atgue traditionibus con-
gruam, pertingere valebunt » (Gaudium et Spes, 60 nr., žr. Acta Apostolicae
Sedis, 58 (1966), 1081 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio
237 psl. arba Vilniaus (1968) — 170 psl.).

*2 „ Hinc cultura hodierna particularibus signatur notis: scientiae,
guae exactae nuncupantur, iudicium criticum maxime excolunt ; recentiora
psychologiae studia humanam activitatem profundius explicant; discipli-
nae historicae valde conferunt ut res sub specie suae mutabilitatis atgue
evolutionis adspiciantur; vitae consuetudines et mores in dies magis uni-
formes efficiuntur ; industrializatio, urbanizatio aliaegue causae guae vitam
communitariam promovent, novas culturae formas creant (mass-culture),
ex guibus novi modi sentiendi, agendi otiogue utendi nascuntur ; aucta
simul inter varias gentes societatisąue coetus commercia thesauros diver-
sarum culturae formarum omnibus et singulis latius aperiunt, et sic paula-
tim universalior paratur culturae humanae forma, guae eo magis humani
generis unitatem promovet ac exprimit, guo melius diversarum culturarum
particularitates observat » (Gaudium et Spes, 54 nr., žr. Acta Apostolicae
Sedis, 58 (1966), 1076 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio
230-231 psl. arba Vilniaus — 165-166 psl.); pgl. Tėvynės meilės prasmė,
žr. Židinys, 31 (1940), 109-111 psl.

31* GYVOSIOS DVASIOS UŽDAVINIAI 129

Tačiau konkretus gyvosios dvasios uždaviniu dėstymas jau išeina
iš šios temos ribų.

Gyvosios dvasios uždaviniai yra įvairūs, kaip vaivorykštės
ar kaleidoskopo spalvos, iš kokio tik punkto pažiūrėsi, vis nauja
nauja ir šviesu. Gyvoji dvasia, kaip ir meilė, pasinaudojant šv.
Pauliaus žodžiais, yra kantri, maloninga, neieško savo naudos, visą
nukenčia, visa tiki, visa ko viliasi, visa pakelia 8. Ji, kaip ir Tomo
Kempiečio aprašytoji Dievo meilė, ir besiilsėdama budi, varginama
nenuilsta, lamdoma nesuglamžoma, grasinama nenusigąsta, bet
kaip degančio fakelo ugnis nuolatos prasivežia į viršų *.

A. Lrvimma, S. J.
Roma

* 1 Korintiečiams, 13,4-1.

* + Amor Dei vigilat et dormiens non dormitat. Fatigatus non lassa-
tur, arctatus non coarctatur, territus non conturbatur; sed sicut vivax
fAamma et ardens facula sursum erumpit, securegue transit » (Taomas Hz-
MERKEN A KEmPIS, De Imitatione Christi, III knyga, 5 skyrius, 20-21 nr.).

9

LES DEVOIRS DE L'ESPRIT DEVANT LE MATERIALISME

par

ANTANAS LiurMa, S. J.

Rėsumė

Cet article se prėsente d'abord comme un apergu des causes seli-
gieuses, morales et sociales gui ont provoguė la naissance du matėria-
lisme et des circonstances dans lesguelles il s'est dėveloppė.

L'enguėte de la seconde partie porte sur les conditions et modalitės
dans lesguelles V'esprit peut et doit surmonter le matėrialisme en toutes
ses manifestations.

On donne enfin la doctrine du Concile du Vatican II sur Vorigine
du matėrialisme, sur Vattitude 4 prendre 4 son ėgard, notamment le
renouveau spirituel et moral et sur ses consėguences sociales d'impor-
tance capitale.

FILOSOFIJOS SEKCIJA

Kun. Dr. FaLrksas JuUcEvčiUs

MEDŽIAGOS SAMPROTIS

MEDŽIAGOS SAMPROTIS

There are more things in heaven and earth, Horatio,
Than are dreamt of in your philosophy.

(Shakespeare, Hamlet).

Amžiu bėgyje daugelis mąstytoju domėjosi medžiaga, bet
retas iš jų pajėgė savo mintis susisteminti. Nei epikuriečių, nei
enciklopedistu, kaip Dideroto ir Helvetius, nei XIX a. scientistu,
kaip Haeckelio ir Le Danteco, samprotavimai apie medžiagą ne-
gali būti laikomi filosofija. Mes galime drąsiau kalbėti tik apie
Aristotelio medžiagos filosofiją, kurios pagrindą sudaro hilemor-
fizmas, marksistinę medžiagos filosofiją, vadinamą dar dialekti-
niu materializmu, ir šių dienu medžiagos filosofiją, kurią išplėtojo
Bertrand Russellis ir loginio pozityvizmo mokykla. Tačiau prie
dabartinės medžiagos sampratos suformavimo daugiausia prisi-
dėjo fizikai, kaip Planckas, Einsteinas, Heisenbergas, Schrėdin-
geris, de Broglie, Bohras, Jeans, Eddingtonas. Štai kodėl šiu
dienu medžiagos filosofija yra fizikos filosofija, kuri remiasi bandy-
mais ir matematine logika, o ne metafizinėmis kategorijomis.

Moderniosios fizikos samprotavimai apie medžiagą. — Jei pir-
moji filosofija, arba metafizika, turi savo objektu būti apskritai,
tai medžiagos filosofija apsiriboja ta būties dalimi, kurią vieni
vadina materialine kiekybe, kiti — medžiagine substancija, o dar
kiti, kaip pavyzdžiui, Dekartas, «res eztensa », arba tisa. Filoso-
finiu požiūriu medžiaga yra kiekviena tridimensinį išoriškumą
turinti substancija. Ji skiriama nuo laiko, kuris susideda iš vie-
nas po kito sekančių momentų, ir nuo skaičiaus, kuris yra kiekybė
bei matas, ir kurio dalys koegzistuoja visumoje, bet neskiriamos
viena nuo kitos tridimensinio išoriškumo prasme. Fizikoje medžiaga
sutapatinama su santykių sistema, arba struktūra, ir nusakoma
skaičiais bei matematinėmis formulėmis. Bendrasis požiūris, kuris
yra taks pat senas kaip ir pati žmonija, medžiaga laiko visa tai,
kas suvokiama pojūčiais. Jam medžiaga yra kiekvienas daiktas,
kuris atrodo kietas, neperskverbiamas, užima vietą erdvėje. Šita
tradicinė pažiūra nebeišlaiko šiandien fizikos kritikos. Imkime

134 FELIKSAS JUCEVIČIUS 2*

kad ir kietumą. Kai sakome, kad šitas ar anas daiktas yra kietas,
tai paprastai turime omenyje jojo neperskverbiamumą. Bet ar
daiktai yra iš tikruju taip kieti, jog per juos niekas negali prasi-
skverbti? Aišku, per stiklą sunku pralysti žvirbliui, bet per jį
lengvai praeina šviesos spindulys. Ultravioletiniai spinduliai pra-
siskverbia pro 2-3 mm. storio skardą. O kai kuriuos kosminius
spindulius tesulaiko tik 30 metrų storio švino sluoksnis.

Kodėl per medžiaginius daiktus prasiskverbia įvairūs spindu-
liai? Kadangi jie yra «skylėti». Ar imsime stiklą, akmeni ar
koki kitą kūną, jie visi susideda iš begalės mažu dalelių. Didžiau-
sia iš ju yra molekulė, kuri susideda iš atomų, o pastarieji suda-
ryti iš taip vadinamu elementariniu dalelių: protonų, elektronų,
neutronų ir t.t. Paskutiniu metu priskaitoma ar ne 32 elementa-
rinės dalelės. Kai kurios iš ju yra taip paslaptingos, jog sunku
žinoti, kodėl jos yra ir kaip atsiranda. Bet įdomiausia, kad atome
šitos dalelės užima labai nedaug vietos, jei iš viso apie « vietą »
galima kalbėti. Kaip visatoje dangaus kūnai atrodo lyg mažos
oazės erdvės dykumoje, taip ir atome ne dalelės, o tuštuma užima
didžiausią dalį.

Jei norime žinoti, kaip buvo prieita prie šitos medžiagos sam-
pratos, tai turime susipažinti su kai kuriais kvantų ir reliativybės
teoriju teigimais.

Kvantų teorijai pradžią davė Planckas. Šito amžiaus pradžioje
jis atrado, kad raudonai įkaitintos geležies bei baltai degančios
žvaigždės, k. a. saulės, spinduliavimą galime tik suprasti tuomet,
kai prileidžiame, jog jis pagimdomas dydžiais ir iš vieno nešėjo
kitam dydžiais perduodamas. Energijos padalijimas dalimis išgąs-
dino kitus fizikus ir patį Plancką, nes iki tol energijos spindulia-
vimas buvo laikomas abstrakčiu terminu. Bet penkis metus vė-
liau tai buvo netiesioginiai patvirtinta Einšteino reliatyvybės teo-
rijos, kuri tarp kitko teigia, kad energija turi masę, ir masė yra
energija. Atomai, protonai, elektronai ir kitos elementarinės da-
lelės yra energijos dydžiai.

Vėliau Rutherfordas ir Bohras paskelbė atomo struktūros teo-
riją, pagal kurią atomai sudaryti iš teigiamai įkrauto branduolio
ir apie ji skriejančių neigiamai įkrautu elektronu. Be to, Bohras
nurodė, kaip reikia suprasti atomų bei molekulių spektografiką.
Jo manymu, atomai ir molekulės tegali turėti tik savo struktūrai
atitinkančius energijos diskretiškus dydžius, kurie, pereidami iš
aukštesnio į žemesnį energijos stovį, išmeta pertekliu, kaip spin-
duliavimo kvantą, nustatytu bangos ilgiu, kuris paprastam kvan-
tui yra atvirkščiai proporcingas. Tai reiškia, kad tam tikro dydžio
kvantas apsireiškia periodiniame vyksme visai nustatytu dažnumų,

3* MEDŽIAGOS SAMPROTIS 135

kuris yra tiesioginiai proporcingas kvantui. Turėdamas mintyje
Bohro teoriją ir Comptono bandymus su X-spinduliais, kuriuos
galime suprasti kaip bangas ir daleles, L. de Broglie prileido, kad
dalelės ir bangos paveikslą imanoma pritaikyti ir elektrono masei.
Keletą metu vėliau šitoji prielaida buvo įrodyta bandymais. Tokiu
būdu paaiškėjo, kad viskas, absoliutiškai viskas, turi dalelės savy-
bes ir bangos lauko savybes. Medžiaga gali būti suvokiama kaip
dalelė ir banga, lygiai taip pat ir spinduliavimas. Nereikia nė
sakyti, kad tai reiškė naują posūki medžiagos sampratos raidoje.

Bet fizikams kilo klausimas, kaip dalelės paveikslą ir bangos
paveikslą suderinti. Jiems buvo aišku, kad šitie du paveikslai
vienas kitą išskiria, nes vienas ir tas pats dalykas tuo pačiu metu
negali būti dalelė, t. y. labai maža kiekybė, ir banga, t. y. dide-
liame plote išsisklaidęs laukas. Taip pat niekam nepavyko vienu
ir tuo pačiu bandymu įrodyti, kad fotonai, t. y. spinduliuojančios
energijos mazgai, turėtų kartu bangos ir dalelės savybes, nei kad
dalelė parodytu kartu bangos ir dalelės savybes. Štai kodėl Bohras
pasiūlė naudoti abu paveikslus, nes jie vienas kitą papildo. Dale-
lės nusakymas bangos paveikslu, kaip bangos suvokimas dalelės
paveikslu turi savo ribas. Nei vienas iš jų neišsako pilnai medžia-
ginės tikrovės. Žaisdami abiem paveikslais, eidami nuo vieno prie
kito ir atgal, mes susidarome teisingą vaizdą apie keistą būtybę,
kurią atskleidžia atominiai bandymai. Max Bornas mano, kad
dalelės paveikslas labiau atitinka tikrovę negu bangos paveikslas.
Medžiaga, kaip ir šviesa, susidedanti iš tikrų dalelių, turinčių
masės energiją. Šitos dalelės juda pagal Schrodingerio bangų
lygtis. Bangos nesančios realios, bet jos geriau nusako dalelės
laikyseną, negu newtoninė mechanika. W. Heisenbergas, kuris
kaip ir Niels Bohras, priklauso Kopenhagos mokyklai, pažiūri
į šitą klausimą matematiniu žvilgiu ir neranda jokiu prieštaravimų
šitu paveikslu matematiniuose aprašymuose. « Aplamai, — sako
jis, — dualizmas tarp dviejų tos pačios tikrovės skirtingų apra-
šymu nesudaro jokios sunkenybės, nes mes žinome iš teorijos
matematinio formulavimo, kad negali kilti prieštaravimu. Dua-
lizmas tarp dviejų papildomu paveikslu — bangos ir dalelės —
akivaizdžiai iškyla matematinės schemos lankstume. Formos
užakcentavimas daromas supanašinimui su Newtono mechanika,
su judesio lygtims koordinatams ir daleliu momentams. Bet trans-
formacijos būdu tai gali būti perrašoma supanašinti su bangos
lygtimis triju dimensijų medžiagos paprastai bangai. Todėl ga-
limybė žaisti skirtingais papildomais paveikslais turi savo ana-
logiją matematinės schemos įvairiose transformacijose, ir tai ne-

136 FELIKSAS JUCEVIČIUS 4*

sudaro jokiu sunkenybiu kvanto teorijos kopenhagiškajai inter-
pretacijai » !.

Naujus medžiagos aspektus atskleidė Heisenbergo neapspręs-
tumo principas (Unbestimmitheitsrelation). Norėdamas teoretiškai
išaiškinti dalelės ir bangos paveikslu dualizmą, Heisenbergas išdirbo
visai naują principą, kuris remiasi matuotu kiekybių neapspręs-
tumu. Kadangi jis domėjosi matematiniu pažinimu, tai jo mata-
vimo rezultatai buvo išreikšti skaitliniais simboliais. Juos išver-
tus į žodinę kalbą, neapspręstumo principas sako, kad mes pri-
einame tikslumo nustatyme teoretinę ribą, kai norime išmatuoti dvi
kiekybės. Viena tokia pora yra energija ir laikas, kita — vieta ir
greitis. Kai norime išmatuoti vieną tokią kiekybių porą, pavyzdžiui,
vietą ir greiti, tai mes susiduriame su sunkumais tikslumo pasie-
kime. Tikslumo padidinimas vienos kiekybės matavime savaime
veda prie tikslumo sumažinimo kitos kiekybės matavime. Jei
mėginsime nustatyti elektrono vietą, tai savaime padarysime ita-
kos jos greičiui, o kai matuosime elektrono greiti, tai neišvengia-
mai pažeisime jo poziciją. Tai dėl to, kad kiekvienas matavimas
yra tiesioginiai susietas su energijos pasikeitimu tarp elektrono
ir aparato, su kuriuo stebėtojas daro apskaičiavimus. Energijos
pasikeitimas negali būti visai mažas, nes ji kinta kvantiškai, t.y.
diskretiškais dydžiais. Nors anksčiau irgi niekas neabejojo, kad
negalime išmatuoti fizinių kiekybiu absoliutiniu tikslumu, bet
nebuvo tam nustatoma ribos. Visi tikėjo, kad pagerinus matavimo
priemones bus galima pasiekti didesnį tikslumą tikrovės pažinime.
Neapspręstumo principas tai kaip tik ir paneigia. O tai reiškia
du dalykus. Visų pirma, jis netiesioginiai atmeta klasikinės fizi-
kos prielaidą, kad mes galime suvokti visus medžiagą valdančius
dėsnius. Juos galėtume nustatyti tik tuomet, jei fizinė sistema
būtu visiškai nepriklausoma nuo matavimo aparatų. Deja, ato-
mikoje tai atrodo negalimas dalykas. Antra, šitas principas iškelia
stebėtojo vaidmenį atomonės tikrovės pažinime. Josios stovis įvai-
ruoja pagal tai, ar mes ją stebime ar ne. Žmogus pasirodo esąs
kartu vaidintojas ir žiūrovas net medžiaginės būties dramoje.

Heisenbergo neapspręstumo principas turi dar ir kitą versiją.
Kad mes negalime pasiekti absoliutinio tikslumo kiekybiu mata-
vime, kai kurie fizikai suverčia kaltę patiems stebimiesiems objek-
tams, t.y. subatominėms dalelėms, o ne stebėtojui ar stebėjimo
aparatui. Elektronu, protonu ir kitu elementarinių daleliu nega-
lime suvokti iprastiniu būdu, kaip medžiaginių kūnu, kurie egzis-
tuoja triju dimensijų erdvėje ir laike, nes jos stokojančios indi-

1W. HEISENBERG, Physics and Philosophy, The Revolution in Modern
Science, New Yorkas 1959, 50 psl.

5* MEDŽIAGOS SAMPROTIS 137

viduališkumo arba tapatumo (Dasselbigkeit). Jos medžiaginės
kiekybės klasikine prasme. Štai kodėl elektronų laikysenos nega-
lime nustatyti klasikinės, bet tik Bose-Einsteino, ar Termi-Diraco
statistikų pagalba. Šitą individuališkumo arba tapatumo stokos
teoriją skelbia austru fizikas Erwin Schrėdingeris. « Šiandien mes
galime stebėti, — sako jis, — paskiras elementarines daleles, mes
matome ju keliu pėdsakus rūko kameroje lygiai kaip ir fotogra-
finėje emulsijoje, mes nustatome praktiškai vienkartinius išsikro-
vimus, kurie vieną vienintelę greitą dalelę išsklaido dviejuose ar
trijuose Geigerio skaitvamzdžiuose, kurie vienas nuo kito stovi
daugelio metrų atstume. Tačiau esame priversti paneigti dalelėms
tiesioginiai identifikuoto individo garbę. Jeigu anksčiau fizikas
buvo užklaustas, iš kokios gi medžiagos yra padaryti atomai, tai
jis turėjo nusišypsoti ir išvengiamai atsakyti. Bet jei klausėjas
tikrai norėjo žinoti, ar jas įsivaizduoti kaip paprastas mažas medžia-
gos nesikeičiančias daleles, kokias įsivaizduodavo priešmokslinio
galvojimo laikais, tai turėtu atsakyti, kad tai maža turi prasmės
ir nieko negali reikšti. Šitas anksčiau beprasmiškas klausimas
šiandien turi prasmę. Atsakymas yra griežtas —ne. Atomas sto-
koja pačios primityviškiausios savybės, kurią turime mintyje,
kai galvojame apie medžiagos gabalą. Kai kurie senieji filosofai
sakytu, jeigu jiems klausimas būtu pastatytas, kad jūsu modernieji
atomai nesudaryti iš jokios medžiagos, nes yra gryna forma y *.

Bet klystumėm, jei manytume, kad forma, apie kurią kalba
Schrodingeris ar kuris kitas šiu dienu fizikas, turi ką nors bendro
su Aristotelio substancine forma ar tridimensine forma, t.y. geo-
metrine figūra. Jis laiko elementarines daleles gryna forma ta
prasme, kad jos gali būti nusakytos matematinėmis formulėmis.
Šituo atžvilgiu jis panašiai galvoja kaip Pitagoras, kuris skelbė,
kad visi daiktai yra skaičiai. Ar imsime kvantų ar reliatyvybės
teoriją, fizikas tesidomi tik tokia tikrove, kur jis gali pasakyti,
ar du dalykai sutinka ar ne. O tie du dalykai yra rodyklė ir
skalė. Ką jis randa atome ar kurioje kitoje fizinėje sistemoje, tėra
santykiu schema bei vyksmų vieneto struktūra. Kas yra tie
santykiai ar vyksmai, t.y. kas yra atomas ar kita kokia fizinė
sistema, jis nežino. Jo pažinimas apsiriboja studijuojamojo da-
lyko struktūrine tikrove, kuri savo esmėje yra matematinės pri-
gimties.

Fizikos filosofija yra iš tikrųjų gamtos struktūros filosofija.
Josios tiesa remiasi bandymais, o jos pagrindinė kalba yra skaičiai

2 ERWIN SCcHRODINGER, Was ist Naturgeseiz? Mūnchenas-Viena, 1962,
135-136 psl.

138 FELIKSAS JUCEVIČIUS 6*

ir formulės. Dar naujųjų amžių priešaušryje tai buvo pastebėjęs
Galileo: « Filosofija yra parašyta šitoje didelėje knygoje, kuri
guli prieš mūsu akis, t.y. visatoje, bet mes negalime jos suprasti,
kol neišmoksime kalbos ir tu simboliu, kuriais ji parašyta. Toji
knyga parašyta matematine kalba, ir simboliai yra trikampiai,
apskritimai bei kitos geometrinės figūros. Be ju pagalbos nega-
lime nieko suprasti, ir be ju kiekvienas veltui keliauja po jos tam-
suji labirintą »3. Nors skaičiai neatskleidžia gamtinės tikrovės
esmės, bet vis dėlto jie suteikia apie ją vieninteles tikras žinias,
nes ji pati juos padiktuoja, o ne fizikas sukuria. « Faktas, — sako
Heisenbergas, — kad galime išaiškinti gamtą paprastais matema-
tiniais dėsniais, rodo, jog suvokiame tikrovės tikrą duomeniį, o ne-
turime kažką — bet kokia prasme — patys išgalvoję » *.

Aristotelio medžiagos filosofija. — Susipažinę su moderniosios
fizikos samprotavimais apie medžiagą, nukreipkime savo žvilgsnį
į Aristotelio medžiagos filosofiją. Ji nėra praradusi aktualumo,
nes įvairios mokyklos, kaip neoaristotelizmas bei tomizmas, dar
šiandien jos tebesilaiko. Be to, ji tampriai susieta su mūsu filo-
sofiniu žodynu apskritai. Sąvokas, kaip substancija, esmė, forma,
potencija, aktas galime pilnai suprasti tik aristotelinės medžiagos
sampratos šviesoje.

Aristotelis mano, kad gamta sukuria kūnus iš taip vadinamos
« pirminės medžiagos», kuri suvokiama kaip beformė, t.y. jokio
apibrėžtumo neturinti masė. « Medžiagos sąvoka suprantu tai,
— sako jis, — kas savyje nėra nei koks daiktas, nei kokia kiekybė,
nei susieta su bet kokia kita kategorija, kuri determinuoja būtį » 5.
Kantas sakytu, kad šitas medžiagos aptarimas remiasi aprioriniu
pažinimu, nes jis nepriklauso nuo patirties. Jis yra savos rūšies
metafizinis tikėjimas. Kadangi Aristotelis nežino, kas yra medžia-
ga, tai tiki, kas ji nėra. Jis tiki, kad ji nėra daiktas bei deter-
minuota kiekybė. Tiki, kad ji nėra forma. Žodžiu, jo tikėjimas
paneigia medžiagai tai, kas geriausiai apibudina konkretų daiktą.
Aristotelio « pirminė medžiaga » turi panašumo su Hegelio būtimi
—tai dvi visuotinybės, kurios neturi jokios konkretybės bei api-
brėžtumo, tai sąvokos be turinio. Štai kodėl medžiaga stokoja
substancijos, nes substancija yra jau dalykas, kuris turi apibrėž-

3 Opere complete di GaLILEO GALILEI, Florencija 1842, IV t., 171 psl.,
cituota iš E. A. BURTT, The Metaphysical Foundations of Modern Physical
Science, Londonas, 1950, 64 psl.

* W. HziIsENBERG, Physics and Philosophy, New Yorkas 1959, 82 psl.

5 Metaphysics, VII, 3, 1029a, 20-21 psl. Šičia naudojamės leidiniu
The Basic Works oj Aristotle, 1941.

7 MEDŽIAGOS SAMPROTIS 139

tumą. Štai kodėl negalime daikto sutapatinti su medžiaga. Kai
daiktą sunaikiname, tai jo medžiaginiai elementai egzistuoja
toliau. Aristoteliui tai geras irodymas, kad daiktą padaro daiktu
ne medžiaga, bet tas principas, kuris determinuoja medžiagą, t.y.
forma. Aišku, daikto egzistencijai medžiaga yra būtinas dalykas,
bet šitą būtinumą reikia suprasti conditio sine gua non prasme,

Forma yra determinuojantysis, vienijantysis, substancialinis
ir specifikuojantysis veiksnys. Remdamiesi Aristoteliu, tomistai
šiaip aptaria formą: actus primus materiae primae. Forma apjun-
gia daikto medžiaginius elementus ir jį padaro pažinimo, o tuo
pačiu ir mokslo objektu. Štai kodėl norėdamas nusakyti daiktu
formalini principą, Aristotelis naudoja «idėjos » platoniškąjį ter-
miną. Kai kurie komentatoriai su pagrindu pastebi, kad Aristo-
telio formos nėra kas kita, kaip iš dangaus žemėn atneštos Platono
idėjos. Forma yra apibrėžtumas, duodąs daiktams esmę, o daikto
esmė yra tai, kuo daiktas yra savyje. Esmė yra daiktų tikroji,
pirmoji substancija. Metafizikos septintoje knygoje nuolatos kal-
bama apie substanciją kaip esmę. Jei subsatancija yra esmė, o esmė
substancija, tai koks tarp ju skirtumas? Atrodo, kad Aristotelis
sieja esmę su egzistencija, o substanciją su būtimi apskritai.
Tačiau kiekvienas daiktas, kas jis yra ir kaip yra, yra formos
dėka. Štai kodėl tomistai sako, kad res est hoc a materia, est tale
a forma. Aristotelinėje metafizikoje nėra nieko aukštesnio už
būtį, o būtyje nieko aukštesnio už formą. Ji yra pats aukščiau-
sias aktas. Net ir pati egzistencija neprilygsta formai.

Be medžiagos ir formos dialektikos, Aristotelio medžiagos
filosofijoje užima svarbią vietą substancijos sąvoka. Jau žinome,
kad Aristoteliui forma yra lygu esmei, o esmė — substancijai.
Todėl galime sakyti, kad forma lygu substancijai, nes jei du nariai
A ir B yra lygūs trečiajam nariui O, tai nariai A ir B turi būti
lygūs ir tarp savęs. Tačiau Aristotelis sutapatina ne tik formą
su substancija, bet vieną ir kitą dar su būtimi. Forma yra atbaigtoji
būtis, arba būtis, kuri atsibaigia akte, o substancija yra būtis,
kiek ji egzistuoja savyje: ens cui convenit esse in se. Aristotelis
sako: « Pasakymas, kad daiktas yra, turi keletą prasmiu ... viena
prasme būtis reiškia tai, kas daiktas yra, arba šitas, kita prasme
jis reiškia kokybę ar kiekybę ar kokį kitą dalyką, kurį galime sakyti.
Nors būtis turi visas šitas prasmes, aišku, kad tai, kas yra, pirmiau-
sia yra kas, kuris pažymi daikto substanciją »*. Kadangi substan-
cija yra, kaip scholastikai pastebi, paprasčiausia sąvoka, tai jos
aptarti negalima. Tačiau Aristotelis vis dėlto mums pasako, kad ji

* Metaphysics, VII, 1, 1028a, Ten pat, 10 psl.

140 FELIKSAS JUCEVIČIUS 8*

yra «tai, kas nei sakoma apie subjektą, nei yra subjekte »7. Kaip
tai suprasti? Jei substancija yra tai, ko nesakoma apie subjektą,
nei yra subjekte, tai kas ji yra? Ji yra pats subjektas. Todėl
kėdės substancija yra kėdė, žvaigždės substancija yra žvaigždė,
o automobilis, kaip vienas tomistas išaiškino, yra daugelio sub-
stancijų dirbtinė unija. Kitaip sakant, jei prileidžiame, kad tokie
daiktai, kaip kėdės, žvaigždės, stalai yra, tai tuo pačiu sutin-
kame juos kuomi nors esant. Juose yra kažkas, kas juos padaro
tuomi, kas jie yra. Tas kažkas yra substancija, kuri kartu yra pati
būtis ir pati esmė.

Visos iš aristotelizmo kilusios filosofinės srovės ir su juo susie-
tos teologinės mokyklos, o taip pat Dekarto, Spinozos bei Leibnico
filosofijos įrašo substanciją į savo credo, nors ir nevienodai ją su-
pranta. Tačiau bendra visiems yra tai, kad jie laiko substanciją
tikrove ir ją skiria nuo vadinamųjų akcidentu arba prietapu.
David Hume pirmutinis rimtai suabejojo josios realumu. Jo argu-
mentas paprastas. Pojūčiai perduoda mums spalvu, garsų, sko-
niu bei formu vaizdinius, kuriuos mes laikome daikto savybėmis,
arba akcidensais. Paskui juos pritvirtiname prie kažko, kurio
negalime pojūčiais pagauti. Bet ar tai tikslu? Jei galime suvokti
šitas savybes kaip nepriklausomai egzistuojančias, tai kodėl jas
vėliau turime prirakinti prie anos chimeros, kuri vadinama subs-
tancija? Paveiktas Hume, Kantas laiko substanciją tik katego-
rija, t.y. proto subjektyvine forma. Mūsų amžiaus daugelis mąsty-
toju, kaip Whiteheadas, Russellis bei loginio pozityvizmo šalininkai,
pašalina ją visai iš filosofijos, nes jai nebelikę vietos šiu dienu
fizikoje.

Substancijos ir medžiagos santykis. — Nėra abejonės, kad subs-
tancijos sąvoka, kaip Aristotelio medžiagos filosofija apskritai
įgauna kitą atspalvį fiziniu mokslu šviesoje. Ir tuomi nereikia
stebėtis. Aristotelis gyveno dar tais laikais, kada žmogus tepa-
žinojo tik tą pasauli, kur pėda ar sieksnis buvo pagrindiniais mata-
vimo dydžiais ir kurį galime vadinti metronkosmu. Nei mikro-
kosmas, t.y. subatominis pasaulis, kuris matuojamas 108 ar
10-23 cm. dalimi, nei makrokosmas, kurio toliai apskaičiuojami
šviesos metais, jam buvo nežinomi. Be to, Aristoteliui filo-
sofinis pažinimas buvo metafizinė problema. Jis norėjo pažin-
ti pasauli galutiniuose principuose, t.y. savo esmėje. Medžia-
gos filosofija, kaip jo filosofija apskritai, yra esmiu filosofija. Jos
tiesa priklauso nuo mąstymo logikos, ir žodis yra tos tiesos pagrin-

? Categories, 2a, Ten pat, 11 psl.

9* MEDŽIAGOS SAMPROTIS 141

dinis simbolis. Gi modernioji fizika atsisako iš viso spręsti studi-
juojamojo objekto esmės klausimą. Ji tesidomi tik jo struktūra.
Jos pažintoji tiesa remiasi bandymais, o jos simboliai yra skaičiai
ir matematinės formulės. Žodžiu, Aristotelio medžiagos filosofija
ir modernioji fizika turi kaip objektą visai kitus pasaulius ir kartu
reiškia du skirtingus mąstymo būdus.

Turėdami tai mintyje, mes galime suprasti, kodėl Aristotelio
medžiagos filosofija sunkiai derinasi su moderniosios fizikos sam-
protavimais apie medžiagą. Iš tikruju, atomistika nieko nežino
apie « pirminę medžiagą », t.y. toki pirmą subjektą, kuris palaikytu
judesi ir formas. Pagal Aristotelį, medžiaga ir forma viena kitą
papildo. Medžiaga suteikia formai determinuojantį subjektą, o
forma duoda materijai determinaciją. Kitaip sakant, medžiaga
priima, o forma yra priimama. Kad elementarinės dalelės ar ato-
mai galėtų būti laikomi pirmąja medžiaga, jie turėtu eiti pirmojo
subjekto pareigas — jie turėtu priimti apibrėžtumą. "Tačiau jie
nieko panašaus nesiteikia atlikti, ir tai dėl to, kad jie nėra nei
beformės masės aristoteline prasme, nei medžiagos vienetai tradi-
cine prasme. Jie turi labiau panašumo su forma santykiu struk-
tūros prasme.

Aristoteliniai substaneijai taip pat sunku įsipilietinti fizikoje.
Klasikinė fizika, kaip ir bendrojo požiūrio filosofija, susieja subs-
tancijos sąvoką su medžiagos ir judesio dialektika. Tačiau šian-
dieninė fizika suvokia judesį ir tapsmą tuščioje erdvėje, kur nėra
vietos jokiai medžiaginiei substancijai. Kaip pavyzdį galime imti
nuo saulės į žemę keliaujančią šviesą bei gravitacijos laukus, ku-
riuos sukelia įvairios rūšies energijos. Kai kas nori apsieiti be
substancijos sąvokos net ir tuomet, kai aiškina judesius, susietus
su didžiąja medžiaga. Vienas iš tokiu yra Bertrand Russellis :
«... turi būti skirtumas, išreiškiamas fiziniais terminais, tarp plotų,
kur yra medžiaga, ir kitokių plotu. Iš tikruju, mes žinome skir-
tumą. Gravitacijos dėsnis yra skirtingas, ir elektromagnetiniai
dėsniai nustoja tęstinumo, kai pasiekia elektrono ar protono pa-
viršiu. Bet šitie skirtumai nėra metafizinės rūšies. Filosofui skir-
tumas tarp ' medžiagos" ir ' tuštumos ' tėra, mano manymu, skir-
tumas, kiek tai liečia priežastingumo dėsnius, kurie valdo eigčiu
seką, bet ne skirtumas, išreiškiamas tarp substancijos buvimo ar
nebuvimo, ar tarp vienos rūšies substancijos ir kitos » 8.

Tačiau substancijos esminė kritika prasidėjo su medžiagos kaip
daikto išnykimu subatominėje fizikoje. "Tikėti substancijos rea-

5 BERTRAND RussELL, The Analysis of Matter, New Yorkas 1927,
121-122 psl.

142 FELIKSAS JUCEVIČIUS 10*

liškumu reiškia ją suprasti kaip esmę, kuri egzistuoja savyje, o ne
apibrėžtumo būdu kitame. Jos priešingybė yra akcidentas, arba
prietapas, kuris egzistuoja kitame, kaip apibrėžtumas. Žodžiu,
substancija sau priklauso, o prietapas priklauso kitam. Imkime
bet kokios medžiagos gabalą, sakykim kristalą, ir pažiūrėkime,
kas laikytina substancija, ir kas akcidentais. Kietumas, sunku-
mas, permatomumas, forma nepriklauso substancinei esmei. Visa
tai tėra tik prietapai. Substancijos negalime sutapatinti nei su che-
mine kristalo sudėtimi — CaCO. Kalcis, anglis ir deguonis tėra jo
sudedamieji elementai. Jie egzistuoja tik apibrėžtumo būdu kristale.
Be šitu elementų, ką fizikas beranda? Atomus ir subatomines
daleles. Nors jos sudaro kristalo galutinę tikrovę, jos negali būti
laikomos substancija, nes ju egzistencija priklauso nuo kristalo
sudedamųjų daliu bei elementu. Tai kas galų gale kristalą padaro
kristalu? Kristalo substancija, sako Aristotelis. Tačiau fizikas
mano, kad kristalui « kristališkumą » užtikrina molekuliu, atomu
bei subatominiu dalelių santykiai bei vyksmai, kurie gali būti dau-
giau ar mažiau tiksliai išreiškiami matematinėmis formulėmis.
Kai kurie fizikai vis dėlto linkę manyti, kad medžiaginė subs-
tancija, nors ir neegzistuoja aristoteline prasme, randasi fiziniuose
kūnuose energijos formoje. Pradžią taip galvoti davė medžiagos
ir energijos koreliatyvumo faktas. Kad šitie du dalykai eina kartu
absoliutiniu būtinumu, tai yra moderniosios fizikos dogma. James
Clark Maxwellis sako: « Mes esame supratę tik su tokia medžiaga,
kuri turi gavusi energijos iš kitos medžiagos ir kuri savo keliu
gali perduoti energiją kitai medžiagai ». Tas pats principas galioja
ir energijai: « Mes pažistame, — sako jis toliau, — tik tokią ener-
giją, kuri visuose natūraliuose reiškiniuose nuolatos pereina iš vie-
nos medžiagos dalies į kitą »?. Kaip matome, anglų fizikas nusako
energiją medžiaga, o medžiagą apibudina energija. Vėliau Ein-
steinas įrodė, kad tam tikrais atvejais masė pakeičiama energija,
ir atvirkščiai. Šitų dvieju kiekybiu transformacijos lygtis yra
E —mc?, kur E yra energija, m —masė ir c — šviesos greitis.
W. Heisenbergas, kuriam geriausiai pažįstamas subatominis pa-
saulis, priskiria energijai visas substancijos savybes: « Energija
yra iš tikruju substancija, iš kurios padarytos visos elementarinės
dalelės, visi atomai, o tuo pačiu visi daiktai, ir energija yra tai,
kas juda. Energija yra substancija, kadangi jos visas kiekis nesi-
keičia, ir elementarinės dalelės gali būti padarytos iš tos substan-
cijos, kaip rodo daugelis bandymų, kur jos sukuriamos. Ener-
gija gali būti pakeista į judesį, šilumą, šviesą ir įtampą. Energija

"James CLERc MaxwELL, Matier and Motion, New Yorkas, 89 pal.

11* MEDŽIAGOS SAMPROTIS 143

gali būti laikoma visų pasikeitimu pasaulyje pagrindine priežas-
timi »!9. Energija turi dar ir kitų panašumų su substancija. Ji
užtikrina daiktams individualini permanentiškumą, kaip laiko,
taip ir vietos atžvilgiu. Josios dėka kūnai išlaiko aktyvumą net
savo pasyvume. Ji suvienija apraiškas, kurios susietos su daiktų
pasauliu. Todėl su pagrindu galime sakyti, kad energija yra tiek
pat reali, kaip ir patys daiktai. Ji yra pilna prasme toji empirinio
pažinimo kategorija, kuri atskleidžia medžiaginio pasaulio ga-
lutinę tikrovę.

Nežiūrint visu energijai priskiriamų savybiu, kai kas vis dėlto
gali abejoti, ar turime pagrindo ją laikyti substancija, nes subs-
tancija yra metafizinė sąvoka, o energija — fizinė kategorija.
Energiją sutapatinti su substancija reikštų ją sumetafizinti. Aišku,
kitas gali manyti priešingai — kad tai reikštų « sufizinti » substan-
ciją. Jei Aristotelis ryžosi nukelti iš dangaus žemėn platoniškąsias
idėjas, tai kodėl fizikas negali to paties padaryti su aristoteliškąja
metafizika ?

Medžiagos samprata dialektiniam materializme. — Dar kitaip
medžiagą interpretuoja dialektinis materializmas, arba marksizmas.
Nors Vakaruose jis neturi nė vieno žymesnio atstovo, Sovietų
Rusijoje laikomas oficialiąja filosofija. Jo pradininkai yra Marksas
ir Engelsas. Ji plėtojo Leninas, Plechanovas ir kiti marksistai.

Kada šito amžiaus pradžioje marksistai mėgino duoti savo
filosofijai mokslinį aspektą, fizika išgyveno didelę krizę. Klasi-
kinis dualizmas tarp medžiagos ir judesio, medžiagos ir energijos
buvo pagrindinai sukrėstas. Kvantu teorija stūmė laukan medžia-
gos mechanistinę sampratą, o reliativybės teoriją netrukus radi-
kaliai koregavo erdvės ir laiko santyki. Fizikai atidengus naujus
medžiagos aspektus, buvo tikimasi, kad filosofai iš to padarys
išvadas. Tačiau jie nesiskubino. Nesuko sau dėl to galvos ir
marksistai. Gal būt dalinai dėl to, kad jiems esminis klausimas
buvo ne kas yra medžiaga, o jos pažinimo dialektika. Kokie be-
būtų fizikos atradimai bei hipotezės, marksistu pagrindinė dogma
lieka ta pati. Leninas tai aiškiai pabrėžia: « Kad klausimas
būtu pastatytas vieninteliu teisingu, t.y. dialektiškai materialisti-
niu požiūriu, reikia paklausti: ar egzistuoja elektronai, eteris ir
taip toliau už žmogaus sąmonės, kaip objektyvi realybė, ar ne?
1 šį klausimą gamtininkai taip pat nesvyruodami turės atsakyti
ir nuolatos atsako taip, kaip kad jie nesvyruodami pripažįsta
gamtos buvimą iki žmogaus ir iki organinės materijos. Ir tuo

1 W. HeisENBERG, Physics and Philosophy The Revolution in Modern
Science, New Yorkas 1959, 63 psl.

144 FELIKSAS JUCEVIČIUS 12*

klausimas išprendžiamas materializmo naudai, nes materijos są-
voka, kaip mes jau esame kalbėję, gnoseologiškai nereiškia nieko
kito, išskyrus tik: objektyvi realybė, esanti nepriklausomai nuo
žmogaus sąmonės ir jos atspindys»!. Šičia Leninas netiesiogi-
niai kartoja Engelso tezę, pagal kurią materializmas teigia medžia-
gos pirmiškumą sąmonės atžvilgiu, o idealizmas suvokia ju santyki
atvirkščiai. Kai marksistai kalba apie idealizmą, tai jie paprastai
turi galvoje Berkeley, kuris teigia, kad vaizdiniai yra vieninteli
dalykai, kuriu egzistenciją gali užtikrinti mūsu pagavos, ir būti
pažintam reiškia ne ką kitą, kaip būti mintyje. Tokiu būdu pa-
žistamujų objektų egzistencija priklauso nuo žmogaus mąstymo
galios. Tai marksistams skamba kaip tikra erezija, nes medžiaga
praranda savo objektyvumą. Mes dabar galime suprasti, kodėl
jie taip stengiasi pabrėžti medžiagos primatą sąmonės atžvilgiu :
tuomi jie tiki iškelią medžiagos objektyvumą.

Buvimas objektyvia realybe marksistams yra pagrindinė
medžiagos savybė. Tai matosi iš Lenino medžiagos aptarties, kurią,
jie nuolatos kartoja: «Materija yra filosofinė kategorija pažy-
mėti objektyviai realybei, kuri yra duota žmogui jo pojūčiuose,
kuri kopijuojama, fotografuojama, atspindima mūsų pojūčių,
egzistuodama nepriklausomai nuo ju»!. Jei marksistai apsiri-
botu tik šita medžiagos aptartimi, tai nebūtu reikalo prie jos ilgiau
sustoti, nes ji nepasako nieko naujo. Kad medžiaga yra objektyvi
realybė, tai žinoma nuo seniausiu laiku. Bet marksistai nepasiten-
kina medžiagos objektyvumo dogma. Jie sukuria josios ištisą
metafiziką.

Pagal marksistus, medžiaga apima visą objektyvią realybę
ir tėra vienintelė objektyvi realybė. Išskyrus medžiagą, niekas
realiai neegzistuoja. Kartu ji yra absoliutinė būtybė, kaip erdvės,
taip ir laiko atžvilgiu. Visas tas savybes, kurias graiku mąstytojai
priskirdavo būčiai, marksistai suteikia medžiagai. Medžiaga yra
pirminė ir amžina, nesukuriama ir nesunaikinama. Naudodami
Aristotelio žodyną, galime sakyti, kad ji yra «principas ». Iš
tikrųjų, marksistai priskiria medžiagai dieviškus atributus, ir tai
jie daro sąmoningai. Tai matosi iš V. Afanasjevo, oficialaus sovie-
tinio marksizmo aiškintojo, pasisakymo: « Leninis materijos api-
brėžimas atspindi esminį dialektinio materializmo priešingumą
idealizmui ir agnozticizmui. Jis turi ir gilią ateistinę prasmę, iš
šaknų pakerta religinį prasimanymą apie Dievą kaip tikrovės

UV.I. Leninas, Materializmas ir empiriokriticizmas, Vilnius, 1958,
37 psl.
2V.I. LznINAS, Ten pat, 134 psl.

13* MEDŽIAGOS SAMPROTIS 145

kūrėją. Iš tiesu: jeigu materija pirminė ir amžina, tai ji nesutve-
riama ir nesunaikinama, ji yra vidinė galutinė visos esamybės prie-
žastis. O pasaulyje, kur materija yra pirmoji visko priežastis,
pirmasis pagrindas, nei Dievui, nei kitoms antgamtinėms jėgoms
nebelieka vietos»!. Sakyti, kad medžiaga yra visos esamybės
priežastis, reiškia tvirtinti ją esant ne tik visko, bet ir savo pagrindu.
Ji yra ens a se, t.y. aseitas. Scholastikai naudojo šitą terminą Dievo
nusakymui, marksistai galėtu ji naudoti savo medžiagos apta-
rimui.

Kadangi medžiaga yra absoliutinė būtis, tai kartu ji yra ir
absoliutinė egzistencija. Judėjimas yra josios egzistavimo forma.
Engelsas sako: «Judėjimas yra materijos būties forma. Niekur
ir niekuomet nėra buvę ir negali būti materijos be judėjimo » *.
Šitas teigimas nėra originali mintis. Jis tik kitais žodžiais pakar-
toja aristoteliškąjį hilemorfizmą, pagal kuri, kaip matėme, medžia-
ginė tikrovė suprantama pirminės medžiagos ir formos santykio
prasme. Aristoteliui forma yra savo esmėje aukščiausias aktas,
t.y. judesys aukščiausiame laipsnyje. Kaip jam medžiaga nega-
lima be formos, ir atvirkščiai, taip ir marksistams medžiaga nei-
manoma be judesio, o judesys be medžiagos. Engelsas dar pri-
duria, kad « judėjimas yra taip pat nesukuriamas ir nesunaikina-
mas, kaip pati materija » 18.

Judėjimas turi įvairias formas. Laikydamiesi Engelso, mark-
sistai paprastai skiria mechaninį, fizinį, cheminį, biologinį ir isto-
rinį judėjimą. Nors judėjimo formos kokybiškai skiriasi viena
nuo kitos, bet visos jos esmėje yra medžiagos judesys. Kaip isto-
rinis vyksmas ir cheminis procesas, taip mąstymas ir fizinis ju-
desys yra medžiagos sąlygojami. Judėjimo aukštesnės formos
apima žemesnes, pavyzdžiui, biologinis judėjimas apima fizinį ir
cheminį, o istorinis — biologinį, fizinį ir cheminį. Bet kokios for-
mos bebūtu, judesys nėra paprastas vystymasis, bet dialektinis
kitimas. « Marksistinė dialektika, — sako V. Afanasjevas, — į vys-
tymąsi žiūri kaip į judėjimą nuo žemesnio prie aukštesnio, nuo
paprasto prie sudėtingo, kaip į šuolišką, revoliucinį procesą, be to,
šis judėjimas vyksta ne uždaru ratu, o lyg spirale, kurios kiekviena
vija yra gilesnė, turtingesnė, įvairiapusiškesnė už ankstesniąją.
Vystymosi šaltiniais dialektika laiko prieštaravimus, esančius
pačiuose daiktuose ir reiškiniuose » 5. Dialektika, apie kurią šičia
kalbama, yra iš tikrųjų hegeliškoji dialektika, kurią Marksas sakosi

5 V. AranasiEvasS, Filosofijos žinių pagrindai, Vilnius, 1958, 52 pal.
4 F. EncELsAS, Anti-Duringas, Vilnius, 1958, 52 psl.

5 F. ENaELsSAS, Ten pat, 52 psl.

4 V. AranasaBvas, Filosofijos žiniu pagrindai, Vilnias, 1958, 65 psl.

10

146 FELIKSAS JUCEViČIUS 14*

pastatęs « ant kojų», nes ji buvusi « žemyn galva ». Hegeliui viską
sąlygoja mintis, arba absoliutinė dvasia amžinoje savijudoje.
Marksui, priešingai, viską apsprendžia medžiaga. Mintis tėra
medžiagos ir judesio, arba medžiagos savijudos kūrinys. Staty-
damas «ant koju » hegeliškąją dialektiką, Marksas parodo ne savo
išminti, bet pakartoja Feuerbacho tezę, pagal kurią « mąstymas
yra iš būties, bet būtis nėra iš mąstymo »!7. Kartu reikia paste-
bėti, kad Marksas, koreguodamas hegeliškąją dialektiką, turėjo
galvoje ne Hegelio Logiką, bet Dvasios fenomenologiją. Iš tikrujų,
dialektinis materializmas yra marksistinėn kalbon išverstoji hege-
liškoji fenomenologija.

Hegelio fenomenologija vyksta dialektiniu judesiu, kur paski-
rasis, individualinis aš pakyla iki visuotinybės, arba absoliuto.
Ją galime taip pat suprasti kaip universalinio aš, arba dvasinės
substancijos apsireiškimą sau pačiai. Kai subjektyvioji dvasia,
paneigusi objektyviąją dvasią, pasiekia absoliutinę dvasią, tai
tuomet mintis ir būties tapatybė realizuojasi absoliutiniame žino-
jime. Mąstantysis subjektas pasijaučia mąstančiuoju objektu, indi-
viduališkoji sąmonė tampa universaline sąmone, mintis ir daiktas
vienas kitą atpažista ne kaip priešybes, o tapatybes.

Marksistinės fenomenologijos centre yra medžiaga. Jei He-
geliui dvasia mąsto ir save atpažįsta medžiagoje, tai marksistam
medžiaga mąsto ir save atpažįsta mintyje. Dvasios fenomenolo-
gijos vienoje vietoje dvasia save atpažįsta « suišorėjusi » kaukolėje,
gamtiniame pasaulyje bei istoriniame vyksme. Kažkas visai pana-
šaus atsitinka su marksistine medžiaga. Dialektiniame savijudos
procese ji pasiekia tokį laipsni, jog ji save išvysta sąmonėje, arba
mintyje. Medžiaga pasijaučia esanti mąstančioji medžiaga. Bet
leiskime pasisakyti patiems marksistams: « Vadindami sąmonę
materijos produktu, mes nenorime sakyti, kad sąmonė, materijos
darinys ir nuo jos priklausoma, egzistuojanti kaip kažkas už jos,
greta jos, kaip, pavyzdžiui, ant obelies šakos yra obelies duotasis
ir nuo jos priklausomas obuolys. Fiziologiniai procesai mąstan-
čiuose smegenyse ir mąstymas, sąmonė —tai ne du lygiagretūs
procesai, o vienas vieningas procesas, kurio vidinis būvis yra są-
monė. V. I. Leninas pabrėžė, kad ' sąmonė yra vidinė materijos
būsena ...' Taigi, sąmonės jokiu būdu negalime atskirti nuo mate-
rijos, kuri mąsto »!8. Ar šitai nerodo, kad marksistai galvoja He-
gelio kategorijomis, kurias nusako tik priešingais terminais ?

V" L. FeuERBacCH, Vorlūufige Thesen zur Reform der Philosophie, Samt-
licho Werke, II t., Leipcigas, 1948, 263 psl.
18 Marksistinės filosofijos pagrindai, Vilnius, 1960, 142 psl.

15* MEDŽIAGOS SAMPROTIS 147

Marksistinės medžiagos sampratos kritika. — Ką galvoti apie
marksistinius samprotavimus apie medžiagą? Sakyti, kad mark-
sizmas savaip interpretuoja Aristoteli ir Hegelį, dar nereiškia įro-
dyti jojo menkavertiškumą. Kas mėgintų paneigti tomizmo savi-
tumą, nurodant, kad jis savaip aiškina Aristoteli? Arba kas dristu
užginčyti Spinozos filosofinį indėlį, nors žinome, kad jis daug pasis-
kolino iš Dekarto? Norėdami objektyviai įvertinti marksizmą,
turime žinoti, kokia yra jo filosofinė vertė minties ir tikrovės
šviesoje.

Visų pirma, prileisdami tik dvi tikrovės interpretacijas — mate-
rialistinę bei idealistinę, kurių tik pirmoji esanti teisinga, ir paneig-
dami galimybę, kad gali šalia medžiagos egzistuoti dvasia, marksis-
tai pasirodo išpažįstą iliuzinį dogmatizmą. Kaip kai kurie spal-
vuakliai užginčija spalvų įvairumą, nes temato tik juodą ir baltą,
taip ir jie yra savos rūšies mintiakliai, nes nuostabioje tikrovės
vaivorykštėje teįžiūri tik medžiagą. Kadaise Francis Bacon sakė :
« Blogi atradėjai yra tie, kurie, matydami tik jūrą, galvoja, kad
nėra žemės»!?. Nors šitie žodžiai nebuvo jiems skirti, bet jie
tikrai jiems tinka. Be to, kai marksistai kategoriškai paneigia
dvasinio pasaulio galimybę, jie daro metafizinę prielaidą. Šituo
atveju jie nesiskiria nuo tu, kurie teigia priešingai. Vieni ir kiti
konstatuoja ne fizinį faktą, bet išpažįsta tikėjimą, kuris nesileidžia
įrodomas kiekybiniais bei kauzaliniais terminais. Dalyko nieko
nepakeičia, jei marksistai nurodo, kad medžiaga yra pirminė
žmogiškosios minties atžvilgiu, nes dvasinė tikrovė nebūtinai turi
išsisemti žmogaus mintyje. Galime prileisti tokią dvasinę tikrovę,
kuri yra skirtinga nuo žmogiškosios minties ir egzistavo dar prieš
medžiaginės būties atsiradimą.

Bet mums svarbiau žinoti, kaip atrodo medžiagos marksistinė
interpretacija moderniosios fizikos šviesoje. Mes žinome, kad
marksistams medžiaga yra absoliutinė būtybė laiko atžvilgiu, t.y.
neturi pradžios, nei pabaigos, ir erdvės atžvilgiu, t.y. begalinė.
Naujųju amžiu pradžioje fizikos credo skambėjo panašiai. Ji
neigė medžiaginio pasaulio ribotumą kaip laiko, taip ir erdvės
atžvilgiu. Newtoniškoji fizika kalbėjo apie absoliutinį laiką ir
absoliutinę erdvę. "Tačiau šiandien vėl pradedama tikėti, kad
pasaulis nėra nei amžinas, nei begalinis.

Fizikai suabejojo medžiagos amžinumu dar pereitame šimtme-
tyje, kai buvo surastas termodinamikos antrasis dėsnis, pagal kurį
izoliuotoje sistemoje joks vyksmas nesitęsia amžinai. Matematiškai
kalbant, šitas dėsnis sako, kad yra tam tikras dydis arba matas,

19 FRANCIS BacoyN, The Advancement of Learning, II knyga, VII, 5 psl.

148 FELIKSAS JUCEVIČIUS 16*

vadinamas entropija, kuris izoliuotoje sistemoje gali didėti ar
likti pastovus, bet niekuomet negali mažėti. Imkime izoliuotą
sistemą ir matuokime jos entropiją dviem momentais t 1 ir t 2.
Taisyklė sako, kad momentas, kuris atitinka didesnę entropiją,
yra vėlyvesnis. Atomikoje entropija gali būti nusakoma kaip
sistemos dezorganizacijos, arba «netvarkos » matas. Iliustracijai
paimkime karšto vandens puodą šaltame kambaryje. Karšto
vandens šiluminės energijos susikoncentravimas puode, t.y. jo
pradinė padėtis, vadinama organizuotu stoviu, arba tvarka. Kai
šiluminė energija išsidalina aplinkoje, tai ji pasiekia uniformini
stovi, kuris vadinamas « dezorganizacija », arba «netvarka». PFi-
zikų manymu, «tvarkos» stovis tesirealizuoja tik ypatingoms
sąlygoms susidėjus ir todėl praktiškai niekad savaime neatsiranda.
O «netvarka » yra bendras vardas visumai visų stoviu, kur vieš-
patauja «netvarka » ir kuri gali būti pasiekta įvairiais būdais.

Atrodo, kad termodinamikos antrasis dėsnis saisto viso pasau-
lio vyksmą, ir entropija yra savo rūšies ženklas, kuris nurodo jo
pradžios bei pabaigos kryptis. Kadaise pasaulis buvo maksima-
linės «tvarkos» stovyje, kuris palaipsniui dezorganizuojasi ir
tokiu būdu artėja prie šiluminės energijos išsilyginimo stovio, t.y.
šiluminės mirties. Kai kas mano, kad šitas dėsnis netaikytinas
pasaulio sistemai. Tačiau astrofizikai neabejoja, kad visatos pas-
kiros dalys, kaip, pavyzdžiui, Paukščių kelias ir spiralinės miglos
yra tiek izoliuotos nuo savo aplinkos, jog negali išvengti dezor-
ganizacijos proceso. Žodžiu, pasaulio kiekviena baigtinė dalis
turi galimu veiksmu baigtiną ištekliu.

Šitie grynai teoriniai samprotavimai gavo apčiuopiamą turinį
pastaruoju metu, kai buvo surastas būdas nustatyti medžiagos
amžių. Nuostabiu sutapimu buvo įvairiais metodais įrodyta, kad
cheminiai atomai, žvaigždės ir spiralinės miglos turi tą patį amžių
— yra maždaug triju milijardų metu senumo.

Kad pasaulis gali būti baigtinis erdvės atžvilgiu, davė pagrindo
tikėti neeuklidinė geometrija. Pagal ją, mes galime įsivaizduoti
neaprėžtą, bet kartu baigtinį pasaulį, kuris palyginamas su rutulio
paviršiumi. Kokia kryptimi bepasileisime tiesia linija žemės
paviršiumi, niekur nesusidursime su riba, o grišime atgal į išeities
tašką. O žemės paviršiaus plokštumų suma yra baigtinė. Panašiu
būdu galime suvokti begalinę visatą, kur kiekviena tiesi linija
grįžta išeities taškan, ir kurios erdvės tūris būtu baigtinis. Kaip
fizinę hipotezę, baigtinį pasauli prileidžia reliatyvybės teorija,
nes buvo pastebėta, kad operuojant perdaug dideliais dydžiais,
susiduriama su sunkumais. Štai kodėl spręsdamas vietos ir greičio
problemas, Einsteinas atsisako nuo absoliutinės erdvės. Kokiu

17* MEDŽIAGOS SAMPROTIS 149

keliu pasuks mokslas ateityje, sunku pasakyti. Šiu dienų fizika
atskleidžia mums toki pasaulį, kur nėra begalybiu nei laike, nei
erdvėje, o tik begaliniai dideli baigtini atstumai.

Šičia verta prisiminti Kanto antinomijas. Pagal jį, klausimai
apie begalybę gauna prieštaraujančius atsakymus. Taip yra todėl,
kadangi mes galime klausti priešingomis kryptimis. Jei save
imame išeities tašku, tai mes vis galime klausti apie toliau nuo
mūsu esančius objektus, ir nesimato, kaip galime prieiti bet kokią
ribą. O jeigu išeities tašku paimame objektyvinę tikrovę, tai
praktiškai negalime pradėti nuo begalybės, bet turime pasirinkti
pradžią baigtinybėje. Modernioji fizika užima pragmatinę laiky-
seną begalybiu klausimu : ji atsisako spręsti metafizines problemas.
Jeigu norime fizinę tikrovę, t.y. esantiji išaiškinti esančiųjų pagalba,
tai privalome begalybę atidėti į šalį, nes esantieji yra baigtiniai.
Jei mėginame suabsoliutinti begalybę, tai savaime turime atsi-
žadėti baigtinybės. Bet šituo atveju klausimas atsistoja ne fizi-
nėje, o metafizinėje plotmėje. Štai kodėl marksizmas, kuris pasi-
sako už medžiagos begalybę erdvės ir laiko atžvilgiu, užima ne
materialistinę, o metafizinę laikyseną.

Dar keletą kritišku pastabų apie judesio dialektiką. Šiu
dienu fizika nepaneigia imanentinio ryšio tarp medžiagos ir judesio.
Tik lieka klausimas, ar medžiagos judesys savo prigimtimi yra
dialektinis, t.y. dialektinis hegeliškai-marksistine prasme ?

Prieš kiek laiko Paryžiuje marksistai su egzistencialistais buvo
suruošę viešas diskusijas tema: ar dialektika yra tiktai istorijos
dėsnis, ar ji yra kartu ir gamtos dėsnis ?20. Kad žmonijos istorijos
vyksmas paklusta dialektikos dėsniams, tai marksistams savaime
aišku. Sartre tam taip pat nesipriešina. O kaip su gamta? Egzis-
tencialistų atsakymas ekvivokiškas. Marksistai atsako ir į šitą
klausimą teigiamai. Šičia jie lieka logiški. Juk žmonijos istorija
ir gamtos istorija tėra tik vienos ir tos pačios medžiagos istorijos
paskiri momentai. Jei dialektinis dėsnis galioja istorijai, kuri tėra
tik medžiagos savijudos gaminys, tai tuo pačiu jis turi galioti
medžiagos judesiui gamtinėje plotmėje. Štai kodėl, marksistu
manymu, kokią mokslo šaką beimsime, ji tegali progresuoti tik
tuomet, kai vadovaujasi dialektiniu metodu. Bet ar šitas marksistu
teigimas nėra apriorinis savųjų tezių deklamavimas? Ar iš tikrųjų
mokslas teprogresuoja dialektinio metodo pagalba ?

Studijuodamas gamtą, fizikas susiduria su trimis skirtingais
pasauliais: mikrokosminiu, makrokosminiu ir pasauliu, kuris ran-

20 Diskusijos atspausdintos Tribune libre serijoje: Maraisme ei emisien-
cialisme, Paryžius, 1962.

150 FELIKSAS JUCEVIČIUS 18*

dasi tarp tu dviejų ir kuri anksčiau pavadinome metronkosminiu.
Jei marksistu tezė būtu teisinga, tai dialektinis dėsnis privalėtų
turėti universalinę galią visiems trims pasauliams. Deja, taip
nėra. Hegeliškai-marksistinė dialektika neturi vietos nei Newtono,
arba klasikinėje fizikoje, nei kvantu ar reliativybės teorijose. Tiesa,
pasitaiko mąstytoju, kurie Heisenbergo netikrybės lygtis bei Bohro
papildomybės principą vadina dialektika. Tačiau jiems dialektika
yra ne hegeliškai-marksistinis kitimas, o mokslo samprata, kur
kiekvienas mokslinis teigimas slepia savyje revizavimo galimybę.
Vieninteliai dalykai, kurie turi universalinę reikšmę fizikoje, yra
konstantai. Kas jie yra? Tai kiekybiniai matai, kurie nuolatos
naudojami gamtos apraiškų matematiniam nusakymui. Konstan-
tai yra septyni: kosminis konstantas, gravitacijos konstantas,
šviesos greitis, Plancko konstantas, protono masė ir elektrono
krovinys. Nors jie neatskleidžia gamtos apraiškų prigimties, bet vis
dėlto ju pagalba fizikas suvokia ju struktūrą. Kai kas juos paly-
gina su septyniais muzikos garsais. Kaip visos meliodijos susidaro
iš septyniu pagrindinių garsų, taip visatos simfonija remiasi septy-
niais konstantais. Ar konstantai yra arbitrariniai, t.y. Žmogiš-
kosios minties kategorijos, ar pačios gamtos dėsniai, ir tokiu būdu
neišvengiami gamtinės meliodijos garsai, į tai joks fizikas dar
nedavė galutino atsakymo.

Kadangi dialektika nėra gamtos dėsnis, tai savaime aišku,
kad ji negali būti nė įstatymas minčiai. Tai, ką marksistai vadina
dialektinės minties kategorijomis, tėra tik metafizinis žaidimas
aprioriniais modeliais bei simboliais. Kad taip iš tikrųjų yra,
parodo fizikos istorija. Kokią fizikos šaką beimsime, moslininkai
pagalbon šaukiasi ne dialektines kategorijas, bet bandymus, 10-
ginę analizę ir matematinius formulavimus. Šito metodo laikyda-
miesi jie sukūrė ir dabartinio pasaulio viziją. Aišku, tai dar nereiš-
kia, kad fiziku pasaulis yra vienintelis galimas pasaulis. Bet iki
šiol jis, atrodo, esąs vienintelis tikras pasaulis.

FELIKSAS JUCEVIČIUS
Montreal, Kanada

BIBLIOGRAFIJA

BozR, NiELs, Atomphysik und Menschliche Erkenninis, Braunschweig, 1958.

BoRN, Max, Physik im Wandel Meiner Zeit, Braunschweig, 1959,

BRoGLIE, Louis DE, Matter and Light, New Yorkas, 1959.

EDDINGTON, ARTHUR ST., The Expanding Universe, Ann Arbor 1958.

JoRDAN, P., Atom und Weltall, Braunschweig, 1956.

MARGENAU, H., The Nature of Physical Reality, New Yorkas, 1950.

ReiIcHENBACE, H., The Rise of Scientific Philosophy, Berkeley, 1951.

REICHENBACH, H., Philosophyc Poundations of Guantum Mechanics, Berke-
ley, 1948.

ScmLIcK, MoRiITZ, Space and Time, New Yorkas, 1963.

TovLMiN, STEPHEN, The Philosophy of Science, New Yorkas, 1953.

WezaR, M. R. and J. A. RicnaRoS, Jr., Physics of the Atom, Reading, Mass.,
1960.

WaiTEHEAD, A. N.i Science and the Modern World, Cambridge, 1953.

CONSIDERATION ON MATTER

by
FELIKSAS JUCEVIČIUS

Summary

Philosophy of matter is that department of philosophical knowledge
which relates to the philosophy of physics. While philosophy of phy-
sics is concerned with the objects and events of the physical world as
a whole, the philosophy of matter deals only with that “ physical sub-
stance ** of which the physical world is supposed to be made.

What is matter? Different philosophical schools gave to this
guestion different answers. We are interested in the answers given
by Aristotle and the Dialectical Materialism. But the first genuine
attempt to understand matter it came with the advent of Modern phy-
sics in the first guarter of this century. The scientific interpretation
of matter disclosed elements and suggested gualities widely different
from those commonly imagined by philosophers.

TEISĖS MOKSLO SEKCIJA

Prof. Dr. BRoxIs Kasas

MODERNIOSIOS VALSTYBĖS
SĄVOKOS RAIDA

MODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA

Visos antikinės valstybinės bendruomenės buvo teokratiškos.
Žydu, kinu, japonu, persu, germanų politinės teorijos skelbė valsty-
bės dievinimo dogmą ir tuo pačiu paneigė individą ir atėmė iš jo
bet kokią teisę ir laisvę.

Krikščionybė sulaužė valstybės visagalybės koncepciją, bet
tuo pačiu metu taip pat aprėžė ir religijos ribas gerai visiems
žinomame principe : « Atiduokite ciesoriui, kas ciesoriaus, ir Dievui,
kas Dievo y!.

Krikščioniškoje valstybės sampratoje žmogus žino, kad val-
džia, kaip tokia, neturi jokios galios, kuri būtu natūralus valdžios
atributas ; jis žino, kad bet kokia galia valstybei ar valdžiai yra
suteikta Dievo: Omnis potestas a Deo.

Pati pagrindinė politinės teorijos tiesa yra ši: žmogus negali
gyventi be varžtų — ar tai jie būtu moraliniai-dvasiniai, t. y.
religiniai varžtai, kurie stabdo ir aptvarko žmogaus pasijas, ar tai
tie varžtai būtu išoriniai, t. y. politiniai, kurie teisinėje valstybės
tvarkoje neprileidžia visuomenės prie anarchijos. Tokiu būdu, reli-
gija ir politika iš vienos pusės, bei ateizmas ir anarchija iš kitos
pusės yra glaudžiai susiję logikos saistais.

Šioje trumpoje studijoje mes imsimės pagvildenti modernio-
sios visuomenės politines sąvokas ir ju raidą. Šiandien daugelis
tautu yra politinio vystymosi kryžkelėse. Jos ieško sau nauju arba
pradinių formu. Mūsų tauta taip pat yra politiniai jauna bendruo-
menė. Savo trumpame laisvės periode ji bandė, ieškojo pastoviu
valstybės gyvenimo formu, bet nesuspėjo ju surasti, nes likimas
vėl lėmė laisvės visiškai netekti. Tad politinės visuomenės klausi-
mas, atrodo, turėtu būti visiems svarbus: ir tiems, kurie laisve
džiaugiasi, ir tiems, kurie laisvę planuoja.

Šiandien pasaulis yra pasidalinęs i du didelius frontus, kurie
akcijos arba reakcijos būdu siekia plėtotės ir vienas kito sunaiki-
nimo. Dar daugiau: — paskutiniais metais, atrodo, iškilo nauja
trečioji jėga — geltonoji rasė, vadovaujama fanatiškos komunis-
tinės-nacionalistinės Kinijos, kuri skelbia ir seka absoliutizmo,
revoliucinės jėgos ir karo doktriną.

1 Luko 20, 25.

156 BRONIS J. KASLAS 2*

Šiu, sakysime, triju tarptautiniu ir vidinių santykių politiniu
pasaulėžiūrų akivaizdoje, — kokias pozicijas užima ir kaip rikiuo-
jasi vakaru krikščioniškojo pasaulio politinis galvojimas, mąsty-
mas ir veikimas? Kokios sąvokos, idėjos ir mintys reiškiasi mūsu
vakaru pasaulio politinės ideologijos srityje? Ką gi, pagaliau, gal-
voja Bažnyčia, — seniausia ir ilgiausios patirties institucija ?

Krikščioniškoji Bažnyčia yra laisvės sąvokos kūrėja ir jos
palaikytoja, nes ji iš esmės neigia bet kokį, — individo ar poli-
tinės jėgos, — absoliutizmą, kylantį iš žmogaus valios. Bažnyčia
pripažįsta tik Dievo visagališkumą, o ne žmogaus. Bažnyčia negali
aktyviai jungtis į jokią politinę partiją, jokią politinę jėgą. Ji
nesutapdina savęs su jokia valdžios forma. Pijus XI enciklikoje
Divini Redemptoris sako: « Bažnyčia nerekomenduoja ir neperša
jokios politinės, ekonominės ir socialinės techninės-formalinės sis-
temos, nes tai ne jos sritis. Bet Bažnyčia nurodo linkmę, kuri
toms sistemoms užtikrina laimingą pažangą ».

Kokia yra ta linkmė ir kryptis — pamatysime vėliau. Dabar
gi pažiūrėkime, kuria kryptimi nuėjo vakarų krikščioniškojo pasau-
lio visuomenės sąvoka ?

Napoleonas Bonapartas, konsulavimo metais, vienoje savo
kelionėje stabtelėjo Ermenonville miestelyje prie J. J. Rousseau
kapo, susimąstė ir jį lydinčiam karininkui pareiškė : « Prancūzijos
taikai ir ramybei būtu buvę daug geriau, jei šis žmogus (Rous-
seau) būtu niekad negimęs ». Karininkas nustebęs paklausė : « Pilieti
Konsule, kodėl taip kalbate? Rousseau paruošė Prancūziją revo-
liucijai, kuri Jus iškėlė ». Valandėlę patylėjęs, Napoleonas pareiškė :
« Istorija mums parodys, kad žmonijos ramybei būtų buvę daug
naudingiau, jei Rousseau ir Napoleonas būtų niekuomet neegzis-
tavę » 2.

Šiame trumpame pokalbyje Napoleonas įžvelgė į savo ir Rous-
seau gyvenimo gilias pasekmes žmonijos ateičiai ir istorijai, ypa-
tingai formavimui naujos visuomenės, valstybės ir valdžios supra-
timo, ir su tuo susijusias žmonijos konvulsijas.

Peržvelkime keletą idėjų, siekiančiu naujos visuomenės sąvokos.

Augustas Comte manė, kad visuomenė yra, tartum, tam tikras
organizmas, kuriame, kaip ir fiziniame organizme, galima atpažinti
įvairius organus, sąnarius ir ju funkcijas.

Nereikia šios organinės teorijos pervertinti, bet nereikia jos
ir visiškai atmesti, nes turime pripažinti, kad visuomenė ir gyvi
organizmai turi savyje daug panašumo.

Socialiniuose organizmuose, kaip ir fiziniuose, laiks nuo laiko

* STANISLAS DE GIRARDIN, Mėmoires, Journal de Souvenirs.

3* MODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA 157

atsiranda mikrobų, kurie tam tikrose palankiose sąlygose dauginasi
ir plečiasi.

Revoliucijos niekuomet nėra atsitiktiniai, spontaniški įvykiai.
Revoliucijos beveik visuomet yra natūralinė pasėka naujų idėjų
sąveikos. Idėjos gimsta, isminga žmoniu sielose ir protuose, auga,
plėtojasi ir, pagaliau, siekia įsigyvendinimo tikrovėje. Revoliucija
yra vienas iš bandymų ar metodų naujoms idėjoms įsigyventi tikro-
vėje.

Istorijos didieji įvykiai visuomet buvo produktas kokios nors
bendros idėjos. Tad įvykiai nėra atsitiktiniai ar fatališki. Jie yra
natūralinė evoliucija.

Ši istorijos logika yra puikiai pavaizduota Prancūzijos revo-
liucijoje.

Revoliucijos aktai buvo raidiškas pritaikymas Rousseau socia-
linių idėjų, kurios buvo iškilmingai pakartotos ir patvirtintos
Marso Laukuose ir 1790 metų liepos 14 dieną Paryžiaus minioms
šaukiant, ir trypiant ant Bastilijos kalėjimo griuvėsių priimtose
rezoliucijose. Rezoliucijos tekstas pareiškė: «Šis didžiulis žmoniu
susirinkimas pirmą kartą istorijoje laisvai iškilmingų aktu ir iškil-
minga priesaika sujungia žmones į vieną galingą junginį — ben-
druomenę vieni kitu teisėms pripažinti. Šis aktas yra būtinybė
žmonėms atskleista filosofu ir tai turi būti raidiškai išpildyta » 3.

Tas « galingas junginys » tai yra ne kas kita, kaip modernioji
valstybė, pagrįsta Rousseau Socialiniu Kontraktu ir Prancūzų
revoliucijos idėjomis.

Visi Prancūzu revoliucijos aktai buvo pagrįsti ir pateisinti
Rousseau Socialiniu Kontraktu ir jo principais. Didžiausi revoliu-
cijos žiaurumai buvo šiuo dokumentu pateisinti. Pirmosios Res-
publikos parlamentas, kada senieji įstatymai jau neveikė, o nau-
jieji nebuvo dar išleisti, pareiškė, kad « tautos pyktis ir įtūžimas
užpildo įstatymų tylą». Vadinasi, kad jei dar tuo tarpu nėra
įstatymo, ji tada pavaduoja «la colėre du peuple» (tautos įtūži-
mas).

Tai naujas moderniosios valstybės, ar visuomenės principas.
Kokia gi yra to prasmė ?

Ši nauja sistema yra pagrįsta iš pažiūros nepavojinga XVIII
amžiaus filosofu, ir ypatingai Rousseau, idėja, kad žmogus gimsta
nekaltas ir prigimtyje yra geras ir nesugadintas. Žmogus praranda
savo nekaltumą ir laisvę blogoje visuomenėje.

Kokia gi buvo žmogaus prigimties samprata prieš tai, — lai-
kotarpyje prieš Rousseau? Žmogaus prigimties supratimas buvo

3 TAINE, Origine de la France contemporaine, 4 t., 50 psl.

158 BRONIS J. KASLAS 4*

visai priešingas. Tada buvo tikima, kad žmogus gimsta nuodėmėje,
palinkęs i blogį. Kaip toks, žmogus yra reikalingas religijos —
tikėjimo jį išgelbėti iš dvasiniu kančių po mirties, o žemiškame
gyvenime jis yra reikalingas žandaro jį sudrausti nuo visuomeniniu
blogybių ir tuo užtikrinti jam laimę visuomeniškame gyvenime.
Tas « žandaras » — valstybė veikė ir žmones tvarkė jam Dievo
duota teise.

Šias visuomenines sąvokas Rousseau griežtai paneigė : « Žmo-
gus natūraliai yra gera būtybė. Jis gimsta geras. Jo pirmieji žings-
niai yra visuomet teisingi, bet bendruomenė — valstybė, kurioje
žmogus gyvena, jį sugadina. Palikime žmogų ramybėje ir pama-
tysime, kad įsiviešpataus gera tvarka » *.

Mes aiškiai galime matyti, kad su ja sutikus viena iš šiu
dvieju koncepcijų apie žmogaus prigimtį gali nustatyti ir diktuoti
valstybės bei visuomenės santvarkos principus. Priėmimas vienos
arba kitos idėjos gali iššaukti visuomenėje — valstybėje dideles
permainas. Taip ir įvyko.

Pagal Rousseau, XVIII amžiaus žmogus gimė geras ir nekal-
tas. Jo pirmieji žingsniai visuomenėje buvo natūraliai geri ir tei-
singi. Šį iš prigimties gerą žmogų XVIII amžiaus absoliutizmo
žandaras sekė, persekiojo ir grasė kaip faktišką arba potencialu
nusikaltėlį.

Žmogus gimė taip pat nepriklausomas, laisvas, o tuo tarpu
valstybė jį varžė ir persekiojo. « Žmogus gimė laisvas », sako Rous-
seau pirmame Socialinio Kontrakto sakinyje, bet visur jis yra
sukaustytas pančiuose ».

Tad matome, kad nauju amžiu Rousseau (o taip pat ir kitu
politiniu filosofu) sukurtoje ir moderniosios valstybės priimtoje
naujoje teorijoje, visos priemonės yra nukreiptos prieš žandarą,
t. y. valstybę, arba, tikriau sakant, vyriausybę — valdžią. Vardan
žmoniu suverenumo, naujoje valstybės koncepcijoje iš valdžios,
kaip tokios, buvo atimtas bet koks autoritetas, iniciatyva, galia ir
pastovumas. Žmonės-tauta buvo paskelbti suverenūs, visagaliai.
Valstybė — valdžia tapo tik žmoniu agentai — įgaliotiniai, tarnai.
Šie principai buvo padėti naujos valstybės sąvokos pagrinduose ir
iššaukė toli siekiančiu pasėkų. Senoji valstybė buvo sugriauta
Europos kontinente daugiausia Napoleono karais ir revoliuciniu
būdu. Anglijoje ji buvo panaikinta evoliucijos būdu. Populiari-
nis-visuomeninis suverenumas ir visagalybė naujoje valstybės
sąvokoje neturėjo ribu. Jis tapo absoliutinis ir pakeitė monarko
absoliutizmą.

* Rousseau, Letire ė Mr. de Meaumont.

5* MODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA 159

Populiarinio-visuomeninio suverenumo destruktyvinį pobūdi
buvo kiek sustabdęs Napoleonas, bet jis nebandė ir nekeitė Pran-
cūzu revoliucijos nustatytos ir priimtos paties principo teorijos.
Priešingai, Napoleonas populiarino suverenumo ir naują valstybės
sąvoką visoje Europoje ir tapo jos agentu sunaikinti likusioms
senosioms monarkijoms. Nuo tada šis principas buvo įvestas i
beveik visas pasaulio konstitucijas. Net ir absoliutinės diktatūros
— naciu ir bolševikų — populiarinio-tautos suverenumo principą
savo sistemose teoretiškai pripažino, įrašė į savo konstitucijas ir
save vadino masių valdžiomis.

Beveik visi moderniosios istorijos įvykiai vyko šiu valstybės
sąvokų pakitimo šviesoje. Istoriniai pavyzdžiai tam yra gausūs.

Pirmas praktiškas Rousseau teorijos pritaikymas buvo ban-
dytas Ministerio Turgot 1776 metu dekretu panaikinti visas korpo-
racijas, pirklių ir amatininkų unijas. Įvade šis ediktas pastebėjo,
kad tai buvo ne paprastas atsitiktinis nuostatas, bet tuo yra
pritaikomas svarbus principas, kad «žmonių gyvenime yra tik
individo interesas ir bendrasis interesas,» t. y. valstybės interesas.
Niekam neturi būti leista įkurti, tarpinį socialinį organizmą tarp
individo ir valstybės.

Joks elementas, joks faktorius neturi drumsti individo vienat-
vės ir laisvės. Prigimtas žmogaus gerumas, o taip pat ir šio ge-
rumo išlaikymas, slypi žmogaus izoliacijoje. « Pour vivre heureus.
vivons cachės », prancūzu porelės, glėbiuose svyruodamos į Bulo-
nijos mišką, kartoja šią Rousseau išmintį. Kad būtų laimingas ir
laisvas, pagal Rousseau, žmogus neturi būti surištas jokiais ben-
druomenės organizaciniais net ir šeimos ryšiais. Žmonės, kaip ir
gyvuliai gamtoje, iš prigimties pažista ir žino tik sporadines, lai-
kinas grupes, pavyzdžiui, apsivaisinimo periodais. Tad žmogaus
laisvė yra ankštai sąlygojama ir apsprendžiama individo nuo nieko
nepriklausomumo.

Kada izoliuotieji žmonės matys reikalą susijungti į bendruo-
menę, jie tą padarys tarpusaviu susitarimu. Jie ta sutartimi tada
uždės tai bendruomenei pareigą « jiems garantuoti tiek pat laisvės
ir nepriklausomybės, kiek jie buvo turėję iki susijungimo į ben-
druomenę ».

Tokiu būdu sukurtoji žmonių bendruomenė, kuri yra esmėje
ne prigimtas, bet dirbtinas socialinis produktas, bus pagrista ne
šeima ar kuria kita organizuota grupe, kaip pradiniu išeities tašku,
bet individu, kuris negali būti atskirtas nuo valstybės jokiu tar-
piniu ryšiu, nes tada individas negalėtu būti nei laisvas nei nepri-
klausomas. Tad organizuota bendruomenė-valstybė šioje sąvokoje
yra, tartum, smėlio kopos, neorganinis molekuliu agregatas, neturįs

160 BRONIS J. KASLAS 6*

tarp savęs jokio organinio ryšio. Visuomenės nariai kiekvienu at-
veju turi pasilikti laisvi ir nepriklausomi ir šį statusą jiems turi
garantuoti ju sukurtoji valstybė.

Turgot dekretas buvo atšauktas, bet jo principai paliko gyvi
ir tapo prancūzų revoliucijos politinių ir valstybiniu sąvokų ir
institucijų pagrindu. Tokiu būdu, vėliau revoliucijos organu 1791
metais išleistas taip vadinamas Lois Chapelier piliečiams galutinai
uždraudė «... susiburti į organizacijas profesiniu interesu labui ».
O taip pat ir 1791 metų konstitucija aiškiai sakė, kad « panaiki-
nimas bet kokių korporacijų, sąjungų yra vienas iš konstituciniu
Prancūzijos pagrindų ». Šie principai užtinkami daugelyje revoliu-
cijos teisiniu aktų. Bent kokios sąjungos — tarpininkės tarp indi-

vido ir valstybės — buvo panaikintos. Net Bažnyčia buvo pada-
ryta valstybės departamentu ir negalėjo egzistuoti kaip atskira
organizacija.

Pagrindinis šios valstybės sąvokos rezultatas buvo tas, kad
valstybės galia baisiai išaugo. Jos struktūroje nebuvo jokiu korpo-
racijų, sąjūngu, draugijų, — jokio organizuoto elemento jos galiai
priduoti populiarinį pobūdį. Valstybė tapo socialiniu milžinu, kurio
sudėtinės dalelės buvo tūkstančiai ar milijonai nereikšmingų, silpnų,
pakrikusiu, izoliuotu individų, kurie tapo smėlio keliaujantieji
kalnai. Napoleonas tuojaus pat padarė iš to išvadas ir tuo pasi-
naudojo. Jis paėmė mases po savo sparnu ir plebiscito būdu pasi-
darė ju suverenu. Tada Donoso Cortės galėjo garsiai skelbti, kad
« Imperija nereiškia galo revoliucijai, bet priešingai, revoliuciją
imperija apvainikavo». Plebiscito būdu viename asmenyje įsikū-
nijo Prancūzijos tauta. Tokiu būdu buvo sukurta nauja politinė
teorija — Bonapartizmas, kurs yra ne kas kita, kaip naujujų
laiku populiariniu diktatūrų sąvoka.

Šis valstybės supratimas pergyveno imperiją ir išliko vėles-
niems laikams. Rousseau idėja, kad tarp individo ir valstybės turi
būti tabula rasa — tuštuma — esmėje sugestijonuoja ir suponuoja,
kad valstybė yra galima tik su absoliutine suverenine valdžia,
kurios negali varžyti jokios tarpinės kliūtys, t.y. korporacijos,
sąjungos, draugijos ir t. t. Šis valstybės absoliutizmas gali reikštis
viename asmenyje arba jis gali reikštis kolegijalinėje institucijoje
— parlamentariniame režime. Vienas asmuo dažnai yra pastatytas
priešakyje vienokio arba kitokio Plebiscito būdu, gi parlamentas
yra pastatytas valstybės priešakyje vienokiu arba kitokiu balsa-
vimo — rinkimu būdu. Vienu ir kitu atveju teoretinis, principinis,
teisinis — konstitucinis tautos suverenumo reikalavimas yra paten-
kintas. Bet praktikoje politinis defektas, politinė blogybė abiejuose
atvejuose yra ta pati, būtent — periferijų, sudėtinių valstybės

7* MODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA 161

daliu t. y. piliečiu atrofija valdžios absoliutizmo labui. Kaip vėliau
istorijos pavyzdžiai parodė, ši valstybės sąvoka garantavo tautos
suverenumo teoretinį principą, bet atėmė iš valstybės vairo pasto-
vumą. Šioje struktūroje, nei vieno asmens, nei parlamentinis abso-
liutizmas neužtikrino naujai valstybei pastovios formos ir dažnai
tautos suverenumą padarė tuščiu terminu.

Kaip minėjome, tautos suverenumas, kaip teoretinis naujas
politinis principas buvo visuotinai priimtas ir pasiliko pastovus
ir nekeičiamas beveik visose Europos konstitucijose. Šiuo principu
buvo paremta net ir nacinė Vokietija, juo remiasi taip pat ir
sovietinė valstybė. Šiuose abiejuose atvejuose tautos suverenumo
principas buvo itrauktas ir užakcentuotas konstitucijose. Abiejuose
atvejuose viskas buvo ir yra daroma tautos vardu, ar tai ta tauta
būtu etninė bendro kraujo grupė, ar tai proletarinė masė. Tabula
7a84 — tuštuma — tarp tautos ir valstybės naciniame ir bolše-
vistiniame režimuose buvo atsiekta, panaikinus ir uždraudus visus
socialinius junginius egzistuojančius tarp valstybės ir individo. Ta
tuštuma nacizme ir bolševizme buvo užpildyta dirbtiniais, spe-
cialiai įkurtais socialiniais junginiais monolitinėje struktūroje, vie-
nybėje su valstybe ir jos absoliutiniame dominavime. Savaime
suprantama, kad tautos suverenumas šiuose režimuose tapo fikcija,
parodija, ir tautos suverenumo vardu buvo ir yra vykdomos di-
džiausios sauvalės ir niekšybės.

Rousseau socialinės sutarties principai turėjo ne tik politinių,
bet ir labai neigiamų socialinių pasėkų. Korporaciju ir profesinių
sąjungų panaikinimas lemiamai išskyrė darbdavius ir darbininkus
ir jų interesus. Šiuos du integruotos visuomenės narius prancūzų
revoliucija padarė dviem klasėmis, — darbininkų ir savininkų
priešiškomis klasėmis. Tas pagimdė utilitarinį egoizmą kapitalisti-
nėje klasėje ir neapykantą ir priešiškumą darbo klasėje. Šios socia-
linės poliarizacijos pasėkoje gimė ekonominis liberalizmas ir iš jo
kilusios socialinės blogybės iššaukusios socializmą ir komunizmą.

Darbo klasės fizinis ir moralinis skurdas privertė valstybę,
priešingai liberalizmo principams, intervenuoti darbo įstatymų
leidimu. Valstybė tada buvo vienintelis būdas ir priebėga esamoje
socialinėje sistemoje, nes jokiu kitokiu veiksniu tarp valstybės ir
individo nebuvo. Bet ši valstybės intervencija sugestijonavo eta-
tizmo arba valstybės kišimosi, « galingos valdžios » idėją ir schemą,
kuri laikui bėgant vis plėtėsi ir didėjo. « Galingos valdžios » sistema
XX amžiaus Europoje išaugo į totalitarinę valstybę. Jungt nėse
Amerikos Valstybėse šis klausimas taip pat darosi šiandien labai
aktualus.

11

162 BRONIS J. KASLAS 8*

Jau XIX šimtmečio bėgyje politiniai, socialiniai protai pradėjo
ieškoti išeities iš šių moderniosios valstybės painiavų ir atsakymo
į komplikuotus industrinio amžiaus politinius klausimus. Buvo
jausta ir galvota, kad industrinio amžiaus politinės ir socialinės
blogybės iškilo tuštumoje, susidariusioje tarp valstybės ir individo,
įgyvendinant Rousseau idėjas.

Bet kokia tuštuma yra nenatūralus dalykas ir ją gamta visuo-
met užpildo. Atrodo, kad ir socialiniame-politiniame gyvenime tuš-
tuma yra negalima ir ji vienokiu ar kitokiu būdu yra užpildoma.
Priešingu atveju sprogimas arba lūžimas būtu neišvengiamas.

Jau 1865 metais Emile Olivier reikalavo pripažinti darbinin-
kams teisę organizuotis. Beveik tuo pačiu metu Mainzo
vyskupas Ketteler tvirtino, kad socialinis-politinis klausimas gali
būti išspręstas tik profesinių organizacijų būdu, arba, kitaip sakant,
organizuotos tautos.

Organizuotumo arba korporatyvinės sistemos idėjos ypač pa-
gyvėjo po 1870 metu Vokietijoj, Italijoj, Austrijoj ir Prancūzijoj.
Pagaliau, šios idėjos puvo aiškiai pritartos ir patartos popiežiaus
Leono XIII enciklikoje Rerum novarum ir Pijaus XI enciklikoje
Guadragesimo anno.

Tad jau XIX šimtmetyje drauge su industrine revoliucija
iškilo ir buvo pripažintas kaip būtinas korporatizmo ir visuome-
ninio organizavimosi principas, nors valstybių operavime jis buvo
įstatymais patvirtintas tik apie 1900 metus. Šis principas turėjo
papildyti arba modifikuoti moderniosios valstybės sąvoką. Jis plė-
tėsi, populiarėjo ir ypač darbininku masės, matydamos savo bejė-
gumą prieš visagalę valstybę ir kapitalą, organizavimosi reikšmę
greit suprato ir jį vykdė.

To pasėkoje, visur kūrėsi įvairūs sindikatai, sąjungos, unijos,
sritinės organizacijos, politinės partijos ir kiti socialiniai junginiai,
ginantieji ir propaguojantieji įvairiu grupiu bendrus interesus.

Šis korporatyvinis visuomenės principas valstybės galybę at-
skiedė ir aplamdė, nes organizuoti vienetai ėmėsi patys spręsti ir
tarpininkauti tarp valstybės ir individo, kurio reikšmė ir įtaka
labai padidėjo. Individas dabar rado savo vietą organizuotoje
tautoje, ir tuo būdu praraja tarp jo ir valstybės jei ne išnyko,
tai labai sumažėjo.

Tautos organizuotumas — kolektyvumas įgavo tada įvairias
formas. Kai kurios formos siekia identifikacijos su valstybe ir jos
žinomos kaip socializmas, kurs pasirenka valstybę, kuri vėl būtu
absoliutine žmogaus šeimininke. Tuo būdu korporatizmo evoliuci-
joje iškilo tam tikri sąjūdžiai, kurie tapo prieštaravimas savyje.

9* 2IODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA 163

Nežiūrint kai kuriu iškrypimų korporatizmo evoliucijoje, šis
principas decentralizavo visagalę valstybę individo naudai ir intere-
sui. Socialiniai kolektyvai, nors ir veikia įstatymų rėmuose, yra
daugiau ar mažiau autonominiai ir tuo būdu turi savo sritis ir
galias, kurios aprėžia valstybės kišimąsi į tam tikras žmogaus
gyvenimo sritis ir tuo būdu valstybės galybę sumažina.

Su korporatizmu i naują valstybės sąvoką buvo įvesti nauji
elementai, kurie užpildo Rousseau ir prancūzu revoliucijos sąvokos
sukurtą tuštumą tarp individo ir valstybės. Asmeninio tipo bona-
partistinė ir absoliutinio parlamentarizmo valstybė naujausiais
laikais išsivystė į naują tvarką, kuri galėtu būti pavadinta orga-
nizuotos laisvės arba organizuotos politinės visuomenės valstybė.

Pijaus XI 1937 metų enciklika Divini Redemptoris šią sistemą
aptaria sekančiais žodžiais : « Sveika gerovė privalo bazuotis sveiko
korporatizmo principais respektuojančiais sveiką socialinę hierar-
chiją. Korporacijos turi organizuotis harmoningame vieningume,
visuomet turėdamos galvoje visuomenės bendrą gerovę. Valstybės
pagrindinė ir autentiškiausia misija yra remti ir puoselėti šią
harmoniją ir koordinuoti visas socialines pajėgas. Yra būtina, kad
ši doktrina būtų įgyvendinta praktiškame gyvenime pagal apaš-
talo paraginimą: ,„Nekankinkite viens kito ir nesitenkinkite tik
klausyti šių pamokymų bet veikite ir vykdykite ši pamokymą
praktiškame gyvenime ' ».

Dažnai istorikai prancūzu revoliuciją aptaria kaip « raciona-
lizmo pritaikymą politinėje ir socialinėje santvarkoje ». Reikia pa-
sakyti, kad ši aptartis yra teisinga.

Trumpai išreikšta racionalizmo idėja politikoj ir socialiniame
gyvenime yra ši: savo protiniu mintijimu žmogus sugebėjo ati-
dengti gamtos paslaptis ir įstatymus, kuriais yra tvarkomas ir
tvarkosi gamtinis, fizinis pasaulis. Sekdamas savo proto išvedžio-
jimus ir teorijas, žmogus taip pat gali atrasti ir atras socialinius,
politinius įstatymus ir tiesas, kuriais remiantis turėtu funkcionuoti
politinis, socialinis pasaulis. Racionalizmas atmetė bet koki paša-
linį autoritetą, kuris diktuotų socialinio ar politinio tvarkymosi
įstatymus. Kartu racionalizmas atmetė šioje srityje ir religijos —
Bažnyčios autoritetą. Vienintelis kelias socialinei-politinei tvarkai
surasti yra Žmogaus protas.

Žmogus, kaip protaujanti būtybė, buvo pastatytas virš visko,
pasaulio centre, kaip visko kriterijus, absoliutinis kūrėjas ir insti-
gatorius, išminties ir problemu išeities šaltinis. Dievas ir Žmogaus
polinkis į blogį buvo užmiršti. Tad racionalizme moderniosios
visuomenės ir jos santvarkos sąvoka turi kilti iš žmogaus racio-

164 BRONIS J. KASLAS 10*

nalinės minties, turi būti jo mintijimo rezultatas. Dievas raciona-
lizme yra sužmogintas ir žmogus sudievintas.

Racionalizme žmogus vienas ir jo protas yra valstybės ir jos
santvarkos kūrėjai. Žmogus taip pat apsprendė ir esmę savo pri-
gimties. Jis nutarė, kad jo prigimtis yra nekalta, kad jis gimsta
geras, kad jis proto pagalba gali sukurti idealią bendruomenę, kad
teisingumas ir teisė yra taip pat jo proto kūriniai.

Jei proto šviesa nėra laiko ir vietos aplinkybėmis aptemdinta,
religija ir Bažnyčia nėra reikalingos surasti tiesai. Jei religija nėra
reikalinga, tada protas yra suverenus ir nepriklausomas. Proto
pajėgumas priklauso nuo jo lavinimo, kuriam geriausias būdas yra
diskusijos. Dialektinės diskusijos, debatai yra pagrindinis žmonių
santykiavimo įstatymas ir šaltinis, iš kurio plaukia tiesa. Iš disku-
sijų, debatu principo, kyla spaudos laisvės, žodžio ir susirinkimų
laisvės principai.

Jei žmogaus prigimtis ir valia nėra liguistos ir nesugadintos
— samprotauja racionalizmas — žmogus viršgamtinės, religinės
palaimos nėra reikalingas. Jei religinė malonė ir viršgamtinė pa-
galba nėra reikalingos, tada nėra reikalingi nei sakramentai, nei
maldos, kurie žmogui, sakoma, atneša palaimą. Jei maldos nėra
reikalingos, tada religiniai mąstymai yra tik brangaus laiko gaiši-
nimas. Religiniai ordinai — vienuolijos, būdami visų virš šių
dalyku paskirties, taip pat nėra reikalingi ir turi būti panaikinti.

Jei žmogus nėra reikalingas sakramentu, tada jam taip pat
nereikia nė organizuotos Bažnyčios, bei jos hierarchijos, kuri žmogų
šiais sakramentais aprūpina. Tad kunigystės luomas ir pati orga-
nizuota Bažnyčia, kaip nereikalingi, turėtu būti panaikinti.

Atmetęs visa, kas yra dvasinio, moralinio, viršgamtinio, visa-
galio proto galybėje paskendęs, nematydamas nieko sau negalimo,
kaip tas kalnų erelis tupėdamas ant aukštos kalnu uolos, žmogus
meta žvilgsnį į žemę, pilną žibančio aukso, įvairiu galimybiu ir
materialinio turto. Vienintelis tada žmogaus siekimas yra nusileisti
į žemę ir pilnai naudotis materialinėmis gėrybėmis ir atsidėti tik
materlialiniam gerbūviui.

Tokiu biidu iš to kilo utilitariniu materializmo sistemų sąjū-
džiai : kraštutinis liberalinis kapitalizmas, imperializmas, kolonializ-
mas, ekonominis nacionalizmas ir kiti. Kapitalistinis liberalizmas
privedė prie masiu skurdo ir klasiu neapykantos valstybiu viduje.
Imperializmas, ekonominis nacionalizmas privedė prie naujų karų
tarptautiniuose santykiuose.

Dievą, religiją ir Bažnyčią nustūmus į šalį, racionalizmo sukur-
toje valstybėje vienintelė priemonė žmoniu santykiams paliko jėga.
Savo protu ir jėga žmogus kuria viską: socialinę, politinę san-

11* MODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA 165

tvarką ir teisę. Pozityvinė arba žmogaus sukurtoji teisė tapo įsta-
tymu šaltiniu.

Pažvelkime dabar į racionalizmo ir prancūzų revoliucijos pa-
tiektas idėjas krikščionybės šviesoje.

Be tiesioginiu krikščionybės šaltiniu, taip pat Bažnyčios Tėvų
bei teologų pasisakymu, įvairios popiežių XIX-XX amžiaus encik-
likos ir kiti dokumentai * išsamiai atsakinėja į šiuos socialinius,
politinius klausimus.

Bažnyčios atsakymai į šiuos socialinius politinius klausimus
ir bendrieji principai galėtu būti suglausti į tris pagrindinius punk-
tus: pirma, politinis autoritetas arba valstybė ir socialinė tvarka
kyla iš Dievo, kaip pirmutinės viso ko priežasties ir šiuo atveju
žmogaus socialinės prigimties priežasties. Socialinė tvarka ir so-
cialinė žmogaus prigimtis suponuoja autoritetą, kuris išplaukia
ne iš žmogaus, bet iš socialinės tvarkos esmės, kuri yra Dievo
įsteigta žmogaus labui ir gerovei. Kristus tai patvirtino Pilotui
ir Žmonėms tuo priminė: « Tu neturėtum ant manęs jokios galios
(autoriteto, valdžios), jei tau ta galia nebūtų suteikta iš aukščiau »*.
Tad pagrindinis krikščionybės politinis principas yra, kad Omnis
potestas a Deo. Net ir visuotinas tautos nutarimas, arba visuoti-
nas socialinis kontraktas negali savaime įkurti politinės valstybės,
valdžios arba būti teisės šaltiniu.

Antra, žmoniu bendruomenės principas buvo sukurtas kartu
su pačiu žmogumi. Autoritetas ir valdžios principas yra visuo-
menės prigimtyje. Tokiu būdu, bendruomenė ir valdžia arba vals-
tybė yra gamtos dėsnis.

Trečia, savaime save pateisinanti valdžia gali būti kai kuriais
atvejais atimta iš vieno ar kito valdovo, bet tai nereiškia, kad
žmonės turi teisę sunaikinti autoritetą ar valdžią kaip tokią. Val-
dovo nuvertimas arba jo sunaikinimas reiškia tik, kad valdovas
nežinojo savo pareigų ir jas peržengė natūraliniame bendruomenės
veikimo procese ir jo nuvertimas yra pilnai pateisinamas valdžios
formu tobulinimo eigoje.

Šv. Tomas Akvinietis sako : « Tiraniškas režimas nėra teisingas,
nes jo tikslas nėra bendra gerovė, bet valdovo asmeniškas reikalas.

5 Socialinius, politinius klausimus liečiantys yra šie dokumentai : GRI-
GALIAUS XV, Mirari vos; Pizaus IX, Syllabus ir Ouanta cura; LEoNO
XIII, Ouod apostolici, Diuturnum, Immortale Dei, De humana Vibertate,
Rerum novarum, Graves de communi; Pizaus X, Motu proprio: Fin dalla
prima žr. Acia Sanctae Sedis, 36 (1903-104), 339-345 psl.; Pijaus XI,
Ouadragesimo anno, Divini Redemptoris, Mit brennender Sorge ; Jono XXIII,
Pacem in terris, PauLIAUS VI, Ecelesiam suam.

* Jono 19, 11.

166 BRONIS J. KASLAS 123*

Toki režimą nuversti nėra nusikaltimas. Tikriau pasakius, šiuo
atveju tironas yra nusikaltėlis, nes jis savo valdymu sukėlė ne-
tvarką ir žmoniu neapykantą ». John Locke, Anglijos XVII am-
žiaus politikos filosofas tą minti, beveik tekstualiai pakartojo pa-
teisindamas karaliaus nužudymą.

Leonas XIII savo enciklikoje De humana libertate štai ką sako :
« Bažnyčia nesmerkia, jei žmonės nori išlaisvinti savo kraštą nuo
svetimo jungo arba nuo despoto, su sąlyga, kad tai visa būtu
daroma teisingumo labui ».

Atrodo, kad nėra skirtumo tarp asmeninio ir parlamentinio
despotizmo, jei tik vienas arba kitas « pamina žmoniu natūralines
teises ir kelia žmonėse nerimą » bei veikia prieš bendrą interesą.

Teisės šaltiniu ir valdžios sukurtos teisės klausime popiežius
Pijus IX pasmerkė principą, kad « Valstybė yra teisės kūrėja ir
šaltinis ir negali būti suvaržyta jokiais varžtais; kad valstybė yra
daugumos valia ir materialinių jėgų suma » 7.

Leonas XIII savo enciklikoje Diuturnum, nagrinėjančioje civi-
linės valdžios kilmę, taip išsireiškė : «+ Atmesti valdomosios galios
ryšį su Dievu, kaip tos galios šaltiniu, reiškia atimti iš valdžios
jos prasmę ir jos visą jėgą. Padaryti valdžios galią priklausomą
tik nuo žmogaus valios, pirmiausiai yra principo klaida, nes tokiai
valdžiai suteikiamas labai silpnas be turinio pagrindas ».

Grįždamas prie to paties, žmogaus kaip valdžios šaltinio,
klausimo, Leonas XIII enciklikoje Immortale Dei primena, kad
perdėtoje, klaidingoje moderniosios valstybės sąvokoje «valdžia
yra tik žmoniu valia, kuri priklauso tik nuo paties žmogaus ir
jis tik pats save gali valdyti... Valstybė yra multitude mattresse
— masinė šeimininkė — pati save valdanti. Tokiu būdu, žmogus
yra bet kokios teisės ir valdžios šaltinis. Iš to seka, kad valstybė
nesanti surišta jokiomis pareigomis Dievui ».

Pijus XI savo 1937 metų enciklikoje Divini Redemptoris pa-
smerkia komunizmą ir kitus totalitarinius režimus, kadangi jie,
vietoje sekę Dievo nurodytas teises, pagrįstas nekeičiamais tiesos
ir gailestingumo principais, neteisingai uzurpuoja valdžią, primes-
dami žmonėms partijos politinę programą «kylančią iš žmogaus
sauvalės ».

Savaime suprantama, kad šis pasmerkimas taikomas kiekvie-
nam režimui, kurs bazuojasi sauvale (arbitraire humain), ar tai ta
sauvalė būtų vieno asmens, vienos partijos, ar kokio tai parla-
mento diktatūra.

?" Pizus IX, Syllabus.

13* MODERNIOSIOS VALSTYBĖS SĄVOKOS RAIDA 167

Sugrižkime trumpai prie žmogaus prigimties kokybės, t. y.
žmogaus prigimties polinkio i blogi. Jau esame minėję, kad mo-
dernioji politinė teorija paneigė blogio esimą žmogaus prigimtyje.

Leonas XIII savo laiške Ženevos vyskupui Mermillod rašė :
« Socialinės bendruomenės (corps social) turi savyje nuodu, kurie
savo laiku išeis į viešumą su pragaištingomis pasėkomis, jei žmo-
gaus protas, eidamas dieviškosios tiesos pamokymu ir remdamasis
teisingumo ir tikėjimo meile, nesikoncentruos tikrosios gerovės
linkme. Tik šia sąlyga bendruomenė bus pastatyta ant tvirtu
pagrindu ir blogis, kurs yra nuo žmonijos neatskiriamas, atsimuš
į užtvarą, ir Žmonės ras susiraminimą ».

Dar aiškiau ir konkrečiau šiuo klausimu pasisakė Pijus X:
«Iš kur gi kyla socializmo, komunizmo nuosavybės panaikinimo
ir proto suverenumo klaidos? Šios klaidos kyla iš nepripažinimo
žmogaus nupuolimo, jo pirmapradės nuodėmės. Taip, pirmapradis
žmogaus nusikaltimas, su jo baisiomis pasėkomis, užnuodijantis
pati šaltini ir tuo pačiu užteršiantis blogiu iš šio šaltinio ište-
kančius upelius, blogio esimas ir pripažinimas reikalingumo imtis
priemoniu blogiui sutramdyti, visi šie taip svarbūs principai yra
moderniujų šiu dienu mokytojų atmetami ir paneigiami; o iš šio
paneigimo išplaukia antisocialinės idėjos ir teorijos, kurios yra
eksperimentuojamos ir žmonėms peršamos ».

Atsiras, žinoma, tokių, kurie sakys, kad nereikia teologijos ir
religijos maišyti su politiniais mokslais ir socialinėmis problemomis.

Mes norėtume šiems atsakyti su garsiuoju maištininkų Proud-
hon, kurs Revoliucionieriaus Išpažintyje taip pasakė : « Yra stebė-
tina, kad politiniu klausimų gelmėje mes visuomet susiduriame ir
susidursime su teologija ». Kitaip sakant, koki klausimą besvarsty-
tume, mes visuomet susidursime su religija.

Krikščionybė bendrai, o ypač Katalikų Bažnyčia, per dviejų
tūkstančių metų raidą jau išsiliejo iš grynai teologijos mokslo ribų ;
ji jau nėra vien tik religija, besirūpinanti tik pomirtiniu žmogaus
gyvenimu. Krikščionybė jau tapo socialine religija, nes nėra žmo-
gaus gyvenimo srities, kurios ji nepaliestų, ir problemos, kurios ji
neatsakytų.

BaRowxIs J. KasLas

Wilkes-Barre, Pa., J. A. V.

BIBLIOGRAFIJA

BENEDICTINE MoNKS OF SoLEsMES, The Church, translated by Mother
O'Gorman, R. S. C. J., Bostonas, 1962.

BaRowN, STEPHEN J., S. J., Nationalism True and False, žr. Catholic World,
CL (1940), 432-438 psl.

CrvARDI, Msgr. LuroI, Christianity and Social Justice, translated by Adriano
Sylvester, Fresno, 1961.

DiRKSEN, CLeTUS, C. P. P. S., Catholic Social Principles, St. Louis, 1961.

DoxavaN, VicTOR, Judaism and Christianity, 1963.

Dowoso, CoRTEsS, Obras Completas, Biblioteca de Autores Cristianos,
Madridas, 1946.

Jonas XXIII, Ad Petri Cathedram; Mater et Magistra; Pacem in Trerris.

ErpPsTEIN, JonyN, The Catholic Tradition of the Law of Nations, Washing-
tonas, 1935.

FREMANTLE, ANNE, Social Teachings of ihe Church, New Yorkas, 1963.

GIRARDIN, STANISLAS DE, Mėmoires, Journal et Souvenirs, visite du Premier
Consul a Ermenonville.

GoNELLA, Gumo, The Papacy and World Peace, Londonas, 1945.

GRIGALIUS XVI, Mirari vos, 1832.

GuzRRY, EmILE, The Popes and World Government, Baltimorė, 1964.

Hucaszs, Paiie, The Popes' New Order, New Yorkas, 1944.

LzoNaAs XIII, Ouod apostolici, 1878; Diuiurnum, 1881; Immortale Dei,
1885; De Humana libertate, 1884: Rerum novarum, 1891; Graves de
communi, 1901.

MaisTRE, JosEPH DE, Considėration sur la France, Bruxelles, 1939.

MARITAIN, JacguEs, L'Homme et V Ėtai, Paryžius, 1953.

MENczER, BELA, Catholic Political Thought, 1962.

O'TooLE, GzoRGE B., and CoRRIGAN, JosEPH W., Racer, Nation, Person,
(A Symposium), New Yorkas, 1944.

PaRsoNs, WiLrRID, Nationalism, Racism, and the Church, žr. Thought,
XIV (1939).

Pisus IX, Syllabus ir Ouanta cura, 1864.

Przus X, Motu proprio, 1903 m. gruodžio 18 d; Pin dalla prima, žr. Acta
Sanctae Sedis, 36 (1903-1904), 339-345 psl.

Pius XI, Ouadragesimo anno, 1931; Divini Redemptoris, 1937; Mit bren-
nender Sorge, 1937.

Pijus XII, Summi pontificatus.

PowzRs, FaaNcIS J., C. S. V., Papal Pronouncements on the Political Order,
Westminster, 1952.

RousszEAu, Conirat Social.

SaiLDES, GEoRGE, The Vatican: Yesterday, Today, Tomorrow, New Yorkas,
1934.

SxxyDER, Lovis L., The Dynamics of Nationalism, Princeton, 1964.

TaEAcCY, S. J., GERALD C., Great Encychicas, 1939.

WiLcr1AMs, MELVIN J., Catholic Social Thought, New Yorkas, 1950.

WisoN, GEoRGE, Truth Unity and Peace, 1959.

WaircaT, JonN J., D. D., National Patriotism in Papal Teaching, West-
minster, 1956.

DEVELOPMENT OF THE CONCEPT OF THE MODERN STATE

by
Prof. Dr. BRoxIs KasLas

Summary

In this study the author examins the evolving of political concepts
of modern state and its development. Today most nations are on the
crossroads of their political development. "The old nations seek new
forms for their very often antiguated ways of life and the new nations
are trying to embark on their original forms of political life. Thus the
guestion of the concepts of modern state should be important to all.

The author analyses the position and the role of the Christian
Church in the development of political thought. The Christian church
is the creator of the concept of freedom and the church is also the staun-
chest supporter of freedom, since in essence it denies the right to abso-
lutism to anybody, be it an individual or a group. The church in
essence recognizes only the omnipotence of God and not that of man.

Christianity shattered the concept of the omnipotence of the state.
In the christian concept of state man knows that the government as
such has no power which would be the natural attribute of it; he knows
that any power of the state or government has been given to it by
God: Omnis Potestas a Deo.

The very basic truth in political theory is that man cannot live
without restraint and limitations, — whether they be moral restraints
provided by the religion or legal restraints provided by the laws. Thus
religion and politics go hand in hand. And it seems that we have to
agree with Proudhon “' that in the depths of political guestions we are
always confronted with theology. *

ISTORIJOS MOKSLU SEKCIJA

Dr. Juozas JAKŠTAS

PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS

Kun. Lic. RaPoLAs KRASAUSKAS

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE

Kun. Dr. VikToRAS GipžiūNaS, O. F. M.

VIENUOLIJOS LIETUVOJE; IX-XV AMŽIAI

Kun. Dr. KazrmrERAs A. MaTruLAImISs, M. I. C.

ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS ;
JO ASMENS IR VEIKLOS BRUOŽAI

PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS

Savaimingą Lietuvos istorijos kelią viduramžiais lėmė jos ilgai
išlaikyta pagonybė. Lietuvių pagonybė buvo tuo atžvilgiu tikras
anachronizmas visos Europos istorijos požiūriu. Juk iki Lietuvos
krikšto Europa jau išgyveno vadinamuosius viduramžiu laikus, kur
vadovaujantį vaidmenį turėjo krikščionybė, jungusi ją į daugiau ar
mažiau vieningą bendruomenę. O Lietuvos krikšto metu jau buvo
bebrėkštą nauji laikai, renesansu vadinami, kur kiek naujoviškos
kultūros kelius skynė Petrarca, Boccaccio ir kiti. Vadinasi, Lietuva
įžengė į krikščionybės kelią jau naujuju laiku aušroje ir neišgy-
veno viduramžių drauge su vakarų Europa. Ji paliko už jos ribų.

Kaip ji nesutapo su vakarų Europa, taip ji neįsijungė kultū-
riniu požiūriu ir į jos rytinę dali, nors politiškai giliai įsiterpė į
ją ir žymiai jos daliai ilgus amžius vadovavo. Kai jau naujaisiais
laikais rytų Europa iš buvusios Maskvos kunigaikštijos virto Ru-
sija, jos lietuvių valdytoji dalis gavo vakarų Rusijos vardą. Iš čia ir
sukombinuotas (rodos, bene pirmą kartą M. Liubavskio) Lietuvos-
Rusijos valstybės pavadinimas. Šis vardas vartotas šalia vakaru
Rusijos ir abiem žymėta Lietuvos didžiajai kunigaikštijai pri-
klausiusi dalis. Po bolševikinės revoliucijos išnyko Lietuvos-Rusijos
valstybės pavadinimas ir sovietiškoji istorijografija grįžo prie Lie-
tuvos didžiosios Kunigaikštijos vardo 1. Tačiau vakarinės Rusijos
sąvoka ir neišnyko, kaip rodo amerikiečio O. P. Backaus veikalo
antraštė : Motivs of West Russian nobles in deserting Lithuania for
Moscow ir vokiečio H. Jablonovskio — Westrussland zwischen
Wilna und Moskau. Abiem autoriam pirmiausiai rūpėjo Lietuvos
didžiosios kunigaikštijos rusiški kraštai ir jiems jie davė Rusijos
imperijos istoriku sukurtą pavadinimą.

Tuo būdu lietuviai pradėjo savo istorinius laikus nejįsilieję į
Vakaru pasauli ir sukūrę vadinamąją vakaru Rusiją.

Jie įsiterpė tarp ju abieju ir savaimingi išliko per ilgus šimt-
mečius. O išlikę skirtingi, jie padėjo pagrindus tai šių dienų Euro-
pos daliai, kuriai duotas rytu centro Europos vardas. Jie išsilaikė
tam tikru istoriniu unikumu žymia dalimi savos pagonybės dėka.

1 Tačiau V. I. Pičeta «rusų istoriku savaitėje » Berlyne 1928 m. dar
kalbėjo apie « Lietuvos-Rusijos valstybę ».

174 DR. JUOZAS JAKŠTAS 2*

Šios įvadinės pastabos žadina pagrindinį mūsų kalbamo dalyko
klausimą, kaip lietuviai, palyginti nedidelė salelė, įsiterpusi tarp
rytu ir vakarų krikščionybiu, galėjo taip ilgai pagonimis išlikti.
Kodėl jie tuo atžvilgiu pasirodė skirtingi nuo Europos tautu,
kuriu tarpe krikščionybė, prasidėjusi nuo Viduržemio jūros pakraš-
čių, vis plito ?

1. KRIKščIONYBĖS PLĖTRA VAKARŲ IR RYTŲ EUROPOJE

Krikščionybės plėtojimasis Romos imperijoje, kai ji nuo Teo-
dosijaus I laikų (IV amž.) gavo valstybinį pripažinimą, buvo tokia
sklandi, kad Bažnyčios Tėvai ėmė mokyti, jog pati imperija isikū-
rusi Dievo valia paruošti kelią Kristui ateiti. Jos įsikūrimas, suta-
pęs su Kristaus atėjimu, reiškęs kai kuriems Bažnyčios Tėvams
tą povilišką pleniiudo temporum, kada visa žmonija turės susi-
jungti į vieną dvasinę bendruomenę ir priimti Mesijo paskelbtą
Gerą Naujieną. Gera Naujiena iš tikruju plito politiškai vieningoje
Romos imperijoje, kur išvedžioti keliai, miestai ir ypač legionai
padėjo sėti jos daigus. Nuostabiai greitai krikščionybė peržengė
imperijos ribas ir ėmė plisti barbaru tarpe. Tiesiog nepastebimai
ji pasisavinta rytiniu germanu, kai vienai jų giminei, gotams
paskirtas vyskupas Ulfilas (311-381 m.) davė ju kalboje Šventraščio
dalį ir krikštijo juos. Ju padunojuje gauta krikščionybė buvo IV
amžiuje Rytuose įsitvirtinęs arianizmas, ir germanai pasisavino jį.
Su arioniška krikščionybe germanai pasklido Vakaruose. Čia tos
tikybos išpažintojus sutinkame V-VI a. burgundus, alėmanus,
gotus, vandalus, langobardus ir kitus. Kai kurie ju, įsiterpę i
romėniškos krikščionybės tarpą, katalikais virto, o kai kurie paliko
arijonais iki išnykstant. Krikščioniškoji katalikiška Romos impe-
rija asimiliavo juos.

Lengvai krikščionimis tapo ir tautos neturėjusios ryšių su
imperija ir visą laiką buvusios už jos ribų. Kai kurios jų, tiesa,
liko įtrauktos i krikščionišką bendruomenę per tarpininkus, atne-
šusius joms iš imperijos gautą krikščionybę. Tuo keliu krikščio-
nimis tapo dabartinės Vokietijos germanai, gavę ją iš franku
valstybės. Jiems ji diegta ne vien žodžiu, bet ir kardu. Karolio
Didžiojo saksu krikštas, trukęs 30 m. su viršum, palieka klasišku
krikštijimo kardu pavyzdžiu.

Nuostabiai nežymiai ne tik prigijo, bet tiesiog pražydo krikš-
čionybė Airijoje jau V amžiuje ir vėliau davė prašmatnius misio-
nierius ir vienuolius visam vakarietiškam pasauliui. Jie, talkinin-
kaudami frankų valdovams, baigė ju pradėtą krikščioninimo darbą.

3* PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS 175

Iš vakaru Europos žemyno atėjo krikščionybė ir i Skandi-
naviją. Jos pirmas skelbėjas buvo iš Vokietijos kilęs šv. Ansgaras
apie 800 m.; bet kraštas krikščionišku tapo vos XI amžiuje. Iš
Švedijos krikščionybė ėjo į Suomiją, kai abu kraštai jungėsi ir
politiškais ryšiais. Tad Suomija sau ramiai jau XIII amžiuje įsi-
traukė i Vakaru kultūros sferą.

Apmetus trumpu žvilgsniu krikščionybės išplitimą Vakaruose,
grįžkime į Lietuvos padangę ir į jos aplinką ir žiūrėkime, kaip
čia vyko Geros Naujienos plėtra. Kai imama kalbėti apie krikščio-
nybės pradžią ir Lietuvą, pirmiausia lyg palyginimui užsimenama
apie daug ankstyvesni Lenkijos ir Kijevo Rusijos krikštą jau 10
amžiuje ivykusį. Turint galvoje, kad Lietuva bent iš formos visa
krikštijosi net 400 m. vėliau nei abu šie artimi kaimynai, jos
pavėlavimas darosi nuostabiai mįslingas. Mislė darosi juo didesnė,
kai turima galvoje, jog krikščionybė tiek į Lenkiją, tiek į Rusiją
atėjo tuo pačiu keliu, kaip ir į kitus Europos kraštus : ji įsiskver-
bė į juos tos pačios imperijos (romėniškos) krikščionybės vysty-
mosi pasėkoje.

Meskime trumpą žvilgsnį į krikščionybės pradžią šiuose dvie-
juose Lietuvos kaimynuose.

Kai mums jau pražilusiems senos caro mokyklos epigonams
tenka kalbėti apie krikščionybės pradžią Rusijoje, savaime skver-
biasi i galvą iš ano meto vadovėliu išmokta pasakaitė, kaip Kijevo
kunigaikštis Vladimiras (vėliau šventuoju paskelbtas) sumojo atsi-
sakyti nuo pagonybės ir pasirinkti vieną trijų tikėjimų: žydų,
mahometonų ar krikščionių. Jis siuntęs pasiuntinius į visų trijų
tikėjimu kraštus ir iš jam parneštu duomenu pasirinkęs bizantišką
krikščionybę. Tuo būdu Vladimiras pats krikštijosi ir persodino
rytinės imperijos ortodoksiją į Rusijos žemę.

Taip maždaug buvo kalbama apie krikščionybės pradžią Ru-
sijoje senuose veikaluose, k.a. Golubinskio, Makarovo. Tiesiog
staigmena buvo užtikus dabartinio sovietu istoriko, M. N.
Tichomirovo, Leningrado universiteto profesoriaus ir akademiko,
straipsnį: The origin of christianity in Russia*?. Straipsnis labai
skiriasi nuo įprastiniu sovietiniu straipsniu panašiu klausimu (gal
todėl ir paskelbtas užsienyje) ir visai prilygsta vakarietiškiems to
pobūdžio straipsniams.

Tichomirovas sumini tris versijas apie krikščionybės pradžią
Rusijoje : apaštalo Andriejaus, Pauliaus ir jo mokinio Androniko ir
bizantišką. Jis nepaiso pirmuju dvieju versijų, pasiusdamas jas
į legendu sritį, ir priima trečiąją, kildinančią krikščionybę iš Bi-

* Straipsnis išspausdintas žurnale History, 44 t. 1959 m.

176 DR. JUOZAS JAKŠTAS 4*

zantijos. Čia pat sovietu mokslininkas įrodinėja ne be pagrindo,
kad krikščioniškos bendruomenės atsirado Kjevo valstybėje dar
toli gražu prieš Vladimiro krikštą (989): jau antroje IX amžiaus
pusėje. O X amžiaus pradžioje krikščioniška bendruomenė buvo
žymiai išaugusi ir pačiame Kijeve. Tai rodanti 944 m. Kijevo kuni-
gaikščio Igorio sutartis su Konstantinopoliu, kai ją pildyti prisiekė
pagonys ant kalno prie perkūno statulos, o krikščionys Elijo
bažnyčioje. Vadinasi, jau prieš 45 oficialaus krikšto metus sosti-
nėje gyventa dviejų bendruomenių: krikščioniu ir « nekrikštų »
kaip šaltinis sako. Atrodo, Vladimiro krikštas daugiau legalizavo
faktinę padėti.

Mūsų kalbamam reikalui svarbu pažymėti, kad krikščionybė
Rusijoje nuo Kijevo lyg savaimingai sklido po plačiuosius jos
plotus. Jai sklisti iš dalies padėjo ir Vladimiro karo žygiai į šiau-
rinių vakariniu rusišku giminiu ir net i jotvingių kraštus. Iki XI
amžiaus vidurio naujas tikėjimas tiek buvo išplitęs Rusijoje, kad
jis pasiekė net Didijį Naugardą. Tichomirovas mini pagonišką
reakciją, kilusią čia 1071 m. Tuo būdu bizantiškoji krikščionybė,
spinduliavusi iš Kijevo kunigaikštijos, vertė plačias Rusijos sritis
viena kultūros bendruomene jau nuo XII amžiaus. Tai patvirtina
ir kitas Sovietu istorikas (berods, literatūros), taip pat Leningrado
universiteto profesorius, D. S. Lichačiov, kai jis šiaip kalba apie
Kijevo Rusijos kultūros išplitimą XII-XIII amžiuje: « Nepaisant
politinio susiskaidymo, Kijevo Rusija sudarė nuostabų kultūrinį
vienetą nuo Ladogos šiaurėje iki Tmutorokano pietuose, nuo Ja-
roslavlio rytuose iki Haličo ir Polocko vakaruose » 3.

Akivaizdoje šios bizantiškos krikščionybės sukurtos vieningos
kultūros didžiosios Rusijos lygumoje ir visai artimose Lietuvai
srityse kyla klausimas, kodėl ji negalėjo tais laikais įsiskverbti ir
į Lietuvą. Kodėl ji, pasiekusi, sakysim, Polocką, Minską, Gardiną,
negalėjo pasistūmėti į Vilniaus apylinkes? Vargiai čia tinka mū-
suose iprastas aiškinimas lietuvius buvus išskirtus ilgus amžius iš
krikščioniškos bendrijos ypatingu geografiniu sąlygų. Girdi, kraštas
buvęs nuošalyje didžiujų kelių, pilnas klampių pelkių, ežerų ir
raistu ir dar traškančiu giriu padengtas. Tad jis buvęs lyg atskir-
tas nuo pasaulio ir misionieriams sunkiai prieinamas. Ši nuomonė
kartojama istorijos veikaluose, pavyzdžiui, Šapokos * ir paskučiau-
siai pabrėžta dr. V. Gidžiūno gražioje studijoje?. Čia autorius

3 D. S. LicHačiov, Further remarks on the problem of Old Russian
culture. Žr. Development of the USSR (kolektyvinis veikalas), Seattle 1964,
168 psl.

* Lietuvos Istorija, Kaunas, 1936, 23-24 psl.

5 De missionibus Frairum Minorum in Lituania, 1950, 4 psl.

5* PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS 177

sako: «... situs guogue locorum magnas difficuliates missionariis op-
posuit. Ad illas enim regiones densis silvis, latis paludibus lacubus-
gue abundantes haud facilis erat accessus ». Nesigilinant i šios pas-
tabos tikslumą, mūsu kalbamam reikalui svarbu pažymėti, kad
lietuviams nuo seniausiu laiku turėjo būti žinomas tas garsusis
vandens sistemos kelias vadinamas «iš variagų į graikus », kuriuo
daugiausiai sklido krikščionybė ir kultūra iš Kijevo į šiaurę. Tai
rodo, manding, žodžio gudas atsiradimas lietuviu kalboje.

Jau senai kalbininku susekta, kad gudo žodis kilęs iš goto,
senos germanų giminės vardo. Kaip žodis atėjo į lietuviu kalbą
ir kaip jis imtas taikyti mūsų rytu kaimynui, išaiškino vokiečiu
filologas, mums gerai žinomas E. Hermann savo pranešime G6t-
tingeno mokslo akademijoje“. Pasak jo, Krymo gotai, atkeliavę
III amžiuje po Kristaus prie Juoduju jūrų ir čia įsikūrę sau
valstybę, palaikė ryšius su savo tautiečiais Skandinavijoje ir su
jais bendraudami tuo variagų keliu tapo žinomi aisčiams. Šie ju
vardą išplėtė ir pritaikė taip pat slavams, per kurių kraštą gotai
keliavo.

Tad gudo vardas rodo lietuvius jau nuo proistoriniu laikų
pažinojus variagų kelią ir gyventojus apie jį. Pažintis nenutrūko
ir krikščionybės plitimo metu guduose ir todėl tenka stebėtis, kad
ji nelipo lietuviams. Tai sunkiai išaiškinamas faktas. Šio fakto
akivaizdoje dėmesio verti kun. V. Bagdonavičiaus samprotavimai
jo paskaitoje Washingtone Lietuviu tauta ateities perspektyvoje *. Joje
pabrėžiamas lietuvių tautos pasyvumas ir rezistenciškumas santy-
kiuose su kitomis tautomis; nors, iš kitos pusės, kalbama, kad
Lietuvoje gana intensyviai buvo juntama graikiškos krikščionybės
įtaka ir dar seniausiais laikais; kaip autorius sako, « prieš santy-
kiavimą su Rusijos kraštais». Jei tokia itaka būtų buvusi, tai
kyla klausimas, kodėl ji nepaliko jokiu pėdsakų. Juk stačiatikiškos
lietuviu visuomenės mūsu istorija nežino. Jai žinomi tik paskiri
stačiatikiai lietuviai kunigaikščiai Lietuvos didžiosios kunigaikšti-
jos laikais ir vienas kitas karjeristas XIX amžiuje. Iš tikruju, ne
apie bizantiškos krikščionybės įtaką reikia kalbėti turint galvoje
anuos seniausius laikus, bet apie lietuviu kultūrinį ir tautini atsi-
ribojimą nuo slavų. Apie tai netiesioginiai kalba ir dabartinis gudu
archeologas F. D. Gurevič, vadovaująs gudiškosios panemunės
kasinėjimams. Jis sako: « Mūsu eros pirmo tūkstantmečio gale
gudiškosios panemunės srityje gan ryškiai nusistoja slavu-lietuvių

* Sind der Name Gudden und die Orisnamen Danzig, Gdingen und Grau-
denz gotlischen Ursprungs? Žr. Nachrichten der Akademie der Wissenschaften
in Gėtiingen, 1941,

*" Draugas, 151 nr., 1964.6.27 d.

12

178 DR. JUOZAS JAKŠTAS 6*

etninė siena, išsilaikiusi vėliau eilę šimtmečiu »3. Greičiausiai lie-
tuviai, atsiskyrę nuo slavų etniškai ir iš dalies kultūriškai, kratėsi
ir ju tikėjimo ir prie savo senojo paliko.

Kad lietuviu neviliojo net i jų tarpą besiskverbianti rytietiška
krikščionybė ryšium su valstybės kūrimusi XIII amžiuje, liudija
tikrai dėmesio vertas V. T. Pašutos Volynės kronikoje išskaitytas
Lietuvos metraštis. Pasak Pašutą, Volynės kronikos autorius turėjo
rankose dabar dingusį Lietuvos metraštį ir iš jo davė lyg biogra-
fines žineles apie Mindaugą, Trainiotą, Vaišvilką, Švarną ir Trai-
denį *. Tiesiog staigmena V. T. Pašutos naujiena, jog tas Volynės
metraštyje skaitomas Traidenio prakeikimas, dažnai cituojamas
vadovėliuose, kur jis gretinamas su Sirijos Antiochu, Palestinos
Erodu ir Romos Neronu, iš to vadinamo lietuviško metraščio
išrašytas 10, Jei pripažinti Pašutą sekant buvus toki metraštį,
tada Traidenio prakeikimą galima laikyti kokio Lietuvos valsty-
bėje gyvenusio stačiatikio vienuolio puolimu pagonies valdovo. Jis
koneveikiamas ne dėl kovų su Volynės-Haličo kunigaikščiais, kaip
lig šiol manyta ir dar S. Sužiedėlio kartojama "!, bet dėl pagonybės.
Tai rodo tuojau po keikimo sekanti metraštininko gan pagarbi
kalba apie 4 Traidenio stačiatikius brolius net » perdaug mylinčius
tikėjimą ir vargšus». Tuo būdu, tariamas lietuviškas metraštis
pavaizduoja rytietiškos krikščionybės smelkimąsi į Lietuvą plintant
valstybei i slaviškas sritis, pirmoj eilėj į Juodąją Rusiją. Atrodo,
Traidenio viešpatavimas buvo pagoniškoji reakcija prieš Vaišvilko
ir Švarno politiką, ir Lietuvos valstybės ribose gyvenusio kokio
vienuolio raštas bus buvęs josios iššūkis. Tai stačiatikiškoji reak-
cija prieš lietuvišką pagonišką Traidenio politiką. Ji rodo, jog
lietuviai, nors ir lenkė po savo valdžia slavu kraštus, tačiau ju
tikėjimo nebuvo perdaug traukiami jau tada, kaip ir visais laikais.

Vakarietiškoji krikščionybė anksčiausiai slinko i Lietuvą iš
Lenkijos. Josios pradini skverbimąsi į Lietuvą kadaise gražiai
aprašė lietuviams palankus buvęs, Vilniaus Batoro universiteto
profesorius K. Chodynicki ilgokame straipsnyje Prėby zaprowa-
dzenia chszeščijanstwa na Litwe przed unyą Krewską ?*. Tuo pačiu
klausimu kalba ir mūsų istorikas V. Gidžiūnas be minėto veikalo
De missionibus dar De Fratribus Minoribus in Lituania (1950).

Kaip žinoma, 966 metai laikomi Lenkijos krikšto ir valstybės

Ss F. D. GuREviė, Drevnosti belorusskago ponemanja, 1962, 144 psl.

» V. T. PašuToO, Obrazovanie litovskago gosudarstva, 1959, 42 psl.

10 Ten pat, 41 psl.

1 Straipsnyje Traidenis, žr. Lietuviu Enciklopedija, XXXI (1964),
366 psl.

12 Przegląd Historyczny, 1914.

7* PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS 179

pradžia. Susikūrusi valstybė ir Bažnyčia, rodos, ne be vokiškosios
imperijos įtakos, greitai plito į šiaurę, į Pamarį ir i rytus, jot-
vingiu žemės link. Jotvingiu kaimynystėje įsisteigė atskira Mozū-
rijos kunigaikštija ir jos sostinėje Plocke (prie Vyslos) buvo ikurta
vyskupija (1075). Tuo pačiu metu įkurta ir misionieriška vysku-
pija Čerske, skirta jotvingiams ir lietuviams 8. Vėliau ji įjungta
į Poznanės vyskupiją. Su vyskupijomis kūrėsi vienuolynai, įvairių
vakariečių, vokiečių ir prancūzų, filijos. Lietuviškų žemių misijas
tepalietė vėliausiai įsikūrę pranciškonai. Ju misiju pradžia siekė
Mindaugo laikus, kada iš kitos pusės, būtent, iš Livonijos kiti
pranciškonai misionieriai irgi ėmė kelti kojas į Lietuvą.

Šiuo metu pasirodė su savaimingais misiniais kėslais ir vokie-
čiu ordinas Livonijoje ir Prūsijoje. Iš popiežiaus bulių matyti, kad
vyko lyg konkurencija tarp lenkiškų pranciškonų ir jo. Dėl tos
konkurencijos, rodos, sudužo popiežiaus planas išskirti iš Krokuvos
vyskupijos rytinę Lukovo sritį ir joje įkurti atskirą vyskupiją
jotvingiams ir lietuviams (apie 1248 m.). Tiesa, minimas vyskupas
tai vietovei, tik nežinia, ar jis buvo konsekruotas. Dėl ordino
pasipriešinimo greičiausiai nepavyko ir kito Gniezno arkivyskupo
Lietuvai įšventinto vyskupo, žinomo Vito, misija.

Šiame pirmame Lenkijos misionieriu ir ordino susidūrime jau
galime įžiūrėti tą pagrindinį kliuvinį, neleidusi lietuviams ilgus
amžius tapti krikščionimis. Tuo atžvilgiu, rodos, keista būtu
ir pagalvoti, kad ordinas, įkurtas pagonims atversti, būtu buvęs
jų krikšto kliūtimi. Tai prielaidai pagrįsti reikia Žvilgterėti į anų
laiku kariškus ordinus ir jų tikslus.

2. VOKIEčČIŲ ORDINO PASKIRTIS IR JO KĖSLAI

Abu ordinai, vokiečiu ir Livonijos, buvo kryžiaus karu išug-
dytos dvasinės aplinkos padarai. Vokiečiu ordinas įsikūrė, kaip
žinome, Akkono mieste, Palestinoje, ir nuo pat pradžių turėjo
kovoti su netikėliais. Jis buvo kariškas riteriu ordinas, kaip ir
beveik prieš 80 metu įsisteigęs prancūziškas templininkų ordinas,
į kurį dideles viltis dėjo šv. Bernardas iš Clairvaux ir parašė
tiesiog panegiriką De laude novae militiae. Kaip iš šios panegirikos
matyti, nauji ordinai ir laikyti riteriais, tariant, kariais, būdingais
to meto feodalinei santvarkai. Karas riteriams buvo lyg kasdie-
ninė duona ir kai jo nebuvo, jie leido laiką turnyruose, medžiok-
lėse ar net plėšikavimuose. Tuo būdu riterių karingumas derėjo
pasauliniams tikslams. Tačiau ir supasaulėjusiems riteriams nepa-

S The Cambridge history of Poland, 1950, 70 psl.

180 DR. JUOZAS JAKŠTAS 8*

liko visai svetimi ir bažnytiniai uždaviniai. Jie jiems itin buvo
peršami po Grigaliaus VII pravestų reformu, kuriomis pakelta
Bažnyčios drausmė ir sustiprintas jos autoritetas. Tik šiu reformų
poveikyje galėjo kilti ir Kryžiaus karai ir organizuotis riteriai
vienuoliškais ordinais. Jiems skirtas uždavinys tarnauti Bažnyčiai,
ginant ir platinant tikėjimą.

Pirmieji vienuoliški arba dvasiniai ordinai steigėsi dviejose
vietose: Palestinoje ir Ispanijoje, atseit, kur krikščionys kovojo
su netikėliais saracėnais. Trečioji ju kūrimosi vieta buvo Pabal-
tijys, greta šiaurės saracėnų, kaip lietuviai pagonys vėliau imti
vadinti. Pirmas jų įkurtas Livonijoje (1202) trečio krašto vyskupo
Alberto laikais. Jis turėjo būti vyskupo įrankiu nugalint ir krikšti-
jant Padauguvio pagonis. Mat, Albertas kūrė su centru Rygoje
sau bažnytinę valstybę, ir ordinas turėjo būti jo tarnas. Tačiau
jis, tapęs vienintele ginkluota pajėga krašte, po kelerių metu
išsisuko iš vyskupo valdžios ir savaimingai ėmė politikuoti. Jis
pasisavino daugiau krašto žemių nei turėjo Rygos ir kiti du vys-
kupai. Tuo būdu, Livonijoje, kaip taikliai pastebėjo Bilmanis *,
atsirado dvi feodalinės sistemos: bažnytinė ir Livonijos ordino.
Bet Rygos vyskupas, nuo XIII amžiaus vidurio arkivyskupas, nepa-
sidavė ordinui. Ju tarpusavė kova atsiliepė lietuviams ir žymia
dalimi trukdė jų krikštą, kaip vėliau matysim.

Panašiu būdu, kaip Livonijoje, radosi ordinas ir Prūsuose.
Pirmiausiai Mozūrijos kunigaikštis Konradas įsteigė Dobriniaus
ordiną (1228) kovoti su pagonimis prūsais ir jotvingiais. Kai po
poros metu atsirado to paties Konrado pakviestas vokiečiu ordi-
nas, pirmasis išnyko. Šis ordinas, kaip ir Livonijos, pasidarė tuojau
savaiminga politinė jėga. Popiežiaus, imperatoriaus ir per juos,
gali sakyti, viso krikščioniško Vakarų pasaulio paremtas, jis įsi-
steigė sau stiprią valstybę. O savo vokišku pobūdžiu jis įsijungė
į tą vadinamą Drang nach Osten vyksmą, prasidėjusį jau nuo X
amžiaus. Jis tapo toliausiai į rytus įsikišusi vokiška kolonialinė
valstybė ir vokiečiai kolonistai jam daugiausiai paramos davė.
Tad vokiečių arba kryžiuočių ordinas, būdamas iš esmės kariška
organizacija, panaudojo karingumą savo politinei jėgai ugdyti ir
valstybės sienoms plėsti. Jam nesvarbu buvo, ar tos politikos
kelyje jam priešinosi pagonys ar krikščionys. Jam abieji buvo
lygūs priešai. Juk žinoma, kad ir su lenkais krikščionimis jis
taip pat atkakliai kovojo, kaip ir su pagonimis prūsais ir lietu-
viais. Jei jo kova su pagonimis lyg pateisinama kariškų ordinų
paskirtimi, tai rungtynės su lenkais krikščionimis, rodos, neside-

4 History of Latvia, 1951, 89 psl.

9* PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS 181

rina su dvasinio ordino esme ir reiškia jo išsigimimą. Ši nuomonė
nuo senu laikų kartota lenku istorijografijoje ir literatūroje (ypač
H. Sienkievičiaus romanuose). Ji pasisavinta ir lietuviu, pirmiausiai
S. Daukanto ir vėliau romantikų. Tik ji pritaikyta ordino santy-
kiams su pagoniškąja Lietuva. Kai patriotiniais jausmais vedini
vokiečių romantikai (pradedant nuo J. Voigto) ėmė šiaip ar taip
teisinti ordino politiką ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos atžvilgiu,
tai radosi kontroversija tarp jų ir Lenkijos istorikų. Apie ją pra-
bilo paskutiniu metu K. Gorskis straipsnyje: L'Ordre Teutonigue :
un nouveau point de vue. Gorskio straipsniui atsirasti progą.
davė, rodos, labai rimta studija M. Hellmanno, Rytu Europos
istorijos katedros vedėjo Miūnsterio universitete, pavadinta: Be-
merkungen zur sozialgeschichtlichen Erforschung des Deutschen Or-
dens S. Hellmannas ordino užkariavimu politiką veda iš jo
socialinės struktūros. Jis buvo iš esmės didikų organizacija ir jų
nariams rūpėjo gyventi pagal savo luomo poreikius. Vadovaujantieji
didikai buvo vokiečiu diduomenės vaikai, ateiviai, stoję į ordino
eiles apsirūpinti geru savo luomui prideramu gyvenimu. Tad or-
dino nariai buvo kunigaikštukai, kuriems pirmoje eilėje magėjo
turtai, anais laikais matuojami žemės plotais. Yra įrodyta, kad
bent XIV amžiuje ordino nariai turėjo sau privatinės žemės nuo-
savybes, nors tai ir nesiderino su vienuoliškais nuostatais. Hell-
mannui pritariant, galima paminėti ir vieno prancūzo diplomato
ir keliauninko, Pilypo de Mėziėres, atsilankiusio 1364 m. Prūsuose,
liudijimą. Jis dideliame kelioniu aprašymo veikale apie kryžiuo-
čius taip kalba: « Gėrimu ir valgymu, apdaru ir apavu, ginklais
ir jote jie yra lygūs... Jie pakyla kas naktį rytmetinei maldai.
Pilyse ir konventuose jie gyvena kaip vienuoliai. Bet kai jie joja
prieš tikėjimo priešus, apsiginklavę kryžiaus vėliava, kiekvienas
jų panėši į kunigaikšti »!7. Matyti, eidami į karą jie puošėsi pagal
kunigaikštišką luomą ir tokie viešai rodėsi. Dar ryškiau apibūdino
ordino diduomenišką sudėtį ir jo, taip sakant, supasaulėjimą Poz-
nanės vyskupas Andriejus rašte lenku pasiuntiniams Romoje,
rašytame tuojau po Žalgirio mūšio. Čia tarp ko kita rašoma:
« Štai jau šimtas metu sukako, kaip didysis magistras ir Jeruzalės
šventovės broliai, už kuriuos joks dvasinis ordinas nebuvo galin-
gesnis ir turtingesnis, taip perteko turtais (creverunt in diviliis),
kad ne tik riteriai, bet net kunigaikščiai ir magnatai į jį stodavo
laisvai, švelniai ir puikiai gyventi » 18,

5 Revue Historigue, 230 t., 1963, 285-294 psl

6 Historisches Jahrbuch im Auftrag der Gorres-Gesellschaft, 1961,126-142psl.

17 J. JakšTAS, Das Baltikum in der Kreuzzugsbewegung des 14. Jha.,

žr. Commentaiiones Baliicae, VI-VII, 1959, 44 psl.
18 Scripiores rerum Prussicarum, III t., 438 psl.

182 DR. JUOZAS JAKŠTAS 10*

Apibūdinta ordino sudėtis ir jo gyvenimo polinkis pagal ją
stumte stūmė ji i užkariavimus, atseit, i žemės plotų grobimus.
Žemės badas buvo jo politinės veiklos variklis. O pagoniškų lie-
tuviu sričių atžvilgiu ši jo politika galėjo būti anais laikais ir
ideologiškai pateisinama. Juk pagoniškų kraštu užkariavimas ar
šiaip pajungimas buvo kariškiems ordinams vienintelė žinoma
priemonė jiems į krikščionišką bendruomenę ijungti. Praktiškai
ši politika reiškė pagoniškų kraštu grobimą.

3. VOKIEčČIŲ ORDINAS LIETUVIŲ KRIKŠTO TRUKDYTOJAS

Kad ordinas nuo pat pradžių užsimojo Lietuvą pasijungti ir
visą laiką tą vilti puoselėjo, rodo aiškiausiai jo dovanojimo doku-
mentai iš Lietuvos į Prūsus pabėgusiems. Į šios rūšies dokumentus
paskutiniais laikais atkreipė dėmesi V. T. Pašuto !?, tiesa, kitais
sumetimais nei ordino politikai Lietuvos atžvilgiu pavaizduoti.
Mūsu reikalui svarbūs tie dokumentai juose reiškiama ordino vil-
timi pajungti ir pakrikštyti Lietuvą. Šiuo atveju gal įdomiausias
1303 m. dokumentas, duotas pabėgėliui Gigailai, kuriame tarp ko
kita sakoma, kada « Lietuvos kraštas Dievo malone krikščioniškam
tikėjimui ir mūsu broliams palenktas bus, tada Gigaila turi apleisti
šiuos du hakus su priedais ir turi pasiimti savo paveldystę, kurią,
jis iki šiol turėjo savo krašte, Aukaimiuose ». Šis Pašutos cituo-
jamas šaltinis, kuris ir man, prisipažistu, prieš 35 m. skaitytas
itin įspūdingas rodėsi, dokumentuoja aiškiai ordino pagrindinį
politinį tikslą, kurio jis siekė, kol ji pagoniška buvo. Net ir po
krikšto jo lengvai neišsižadėjo.

Bet susikūrusi Mindaugo valstybė pastojo kelią ordino kėslams
ir jis turėjo paisyti jos sudarytų santykiu. Tuo atveju atro-
dytu, jog Mindaugo krikštas ir jo vainikavimasis karaliumi būtu
reiškęs minėtos ordino programos palaidojimą. Juk Lietuva čia
tapo popiežiaus globojama karalystė su savaiminga bažnytine or-
ganizacija ne be ordino pritarimo. Atrodo, lyg ordinas būtu išsi-
žadėjęs grobiamosios politkos ir sutikęs koegzistuoti su Lietuva.

Iš tikruju, mūsu istorinėje literatūroje vyrauja nuomonė apie
Mindaugo krikštą daugiau laisvu apsisprendimu, kuriam visiškai
pritarė Livonijos ordino magistras. Mums ji įdiegta pirmiausiai
A. Aleknos vadovėlio, i kurį ji bus atėjusi iš klasiškos ir dar lig
šiol nepralenktos J. Latkovskio monografijos apie Mindaugą. Alek-
na, kaip pamename, pagarbina Livonijos magistrą už Mindaugo
prikalbėjimą krikštytis ir toliau ji vaizduoja buvus nuoširdžiu

19 Obrazovanie litovskago gosudarsiva, 1959, 151-154 psl.

11* PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS 183

Lietuvos karaliaus rėmėju. Žinoma, negalima nepripažinti Mindaugo
ir ordino bendradarbiavimo šioje Lietuvos krikščioninimo akcijoje.
Ne be jo paramos jis gavo karališką vainiką ir vyskupą Lietuvai.

Bet tos surizgusios ir iki šiol neišnarpliotos Lietuvos vyskupo
konsekravimo aplinkybės verčia abejoti ordino politikos nuošir-
dumu. Tiesa, tuo klausimu negalima nieko sprendžiamo pasakyti,
nes dalykas nėra pagrindinai tirtas. Dar niekas nesiėmė ryškinti
tos veikaluose kyšančios painiavos, kur Lietuvos vyskupo konse-
kruotojais minimi net trys ganytojai: Rygos arkivyskupas ir Kul-
mo bei Neuburgo vyskupai ?*0. Iš viso, paini vyskupo konsekra-
vimo eiga rodo, jog Lietuvoje stengtasi įkurti kas viduramžiais
vadinta ekzemtinė vyskupija, atseit, tiesiog Romai palenkta. O
tokios vyskupijos tegalėjo pageidauti vien ordinas Rygos arkivysku-
pui, savo nedraugui, aplenkti.

Taip pat dovanojimas vyskupui žemiu žemaičiuose, t. y. tame
krašte, kuris tikrai buvo perleistas ordinui, greičiausiai ir vykdytas
jam pageidaujant turėti vyskupą prie savęs. Ordino užmačios
kuriant Lietuvos vyskupiją išeina aikštėn ir nuostatuose, pagal
kuriuos jam turi priklausyti dešimtinė iš vyskupijos žemių ir
vyskupas turi turėti ordino žmones palydovais, reiškia, lyg savo
kariuomenę.

Ryškiausi ordino kėslų Lietuvos atžvilgiu dokumentai yra
Mindaugo dovanojimai. Apie juos daug prirašyta ir pripažinta
vienus ju esant autentiškus, kitus falsifikatus. Mūsu reikalui ne
tiek jau svarbi ju kilmė, kiek ordino politika mindauginės Lietuvos
atžvilgiu.

Jo politikai pasekti pagal dovanojimo dokumentus gražiai
padeda Kurto Forstreuterio, žinomo ordino istoriko, berods, į
pensiją pasitraukusio, Gėttingene esančio buvusio Karaliaučiaus
archyvo direktoriaus, veikalas*!. Autorius specialiame ekskurse
nurodo 3 serijas ordino pareigūnu darytu Mindaugo dokumentų
transumtų (kopiju): 1352, 1386-1393 ir 1420 m. Visos kopijos
pasiustos iš Prūsijos ar Livonijos i Avinjoną ar Romą ordino
prokuratoriui pasinaudoti bylose. Iš dokumentų transumavimo ir
pasiuntimo numanu, kad ordinas brangino juos ir laikė svarbiu
teisiniu argumentu. Kaip ordinas vertino Mindaugo dovanojimus,
rodo Livonijos landmeisterio pareiškimas transumuojant 4 doku-
mentus Rygoje 1386 m. rugp. 27 d. Landmeisteris, pasak Forst-

20 Šis paskutinis vyskupas, pavyzdžiui, minimas K. JuRGėLOS, History
of the Lithuanian Nation, New Yorkas 1948, 74 psl.

2 Die Berichie der Generalprokuratoren des Deutschen Ordens an der
Kurie, 1 t., 1961.

184 DR. JUOZAS JAKŠTAS 12*

reuterio (288 p.) pareiškęs, jam esą reikalingi šie dokumentai
«+ Romos kūrijoje ir dar kitur» ir originalai pavojinga siusti.

Jeigu ordinas taip brangino mindauginius dokumentus dar
šiuo metu, kada Lietuva jau buvo sudariusi su Lenkija vadinamą
Kriavo uniją ir rengėsi krikštytis, tai ką bekalbėti apie anuos
laikus, kada ji dar visiškoje pagonybėje tebetūnojo. O panašių
dokumentų vertinimas ar net ju pagaminimas yra ryškus politiniu
kėslų liudininkas. Tad visai galima pritarti M. Hellmannui, kai jis
minėtoje studijoje įrodinėja kryžiuočius iš tikruju trukdžius Min-
daugo užsimotą kristianizaciją. Pasak tą vokiečių autorių, jie rei-
kalavo atlyginti jiems donacijomis ir kėsinosi turėti pirmenybę
(supremaciją) visame krašte. Išvestas iš kantrybės Mindaugas
atsisakė nuo krikšionybės.

Akivaizdoje šios ordino politikos neniekintini yra ir popiežiaus
atstovo Pranciškaus iš Moliano apklausinėtų liudininkų parody-
mai (1312), tiesa, labai priešiški ordinui, kur pakartotinai minimas
Mindaugo krikštas ir dėl kryžiuočių kaltės jo atkritimas ?2.

Mindaugo atžvilgiu paimtoji ordino laikysena žymi per visą
pagoniškos Lietuvos laikmetį ir net vėliau. Ji prasikiša, pavyzdžiui,
kad ir Dusburgo kronikoje (rašytoje XIV amžiaus pradžioje), kai
jis 1283 m. data pabraukia karu su prūsais pabaigą ir karu su
lietuviais pradžią šiais žodžiais: « Ordino broliai pradėjo karą su
ta galinga, kiečiausio sprando ir į karą įgudusia tauta, Prūsų
žemės kaimyne, kuri gyveno anapus Nemuno upės Lietuvoje ».
Tš tikruju, tragiškoje padėtyje atsidūrė lietuviai priversti kovoti
su krikščionimis ir tuo pačiu metu ieškoti kelių santykiuoti su
vakarietišku pasauliu.

Juk jie turėjo apsiginklavimu ir ištekliais prilygti daugiau ar
mažiau savo priešams — Europos riteriams ir gauti mainais už
savas prekes pirmoje eilėje ginklu. Iki ordino išplitimo Pabaltijyje
lietuviu langas į vakarus buvo Klaipėda. Kai josios vietoje išdygo
vokiškas Memelburgas ir panemuniais įsisiūbavo karai, tas kelias
dingo. Jojo vietoje atsivėrė kitas — Dauguvos upe, vedęs į Rygą.

Ryga, žymiausias Hanzos sąjungos miestas rytiniame Pabal-
tijyje, ir Dauguvos upės kelias traukė Lietuvos pirklius nuo XIII
amžiaus galo, kada josios baseinas su Polocku teko lietuviams.
Rygos miesto savarankiškumas, kai jis pripažino vyskupą vien savo
moraliniu suverenu ir nepriklausė ordinui, palengvino lietuviams
prekybą su juo. Be abejo, iš prekybos santykių išaugo ir politinė-
karinė sąjunga tarp Rygos miesto bei arkivyskupo ir lietuviu Vy-
tenio ir Gedimino metu.

2 Zeugenverhor des Franciscus v. Moliano, išleido A. SERAPHIM, 1912.

13* PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS 185

1298 m. užsimezgusi ir ilgus metus — iki 1330 m. (tiesa, su
pertrauka nuo 1313 iki 1322) trukusi sąjunga, rodos, buvo palan-
kiausias laikas Lietuvai krikščioniškai tapti. Žinoma gan gyva iš
Rygos atvykusių pranciškonu ir domininkonų veikla Lietuvoje, net
kunigaikščio dvare. Apie ją išsamiai kalba kun. dr. V. Gidžiūnas
dviejuose minėtuose veikaluose. Jei lietuviai vis dėlto ir šiuo metu
pagonimis paliko, tai atsitiko ne be ordino kaltės. O kaltę ordinui
meta pirmiausiai Gedimino laiškai.

Gedimino laiškai — tikras crux+ Lietuvos istorijoje, nuo seniau-
sių laiku istorikus masinantis ir apviliantis. Daug apie tu 6 laiškų
kopijas prirašyta ir galutinio sprendimo vis nepasiekta. Nuo XVIII
amžiaus viduryje rašiusio liubekiečio Dreyer iki paskutiniu metu
autoriaus rygiečio H. Spliet daug rašalo išlieta. Jei sprendžiama
išvada ir neprieita, tai paskutiniais metais padaryta neabejotina
pažanga. Jau šie laiškai nebelaikomi nei paties Gedimino diktuo-
tais raštais, kaip seniau darė laiškų autentiškumo gynėjai (pavyz-
džiui, A. Prochaska), nei grynais rygiečių fabrikatais, kaip darė
senesni tyrinėtojai (pavyzdžiui, J. Voigt ir K. Forstreuter dar
1928 m.). Pačius naujuosius tyrinėjimus taikliausiai nusako ši H.
Spliet tezė: « Laiškai kilo iš pasitarimų tarp nuo kūrijos (popie-
žiškos) pareinamos Rygos arkivyskupo partijos ir Gedimino bei jo
pranciškonų tarėjų»??. Net ir Forstreuteris savo naujoje studi-
joje *, nors ir laiko laiškus rygiečių kūriniais ir savo naudai para-
šytus, tačiau spėlioja, kad jie su tyliu ar įsakmiu tolregio kara-
liaus pritarimu surašyti. Čia pat Forstreuteris dar priduria : « Jis
atsižvelgė į savo sąjungininkus, bet nelinko leisti jiems diktuoti
kelio ir laiku atšoko nuo juv»?*5. Tuo būdu Forstreuteris 1955 m.
jau nekalbėjo apie laišku falsifikatus, kaip jis kalbėjo 1928 m.,
bet tik apie «įtariamus» arba apie laiškus, «ant kuriu krinta
abejotina šviesa » (ein zweifelhaftes Licht).

Gedimino laiškai rodo, kad tuo metu Lietuvoje buvo stiprus
krikščioniškas sąjūdis, pranciškonu ir domininkonų stumiamas.
Sąjūdis vyko isisiūbavusio kivirčo metu tarp rygiečiu ir ordino,
ir tas negalėjo neatsiliepti vienuoliu misijai Lietuvoje. Ordinas,
pretendavęs į Lietuvos krikšto monopoliją, negalėjo pakęsti rygie-
čių misinės veiklos joje. Neaiškus laišku kilimas iš rygiečiu ir
Gedimino tarpo davė kryžiuočiams progą šmeižti priešus juos
falsiikavus. Kaip iš rygiečių skundo Libecko miesto tarybai pati-

3 H. SPLIET, Eine guellenkritische UŪbersicht zu den Gediminbriefen,
1959, 15 psl.

* Die Bekehrung des Litauerkūnigs Gedimin. Eine Streitfrage, žr. Jahr-
buch der Albertus-Universitūt zu Kūnigsberg in Preussen, VI (1955), 142-158 psl.

2 Ten pat, 155 psl.

186 DR. JUOZAS JAKŠTAS 14*

riame, kryžiuočiai jau pačioje 1324 m. pradžioje leido paskalą,
jog laiškai esą rygiečiu gaminiai. Bet tai nebuvo ju pradinis
įsitikinimas. Pačioj pradžioj, t. y. 1323 m. jie tikėjo jų tikrumu,
nors abejojo Gedimino krikšto rimtumu. Tai rodo Gedimino laiškų
transumavimas Libecke 1323 m. liepos 18 d., dalyvaujant kry-
žiuočiu atstovams. Jie net džiaugėsi Gedimino laiškais ir «jei
pažadai yra tikri» (taip jie kalbėjo), siūlė tuojau siųsti delegaciją
į Lietuvą ir sutiko patys padengti pusę išlaidų. Bet prie šio ordino
sutikimo randame mislingą pastabą maždaug šiaip skambančią :
po krikšto tos genties paskiri didikai ir prasčiokai abieju lyčiu
pasiliks savo luomuose ir laisvėse *7. Kaip aiškinti šią kryžiuočių
pastabą? K. Forstreuteris pastebi dėl jos : « Lietuviai šiuo (krikšto)
atveju turėtų išlaikyti savo laisves, t. y. nepajungti vokiečiu ordi-
nui»2š. Tokiu kryžiuočių pastabos aiškinimu didelis ordino isto-
rijos mokovas pripažista esmingą riteriu intenciją — pasijungti
lietuvius ir dabar nuo jos atsisakant. Bet, rodos, galima ir kitaip
šią ju pastabą interpretuoti, lyginant su kitais ano meto doku-
mentais. O lyginimas parodytu, kad panašūs pareiškimai pasitaiko
XIII amžiuje popiežių bulėse, kur kryžiuočiai perspėjami atsargiai
elgtis su neofitais prūsais ir livoniečiais ir palikti jiems turėtas
laisves. Kaip popiežiai bulėse kalbėjo, kreipdamiesi į neofitų
suverenus kryžiuočius, taip dabar tie patys kryžiuočiai, taiksty-
damiesi per krikštą kaip nors tapti Lietuvos suverenais, davė
panašų pažadą. Bet galutiniam ir priekaištus išskiriančiam šio
ordino atstovo pareiškimo išaiškinimui praverstu atskira studija,
kurios imdamasis koks mūsų studiozas istorikas gerą darbą atliktų,

Šiaip ar taip, 1323-1324 m. Lietuva buvo atsidūrusi palan-
kiose aplinkybėse priimti krikštą. Tik vidaus kovos Livonijoje,
kuriose ir lietuviai dalyvavo, ir įsisenėję ordino kėslai Lietuvos
atžvilgiu niekais pavertė rygiečių pastangas. Lietuvos krikšto ak-
cija ryšium su Gedimino laiškais aiškiai parodė, kad krikščionybė
negali ateiti į Lietuvą per ordiną. Tai gerai suprato Gedimino
įpėdiniai, Algirdas ir Kęstutis, kai jie mezgė ryšius krikšto reikalu
su imperatorium Karoliu IV ir, susikibę dėl Volynės ir Podolės
su lenkais, siekė per šiuos popiežiu. Įdomus jų susirašinėjimas su
popiežiais ir šiujų raginimas krikštytis dera lyg epilogū tos ilgos
lietuvių kovos su ordinu dramos. Kaip epiloge, paprastai, sumuo-
jamas dramos turinys ir daromos išvados, taip ir šiuose susira-

* Liv-, Est- und Curlūndisches Urkundenbuch, VI, 472 psl.

*7 Ten pat, 11, nr. 691: «... manentibus singulis gentis illius nobilibus
et ignobilibus utriusgue sexus in suo statu et conditionis libertate ».

* Jahrbuch der Alberius-Universitūt zu Konigsberg in Preussen, VI (1955),
148 psl.

15* PAVĖLUOTAS LIETUVOS KRIKŠTAS 187

šinėjimuose primenamos lietuviu kovos su kryžiuočiais ir raginama
iš ju padaryti išvadas — krikštytis. Tuo atžvilgiu itin būdingas
Grigaliaus XI laiškas (1373) lietuviu valdovams, kur raginama
krikštytis ir vaizduojama taika šiais žodžiais: « Liausis karai,
kraujo praliejimai, žiaurios mirtys, niekšingos nelaisvės, plėšrieji
grobimai, vargingos vergijos, sunkiausieji darbai, naikinantieji gais-
rai ir kitokios neišskaičiuojamos blogybės, kylančios iš karo veiks-
mu»??. Šiais įspūdingais žodžiais ir popiežius pasakė, kad ir ne-
tiesioginiai, jog lietuviams nėra ko iš kryžiuočiu laukti ir prie
krikšto reikia kitu keliu eiti. Po 13 metų lietuviai ir nuėjo maž-
daug popiežiaus patartu keliu. Bet nuėjo juo vėlai dėl tam tikrų
ordino sudarytų istorinių aplinkybių. Šiuo atveju visai teisus pasi-
rodo ir V. T. Pašuto, kai jis trumpai ir drūtai pasako: « Pagrin-
dinė kliūtis lietuviams priimti katalikybę buvo ordinas »*0. Tik
Pašuto savo tezę trumpai ir, manding, nevykusiai motyvuoja.
Tebūna šis rašinys platesnė ir, kaip aš tikiu, taiklesnė pašutiškos
tezės motyvacija.

Da. Juozas JAKšTAS
Cleveland, Ohio, J.A.V.

2 A. TaEINER, Vetera monumenia Poloniae et Lithuaniae, lt, Roma
1863, 695 psl.
30 Obrazovanie litovskago gosudarsiva, 1959, 364 psl.

THE DELAYED CONVERSION OF LITHUANIA

by
Dr. Juozas JAKŠTAS

Summary

The generally accepted date of the conversion of the Lithuanian
country as a whole is the year 1387. Therefore the Lithuanians were
the last heathen people in Europe to join the community of the Catholic
Church. They had remained unaffected by both of their neighbors,
the Poles and the Russians who were converted in the 10th century.
Though the heathen Lithuanians mingled closely with the eastern Chri-
stians during the 13th and I4th centuries and as a leading power built
the grand duchy, they preserved their original faith. "The differences
in the cultural development during the preceding ages probably separated
the Lithuanians from the eastern Slavs and prevented them from ac-
cepting their faith.

The Lithuanians were more influenced by the western Church. It
was the Polish Church that first attempted to expand toward the western,
most Lithuanian tribe — the Yotvingiai. The Polish endeavors toward
conversion of the Lithuanians were thwarted by the military Teutonic
Order. This Order was settled among the Baltic tribes with the purpose
of the converting them to Christianity. But the Teutonic Order intrinsi-
cally connected the conversion with political aims, namely, the sub-
jugation of Lithuania. Lithuanians, being intent on preserving their
independence, fought back the attempts of the knights. The results
were wars of almost 200 years that prevented the Lithuanian people
from embracing the Christian faith.

KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE

NUOSMUKIO PRIEŽASTYS IR ATGIMIMO VEIKSNIAI

XVII amžius, ypač jo pirmoji pusė, yra būdingas Lietuvos
Bažnyčios istorijoj. Jis yra tarsi antrasis jos amžių bėgyje pasi-
rodęs pavasaris su gausiomis suklestėjusio religinio gyvenimo
apraiškomis. Kaip šviesus bruožas, kaip spalvota vaivorykštė de-
besiuotoj padangėj, įsiterpia jis tarp dviejų tamsiu, audringų,
Lietuvos katalikybei sunaikinimu grasinusiu laikotarpių : protes-
tantizmo įsigalėjimo XVI amžiuje ir ilgu karu, neramumų ir įvai-
riu juos sekusių nelaimiu periodo, prasidėjusio XVII amžiaus
antroj pusėj rusų ir švedų antplūdžiais.

Mūsu istorikai nėra kaip reikiant sustoję prie šio reikšmingo
pusamžio. Pro ji paprastai praeinama, pasakant tik vieną kitą
apibendrinantį posaki. Ir kan. A. Alekna savo knygoj Katalikų
Bažnyčia Lietuvoje, perredaguotoj J. Stakausko ir išleistoj 1936 m.
XVII amžiaus Lietuvos Bažnyčios istorijai tepaskyrė vos keletą
puslapių. Mūsų istorikai daugiau dėmesio parodė ir davė didesniu
ar mažesnių darbu, liečiančių mindaugini ir Lietuvos christianiza-
cijos laikotarpi !, protestantizmo pasirodymo ir įsigalėjimo Lietu-

1 Žr. J. STaKAUSKAS, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje XIII-tame amžiuje,
žr. Tiesos Kelias, 1932, 2 nr., 65-72 psl., 3 nr., 149-157 psl., 5 nr., 289-299 psl.,
7-8 nr., 433-447 psl., 9 nr., 561-569 psl., 10 nr., 641-645 psl., 11 nr., 697-
704 psl.; A. Juška, Le relazioni del re Mindaugas con la Chiesa Caittolica
(Disertatio ad Lauream in Facultate Historiae Eccl. Pontificia Universitas
Gregoriana), Roma 1948, XX-210 psl. (mašinraštis); Z. Ivinskis, Krikš-
čioniškosios Vakaru Europos santykiai su pagoniškąja Lietuva, žr. Athe-
naeum, I t., Kaunas 1933, 135-144 psl.; J. SrAKAUSKaAS, Lietuva ir Vakaru
Europa XIII-tame amžiuje, Kaunas 1934, 278 psl.; J. ToToRAITIS, Min-
daugas Lietuvos karalius, Marijampolė 1932; A. STEPONAITIS, Mindaugas
ir Vakarai. Vokiečiu militariniu ordinu veikla ir Mindaugo santykiai su
Roma, Kaunas 1937; P. Šuežas, Bandymai apkrikštyti Lietuvą Algirdo ir
Kęstučio laikais, žr. Tiesos Kelias, 1932, 12 nr., 781-794 psl.; Z. IvINSEIS,
Mindaugas ir jo karūna, žr. Aidai, 1954, 1 nr., 1-8 psl., 2 nr., 55-59 pal.;
Z. Ivinskis, Lietuvos Bažnyčios keliu. Karaliaus Mindaugo krikšto 700 metu
ir Lietuvos bažnytinės provincijos 25 metu sukaktims paminėti, Brooklyn,
N. Y. 1951, 30 psl.; M. ANDZIULYTĖ-RUGINIENĖ, Žemaičiu christianizacijos
pradžia, Kaunas 1937, 145 psl.; V. GipžiūmAS, De Frairibus Minoribus in
Lituania, Roma 1950, 98 psl.; Z. Ivinskis, Krikščionybės kelias Lietuvon,
žr. Tiesos Kelias, 1938, 5 nr., 273-312 psl.; Z. IviNskIS, Po Kryžiaus ženk-
lu, žr. Tiesos Kelias, 1937, 7-8 nr., 325-339 psl.; Z. IvINSkIS, Vytauto

190 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 2š

voje tarpsnį? bei Bažnyčios persekiojimą rusu priespaudos lai-
kais3. Visi kiti Lietuvos Bažnyčios istorijos laikotarpiai dirvo-
nuoja ir laukia istoriko žagrės.

Didžiojo darbai Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje, Kaunas 1930, 28 psl.; PR.
PENKAUSKAS, Vytauto Didžiojo nuopelnai dvasinės kultūros srityje, žr. Athe-
naeum, II t., 1931, 1-36 psl.; A. ALEKNA, Ką Vytautas Didysis yra padaręs
krikščionijai aplamai, o Žemaičiu kraštui ypač ?, žr. Tiesos Kelias, 1930,
9 nr., 545-547 psl.; S. SUžrEDĖLIS, Vytautas Didysis ir Lietuvos christiani-
zacija, žr. Tiesos Kelias, 1930, 8 nr., 442-483 psl.; V. GipžiūNAS, The in-
troduction of Christianity into Lithuania, atspaudas iš Lituanus, 1957,
4 nr., V. GipžiūNAS, Krikščionybės ivedimas Lietuvoje, žr. Lua Christi,
1964, 3 nr., 37-52 psl., 1965, 1 nr., 25-29 psl., 2 nr., 36-55 psl.; ST. YLa,
Krikščionybė ir kultūrinė lenku invazija, žr. Tiesos Kelias, 1938, 5 nr.,
312-336 psl.; ST. YLa, Krikščionybės įvedimas Lietuvoje, Kaunas 1938;
Z. IviNsxkIS, Lietuvos krikšto problema, žr. Aidai, 1966, 5 nr., 193-198 psl.,
6 nr., 266-270 psl., 8 nr., 363-367 psl.

2 Žr. J. PuRvckiIS, Die Glaubenspaliung in Litauen im XVI. Jahrhun-
deri, Fribourgas 1919, 225 psl.; J. ŠePETYS, Reformacijos istorija Lietuvoje
(iki 1569 m.), I t., Vilnius 1922; A. DamBRAuUsSKaAS, Pradžia ir išsiplėtimas
protestantizmo Lietuvoje XVI amžiuje, Kaunas 1910; S. SUžiEDĖLIS, Rejor-
macijos sąjūdis Lietuvoje, žr. Židinys, 1938, 8-9 nr., 242-261 psl.; S. S0-
žIEDĖLIS, Reformacijos nuoslūgis ir kataliku reakcija, žr. Židinys 1938,
11 nr., 554-570 psl.; A. MusrTzIkIS, Religious fluctuations during the period
of the Reformation in Lithuania, Brooklynas 1953, 187 psl. (mašinraštis) ;
Z. IviNSkIS, Merkelis Giedraitis ir jo laiku Lietuva, žr. Aidai, 1955, 9 nr.,
377-381 psl., 1956, 6 nr., 265-269 psl., 10 nr., 460-462 psl. (Protestantizmo
krizė Lietuvoje); Z. IvINSKIS, Bažnytinis giedojimas Lietuvoje XVI-XVII
amžiuje, žr. Muzikos Žinios, 1954, 4 nr., 100-109 psl., 1955, 2 nr., 59-62 pal.,
4 nr., 116-122 psl., 1956, 2 nr., 35-37 psl.; Z. Ivinskis, Die Rolle der Jesui-
ten im Dienste der Gegenreformation in Litauen, žr. Riassunti delle Comuni-
cazioni del X Congresso Internazionale di scienze storiche, VII t., Florencija
1955, 276-280 psl. ir Atiė del X Congresso Internazionale ..., Roma 1957,
474-478 psl.; P. VEBLAITIS, Šiluvos bažnyčia ir jos infulatai, Kaunas 1940 ;
ST. Yra, Šiluvos steigėjas ir globėjai, žr. Tautos Praeitis, I t. 2 kn., Chicaga
1960, 183-197 psl.; Z. IviNskIS, Lietuvos ir Apaštalu Sosto santykiai amžiu
bėgyje, žr. Suvažiavimo Darbai, IV t., Roma 1961, 118-150 psl.; J. Bičiū-
NAS, Apaštalu Sosto ir Jėzuitu Ordino pirmieji bandymai jėzuitus ikurdinti
Lietuvoje, žr. Tautos Praeitis, II t. 1 kn., Chicaga 1964, 33-47 psl. ir Pir-
mieji jėzuitai Vilniuje, žr. Tautos Praeitis, II t. 2 kn., Chicaga-Roma 1965,
49-80 psl. ; Z. IvrNskiIS, Die Eniwicklung der Reformation in Litauen bis zum
Erscheinen der Jesuiten 1569, atspaudas iš Forschung zur Osteuropūischen
Geschichte, 12 t., Berlynas 1967; Z. IvINSKIS, Aus den entacheidenden Jahren
der Restauration des Katholizismus in Litauen, atspaudas iš Festschrifi fūr
Margarete Woliner zum 70. Geburtstag, Heidelbergas 1967.

3 Žr. A. ALEKNA, Žemaičiu vyskupas Motiejus Valančius, Klaipėda
1922; A. ALEKNA, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, red. J. Stakauskas, Kaunas
1936, 111-152 psl. ; K. GEčys, Katalikiškoji Lietuva, Chicaga 1946, 83-176 psl. ;
A. ALEKNA, Kaialiku Bažnyčios būvis Lietuvoje viešpataujant Katerinai II
ir Pauliui I, žr. Tiesos Kelias, 1935, 4 nr., 193-200 psl.; J. MaTrusas, Ku-
nigu kova su rusu valdžia dėl tikybos ir gimtosios kalbos pradžios mokykloje,
žr. Tiesos Kelias, 1930, 5 nr., 266-275 psl. ; A. JANULAIIS, Kunigai ir 1831

35 KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 191

Tiesa, pokario metais Lietuvos Bažnyčios istorijos dirvonai
susilaukė daugiau ir naujų darbininkų. Buvo pajudinti kiek ir
mažiau tyrinėti amžiai. Prof. dr. Z. Ivinskis, kruopščiai surinkęs
archyvinę medžiagą, parengė stambu veikalą apie vyskupą Mer-
kelį Giedraiti, vyskupavusi Žemaičiuose 1575-1609 m. Šis jo dar-
bas * tebėra neišspausdintas, o būtu labai svarbus inašas Lietuvos
Bažnyčios istorijai. Jame paliečiamas viso šimtmečio Lietuvos
religinis, bažnytinis ir kultūrinis gyvenimas. Dalį tos medžiagos
prof. dr. Z. Ivinskis yra paskelbęs žurnale Aidai5 ir leidinyje
Commentationes Balticae“. Kiti istorikai pokario metais taip pat
yra paskelbę įvairiu straipsniu iš Lietuvos Bažnyčios istorijos 7.
Lietuviu Enciklopedijoj bendradarbiaują istorikai stengiasi Lietuvos
Bažnyčios istorijos klausimus galimai geriau nušviesti, duodami
archyvine medžiaga paremtus straipsnius apie Lietuvos vyskupijas,
parapiju bažnyčias, apie vyskupus, kunigų seminarijas, vienuo-
lijas ir kita. Ši Lietuvos Bažnyčios istorijos medžiaga, sutelkta

metu revoliucija Lietuvoje, Kaunas 1923; J. LaukaiTis, Vyskupas A. Bara-
nauskas ir rusų valdžia, žr. Tiesos Kelias, 1935, 3 nr., 163-168 psl. ; P. ŠLm-
žas, Bažnyčios ir valstybės santykiai Žemaičiu vyskupijoj Valančiaus lai-
kais, žr. Židinys, 1938, 7 nr., 47-59 psl. ; J. ToroRAITIS, Seinu vyskupijos vienuo-
lynu naikinimas, žr. Tiesos Kelias, 1926, 9 nr., 84-95 psl. ; K. ŠauLYs, Istorinės
Lietuvos vyskupiju padėtis valdant caristinei Rusijai, žr. Luz Christi, 1951,
1 nr., 10-13 psl.

* Vyskupas Merkelis Giedraitis ir jo laiku Iietuva (mašinraštis).

5 Merkelis Giedraitis arba Lietuva dvieju amžiu sąvartoje, žr. Aidai,
1951, 3 nr., 110-120 psl., 4 nr., 163-170 psl., 5 nr., 207-216 psl., 6 nr., 254-
263 psl., 7 nr., 317-324 psl.; Lietuviu kalba 16-17 amžiaus gyvenime, žr.
Aidai, 1953, 8 nr., 360-368 psl., 9 nr., 408-417 psl.

* Die Druckerei der Jesuiten in Vilnius und die ersten Kiauischen Biūcher,
žr. Commentationes Balticae, I t., Bonna 1954, 27-67 psl. ir Kirchengesang in
Litauen im XVII-XVIII Jahrhundert, žr. Commentationes Balticae, I t.,
Bonna 1954, 69-106 psl.

* Žr. ST. MaruULIS, Archiepiscopus Georgius Matulaitis-Matulevičius,
M.I.C. (1871-1927) visitaior apostolicus pro Lituania (1925-1927), Roma
1948, (Disertacija, XXXIV-258 psl., mašinraštis); ST. MaTULIS, Lietuvos
17 Vatikano sutartis, žr. Draugas, 1952, 263-264 nr.; J. PRUNSKIS, Compa-
rative Law, Ecclesiastical and Civil in Lithuanian Concordai, Washingtonas
1945; K. MarTvuLaITIs, Lietuviu vienwoliju inašas mūsu išeivijai, žr. Suvažia-
vimo Darbai, V t., Roma 1964, 429-450 psl.; V. GipžiūNaAS, Iš Simno isto-
rijos, žr. L.K.M. Akademijos Metraštis,. I t., Roma 1965, 145-171 psl.;
J. VaršvoRA, Bandymas ivesti Nekaliai Pradėtosios ordiną Lietuvos-Lenkijos
valstybėje, žr. L.K.M. Akademijos Metraštis, II t., Roma 1966, 265-289 psl. ;
P. RaBsrkaUSKAS, Medžiaga senojo Vilniaus universiteto istorijai, žr. L.K.M.
Akademijos Metraštis, III t., Roma 1967, 221-266 psl.; P. JaTUL1S, Žemai-
čiu vysk. M. Pacas Paduvoje, žr. Tautos Praeitis, II t., 1 kn., Roma 1964,
143-152 psl.; P. RaBIKAUSKAS, 18-jo amžiaus Lietuvos bruožai. Iš Pašiaušės
jėzuitu kolegijos metraščiu, žr. Tautos Praeitis, I t., 3 kn., Chicaga 1961,
345-391 psl.

192 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 4*

Lietuviu Enciklopedijos 36 tomuose, yra svarbi ir galės labai pasi-
tarnauti istorikui, rašančiam platesnius darbus, šimtmečiu ar
epochu apimties studijas. Tokiu studijų kaip tik ir laukia kai kurie
Lietuvos Bažnyčios istorijos laikotarpiai, iki šiolei mažiausiai
paliesti, kaip pavyzdžiui: XV amžiaus antroji pusė, visas XVII
ir XVIII amžius ir XIX bei XX amžiaus pirmosios pusės. Gal būt
į šiuos laikotarpius mūsų istorikai nesiryžo kibti dėl to, kad čia
nebuvo surinktų ir išleistu šaltiniu, taip reikalingų kiekvienam
rašančiam rimtesnį istorinį darbą.

Šioj paskaitoj noriu sustoti prie XVI amžiaus antros ir XVII
amžiaus pirmos pusės ne vien dėl to, kad šis laikotarpis mažiau
tyrinėtas, bet ir dėl to, kad jis yra įdomus ir charakteringas, ku-
riame galima pastebėti katalikybės atgimimo ir suklestėjimo reiš-
kiniu. Mūsų Bažnyčios istorijoj yra gausu tragikos, kovu, nesėkmių,
priespaudos ir persekiojimu, bet maža pragiedruliu. Todėl kiekviena
jos gyvenimo prošvaistė, kiekviena teigiamybė, kiekviena gerovės
apraiška turi būti rūpestingai iškeliama ir vertinama.

Prieš nagrinėjant katalikybės atgimimo Lietuvoje raidą ir tą
atgimimą lėmusius veiksnius, reikia pirma pažiūrėti, kokioje padė-
tyje buvo atsidūrusi katalikybė, respektyviai Katalikų Bažnyčia
Lietuvoje, kokiu sukrėtimų ji buvo patyrusi, kiek ji buvo apsil-
pusi ir apgriauta, kad reikėjo atgimimo ar restauracijos.

I. LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIA XVI AMŽIAUS SUTEMOSE

1. RELIGINIS LŪŽIS PROTESTANTIZMO BANGAI ATSIRITUS

Dar tik šimtą su viršum metu skaitė Lietuva savo krikščio-
niškojo amžiaus. Lėtas krikščionėjimo procesas pamažu spaudė
tautos veidan katalikiškumo žymes, pamažu formavo tikinčiųjų
sąmonę, kūrė tradicijas. Bet Lietuva tebebuvo vis jauniausia Eu-
ropos tautu tarpe krikščioniška tauta, jauniausia Katalikų Bažny-
čios duktė. Nespėjusi ji buvo tinkamai įsitvirtinti tikėjime, kai ją
supurtė nauja religinio judėjimo — protestantizmo banga. Tiesa,
protestantizmas — kaip pastebi S. Sužiedėlis? — 1 Lietuvą atėjo
ir ją užliejo nuosaikesniu būdu, be kruvinų karu, kitaip negu jis
plėtėsi savoj gimtinėj Vokietijoj ar Šveicarijoj ir Prancūzijoj.
Kataliku Bažnyčia Lietuvoje protestantizmo pasirodymo išvaka-
rėse nebuvo pasinėrusi stambiose negerovėse. Nei bažnyčios, nei
kunigai Lietuvoje neturėjo didelių turtų, nei didelės galybės kuriais
būtų kėlę reformacijos šalininkams pavydo bei neapykantos jaus-
mus ir geismą atimti iš jų turtus ir galią. Bet skaudžiausia buvo

5 Reformacijos sąjūdis Lietuvoje, žr. Židinys, 1938, 8-9 nr., 242 psl.

5* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 193

tai, kad protestantizmas, atimdamas katalikybei didelę dalį gy-
vuju jėgų — jos tikinčiuosius, ir tai pirmiausia eiles didiku, turė-
jusiu lemiamą įtaką visose gyvenimo srityse, buvo padaręs gilų
lūžį religiniame lietuviu tautos gyvenime.

Naujasis Liuterio ir Kalvino skelbiamas mokslas Lietuvon
atėjo daugiausia per aristokratiją. Lietuvos bajoraičiai, išvykę
studijoms į Vakarus, į Karaliaučiaus, Leipcigo, Heidelbergo, Tū-
bingeno, Wittenbergo ir kitus universitetus, kuriuose jau vyravo
protestantiškos idėjos, persiimdavo jomis. Tuose universitetuose
studijavo Chodkevičių, Sapiegų, Jundzilų, Valavičių, Giedraičių,
Tiškevičių, Zavišu ir kitu žymesniu didikų sūnūs ?. Jų parneštas
protestantizmo mokslas ir idėjos pasiskleidė dvaruose, buvo disku-
tuojamos rūmu salonuose, tapo dienos tema, naujos mados rūbu,
kuriuo skubėjo apsivilkti kiekvienas didikas ir bajoras. Beveik
visa Lietuvos diduomenė greitai tapo protestantiška ir nusigręžė
nuo Katalikų Bažnyčios. Dauguma didiku šį posūkį nuo katali-
kybės į protestantizmą padarė lengvai, greitai ir paviršutiniškai,
per daug nesirūpindami naujuoju mokslu, tapo jo išpažintojais
ne iš įsitikinimo, bet vedini smalsumo ir sekdami įtakingesniujų
pavyzdžiu. Jie įvesdinėjo naująjį tikėjimą savo žemėse ir tose
vietose, kur jie buvo pareigūnai. Taip protestantu židiniai atsirado
įvairiose vietovėse — didikų dvaruose ir miesteliuose, kur jie turėjo
valdžią. Didikai ir bajorija vadovavosi dėsniu: Kieno valdžia, to
ir religija. Ji nepaisė, kad valstiečiai laikėsi nuošaliai nuo naujojo
sąjūdžio, ir vertė juos išpažinti naująji tikėjimą. Didikai, nuo
anksčiau buvę bažnyčių fundatoriai, dabar panaudojo savo teisę
— tus paltronatus patvarkyti savaip bažnyčiu ir parapijų reikalus.
Jie suprotestantino daugeli bažnyčių, nesiskaitydami su faktu,
kad liaudis tam visai nepritarė. Didikai užimdavo katalikų bažny-
čias, pakeisdavo jose pamaldas ir versdavo savo valdinius vals-
tiečius klausyti pamokslininkų skelbiamų naujų tikėjimo tiesų.

Aktyviausiai protestantizmo platinime reiškėsi Radvilai, ypač
Mikalojus Radvilas Juodasis, turtingiausias ir įtakingiausias Lie-
tuvos didikas, nuo 1550 metu ėjęs valstybės kanclerio ir Vilniaus
vaivados pareigas. Savo nuosavu dvaru ir valdyti paimtu jis tu-
rėjo visoj Lietuvoj tiek daug, jog buvo sakoma, kad nei jis pats
nežinojęs ju skaičiaus. Popiežiaus legatas pas Žygimantą Augustą
Luig Lippomanas apie Radvilą Juodąjį anuo metu rašė, kad jis esąs

? A. ŠaPOoKA, Kur senovės lietuviai ieškojo mokslo ?, žr. Židinys, 1935,
11 nr., 420-426 psl. ; S. SUžrEDĖLIS, Reformacijos sąjūdis Lietuvoje, žr. Židi-
nys, 1938, 8-9 nr., 249 psl.; ST. Kor, La Rėjorme dans le Grand-Duchė de
Lithuanie, Bruxelles 1953, 45-48 psl. — atspaudas iš Annuaire de VInsiitut
de Philologie et d'Histoires Orientales et S aves, XII (1952), 201-261 psl.

13

194 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 6*

karaliui viskas: ir kancleris ir vaivada ir patarėjas ir draugas,
kad Radvilas Juodasis esąs pats žymiausias ir galingiausias pro-
testantu Lietuvoje šulas. Tokiam galingam ir įtakingam didikui
nei karalius nedrįso prieštarauti, o kiti Lietuvos ponai ir bajorai
tik sekė jo pavyzdžiu. Legatas Lippomanas vieną kartą pabaręs
kancleri už tai, kad jis neremiąs jo misijos Lietuvoje, tai Radvilas
atsikirtęs tokiais grubiais žodžiais, kokiu nė pats M. Liuteris ne-
būtu drises pasakyti 19. Nedrįso su juo eiti į konfliktus ir dvasiškiai,
nors jis iš miestelių ir bažnytkaimiu išvarinėjo kataliku kunigus !.

Susižavėjęs naujuoju reformacijos sąjūdžiu, Radvilas Juodasis
pradžioje globojo ir rėmė protestantus, pats dar pasilikdamas
Katalikų Bažnyčioj, bet jau 1553 m. jis buvo padaręs galutinį
posūkį, nutraukęs ryšius su Katalikų Bažnyčia ir priėmęs liuteriš-
kąjį protestantizmą. Kai 1554 m. Žygimantas Augustas buvo
sustojęs Lietuvos Brastoj, Radvilas Juodasis davė parėdymą pa-
maldas, kuriose ir karalius dalyvavo, laikyti protestantiškai ir
lenku kalba, kad kiekvienas suprastų ir komuniją dalinti dviem
pavidalais. Pilies salėj, kur lankėsi kasdien karalius, Radvilas
turėjo pakabinęs Liuterio paveikslą.

Užmezgęs ryšį ir pažintį su Ženevos reformatoriumi Kalvinu,
Radvilas Juodasis nuo 1555-1556 m. palinko į kalvinizmą 12, Taip
pat kalvinizmo kryptimi buvo pasukęs ir jo pusbrolis Mikalojus
Radvilas Rudasis su šeima ir daugelis kitų Lietuvos didikų ir bajorų.
Radvilu pėdomis pirmieji pasekė Jonas Glebavičius ir Eustachas
Valavičius. Jie perėjo į kalvinizmą iš ortodoksų. Ju įkandin ėjo
didikai : Chodkevičiai, Kiškos, Sapiegos, Oginskiai, Puzynos, Druc-
kiai, Višnioveckiai ir kiti. Liuterio gi mokslą savinosi daugiau
miestiečiai, kurdami miestuose savo tikinčiujų bendruomenes ir
bažnyčias.

Naujojo tikėjimo skelbėjus Radvilai kvietėsi iš Lenkijos.
Pirmieji ir žymiausieji jų buvo: Simonas Zacijus, Krzyszkovskis,
Weędrychovskis, Falkonijus, Czechowicz, Sokolovskis ir kiti. Juos
apgyvendindavo ir išlaikydavo savo centriniuose dvaruose : Nesvy-
žiuje, Lietuvos Brastoj, Klecke, Biržuose, Kėdainiuose 53. Vilniuje
Radvilas Juodasis buvo sutelkęs protestantizmo platintojus savo
Lukiškių rūmuose. Ten buvo laikomos protestantiškos pamaldos,
ir 1555 m. suorganizuota reguliari kalviniška parapija, kurią aptar-

10 Relacyje nuncyuszow apostolskich i innych osėb o Polsce, I t., Berly-
nas-Poznanė 1864, 13-14 psl.

"u Archivum Romanum Societatis Tesu, Pol. 65, fol. 75.

2 A. ALEKNA, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, 11 psl.

5 S. SUžrEDĖLIS, Reformacijos sąjūdis Lietuvoje, žr. Židinys, 1938 m. 8-9
nr., 255 psl.

7* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 195

nauti buvo pavesta iš Lenkijos atvykusiam uoliam reformacijos
skleidėjui Simonui Zacijui 4. 1557 m. gruodžio mėn. Radvilo Juo-
dojo ir S. Zacijaus pastangomis buvo sušauktas Vilniuje pirmasis
reformatų sinodas, kuris, galima sakyti, galutinai pasuko Lietuvos
protestantizmą kalviniškuoju keliu ir padėjo tvirtus organizacinius
Lietuvos reformatu bažnytinei bendruomenei pamatus. Sinodo
metu buvo įkurtas Lietuvos reformatu centrinis organas « Lietuvos
vienetas » (Jednota Litewska) ir pirmuoju Lietuvos reformatu super-
intendentu buvo išrinktas anksčiau minėtas lenkas Simonas Za-
cijus 55.

Antras stiprus reformatu židinys susidarė Lietuvos Brastoj.
Ten Radvilas Juodasis 1558 m. įkūrė naują spaustuvę (1553 m.
įkurtoji, kurios spaustuvininku buvo Bernardas Wojewėdka iš
Krokuvos, teveikė tik iki 1554 m. ir teišspausdino 3 leidinius **),
apgyvendino keletą gabiu ir veiklių reformatu (Laski, Stancarą,
Blandratą, Lismaniną) ir pavedė jiems išversti į lenku kalbą Šv.
Raštą. Jo globojamas reformatu būrelis pajėgė per trumpą paly-
ginti laiką parengti Šv. Rašto vertimą, kuris buvo 1564 m. Radvilo
Juodojo lėšomis (10.000 auksinų) atspausdintas. Tai garsioji Bras-
tos Biblija. Lietuvos Brastos reformatai ruošė ir kitokius protes-
tantiškus raštus lenku ir lotynu kalbomis, spausdino šioj spaustu-
vėj ir platino.

Čia reikia pastebėti, jog kai kieno tvirtinimas, kad Lietuvoje
reformacija buvusi lietuviško pobūdžio ir todėl galėjusi geriau pri-
tapti prie mūsų tautos, yra netikslus. Kalviniškosios reformacijos
charakteris buvo perdėm lenkiškas. Pats Radvilas Juodasis buvo
vedęs lenkę, visur vartojo tik lenku kalbą, jo atkviestieji reformatu
pamokslininkai buvo lenkai ir tikėjimo tiesas skelbė lenkiškai,
knygas rašė lenkiškai ar lotyniškai, jo įsteigtos spaustuvės Lietuvos
Brastoj ir Nesvyžiuj 17 lietuvišku raštu nespausdino, o tik lenkiš-
kus, lotyniškus ir gudiškus. Pirmoji kalvinų t.y. evangelikų refor-
matu lietuviška knyga — M. Petkevičiaus katekizmas — tepasirodė
tik 1598 m. Kalviniškajai reformacijai nerūpėjo pradžioje nei
lietuvybė, nei lietuviu kalba, nei lietuviškieji raštai. Nesvyžiuje
buvo įsikūręs žymus reformacijos Lietuvoje skleidėjas žodžiu ir

“ST. KoT, Ausbruch und Niedergang des Tauferiums in Vilna (1563-
1566). Atspaudas iš Archiv fūr Reformationsgeschichte, Jahrgang 49, 212 psl.

5 S. SUžIEDĖLIS, Reformacijos sąjūdis Lietuvoje, žr. Židinys, 1938 m. 8-9
nr., 256 psl.

1“ Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII wieku. Zeszyt 5: Wielkie
Księstwo Litewskie. Odprocowali ALoDIA KAwECKA-GRYCZOWA oraz KRzyS-
TYNA KoRoTAJOwWA i WosjcrzEca KaRaJEwSKI, Breslavas-Krokuva 1959,
65 psl.

17 Ten pat, 190 psl.

196 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 8*

raštais lenkas mozūras Simonas Budny. Ten būdamas jis tuojau
paruošė ir 1562 m. išspausdino kalvinišką katekizmą gudu kalba 18.
Charakteringa smulkmena, kad S. Budny tą savo katekizmą dedi-
kuodamas Radvilo Juodojo ir Rudojo vaikams — Lietuvos didi-
kams, rašė ir ragino jaunuosius Radvilus neužmiršti savosios gu-
diškos (!) kalbos, kuri esanti sena ir garbinga Lietuvos didikų
kalba.

Tik liuteroniškoji reformacijos kryptis, atėjusi Lietuvon iš
Prūsijos, buvo lietuviškesnė. Jon iš karto buvo įsijungę keletas
lietuviu kunigų: Abraomas Kulvietis!?, Stanislovas Rapolionis,
buvęs pranciškonas 20, Jonas Tartyla (Batocki-Tortylowicz)*!, Mar-
tynas Mažvydas, liuteronišku lietuvišku raštu autorius 2, Tomas
Genkautas, Širvintos (prie Ragainės) protestantu bažnyčios pasto-
rius“, Baltramiejus Vilentas, Karaliaučiaus lietuvių parapijos
pastorius ** ir kiti. Liuteroniškoji reformacija greitai prigijo mies-
tuose : Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Skuode, Tauragėj, Šiauliuose,
Telšiuose, Kretingoje , kur buvo didesnės ar mažesnės vokiečių
bendruomenės. Liuteronizmas daugiau plito ir įsigalėjo Žemai-
čiuose, Prūsijos kaimynuose. Prūsijos hercogo Albrechto palenktas
į reformaciją Žemaičiu seniūnas St. Kęsgaila buvo čia vienas žy-
miausiu liuteronizmo vadų. Po jo Žemaičių seniūnas Petras Kiška,
paskui Stanislovas Kiška buvo apsisprendę už liuteroniškąją refor-
maciją, o Žemaičiu seniūnas Jonas Bilevičius palaikė glaudžius
ryšius su hercogu Albrechtu ir savo dvare Viduklėje telkė ir glo-
bojo bajoraičius ir siuntė juos studijoms į Karaliaučiaus universi-
tetą *. Liuteroniškosios reformacijos skleidėjai kunigai jau pra-
džioje rūpinosi kalbėti lietuviams jų gimtąja kalba ir spausdinti
lietuviškų knygų (Mažvydo katekizmas 1547 m). Bet ši kryptis

1 ST. KoT, Szymon Budny der grėsste H iretiker Litauens im 16. Jahr-
hundert, žr. atspaudą iš Wiener Archiv fūr Geschichte des Slaveniums, II
t., 1956.

19 Lietuviu Enciklopedija, XIII t., 341 psl.

20 GėTZ voN SELLE, Geschichte der Albertus-Universitūti zu Kūnigsberg
tn Preussen, Wūrzburgas *1956, 9 psl.; Lietuviu Enciklopedija, XXIV t.,
497 psl.

* J. FrJALEK, Jan Tortylouncz-Batocki, žr. Reformacja w Polsce, 1921 m.,
2 nr., 97-104 psl.; Lietuviu Enciklopedija, II t., 260 psl.; GoTZ voN SELLE,
Geschichte der Albertus-Universitūt zu Kūnigsberg in Preussen, Wūrzburgas,
21956, 16 psl.

* VacL. BrRžiškA, Aleksandrynas, I t., Chicaga 1960, 82-84 psl.

=“ VacL. BIRžIškA, ten pat, 116 psl.

* VacL. BIRžIšKA, ten pat, 107 psl.

5 M. WozoNCZEwWSKIS, Žemajtiu Wiskupistė, II t., Vilnius 1848, 254-
257 psl.

* VacL. BiRžiška, Aleksandrynas, I t., Chicaga 1960, 6 psl.

9* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 197

reformacijos didžiausio įsigalėjimo Lietuvoje metu nebebuvo stipri,
ją buvo jau nustelbusi kalviniškoji kryptis.

Reformatu autoriai teigia, kad XVI amžiuje Didžiojoj Lietu-
vos kunigaikštijoj jau buvo per 200 protestantų parapijų: 191
kalvinų, 8 liuteronų ir 5 arijoniškos krypties*'. Pagal jėzuitą
Petrą Skargą vien tik Vilniaus vyskupijoj protestantai buvo atėmę
iš kataliku apie 600 bažnyčių. Tačiau E. Kneifel pastebi, kad
tai perdėtas skaičius ?š. Vilniaus vysk. Benediktas Voina savo
1609 m. reliacijoj Apaštalu Sostui sako, kad jo vyskupijoj prieš
40 metu, t.y. apie 1569 m. buvo 600 parapiniu bažnyčių, o dabar
— 1609 m. vos 300 belikę??. Taigi protestantizmo įsigalėjimo metu
katalikai buvo netekę pusės savo bažnyčių. Trūkstant šaltiniais
paremtu daviniu, neimanoma yra dabar pasakyti tikslu protestan-
tišku bažnyčiu skaičių XVI a. Lietuvoje, o dar sunkiau yra suda-
ryti ju vardinį sąrašą. Kai kurie XVII a. Vilniaus vyskupai savo
pranešimuose Apaštalų Sostui apie vyskupijos padėti sumini at-
simtu bei atsiimtinu iš protestantų bažnyčiu ar jų beneficijų
vardus. Pirmame savo pranešime vysk. B. Voina 1605 m. rašo,
kad jam pavykę per teismą atsiimti iš eretikų 26 bažnyčias ir
stengiasi atgauti ir kitas dar jų rankose esančias30. Jis betgi
neišskaičiuoja ju vardais. Tas pats vyskupas savo 1614 m. pra-
nešime sako, kad per penketą metų jis iš eretikų atgavo 8 bažny-
čias3!, o jo įpėdinis vysk. Abraomas Voina iki 1635 metų at-
gavęs keletą ir dar pasiryžęs greitu laiku atgauti 3 bažnyčias :
Žeimiu, Balbieriškio ir Svierionėlių 32. 1644 m. reliacijoj jis praneša,
kad atgavęs 14 bažnyčiu ar beneficijų, užvestos bylos atgauti dar
5, o lieka atgauti dar 41 bažnyčia 3. Iš šių kelių pranešimu aiš-

27 E. KnEirrEL, Die Grūnde des Verjalls der Reformation in Polen, zr.
Gestalien und Wege der Kirche im Osten (Festgabe fūr Arthur Rhode zum
90. Geburtstage am 13. Dezember 1958), Ulm (Donau) 1958, 75 psl.

23 E. KNEIFEL, ten pat, 74 psl.

29 Archivum S. Congregationis S. Concilii, Relaiiones dioecesanae Vil-
nenses anno 1609.

30 Archivum S. Congregationis S. Concilii, Relationes dioecesanae Vil-
nenses anno 1605, f. 648v.

31 Archivum S. Congregationis S. Concilii, „Relationes dioecesanae Vil-
nenses anno 1614, f. 640r : « Haec parochialia templa de potestate hominum
haeretica labe corruptorum, multos ante annos erepta catholicis, sunt octo
suo loco restituta, ipso Domino exercituum adiuvante, utpote: Iviense,
Musnicense, Proporcense, Upnicense, Molodeczense, Loscense, Hrudoviense,
Kamieniense ».

22 Archivum S. Congregationis S. Concilii, Relationes dioecesanae Vil-
nenses anno 1635, f. 414v.

3 Archivum S. Congregationis S. Concilii, Relaiiones dioecesanae Vil-
nenses anno 1644, f. 619rv.

198 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 10*

kėja, kad i eretikų rankas buvo patekusios daugiau kaip 97 kata-
liku bažnyčios ar jų beneficijos, iš ju 81 pažymėta vardais. Nors
šis skaičius yra toli nepilnas, tačiau ir jis rodo jau, kad katalikai
Vilniaus vyskupijoj protestantizmo įsigalėjimo metu XVI amžiuje
buvo netekę žymios dalies savo bažnyčių. Katalikų Bažnyčia
Lietuvoje tuo laiku buvo stipriai pažeista.

Taip pat nelengva nustatyti, kiek ir kurias bažnyčias protes-
tantai buvo paėmę iš kataliku bei kiek ir kurias jie patys pasistatė.
M. Valančius nurodo Žemaičiuose 41 kalvinų ir 12 liuteronišku
bažnyčių“. Bet į tą skaičiu įeina ir vėlesniais laikais statytos pro-
testantų bažnyčios. Rinkdamas medžiagą Žemaičiu vyskupijos
istorijai, M. Valančius sakosi matęs įvairiu bažnyčių archyvuose
dokumentų, liudijančių, kad tos bažnyčios XVI amžiuje yra buvu-
sios protestantu užimtos. Tuo remdamasis Valančius teigia, kad į
protestantų rankas buvo patekusios Raseiniu, Kėdainiu, Kurtu-
vėnų, Pašušvio, Kelmės, Tauragės bažnyčios, Saločių gi bažny-
čia buvusi sugriauta, o jos turtą — žemę buvo pasisavinęs Radvilas.
Panašus likimas buvo ištikęs ir Šiluvos bažnyčią. Senosios
Žagarės bažnyčia buvo apleista, o jos turtą užvaldė P. Lidnicas.
Keletas bažnyčių kaip: Viduklės, Luokės, Kražių, Šeduvos, Vil-
kijos, Sedos, Šaukėnų, Betygalos, Platelių protestantizmo įsiga-
lėjimo Žemaičiuose metu stovėjo uždarytos, apleistos ir be ku-
nigu*s. Pagal M. Valančiu: Lioliu, Kelmės, Kurtuvėnų, Rietavo,
Tauragės, Žagarės ir Krakių parapijose visai nebebuvo likę kata-
likų 37.

" Pačiame protestantizmo įsisiūbavimo laikotarpyje, kurį ga-
lima riboti 1550-1565 metais, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje pergy-
veno kritiškiausią momentą. Atrodė, kad yra visai beviltiška kova
negausiu ir silpnų dvasiškių bei pasauliečių katalikų su galingais,
energingais, išsimokslinusiais didikais protestantais. 1556 m. Var-
mijos vysk. St. Hozijus susirūpinęs rašė, kad visa Lietuva esanti
stipriai užkrėsta bauginančių erezijų ir nedaug belikę Lietuvoje
katalikų ?*.

“a Žemajiu Wiskupistė, II t., 238-257 psl.

3 Ten pat, I t., 98-99 psl.

“ M. WozoNCZEWSKIS, ten pat, I t., 98 psl.

27 Ten pat, I t., 100 psl.

38 E. F. ŠmuRLOo, Rossija i Italija. Sbornik istoričeskich materialov i iz-
sledovanii, I t., 1907, 117 psl.

1i* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 199

2. SILPNA KATALIKŲ REZISTENCIJA

Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje darėsi dar tragiškesnė
dėl to, kad tais didelio religinio pakrikimo metais nesimatė stip-
resnės rezistencijos.

a) Valdovu laikysena. — Kol valdovo soste sedėjo Žygiman-
tas Senasis (1506-1548), reformacijos Lietuvoje plitimas buvo kiek
varžomas. Jis bandė įvairiais potvarkiais naujos srovės tėkmę
sukliudyti. Buvo uždraudęs Lietuvos bajoraičiams keliauti į Va-
karus studiju, ypač į Wittenbergo universitetą. Po dvejų metu
(1543) valdovas sušvelnino tą draudimą — leido laisvai išvykti
studijoms, tik užgynė kištis į religinius ginčus, priimti naująjį
protestantiškąji tikėjimą ir, grižus Lietuvon, ji platinti3?. Ta-
čiau praktikoje šie draudimai neturėjo reikšmės. Lietuvos didikai
ju nesilaikė.

Paėmus valdžią Lietuvoje Žygimantui Augustui (1544-1572)
protestantizmui plisti nebebuvo kliūčiu. Naujasis valdovas, auk-
lėtas italų humanistų, skaitęs protestantiškų raštu, religijos atžvil-
giu indiferentas, nevengęs draugystės su reformatoriais, svyravo
į kurią konfesiją galutinai pakrypti. Didelę itaką jam darė Radvi-
lai. Atsimin ima, kad valdovas buvo vedęs Radvilo Juodojo pus-
seserę Barborą. Didžiausias reformacijos šulas Radvilas Juodasis
karaliaus dvare jautėsi kaip namiškis. Valdovas nedrįso sudrausti
nei Radvilo, nei jo proteguojamuų protestantu. Tas pats valdovas
vedė vienokią religinę politiką Lietuvoj, kitokią Lenkijoj. Kai
Lenkijoj savo svarbiausios įstaigos — kanceliarijos vadovavimą
patikėdavo tik katalikui ir dėl to ten kanceliarija išleisdavo vis
naujus potvarkius, kuriais stengėsi slopinti protestantizmo įsisiū-
bavimą, Lietuvoje gi tuo atžvilgiu kanceliarija buvo nebylė, nes
čia kancleriu buvo (nuo 1550 m.) Radvilas Juodasis. Apie refor-
macijos skleidimosi varžymą čia negalėjo būti nei kalbos. Radvilo
Juodojo palenktas Žygimantas Augustas 1563 m. patvirtino pri-
vilegiją, kuria ortodoksų ir protestantų didikų teisės buvo suly-
gintos su katalikų. Sušaukiant į Vilniu seimus, ju atidarymo proga
Radvilo Juodojo rūmuose būdavo laikomos iškilmingos protestan-
tiškos pamaldos seimo dalyviams protestantams, kai tuo tarpu
protestantai lenkai, vykstant seimui Varšuvoj tokių pamaldų
anaiptol negalėjo turėti *0.

3 J. BUKOwsxI, Dzieje Reformacji, I t., 227-228 psl.; Volumina Legum,
I t., Petrapilis 1859, 566 psl. ; S. SUžimDĖLIS, Reformacijos sąjūdis Lietuvoje,
žr. Židinys, 1938 m. 8-9 nr., 249 psl.

* G. ScHRAMM, Der polnische Adel und die Rejormation 1548-1607,
Wiesbaden 1965, 143 psl.

200 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 12*

Žygimanto Augusto neryžtingumą apsispręsti ir jo taiksty-
mąsi prie reformatų rodo ir jo laikysena savo rūmų koplyčios pa-
mokslininkų ir savo sekretoriu atžvilgiu. Jau ankstesnis valdovo
rūumu kapelionas, karalienės Bonos nuodėmklausis ir sekretorius
Pranciškus Lismanini (m. 1566) buvo pradėjęs skelbti kalvinizmą
ir jaunąji Žygimantą Augustą mokyti iš Kalvino veikalo Insti-
tutio Religionis Christianae. 1544 m. pradėjęs eiti didžiojo Lietuvos
kunigaikščio pareigas savo Vilniaus rūmų koplyčioje leido pamoks-
lauti Jonui Kožminczykui ir Laurynui Pražmickiui, o šie jau aiš-
kiai skelbė iš Wittenbergo parsineštą protestantizmo mokslą 41,
Kai 1547 m. jie buvo apkaltinti skelbią erezijas, tai Žygimantas
Augustas gynė juos, sakydamas, kad jie tik peikia pasauliečius
ir dvasiškius už ju nedorybes **. Jo sekretoriai : Fricas Modrzewski
ir St. Lutomirski buvo taip pat reformacijos šalininkai. Jie nevaržo-
mai galėjo reikšti savo religinius įsitikinimus ir laisvai skelbti re-
formaciją. Valdovo abejingumas, tolerancija ir pasyvumas skatino
veikti protestantizmo naudai ir žymiuosius Lietuvos ponus. Reta
kuri didikų giminė bebuvo likusi katalikiška“. Lietuvos ponų
taryboj 1563 m. buvo 10 kalvinų, vienas kitas pravoslavas ir tik
keli katalikai, o 1569 m. seime Lietuvos senatoriu buvo 22 refor-
matai ir tik 8 katalikai*. Arba, štai, Ukmergės apskrityje 1563 m.
nebebuvo nei vieno bajoro kataliko“. Tokia padėtis mums aiš-
kiai sako, kad protestantizmo išsiplėtimo metu Katalikų Bažnyčia
Lietuvoje savo defenzyvinėj kovoj prieš klaidatikius negalėjo tikėtis
efektyvios pagalbos nei iš valdovo, nei iš diduomenės.

Gandas apie Žygimanto Augusto toleranciją ir palankumą
reformacijos šalininkams buvo plačiai pasklidęs Europoje. Net ir
pats Kalvinas savo laiškais (1554.XII.5 ir 1555.11.25) ragino Žy-
gimantą Augustą nebelaukti, pagreitinti reformacijos įvedimą visa-

“1 S. SUžrEDĖLIS, Reformacijos sąjūdis Lietuvoje, žr. Židinys, 1938 m.,
8-9 nr., 252 psl; Ta. WorscEakE, Kėnig Zigmunt von Polen und seine
evangelische Hofprediger, žr. Archiv fūr Reformationsgeschichte, 16 (1907),
329-350 psl.

* G. ScHRAMM, Der polnische Adel und die Reformation 1548-1607,
Wiesbaden 1965, 245 psl.

* Lietuvos didikų luomą reprezentavo eilė šeimu, kurios savo kilmę
vedė iš Gedimino ar kitu kunigaikščiu. XVI a. Lietuvoje buvo priskaitoma
apie 80 didikų giminiu. Plg. G. ScaRAMM, ten pat, 147 psl. H. JABLONOWSKI,
Westrussland zwischen Wilna und Moskau, Leiden 1955, 37 psl. nurodo,
kad Lietuvos didiku giminiu XV a. gale buvo apie 100.

“G. ScaRAMM, Der polnische Adel und die Reformation 1548-1607,
Wiesbaden 1965, 147 psl.; H. MERczxNG, Zbory i senatorowie protestancy
w dawnej Rzeczypospolitej, Varšuva 1904, 138 psl.

* S. SUžreDĖLIS, Reformacijos sąjūdis Lietuvoje, žr. Židinys, 1938 m.,
8-9 nr., 259 psl.

13* KATALIKU BAŽNYČIA IIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 201

me krašte ir išvesti savo valstybę iš « biaurios popiežiaus vergi-
jos»4. Daugeliui atrodė, kad valdovas vos laikosi katalikybėje.
Tačiau jis lemiančio žingsnio iš kelio nepadarė. Jame vis tik sly-
pėjo stipri giminės tradicinė sąmonė išlikti katalikų tikėjime. Jis
pabrėžė, kad esąs ainis senos dinastijos, kurios garbė prasidėjo
perėjimu į Katalikų Bažnyčią. Joje jis privalo ir išsilaikyti. Dėl
to ne be pagrindo buvo jo užtikrinimas (1548 m.) Lenkijos kancle-
riui Samueliui Maciejowskiui, kad jis ir jo karališkasis dvaras
išlaikys savo protėvių tikėjimą t.y. katalikišką ir, jei reikės, už
ji mirs. Savo nusistatymą laikytis tėvu tikėjime jis pareiškė ir
savo laiške (1554.VII.7) imperatoriui Karoliui V ir 1556 m. atsakyme
Prūsijos luomams *7.

6) Bažnytinės hierarchijos pasyvumas. — Reformacijos sąjūdžio
stipriausio isisiūbavimo dešimtmečiais vietinėj kataliku bažny-
tinėj hierarchijoj beveik nesimatė stambiu pilioriu, kurie būtų
stipriai parėmę Bažnyčios rūmą, beveik nebuvo galingų ąžuolų,
kurie būtu tvirtai atlaikę įvairiu religiniu sroviu sukeltos audros
smūgius, beveik nebuvo ryžtingų vadu, kurie būtu pašaukę kata-
likus kovon ir jiems vadovavę.

Tiesa, ką tik pasirodžius protestantizmui Lietuvoje, jam kelią
užkirsti bandė Vilniaus vysk. Jonas iš Lietuvos kunigaikščiu.
1527 (ar 1528) m. sušaukęs diecezini sinodą, vysk. Jonas priminė,
kad vyskupijoj jau yra pasirodę klaidingu mokslu skelbėjų ir kad
tomis klaidomis užsikrečią ir kai kurie kunigai. Sinode nutarta
nepriimti vikarais tokių nepažistamu keliaujančiu kunigu ir sau-
gotis erezija įtartinų mokytojų, nepriimti jų į mokyklas *. Vil-
niaus vysk. Paulius Algimantas Alšėniškis (1535-1555) bandė
kovoti su naujatikiais4?. Jis atydžiai sekė Žygimanto Augusto
laikyseną protestantų atžvilgiu ir reagavo į kiekvieną jo veiksmą,
patvarkymą ar žingsnį, kuris nesiderino su katalikybe. Vilniuje

* CALVINI Opera Omnia, IX t. Epistolae, Amsterdamas 1668, 85 psl;
A. ALEKNA, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, 10 psl.

*7 Kaizeriui Karoliui V jis rašė: « Sed nos tamen ad vetera Ecclesiae
instituta retinenda..., cum nonnullae aliae causae tum domestica atgue
externa semper invitabant exempla, iis enim maioribus orti, iis parentibus
geniti sumus, gui diligentissime semper maiorum in religione instituta colue-
runt, ita etiam a pueritia instituti, atgue lis imbuti praeceptis, ut novationes
in omnibus rebus, sed praecipue tamen in religione summopere fugeremus,
cum praesertim eas perniciosas atgue exiciabiles omnibus rebus publicis
esse iudicaremus». Scripiores Rerum Polonicarum, I t., 1872, 102 psl. ;
G. LExGNIcHE, Geschichte der Preussischen Lande, Kūniglich-Polnischen An-
theils, 2 t., Dancigas 1723, 147 psl.

* J. SAWICKI, Concilia Poloniae, II t., Varšuva 1948, 117-131 psl.

* J. PURYCKIS, Glaubenspaliung in Litauen im XVI. Jakrhundert,
80-81 psl.

202 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 14*

jis neleido platinti protestantizmo, sutramdydamas pirmuosius jo
skleidėjus. Jis patraukė į bažnytinį teismą Abraomą Kulvieti,
pradėjusi skelbti liuteronizmą šv. Onos bažnyčioje ir privertė jį
pasitraukti iš Lietuvos. Kulviečio įsteigta Vilniuje protestantiška
mokykla buvo greit likviduota ir jo bendraminčiai išsklaidyti 50,

Prieš protestantiškąjį sąjūdį reiškėsi tuo laiku Vilniuje domi-
ninkonas Kiprijonas Viliskis (m. 1594), vadinamas «eretikų plak-
tuku». Panaudodamas savo neeilinį iškalbingumą, jis nenuilsta-
mai pamokslavo bažnyčiose, miesto gatvėse ir aikštėse, gindamas
katalikų tikėjimo tiesas ir kritikuodamas protestantizmo tezes.

Po Pauliaus Algimanto Vilniaus vyskupo sostą užėmė Valeri-
jonas Protasevičius (1556-1579). Momentas reikalavo uolaus, pasi-
šventusio ir energingo ganytojo, bet Protasevičius, bent iš pradžiu,
tokiu nebuvo. Savo bažnytinę karjerą pradėjo jis Žemaičiuose. Iš
Stanislovo Kęsgailos buvo pirkęs dvarą. Keęsgailai, kaip Kražių
parapinės bažnyčios kolatoriui, pasiūlius, Protasevičius buvo pas-
kirtas Kražių klebonu, o vysk. Mikalojus Viežgaila pakėlė jį Var-
niu katedros kanauninku“!. Tačiau Žemaičiuose jis retai kada
tepasirodydavo. Gyveno Vilniuje, kur buvo pakeltas taipgi kate-
dros kapitulos kanauninku (1537) ir ėjo karalienės Bonos kance-
liarijoj raštininko pareigas*ž. 1549 m. jis buvo paskirtas Lucko
vyskupu, o 1556 m. perkeltas į Vilnių. Protasevičius buvo savo lai-
kotarpio žmogus: mėgo gerą gyvenimą ir patogumus, užsiėmė
daugiau politika, negu pastoracija. Vyskupiją valdė 23 metus.
Pirmą jo valdymo dešimtmetį protestantizmas galėjo netrukdomas
plėstis ir isišaknyti. Tik į gyvenimo pabaigą pamatė ir suprato,
kokioje padėtyje yra atsidūrusi jo vyskupija ir, nors ligos vargi-
namas, pradėjo veikti'3. Dideli jo nuopelnai, igyti jau į gyvenimo
pabaigą, išryškėja jėzuitų i Lietuvą atkvietimo ir mokslo įstaigų —
kolegijos ir akademijos įkūrimo istorijoj. Dėl to teisingai jis yra
jėzuitu vertinamas ir iškeliamas ?*.

Žemaičiuose XVI a. viduryje taip pat nesimatė iškilesniu
asmenybiu bažnytinėj hierarchijoj. Vyskupai dažnai keitėsi, pro-
tarpiais vyskupija likdavo be ganytojo. Kai 1556 metais Vilniun
kėlėsi iš Lucko vysk. V. Protasevičius, į Žemaičius tada buvo pas-
kirtas vysk. Jonas Domanovskis (1556-1563), lenkų kilmės. Lie-
tuvos didikai buvo nepatenkinti ir priekaištavo karaliui, kam jį

50 VacL. BiRžIškA, Aleksandrynas, I t., 45-46 psl.

i M. WozoNczEwskKIS, Žemajiiu Wiskupistė, I t., 82 psl.

5 J. KuRczEwskI, Košciot Zamkowy, III t., Vilnius 1916, 35 psl.

5 ST. RosTOwSKI, Lituanicarum Societatis Iesu Historiarum libri decem,
Paryžius-Briuselis 1877, 29 psl.

* Archivum Romanum Societatis Tesu, Pol. 35, f. 302-304.

153 KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 203

nominavo Žemaičių vyskupu. Anksčiau J. Domanovskis gyveno
ir dirbo Vilniuje, buvo vyskupo kancleriu, kapitulos kanauninku
ir prelatu (1529)55, prižiūrėjo nuo gaisro nukentėjusios katedros
atstatymą. Ir paskirtas Žemaičiu vyskupu, jis nedaug laiko pra-
leido savo vyskupijoj. Žemaičiu Medininkai jam, daugeli Europos
kraštu mačiusiam, gal būt atrodė pertamsus užkampis. Būdamas
kanonu ir civilinės teisės žinovas, jis dirbo II-jo Lietuvos statuto
redakcinėj komisijoj, o 1558 m. buvo ir tos komisijos pirmininku.
Teisiniais darbais apkrautas, jis neberado laiko labiau atsidėti savo
vyskupijos reikalams. Iš jo septynių metų vyskupavimo Žemai-
čiuose paminėtini pora dalykų : jo pavedimu kan. Petras Roizijus
1561 m. surašė Medininkų kapitulos statutą — Novellae constitu-
tiones Ecclesiae Mednicensis ir pats vysk. J. Domanovskis savo
vyskupiją padalino į 38 parapijas'“. Be abejo, jis matė reforma-
ciniu idėju plitimą vyskupijoj ir, gal būt, dėl to «stiprej isakie
klebonams, kad su didesni ne kaip lig szolej atidi prigulentius sau
darbus atliktum. Labaj gine kunegams apsigierti, tąnkiej i wieszes
wažinieties, par dienas ir naktis su swetejs brusti ir didelej puoszties,
nes pats to wisa niekumet nedare »57.

Domanovskio įpėdinis buvo Stanislovas Narkuskis. Apie jo vysku-
pavimą maža tėra žinių, nes vyskupu tebuvo vos pusmetį ir savo
vyskupijos nespėjo pamatyti. Jis taip pat, kaip ir jo pirmtakas,
buvo teisininkas. Krokuvos akademijos studentų, kuriems 1534 m.
buvo suteiktas magistro laipsnis, sąraše prie Narkuskio pavardės
pridėtas prierašas: iuris doctor et collega inter turistas *. Po stu-
diju jis ilgesni laiką darbavosi Vilniuje. Protestantizmo plitimo
metu Narkuskis buvo vienas iš stipresniu katalikybės pozicijų
gynėju Vilniuje. Bet Žemaičiuose toj srity jam neteko pasireikšti,
nes vyskupu paskirtas 1564.VI.21 d., besirengdamas vykti užimti
vyskupijos, susirgo ir tų pačių metų gale ar 1565 m. pradžioje
mirė Tikocine ?. Vyskupija beveik dvejus metus buvo be vyskupo.

Po Narkuskio Žemaičiu vyskupu tapo Viktorinas Virbickis,
Ir jis atėjo į Žemaičius jau įprastu vyskupams keliu — iš Vilniaus ;
ten buvęs iki tol kapitulos kanauninku ir kapitulos prokurato-
riumi, o nuo 1563 m. ir Žemaičiu kapitulos prelatu archidijakonu.

5 J. KuRczEwskI, Košciol Zamkowy, III t., Vilnius, 1916, 31 psl.

* M. WozoNczEwskIS, Žemajiiu Wiskupistė, I t., 89-91 psl.

57 M. WozoNcZEwWSKIS, ten pat, 91 psl.

5 J. MuczkowskI, Siatuta necnon liber promotionum philosophorum
ordinis in universitate studiorum Jagiellonica (1402-1849), Krokuva 1849,
186 ir 189 psl.

5 R. KRasauskas, Narkuskis Stanislovas, žr. Lietuviu Enciklopedija,
XIX t., 541 psl.

201 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 16*

1565.VI.8 d. paskirtas Žemaičiu vyskupu“?. Po konsekracijos
atvyko i savo vyskupiją. Medininkai nenudžiugino naujojo vyskupo.
Besikaitaliojant vyskupams, diecezijoj buvo įsigalėjusi netvarka
ir negerovės, kapituloj buvo įsiviešpatavusi nesantaika. Vyskupui
nepavyko nei greit apraminti dėl savitarpio ginču suirzlusios kapi-
tulos, nei ko žymesnio padaryti, gelbstint vyskupijos pairusią
tvarką. Vos porą metu pabuvęs Medininkuose, jis 1567 m. buvo
perkeltas į Lucką. Pagal Valančių jo išsikėlimo vyriausia prie-
žastimi buvusi kapituloj įsiveisę nesutarimai €!, bet reikia manyti,
kad čia buvo ir kita priežastis. Žinoma, kad Lucko vyskupija
buvo kiek geresnė ir turtingesnė už Žemaičiu. Be to, iš Lucko
vyskupijos buvo daugiau galimybiu paskui patekti ir į sostinės
— Vilniaus vyskupus. Dėl to Lucko vyskupui mirus, Virbickis,
kaip pastebi Valančius «su didiu itęmpimu smejgies i jo wietą,
o igijęs nu Karalaus su popiežiu rejkalingus popierius, metusi
1567 ir iszsidąngina powisam isz Žemajtiu » 62.

Vyskupiju keitimas yra būdingas XVI-XVII a. reiškinys.
Nuncijus H. Visconti 1636 m. rašė apie Lenkijos vyskupus: «... daž-
nai keičia diecezijas, trokšdami vis turtingesniujų, ir dėl to ga-
lima sutikti vyskupu, kurie tris ar keturis kartus pakeitę sužie-
duotinę, ir tuo būdu siekdami tik pajamų, yra akli ganomujuų
reikalams » 63,

V. Virbickis neturėjo nei administraciniu gabumų, nei, gal
būt, noro ir uolumo pastoraciniam darbui vyskupijoj. Jau per-
sikėlus jam į Lucką, nuncijus Bolognetti 1583 m. davė Virbickiui
griežtus nurodymus kaip valdyti vyskupiją“*. Jei jis nekaip
tvarkė Lucko vyskupiją, tai galima tvirtinti, kad Žemaičiuose
taip pat daug gero nepadarė.

Išsikėlus V. Virbickiui į Lucką, Žygimantas Augustas 1567 m.
sausio mėn. (tuo metu jis buvo kaip tik Lietuvoje) rašė iš Knišino
į Romą, prašydamas pop. Piju V paskirti Medininkų kan. Jurgį
Petkūną Žemaičiu vyskupu“. Roma, kaip paprastai, neskubėjo,
nežiūrint, kad vyskupijos padėtis buvo kritiška ir reikalaujanti

“0 Vatikano Archyvas, Acta Cameraria, 9 t., f. 123; Acta Miscellanea,
17 t., f. 754.

“ Žemajiiu Wiskupistė, I t., 94 psl. : « Žemajtiu kanaunikaj par puskiet-
wirtus metus be tikra wirszinika pasklida i dalis, wiens kita neapkięnte,
kiersztawa, baros ir patis nežinodamis ko nori»,

* Žemajiiu Wiskupistė, I t., 94 psl.

S Relacye Nuncyuszow apostolskich i innych osėb o Polsce od roku 1548
do 1690, Berlynas-Poznanė 1864, II t., 235 psl.

“4 Monumenta Poloniae Vaticana, VI t., Krokuva 1938, 666-667 psl. ;
Vatikano archyvas, Nunz. Polon. 15, f. 313.

* Vatikano archyvas, Lettere Principi 31, f. 364-365.

12“ KATALIKU BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 205

nedelsiant pajėgaus ganytojo. Tik 1567 m. lapkričio mėn. 14 d.
J. Petkūnas buvo paskirtas Žemaičių vyskupu “.

Sprendžiant iš kai kurių duomenu, J. Petkūnas turėjo būti
geras vyskupas. Jis buvo lietuvis, kilęs iš Eisiškiu, Vilniaus vys-
kupijos, nepriklausė turtinguju luomui, vaikystėj neteko tėvo,
prižiūrimas šeimai skirto globėjo, pradėjo ir išėjo nelengvą mokslo
kelią, studijavo Wittenberge, Paduvoj ir Ferraroj, kur 1556.V.27 d.
po egzamino «griežto ir baimingo » (rigorosum et pertremendum)
gavo medicinos daktaro laipsni ir insignijas: knygą, diademą ir
aukso žiedą“'. Baigęs studijas ir pargrižęs į Lietuvą, Petkūnas
apie 1560-1561 m. buvo pakeltas Žemaičiu kapitulos, o 1563 m. ir
Vilniaus kapitulos kanauninku. Galimas daiktas, kad šį pastarąjį
kanauninkatą bus gavęs už Žygimantui Augustui atliktas medi-
ciniškas paslaugas“. Būdamas Žemaičių ir Vilniaus kapitulu ka-
nauninku, J. Petkūnas galėjo neblogai pažinti Bažnyčios ir tikė-
jimo padėti Lietuvoje. Tad paėmus vyskupijos vairą, tereikėjo
noro ir pastangu jį gerai vairuoti.

J. Petkūno vyskupavimas (1567-1574) paprastai nusakomas
neigiamai“?. Jam primetamas apsileidimas ir nerūpestingumas
vyskupijos reikaluose, jam priskiriama kaltė už negeroves vysku-
pijoj, tikėjimo pakrikimą ir didžiausią protestantizmo išplitimą
Žemaitijoj. Bet reikia nepamiršti, kad vyskupijos apverktina pa-
dėtis nebuvo koks staiga iškilęs J. Petkūno vyskupavimo metu
reiškinys. J. Petkūnas perėmė vyskupiją jau su jo pirmtaku pali-
kimu — užaugusiomis negerovėmis. Jau trejetą metu anksčiau
Žygimantas Augustas, rašydamas popiežiui dėl vysk. St. Narkus-
kiui reikalingų pasilaikyti beneficiju (Vilniaus archidiakonato ir
dvieju kleboniju), apie Žemaičiu vyskupiją kalbėjo kaip apie
visai pairusią ir apleistą — « Ecclesiae huic ac sedi Mednicensi
penitus fere collapsae et destitutae » 79. Perdaug liūdnai atvaizdavo
vyskupijos padėti ir A. V. Kojalavičius, paskleidęs žinią, kad

“ Hierarchia Catholica, IV t., Mūnsteris 1923, 239 psl.

*“ J. LEBEDYS, Mikalojus Daukša, Vilnius 1963, 93-94 psl.

** J. LEBEDYS, ten pat, 94 psl.

“M. WozoNczEwSkIS, Žemajiiu Wiskupistė, I t., 96-97 psl. ir jo
nurodytas Roizijaus eilėraštis Chiliasticon. Tačiau J. Lebedys irodo, kad
vysk. M. Valančiaus cituotų iš Roizijaus žodžiu: « Wiskupa Pietkiewiczę
retaj tegaliejo kas matiti bažniczio ... Mediokle jom terupieje: nu auszras
lig brieksztąnt po laukus su szunimis skrajoje.. » nėra nei Roizijaus eilėraš-
tyje Chiliasticon, išspausdintame 1557 m., kada J. Petkūnas dar nebuvo
vyskupu, nei kituose Roizijaus eilėraščiuose, parašytuose vėliau ir skir-
tuose vyskupui J. Petkūnui. Žr. J. LeBEDxS, Mikalojus Daukša, Vilnius
1963, 96 psl.

70 A. TazINER, Veiera Monumenta Poloniae et Lithuaniae, II t., Roma
1861, 708 psl.

206 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 18*

J. Petkūno laikais (1567-1574) Žemaičiuose bebuvo likę tik septyni
kunigai ". Šios žinios netikslumą įrodė prof. dr. Z. Ivinskis. Pasi-
remdamas istoriniais šaltiniais, jis priskaitė J. Petkūno vyskupa-
vimo metu Žemaičiu diecezijoj 17-20 kunigu "2. Tad apverktina
diecezijos padėtis suprastina reliatyviai. Už tai kalba faktas, kad
ir pačiais protestantiniais dešimtmečiais Žemaičiuose tai vienur,
tai kitur (Šilalėj 1533, Baisogaloj 1539, Vilkijoj 1542, Mosėdyje
1551) buvo pastatomos naujos bažnyčios. Ir vysk. J. Petkūno
laikais nėra penkmečio, kuriame nebūtu pastatyta kokia parapinė
bažnyčia (1563 Pašušvyje, 1564 Plateliuose, 1569 Kvėdarnoj).
Tik paskui aštuonerių metu tarpe nėra žinių apie naujų bažnyčių
statymą. Bet 1577 m. statoma nauja bažnyčia Skuode ir nuo to
laiko vyksta intensyvesnis bažnyčių statymas 8. Iš to galima
daryti išvadą, jei tose vietose buvo statomos bažnyčios, tai ten
buvo ir tikinčiųjų ir dar gan pajėgių. Bažnyčios negalėjo būti
pastatytos ir be vyskupo žinios, sutikimo ir leidimo. Tad ir vysk.
J. Petkūnui reikia pripažinti tam tikrą rūpestingumą Bažnyčios
reikalais, nes ir jo vyskupavimo metu buvo pastatyta viena nauja
bažnyčia. Kiek jis dėjo pastangų tramdyti protestantizmo plitimą
ir stiprinti katalikybę, neturime žinių. Tik Žygimantas Augustas,
nominavęs ji vyskupu, prašė popiežių, kad paliktų jam dvi iki tol
turėtas beneficijas, kad naujasis vyskupas galėtu laikyti prie savęs
mokytu vyru, kurie kovotu prieš eretikų mokslą **. Tai rodytu,
kad su Petkūnu buvo kalbama apie protestantizmo pavoju ir
aptariamos priemonės kovai su juo. Reikia manyti, kad jam rū-
pėjo, bent į gyvenimo pabaigą, parengti savo vyskupijai daugiau
kunigu. Nespėjęs įsteigti Žemaičiuose kunigu seminarijos, jis savo
testamente iš savo turtu užrašė 1.700 kapų grašių, kad Vilniuje
pas jėzuitus būtu mokoma 12 jaunuolių į kunigus *5.

c) Neskaitlinga ir nepajėgi dvasiškija. — Peržvelgus laikotarpio
vyskupus, toliau reikia pažiūrėti, kokios gi buvo kitos katalikiškos
jėgos, kokia buvo dvasiškija, dirbusi tiesioginėj pastoracijoj, kiek ji

A"W.A. Korazowicz, Miscellanea, 67 psl.

* Z. IviNSKIS, Žemaičiu religinė padėtis vysk. J. Petkūno laikais, žr.
Aidai, 1955 m., 9 nr. 377-381 psl.; Z. Ivinskis, Peikūnas Jurgis, žr., Lie-
tuviu Enciklopedija, XXII t. 358-359 psl. Plg. taip pat A. ALEKNA, Kaita-
liku Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas 1936, 73 psl. ; J. PURYCKIS, Glaubenspaliung
in Litauen im XVI. Jahrhundert, Fribourgas 1919, 111 psl.

“ Z. Ivinskis, Žemaičiu religinė padėtis vysk. J. Petkūno laikais, žr.
Aidai, 1955 m., 9 nr. 381 psl.

“ Vatikano Archyvas, S. S. Principi 31, f. 365.

“ Žr. J. Petkūno Petkevičiaus testamentą K. JABLONSKIS, Dokumentai
apie kan. Daukšą, žr. Tauta ir Žodis, VII t., 1931, 357-361 psl.

]y* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 207

buvo pajėgi perteikti katalikiškąjį tikėjimo mokslą žmonėms ir ginti
tikėjimą nuo besiveržiančiu erezijų, koks buvo jos moralinis lygis.

Jėzuitas M. Sedkovskis, 1576-1577 m. su vysk. M. Giedraičių
aplankęs Žemaičiu vyskupijos parapijas, apie kunigus atsiliepė
gan karčiai. Jo nuomone kunigai ir kanauninkai buvo pairusio
gyvenimo, kad liaudžiai jie buvo ne pavyzdys, bet papiktinimas,
kad jems labiau rūpėjo savi malonumai, o ne jiems patikėti žmo-
nės *. Pats vysk. M. Giedraitis skundėsi jėzuitų provinciolui
Pr. Sunyer, kad savo vyskupijoj (Žemaičiuose) neradęs tokių
kunigų, kurie sugebėtų tinkamai atlikti savo pareigas ir neturėtų
konkubiniu 77. Taip buvo ne vien Žemaitijoj ar Lietuvoj. Nege-
rovės dvasiškijos luome buvo bendra to laikotarpio — XVI a.
žymė. Jas atsinešdavo jie iš bajoriškos visuomenės sluogsnio, iš
kurio ateidavo kandidatai į kunigus. Kaimyninėj Lenkijoj bažny-
tinio ir kunigu gyvenimo negerovės buvo dar ryškesnės. O daugelis
kunigu Lietuvon atkeliaudavo kaip tik iš Lenkijos, parnešdami čia
palaidumą, girtavimą ir kitas neigiamybes. Teisingai pastebėjo
popiežiaus legatas Commendoni sakydamas, kad iš Lenkijos į
Lietuvą vykstą tokie kunigai, kurie nepasižymi nei išsilavinimu,
nei morale 78,

Bendrus teigimus apie sunkią katalikybės padėtį Lietuvoje,
respektyviai Žemaitijoje, apie dvasiškiu negausumą, menką ju
išsilavinimą ir nepareigingumą patvirtina konkretūs Tarkvinijaus
Pekulo 1579 metais surinkti Žemaičių vyskupijos vizitacijos metu
daviniai. Vysk. M. Giedraičio prašomas, nuncijus Caligari 1579 m.
atsiuntė iš Varšuvos savo auditoriu Tarkviniju Pekulą padaryti
Žemaičių vyskupijos vizitacijos. T. Pekulas vizitaciją pradėjo rug-
sėjo mėnesi. Vizitatoriu lydėjo du jo sekretoriai : lenkas St. Ko-
ženevskis ir italas Felicijonas, jėzuitas M. Sedkovskis, kuris 1576-
1577 metais su vysk. M. Giedraičiu buvo lankęs šią vyskupiją ir
bajoras G. Bogatekas iš Luokės. Prie šios palydos dar prisidėdavo
vienas kitas vietinis bajoras ar pareigūnas. Vizitatorius apvaži-
nėjo Žemaičių vyskupijos parapijas, kai kuriose ju užtrukdamas
po kelias dienas, tyrinėjo bažnyčiu ir parapijų stovi, kunigų tin-
kamumą eiti pareigas, tikinčiųjų aptarnavimą, apklausinėdamas
ne tik klebonus ir vikarus, bet ir pasikviestus miestelio gyventojų
ar parapijos atstovus, nurodydamas trūkumus ir priemones jiems
pašalinti, taip pat skirdamas bausmes už prasižengimus bei bau-
das už nurodymu nevykdymą. Toji vizitacija, kaip pastebi J. Le-

"* Archivum Romanum Societatis Tesu, Pol. 80, f. 18v.

?7 Archivum Romanum Societatis Iesu, Epist. Germ. 137 II, f. 244.

"* J. PuRvckIS, Glaubenspaliung in Litauen im XVI. Jahrhundert,
Fribourgas 1919, 48 psl.

208 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 20*

bedys, davė ryšku Katalikų Bažnyčios ir dvasiškiu vaizdą Lietu-
voje, parodė juos gana tikroviškai, nenuslėpė nei tamsiųjų pusių ??.
Pažiūrėkime arčiau vizitacijos aprašymą.

Vizitatorius T. Pekulas rugsėjo 17 d. atvyko i Vilkijos para-
piją *9. Jos klebonu yra Steponas Bienkovskis, bet jis gyvena
ne Vilkijoj, o Veliuonoj, už 23 km. nuo Vilkijos. Jis valdo tris
parapijas: Veliuonos, Vilkijos ir Skirsnemunės. Vilkijoj klebonas
St. Bienkovskis laiko vikarą Joną Laskovskiį, kuris ir pasitiko vizi-
tatoriu. Kun. J. Laskovskis yra lenkas, atkilęs čia iš Plocko vys-
kupijos, yra 60 metu amžiaus, Žemaitijoj gyvena jau 32 metus,
o Vilkijos vikaru 6 metai, bet lietuviškai neišmokęs, pamokslus
sako gudiškai, kunigu įšventintas prieš 7 metus vysk. J. Petkūno,
menko išsilavinimo. Vizitatoriaus paklaustas, nemokėjo pasakyti,
kokie yra Dievo įsakymai, nemokėjo išskaičiuoti nei sakramentu,
lotyniškai vos paskaito, mišias laiko tik sekmadieniais ir šven-
tadieniais, vaikų nekatekizuoja, kai kada sekmadieniais aiškina
žmonėms Dievo įsakymus, Tikiu į Dievą Tėvą, Tėve Mūsu ir Sveika
Marija. Jo tvirtinimu, tik dalis katalikų atlieka išpažintį vieną
kart į metus. Daug yra gyvenančių konkubinate, daug burtais ir
pranašystėmis užsiimančių. Kun. J. Laskovskis nelankąs ligoniu,
retai juos teaprūpinąs šv. sakramentais, krikšto ir moterystės
sakramentus dažnai teikiąs ne bažnyčioje, bet privačiuose na-
muose. Kun. J. Laskovskis veda nepavyzdingą gyvenimą. Visa
tai ištyręs, vizitatorius nubaudė jį 3 savaitėm kalėjimo o už apsi-
leidimus kunigiškose pareigose — įvairiomis piniginėmis bausmė-
mis. Vilkijos bažnyčią vizitatorius rado apleistą ir būtinai reika-
lingą taisymo. Bažnyčios stogas kiauras ir lietus gadinąs jos vidų,
altorius blogai prižiūrimas, uždangalai nešvarūs ir suplyšę, Šven-
čiausias Sakramentas laikomas medinėj dėžutėj, apdengtoj rau-
dona nešvaria medžiaga, amžinoji lempelė nedeginama, žvakių
nėra, mišių drabužiai tik vieni ir tie seni ir suplyšę, krikštyklos
vanduo užterštas, pilna musių. Netoli bažnyčios esančios kapinės
neaptvertos, kiaulių knaisiojamos, mirusiuju kaulai išmėtyti 31.

Iš Vilkijos vizitatorius rugsėjo 18 d. nuvyko i Veliuoną, kur
rado kleboną St. Bienkovski. Jis kunigu įšventintas Vilniuje prieš
30 metu, o Veliuonoj 13 metu klebonaująs. Per tuos 13 metu kle-

"* Žr. Mikalojus Daukša, 125 psl.

30 Visiiationes Ecclesiarum Dioecesis Mednicensis peractae anno Do-
mini 1579. Šios T. Pekulo atliktos Žemaičiu vyskupijos vizitacijos apra-
šymo išlikusios dalies (maždaug vienas trečdalis šio aprašymo teksto yra
dingęs) nuorašą padarė kun. P. Veblaitis. Nuorašas apima 85 didelio for-
mato, mašinėle rašytu puslapiu. Šiuo nuorašu čia ir naudosimės. Ši šaltinį
toliau cituosime santrumpa: VZ.DM.

2 VEDM, 2-9 psl.

21* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 209

bonas neaprūpinęs šv. sakramentais nei vieno ligonio, nes žmonės
šioj parapijoj visai nieko nežiną apie paskutinio patepimo sakra-
mentą, dėl to ir nekviečia kunigo pas ligonį nei ligos, nei mirties
atveju. Parapijoj esą daug eretikų ir schizmatiku. Katalikai maža
lanko bažnyčią ir tik dalis teatlieka velykinę išpažintį. Klebonas
sakąs pamokslus sekmadieniais, mišias laikąs sekmadieniais ir 3
dienas savaitėje. Veliuonoj yra mokykla ir mokytojas, kurį išlaiko
klebonas. Apie bažnyčios stovi vizitatorius nieko neužrašė, tik
pastebėjo, kad, apžiūrėjęs altoriu, rado ji užtiestą senu suplyšusiu
užtiesalu. Tabernakulas esąs didelis ir pakankamai geras, Šven-
čiausias Sakramentas laikomas taip pat medinėj dėžutėj, krikštyk-
loj vanduo nešvarus, metrikų knyga suirusi ir netvarkingai ve-
dama, bažnyčioj esančios dvi vėliavos, bet abi senos ir suplyšu-
sios, mišių drabužiai pusėtinai geri, bažnyčiai priklauso beneficija
10 valakų žemės ir kelios smuklės. Klebonas laikąs pas save mo-
terį, iš kurios susilaukęs sūnaus ir dukters 52.

Dar blogesnę padėti rado vizitatorius Skirsnemunės parapijoj.
Bažnyčia ten visai apgriuvusi, be duru. Klebonas St. Bienkovskis,
kuriam priklauso aptarnauti Skirsnemunės bažnyčią, čia pasirodo
labai retai. Vizitatoriaus apklausinėjami žmonės kaltino kleboną,
kad juos palieka be pamaldų ir dvasinio aptarnavimo. Gyventojai
čia esą visi katalikai, išskyrus Skirsnemunės valdytoją (miestelis
priklausąs karaliaus jurisdikcijai) Vaclovą Šemetą, kuris esąs ere-
tikas ir kuris pasisavinęs bažnyčios beneficiją. Žmonės prieš kiek
laiko buvo privežę statybinės medžiagos ir norėjo, kad būtu pasta-
tyta nauja bažnyčia, bet nebuvo kunigo, kuris būtu tuo rūpinęsis.
Dabar žmonės vaikus krikštyti vežą į Jurbarką pas eretikų ku-
nigą 58.

Rugsėjo 21 d. vizitatorius, važiuodamas į Ariogalą, aplankė
Seredžių. Bažnyčią rado užrakintą. Paklausinėjęs žmonių apie
kunigą, patyrė, kad bažnyčią valdo kunigas eksvienuolis (buvęs
pranciškonas), bet perėjęs į kitą tikėjimą, vedęs žmoną, gyvenąs
pas miestelio valdytojo ūkvedi. Mišias laikąs kataliku bažnyčioj.
Kai sužinojo, kad gali atvykti vizitatorius, anksti atlaikęs mišias,
užrakinęs bažnyčią ir išvažiavęs, nes bijojęs, kad vizitatorius jo
nesuimtų ir nepasodintu į kalėjimą 84.

Senoj ir didelėj Ariogalos parapijoj padėtis buvo ne ką geresnė.
Čia vizitatorius rado prieš metus vysk. M. Giedraičio paskirtą kun.
Jurgi Jurgevičių. Jis valdo dvi parapijas: Ariogalos ir Butkiškės,

22 VEDM, 10-14 psl.
8 VEDM, 14-15 psl.
* VEDM, 17 psl.

210 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 22*

o trečią —Betygalą aptarnauja kaip vikaras. Klebonijoj laiko dvi
moteriškas ir augina sūnų ir dukterį. Kunigas Jurgevičius menko
išsilavinimo, nors kunigauja jau 7 metai. Vizitatorius, paklausi-
nėjęs ji, patyrė, kad nemoka išpažinčių klausyti, apie sutvirtinimo
sakramentą nieko nežino. Mišias Ariogaloj laiko kas trečias sekma-
dienis, per visus metus neaprūpino šv. sakramentais nei vieno ser-
gančio. Altorius apleistas, uždengtas nešvaria drobule, taberna-
kulas sukaltas iš paprastu neobliuotu lentu, be užrakto. Švenčiau-
sias laikomas medinėj dėžutėj, krikštykla neprižiūrima, vanduo
joje drumzlinas, pilnas vabzdžių. Kapinės, kaip ir kitur, neaptver-
tos, apleistos, netvarkingos. Gyventojai Ariogalos parapijoj daugu-
moj esą katalikai, tik vienas kitas yra liuteronas. Religinis gyve-
nimas parapijoj apmiręs. Tik dalis kataliku prie sakramentu eina
Velykų metu. Ariogaloj veikianti mokykla, kurioje mokytojauja
vargonininkas, bet vaikai mokomi tik gudiškai ir lenkiškai. Bažny-
tinės beneficijos esą apie 4 valakus žemės 85,

To paties kun. J. Jurgevičiaus valdomoj Butkiškės parapijoj
vizitatorius lankėsi rugsėjo 22 d. Bažnytėlė ir klebonija stovinti
lauke, prie jos nėra nei miestelio, nei kaimo. Kunigas čia negyvena,
mišių atlaikyti kas trečią sekmadienį atvažiuoja iš Ariogalos.
Altoriaus tabernakulas medinis ir sukrypęs, neužrakintas, Šven-
čiausias laikomas medinėj dėžutėj, liturginiai drabužiai, indai ir
knygos senos ir suplyšusios. Dalis bažnytinės žemės užimta eretikų
Andriaus ir Jono Zakševičiu *9.

Sugrižęs dar i Ariogalą, vizitatorius apklausinėjo daugelį para-
piečiu ir surašęs klebonui nurodymus, rugsėjo 25 d. išvažiavo į
Betygalą. Tai didelė ir sena parapija, pirmoji bažnyčia čia buvo
pastatyta 1416 m. Pagal parapijiečių skaičių čia reiktu būtinai
3 kunigų, o tuo tarpu nebuvo nė vieno. Prieš 6 metus Betygalos
klebonu buvo paskirtas Žemaičiu kanauninkas Petras Petkūnas,
teturįs tik akolito šventimus. Jam priklausė ir civilinė valdžia
Betygalos miestelyje. Bet P. Petkūnas Betygaloj negyvena. Para-
piją aptarnauti pasamdęs Ariogalos kleboną Jurgi Jurgevičiu.
Kadangi šis į Betygalą atvyksta tik kas trečią ar ketvirtą sekma-
dienį mišių atlaikyti ir vaikų pakrikštyti, tai žmonės nupratę nuo
bažnyčios lankymo, švenčiu nešvenčia, pasninku neužlaiko, prie
sakramentų neina. Ir bažnyčia stovi apleista, stogas kiauras, lan-
gai be stiklų, paveikslai nuo drėgmės išblukę. Liturginiu indu ir
drabužiu turi pakankamai (4 kielikai, 12 arnotų, monstrancija,
relikvijorius). Metrikų knygų nėra. Bažnytinės beneficijos 2 valakai

8 VEDM, 17-22 psl.
“ VEDM, 22-23 psl.

23* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 211

žemės; koplyčia turėjo savo atskirą beneficiją, bet keturi bajorai
ją užėmė ir pasidalino tarp savęs. Žmonės beveik visi katalikai,
išskyrus kelias bajoru šeimas. Jei būtu tvarka ir būtu kunigas,
kuris rūpintusi žmonių dvasiniais reikalais, tai visi būtų katalikai,
taip kalbėjo žmonės vizitatoriui. Miestelyje yra mokykla. Moky-
tojas, prieš metus čia paskirtas, moko vaikus skaityti, gramatikos
ir krikščioniškojo mokslo 57.

Panašią padėti vizitatorius rado visose kitose jo aplankytose
parapijose: Viduklėj, Nemakščiuose, Pašaltuonyje, Kaltinėnuose,
Žarėnuose, Batakiuose *. Kiek geresnė padėtis buvo Krakiu para-
pijoj, kur klebonavo kan. Mikalojus Daukša *?. Tiesiog reikia
stebėtis, kad net tokios didelės parapijos kaip Raseiniai ?? arba
Kražiai?! nebuvo geriau tvarkomos. Kražiuose anksčiau būdavo
14 kunigu, 1579 m. tebuvo tik vienas kunigas — vikaras. Jos kle-
bonas Mikalojus Korizna buvo ir Kaltinėnų klebonas ir Vilniaus
kapitulos kanauninkas, gyvendavo Vilniuje, o ne Kražiuose.

Net ir pačiame vyskupijos centre Medininkuose-Varniuose
pastoracija buvo suredukuota iki minimumo. Didelės Varnių para-
pijos šv. Aleksandro bažnyčią aptarnavo tik vienas kunigas Martynas
Goslickis, prieš 20 metu atsikėlęs čia iš Plocko vyskupijos, kunigu
įšventintas Varniuose vysk. Viktorino Virbickio ir Varniu klebonu
paskirtas prieš 2 metus, išmokęs kiek žemaitiškai. Jis ėjo dar ir
kurijos oficiolo pareigas ir buvo daugiausia užimtas kanceliariniu
darbu. Parapijos bažnyčioje mišios laikomos tik kas antras sekma-
dienis, pamokslai visai nesakomi, vaikai nemokomi katekizmo,
mokyklos nėra, žmonės mažai lanko bažnyčią. Per jubiliejinius
metus tik 5 parapijiečiai atliko išpažintį, ligoniai miršta dažniau-
siai neaprūpinti šv. sakramentais. Tokią padėtį konstatavo vizita-
torius Varniu parapijos bažnyčioje ?*.

Kita šv. Petro ir Povilo bažnyčia — Medininkų-Varniu kate-
dra, kurios kapitulą 1579 m. sudarė vienas prelatas-archidijakonas
ir šeši kanauninkai. Prelatu archidiakonu tuo metu buvo Mo-
tiejus Klodzinskis, lenkas, didžiojo Lietuvos kunigaikščio sekre-
torius, didelis bažnytiniu beneficijų gaudytojas. Jis buvo taipgi
Krokuvos kanauninkas, Vilniaus kapitulos prelatas, Krekenavos,

37 VEDM, 79-81 psl.

3 VEDM, 31-38, 50-55, 65 psl.

3» VEDM, 26-29a psl.; J. LEBEDYS, Mikalojus Daukša, 104, 106,
121, 126 psl.

9 VEDM, 30 psl.

"VEDM, 39-50, 57-61 psl.

* VEDM, 63-70 psl.

212 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 24*

Ramygalos ir Panevėžio parapijų klebonas 3. Ne kunigiškas uo-
lumas, bet pelno troškimas stūmė K'odzinskį medžioti bažnytines
pareigavietes. Archidijakonu jis išbuvo per visą vysk. M. Giedraičio
vyskupavimo metą, bet Varniuose negyveno ir Žemaičių vysku-
pijos nelankė, nors tai ir buvo viena archidijakono pareigų. Apie
jo pastoracinį darbą Varniuose nėra jokių pėdsakų.

Iš šešių 1579 m. buvusiu Žemaičiu katedros kanauninku trys
(A. Beinartas, P. Petkūnas ir M. Stryjkovskis) neturėjo kunigystės
šventimų, tai aišku jie pastoracijos darbo nedirbo. Ambroziejus
Beinartas, kilimu žemaitis, be kanauninkystės dar turėjo turtingą
Kaltinėnų altariją. 1579 m. jis tapo ir Vilniaus kapitulos kanau-
ninku. Vilniuj daugiausia ir gyveno. Kapitulos siunčiamas, kelis
kartus (1592, 1593, 1598) vyko į Romą **.

Petras Petkūnas, vyskupo Jurgio Petkūno brolio Motiejaus
sūnus, 1573 m. paskirtas Žemaičiu kanauninku, gavo dar dvi bene-
ficijas : Betygalos ir Viduklės parapijas, buvo tik klierikas, priėmęs
keturis mažesniuosius šventimus. Gavęs beneficijas, tuojau išvyko
į Krokuvą studijuoti. Nors ten, kaip jis pats sakosi, ėjęs šventuosius
mokslus *5, bet vėliau nei teologija, nei bažnytiniais reikalais nesi-
rūpino, klebono ir kanauninko pareigas apleisdinėdavo, negyveno
nei Betygaloj, nei Varniuose, dažnai važinėdavo į Vilnių ten links-
miau laiko praleisti 99.

Kan. M. Stryjkovskis buvo lenkas iš Mozūrijos *7, 1567-1568 m.
studijavęs Krokuvos akademijoj, paskui tarnavęs Didžiosios Lie-
tuvos kunigaikštijos kariuomenėje, domėjosi Lietuvos praeitimi,
rinko istorinę medžiagą ir planavo parašyti didelį veikalą. 1578 m.
atvyko i Varnius. Vysk. M. Giedraitis pavedė jam parašyti Lietuvos
istoriją. Kad galėtu gauti beneficijų ir iš jų pragyvendamas rašyti
istoriją, vyskupas suteikė jam žemesniuosius kunigystės šventimus,
pakėlė Varniu kapitulos kanauninku ir paskyrė Jurbarko parapi-
jos klebonu. M. Stryjkovskis buvo karys, keliautojas, praeities
tyrinėtojas, gyveno Varniuose, dirbo istorijos srityje, bet ne baž-
nytinįi darbą. Apie jį 1579 m. vizitacijos aprašyme pasakyta, kad
gyvena Varniuose ir savo namuose laiko jauną našlę ?8.

Trys kiti Varniu kanauninkai, turi kunigystės šventimus,
buvo : Benediktas Kotarskis, Baltazaras Ulickis ir Mikalojus Daukša.

* J. LeBEDYS, Mikalojus Daukša, 111 psl.; J. KuRczEwsxI, Košciol
Zamkowy, III t., Vilnius 1916, 63-64 psl.

“* J. KuRczEwsEI, ten pat, 61, 73, 75 psl.

* VEDM, 82 psl.

“ J. LEBEDYS, Mikalojus Daukša, 113 psl.

*? J. MaTusAS, Siryjkowski Maciej, žr. Lietuviu Enciklopedija, XXIX t.,
42 psl.

“ VEDM, 76 psl.

25* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 213

Pirmasis buvo labiau išsilavinęs už kitus, turėjo administracinių
gabumu ir patirties, buvo vysk. Jurgio Petkūno oficiolu, o jam
mirus, kurį laiką administravo Žemaičiu vyskupiją **. 1581 m. jis
buvo paskirtas Kelmės klebonu. Negalima teigti, kad jis būtu
buvęs uolus ir pavyzdingas dvasiškis. Kiek vėliau jis, nepaklusęs
reikalavimui laikytis celibato, tapo reformatu, vedė ir buvo eksko-
munikuotas 100,

Kan. Baltazaras Ulickis pasižymėjo kanonu teisės žinojimu.
] ji kreipdavosi patarimo teisės reikaluose ir vysk. M. Giedraičio
oficiolas M. Goslickis. Apie kan. B. Ulicki neturime daug žinių.
Vizitacijos aprašyme jis tepaminimas dviem atvejais, kad nerezi-
duoja Varniuose ir kad turis penkiolikos metų dukterį Oną 101,

Kan. Mikalojus Daukša buvo vienintelis to laiko Žemaičių
kapitulos narys, kurį nuncijaus vizitatorius pripažino išsilavinusiu
ir tinkamu užimamai vietai, est satis doctus et idoneus — sakoma
apie jį vizitacijos aprašyme 19ž. Mikalojus Daukša buvo rimtas,
pareigingas, išsilavinęs, moraliniu atžvilgiu be dėmės. Bet ir jis
turėjo jam patikėtą Krakiu parapiją, dėl to Varniuose prie kate-
dros negalėjo gyventi. Katedros bažnyčioje pamaldas laikydavo
oficiolas Martynas Goslickis, o jam nesant — vienas iš vikaru. Skurdi
buvo tais laikais dievmeldystė Žemaičiu katedroje. Miestelio gyven-
tojai vienbalsiai liudijo vizitatoriui, kad niekuomet katedroje
nebuvę tokio apsileidimo teikiant sakramentus ir atliekant pa-
maldas, kaip dabar yra 103,

Taip buvo Žemaičiuose. Ar geresnėj padėtyje buvo katalikybė
Vilniaus vyskupijoj ? Nesileisdami į detales, tai yra atskiru para-
piju bažnyčių ir dvasiškijos stovio apibūdinimo, pasitenkinkime
vizitatoriaus Aleksandro Komuliejaus atliktos Vilniaus ir jo apy-
linkės bažnyčiu vizitacijos daviniais. Nuncijaus Germaniko Ma-
laspinos 1594.X1I.28 d. paskirtas, Aleksandras Komuliejus 1595 m.
pradžioj atvyko Vilniun. Jis vizitavo katedrą, kapitulą, seminariją,
kolegiją, vienuolynus, prieglaudas ir Vilniaus miesto bei jo apy-
linkės bažnyčias10. Savo ataskaitiniame pranešime, rašytame
1595.XII.22 d., jis konstatavo, kad daugelis parapiju bažnyčiu,
ypatingai Vilniaus apylinkėse, yra apleistos, daug laiko yra be
kunigu, o jeigu prie kai kuriu ir buvo kunigai, tai jie nemokėjo

* M. WozoxczEwsKIS, Žemajiiu Wiskupistė, I t., 97 psl.

10 B. GavžEwsKI, Košeidl Ewangelicko-Reformowanųy w Kielmach,
Varšuva 1912, 6-7, 14, 361 psl.; J. LzaEDyS, Mikalojus Daukša, 112 psl.

11 VEDM, 64 ir 76 psl.

102 VEDM, 29a psl. Plačiau apie kan. M. Daukšą žr. monografiją,
J. LzBEDYS, Mikalojus Daukša, Vilnius 1963.

13 VEDM, 67 psl.

14 J. KuRczEwskI, Košci0l Zamkowy, I t., Vilnius 1908, 88-90 psl.

214 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 26*

lietuviu kalbos ir dėl to bažnyčioms ir žmonėms buvo nenaudingi.
Žmonės nieko nežino apie tikėjimo dalykus, sakramentus, vaikai
miršta dažniausiai nekrikštyti 1065,

Suvedus viską krūvon, galima tarti, kad XVI a. antroji pusė
katalikybei Lietuvoje buvo sunkiausias metas. Tikėjimo vienybė
apardyta protestantizmo bangos, dvasiškija išretėjusi, apsilpusi,
pairusio gyvenimo, be kilnesniu polėkių, be apaštališko uolumo.
Bažnyčios daugumoj apleistos ir varganos, žmoniu religinis sąmo-
ningumas sumenkęs, religinė praktika išblėsusi, bendras moralinis
nuosmukis.

II. KATALIKYBĖS ATGIMIMAS IR JĮ NULĖMĘ VEIKSNIAI

Kaip ne staigiu šuoliu katalikybė Lietuvoje iš savo aukštumu,
i kurias buvo pakilusi per pusantro šimto krikščionėjimo metu,
nužengė i tvankias žemumas, kaip ne vienu ypu iš saulėto rytme-
čio įnėrė į sutemas, taip iš tu žemumu ir sutemu pakilo ji palengva
ir žengė atgimimo keliu lėtu bet tvirtu žingsniu. Katalikų Bažny-
čia kur kas anksčiau, dar prieš protestantizmui pasirodant, matė
savo negales, pažino įsibrovusias negeroves ir ydas, kalbėjo, svarstė
ir ieškojo kelių, būdu ir priemoniu pradėti ir vykdyti pagrindinę
restauraciją. Protestantizmas buvo tik viena iš priežasčių, paska-
tinusi ir pagreitinusi Kataliku Bažnyčią surikiuoti ir sukonsoliduoti
savo jėgas kovai ir atsinaujinimui.

Ir Lietuvoje katalikybės restauracijai lemiančios reikšmės tu-
rėjo šie veiksniai: ankstyvas protestantizmo sąjūdžio atoslūgis,
suaižėjus jam į daugelį tarpusavyje besiginčijančiu sektų, žy-

105 4 Cum ea commissione praelibati S.D.N. D-ni Clementis Papae Oc-
tavi eiusgue Sanctae Sedis Apostolicae dioecesim Vilnensem visitaremus,
eiusgue guandam partem sive tractum ultra Viliam filuvium visitando per-
lustraremus, guam plurimas ibi ecelesias parochiales desolatas suisgue
rectoribus ob defectum sacerdotum in illa dioecesi a multo tempore desti-
tutas comperimus, guod si aliguos sacerdotes in guibusdam ecclesiis inve-
nire contigit, eos ob ignorantiam vulgaris lituanici sermonis, ecclesiis popu-
logue tractus illius, prorsus inutiles esse consideravimus, ob guorum ino-
piam et linguae ignorantiam populum non modo absgue omni doctrina
ad salutem necessaria, sacrorum sacramentorum perceptione, verum etiam
absgue eorundem sacramentorum et ipsius fere Dei notitia, guasi iu-
menta insipientia vivere, infantes guogue guamplurimos absgue sacro
baptismatis lavacro saepissime e vita decedere animadvertimus, guod non
sine magno animi nostri dolore ferre potuimus et inspicere coacti sumus ».
J. Kukczawski, Košciol Zamkowy, II t., Vilnius 1910, 97 psl.

27 KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 215

miujų protestantizmo šulu grįžimas į Katalikų Bažnyčią ir pačios
Bažnyčios pastangos atsinaujinti Tridento susirinkimo nuostatų
įgyvendinimo rėmuose.

1. VEIKSNIAI, NETIESIOGINIAI NULĖMĘ KATALIKYBĖS ATGIMIMĄ

a) Suskilimas protestantizmo i ivairiaspalves sektas. — Anks-
čiau sakėme, kad svarbiausi reformacijos Lietuvon nešėjai ir jos
platintojai buvo didikai ir stambieji bajorai. Reformacija persisunkė
tiktai tautos viršūnė — aristokratiškas tautos sluogsnis, o jos ka-
mienas ir šaknys — valstiečiai ir šiaip prastuoliai žmonės liko jos
bemaž nepaliesti.

Plaukdama tautos paviršiumi, reformacija, nors ir išviršiniai
atrodė didelė, bauginanti ir viską užliejanti srovė, iš tikruju gi ji
nepajėgė išversti Kataliku Bažnyčios pamatu. Jau pačioje pradžioje
ji buvo suskilusi į dvi sroves : liuteroniškąją ir kalviniškąją. Tai
jau silpnino jos veiksmingumą. Neremiama valstybinio autoriteto
ir neiteisinta valstybės įstatymais, ji netapo vienatine lietuviu
konfesija. Valdovas, duodamas protestantams lygias teises su kata-
likais, paliko patiems žmonėms laisvę religiškai apsispręsti. Pro-
testantai, atmetę Katalikų Bažnyčios autoritetą tikėjimo klausi-
muose, nugrimzdo į tikėjimo abejones, religinį subjektyvizmą bei
religinį radikalizmą, supleišėjo ir pabiro įvairiomis sektomis, viena
su kita nesutariančiomis, tarpusavy besiginčijančiomis ir kovojan-
čiomis 108,

Viena iš kalvinizmo šakos išsprogusi atžala ir sparčiai išbu-
jojusi, buvo arianizmas. Lietuvoj jį pasėjo iš Italijos (ten jie buvo
vadinami socinionais, nuo ju vado L. Sozzini) Lenkijon atkilę: Faus-
tas Sozzini, Alciati, Gentile, Spinelli, Blandrata, Stancaro ir
kiti. Blandrata, pirmiau buvęs Kalvino sekėjas, bet su juo susi-
ginčijęs dėl Švenč. Trejybės sampratos, pasidarė dideliu jo priešu
ir 1560 m. atvykęs į Vilniu. bandė palenkti ir palenkė Radvilą
Juodąjį į antitrinitarizmą. Iš didiku Lietuvoje stipriausias arijo-
niškos krypties remėjas ir vadas, šalia Radvilo, buvo Jonas Kiška,
Vilniaus pilininkas, pašalinęs iš savo žemiu (jis turėjo ar valdė
apie 400 dvarų) visus kalvinus 197. Arijonu bendruomenės buvo
įsikūrusios Nesvyžiuje, Klecke, Kėdainiuose, Biržuose, Tauragėje,
Pilypave. 1563 m. arijonai turėjo įkūrę Lietuvoje savo atskirą
bažnytinę organizaciją. Tais pačiais metais buvo sušauktas Mar-

16 5. SUžIEDĖLIS, Reformacijos sąjūdis Lietuvoje, žr. Židinys, 1938 m.,
8-9 nr., 259 psl.

107 J. BuUkowskI, Dzieje reformacyi w Polsce, II t. Krokuva 1883,
484 psl.

216 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 28*

davoje, Radvilo dvare, Lietuvos arijonu sinodas. Tuo laiku arijo-
niška reformacijos atauga buvo tiek stipri, kad sudarė kalvinizmui
labai rimtą pavoju.

Kita kalvinizmo atauga, stipriau pasireiškusi Lietuvoje, buvo
anabaptistai, skelbę ir pripažinę tik suaugusiu krikštą. I šią kryptį
buvo persimetę: P. Gonesius, pastorius Kiškųu nuosavybėje Ven-
grave, o vėliau veikęs Kėdainiuose, S. Budny, Tomas Sokolovski,
Martynas Czechowicz ir kiti. Ši sekta labiausiai pasireiškė Vilniuje
1564-1565 m. 108, bet po metu, stipriai puolama protestantu teologo
Georg Weigel, ji buvo nugalėta ir jos skleidėjai bei išpažinėjai
1566 m. Liubline karaliaus pasirašytu ediktu buvo pasmerkti
ištrėmimu iš krašto 109,

Be šiu stambesniu iš protestantizmo išaugusių sektų, buvo
dar visa eilė mažesnių : ebionitu, unitaru, menonitu, moravų bro-
liu, samosatiečiu, stankariečių, budnistų, filipistu ir kitokiu atplai-
šu. Lietuvoj protestantizmas arba reformacija buvo supleišėjusi
net i 72 sektas. Sektos suplėšė protestantizmą, išvedė ji iš kelio,
sugriovė jo vienybę, susilpnino jo jėgą. Suskilęs protestantizmas
prarado savo ofenzyvinį charakterį, aštriais ir dažnai nerimtais
tarpusavio ginčais pažemino ir suniekino savo pradininkų užsimo-
jimus, nepadarė žadėtu reformu ir nepažadino žmonėse religinio
atgimimo, bet paskendo religiniame subjektyvizme ir įnešė visišką
anarchiją. Dėl to jis nustojo būti pavojinga grėsme katalikybe:
Lietuvoje ir tuo pačiu palengvino jos atgimimą.

b) Lietuvos didiku konversija. — Religinės sutemos, kurias už-
traukė protestantizmo gausios sektos, baugino giliau galvojančius
didikus ir skatino ieškoti šviesos žiburiu ir išeities taku. Pragied-
ruliai rodė rinktis konversijos kelią. Anksčiau skubotai ir pavir-
šutiniškai pasisavinę reformaciją, dabar didikai pradėjo rimtai ir
logiškai ją pasverti ir, radę, kad ji neatsakė jų viltims, ryžosi grįžti
Katalikų Bažnyčion. « Protestantizmas, — sako St. Kot, — matyti
nepatenkino ju troškimų, nedavė jiems to, ko ieškojo. Katalikų
Bažnyčios kritika buvo juos palenkusi į reformaciją, bet pastaro-
sios supleišėjimas ir ginčai vėl juos atstūmė. Sektos padarė tai, kad
daugumas išvargintu protų išsigelbėjimą tematė senojoj Bažny-
čioj » 10,

Palūžus stipriajam protestantizmo šului Radvilui Juodajam
(jis mirė 1565.V.29 d.), reformacija patyrė gyvybinį nuostolį ir iš

108 ST. KorT, Ausbruch und Niedergang des Tūujeriums in Wilna, 214 psl.

10 ST. Kor, ten pat, 221 psl.

uo Sr. Kor, Polacy w Bazylei za czas0w Zygmunta Augusta, atsp. iš
Reformacja w Polsce, 1921 m., 2 nr., 131 psl. 4

29* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 217

savo kulminacijos ėmė leistis žemyn. Netrukus įvyko jo keturiu
sūnų konversija. Radvilas Juodasis į savo gyvenimo pabaigą jau
buvo nusivylęs kalvinizmu ir suabejojęs jo mokslo teisingumu.
« Neviltimi persunkti jo laiškai, rašyti Šveicarijos reformatams,
— pastebi S. Sužiedėlis, — stipriai paveikė jo sūnų Mikalojų Kris-
tupą (Našlaitėli), kuris užsieniuose, be to, pats prisižiūrėjo Kalvino
mokinių nesantaikos ir ginčų»! 1567 m. jis grižo į Katalikų
Bažnyčią. 1572 m. atsisakė kalvinizmo ir perėjo i Katalikų Baž-
nyčią ir jo šešiolikmetis brolis Jurgis, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu
ir Lietuvos kardinolu, o 1574 m. jau buvo tapę konvertitais ir
abu jaunesnieji Našlaitėlio broliai : Albertas ir Stanislovas N2. Atsi-
vertusi Radvilų šeima buvo uoli konversinio sąjūdžio remėja ir at-
gimstančios katalikybės stiprintoja. Radvilas Našlaitėlis 1568 m.
Vilniuje viešai sudegino protestantiškos Brastos Biblijos egzem-
pliorius, iškeldino iš savo rūmų Vilniuje kalvinų maldnami, grą-
žino į savo valdose esančias bažnyčias katalikiškas pamaldas.

Tuo pačiu laiku, kaip Radvilas Našlaitėlis, už kataliku tikė-
jimą apsisprendė ir Merkelis Giedraitis. Ar jis buvo formaliai pro-
testantu eilėse, aiškiu įrodymu nėra. Žinoma tik, kad jis anksčiau
studijavo keturiuose protestantiškuose universitetuose (Karaliau-
čiuje, Wittenberge, Tibingene ir Leipcige), visą studijų laiką ben-
dravo su protestantais lietuviais didikais ir buvo globojamas uo-
laus protestantizmo skleidėjo P. Vergerijaus. Šios aplinkybės kal-
bėtu už tai, kad Merkelis Giedraitis studentaudamas turėjo būti
įsijungęs į protestantu eiles U3. Grižęs į Lietuvą, jis atsiribojo nuo
protestantizmo, apsisprendė už Katalikų Bažnyčią, 1571 m. tapo
kunigu, o 1576 — Žemaičių vyskupu.

Pirmuju žymiujų konvertitu pavyzdys skatino kitus pasukti
Kataliku Bažnyčion grižimo keliu. Jonas Chodkevičius, išėjęs
mokslus taipgi Karaliaučiaus, Leipcigo ir Wittenbergo universite-
tuose ir juose sustiprinęs iš namu išsineštą (jo tėvas Jeronimas
nuo 1553 m. buvo reformatas) protestantišką tikėjimą, turėjęs
kurį laiką tarnybų imperatoriaus Karolio V rūmuose ir dalyvavęs
karo žygiuose, pargrįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Žemaičių se-
niūnu (1564-1579), be to, ėjo ir kitas pareigas: 1566-1578 Uždau-
guvio (Livonijoj) srities administratorius, 1566-1579 didysis Lie-

"S. SUžrEDĖLIS, Reformacijos nuoslūgis ir kataliku reakcija, žr. Židi-
nys, 1938 m., 11 nr. 558 psl.

uz P. JaTULIS, Jurgis Radvilas, žr. Lietuvių Enciklopedija, XXIV t.
382 psl.

3 Z. IVINSEIS, Giedraitis Merkelis, žr. Lietuviu Enciklopedija, VII t.,
214 psl.

218 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 30*

tuvos maršalka, 1574-1579 Vilniaus pilininkas "4. Valdydamas
Uždauguvį, matė protestantų religinį pasimetimą ir nerimtumą,
kad ėmė apsivilti ir bodėtis juo. 1568.1.28 d. rašytame laiške A. Ro-
tundui jis prisipažino visiškai nusivylęs protestantizmu: « Visa
kas šventa yra suniekinta ir atiduota spręsti tamsios liaudies už-
gaidoms ir valiai, kad visiems būtų leista visa. Nebesikenčiu tad
daugiau kalvinu vadinamas » 5. A. Rotundo paveiktas, J. Chod-
kevičius 1570 m., nuvykęs į Varšuvą pas nuncijų Vincentą Portico,
susitaikė su Katalikų Bažnyčia. Jo sūnus Jonas Karolis buvo
atiduotas mokytis Vilniaus jėzuitų kolegijon US,

Pramintu konvertitu keliu atėjo taip pat Leonas Sapiega,
vienas didžiųjų ir žymiųju XVI-XVII a. Lietuvos valstybės vyrų.
Jaunystėje globojamas Radvilo Juodojo, mokėsi jo dvare, paskui
kartu su jo sūnumis studijavo Leipcige (1571), išpažino protestan-
tišką tikėjimą, buvo net susidaręs savąją teologiją — visu pro-
testantiškų grupiu skelbiamų tikėjimo tiesų mišini. Bet tai nepa-
tenkino Leono Sapiegos. Jis ieškojo tvirtesnės atramos ir rado ją
1586 m. grižęs į Katalikų Bažnyčią "!7. Jau besiruošiantį tapti
konvertitu, karalius Zigmantas Vaza 1585 m. paskyrė jį Lietuvos
vicekancleriu, o 1589 m. — kancleriu.

Didžiųju konvertitu pavyzdžio skatinami, Lietuvos kilmingieji

ir miestiečiai būriais grižo į katalikybę. Iš miestiečių vienas pir-
mųjų konvertitu buvo Kauno muitinės administratorius Ulrikas
Hosijus. 1579-1580 m. Vilniuje vienuolis bernardinas Feliksas
sutaikė su Bažnyčia 10 asmenų, vienuolis Kiprijonas — 14, 1579 m.
Trakuose grižo į katalikybę 2 kilmingieji, Kaune bernardinas Tėv.
Liudvikas priėmė į katalikybę 10 konvertitu. 1580 m. atsivertė
Mykolas Zaviša 8,

Radvilo Našlaitėlio, Giedraičio, Chodkevičiaus, Sapiegos ir
kitu grįžimas į kataliku tikėjimą atidarė akis daugeliui Lietuvos
didikų ir pakreipė juos Kataliku Bažnyčios link. Pagal St. Rostovskį
1586 m. į Katalikų Bažnyčią pargrįžo virš 300 protestantų 19,
Tarp sugrįžusių randame Valavičių, Voinų, Tiškevičių, Pacu ir

14 J. WoLrF, Senatorowe i dygnitarze Wielkiego Ksiestiwa Litewskiego,
Krokuva 1885, 15, 80, 92 ir 169 psl.

15 Ta. WoTscEkKE, Georg Weigel. Ein Betirag zur Reformationsgeschichte
Altpreussens und Litauens, žr. Archiv fūr Reformationsgeschichte, 19 (1922),
35 psl.; S. SuUžmEDĖLIS, Reformacijos nuoslūgis ir kataliku reakcija, žr.
Židinys, 1938 m., 11 nr., 559 psl.

16 G. ScaRAMM, Der polnische Adel und die Reformation 1548-1607,
Wiesbaden 1965, 155 psl.

n7 G. ScaRAMM, ten pat, 156 psl.

us ST. YLa, Šiluva Žemaičių istorijoj (mašinraštis), 93-94 psl.

1 Sr. RosTOwWSKI, Lituanicarum Societatis Iesu Historiarum libri decem,
148 psl.

31* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 219

kitas didikų ištisas šeimas ar pavienius ju narius. Iš Višnioveckių
giminės 1584 m. i katalikų tikėjimą perėjo Elzbieta Višnioveckytė,
ištekėdama už Radvilo Našlaitėlio, ir jos motina Eufemija Višnio-
veckienė. Jos palenkė 1586 m. pereiti i katalikų tikėjimą Joną
Zavišą, Šiluvos savininko Jono Zavišo sūnu ir kiek vėliau Andriu
Zavišą. Iš Merkelio Zavišos šeimos į katalikų tikėjimą grįžo tik
vienas sūnus Andrius. Jo tėvai ir trys seserys: Jadvyga, Darata
ir Elzbieta pasiliko kalvinų tikėjime !?0. Kalvinizmo laikėsi dar
šios didikų šeimos: Biržu Radvilai, Bilevičiai, Šemetos, Gruževs-
kiai, Naruševičiai, Druckiai, Puzynos, Talvolšiai, Vnučkos. Kai
kurios iš šiu giminių visai negrįžo į Katalikų Bažnyčią.

Ir katalikai ir protestantai didikai dėjo pastangu isistiprinti,
rodė dideli uolumą savo išpažistamą tikėjimą kartais net prievartos
keliu palaikyti savo pavaldiniuose. Pavyzdžiui : Lietuvos kancleris
Eustachas Valavičius dar 1583 m. buvo uolus evangelikas —
kalvinas, savo Naujamiesčio dvare (Upytės paviete) rugpiūčio
4 d. paskelbė griežtą isakymą visiems savo pavaldiniams (dvaro
ir kaimu gyventojams), kad lankytu protestantišką bažnyčią,
klausytų pamokslininko skelbiamo Dievo žodžio, melstusi bei savo
vaikus siųstų i mokyklą mokytis tikėjimo dalykų. Nevykdantiems
to įsakymo paskyrė pinigines bausmes ir įkaustymą i kenges !2!,
Nėra tikslių davinių, ar jis prieš mirtį (mirė 1587) grįžo į katalikų
tikėjimą ar ne.

Panašūs potvarkiai buvo paskelbti 1610 m. Kelmės ponu
kalvinų Gruževskiu Kelmės miestelio gyventojams !2. Katalikai
ponai irgi panaudojo tokius metodus ir priemones. Valavičiu gi-
minės atstovas, Žemaičių seniūnas ir Upytės karališko valsčiaus
laikytojas Jeronimas Valavičius reiškėsi kaip uolus katalikas. Jis
1622 m. davė Klovainiu parapijos valstiečiams įsakymą lankyti
šventadieniais bažnyčią ir atlikinėti katalikiškas pareigas. To
įsakymo sankcijos buvo piniginės bausmės, įkaustymas į kenges
ir plakimas '3. Akmenės karališkų dvaru instrukcija, surašyta
1636 m., varžė protestantus, o katalikus įpareigojo reguliariai
lankyti bažnyčią ir atlikinėti velykinę išpažintį. Laužantiems šiuos
potvarkius buvo numatytos piniginės pabaudos !**,

20 B. GRUŽEwSKI, Košciot Ewangelicko-Reformowany w Kielmach, Var-
šuva 1912, 137 psl.

121 Zbidr pomnikėw reformacji košciola polskiego i litewskiego. Serja 1,
zeszyt 1: Zabytki z wieku XV.I-go, Vilnius *1925, 93-96 psl.; Lietuvos Isto-
rijos Šaltiniai, I t., Vilnius 1955, 242-243 psl.

122 B. GRUŽEwWSKI, Košciol Ewangelicko-Reformowany w Kielmach, Var-
šuva 1912, 91 psl.

123 Lietuvos Istorijos Šaltiniai, I t., 246-247 psl.

14 A, ALEkNa, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas 1936, 80 psl.

220 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 32*

Gausūs atsivertimai didino ir stiprino kataliku eiles. Katalikai
didikai skaičiumi ėmė viršyti protestantiškuosius. Ta prasme besi-
keičianti padėtis aiškiai matyti iš didiku paskyrimu į Lietuvos sena-
torius. 1588 m. senatoriais buvo nominuoti : 1 katalikas ir 9 neka-
talikai; 1589 m. — 2 katalikai ir 1 nekatalikas; 1590 m. — 5 kata-
likai ir 3 nekatalikai "5. Katalikai įgijo persvarą ne tik politinėj,
bet ir kultūrinėj bei religinėj srityje. Atsivertę didikai konvertitišku
uolumu statydino naujas bažnyčias, apdovanodavo žemėmis kata-
liku parapijas, kūrė vienuolynus. Veikdami kartu su anais ištvė-
rusiais katalikybėje didikais, jie sudarė jau didelę jėgą, tuo būdu
tapdami reikšmingu Katalikų Bažnyčios stiprėjimo ir religinio
gyvenimo suklestėjimo veiksniu.

c) Valdovu katalikiška laikysena. — Kalvino bandymas iš-
vesti Žygimantą Augustą iš Katalikų Bažnyčios, o su juo ir visą
valstybę irikiuoti į protestantiškųju tarpą, nepavyko. Valdovas ne-
pasidavė protestantų sugestijoms ir tada, kai jam buvo siūloma
skirtis su savo trečiąja žmona Kotryna Habsburgaite ir vesti kitą.
Tas žingsnis būtu suteikęs jam asmeniškos laimės ir, gal būt, pra-
tęsimą savos giminės, bet už kainą nutraukimo santykių su Kata-
liku Bažnyčia, už lemiamą žingsnį protestantų pusėn, Žygi-
mantui Augustui tai buvo perbrangi kaina. Jis liko Katalikų Baž-
nyčioj. Kad visa tauta išsilaikytų tikrame, tradiciniame katalikų
tikėjime jam ne daug terūpėjo, bet jis pats dėl savęs buvo tikras.
Dėl to stebėjosi nuncijai, kurie Romoje ne ką gero buvo girdėję
apie karaliaus tikėjimo ištikimybę, matydami kasdien jį einantį į
bažnyčią. Altoriaus žvakiu apšviestoj koplyčioj, kur pagarbiai
buvo atliekamos liturginės apeigos, kur jo tėvas, senelis ir prose-
nelis klausėsi šventu giedojimu, Žygimantas Augustas kasdien
klausė ankstyvujų šv. Mišiu *7. Tai buvo jo religiniai išgyvenimai,
atremti į jam brangią tradiciją. Viešojo gyvenimo scenoj jis lošė
dvejopą rolę. Kartais jo ėjimai buvo protestantizmo naudai, o
kitais atvejais jie krypo aiškiai katalikų pusėn. Jis davė pilną laisvę
skelbti protestantizmą ir skleistis visoms jo sektoms, tuo būdu
atverdamas duris jo greitam išsiplatinimui ir įsigalėjimui Lietuvoje.
1563.VI.8 d. duota privilegija jis sulygino visų krikščioniu teises,
o 1564 m. jis priėmė Tridento susirinkimo nutarimus, davusius
akstiną katalikybės atgimimui.

Po Žygimanto Augusto (m. 1572.VII.7) buvo mėginta konfe-

15 E. BARWINSKI, Zygmunt III i dyssydenci, žr. Rejormacja w Polsce
1921, 2 nr., 53-54 psl.

16 G. ScaRAMM, Der polnische Adel und die Rejormation 1548-1607,
Wiesbaden 1965, 250 psl.

27 G. ScERAMM, ten pat, 251 psl.

33* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 221

siniai klausimai sutvarkyti istatymiškai. 1573 m. sausio mėn. kon-
vokaciniame seime (prie Varšuvos) protestantai susitarė ginti savo
teises ir apsidrausti nuo galimu persekiojimu, tuo atveju jei kara-
liumi būtų išrinktas karštas katalikas. Jie surašė tam tikrą aktą
ir patiekė seimui patvirtinti. Tame akte pareiškiama, kad būtu
garantuota visiška tikėjimo laisvė, kad niekas dėl tikėjimo nebūtų
persekiojamas, kad skirtingu konfesijų šalys tarpusavy užlaikytų
taiką, kad prieš kitatikius nebūtų vartojamos jokios bausmės ar
prievartos priemonės. Šis susitarimas pavadintas Varšuvos konfe-
deracija. Seimas jį patvirtino. Tuo būdu Varšuvos konfederacijos
aktas tapo pagrindiniu protestantų ir visu kitu nekataliku tikė-
jimo laisvės įstatymu. Šis aktas vėliau buvo įtrauktas į Lietuvos
Statutą ir dėl to tapo galiojantis ir Lietuvoje.

1573 m. išrinktas karaliumi Henrikas Valois patvirtino Var-
šuvos konfederacijos aktą. Bet karalius buvo katalikas ir, be abejo,
jis turėjo stiprinti katalikų pozicijas. Tuoj po išrinkimo jis užtik-
rino kardinolą Farnese, kad jis be jokiu rezervų rūpinsis Bažny-
čios gerove 128, Nors protestantų teisės buvo apsaugotos Varšuvos
konfederacija ir Pacta conventa, bet jie vis tiek baiminosi, kad kata-
likas karalius ir kataliku dvasiškija, po 1564 m. vis stiprėjanti,
sutartinai veikdami, pakeis padėti protestantu nenaudai. Pirmi
karaliaus ėjimai tuojau tai parodė. Svarbiausias senatorių pozicijas
užėmė katalikai, protestantai prarado persvarą senate. Tačiau
karalius tevaldė vos 6 mėnesius. 1574 m. birželio 18 d. jis slaptai
apleido Krokuvą, iškeliaudamas į Prancūziją.

1576 m. valdovo sostą užėmė Septynpilio (Transilvanijos)
kunigaikštis Steponas Batoras (1576-1586). Jis buvo vienas iš
nedaugelio Transilvanijoj išlikusiu kataliku, pasižymėjo tolerancija
ir teisingumu, bet mieliau palaikė katalikus **?. Ypatingai jis ver-
tino jėzuitus ir nuoširdžiai rėmė ju veiklą, negailėjo lėšų ju kuria-
moms mokykloms, užrašė turto diecezinei Vilniaus seminarijai,
1578 m. suteikė Vilniaus jėzuitu kolegijai universiteto titulą, teises
ir privilegijas bei patvirtino (1579) vyskupo V. Protasevičiaus
išduotą universiteto fundacijos dokumentą 69, įsteigė (1580) ir
aprūpino jėzuitu kolegiją Polocke, Rygoje (1583), Dorpate (Tartu
1584), aprūpino turtu ar pastatydino kataliku bažnyčias : Gardine,
Merkinėj, Disnoj.

128 Letires de Henri III Roi de France, surinko PIERRE CHAMPION, I t.,
Paryžius 1959, 855 nr.; Plg. G. ScaRAMM, Der polnische Adel und die Rejor-
mation 1548-1607, Wiesbaden 1965, 266 psl.

122 S. SUžrEDĖLIS, Reformacijos nuoslūgis ir kataliku reakcija, žr. Židi-
nys, 1938 m., 11 nr., 565 psl.

50P, RaBIkAUSKAS, Vilniaus Akademija, žr. Lietuviu Enciklopedija,
XXXIV t., 133 psl.

222 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 31*

Ne tik religiniai motyvai orientavo St. Batorą kataliku pusėn,
bet ir politiniai. Kaip svetimšalis ir beveik nepažistamas atėjęs
i kraštą, jis buvo reikalingas stiprios atramos. Ir tvirčiau galėjo
jis atsiremti į Katalikų Bažnyčią, negu į palaido personalizmo
suskaldytą protestantizmą.

Staiga mirus Steponui Batorui (1586) ir nepalikus sosto įpė-
dinio, vėl iškilo valdovo pasirinkimo klausimas. Iš anksto buvo
aišku, kad valdovas turis būti katalikas. Protestantai ir disidentai,
pasimokę pereitame interregnume, nė nebandė siūlyti savo konfe-
sijos kandidato. Tad buvo dvi galimybės : rinktis karalių arba iš
Habsburgų, arba iš Vazų giminės. Du kartus anksčiau pralaimėjęs
Habsburgų kandidatas ir dabar nebesukėlė didesnio entuziazmo
rinkėju tarpe. Lenkijos kancleris J. Zamojski ir našlė karalienė
Ona iškėlė ir rėmė jauno švedo Zigmanto Vazos kandidatūrą. Už
ji pasisakė ir daugelis kataliku, nes jaunasis princas savo motinos
katalikės Kotrynos ir jėzuito kapeliono buvo išauklėtas tikrai kata-
likiškoj dvasioj. Taip pat ir protestantai, žinodami, kad jo tėvas
švedų karalius Jonas III buvo liuteronas ir kad princas Zigmantas
augo ir gyveno protestantiškoj aplinkoj, tikėjo jį būsiant pakan-
kamai tolerantišką. 1587 m. Zigmantas Vaza buvo išrinktas Len-
kijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jaunasis val-
dovas (21 metu) buvo tikrai uolus ir religingas katalikas. Kada
1588 m. Krokuvoj vyko permaldavimo pamaldos, kad būtu atito-
linta maro nelaimė, Zigmantas meldėsi ir verkė bažnyčioje ištisą
valandą ir jo nuodėmklausis turėjo jėga jį išvesti iš bažnyčios B,
Tuojau po karūnacijos protestantai šnibždėjo: karalius Steponas
Batoras buvo geras kariams, šis gi karalius bus geras dvasiški-
jai 92. Nuo pirmųjų valdymo dienų jaunasis valdovas galvojo, kaip
geriau galėtų pasitarnauti katalikybei ir Bažnyčios restauracijai.
Religinėj politikoj jis tuojau nukrypo iš tolerantiškumo kelio,
kuriuo taip sąžiningai ėjo jo pirmtakas karalius St. Batoras. Jis
suartėjo su Habsburgais, 1593 m. vedė Oną Habsburgaitę, o šiai
mirus, 1605 m. vedė jos seseri Konstanciją. Savo aplinkoj jis mie-
liau palaikė vokiečius, negu lenkus ir buvo stipriai veikiamas vo-
kiškos kultūros įtaku. Imperatorius Rudolfas II buvo jo sąjungi-
ninkas ir sektinas pavyzdys, vykdant savo religinės politikos pla-
nus: kovoti prieš protestantizmą ir stiprinti Katalikų Bažnyčios
pozicijas. Jis siekė, kad jo valsytybėje būtu vienas katalikų tikė-
jimas. Tos jo pastangos dar stipriau pasireiškė, praradus jam Šve-
dijos sostą ir išgyvenus 1606-1608 metu rokošą, kurį Lietuvoje

131 Seripiores rerum Polonicarum, VII t., 1881, 118 psl.
52 G. ScaRAMM, Der polnische Adel und die Reformation 1548-1607,
Wiesbaden 1965, 284 psl.

35* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 223

rėmė protestantas Jonušas Radvilas !'S. Tačiau Zigmantas Vaza
nei jėgos, nei prievartos prieš protestantus nevartojo. Jis pamažu
pakeitė savo patarėju sąstatą, vieton protestantu paimdamas kata-
likus ir iš atsakingesnių valstybiniu pareigaviečių atleisdamas neka-
talikus ir paskirdamas katalikus. Pirmojo Zigmanto Vazos val-
dymo dešimtmečio pabaigoj senate bebuvo tik šeštadalis disi-
dentu 4. Vykdydamas tokią skyrimu politiką, valdovas, be abejo,
labai pagreitino didikų konversijos i katalikybę procesą.
Katalikybei stiprėti daug padėjo ir Zigmanto Vazos materia-
linė parama bažnyčioms ir religinėms institucijoms. Savo 35-rių
metu valdymo laikotarpyje jis Lietuvoje pastatė ar aprūpino
beneficijomis 32 bažnyčias ir vieną koplyčią, ikūrė ir aprūpino
turtu 5 vienuolynus, 2 prieglaudas, 3 parapines mokyklas 5,

2. "TIESIOGINIAI KATALIKYBĖS ATGIMIMO VEIKSNIAI — PAČIOS
BAŽNYČIOS PASTANGOS

Sakėme, kad Katalikų Bažnyčia pati rengėsi pravesti reformą
savo viduje ir atnaujinti religinį katalikiškąjį gyvenimą. Šie jos
ketinimai, planai ir pastangos gavo konkrečią išraišką Tridento
susirinkimo nuostatuose, kurie nusakė pagrindines reformos reika-
lingas sritis ir nustatė gaires jos vykdymui. Tridento visuotinis
Bažnyčios susirinkimas turėjo milžiniškos reikšmės katalikybės
atgimimui. «Savo dogminiais nuostatais tikintiesiems davė aiš-
kumo, tiksliai išdėstydamas apreikštojo tikėjimo tiesas, o jo priimti
bažnytinio bei religinio gyvenimo drausmės nuostatai de reformatione
įgalino pravesti sveiką reformą tiek Romos kurijoje, tiek vysku-
pijų bei parapijų tvarkyme »!8. Popiežių istorijos autorius L.
Pastor Tridento susirinkimo reikšmę taip nusako : « jis padėjo pa-
grindą tikrai reformai ... ir atvėrė naują laikotarpį Katalikų Baž-
nyčios istorijoje » 87.

a) Popiežių pastangos. — Kaip tik šiame laikotarpyje į Apaš-
talu Sostą žengė viens po kito neeiliniai popiežiai : Pijus IV (1559-
1565), Pijus V (1566-1572), Grigalius XIII (1572-1585), Sikstas V

3 S. SUžIEDĖLIS, Reformacijos nuoslūgis ir katalikų reakcija, žr. Židi-
nys, 1938 m. 11 nr., 566 psl.

14 H. MERczyNG, Zbory i senatorowe protestancy w dawnej Rzeczypospo-
litej, Varšuva 1904, 19 psl.

155 J. KuRczEwSskKI, Biskupstwo Wilenskie, Vilnius 1912, 156 ss.; M. Wo-
LONCZEWSKIS, Žemajiiu Wiskupistė, I t., 273-331 psl.

6 P. JaTULIS, Tridento susirinkimas, žr. Lietuviu Enciklopedija, XXXI +.
460 psl.

137 Geschichte der Paūpste, VII t., Freiburg im Breisgau 1920, 287 psl.

224 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 36*

(1585-1590). Tai didieji reformos vykdytojai, gavę didžiųjų refor-
mos popiežių vardą“

Pijus IV, užbaigęs visuotinį Tridento susirinkimą, energingai
ėmėsi įgyvendinti jo nutarimus. Jis 1564. I. 28 d. patvirtino visus
Tridento susirinkimo nuostatus ir bule Benedictus Deus paskelbė
juos visai Katalikų Bažnyčiai. Tu pačiu metu rugpiūčio 2 d. jis
įsteigė specialią « Tridento susirinkimo aiškintojų kardinolų kon-
gregaciją », kurios uždavinys ir pareiga buvo aiškinti susirinkimo
nuostatų prasmę ir prižiūrėti ju vykdymą. Ši kongregacija, vėliau
pavadinta «Šv. Koncilijos kongregacija», veikė iki mūsu laikų.
Kad paskatintu religini atsinaujinimą, ir sustiprintu tikėjimą bei
apgintu jo grynumą, jis paskyrė komisijas, kurios turėjo paruošti
uždraustų skaityti knygu sąrašą 9š, sudaryti naują katekizmą,
pertvarkyti brevijoriu ir mišiolą, parengti ir išleisti autentišką
šv. Rašto vertimo — Vulgatos laidą 139,

Popiežius Pijus V pravedė reformas Romoj ir davė potvar-
kius ją pravesti visoje Bažnyčioje. Vienas didžiausių jo rūpesčių
buvo sulaikyti protestantizmo plėtimąsi, stiprinti katalikiškąjį
tikėjimą, apginti Europą nuo turku. Katalikiškojo gyvenimo atnau-
jinimą pravesti jis pasitelkė tokio garso vyrus, kaip Karoli Boromėjų,
Petrą Kaniziju, Stanislovą Hoziju, kardinolą Gianfrancesco Com-
mendoni ir kitus. Pop. Pijus V rūpinosi sudaryti sąlygas ir paša-
linti kliūtis Tridento susirinkimo nutarimų įgyvendinimui atski-
ruose kraštuose. Jis siekė, kad tuos nuostatus atskirose valstybėse
pripažintų ne tik bažnytinė, bet ir pasaulinė valdžia, tai yra, kad
juos oficialiai priimtu valdovai ir vyskupai kaip taikytinus kon-
krečiame gyvenime. Tap «padedant kardinolui Commendone ir

93 Tokiu uždraustujų knygų sąrašu buvo jau ir anksčiau. Vienas ju
buvo sudarytas pop. Pauliaus IV autoritetu ir išleistas 1559 m. Kiti gi buvo
vietiniai, atskiru kraštų inkvizitoriu (Venecijos inkvizitorių išleisti Vene-
cijoje 1544, 1549, 1554; ispanų inkvizitoriaus Valdes 1551 m.), monarchu
(Henriko VIII, Karolio V) arba universitetu (Sorbonos, Liuveno 1546)
autoritetu sudarytu. Toki vietiniai sąrašai dar buvo ruošiami ne tik po
to, kai buvo išleistas minėtasis visuotinis sąrašas popiežiaus įsakymu (1559),
bet net ir po 1571 m., kai Pijaus V buvo įsteigta speciali Indekso Kon-
gregacija, būtent: Liežo (Lūttich) 1569, Antverpeno 1570 ir 1571 m.,
Miūncheno 1566 ir 1582 m., Parmos 1580 m., portugalų 1581 m., inkvizi-
toriaus G. Guiroga 1583 m., ir t.t. Šiuo klausimu žr., H. Reuscm, Der Index
der verboienen Bicher, 2 t., Bonn 1883-1885; ir to paties autoriaus tokių
sąrašų rinkini Die Indices librorum des sechzehnten Jahrhunderis, Tūbingenas
1886; L. PETIT, L'indez, son histoire, ses lois, sa force obligatoire, Paryžius
1886; J. HinaEzRs, Der Index der verbotenen Bicher in seiner neuen Fassung
dargelegi und rechtlich-historisch gewiūrdigi, Freiburg i. Br. 1904.

139 Plačiau apie šio popiežiaus reforminę veiklą žr. L. PasTOoR, Ge-
schichte der Pūpsie, VII t., Freiburg im Breisgru 1920.

37* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 225

kardinolui Hozijui, jam pavyko išlaikyti katalikybei Austriją,
Lenkiją ir Lietuvą »*40, Jis 1566 m. paskelbė keturių teologų
paruoštą Romos Katekizmą, kuris buvo išverstas į lotynu ir dau-
gelį kitų kalbu. Jis buvo rekomenduotas įsigyti kunigams ir nau-
doti tikėjimo tiesas aiškinant ir pamokslus sakant. Lietuvoje gi
1585 m. buvo išleistas Petro Kanizijaus katekizmo vertimas latviu
ir gudu kalba, o lietuviškai jis išverstas nežinomo vertėjo ir išleis-
tas prieš 1590 m. Jis buvo skirtas Vilniaus vyskupijai 41,

Pop. Grigalius XIII, pats buvęs Tridento susirinkimo dalyvis,
rūpestingai žiūrėjo, kad būtu vykdomi susirinkimo nuostatai. Jis
plėtė nunciatūrų tinklą, skatino misijas, kreipė dėmesio į Bažny-
čios unijos darbą, įvairiems numatytiems darbams talkinosi jėzui-
tus, rėmė jų steigiamas kolegijas, 1582 m. reformavo kalendorių,
paskelbė naujai perredaguotų bažnytiniu teisiu kodeksą — Corpus
Iuris Canonici, 1579 m. suteikė Vilniaus jėzuitų įkurtai akademijai
visas universitetams priklausančias teises bei privilegijas 42,

Po Grigaliaus XIII Apaštalu Sostan įžengė Sikstas V, jau
anksčiau prie pop. Pauliaus IV buvęs Romos kurijos reformos
komisijos patarėjas, išvystė nepaprastą veiklą. Jis pertvarkė Romos
kuriją, paskirstydamas jos darbą 15-kai kongregacijų. Vykdydamas
Tridento susirinkimo nutarimus, jis ragino skubiai paruošti ir
išleisti ištaisytą Šv. Rašto laidą (Vulgata Siatina), kuri tačiau
pasirodė netobula ir dėl to turėjo būti pakeista po dveju metų (1592)
pop. Klemenso VIII išleistu ir tapusiu oficialiu Šv. Rašto tekstu
(Vulgata Clementina). Svarbus buvo katalikybės atgimimui pop.
Siksto V 1585 m. išleistas potvarkis (bulė Romanus Pontifex, XII.
20) griežtai ipareigojantis vyskupus nustatytu laiku atvykti Ro-
mon aplankyti Apaštalų Sosto (Visitatio Liminum arba Ad Li-
mina) ir padaryti pranešimo apie savo vyskupijos padėtį. Tokiu
būdu Apaštalu Sostas, gaudamas reguliariai smulkius pranešimus
iš įvairiu kraštu vyskupijų, buvo gerai informuotas apie Bažny-
čios padėtį, apie Tridento susirinkimo nutarimų vykdymo eigą
ir galėjo duoti atskiroms vyskupijoms konkrečių nurodymu ir
paskatinimu katalikybės restauracijai.

b) Apaštališkuju nuncijų vaidmuo. — Katalikybės atgimimui
Lietuvoje nemažai reikšmės turėjo nuncijai, betarpiškai kontaktuo-
dami su kraštu ir jo vyskupais. Pirmas popiežiaus atstovas,
ilgiau užtrukęs Lenkijoj ir Lietuvoje, buvo Luigi Lippomanas.

w0P. RaBIkKAUSKAS, Pijus V, žr. Lietuvių Enciklopedija, XXII t.,
484 psl.

41 VcL. BIRžIškA, Senųjų lietuvišku knygu istorija, I t., Chicaga 1953,
163-166 psl.

“2 Bulė Dum attenta, žr. Bullarium Romanum, VIII t., 1863, 560-563 psl.

15

226 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 38*

1555 m. atvykęs į Varšuvą, jis tuoj pat, lydimas jėzuito Alfonso
Salmerono, atskubėjo į Vilnių. Luigi Lippomano misija buvo gelbėti
Lietuvą nuo protestantizmo. Pabuvęs kurį laiką (nuo spalio 28
iki lapkričio 30) Vilniuje ir patyręs, kad karaliui Žygimantui Au-
gustui didelę įtaką daro Lietuvos protestantizmo šulas Radvilas
Juodasis, bandė su juo užmegzti ryšį ir jį paveikti, bet į savo laišką
iš Radvilo sulaukė tik ižeidžiančio atsakymo. Grįžęs Romon
1557 m., Lippomanas padarė pranešimą apie padėti Lietuvoje ir
Lenkijoje. Roma įsitikino, kad tuose kraštuose reikia pastovios
nunciatūros “3. Nuo 1558 m. pradėjo veikti Lietuvos-Lenkijos
valstybėje pastovi nunciatūra su nepertraukiama eile nunciju.
Pirmasis ju buvo Camillo Mentovato, po jo sekė talentingas Ber-
nardo Bongiovanni, o šį pakeitė dar smarkesnis ir griežtesnis Gian-
francesco Commendoni. Jis dėjo daug pastangu, kad Tridento susi-
rinkimo nuostatai būtu priimti Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Jis
1564 m. Parčovo seime supažindino karaliu Žygimantą Augustą
su nuostatais, įteikdamas jam nuostatų tekstą ir ne be vargo palenk-
damas jį juos priimti. Lietuvos-Lenkijos vyskupai nuostatus
oficialiai priėmė 1577 m. Petrikavo provincialiniame sinode. Paskui
tie nuostatai buvo priimami ir paskelbiami kiekvienos vyskupijos
dieceziniame sinode, o klebonai buvo įpareigoti su tais nuostatais
supažindinti savo parapijiečius. Kai kuriuos dekretus, pavyzdžiui,
liečiančius moterystės sakramentą, bažnytines beneficijas ir kita
klebonai turėjo skelbti bažnyčiose pakartotinai. Iš vizitatoriaus
Pekulo apklausinėjimų matyti, kad 1579 m. Žemaičiu vyskupijos
klebonai ir kunigai tu dekretu dar nebuvo paskelbę, kai kurie iš
ju apie tuos dekretus nebuvo nieko girdėję M*.

Nuncijai stebėdavo krašto gyvenimą, politinius ir religinius
įvykius, palaikydavo ryšį su vyskupais, prižiūrėdavo ju veiklą,
rūpindavosi Tridento susirinkimo nuostatu įgyvendinimu. Atvykda-
mi į kraštą, jie gaudavo iš Romos smulkias instrukcijas, kaip tvar-
kyti reikalus, į kokius dalykus kreipti dėmesį. Ju pareiga buvo
ištirti kandidatų, skiriamų vyskupais, tinkamumą, tai yra pravesti
kandidatu į vyskupus kanoniškus procesus. Per nuncijus ėjo įvai-
rūs vyskupų prašymai į Romą, per nuncijų buvo siunčiamos iš
Romos vyskupams bulės, brevės ir kitoki raštai. Nekartą nuncijus
duodavo vyskupams nurodymu, kaip tvarkyti vyskupiją, kartais
ir gan griežtu, kaip, pavyzdžiui, mūsu anksčiau minėtam vysk.
Viktorinui Virbickiui. Nuncijai palaikė glaudų kontaktą su Roma,

“ G. Schramm jau Lippomano atvykimą i Lenkiją laiko nuolatinės
nunciatūros Lenkijoje pradžia. Žr. jo veikalą Der Polnische Adel und die
Rejormation 1548-1607, 209 psl.

4 VEDM, 19-20 psl.

39* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 227

smulkiai ir tiksliai informuodami popiežiaus valstybės sekretorių
apie įvykius kraštuose, kur jie ėjo pareigas. Kasdien jie užrašy-
davo bėgamuosius įvykius ir reguliariai — tris kartus per mėnesį,
nustatytomis dienomis — 1, 7 ir 21 d. siusdavo tuos pranešimus
Romon. Pranešimų turinys būdavo labai įvairus: karaliaus dva-
ras, jo pareigūnai, ministrai, ryšiai su kitomis valstybėmis, diplo-
matu veikla, užsienio ir vidaus politikos reiškiniai, senatoriai, sei-
mai, vadovaujančiųju didikų šeimos ir jų politinis bei religinis
nusistatymas, vyskupai, religinio gyvenimo apraiškos. Taip nun-
cijus A. Bolognetti XVI a. gale parašė iš Vilniaus daug pranešimų
ir laiškų apie Radvilą Rudąjį ir kitus lietuvius bei įvykius Lietu-
voje, M. Filonardi, 1636 m. dalyvavęs šv. Kazimiero kūno perkė-
limo iškilmėse Vilniuje, smulkiai pranešinėjo ju eigą. Mūsu kalba-
mame laikotarpyje — XVI a. pabaigoj ir XVII a. pirmoj pusėj
ypatingai artimus ryšius su Lietuva ir jos vyskupais palaikė nun-
cijai: Gianfrancesco Commendoni, V. Laureo, A. Caligari, A. Bolo-
gnetti, C. Rangoni, M. Filonardi, P. Vidoni ir kiti.

c) Potridentinis Lietuvos episkopatas. — Įžvalgūs protai pamatė
ir suprato didžiai atsakingą vyskupu rolę Bažnyčios restauracijos
darbe. Todėl Tridento susirinkime buvo atkreiptas ypatingas dė-
mesys ir užakcentuotas rūpestingas vyskupų parinkimas. Jeigu
anksčiau kandidatą į vyskupus parinkdavo ir nominuodavo krašto
valdovas, o popiežius tik patvirtindavo — paskirdavo, tai dabar
kandidatas i vyskupus turėjo pereiti griežtą tyrimą, kuri pra-
vesdavo nuncijus. Karaliui nominavus naują vyskupą, nuncijus
turėjo apie jį sudaryti informacinį procesą, apklausinėdamas eilę
liudininkų apie skiriamąjį vyskupu asmenį, apie jo tinkamumą
vyskupo pareigoms bei apie būsimos jo vyskupijos padėtį.

Po vyskupo Jurgio Petkūno į Žemaičius pateko (1576.1.26)
švento gyvenimo ir apaštalinio uolumo vyras Merkelis Giedraitis 145,
tikra prasme ganytojas, apaštalas, vadas, kokio reikalavo gyvena-
masis momentas. Vos atvykęs į Žemaičius, jis, pasitelkęs jėzuitą
M. Sedkovski, 1576 m. vasarą apvažiavo sunykusią vyskupiją,
o po trejų metu, kaip jau anksčiau minėjome, paprašė, kad jo
vyskupiją vizituotų nuncijaus A. Caligari (1578-1581) auditorius
Tarkvinijus Pekulas. Jau pirmos vizitacijos metu (1576), pastebėjęs
savo diecezijoj didelį kunigų trūkumą, jis tuojau rimtai susirūpino

w M. Giedraitis turėjo iškovoti sunkią ir ilgą kovą su lenku Jokūbu
Woroneckiu, besiveržiančiu i Žemaičių-Medininku vyskupijos sostą. Apie
tos kovos eigą žr. Z. IVINSKIS, Aus den Endscheidenden Jahren der Restaura-
tion des Katholizismus in Litauen. Der Kampf um den Bischofsstuhl von
Medininkai (Žemaiten) 1574-1576, žr. Festschrijt fūr Margareie Woltiner
zum 70. Geburtstag, Heidelberg 1967, 91-101 psl.

228 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 40*

naujų kunigu paruošimu. Surinkęs kelis jaunikaičius i Alsėdžius,
jis pats pamokė juos teologijos ir įšventino į kunigus 146,

Nuo pat savo vyskupavimo pradžios vysk. M. Giedraitis uo-
liai vykdė Tridento susirinkimo nuostatus — šalino dvasiškijos
luome isiveisusias blogybes, kovojo prieš bažnytinių pareigaviečių
akumuliavimą, tvarkė parapijas, steigė naujas, statė bažnyčias,
vyskupiją padalino į tris dekanatus 47.

Vysk. M. Giedraičiui tenka priskirti ir pirmuju Žemaičių
vyskupijos dieceziniu sinodų sušaukimo nuopelnus. Apie tuos
sinodus liudija 1579 m. vizitacijos aprašymas. Vizitatoriui Pekului
kalbantis su Žemaičiu kunigais net 7 kartus paminimi sinodo nu-
tarimai. Vienas kunigas prisipažino sinode nebuvęs, nes tuo metu
sirgęs. Kiti apklausinėti kunigai pasisakė, kad tikėjimo išpaži-
nimą atlikę sinode vyskupo akivaizdoje. Iš tu kelių užuominų
galima susekti taip pat bent dalį juose padarytų nutarimų. Tais
sinodų nuostatais klebonai ir vikarai buvo įpareigoti paskelbti
bažnyčiose tikintiesiems Tridento susirinkimo nutarimą dėl vedybų,
pop. Grigaliaus XIII bulę Im Coena Domini, turėjo pristatyti
vyskupijos kurijon bažnyčių fundacinius dokumentus ir saugumo
dėliai juos ten laikyti. Kitais sinodu nuostatais buvo isakyta dva-
siškiams nešioti kunigiškus drabužius ir tonzūrą, krikštyti ir tuokti
bažnyčiose, o ne privačiuose namuose. Vienas jo sinodų grei-
čiausiai buvo sušauktas 1578 m. 48. Sinodo nutarimai, be abejo,
turėjo tam tikrą poveiki — sudrausmino pasauliečių ir kunigų
moralinį gyvenimą, paskatino uoliau atlikinėti pareigas, pagyvino
liturgini ir socialini-karitatyvinį gyvenimą. Su vysk. M. Giedraičių
prasidėjo žymus katalikybės atgimimas Žemaičiuose. Užtarnautai
jis yra vadinamas antruoju Žemaičiu krikštytoju. P. B. Gams apie
ji parašė: Samogitiam ad fidem catholicam reduait V,

M. Giedraičio pradėtą katalikybės restauracijos darbą tęsė
jo įpėdinis, 1610.III.29 d. paskirtas Žemaičių vyskupu, Mikalojus
Pacas 50, garsus pamokslininkas ir uolus ganytojas, tik silpnos

1“ M. WozoNczEwskIS, Žemajiiu Wiskupistė, I t., 108 psl.

47 Z. Ivinskis, Giedraitis Merkelis, žr. Lietuviu Enciklopedija, VII t.
215-217 psl.; M. WotzoNczEwskKIS, Žemajtiu Wiskupistė, I t., 118 psl.

M VEDM, 2, 7, 10, 19-20, 36, 65, 76 psl. Klausinėjamo Veliuonos
klebono kun. S. Bienkovskio pasakymas, kad tikėjimo išpažinimą atlikęs
«in ultima sinodo dioecesana » — « paskutiniame vyskupijos sinode » leidžia
manyti, kad prieš ji yra dar buvę kiti sinodai. J. LEBEDYS, Mikalojus
Daukša, 124 psl.

w P. B. Gams, Series episcoporum Ecclesiae Catholicae, Regensburg
1873, 357 psl.

150 Vatikano archyvas, Proc. Cons. vol. LLA, f. 1-8; vol. 12, f. 104-115;
J. ToroRAITIS, Mikalojus Pacas — Žemaičiu vyskupas, žr. Tiesos Kelias,

41* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 229

sveikatos, todėl Žemaičiuose tegyvenęs 4 metus, o kitus 10 metu
praleidęs Italijoj, besigydydamas prie Paduvos mineralinėse vers-
mėse ir Paduvoj miręs 1624.IX.6 d. Savo vyskupijoj, jėzuitų pade-
damas, pravedė plataus masto misijas. Jėzuitai ir jiems vyskupo
į pagalbą atsiusti dieceziniai kunigai, skelbdami tikėjimą ir teik-
dami sakramentus, apkeliavo pačias atokiausias ir retai gyvenamas
vyskupijos vietoves. Kad ten tikinčiųjų dvasios reikalai būtu pasto-
viai ir galimai geriau aprūpinami, vysk. M. Pacas ragino didikus
tose vietose pastatyti bažnyčių. Ir jo vyskupavimo metu buvo
pastatytos bažnyčios Tryškiuose (1611), Tirkšliuose (1612), Če-
kiškėje (1617), Grinkiškyje (1618) ir Tvėruose (1614), užbaigta
statyti Pašvitinio, atsiimta iš protestantų Kelmės bažnyčia ir
pradėta byla dėl Šiluvos bažnyčios **!. Be to, tame laikotarpyje
buvo aprūpintos žeme Žagarės ir Plateliu bažnyčios. Prie vysk.
M. Paco buvo įkurta jėzuitų kolegija Kražiuose, greit išaugusi į
žymiausią vyskupijoj švietimo centrą 52. Vysk. M. Paco rūpesčiu
prie Varniu katedros buvo įsteigta pamokslininko ir išpažinčių
klausytojo (penitencijariaus) beneficija ir toms pareigoms paskirtas
kunigas. Išvykdamas užsienin taisyti sveikatos, jis vyskupiją
valdyti pavedė kapitulos kanauninkui M. Geišui, taip pat uoliam
katalikybės atgimimo skatintojui.

Ilgiau įsisirgęs ir nebesitikėdamas greit pasveikti, vysk. M.
Pacas atsisakė iš vyskupo pareigų. Jo vieton 1618.XI.26 d. paskir-
tas Stanislovas Kiška, vyskupavęs Žemaičiuose iki 1626 m. Ir prie
jo katalikybė ėjo stiprėjimo keliu. Bažnyčių skaičius vyskupijoj
padidėjo dešimčia naujai pastatytų ir trimis atgautomis iš kalvi-
nistų 13, Šiuo metu (apie 1622) buvo įsteigta ir pradėjo veikti
Žemaičiu kunigu seminarija, pradžioje Kražiuose, paskui dalis
Varniuose. Joje paruošti kunigai, isijungę į pastoracini darbą,
palengva mažino iki šiolei taip jaučiamą didelį kunigu trūkumą.
Kad ordinaras turėtu sau pagalbininką ir kad būtu geriau ir leng-

1939 m., 6 nr., 443-447 psl.; R. KRasauskas, Pacas Mikalojus, žr. Lietuvių
Enciklopedija, XXI t., 309-311 psl.

51 M. WozoNczEwskIS, Žemajiiu Wiskupistė, I t., 278-322 psl.; Plg.
Lietuviu Enciklopedija, XXXI t., 498-499 (Tryškiai), 223-224 psl. (Tirkšliai) ;
IV t., 158 psl. (Čekiškė); VII t., 512 psl. (Grinkiškis); XXXILI t., 88-89 psl.
(Tvėrai); XXII t., 148 psl. (Pašvitinys); XI t., 347 psl. (Kelmė); XXIX t.,
512-513 psl. (Šiluva). Visą Šiluvos bažnyčios atgavimo bylos eigą žr. ST. YLa,
Šiluva Žemaičių istorijoj, I t.. Bostonas 1969.

52 A. Liumma, Kražiu kolegija, žr. Lietuviu Enciklopedija, XIII t.,
34-38 psl.

153 Jam vyskupaujant buvo pastatytos šios bažnyčios: Lieplaukės,
Gardu, Pamūšio, Pavandenės, Girkalnio, Laukuvos, Klovainiu, Kantau-
čiu, Radviliškio, N. Žagarės (M. WozoNczEwskIS, Žemajiiu Wiskupistė,
I t., 278-322 psl).

230 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 42*

viau tvarkomi visos diecezijos reikalai, vysk. St. Kiška pasiryžo
įsteigti Žemaičiu sufraganiją. Tam tikslui jis dovanojo Dauksiš-
kiu dvarą. Tai buvo beneficija būsimam sufraganui. Nuolatiniam
ryšiui palaikyti su Roma, vysk. St. Kiška laikė ten savo atstovą,
o 1624 m. ir jis pats, bene pirmas iš Žemaičių vyskupu, nuvyko
į Romą atlikti vizito Ad Limina Apostolorum ir įteikti Apaštalų
Sostui oficialu pranešimą apie Žemaičiu vyskupiją 154,

Vysk. Abraomas Vainius (Voina), Žemaičiu dieceziją valdęs
5 metus (1626-1631), stiprino katalikybės ir Bažnyčios pozicijas,
kėlė religinį žmonių susipratimą, lankė parapijas. Kad paskatintų
religinio gyvenimo suklestėjimą, išrūpino iš Romos 66 savo vysku-
pijos bažnyčioms atlaidus, 1627 m. su religiniu pakilimu atšventė
visoj vyskupijoj Šv. Metu jubilieju, vykdydamas Tridento susirin-
kimo nutarimus, kovojo prieš bažnytiniu beneficijų sutelkimą į
vienas rankas, — žiūrėjo, kad kiekvienas klebonas valdytų tik
vieną parapiją ir uoliai dirbtu pastoracijos srityje 15. Jo vysku-
pavimo laikotarpyje buvo pastatytos kelios naujos bažnyčios :
Pakruojo, Salantų, o Žarėnu bažnyčiai suteiktos parapijinės teisės.
Kan. J. Kazakevičius, vyskupo remiamas, vedė bylą atsiimti iš
protestantų Liolių bažnyčią ir jos turtą 196.

1631.VI.11 d. į Žemaičiu vyskupo sostą įžengė Merkelis Gei-
šas, kilęs iš Žemaičiu bajoru (nuo Raseiniu), buvęs Merkelio Gie-
draičio mokinys ir auklėtinis, turis didelę patirtį ir ilgo bei įvairaus
bažnytinio darbo praktiką — jau vysk. M. Paco laikais, šiam bū-
nant ilgesnį laiką Italijoj, administravęs Žemaičiu vyskupiją.
M. Geišas buvo vyskupo M. Giedraičio dvasios žmogus, pilnas uo-
lumo ir energijos, savo amžininkus stebinęs darbštumu ir parei-
gingumu, žymus pamokslininkas, nuolatos keliavęs po vyskupiją
pastoraciniais reikalais 57. Skaitlingų metų amžius tačiau neleido
jam ilgai tęsti tos ganytojavimo kelionės. Pusantrų metu tik jis
nešiojo Žemaičiu vyskupo pastoralą (m. 1633.1.28 d.).

Jo įkandin Žemaičiu vyskupo sostan sėdo (1633.XII.19) Jur-
gis Tiškevičius, iš grafu giminės, mokęsis ir auklėjęsis jėzuitiškose
mokyklose, akademinio išsilavinimo — Krokuvos akademijoj bai-

14 Archivum S. Congregationis S. Concilii, Relaiiones dieocesanae Samo-
gitienses anno 1625.

155 Vatikano archyvas, Proc. Cons. vol. 28, f. 558-572.

16 M. WoLoNczEwSxIS, Žemajiiu Wiskupistė, I t., 141-146, 310-330 psl. ;
Plg. P. JaTruLIs, Pakruojis, žr. Lietuviu Enciklopedija, XXI t., 380-381 psl. ;
R. KRasauskas, Salantai, žr. Lietuvių Enciklopedija, XXVI t., 326-328 psl. ;
Žarėnai, žr. Lietuviu Enciklopedija, XXXV +t., 174-175 psl.; Lioliai, žr.
Lietuviu Enciklopedija, XVI t., 250 psl.

157 Z. IvINSKIS, Geišas Merkelis, žr. Lietuviu Enciklopedija, VII t.,
90-91 psl.

43* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 231

gęs studijas, nuo jaunystės giliai religingas, nuo pradžios kunigiško
gyvenimo visad uolus ir rūpestingas savo pareigose, tokiu liko ir
tapęs vyskupu *š.

Jurgis Tiškevičius ganytojo darbą pradėjo Vilniuje, būdamas
vysk. Eust. Valavičiaus sufraganu, paskui 16 metu darbavęsis
Žemaičiuose ir vėl šešetą metu Vilniuje, tuo būdu užbaigdamas
mūsų laikotarpį vienoj ir kitoj vyskupijoj. Savo dvasia jis prilygo
Merkelį Giedraiti, o savo darbais Žemaičiuose dargi pranoko jį.
Jurgis Tiškevičius rikiuotinas didžiųjų Žemaičiu vyskupu eilėn.

Atvykęs į Žemaičius, pirmus dvejus metus lankė vyskupiją.
Pastebėjęs, kad kai kuriose jos dalyse yra dar labai reta bažny-
čių, skatino didikus statyti ten naujas. Jo paveiktas Sapiega 1634 m.
pastatė Kartenoj bažnyčią5?, Ne be Tiškevičiaus rūpesčio ir paska-
tinimo buvo pastatytos taip pat Surviliškio, Kulių, Laukžemio,
Pušaloto bažnyčios, Pikelių, Sudargo ir Židikiu koplyčios bei
geriau aprūpintos beneficijomis Skirsnemunės, Nemakščių ir Viekš-
nių parapinės bažnyčios 190. Lankydamas parapijas jis pastebėjo
įvairių taisytinų dalyku, todėl nieko nelaukdamas 1636.1.13-15
dienomis sušaukė kunigus į Varnius, i diecezinį sinodą, kuriame
aptarė pastoracinius ir disciplinarinius klausimus, priėmė ir pas-
kelbė eilę svarbiu katalikybės restauracijai nuostatų. Praėjus trims
metams, vysk. J. Tiškevičius sušaukė antrą sinodą 1639.1.16-19 d.,
paskui trečią 1643.IX.20-22 d. ir ketvirtą 1647.VII.14-16 d. Kiek-
vieno sinodo nuostatai buvo išleisti atskirai, o vėliau vysk. K.
Paco rūpesčiu visu šių keturiu sinodų nutarimai išleisti viename
leidinyje 91. Sinoduose priimti nutarimai : kad prie visų parapinių
bažnyčių būtų įsteigtos artoju globėjo šv. Izidoriaus vardo bro-
lijos, kad kunigai geriau pasiruoštų ir gražiau sakytų pamokslus
bei dėstytų katekizmą, kad neloštų kortomis, nemedžiotu, kad
neaugintų barzdų, kad neturtinguosius laidotu nemokamai, kad
klebonai turėtų vikarus, kad klebonai kasmet lankytų savo para-
pijiečius (kalėdojimas !), kad bažnyčios dokumentus padėtų sau-
goti Varnių katedros archyvan, kad diecezijos kunigai ir vienuoliai
darniai bendradarbiautu pastoracijos darbe, kad uoliau būtų kovo-
jama prieš burtininkavimą ir raganavimą, kad klebonai pasirū-
pintu prie bažnyčių pastatyti prieglaudas, kad vikarai duotų

58 Vatikano archyvas, Proc. Cons. vol. 24, f. 813-820 ; vol. 32 f. 440-467.

59 M. WoroNczEwsKIS, Žemajtiu Wiskupistė, I +., 154 psl., Lietuviu
Enciklopedija, XI t., 103 psl. (Kartena).

10 M. WotoNczEwskIS, ten pat, 155 psl.; Lietuviu Enciklopedija,
XXVIII t., 56 psl. (Skirsnemunė); XX t., 154 psl. (Nemakščiai); XXXIII t.,
532-533 psl. (Viekšniai).

11 Collecianea constitutionum synodalium dioecesis Samogitiensis, Vil-
nius 1690.

232 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 44*

kasmet vyskupui apyskaitą iš savo pastoracinio darbo ir t.t.,
turėjo didelės reikšmės religiniam atgimimui. Jie davė gaires ku-
nigams, dirbantiems pastoracinį darbą, jie padėjo pagrindus die-
cezijos įstatymdavystei (nes ankstesnių Žemaičiu vyskupijos sinodų
nuostatai nėra išlikę arba bent iki šiolei nesurasti).

Prie vysk. J. Tiškevičiaus suklestėjo Žemaičiuose vienuoly-
nai, bet apie juos reikia kalbėti kaip apie atskirą religinį Lietuvos
atgimimą lėmusi veiksnį. Jie savo ruožtu kėlė žmonių religinį
sąmoningumą, pamaldumą ir veiklumą. Įsteigdamas kalvarijas,
jis davė pradžią garsiajai Žemaičių Kalvarijos šventovei, maldi-
ninkų kelionėms į ją ir gražiai pamaldumo praktikai. Vyskupiją
padalino į 6 dekanatus, kurijoj pravedė reformas. Jo darbu, atliktų
Žemaičiuose Bažnyčios naudai ir tikinčiųjų dvasinei gerovei, eilė
yra ilga 16,

Vilniaus vyskupija potridentiniame laikotarpyje taip pat
nestokojo geru ganytoju. Po Val. Protasevičiaus sostą užėmė
vyskupas ir kardinolas Jurgis Radvilas 19, kilęs iš žymiausios ir
tuo metu įtakingiausios Lietuvos didiku giminės, konvertitas,
mokslu sėmęs Leipcigo universitete, paskui jėzuitu kolegijoj Poz-
nanėj ir Vilniuj, aštuoniolikmetis jaunuolis paskirtas 1574.XII.18 d.
Vilniaus vyskupo koadjutoriumi, dar porą metu po to studijavo
teologiją Romoje, globojamas Roberto Bellarmino, 1581 m. vasarą
pargrižęs į Vilniu, perėmė vyskupo pareigas, nors teturėjo tik
žemesniuosius šventimus. 1583.XII.26 d. Vilniuje pakonsekruotas
vyskupu, o kiek anksčiau XII.12 d. pop. Grigaliaus XIII pakeltas
kardinolu. Vykdydamas Tridento susirinkimo nuostatus, 1582 m.
įsteigė Vilniuje diecezinę kunigu seminariją, užtikrindamas joje
12 klieriku išlaikymą. I šią seminariją siusdavo savo 6 klierikus ir
Žemaičiu vyskupas. Seminarija buvo skirta lietuviams, jos vado-
vavimas buvo pavestas jėzuitams. Sekančiais metais Vilniuje
buvo įsteigta (pop. Grigaliaus XIII bulė Guanto membra Christi
1583.II.5) Popiežiškoji seminarija, kurioje buvo ruošiami kunigai
misininkai Lietuvai ir aplinkiniams kraštams. Į ją buvo priimami
studentai iš Švedijos, Norvegijos, Danijos, Pamario, Livonijos,
Rusijos, Lietuvos ir Vengrijos. Pradžioje lietuvių skaičius joje
buvo nedidelis (pavyzdžiui, 1590 m. iš 35 auklėtiniu buvo 4 lietu-
viai), vėliau lietuviai sudarė daugumą (1632 m. lietuviu buvo 11;

62 M. WozoNczEwskIS, Žemajiiu Wiskupistė, I t., 156-160 psl. ; Lietuviu
Enciklopedija, XXI t., 239-240 psl. ; Archivum S. Congregationis S. Concilii,
Relaiiones dioecesanae Samogitienses anno 1639 ir 1646; J. ToToRAITIS,
Žemaičiu Kalvarija, Marijampolė 1936.

15 P. JaTULiS, Radvilas Jurgis, žr. Lietuviu Enciklopedija, XXIV +t.,
382-385 psl. (su šaltinių nurodymais ir plačia bibliografija).

45* KATALIKŲU BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 233

1651 m. iš 25 auklėtinių 16 buvo lietuviu; 1676 m. iš 25 auklėtinių
buvo 19 lietuvių). Taip ir ši seminarija davė Lietuvos Bažnyčiai
nemaža kunigu, tarp ju visą eilę žymiu dvasiškių: lietuviškojo
giesmyno leidėją S. Slavočinski, kan. Joakimą Skirmontą, Petrą
Bogušą, vysk. Aleks. Horaini ir kitus 164,

Kad galėtu geriau ir veiksmingiau tvarkyti bažnytinius rei-
kalus bei duoti akstiną religiniam-katalikiškam atgimimui Jurgis
Radvilas 1582.11.12 d. sušaukė Vilniuje diecezini sinodą, reikš-
mingą savo nutarimais, kurie buvo paskelbti II.25 d. jo ganyto-
jiniame laiške. Jo įvairiopa veikla Vilniuje nutrūko, perkėlus jį
1591 m. į Krokuvą.

Jam išvykus į Lenkiją, kilo ginčas dėl Vilniaus vyskupo sosto,
trukęs 8 metus. Kaip anksčiau lenkas J. Woronecki veržėsi į Že-
maičiu vyskupus, taip dabar į Vilniaus vyskupus norėjo patekti
Lucko vyskupas lenkas Bernardas Maciejowski 19. Einant toms
varžytinėms, Vilniaus vyskupija 8 metus buvo be vyskupo. Vysk.
V. Protasevičiaus ir Jurgio Radvilo laikais prasidėjęs katalikybės
atgimimo vyksmas ne tik kad sustojo, bet dargi ėmė rodytis vėl
pairimo ir nuosmukio ženklu. Nuncijaus G. Malaspinos atsiusto
vizitatoriaus A. Komuliejaus (Comuleus) alarmuojąs 1595 m. pra-
nešimas apie liūdną padėtį Vilniaus vyskupijoj paskatino Romą
greičiau persiorientuoti į lietuvišką tos bylos pusę. 1600.V1I.31 d.
Vilnius gavo vėl pavyzdingą ganytoją vysk. Benediktą Vainiu
(Voiną), kuris buvo uolus Tridento susirinkimo nutarimu vykdy-
tojas, pirmasis iš Vilniaus vyskupu atliko 1605 m. per prokuratorių
vizitą ad Limina Apostolorum ir įteikė popiežiui pranešimą raštu
apie Vilniaus vyskupiją. Per savo 15 vyskupavimo metu sušaukė
6 diecezinius sinodus 168,

Jo įpėdinis Vilniaus vyskupo soste nuo 1616.V.18 iki 1630.
I.9d. vysk. Eustachas Valavičius, kilimo lietuvis nuo Gardino,
jaunystėje grįžo į kataliku tikėjimą, mokslus išėjo jėzuitu akade
mijoj Vilniuje, kanonų teisę studijavo Paduvos universitete ir
filosofiją bei teologiją Romoje. Bažnytinę karjerą pradėjo Vilniuje,
1600 m. buvo prelatas ir Traku klebonas, kartu ėjo ir pasaulinės
valdžios pareigūno pareigas — nuo 1599 iki 1613 m. buvo Lietuvos
referendorius, nuo 1615 m. didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos vice-
kancleris. Pradėjęs valdyti vyskupiją, pirmiausia atliko Vilniaus

14 P. JaTuULIS, Popiežiaus seminarija Vilniuje, žr. Lietuviu Enciklope-
dija, XXIII t., 288-291 psl.

15 I, LaPPo, Bandymas pavesti lenkui Vilniaus vyskupo sostą XVI a.
pabaigoje, žr. Praeitis, I t., Kaunas 1930, 94-138 psl.

16 J. SAWICKI, Concilia Poloniae, II t. Synody diecezji Wilenskiej i ich
statuty, Varšuva 1948, 37-58 psl.

234 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 46*

katedros vizitaciją, rūpinosi ją, 1610 m. smarkiai gaisro apnai-
kintą, restauruoti, savo lėšomis nupirko Vilniuje kunigams inva-
lidams namus, pastatė kitas dvi prieglaudas vargšams, vyskupijos
kurijoj įsteigė naują kanclerio pareigavietę, sušaukė 3 diecezinius
(1618, 1623 ir 1626 m.) sinodus. Kad geriau galėtu tvarkyti ir
prižiūrėti tolimiausius diecezijos pakraščius, jis 1619 m. įsteigė
Gudijos archidijakoniją. Jam vyskupaujant suklestėjo diecezijoj
religinis gyvenimas, kūrėsi vienuolynai, pastatyta naujų bažnyčių
ir įsteigta parapijų, keletas bažnyčių atsiimta iš protestantų 197,

Dar tenka paminėti vieną šio laikotarpio Vilniaus vyskupą
Abraomą Vainių (Voiną), persikėlusi čia iš Žemaičių 1631 m. ir
vyskupavusį iki 1649 m. Jo priežiūroj vyko tolesnis katedros baž-
nyčios atnaujinimas, gražiosios šv. Kazimiero koplyčios įrengi-
mas ir iškilmingas šv. Kazimiero kūno į ją perkėlimas 1636 m. 168
Ta proga suruoštos impozantiškos manifestacijos parodė religinio
katalikiško gyvenimo gyvastingumą ir stiprumą. Taipgi jis rūpi-
nosi vykdyti labdarybę, jis parkvietė ir įkurdino Vilniuje vienuo-
lius bonifratrus, pavesdamas jiems šv. Kryžiaus bažnyčią, prie
kurios jie tuojau įsteigė ligoninę. Uoliai gynė Katalikų Bažnyčios
teises, už tai susilaukdamas iš pop. Urbono VIII pagyrimo. Su-
šaukė diecezinį sinodą 1631, 1635 ir 1644 m. 189,

Potridentinio laikotarpio Lietuvos vyskupai buvo svarbiau-
sias vadovaująs veiksnys katalikybės atgimimo raidoje. Arčiausiai
ju stovėjo ju pagelbininkai vyskupai sufraganai, talkinę jiems admi-
nistracinio ir pastoracinio darbo srityse bei pavadavę juos, kai jie
išvykdavo ilgesniam laikui už diecezijos ribų. Vyskupu žinioje ir
vadovybėje buvo katedrų kapitulos — prelatai ir kanauninkai,
kurie, pritaikius Tridento susirinkimo nuostatus, tapo sudrausminti,
privalėjo reziduoti savose pareigavietėse, priimti kunigystės šven-
timus ir eiti kunigiškas pareigas, o ne tik imti naudą iš bažnytiniu
beneficijų. Vyskupu žinioje ir vadovybėje dirbo šiuo metu žymiai
pagausėjusi kunigija, parengta savose seminarijose. Parapiju skai-
čius pašokęs, pastoracijoj dirbą klebonai ir vikarai prižiūrimi ir
kontroliuojami dekanų. Klebonu skyrimas vis daugiau perėjęs

147 Vatikano archyvas, Miscellanea, Arm. I, vol. 85, f. 42-69; Lietuviu
Enciklopedija, XXXII t., 534-535 psl.

148 Z. IvINSKIS, Šveniasis Kazimieras, New Yorkas. 1955, 107 psl.

169 Vatikano archyvas, Proc. Cons. vol. 28, f. 558-572; Archivum S.
Congregationis S. Concilii, Relationes dioecesanae Vilnenses anno 1635 ir
1639; J. SAWICKI, Concihia Poloniae, II t. Synody diecezji Wileskniej i ich
staiuty, Varšuva 1948, 62-71 psl.; Lietuviu Enciklopedija, XXXIV t., 455-
456 psl. Plačiau apie vysk. A. Vainiu (Voiną) žr. W. PRZYALGOWSKI, Žywoly
Biskupich Wilenskich, II t., Vilnius 1860, 43-72 psl.

47* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 235

vyskupu jurisdikcijon ir daugiau dėmesio kreipiama į kandidatu
parinkimą. Pavyzdžiui, vysk. J. Tiškevičius klebonais skirdavo
tuos kunigus, kurie sugebėdavo gerai sakyti pamokslus. Pritaikant
Tridento susirinkimo nuostatus, mažėjo bažnytiniu beneficijų aku-
muliacijos atvejai, nors vis tik ši negerovė dar ilgai nebuvo visiškai
išnaikinta. Ir potridentiniais laikais vis buvo teisinamasi kunigu
trūkumu ar tinkamo kunigų pragyvenimo pretekstu.

d) Vienuolijos — religinio atgimimo nešėjos. — Naujas veiksnys,
didele dalimi lėmęs religini Lietuvos atgimimą, buvo vienuolijos.
Žemaičiuose jos pasirodė gan vėlai, bet už tai iš karto stipriai.
Per du šimtmečius Žemaičių krikščionėjimo vienuolijos nebandė
ar nepajėgė šioj žemėj įleisti šaknies. Kodėl čia taip vėlavosi kurtis
vienuolynai ? Klausimas mįslingas ir reikalingas rimto tyrinėjimo
bei svarstymo. Gal būt per silpna buvo čia pati krikščionybė ar
per lėtai vyko krikščionėjimo procesas, kurį XVI a. dar labiau
prislopino protestantizmo sukelta religinio sąmyšio audra.

Iki M. Giedraičio Žemaičiuose nebuvo nei vieno vienuolyno.
Vysk. M. Giedraitis tuojau pastebėjo šią spragą ir darė žygiu atsi-
kviesti į savo vyskupiją vienuolių jėzuitų. Jis kreipėsi i Vilniaus
jėzuitus. Pradžioje gavo tik du vienuolius: Motiejų Galminą ir
Merkeli Daugėlą, kuriuos jis įkurdino Kražiuose ir pavedė jiems
vykdyti misijas Žemaičiuose. Tai buvo pavieniu jėzuitu veikla.
1576 m. vasarą jėzuitas Mikalojus Sedkovskis padėjo vysk. M.
Giedraičiui lankyti vyskupijos parapijas. Šiaurinę vyskupijos dalį
su misijomis pasiekdavo jėzuitai iš Rygos, kur jie buvo įkur-
dinti 1582 m. Pažymėtina čia pastoracinė veikla jėzuito P. Kri-
merio (m. 1602), sakiusio lietuviškus pamokslus ir ispano jėzuito
Antano Arijo, kuris buvo visai gerai išmokęs lietuviškai, uoliai
mokė liaudi tikėjimo tiesu, klausė išpažinčių ir sakė lietuviškai
pamokslus 179. Pačiam vysk. M. Giedraičiui, lankiusiam 1587 m.
dieceziją, vėl talkino jėzuitai: portugalas Emanuelis Vega, greit
pramokęs lietuviškai ir Jeronimas Kniška, sakydami lietuviškai
pamokslus ir klausydami išpažinčiu!7!. M. Giedraičio nuopelnas,
kad Žemaičiu vyskupijoj pradėjo darbuotis ne tik pavieniai vie-
nuoliai, bet ir ėmė kurtis vienuolynai. Jam vyskupaujant, Jono
Karolio Chodkevičiaus rūpesčiu 1602 m. buvo įkurtas pirmasis
pranciškonu (bernardinų) vienuolynas Kretingoje. Ten greit susi-

170 St. RosTowsxkI, Lituanicarum Societatis Jesu Historiarum pars prima,
Vilnius 1768, 216 psl.; S. ZALĘSKI, Jezuici w Polsce, Krokuva 1905, IV t.
1 d., 71 psl.; J. LeBEDxYS, Mikalojus Daukša, 35 psl.

11P. RABIKAUSKAS, Vega Emmanuel, žr. Lieiuviu Enciklopedija,
XXXIII t., 268 psl.; S. ZAZĘSKI, Jezuici w Polace, I t. II d. 760 psl.

236 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 48*

darė gražus 15 vienuoliu komunitetas. Jie vedė parapiją, vykdė
pastoraciją, talkino kaimyniniu parapiju kunigams, mokė vaikus
J. K. Chodkevičiaus įkurtoj mokykloj 172,

1613 m. Andrius ir Kotryna Valavičiai įkurdino bernardinus
Tytuvėnuose 1. Iš Vilniaus atvykę pirmieji 5 bernardinai pra-
džioje apsigyveno prie senosios koplyčios, o 1614 m. jau padėjo
pamatus mūrinei bažnyčiai ir vienuolynui, kuriu statyba buvo
baigta 1633 m. Žemaičiu vysk. J. Tiškevičius 1635 m. pašventino
vienuolyną, pakonsekravo bažnyčią ir pavedė bernardinams val-
dyti Tytuvėnų parapiją. Bernardinai išvystė čia gražią pastoracinę
veiklą.

Į pietus nuo Tytuvėnu, prie Nemuno, Seredžiaus miestelyje
vaivada Mikalojus Pacas, pastatęs bažnyčią, 1620 m. prie jos įkur-
dino augustinijonus. Jie čia gyveno ir dirbo 15 metu. Vysk. St.
Kiška 1626 m. buvo apgyvendinęs vienuoli augustinijoną Jukne-
vičiu ir prie Lyduvėnu koplyčios. Keletą metu dirbo augustini-
jonai pastoracini darbą šiose vietovėse, bet stipriau isišaknyti čia
nepajėgė. 1635 m. jie pasitraukė iš Seredžiaus, o paskui ir iš Lydu-
vėnu!“. Jų vietą užėmė dieceziniai kunigai.

Apie tą laiką Lietuvos pakancleris ir Telšių valdytojas Povilas
Sapiega parkvietė ir įkurdino vienuolius bernardinus Telšiuose 175,
Vienuoliai čia meldėsi, apaštalavo ir mokė suaugusius, jaunimą ir
vaikus tikėjimo dalyku. 1624 m. karalius Zigmantas Vaza sustiprino
juos materialiai, užrašydamas stambesnę beneficiją. 1656 m. Tel-
šiu vienuolyne gyveno ir dirbo 18 bernardinų.

Jėzuitai pastoviai įsikūrė Kražiuose 1616 m. ir 1625 m. atgai-
vino misiją Varniuose. Vienuolynų tinklą Žemaičiuose žymiai
praplėtė vysk. J. Tiškevičius, įkurdamas 1637 m. domininkonus
Žemaičiu Kalvarijoj 16, 1642 m. Raseiniuose!?? ir 1643 m. Vir-
balyje. Taip pat jo buvo pakviesti ir įkurdinti karmelitai Kudirkos
Naumiestyje ir Linkuvoj 13. Prieš Jurgiui Tiškevičiui atvykstant
į Žemaičius, čia nebuvo dar nei vieno moteriškojo vienuolyno. Jo
pastangomis buvo 1643 m. įkurtas seseru benediktinių vienuoly-

v2 V. GIDžICNAS, Kretinga, žr. Lietuviu Enciklopedija, XIII t., 66-71 psl.

"* R. KRasauskas, Tytuvėnai, žr. Lietuviu Enciklopedija, XXXI t.,
256-258 psl.

14 V. GipžiūNAS, Augustinijonai Lietuvoje, žr. L.K.M. Akademijos Metra-
šiia, IV t., Roma 1968, 309 psl.

"5 BR. KvikLyS, Mūsu Lietuva, IV t., Bostonas 1968, 31-32 psl.

"J. ToroRamms, Žemaičių Kalvarija, Marijampolė 1936, 12-13 psl. ;
KuN. Racaišis, Žemaičių Kalvarijos aprašymas, Vilnius 1906, 13 psl.

“? Vatikano archyvas, Acta Congregationis Consistorialis ab anno
1646 ad annum 1649, vol. 10, f. 200r-201r.

“M. WotoNczEwsKIS, Žemajiiu Wiskupistė, II t., 140-146 psl.

49* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 237

nas Kražiuose, o 1645 m. jis pastatė seserims kotrynietėms vie-
nuolyną Krakėse 17?,

Laimingesnė tuo atžvilgiu buvo Vilniaus vyskupija. Jau XIII a.
ten darbavosi atskiri pranciškonu ir domininkonų vienuoliju na-
riai. Pastoviai pranciškonai įsikūrė 1312 m., domininkonai 1323 m.
ir šv. Augustino atgailos kanauninkai 1391 m. XV a. įsikūrė dar
4 naujos vienuolijos, XVI a. 3. Vienuolynų XVI a. Vilniaus vysku-
pijoj buvo 34, o juose vienuoliu galėjo būti per 500190. Tiesa,
dalis ju buvo skaudžiai paliesti protestantizmo sukelto religiniu
kovų sūkurio, bet greit atsigavo, ypatingai, kai 1569 m. į Vilniu
atkilo vysk. V. Protasevičiaus parkvieti jėzuitai, uolūs kovotojai
už tikėjimą ir Bažnyčią. Jų ir kitu vienuolijų įkurti vienuolynai
nusagstė visą Vilniaus diecezijos plotą. XVII a. viduryje 1651 m.
Vilniaus vyskupijoj buvo 93 vienuolynai!?!. Vien tik Vilniaus
mieste ju buvo 17. Šis vienuolynu išbujojimas aiškiai parodo kata-
likybės atgimimą ir tuo pačiu vienuolijų, kaip veiksnių, to atgi-
mimo raidoj didžią svarbą.

e) Mokyklos — krašto religinimo veiksnys. — Mūsų svarstomame
laikotarpyje, t. y. XVI-XVII a. pirmoj pusėj nebuvo Lietuvoje
specialios valstybinės įstaigos, kuri būtu tvarkiusi švietimo rei-
prastai prie parapiniu bažnyčių ar vienuolynų ir ju buvo išlaikomos.
Prie Vilniaus katedros jau nuo jos įsteigimo laiku yra buvusi mo-
kykla. Ji buvo praplėsta ir sustiprinta 1452 n. karaliaus Kazimiero
donacija. 1513 m. buvo atidaryta Vilniuje antra mokykla prie šv.
Jono bažnyčios. Žemaičiuose seniausia mokykla buvo prie Var-
niu katedros. 1507 m. buvo įkurta mokykla Tauragėj, 1530 m.
Joniškyje, 1537 m. Jurbarke. Praūžus protestantizmo audrai,
Žemaičiuose 1579 m. dar buvo galima priskaityti apie 20 mokyklu.
Veiklieji potridentinio laikotarpio vyskupai dažnai primindavo ir
ragindavo klebonus rūpintis parapinėmis mokyklomis. Gniezno
arkivyskupas B. Maciejowski savo 1607 m. ganytojiniame laiške
įpareigojo visos savo bažnytinės provincijos, kuriai priklausė taip
pat Vilniaus ir Žemaičiu vyskupijos, dvasiškiją rūpintis parapi-
nėmis mokyklomis. Jis ragino kunigus prie kiekvienos bažny čios
įsteigti mokyklą, kurioje dvasiškis ar kuris kitas mokytojas mokytų
parapiečiu vaikus Pž. Vysk. J. Tiškevičius savo 1646 m. relia-

1 M. WoroNczEwSKIS, ten pat, 147-149 psl.

10 V. GiožiūNAS, Vienuolijos Lietuvoje, žr. Lietuviu Enciklopedija,
XV t., 153 psl.

181 Archivum S. Congregationis S. Concilii, Relaiiones dioecesanae Vil-
nenses anno 1641.

152 J. KURczEwskI, Biskupsiwo Wilenskie, 395 psl.

238 KUN. RAPOLAS KRASAUSKAS 50*

cijoj Apaštalu Sostui pažymi, kad Žemaičių vyskupijoj prie visų
parapiniu bažnyčiu veikia mokyklos !83. Panašiai turėjo būti ir
Vilniaus vyskupijoj. Tose mokyklose buvo mokoma skaityti,
rašyti, skaičiuoti, giedoti ir katekizmo.

Vidurinėms mokykloms pradžią davė jėzuitai, 1570 m. įsteig-
dami Vilniuje kolegiją. Praėjus dešimčiai metų (1580) jie atidarė
kolegiją Polocke, tada priklausiusiam Vilniaus vyskupijai. 1586 m.
pradėjo veikti kolegija Nesvyžiuje. Dar sparčiau didėjo kolegiju
skaičius XVII a. pradžioje. 1615-1616 m. buvo įsteigta ir atidaryta
kolegija Kražiuose (1636 m. joje jau mokėsi virš 100 mokiniu),
1617 m. įkurta kolegija pačiame Vilniaus vyskupijos pakraštyje
— Oršoje, taip pat 1617 m. tokia mokykla pradėjo veikti Smolenske,
1625 m. Gardine, 1631 m. Naugarduke, 1639 m. Vitebske, 1642 m.
Kaune. 1654 m. įsikūrę jėzuitai Pašiaušėje (Šiauliu aps.), 1655 m.
ten atidarė mokykią — kolegiją. Mokiniu joje mokydavosi ne-
daugiau 30. Tai buvo valstiečių ir didikų vaikai iš platesnės apy-
linkės. Ši kolegija buvo tarsi parengiamoji mokykla jaunuoliams,
einantiems paskui i Kražiu kolegiją ar Vilniaus Akademiją. Pašiau-
šės kolegijoje paprastai gyvendavo apie 10 jėzuitų, kartais net
iki 23. Vienas ar du ju būdavo užimti mokykloj, o visi kiti dirb-
davo pastoracinį darbą. Todėl šią kolegiją reikia vertinti daugiau
kaip pastoracinio darbo ir misijinės veiklos centrą. Jėzuitų uolu-
mas apaštalavimo srityje buvo didelis. Jų dėka religinis žmonių
gyvenimas plačioj Pašiaušės apylinkėje atgimė ir suklestėjo 154.

Kaip parapinėse — pradžios mokyklose, taip vidurinėse — jė-
zuitu kolegijose ypatingai buvo daug dėmesio kreipiama į religijos
mokymą, religinį auklėjimą ir religinę praktiką. Religiniu žiniu
mokiniams perteikimą lydėjo pamaldumo pratybos ir dorinio
pajautimo ugdymas. Buvo sudaromos mokiniams dažnos progos
viešai pareikšti savo religinius įsitikinimus, dalyvaujant organi-
zuotai pamaldose, religinėse manifestacijose, religiniuose vaidini-
muose, disputuose, įvairiose šventėse. Ypatingai jėzuitų mokyklose
buvo siekiama jaunimą ne tik išmokslinti, bet ir išugdyti gerais
katalikais, iškalbingais ir karingais katalikybės gynėjais ir jos
skleidėjais. Jėzuitų mokyklose religiniam ugdymui skatinti dar
veikė Marijos sodalicijos, o kitu vienuolijų mokyklose — įvairios

18 Archivum S. Congregationis S. Concilii, Relationes dioecesanae Sa-
mogitienses anno 1646.

14 A. Liumma, Pašiaušės kolegija, žr. Lietuviu Enciklopedija. XXII t., 130-
131 psl.; P. RaBikauUsKaS, 18-j0 Amžiaus Lietuvos Bruožai. Iš Pašiaušės
Jėzuitu Kolegijos Metraščiu žr. Tautos Praeitis, I t., knyga 3, Chicaga 1961,
345-391 psl.

51* KATALIKU BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 239

brolijos. Jos buvo taip pat kuriamos ir parapijose ir į jas buvo
suburiama daug jaunimo ir suaugusiujų. Visų jų veikla buvo reli-
ginio pobūdžio. Visų mokyklų viršūnėj buvo aukštojo mokslo
įstaiga — Vilniaus akademija 185, kuri nuo jos įkūrimo (1579) iki
XVII a. vidurio, t.y. per 70 metu išleido į gyvenimą keliolika
tūkstančių akademinio (tuometiniu mastu) išsilavinimo jaunuoliu,
išauklėtu religinėj dvasioj. Tai buvo milžiniškas veiksnys krašto
religinimui ir katalikybės atgimimui.

Suminėjome pačius svarbiausius veiksnius, lėmusius Lietuvos
religinį atgimimą. Vieni ju veikė netiesioginiai: protestantizmo
suskilimas į įvairiaspalves sektas, Lietuvos didikų atsivertimas ir
valdovu laikysena, kiti tiesioginiai prisidėjo, nešdami katalikybės
atgimimą. Juos mes išrikiavome taip: Popiežiai, nuncijai, episko-
patas ir dvasiškija, vienuolijos, mokyklos — parapinės, vidurinės
arba kolegijos, seminarijos, akademija su savo sodalicijomis ir
brolijomis. Dėka ju visų katalikybė Lietuvoje išėjo iš ūkanų ir
sutemų į saulėtą rytmeti, išaušusi jai XVII a. pirmoj pusėj.

Ku. RapoLAs KRASAUSKAS
Roma

15 P. RABIKAUSKAS, Vilniaus akademija, žr. Lietuviu Enciklopedija,
XXXIV +t., 132-144 psl.

DIE KATHOLISCHE KIRCHE IN LITAUEN IM XVI.-XVII.
JAHRHUNDERT

DIE URSACHEN DES VERFALLS UND DIE FAKTOREN
DES AUFSCHWUNGS

von

RaPoLAas KRASAUSKAS

Zusammenfassung

Das 17. Jahrhundert, und besonders seine erste Halfte, ist fūr die
Kirchengeschichte Litauens von grosser Bedeutung. Es steht zwischen
zwei, fūr den Katholizismus in Litauen sehr gefahrlichen und sein Beste-
hen bedrohenden Zeitriumen als ein helles Zeichen. Der Protestantismus
hat im 16. Jahrhundert den kaum ein Jahrhundert alten Katholizismus
in Litauen, sehr stark erschūttert. Von der Reformationsbewegung
wurde vor allem die litauische Aristokratie berūhrt, die damals einen
grossen Einfluss im Leben des Landes ausgeūbt hat. Viele Adeligen
hatten die katholische Kirche verlassen und sind zum Protestantismus
ūbergegangen.

Die Folge davon war, dass viele katholische Kirchen den Protestan-
ten ūbergeben, die Kirchen ihrer Gūter beraubt und die Untertanen
des betreffenden Herren den neuen Glauben anzunehmen gezwungen
wurden. Das religiose Leben des litauischen Volkes hatte dadurch einen
grossen Schlag erlitten. Der kritischste Zeitpunkt fūr die katholische
Kirche in Litauen sind die Jahre 1550-1565 gewesen; damals hatte
dort der Protestantismus den Hochstand erreicht. Der Kampf, den
die wenigen und armen katholischen Geistlichen und Glaubigen gegen
die reichen, energischen und gebildeten protestantischen Adeligen fūhr-
ten, schien aussichtslos zu sein.

Die katholische Kirche in Litauen hat aber alle drohenden Stūrme
und Gefahren iiberwunden und ist gegen das Ende des 16. Jahrhun-
derts zu neuem religiosen Leben auferstanden. Der Protestantismus
war damit eine der Ursachen, die den Katholiken den Antrieb gegeben
haben, alle Krūfte zu konsolidieren und den Kampf fūr die Erneuerung
der Kirche in Litauen zu fūhren. Es gaben natūrlich auch verschiedene
andere, direkte und indirekte Faktoren, die auf die Restauration des
Katholizismus in Litauen entscheidend einwirkten.

53* KATALIKŲ BAŽNYČIA LIETUVOJE XVI-XVII AMŽIUJE 241

Als indirekte Faktoren haben zu gelten :

1) Die Zersplitterung des Protestantismus in viele, sich einander
bekimpfende Sekten. Das hemmte den Angriffsgeist, verhinderte ver-
sprochene Reformen, erweckte keinen religi6sen Autschwung, fūhrte zu
Anarchie und religiosem Subjektivismus. Der Protestantismus verlor
dadurch seine Anziehungskraft und erleichterte so die Restauration
des Katholizismus in Litauen.

2) Die Rūckehr vieler Adeligen zur Katholisehen Kirche, veran-
lasst durch die Einsicht in die Gefahr des protestantischen Sektierertums.
Mit wahrem Konvertiteneifer propagierten sie den Glauben und bauten
viele neue Kirchen sowie Klėster. So wurden sie, zusammen mit den
treu gebliebenen Glaubigen, ein wichtiger Faktor der Restauration des
Katholizismus in Litauen.

3) Die katholische Haltung der Herrscher in Litauen. Alle Be-
mūhungen der Protestanten, den K6nig Sigismund August fūr den
Protestantismus zu gewinnen, blieben umsonst. Eine noch stūrkere
Stūtze hatte die katholische Kirche an Heinrich von Valois, an dem
toleranten Stefan Batoras, wie auch an dem aus Schweden gekommenen,
aber gut katholisch erzogenen jungen Sigismund Vasa, der sich von
Anfang an um die Erneuerung des Katholizisgmus in Litauen bemūhte.

Die direkten Faktoren, die die Erneuerung des Katholizismus in
Litauen hauptsšchlich forderten, waren : zuerst die Kirche selbst, die
im Konzil von Trient die Erneuerung des kirchlichen Lebens angebahnt
hatte, dann die Papste, die apostolischen Nuntien, der erneuerte litaui-
sche Episkopat und Klerus, die Orden und die religi6sen Genossenschaf-
ten, die Priesterseminarien, Efarr-, Mittel- und Hochschulen mit ihren
Sodalisien und Bruderschaften und vieles andere. Das harmonische
Zusammenwirken aller dieser Faktoren trug weiterhin dazu bei, dass
der Katholizismus in Litauen am Anfang des 17. Jahrhunderts zum
Siege kam und sich zu neuer Blūte entfaltete.

16

VIENUOLIJOS LIETUVOJE
IX-XV AMžŽIAI

Visuose krikščioniškuose kraštuose vienuolijos yra suvaidi-
nusios dideli vaidmeni ir istorijos gyvenimo tekmėje yra įspaudu-
sios gilias žymes. Tokias reikšmingas žymes vienuolijos yra pali-
kusios ir Lietuvoje. Lietuvoje amžiu bėgyje savo vienuolynus ar
bent ryšius su lietuviu kiltimis turėjo šios vienuolijos: augusti-
nijonai, šv. Augustino atgailos kanauninkai, bazilijonai, benedikti-
nai, bonifratrai, cistersai, domininkonai, jėzuitai, kamalduliai, kar-
melitai, kanauninkai regularai, kartūzai, komunistai (Pinske),
pranciškonai — visos keturios šakos: (konventualai, observantai,
reformatai ir kapucinai), misijonieriai — vincentiečiai, paulinai,
pijoriai, rezurekcionistai, rokitai, saleziečiai, teatinai ir trinitoriai.
Nuo vyriškųjų neatsiliko ir moteriškos vienuolijos. Lietuvoje
veikė šios moteru vienuolijos: seserų bazilijonių, benediktiniu,
bernardinių, brigitiečiu, domininkoniu, gailestingųjų, karmeličiu,
kazimieriečių, kotriniečiu, Marijos aplankymo, Nekalto Prasidė-
jimo, marijavičių (Mariae vitae), pranciškoniu, vizitiečių, vincentie-
čių — šaritkų, širdiečių ir šv. Kryžiaus. Jei pridėtume dar vo-
kiečių ordiną, tai istorinėje Lietuvoje yra veikę 27 vyru ir 17 mo-
terų vienuolijų, nekalbant jau apie slaptas moterų kongregacijas,
kurių visai čia nesuminėjau.

Daugelis čia suminėtu vienuolijų turėjo po kelias dešimtis
vienuolynu su keliais šimtais vienuolių, o kelios tik po vieną su
keliolika ar keliom dešimtim vienuoliu. Vienos ju buvo daugiau
reikšmingos, kitos mažiau. Daugelis jų turėjo pradžios, amatų,
namu ruošos, žemės ūkio ar net aukštesniąsias mokyklas, pavyz-
džiui, Vilniaus Akademiją, laboratorijas, observatorijas, botanikos
sodus, šiltadaržius, pavyzdingus ūkius, bibliotekas, gražius vie-
nuolynus ir bažnyčias, kur buvo sutelkta daug vertingų mokslo
veikalu ir meno kūrinių. Turėjo garsiu rašytoju, poetų, moksli-
ninku, dailininku ir švento gyvenimo vienuoliu, kurių garsas yra
pasiekęs net kitus kraštus.

Pradžioje man buvo pasiūlyta daug platesnė tema, būtent:
Vienuoliju reikšmė Lietuvoje. Ją nagrinėjant būtų reikėję sinte-
zėn sutraukti visu vienuolijų istoriją, iškeliant jų reikšmingesnius

244 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 28

darbus nuo pradžios iki mūsų dienų. To nebuvo įmanoma pada-
ryti trumpame pranešime, dėl to pasirinkau trumpesnį laikotarpį
ir savo temą pavadinau Vienuolijos Lietuvoje IX-XV amžiuje,
ir tai daugiausia joje nagrinėju tik vienuoliu veiklą Lietuvos krikš-
čioninimo darbe, visai neliesdamas ju vidinio gyvenimo bei įnašo
į lietuviu kultūrą.

Šiai temai gvildenti pagrindiniai šaltiniai yra įvairios kronikos,
patalpintos Scripiores rerum Prussicarum, Scriptores rerum Livo-
nicarum, Scriptores rerum Polonicarum ir Monumenta Poloniae
Hisiorica rinkiniuose. Kiti oficialūs dokumentai surinkti ir patal-
pinti specifiniuose ir bendruose rinkiniuose: Bullarium Fratrum
Praedicatorum, Bullarium Fratrum Minorum, bei Theiner, Bunge,
Seraphim, Ptašnik ir Lemmens leidiniuose. Literatūros šiuo klau-
simu beveik visai neturime. Lenkiškai ir vokiškai apie atskiras
vienuolijas yra rašę šie autoriai: Lemmens, Kantak, Bogdalski,
Wolynek, Barącz ir kiti. Lietuviškai šį tą galimą rasti Valančiaus,
Ivinskio, Šapokos, Jakšto ir kitų studijose, kur tik praeinamai
paliečiami vienuoliai.

1. PiRMIRJI VIENUOLIŲ SUSITIKIMAI SU LIETUVIAIS

Lietuvos christianizacijos darbe daugiausia pastangų ir rū-
pesčio yra idėję ivairiu vienuolijų vienuoliai. Pats lietuviu ir jiems
giminingų kilčių vardas dažniau istoriniuose šaltiniuose atsiranda
tik vienuoliams susitikus su lietuvių kiltimis. Jų gi visų lanky-
mosi tikslas lietuviu gyvenamose srityse buvo noras pagonis pa-
traukti į krikščionybę.

Prieš vienuoliu įsikūrimą Lietuvoje, jie įsteigė savo misijas
kaimyniniuose kraštuose ir iš ju tiesioginiai ar netiesioginiai pra-
dėjo veikti Lietuvoje. Tokia padėtis tęsėsi nuo 831 iki 1387 m.,
dėl to čia reikia kalbėti apie vienuolius kaimyniniuose kraštuose.

1. Bandymai atversti kuršius, prūsus ir jotvingius. — Pirmieji
kuršių, prūsų ir jotvingių misininkai buvo benediktinai. Yra
tvirtinama, kad Danijos ir Švedijos apaštalas, šv. Ansgaras (801-
865), benediktinas, popiežiaus Grigaliaus IV 831 m. paskirtas
Hamburgo ir Bremeno arkivyskupu ir šiaurės kraštu vikaru, buvo
atvykęs i Kuršą ir jame skelbęs Kristaus mokslą !. Nežinia, kuo
remiantis Lietuviu Enciklopedijoje tiesiog sakoma, kad jis Kurše
įkūręs Pilteno vyskupiją ž.

1 RruaBERTAS, Vita S. Anscarii, 1864 et 1884 (Scrip. ver. Suecicarum, II).
* Lietuviu Enciklopedija, I (1953), 195 psl.

3* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 245

Vėliau, X amžiaus gale, Pragos arkivyskupas Adalbertas-Vai-
tiekus su benediktinų ordino broliais atvyko krikštyti Priegliaus
upės žiotyse gyvenančių prūsų. Prūsuose misiju darbas jiems ne-
sisekė, greičiausia dėl to, kad jie nemokėjo kalbos ir nepažinojo
krašto papročiu. Negana to, jie buvo apsistoję šventame miške,
kur joks svetimšalis negalėjo įžengti. Tai patyrę, prūsai užpuolė
Adalbertą ir du jo palydovu 997 m. balandžio 23 d. ir nužudė. Apie
tai patyręs mozūrų kunigaikštis Boleslovas išpirko kankinių kūnus,
o Bažnyčia Adalbertą paskelbė šventuoju 3.

Adalbertui žuvus, misijoms į jotvingiu kraštą 1008 m. su 18
reformuotų benediktinu-kamaldulu išvyko Bonifacas-Bruno. Mi-
siju darbe, deja, ir ši ekspedicija neturėjo pasisekimo. Pagaliau,
ir Bonifacas-Bruno, kaip ir Adalbertas, su visais misininkais 1009 m.
vasario 14 d. netoli Prūsijos sienos buvo jotvingių užpultas ir
nužudytas*. Tada kankinių kūnus vėl išpirko Mozūrų kunigaikštis
Boleslovas, o Bažnyčia Bonifacą-Bruno paskelbė šventuoju *.

2. Augustinijonai ir cistersai Livonijos misijose. — Antroje
XII amž. pusėje vokiečiu pirkliai Dauguvos upe pradėjo į rytus
gabenti savo prekes. Tada jie Dauguvos krantuose įkūrė pasto-
vių stočių ir miestelių. Su pirkliais atvykdavo čia ir vienas kitas
kunigas vienuolis ir, aptarnaudamas vokiečius, bandė krikštyti
livius ir latvius. Tie vienuoliai buvo augustinijonai ir cistersai.
Pirmas toks žinomas misininkas buvo Mainhardas, augustinijo-
nas, atvykęs iš Segebergo, Holsteine, vienuolyno. Čia jam pavyko
susiartinti su vietiniais gyventojais ir 1184 m., pakrikštijus ne-
maža lybiu, Ikškilėje pastatyti bažnyčią“. Kai 1185 m. lietuviai
užpuolė Livoniją ir daug lybiu išsivarė nelaisvėn, tai Mainhardas
jų apgynimui pastatė Ikškilės ir Holomės pilis. Už tai ji 1186 m.
Bremeno arkivyskupas pakonsekravo Livonijos vyskupu. Misiju
darbe jis naudojosi augustinijonų ir kitų kunigu pagalba. Didesnio
pasisekimo jis neturėjo, nes lybiai, aplinkybiu verčiami, priimdavo
krikštą, o paskui vėl atkrisdavo pagonybėn. Vieną kartą jis net
norėjo apleisti Livoniją, bet lybiu prašomas ir popiežiaus patartas,
pasiliko ir čia besidarbuodamas 1196 m. mirė 7.

2 H. G. VorcER, Adalberti von Prag, Westland-Berlin, 1898.

* W. MEvszTrowicz, Szkice o šwietym Brunie-Bonifjacym, žr. Sacrum
Poloniae Millennium, V t., 495 ir sek. psl.

5 Annales Ruedlinburgenses, žr. Monumenta Germaniae Historica, Scrip-
tores, III t., Hannoveris, 1839, 80 psl.; KARKOWSEI, Sw. Bruno Kwerjuriu,
Poznanė, 1819.

* Henrici Chronicon Livoniae, Hannover, 1955, 2 nr. et in nota 9.
Ykescola, Uxkūl, Ikškilė 25 kilometrai nuo Rygos einant į Dauguvos
aukštupi.

*" Henrici Chronicon Livoniae, T ir sek. psl. L. ARBuUsow. Meinhard

246 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIUŪNAS, O.F.M. 4*

Misiju darbe Mainhardas turėjo veiklų pagelbininką cistersų
vienuolį Teodoriką, kuris darbavosi tarp lybiu Toreidoje (1191-
1219). Pradžioje Teodorikas turėjo labai sunkiu dienu. Kartą
pagonys dėl potvynio nelaimiu norėjo ji net savo dievams paaukoti,
bet, metę burtą, rado jį nekaltu ir paleido. Padėjo jam ir gydymo
dovana, nes pagydęs du vyru ir vieną moteri isigijo pagonių pasi-
tikėjimą ir jie, jo raginami, pradėjo krikštytis. Kai jau abu su
Mainhardu buvo pakrikštiję daugeli pagoniu, tai jiedu nutarė
atsiklausti Romos, ką toliau turi daryti. Tada Teodorikas nuvyko
pas popiežių Celestiną III (1191-1198), kuris liepė neapleisti tikin-
čiujų ir pirmą kartą suteikė atlaidus vykstantiems ginti ir platinti
krikščionių tikėjimo Livonijoje 3. Grįžęs iš Romos, jis vėl su kitais
cistersais ir augustinijonais darbavosi Livonijoje.

Mainhardui mirus, Ikškilės vyskupu Livonijoje buvo paskirtas
Luccumo cistersų abatas Bartoldas, kuris, tik Bremeno arkivyskupui
prašant, sutiko būti pagonių ganytoju ir, atvykęs į Ikškilę, tikėjosi
dovanomis patraukti pagonis, bet viskas veltui. Tada, matyda-
mas sau, kunigams ir tikintiesiems ruošiamą pražūti, sugrižo
į Saksoniją ir iš ten apie Livonijos padėtį pranešė popiežiui. Tai
patyręs, popiežius leido rinkti kariuomenę ir, einantiems į kryžiaus
karą Livonijoje, vėl suteikė atlaidus. Taip jis Vokietijoje surinkęs
kariuomenę su cistersais, augustinijonais ir pasauliečiais kunigais
1198 m. atvyko į Rygą, bet kovos sąmyšyje tais pačiais metais
liepos 24 d. žuvo ?.

Trečiuoju Livonijos vyskupu buvo Albertas iš Bux-Hoeven-
deno, Bremeno kanauninkas (1198-1229)1!0. Jis taip pat turėjo
kovoti su pagonimis gindamas pilis ir bažnyčias. Nežiūrint to,
jis buvo laimingesnis už pirmuosius ganytojus, nes krikščionių
valdovų ir kalavijuočių ordino pagelba jis apgynė bažnyčias ir
pilis ir užkariavo lybius, latvius ir estus !. Pagaliau, jis pastatė
Rygos miestą ir daugeli kitų miestų ir pilių. Tada jis, jau be di-
desnio pavojaus, galėjo krikštyti pagonis !*,

Pats nebūdamas vienuoliu, naudojosi vienuolių pagelba. Jau
minėtąjį cistersą Teodoriką 1200 m. ir jis, kaip anksčiau Mainhar-
das, siuntė į Romą su prašymu, kad popiežius ragintų krikščionis
Bischof der Liven, 1186-1196, žr. Baliische Monatshefie, 1939, I, 3-6 psl. ;
Lietuviu Enciklopedija, XVIII (1959), 142 psl.

* Henrici Chronicon Livoniae, 4 ir sek. psl.

* Ten pat, 8-11 psl.; Lietuviu Enciklopedija, II (1954), 437 ir sek.
psl.; K. EuBEL Hierarchia Catholica I t., Miūnsteris, 1918, 420 in sek. psl.

10 Henrici Chronicon Livoniae, 12 psl.; C. EuBEL, Hierarchia Catholica,
I t., 420 psl.

uC. EumEL, Hierarchia Catholica, I t., 420 pasl.

3 Henrici Chronicon Livoniae, 12 psl. et passim.

5* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 247

i kryžiaus karą Livonijoje. To paties Teodoriko padedamas,
(1202-1204) jis įkūrė ir karišką kalavijuočių vienuoliją, kuri vadi-
nosi Ordo Fratrum Militiae Chrisi 4. Negana to, būdamas Romoje,
Teodorikas iš Inocento III išprašė bulę, kuria popiežius 1200 m.
balandžio mėnesi cistersų ordino abatams ir vienuoliams įsakė
vykti i Livonijos misijas, jei juos Rygos vyskupas pakviestų 5.
Reikia manyti, kad šis popiežiaus įsakymas turėjo įtakos, ir bent
keliolika cistersu atvyko į Livoniją. Taip verčia manyti sekančiu
metu įvykiai, nes vyskupas Albertas 1202 m. Dauguvos žiočiu
saloje, Daugargryvoje, pastatė cistersu vienuolyną ir jo abatu pa-
konsekravo pati Teudoriką “. Pati abatija, tarsi pilis strateginėje
vietoje pastatyta, atvykstantiems į Livonijos kryžiaus karus rite-
riams buvo pirmoji sustojimo vieta. Čia ir 1205 m. Rygos vysku-
pas, parsigabenęs iš Vokietijos daug piligrimu, tarėsi, kas toliau
darytina !*,

Atsitikdavo, kad vyskupas Albertas net su kariuomene sius-
davo abatą Teodoriką krikštyti pagonių. Antai, 1208 m. jis jį
ir augustinijonu prepozitą Engelbertą pasiuntė su kariuomene į
sėliu kraštą. Sėliu pilis buvo paimta ir jos bokšte iškelta Marijos
vėliava. Nugalėję pagonis, abu cistersu ir augustinijonu viršinin-
kai su kitais kunigais mokė juos tikėjimo tiesu ir krikštijo. Paskui
švęstu vandeniu pašlakstę pilį, patenkinti sėliu atsivertimu, grįžo
į Rygą 8. Pagaliau Teodorikas, popiežiui leidžiant, 1211 m, buvo
pakonsekruotas Estijos vyskupu !?, o jo vieton Daugavgryvos (Dūna-

3 « Episcopus autem sciens Lyvonum maliciam et videns se sine auxi-
lio peregrinorum in gente illa non posse proficere fratrem Theudoricum de
Thoreida pro litteris expeditionis Romam mittit. Gui negotium sibi com-
missum sanetissimo pape Innocentio revelans litteras ab eo prenominatas
et benigne porrectas optinuit» (Henrici Chronicon Livoniae, 14 psl.).

4 4 Eodem tempore previdens idem frater Theudoricus perfidiam Lyvo-
num et multitudini paganorum non posse resistere metuens, et ideo ad
multiplicandum numerum fidelium et ad conservandam in gentibus ccele-
siam fratres guosdam militiae Christi instituit, guibus dominus papa Inno-
centius regulam Templariorum commisit et signum in veste ferendum de-
dit, scilicet gladium et crucem, et sub obedientia sui episcopi esso man-
davit », (Henrici Chronicon Livoniae, 18 psl.).

5 A. THEINER, Vetera Monumenta Slavorum meridionalium historiam
iilusirantia, I t., Romae 1863; A. PorrHAST, Regesta Pontificum Romano-
rum, I t., Berlynas, 1874, 96 psl., 1026 nr.

1 4 Claustrum guogue Cysterciensium monachorum in ore Dune constru-
xit, guod claustrum Dunemunde vel Montem sancti Nicolai appelavit.
Cui cenobio cooperatorem suum in evangelio, fratrem Theudoricum de
Thoreida abbatem consecravit», (Henrici Chronicon Livoniae, 17 psl., 3 nr.).

*7 Ten pat, 29 psl., 7 nr.

19 Ten pat, 53 psl., 6 ir sek. nr.

19 Ten pat, 92 psl., 4 nr.; K. EuBEL, Hierarchia Catholica, I t., 472 psl.

248 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 6*

mindės) abatu paskirtas Bernardas iš Lippijos*?. Rūpindamasis
estu atsivertimu, Teodorikas i Sakalos pili pasiuntė kun. Sala-
moną, bet ji kartu, su vertėjais 1212 m. pagonys nužudė *!,
Tuo pačiu metu, Livonijos misijose besidarbuodami, žuvo ir du
cistersai Fridrikas ir Segehardas *ž.

Teudorikas su Rygos vyskupu Albertu dalyvavo ir Laterano
susirinkime (1215), kur susirinkimo tėvams išdėstė sunkią Livo-
nijos tikinčiųju padėtį. Jų balsas neliko be pasekmiu, nes baigiantis
susirinkimui popiežius leido jiems sakyti pamokslus ir rinkti rite-
rius kovai su pagonimis ir vykstantiems į Livoniją vėl suteikė
atlaidus. Grįžęs iš Romos, vyskupas Teodorikas gražiai darbavosi
tarp estu, bet 1219 m. buvo atsimetėliu nužudytas. Žuvus ilga-
mečiui Livonijos ir Estijos misininkui cistersui, toliau jo darbą
tęsė kiti jo ordino vienuoliai *3.

Vyskupas Albertas naudojosi ir augustinijonų pagelba. Du
augustinijonai Engelbertas ir Alebrandas buvo paties vyskupo
broliai. Augustinijonams jau pirmasis vyskupas Mainhardas buvo
įkūręs vienuolyną prie Ikškilės parapijos, o Albertas 1201 m. jį
perkėlė i Rygą, pavesdamas jį su katedra ir visa Livonija Dievo
Motinos garbei *. Šis Rygos augustinijonu vienuolynas buvo labai
reikšmingas, nes, popiežiui leidžiant, minėtasis Teodorikas 1202 m.,
grįždamas iš Romos, į čia parsivedė Engelbertą, Alabrandą ir kitus
augustinijonus, kurie paskui sėkmingai darbavosi Livonijos misi-
jose“. Apie Engelbertą žinome, kad jis, jau tapęs šv. Marijos
augustinijonu vienuolyno prepozitu, 1206 m. priėmė Danijos arki-
vyskupą Andriejų ir vyskupą Mikalojų atvykusius į Rygą po Ezelio

20 Henrici Chronicon Livoniae, 92 psl., 4 nr.

21 Ten pat, 99 psl., 9 nr.

22 Ten pat, 121 psl., 8 nr.; 157 psl, 4 nr.

= Ten pat, 127 ir sek. psl., 5 nr.; 132 psl., 7 nr.; 155 psl., 2 nr.

* „ Post cuius discessu frater eius Engelbertus ... Cuius vitam et ordi-
nem approbantes non longo transacto tempore fratres de conventu beate
Virginis Marie in Riga ipsum in prepositum eligunt, guia ex eodem ordine
de cenobio Sigebergensi bone memorie Maynardus, primus Lyvonum episco-
pus, est electus, gui eos sibi conformare volens conventum ipsorum in
parochia Ykescola primus instituerat. Guem tamen conventum regularium
et episcopalem sedem postea Albertus episcopus de Ykescola in Rigam
tertio suae consecrationis anno (1201) transtulit et cathedram episcopalem
cum tota Lyvonia beatissime Dei genitricis Mariae honori deputavit ».
Henrici Chronicon Livoniae, 1T psl., 3 nr.

* « Post cuius discessum frater eius Engelbertus, homo religiosus, de
Novo Monasterio vocatus Rigam cum primis venit civibus et e0 coope-
rante, gui dat verbum ewangelizantibus, Christi nomen dilatare cepit in
gentibus cum fratre Theudorico de Thoreida et Alabrando et ceteris fra-
tribus in Lyvonia sub religione viventibus ». Henrici Chronicon Livoniae,
17 psl., 2 nr.

7* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 249

salos pagoniu krikšto. Tais pačiais metais jis išsiuntė augustini-
jonus su kitais kunigais krikštyti lybiu, torediečiu, vendu ir in-
durmiu, kurie ten nuvykę daug pagonių pakrikštijo ir kelias para-
pijas ikūrė?*. Augustinijonai misijas tęsė ir toliau. Antai, 1208 m.
augustinijonas Alebrandas pakrikštijo Jumeros pagonis*'. Kitas
augustinijonas iš Segebergo vienuolyno, taip pat Rygos vyskupo
Alberto brolis Rotomaras Hermanas 1219 ar 1224 m. tapo Dorpato
vyskupu *8. Atrodo, kad ir augustinijonai Livonijoje yra turėję
kankinių 2?,

8. Cistersų misijos Prūsijoje. — Dar XII amžiaus gale prūsų
atsivertimu ėmė rūpintis cistersų ordino vienuoliai, kurie tarp
Oderio ir Vyslos upiu jau buvo ikūrę Vagrovico (1143), Doberano
(1171), Kolbatzo (1175) ir Olivos (1186) abatijas??. Šiu abatiju
vienuoliai pradėjo dirbti misijų darbą Prūsuose. Žinoma, kad
pirmaisiais XIII amž. metais Lekene (Lehnin 1183) abatas *! lan-
kėsi Prūsuose, kad išvaduotu nelaisvėn paimtus savo brolius.
Krašto valdovas jį maloniai priėmė, paleido brolius ir parodė Adal-
berto kapą *?. Tuo susižavėjęs, abatas sumanė imtis misiju darbo
ir paprašė pagelbininkų. Popiežius Inocentas III 1206 m. spalių
26 d. suteikė jam plačias teises ir leido misijų darbui pasiimti
cistersu ir kitu kunigų“. Cistersų pastangos neliko be vaisių, nes
tas pats popiežius 1210 m. rugsėjo 4 d. Gniezno arkivyskupui rašė,
kad jo leidimu Prūsijoje besidarbuoją cistersai Kristijonas, Pily-
pas ir kiti, kaip jie jam atvykę pranešė, turėjo pasisekimo. Popie-
žius ragina arkivyskupą padėti misininkams ir isako aprūpinti
neofitus sakramentais, iki ten bus įkurta vyskupija **.

Taip jiems Prūsijoje ir Pamaryje besidarbuojant, atsirado
kliūčių iš cistersų viršininku pusės, kurie misininkus pradėjo lai-
kyti beprasmiais klajokliais ir ėmė juos varžyti. Tai patyręs, Ino-

2 Ten pat, 43 ir sek. psl., 13 nr.

27 Ten pat, 55 psl., 7 nr.

28 Ten pat, 28 psl., 5 nr. ir 5 išnaša; K. EuBEL, Hierarchia Catholica,
I t., 472 psl. ir 1 išnaša.

22? Henrici Chronicon Livoniae, 23 psl., 6 nr.; 37 psl., 8 nr.

30 CoLoMBOo SPanR, Cistercensi, žr. Enciclopedia Cattolica, III (1949),
1740 skiltis, žemėlapis.

"1 Ten pat.

32 Parodė tik vietą, kur pradžioje buvo palaidotas Adalbertas. Jo
kūnas netrukus po mirties buvo pargabentas ir Gniezno katedroje palai-
dotas. PairLIPPI, Preussisches Urkundenbuch, I t., Aalen, 1961, 1 sąs. 2-3
psl., 4 nr. ir 1 išnaša.

33 Ten pat.

a Ten pat, psl. 4, 5 nr.; PoTTHAST, Regesia Pontificum Romanorum,

I t., 351 psl., nr. 4074.

250 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 8*

centas III 1212 m. rugpiūčio 10 d. parašė generalinei cistersu
kapitulai, įsakydamas nevarginti pavyzdingų misininkų ir kitus,
norinčius išvykti į misijas, leisti *. Kapitula 1213 m. šį reikalą
sutvarkyti pavedė Morimondo abatui taip, kad popiežius būtu
patenkintas ir ordino drausmė nenukentėtų 38.

Norėdamas Bažnyčios hierarchams parodyti savo darbo vaisius,
Kristijonas 1215 m. į Laterano susirinkimą nusivežė ir Romoje
pakrikštijo du Prūsų kunigaikščiu. Ta proga popiežius paskyrė
ji Prūsijos vyskupu, o du naujai apsikrikštiję prūsai Paulius Sur-
vabuno ir Pilypas Varpoda apdovanojo vyskupą žemėmis37. Be
to, popiežius paragino Kališo kunigaikšti Vladislovą, kad jis aprū-
pintu vyskupą ir jo brolius. Tada kunigaikštis 1216-1217 pado-
vanojo Čekovo vilą *8, kuri laikoma pirmąja Kristijono reziden-
cija 39.

Neilgai Kristijonas ir cistersai tesidžiaugė savo darbo vaisiais.
Vos jam grįžus iš Romos, prūsai užpuolė ju misijas ir sunaikino
įkurtą krikščioniu bendruomenę. Tai turėjo įvykti 1216 m. gale,
nes popiežius Honorijus III 1217 m. kovo 3 d. Kristijonui leidžia
krikščioniu pagalba ginti neofitus ir, einantiems kovoti su pago-
nimis, suteikia Jeruzalės piligrimų atlaidus *?. Prūsijos krikščio-
nims ginti tas pats popiežius 1218 m. balandžio 16 d. Gniezno arki-
vyskupui liepia panaudoti net tuos riterius, kurie yra pasižadėję
ginti Šv. Žemę *!,

Kovoje su pagonimis, Honorijus III stipriai rėmė Kristijono
pastangas: 1218 m. gegužės 5 d. jis jam leido Prūsijos misijoms
rinkti aukas“, Lenkijos ir Pamario tikinčiuosius, negalinčius
vykti i Šv. Žemę, ragino ginti krikščionis Prūsijoje **. Tą patį įsakė
ir Mainzo tikintiesiems **. Riteriai buvo atleisti nuo įžadų vykti

3 PaiLiPrI. Preussisches Urkundenbuch, I t., 1 sąs., 5-6 psl., 6 nr.;
PozrHasT, Regesia Pontificum Romanorum, I t., 395 psl., 4573 nr.

3 PHILIPPI, Preussisches Urkundenbuch, I t., 1 sąs., 6 psl., 8 nr.

37 A, Šapoka, Lietuvos istorija, Fellbach 1950, 43; PairiPPI, Preussi-
sches Urkundenbuch, T psl., 9-10 nr.

3 PHILIPPI, Preussisches Urkundenbuch, I t., 1 sąs., 8-9 psl., 12 nr.;
10 psl., 14 nr.

3 H. Scgmauca, Christian von Preussen, žr. Lexikon fur Theologie und
Kirche, II, (1958), 1123-1124 skilt.

10 PEaILIPPI, Preussisches Urkundenbuch, I t., 1 sąs., 11 psl., 15 nr.;
PorTaasT, Regesta Pontificum Romanorum, 482 psl., 5481 nr.

*1 PHILIPPI, Preussisches Urkundenbuch, I t., 1 sąs., 11-12 psl., 16 nr.

1 Ten pat, I t., 1 sąs., 13 psl., 17 nr.; 16 psl., 22 nr.

3 Ten pat, I t., 1 sąs., 14-15 psl., 21 nr.; A. TaEINER, Vetera Monu-
menta Poloniae et Lithuaniae gentiumgue fimtimarum historiam ilustrantia,
I t., Roma 1860, 4 psl., 10 nr.

“* PaitiPPI, Preussisches Urkundenbuch, I t., 1 sąs., 15-16 psl., 21 nr.

9 VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 251

i Šv. Žemę, jei pasižadėjo ginti Prūsijos krikščionis. Šios rūšies
raštu — cistersų misijoms paremti — jis buvo davęs ir daugiau 9.

Iš antros pusės, cistersai nuoširdžiai dirbo misijų darbą. Jie
informavo popiežių apie blogus prūsų papročius, kad jie žudydavo
mažas mergaites, kad savo dukteris pardavinėdavo vyrams, kad
gyveno daugpatystėje. Popiežius, apie tai patyręs, įspėjo neofitus,
kad taip nesielgtu““. Jie rūpinosi ir krašto gerove, atpirkinėjo
tėvų žŽudomas mergaites, steigė mokyklas ir kėlė krašto kultūrą **.
Jie rūpinosi, kad neofitai nebūtu krikščioniu valdovu skriaudžia-
mi“, kad į kryžiaus karus atvykusieji neplėštų krašto“?, kad
tikintieji pakankamai turėtų kunigu, vyskupu ir bažnyčių ?9,

Kai vyskupas Kristijonas, po krikščionių bendruomenės sunai-
kinimo, neteko dovanotų žemių Prūsų krašte, tai popiežius leido
jam ju įsigyti kitose vyskupijose, atleisdamas jį nuo dešimtinės
mokesčiu?! ir ragino krikščionių valdovus aprūpinti vyskupą,
Tada Mozūrų kunigaikštis Konradas jam padovanojo Kulmo sritį 82,
kur vyskupas jau pastoviai įsikūrė.

4. Vokiečiu ordino isikūrimas baltu kraštuose. — Kadangi
prūsai ir toliau užpuldinėjo misijų stotis, Kulmą ir pačią Mozū-
riją, tai vyskupas Kristijonas ir Mozūrų kunigaikštis Konradas,
Livonijos vyskupu pavyzdžiu, įkūrė vyskupui priklausantį mili-
tarinį ordiną, kurį jiedu 1228 m. gausiai žemėmis apdovanojo ir
kuris nuo savo gyvenamosios vietos gavo Dobrynės ordino vardą 53,
Jo uždavinys buvo ginti vyskupą ir tikinčiuosius nuo prūsų užpul-
dinėjimu. Tiesa, anot S. Sužiedėlio, kad Kristus sudraudė Petrą,
norėjusi jį ginti kalaviju Alyvu darže, ir taip pat tiesa, kad Kris-
taus mokslo priėmimas yra laisvos valios veiksmas *!, bet ano meto
tikintieji ir teologai manė, jog nuo netikinčiųjų užpuolimu ne tik

*“* A. TakINER, Vetera Monumenta Poloniae et Lithuaniae, I t., 6 psl.,
14 nr.; 12-13 psl., 26 nr.; 13 psl., 27 nr.

*“ PaiLIPPI, Preussisches Urkundenbuch, I t., 1 sąs., 9 psl., 13 nr.;
20-21 psl., 29 nr.; PorTHasT, Regesia Pontificum Romanorum, I t., 509 psl.,
5792 nr.

*? PRILIPPI, Preussisches Urkundenbuch, I t.. 1 sąs., 20 psl., 29 nr.

* Ten pat, 6 psl., 7 nr.

** Ten pat, 22 psl., 31 nr.

50 Ten pat, 13 psl., 18 nr.; 14 psl., 19 nr.

* Ten pat, 19 psl., 27 nr.

> Ten pat, 22 psl., 32 nr.; 27 psl., 41 nr.

5 Ten pat, 48-49 psl., 66 nr.; 49-50 psl., 67 nr.; 50-51 psl., 68 nr.;
51 psl., 69 nr.; 51-52 psl., 70 nr.

* Kryžius ir kalavijas, žr. Šv. Pranciškaus Varpelis, 1957, 196 psl.,
7 nr.

252 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 10*

reikėjo gintis, bet ir juos pavergti, žinoma, ne tam, kad juos prie-
varta pakrikštytų, bet kad lengviau galėtų atversti 53.

Prūsijos pašonėje ikurtas Dobrynės ordinas buvo persilpnas
ir prūsu iveikti jis nebeistengė, dėl to Kristijonas ir Konradas
sumanė parsikviesti iš Šv. Žemės mahometonu išstumtą vokiečiu
ordiną. Ordino vadovybė, gavusi pakvietimą, ji mielai priėmė.
Dar 1230 m. kunigaikštis Konradas pirmuosius jo riterius įkurdino
Niešavos pilyje, iš kur jis pradėjo savo žygius į Prūsiją. Netrukus
1235 m. prie jo prisijungė Dobrynės ordinas, o 1237 ir Livonijos
kalavijuočiai. Taip nuo 1237 m. Pabaltyje veikė tik vienas vo-
kiečių ordinas *.

Šie kariški ordinai buvo įkurti tam, kad gintų misininkus ir
tikinčiuosius nuo pagoniu, bet vokiečiu ordinas, apjungęs kitus,
sumanė įkurti savo valstybę. Tuo tikslu jis panaudojo ir impe-
ratoriaus autoritetą. Popiežius, ordino prašomas, skelbė kryžiaus
karus kieto sprando pagonims sudrausti'', o ordinas, surinkęs
kariuomenę, stengėsi užgrobti vis daugiau pagoniu žemių, kurias iš
anksto jam buvo dovanojęs imperatorius Fridrikas II 58. Taip
kariaudamas, jis greitai pavergė prūsus ir latvius, bet su lietuviais
jam nesisekė. Apie šio kariško vienuoliu ordino siekius, karus,
laimėjimus ir pralaimėjimus mes žinome iš istorijos vadovėliu
ir Z. Ivinskio??, J. Jakšto“, A. Kučinsko“! ir mano studiju **,
dėl to čia apie tai nekalbėsime. Pasakysiu tik tiek, kad jis daug

5 S. Tuomas AgUINAS, Summa Theologiae, 2a, 2ae, gu. 10, a. 8; J.
STAKAUSKAS, Lietuva ir Vakaru Europa XIII-me amžiuje, Kaunas, 1934,
36 ir sek. psl.

5 V. GiDžIŪNAS, Vokiečių ordino politika ir jos priešai Pabaltijy, ata-
paudas iš žurnalo Karys, 1965, 3 nr.

5 V. GipžiūNAS, De missionibus Frairum Minorum in Lituania (sacc.
XIII et XIV), Florencija, 1950, 5 ir sek. psl.

58 4 Nos... concedentes et confirmantes eidem magistro, successoribus
eius et domui suae in perpetuum omnes terras, guas in partibus Curoniae,
Letowiae et Semigalliae, Deo faciente conguiret ». F. G. BuUNGE, Liv-, Est-
und Kurlūndisches Urkundenbuch, I t., Talinas, 1852, 242 psl., 185 nr.;
H. PaszkIEwIcZ, Regesta Lithuaniae ab origine usgue ad M. Ducatus cum
regno Poloniae unionem, I t., Varšuva, 1930, 41 psl., 207 nr.

Z. IviNskKIS, Krikščionybės kelias Lietuvon, žr. Tiesos Kelias, 1938,
275 psl.; Krikščioniškosios Vakaru Europos santykiai su pagoniškąja Lie-
tuva, žr. Athenaeum, IV t., 1933, 135-144 psl.; Kovos bruožai dėl žemaičių,
žr. Athenaeum, 1935.

9 J. JakšTAS, Vokiečiu ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu,
žr. Senovė, 1935-1936.

1 A. Kučinskas, Kęstutis Lietuviu tautos gynėjas, Marijampolė, 1938.

* V. GiožiūNAS, De missionibus Frairum Minorum in Lituania ir
Vokiečiu ordino politika ir jos priešai Pabaliijy, atspaudas iš žurnalo Ka-
rys, 1965, 3 nr.

11* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 253

kraujo praliejęs ir prūsus bei latvius pakrikštijęs, pats atkrisdamas
nuo Bažnyčios ir juos patraukė protestantizman. Jo reikšmė Lie-
tuvai yra daugiau negatyvinio pobūdžio. Jo vardą ištarus ir
dabar dar suskauda lietuvio širdis.

5. Pranciškonai ir domininkonai Livonijos ir Prūsijos misijose.
— Iki XIII amžiaus vidurio Livonijos ir Prūsijos misijose dirbo
kontempliatyvių ordinų vienuoliai augustinijonai ir cistersai. Pir-
mieji turėjo savo vienuolyną Rygoje (1201), o antrieji turėjo jau
minėtus vienuolynus šalia Prūsijos ir Livonijoje Rygoje (1202)
ir Falkenau (1234) 93, bet dėl savo prigimties nuolatiniu misijų darbu
užsiimti negalėjo. Dėl to XIII amžiaus pradžioje, isikūrus elge-
taujantiems pranciškonu ir domininkonų ordinams, ju nariai grei-
tai pasiekė Livonijos, Prūsijos ir Lietuvos misijas.

Pranciškonų ir domininkonu įsikūrimui baltu kraštuose daug
padėjo popiežiaus legato Vilhelmo iš Modenos kartuzo palankumas.
Jis jau buvo patyręs, koki didelį vaidmenį Bažnyčios gyvenime ir
misijose vaidino šie du ordinai. Dėl to, tvarkydamas Prūsijos, Li-
vonijos ir Lietuvos bažnytinius reikalus ir nustatinėdamas vysku-
piju ribas, vyskupams ir vokiečių ordinui patarė juos pasikviesti *.
Šia proga čia reikia priminti, kad jis, nustatinėdamas Kuršo ir
Žemgalos vyskupijų ribas, Kuršo vyskupijai priskyrė didelę dalį
Žemaitijos, o Žemgalos vyskupijai visą likusią etnografinę Lie-
tuvą 6,

Taip tuomet legatui patariant, greitai buvo įkurdinti domi-
ninkonai Dancige (1227), Kulme (1233), Elbinge (1238), Rygoje
(1234), Dorpate (1238) ir Revaly (1246)*, o pranciškonai Rygoje
(1238), Torunėje (1239), Kulme (1258), Neuenburge (1284) ir Brauns-
berge (1296)“7. Vėliau buvo įkurta ir daugiau vienuolynų, bet jie
baltu misijose nesuvaidino tokio vaidmens kaip pirmieji.

6. Elgetaujantieji vienuoliai Lietuvos misijose. — Elgetaujan-
tieji vienuoliai apie lietuvius, kaip kieto sprando pagonis, išgirdo

** CoLoMBO SPAHR, Cisiercensi, žr. Enciclopedia Cattolica, III (1949),
1740 skiltis.

“ Enciclopedia Cattolica, VI, 1260; G. von WALTAER-WITTENHEIM,
Die Dominikaner in Livland im Mittelalier, Roma, 1938.

“ J. STAKAUSKAS, Lietuva ir Vakaru Europa, 99 s.

“6 A. WaLz, Compendium historiae ordinis praedicatorum, Romae 1958,
153, 155; W. Rora, Die Dominikaner und Franziskaner im Deutsch-Ordena-
land Preussen bis zum Jahre 1466, Karaliaučius, 1918.

“7 L. LEMMENS, Die Observanien-Kusiodie Livland und Preussen, Dūssel-
dorf, 1912; Die Kustodie Preussen, Dūsseldorf, 1913: V. GipžiūNAS, De
FPratribus Minoribus in Lithuania, Roma, 1950, 7 ir sek. psl.

254 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 12*

gana anksti iš Prūsijos, Livonijos ir Lenkijos vyskupų, o ypatingai
iš vokiečių ordino, kuris, popiežiui leidžiant, visoje Vakarų Euro-
poje rinko karius kryžiaus žygiams prieš lietuvius. Antai, anglų
pranciškonas, garsus mokslininkas Rugerijus Bakonas (1214-1294)
išgirdęs, kad rytiniame Baltijos jūros pakrašty dar XIII amžiaus
vidury gyveno pagonys, stebėjosi. Neilgai teko jiems stebėtis,
greitai patys turėjo imtis darbo. Popiežius Grigalius IX 1230
m. rugsėjo 13 d. įsakė domininkonams skelbti kryžiaus karą prieš
lietuvius germaniškuose kraštuose. Pranciškonams gi pirmas toks
įsakymas buvo duotas tik 1255 m. Vėliau lenkų kunigaikščių ir
vokiečių ordino žygiams prieš pagonis paremti, pranciškonams ir
domininkonams kryžiaus karus skelbti isakinėjo Aleksandras IV
(1254-1261), Urbonas IV (1261-1264) ir Klemensas IV (1265-
1268). Po Klemenso IV mirties panašūs kryžiaus karai, pačių
popiežiu įsakymu, jau nebuvo skelbiami, matyt, popiežiai jau su-
prato vokiečių ordino politiką ir tokiu kryžiaus karu prieš pagonis
nebeskelbė **,

Pradžioje Livonijoje ir Prūsijoje isikūrę pranciškonai ir domi-
ninkonai nesusiorientavo padėtyje, nes jie aklai sekė vokiečių
ordino užmačias. Jie su kryžiuočių kariuomene vykdavo i pago-
niu kraštus, ten degindavo ju šventyklas ir įveiktus pagonis krikš-
tydavo. Livlūndische Reimchronikoje rašoma, kad vieno žygio
į Žemaičius metu, pirmajį gaisrą uždegęs domininkonas, o antrąjį
pranciškonas“?. Vėliau ju nusistatymas keitėsi, kai vokiečiu
ordinas pradėjo skriausti vyskupus ir jiems patiems ėmė trukdyti
taikų misijų darbą. Bendroje linijoje tačiau Prūsijos pranciškonai
ir domininkonai visą laiką stovėjo vokiečių ordino pusėje, o Livo-
nijos palaikė Rygos arkivyskupą ir sąjungą su lietuviais 70.

Pirmasis pranciškonas, kuris perėjo lietuviu Rusijoje užpul-
dinėjamas sritis ir lietuvius paminėjo savo kronikoje, buvo paties
šv. Pranciškaus draugas Jonas iš Plano Carpini, kuris 1245 m.
Inocento IV siunčiamas, vyko pas totorius 7. Savo Mongolų isto-
rijoje jis taip rašo: «Ibamus semper sub periculo capitis propter
Lituanos, gui saepe insultum faciebant occulte guantum poterant
super terram Russiae et maxime in illis locis per guae debebamus

ss V. GiDžIŪNAS, De missionibus Fratrum Minorum in Lituania, 8 ir
sek. psl.

*“ Livlindische Reimchronik ed. L. MaxER, Hildesheim, 1963, 97 psl..
4229 ir sek. eil.

“0 V. GiDžIONAS, De missionibus Frairum Minorum in Iituania, 15
ir sek. psl.

"1L. PisaNU, L'aitivitė politica d'Innocenzo IV e i Francescani (1243-
1254), Neapolis, 1957, 55 ir sek. psl.

13* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 255

transire»"2. Tai yra pirmoji žinia apie lietuvius pranciškonų
šaltiniuose.

Pranciškonu veikla lietuviu tarpe pirmiausia iškyla Henrikui
Liuksemburgiečiui, O.F.M., tapus Žemgalos (1247-1251) ir Kuršo
(1251-1263) diecezijų vyskupu. Jau minėjome, kad i šias vysku-
pijas popiežiaus legato Vilhelmo 1237 m. dekretu buvo įjungta
visa Lietuva: į Žemgalos — Aukštaitija, į Kuršo — Žemaitija.
Nėra išlikę žiniu, ką vyskupas Henrikas veikė valdydamas Žem-
galos vyskupiją, bet už tai yra žinoma, kad jis tapęs Kuršo vys-
kupu rimtai galvojo pakrikštyti žemaičius ir gerai sutvarkyti savo
vyskupiją. Jis buvo vienas iš tu pranciškonu, kuris veikė sutar-
tinai su vokiečiu ordinu. Su jo magistru jis dalijosi Kuršo žemes,
statė bažnyčias, Klaipėdos pili ir miestą. Klaipėdon buvo nutaręs
perkelti savo rezidenciją, dėl to dėjo pastangas pastatyti katedrą,
savo kūriją ir kanauninku kapitulos namus, bet pastatė tik šv.
Jono ir šv. Mikalojaus bažnyčias. Jis kartu su vokiečių ordinu
išleido pinigus, uždraudė pasisavinti nuskendusių laivų bangų
išmestas prekes. Šiame darbe jam padėjo Rygos vienuolyno pran-
ciškonai, kur buvo ir jo paties rezidencija. Dokumentuose net
yra išsilikę jo bendradarbiu pranciškonų vardai. Ten minimas
gvardijonas Henrikas ir kiti vienuoliai Tomas, Adolfas ir Andriejus.
Nežiūrint visu pastangu, jis savo rezidencijos į Klaipėdą neperkėlė,
nes po 1260 m. Durbės mūšio neliko vilties greitu laiku žemaičius
pakrikštyti, o pagaliau, ir jis pats 1263 m. buvo perkeltas Chie-
meno vyskupijon, Bavarijoje 8.

Mindaugui panorus krikštytis, pranciškonai ir domininkonai
su juo užmezgė tiesioginius ryšius. Gavęs Mindaugo pažadą krikš-
tytis, Livonijos ordino magistras 1250 m. gale su būriu ordino
broliu ir kunigu atvyko į Lietuvą. Mindaugą, jo šeimą ir dvariš-
kius krikštui paruošė vokiečių ordino kunigai, padedami pran-
ciškonų ir domininkonų. Šie paskutinieji, atrodo, Mindaugą mokė
ne tik tikėjimo tiesų, bet taip pat supažindino jį su Bažnyčios
santvarka ir jos administracija, dėl to jis taip gerai orientavosi
kurdamas Lietuvos vyskupiją ir pačią Lietuvą pavesdamas šv.
Petro nuosavybėn *. Jie dalyvavo Mindaugo krikšto ir karū-
nacijos iškilmėse, vyskupo konsekracijoje, vyskupijos įisteigime ir
žemiu dovanojime, nes donaciju dokumentuose yra paminėti

"2? JOANNES DE PLANO CARPINI ,Ystoria Mongolorum ed. VAN DEN WxYN
GAERT, (Sinica Franciscana, I), Florencija, 1929, 103 psl.; V. GiDžiūNAS,
De Fratribus Minoribus in Lituania, 12 ir sek. psl.

* J. STAKAUSKAS, Lietuva ir Vakaru Europa, 83 ir sek. psl.; V. Gr.
DžIŪNAS, De missionibus Fraitrum Minorum in Lituania, 16-22 psl.

“J. STAKAUSKAS, Lietuva i17 Vakaru Europa, 83 ir sek. psl.

256 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 14*

dalyviu tarpe ir domininkonai su pranciškonais *. Iš to išvedama,
kad po Mindaugo krikšto, jie ir toliau pasiliko Lietuvoje skleisti
Kristaus mokslo.

Pats Mindaugo vainikavimas ir Lietuvos vyskupo konsekra-
vimas buvo atliktas domininkonų vyskupu. Kulmo vyskupui
Henrikui domininkonui Inocentas III pavedė karūnuoti Mindaugą,
ir konsekruoti Lietuvos vyskupą ir įsteigti tiesiog nuo Šv. Sosto
priklausančią vyskupiją "**. Mindaugą jis karūnavo, bet vyskupą
konsekruoti delsė, nes nenorėjo užsitraukti savo brolio dominin-
kono, Prūsijos arkivyskupo reziduojančio Rygoje, nemalonę. Jei
istorikai atkreiptu dėmesį į tai, kad Henrikas ir Albertas buvo
domininkonai, tai delsimas konsekruoti vyskupą, duodantį prie-
saiką tiesiog Šv. Tėvui, o ne arkivyskupui, būtų suprantamesnis.
Kai Mindaugas pasiskundė popiežiui, kad Henrikas nekonsekruoja
vyskupo, tai Albertas, gelbėdamas Henriką iš nemalonios padėties,
konsekravo Mindaugo siūlomą vokiečių ordino kunigą Kristijoną,
sau iš jo pareikalaudamas priesaikos "7. Reikia dar paminėti, kad
Inocentas IV, priimdamas Lietuvą šv. Petro nuosavybėn 8 1251 m.
liepos 17 d., Kuršo vyskupą Henriką pranciškoną ir Ezelio vyskupą
Henriką domininkoną paskyrė Lietuvos karaliaus Mindaugo glo-
bėjais 79. Istorikas Juozapas Stakauskas mano, kad šie du vysku-
pai, kaip Mindaugo globėjai, turėję dalyvauti ir jo karūnacijos
iškilmėse *0,

Kuriant naują vyskupiją, visuomet rūpinamasi, kad ji turėtų
katedrą ir pakankamus užrašus vyskupui ir jo kūrijai išlaikyti.
Kurdamas Lietuvos vyskupiją, popiežius taip pat reikalavo, kad
vyskupiją karalius aprūpintu reikalingomis donacijomis *!, dėl to
jis 1254 m. vyskupui dovanojo pusę Raseinių, Betygalos ir Lau-
kuvos žemiu?*. Turint tai prieš akis, pirmas Lietuvos vyskupas

“5 « Pracsentes fuerunt cum haec fierent ... de fratribus praedicatoribus
Sinderamus, de fratribus minoribus frater Adulfus et sui z0cii ... Datum in
Lettovia in curia nostra anno Dominiv, G. BuNGaE, Liv-, Est- und Kur-
lūndisches Urkundenbuch, I t., 334-335 psl., 252 nr. ; 449 ir sek. psl., 354 nr.

“ A. TuEINER, Veitera Monumenta Poloniae et Lithuaniae, I +t., 50
psl., 105 nr.

"7 Ten pat, 58 psl., 120 nr.; G. BuNGE, Liv-, Est- und Kurlūndisches
Urkundenbuch, I t., 313 psl., 243 nr.

"“ A. TaziNER, Veiera Monumenta Poloniae et Lithuaniae, I t., 50 psl.,
105 nr.

72 G. BuNGE, Liv-, Est- und Kurlūndisches Urkundenbuch, I t., 284
psl., 225 nr.

s0 J. STAKAUSKAS, Lietuva ir Vakaru Europa, 96 psl.

1 Ą, THEINER, Veiera Monumenta Poloniae et Lithuaniae, I t., 50 psl.,
105 nr.; 58 psl., 120 nr.

8 G. BuNaE, Liv-, Esi- und Kurlūndisches Urkundenbuch, I t., 345
pel., 243 nr.

15* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 257

vienuolis turėjo šiose žemėse ir reziduoti. Vyskupui dovanotose
žemėse gyveno pagonys, nes ju dar niekas nebuvo pakrikštijęs.
Jie nesiskaitė su vyskupu ir visokiais būdais ji skriaudė, dėl to
Kristijonas šaukėsi net popiežiaus pagalbos. Tada Aleksandras IV
1255 m. ragino Mindaugą ginti vyskupą nuo pagonių puolimo 83.
Mindaugas, matyt, užimtas karais ir krašto tvarkymu, negalėjo
apginti visu vyskupo teisiu, jei jis 1259 m. visai apleido Lietuvą **,

Tuo metu, kai Mindaugas rūpinosi, kad Lietuvos vyskupu
būtu konsekruotas Kristijonas, Gniezno arkivyskupas, greičiausia
Kulmo vyskupo Henriko domininkono prašomas, 1253 m. Karlove,
Mozūrijoje, Lietuvos vyskupu pakonsekravo domininkoną Vitą 85.
Taip galėjo atsitikti dėl to, kad Henrikas nežinojo, jog Rygos arki-
vyskupas, gavęs popiežiaus isakymą, pakonsekravo Kristijoną, ir
jis, naudodamasis ankstyvesnio popiežiaus isakymo galia, parinko
savo ordino broli ir paprašė, kad Gniezno arkivyskupas ji konse-
kruotu. Kai Rygos arkivyskupas Lietuvos vyskupu konsekravo
Kristijoną, tai greičiausia, Mindaugui toleruojant klaidą ar nesusi-
pratimą, Vitas buvo paskirtas pietinės Lietuvos vyskupu. Vyskupo
Vito nerėmė jokia militarinė jėga, dėl to jis dar trumpiau už Kris-
tijoną darbavosi Lietuvoje. Čia būdamas, jis parašė popiežiui
relaciją apie vargingą krikščioniu padėti Lietuvoje *. Ištyręs
padėti, vyskupas pabūgo gyventi tarp pagonių, dėl to prašė po-
piežiu, kad jį atleistų nuo pareigos reziduoti vyskupijoje, bet pa-
liktu Lietuvos vyskupu. Tada Aleksandras IV 1255 m. kovo
1 d. patenkino vyskupo prašymą *'. Nors Vitas ir pasitraukė iš
vyskupijos, bet, atrodo, kad jis bent iki Mindaugo mirties (1263)
naudojosi karaliaus donacijomis, dėl to bent vardu iki tol buvo
Lietuvos vyskupu.

Vyskupui Vitui su domininkonais besidarbuojant rytinėje pie-
tinės Lietuvos dalyje, Inocentas IV 1254 m. liepos 13 d. savo
legatui Monzzano abatui isakė, kad jis paragintu Krokuvos vys-
kupą uoliau darbuotis Lukovo apylinkėse, o jei vyskupas jo nepa-
klausytu, tuo atveju konsekruotu veiklų ir iškalbingą pranciškoną
tos vietos vyskupu “8. Vėliau popiežius Aleksandras tiesiog kalba
apie Lukovo pagonių atsivertimą. Jis savo 1256 m. liepos 15 d.

8 Ten pat, 279 nr.

* Scriptores rerum Prussicarum, II t., 42-43 psl., 3 išnaša.

8 A. ALEKNA, Kaialikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas, 1936, 12 psl.

“ J. STAKAUSKAS, Lietuva ir Vakaru Europa, 118, 121 psl.

37 BOUREL DE LA RoNcIkūRE, Les Regisires d' Alexandre IV, 55 psl.,
199 nr.

8 Į. H. SBaRALEA, Bullarium Franciscanum, I t., Roma, 1759, 756-
757 psl., 574 nr.

17

258 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 16*

laiške Breslavo vyskupui ir pranciškonui Baltramiejui iš Bohemijos
įsako globoti ir ginti tikėjimą priėmusius jotvingius *?. Pagaliau,
Lenkijos kunigaikščių prašomas, popiežius 1257 m. Gniezno arki-
vyskupui ir Krokuvos vyskupui įsakė ikurti Lukovo vyskupiją
ir minėtą pranciškoną Baltramiejų konsekruoti jos ganytoju *?.
Tačiau, pasipriešinus vokiečių ordinui, nei Lukovo vyskupija
buvo ikurta, nei Baltramiejus vyskupu konsekruotas. Taip šiame
krašte vokiečiu ordino pasipriešinimu buvo sugriauti visi pranciš-
konų misininku laimėjimai ?!.

Po Mindaugo mirties net iki Vytenio (1296-1316) nieko negir-
dėti apie vienuolių veiklą Lietuvoje, išskyrus tik Mindaugo sūnų
Vaišvilką, stačiatikiu vienuoli bazilijoną, kuris (1265) buvo aplei-
dęs vienuolyną, kad po tėvo nužudymo atstatytų jo įvestą tvarką
Lietuvoje. Yra užuomenu dar ir apie Rygos arkivyskupo Jono
1282 m. pasiustus pas nežinomą Lietuvos kunigaikštį pranciškonus
ir domininkonus paraginti, kad jis priimtų krikštą *2.

II. VIENUOLIU VEIKLA LIETUVOJE PRIEŠ 1387 m. KRIKŠTĄ

Iki šiol peržvelgėme vienuoliu pastangas atversti lietuvius
veikiant iš kaimyniniu kraštu, jiems neturint, bent mums žinomu,
vienuolynų pačioje Lietuvoje, o dabar jau prisiartinome prie tokio
laikotarpio, kai patys pagonys valdovai pradeda kviesti vienuo-
lius, naudojasi ju patarnavimu, stato jiems bažnyčias ir vienuo-
lynus. Tas laikotarpis prasideda su Gedimino gimine.

1. Vienuoliai Lietuvoje Vytenio viešpatavimo metu (1296-
1316). — Vytenio ir Gedimino laikai krikščioniu misijoms tuo
charakteringi, kad šie du broliai, kaip ir ankstesnieji kunigaikščiai,
kovoja su vokiečių ordinu, bet draugauja su krikščionimis. Su
Rygos arkivyskupu ir rygiečiais jie sudaro sutarti prieš vokiečių
ordiną, kviečia Lietuvon krikščionis ir suteikia jiems tikėjimo
laisvę.

Tampresni krikščioniu ryšiai su lietuviais ir didesnė vienuolių
veikla Lietuvoje prasidėjo tada, kai vokiečių ordinas panoro pa-
vergti Rygos miestą ir arkivyskupą **. Tada arkivyskupas ir

* A. TaErINER, Vetera Monumenta Poloniae et Lithuaniae, I t., 71 pal.,
139 nr.; 72 psl., 143 nr.

“I. H. SBaRALEA, Bullarium Franciscanum, II t., 191 psl., 287 nr.

V. GiožiūNAS, De missionibus Frairum Minorum in Lituania, 13-41
psl.

*2 Ten pat, 22 psl.; G. BuNGE, Liv-, Est- und Kurlūndisches Urkunden-
buch, II t., 66 psl., 638 nr.

*» V. GIDžIŪNAS, De missionibus Fratrum Minorum in Lituania, 22 psl.

17* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 259

rygiečiai sudarė sąjungą su lietuviais **. Aišku, tikinčiųjų sąjunga
su pagonimis prieš vienuolinį ordiną buvo nepateisinamas dalykas.
Šiam papiktinimui išvengti, arkivyskupas su rygiečiais rūpinosi
atversti lietuvius. Tada jie per savo pasiuntinius, kurie, kaip dr.
Juozas Jakštas mano, buvo pranciškonai ir domininkonai *, ra-
gino lietuvius priimti krikštą. Jie 1298 m. kovo 30 d. atsiuntė
savo pasiuntinius į Rygą, pasižadėjo gyventi taikoje su krikščio-
nimis ir priimti krikštą *“. Taip užsimezgus glaudesniems ryšiams
tarp krikščionių ir pagoniu, į Lietuvą pradėjo vykti pranciškonai
ir domininkonai.

Ypatingą vaidmenį šie vienuoliai suvaidino didžiojo Lietuvos
kunigaikščio dvare, kai Rygos arkivyskupu tapo pranciškonas
Fridrikas iš Perenstein (1304-1340). Pradžioje naujas arkivyskupas
stengėsi sugyventi su vokiečiu ordinu, bet ordinas nekeitė savo
taktikos arkivyskupo ir rygiečiu atžvilgiu. Vos arkivyskupui atvy-
kus i Rygą, ordino vadovybė 1305 m. iš cistersu nusipirko Dau-
guvos žiotyse esančią salą ir iš jos pradėjo kontroliuoti arkivyskupo
ir miestiečių laivus. Negana to, ordinas ėmė trukdyti ir pranciš-
konu bei domininkonų misiju darbą pagonių tarpe. Tada arki-
vyskupas atnaujino sąjungą su lietuviais ir ordiną apskundė po-
piežiui ?7. Popiežius 1311 m. atsiuntė savo legatą Pranciškų iš
Moliano, kuris ištyręs padėtį, rado ordiną kaltą, dėl to ekskomu-
nikavo ordino brolius ir ant ordino žemių uždėjo interdiktą *8.

Sėkmingesniam misijų darbui tarp pagoniu išvystyti, arkivys-
kupas buvo sumanęs visuose didesniuose Livonijos ir Lietuvos mies-
tuose ikurti pranciškonu ir domininkonų vienuolynus. Tam tikslui
1311 m. jis gavo ir popiežiaus leidimą ?* ir dėl ju įkūrimo buvo
užmezgęs ryšius su Vyteniu. Nenuostabu todėl, jei tuomet, kai
popiežiaus legatas atvyko i Rygą, Vytenis ji ir arkivyskupą Fri-
driką prašė jam atsiusti du pranciškonu, kuriems jis Naugarduke
jau buvo pastatęs bažnyčią. Tas pats šaltinis sako, kad tai ne-

* F. G. BuNcE, Die Siadi Riga in XIII. und XIV. Jahrhundert, Leip-
cigas, 1878, 23 ir sek. psl.

“5 J. JakšTAS, Vokiečiu ordinas ir Lietuva, 150 psl.

* G. BuNGE, Liv, Est und Kurlūndisches Urkundenbuch, I t., 714
psl., 570 nr.; Scriptores rerum Livonicarum, II t., 753 psl.

“7 V. GipžiŪNAS, De missionibus Fratrum Minorum in Lituania, 23 ir
sek. psl.

* F. G. BuNcE, Liv-, Est- und Kurlūndisches Urkundenbuch, II t., 186
ir sek. psl., 710 nr.

*29 Ten pat, VI, 60 ir sek. psl. 2769 nr.; A. TEEINER, Vetera Monumenta
Poloniae et Lithuaniae, I t., 123 psl., 207 nr.

260 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 18*

patiko vokiečiu ordinui ir jis, pasiuntęs i tą kraštą kariuomenę,
sudegino pranciškonams pastatytą bažnyčią 100,

2. Vienuoliai Lietuvoje Gedimino viešpatavimo metu (1316-
1341). — Vyteniui mirus, sąjungą su rygiečiais ir arkivyskupu pa-
laikė ir Gediminas. Jie kartu vedė vieningą politiką prieš vokiečių
ordiną ir vieni kitus gynė Romos kūrijoje, keldami ordino nedo-
rybes. Tarp Gedimino ir arkivyskupo buvo užsimezgę tokie drau-
giški ryšiai, kad Lietuvos kunigaikštis arkivyskupui siuntinėjo
dovanas 1, Tada pranciškonai ir domininkonai veikė pačiame
kunigaikščio dvare. Jie dalyvavo net jo tarybos posėdžiuose ir
rašė Gedimino laiškus, kuriuos jis siuntinėjo Vakaru Europos
miestams, vienuolijų viršininkams ir pačiam popiežiui. Dominin-
konams Gediminas buvo pastatęs bažnyčią Vilniuje, o pranciško-
nams Vilniuje ir Naugarduke 102, Šie vienuoliai, gal būt arkivys-
kupo patarti, ragino Gediminą priimti krikštą be vokiečių ordino
tarpininkavimo. Kunigaikštis, ju raginamas ir politiniu motyvų
skatinamas, 1322 m.!9 parašė savo pirmąji laišką popiežiui, ku-
riame skundėsi vokiečiu ordino daromomis skriaudomis, atsidavė
popiežiaus globai ir apgailestavo, kad dėl ordino intrygu tiek anksty-
vesnieji Lietuvos kunigaikščiai, tiek jis pats iki šiol senose protė-
viuų klaidose tebegyvena ir, baigdamas laišką, pažadėjo popiežiui
paklusnybę ir pareiškė norą priimti kataliku tikėjimą 194. Negana
to, 1323 m. pradžioje kitais laiškais, adresuotais Vakarų Europos
miestams ir pranciškonų bei domininkonų viršininkams, kvietė į
Lietuvą vyskupus, kunigus, vienuolius, pirklius ir amatininkus,
pažadėdamas visiem pilną laisvę ir primindamas, kad jis savo
krašte jau turi pranciškonu ir domininkonų ordinų vienuolių 105,

100 V. GiožiūNAS, De missionibus Fratrum Minorum in Lituania, 25
psl.; De Frairibus Minoribus in Lituania, 21 psl.

101 T. VALENTI, Gl'inveniari di Fr. Federico de Pernstein, O.F.M., arci-
vescovo di Riga (1304-1340), žr. Miscellanea Francescana, XXXIII (Roma,
1933), 51, 56, 62 psl.

102 4 Ut igitur securiores et magis certiores vos reddamus duas ecclesias
Fratrum minorum, unam in civitate nostra, Vilna dicta, et aliam in Nau-
gardia habemus erectas, et tertiam Fratrum Praedicatorum »; F. G. BUNGE,
Liv-, Est- und Kurlūndisches Urkundenbuch, II t., 144 psl., 690 nr.

13 V. GipžiūNAS, De missionibus Frairum Minorum in Lituania, 25
psl.

04 V. GiožiūNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, I-sis priedas,
81 ir sek. psl.; F. G. BuNGE, Liv-, Esi- und Kurlūndisches Urkundenbuch,
140 ir sek psl., 687 nr.

Ww V. GipžiūNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, app. II-IV,
82-85 psl.

19* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 261

Gedimino laiškai pakenkė ordino vardui, dėl to jis visais gali-
mais būdais gynėsi. Jo prašomi, Prūsijos vyskupai savo laiškais
įspėjo Livonijos tikinčiuosius, kad jie nesidėtu sąjungon su lie-
tuviais'“. Nuostabu, kad ir Prūsijos pranciškonu kustodas su
vienuolynu viršininkais išėjo prieš savo ordino brolius: Rygos
arkivyskupą Fridriką ir Lietuvoje veikiančius pranciškonus. Jie,
savo 1323 m. lapkričio 25 d. visiems tikintiesiems rašytame laiške,
išdrįso tvirtinti, kad netiesa tai, ką Gediminas apie vokiečiu ordiną
ir savo norą krikštytis rašo, nes esą jie patyrę, kad jis keikęs net
patį Dievą '97. Du cistersu abatai, gindami vokiečių ordino garbę,
net popiežiui Jonui XXII rašė, kad netikėtų Gedimino šmeižtams
ir jo pažadui krikštytis 198. Pats ordinas per savo šnipus kurstė
žemaičius ir rusus, kad jie sukiltu prieš Gediminą, jei jis priimtų
krikštą 109,

Visi šie vokiečiu ordino, vyskupu ir Prūsijos vienuoliu veiks-
mai nepadarė įtakos popiežiui. Jis 1324 m. birželio mėnesį parašė
Gediminui laišką, pagyrė jo pasiryžimą ir pažadėjo atsiusti savo
legatus 10. Iš tikro, jo pasiustieji legatai Baltramiejus Elehteno
vyskupas ir Bernardas šv. Teofrido abatas 1324 m. rudenį atvyko
į Rygą. Rygoje jie apie Gediminą išgirdo visokiu nuomoniu, dėl
to padėčiai ištirti pasiuntė savo pasiuntinius. Kai pasiuntiniai
atvyko į Vilniu ir ėmė kalbėti apie krikštą, tai Gediminas, grei-
čiausia politiniu aplinkybiu verčiamas, jau buvo pasikeitęs ir
dėjosi nieko nežinąs apie savo pažadą krikštytis "!. Kadangi
Gedimino laiške aiškiai buvo išreikštas noras priimti katalikų
tikėjimą, tai jis apkaltino laišką rašiusi pranciškoną, sakydamas,
kad jis jam to neliepęs rašyti !!2. Žinoma, raštininkas iš Gedimino

16 F.G. BuNGE, Liv-, Est und Kurlūndisches Urkundenbuch, II +t.,
167 ir sek. psl., 695, nr., 170 psl., 696 nr.

17 PaILIPPI, Preussisches Urkundenbuch, II t., 307 psl., 429 nr.

108 Ten pat, 315 ir sek. psl., 446 nr.

09 Tai pasiuntiniai sužinojo iš pranciškonų. « Haec ... audivimus de
fratre Hinrico, fratre Bertoldo et aliis fratribus et etiam laicis, guod fra-
tres de Prussia dederunt multas tunicas et bona potentioribus Sameytis,
ita guod ipsi insurrexerunt contra regem, dicendo, si ipse reciperet fidem,
ipsi vellent eum, filios et omnes sibi adherentes expugnare, et una cum
fratribus de domo Theutonica expellere de suo regno ... similia verba mina-
toria habuerunt Rutheni contra eum». V. GipžiŪNaAS, De Fratribus Mino-
ribus in Lituania, V-sis priedas, 89 psl.

10 A. THEINER, Vetera Monumenta Poloniae et Lithuaniae, I t., 193
psl., 293 nr.

Wu FK.G. BuNGE, Liv-, Est- und Kurlūndisches Urkundenbuch, VI t.,
477-483 psl., 3073 nr.; V. GipžiŪNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania,
V-sis priedas, 86 ir sek. psl.

12 4 Nunc autem, pater sancte et reverende, studiose supplicamus, ut
HAebilem statum nostrum attendatis, guia parati sumus, vobis, sicut ceteri

262 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 20*

noro palaikyti gerus santykius su krikščionimis ir popiežium, ga-
lėjo padaryti pergreitą išvadą, kad Gediminas norįs priimti kata-
liku tikėjimą, bet iš pasiuntiniu tyrinėjimu daviniu, surašytu rela-
cijoje, taip neatrodo "5. Greičiausia Gediminas taip aiškinosi tik
aplinkybių verčiamas, norėdamas išsisukti iš keblios padėties.

Taip gražiai pradėtas krikšto klausimas liko be vaisių, bet
dėl to Gedimino santykiai su rygiečiais ir jų arkivyskupu nenu-
trūko, iki juos vokiečiu ordinas galutinai nugalėjo 14, Nepasikeitė
jo tolerancija ir krikščionių tikėjimui 15. Laisvai ir tyliai darba-
vosi pranciškonai ir domininkonai "*. Tiesa, pranciškonu šalti-
niuose minima, kad Gedimino laikais, tarp 1338 ir 1341 m., Vil-
niuje kankiniu mirtimi mirę du Bohemijos-Lenkijos provincijos
pranciškonai: brolis Henrikas ir brolis Martynas, bet išnagri-
nėjus ju mirties aplinkybes, atrodo, kad jie buvo ne Gedimino pas-
merkti, o itužusios minios nužudyti !!?,

3. Vienuoliai Lietuvoje Gedimino sūnums viešpataujant (1341-
1382). — Neturime autentiškų žinių apie vienuoliu veiklą Gedi-
mino sūnų Jaunučio, Algirdo ir Kęstučio viešpatavimo metu.
Apie 14 pranciškonų kankiniu mirtį Vilniuje, Algirdo viešpatavimo
metu, yra sukurta garsi legenda, kurios istorinis pagrindas yra jau
minėtu Henriko ir Martyno mirtis Gedimino laikais. Čia tik padi-
dintas kankiniu skaičius ir įvykis nukeltas į vėlesnius laikus. Vė-
liau šiu legendariniu kankinių skaičius lenku kronikininkų buvo
pakeltas net iki 3618. Šios legendos nuodugniai yra išnagrinėtos
K. Chodynicki ir mano studijose !*.

Dar yra spėjama, būk Kęstučio ir Algirdo vaikus mokę vie-
nuoliai ir mažam Jogailai pranciškonas Andrius Vasylius, vėliau
Vilniaus vyskupas, išpranašavęs, kad jis įvesiąs Lietuvoje krikš-
čioniu tikėjimą. Bet tai šaltiniais nepatvirtinti spėliojimai. Viena
tačiau yra aišku, kad 1387 m. Vilniuje buvęs pranciškonų vie-

reges Christiani, in omnibus obedire et fidem catholicam recipere ». V.
GipžiūNaS, De Fratribus Minoribus in Lituania, I-is priedas, 82 psl. «Tunc
ipse respondebat, guod non iussisset hoc scribere, sed si frater Bertoldus
seripsisset, in caput suum redundaret», (Ten pat, V-sis priedas, 97 psl.).

13 Ten pat, 88-90 psl.

M V. GiDžiIūNAS, De missionibus Fratrum Minorum in Lituania, 34
psl.

us V. GipžiūNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, 30 ir sek. psl.

m Ten pat.

M? V. GipžiūNAS, Legendariškieji pranciškonu kankiniai Vilniuje, Brook-
lynas, 1954, 9-16 psl.

us Ten pat, 16-41 psl.

ne Ten pat; K. CHODYNICKI, Legenda 0 męeczefsiwie czeiernasiu Francisz-
udw w Wilnie, žr. Ateneum Wilenskie, IV (1927), 12 sąs., 53-78 psl.

21* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 263

nuolynas, nes jis minimas Vilniaus vyskupijos įsteigimo akte, apra-
šant Jogailos davanotos vyskupui miesto dalies ribas !*0. Grei-
čiausia čia, pagal tradiciją, pranciškonai išsiliko nuo Gedimino laikų,
kai tuo tarpu apie domininkonus jokiu pėdsaku nebeliko,

III. ViENUOLIU DALIS LiETUVOS KRIKŠTE

Jei jau anksčiau vienuoliai vienaip ar kitaip reiškėsi Lietu-
voje, ar tai aptarnaudami svetimtaučius pirklius ir amatininkus,
ar tai dirbdami kunigaikščio dvare, ar tai ramiai traukdami pa-
gonis į krikščionybę, tai ką jau bekalbėti apie ju darbus tuomet,
kai Lietuvai atėjo ilgai lauktoji krikšto valanda. Tada jie buvo
pirmieji Lietuvos apaštalai ir dėl to iš ju buvo parinkti ir pirmieji
Vilniaus vyskupai.

1. Pranciškonų veikla krikšto metu. — Kai Jogaila 1386 m.
Krokuvoje priėmė krikštą ir su misininkais sekančiu metu pradžioje
pradėjo krikštyti Lietuvą, tai misijų darbui vadovauti atvyko
Lenkijos episkopato paskirtas Sereto vyskupas Andrius Vasylius,
pranciškonas. Krikštyti lietuvius jam padėjo vietiniai Vilniaus
pranciškonai ir iš Lenkijos atvykę kunigai !!. Kai buvo pakrikš-
tyti Lietuvos didikai ir didžiuma Vilniaus miesto gyventoju, tai
Jogaila su tais pačiais misininkais padarė kelias išvykas i kitus
žymesnius miestelius ar pilis, kur jo isakymu sušaukti žmonės
krikštijosi. Dlugošas ir kiti ano meto istorikai tvirtina, kad, nesant
pakankamai lietuviškai mokančių kunigų, pats Jogaila mokęs
žmones tikėjimo tiesų ir net poteriu Tėve mūsu ir Tikiu i Dievą.

Čia mums kyla klausimas: jei jis mokė kitus, tai kas jam
juos išvertė? Juos išversti galėjo tik gerai lietuviškai mokėję
kunigai, kokie tuo metu buvo Vilniaus pranciškonai ir vyskupas
Andrius Vasylius. Taip linkę manyti ir J. Lebedys su J. Palioniu,
kurie išleido ir aprašė 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje
atrastus seniausius lietuviškus poterius '*. Iš tikro, poteriu ver-

120 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
I t., 1 sąs., Krokuva, 1932, 1-9 psl.

121 DLUGošo teigimas, kad Lietuvos krikštyti buvo atvykęs arkivysku-
pas Bozanta ir karalienė Jadvyga, jau senai istoriku atmestas. K. CHo-
DYNICKI, Legenda 0 meczenstwie czeternastu Franciszkanow w Wilnie, žr. Ate-
neum Wilenskie, I (1924), 444 psl.; W. ABRanaM, Polska i Litwa w dzie-
jowym stosunku, Varšuva, 1914, 20 ir sek. psl.; A. ALEKNA, Katalikų Baž-
nyčia Lietuvoje, 37 psl.

122 J. LEBEDYS ir J. PALIONIS, Seniausias Kietuviškas rankraštinis tekstas,
žr. Lietuvos Aukšiuju Mokyklų Mokshu Darbai, Bibliotekininkystės ir biblio-
grajijos klausimai, III t., Vilnius, 1964, 109 ir sek. psl.

264 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIUNAS, O.F.M. 22*

timas, ypač Tikiu i Dievą, kur yra suglaustos visos kataliku tikė-
jimo tiesos, nėra taip jau paprastas dalykas. Jis turi būti tikslus
ir bažnytinės vyriausybės patvirtintas. Dėl to yra pagrindo ma-
nyti, kad juos išvertė koks nors pranciškonas, o aprobavo Lietuvos
misiju vadovas vyskupas Andrius Vasylius.

Vienuolių pagelba įvedęs krikščionybę Lietuvoje, Jogaila pasi-
rūpino ir jos administracija. Jis Vilniuje pastatė katedrą, padarė
vyskupui užrašus 3, Vilniaus vyskupu prezentavo Lietuvos misijų
vadovą Andriu Vasyliu pranciškoną, aprūpino kapitulą, įkūrė
Ukmergės, Maišiogalos, Niemenėyno, Medininkų, Krėvos, Obolčiu
ir Ainos parapijas, aprūpindamas jas beneficijomis '**. Aprūpin-
damas parapijų bažnyčias, nepamiršo padaryti užrašų ir pranciš-
konų vienuolynams, kurių nariai jam padėjo krikštyti Lietuvą,
kad viskuo aprūpinti sėkmingiau galėtu apaštalauti 125,

2. Pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vasylius, O.F.M.
— Iki kol popiežius Urbonas VI per Poznanės vyskupą Dobro-
gostą patvirtino Jogailos darbus ir Andrių Vasyliu kanoniškai
įsodino Vilniaus katedron, praėjo daugiau kaip metai laiko. Tuo
metu vyskupas su pranciškonais ir kitais kunigais apaštalavo
Lietuvoje, dalyvavo misijų ekspedicijose, teikė krikšto ir sutvirti-
nimo sakramentus, patarė Jogailai, kur ir kaip statyti bažnyčias,
kaip ir kuo aprūpinti isteigtu parapijų kunigus. Tai galima matyti
iš pirmajai Lietuvoje Jogailos įkurtai Obolčiu parapijai 1387 m.
birželio 1 d. padarytų užrašų, kuriuos darant dalyvavo pats vys-
kupas Andrius 186.

Pagaliau, popiežius Urbonas VI 1388 m. kovo 12 d. Poznanės
vyskupui Dobrogostui pavedė kanoniškai ikurti Vilniaus katedrą
ir, atleidus nuo Sereto vyskupo pareigų, jon įsodinti Andriu Va-
syliu, pranciškoną, paimant iš jo paklusnybės priesaiką *7. Pa-
vestą misiją vyskupas Dobrogostas ivykdė tų pačiu metu vasarą,
kanoniškai įkurdamas katedrą, isteigdamas kapitulą ir introni-
zuodamas pirmąji Vilniaus vyskupą 23. Dabar vyskupas Andrius
tapo pilnateisiu Vilniaus ordinaru su visomis reikalingomis insti-
tucijomis ir pareiga vyskupijoje gyventi.

3 Oodez Diplomaticus ecelesiae caihedralis mecnon dioeceseos Vilnensis,
1-9 psl., 1 nr.

14 Ten pat, 9 psl, 2-4 nr.; 15 psl, 7 nr.

125 Ten pat, 10-11 psl., 5 nr.; 11 ir sek. psl., 6 nr.

125 Ten pat, 17-19 psl., 9 nr.

127 Ten pat, 20-22 psl., 10 nr.

128 Ten pat, 22-24 psl., 12 nr.; J. KuRczEwsKI, Košciėl Zamkowy, II t.,
11-14 psl.

23* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 265

Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas rėmė pranciškono vys-
kupo darbus. Jogaila, dar statydamas katedrą, padarė vyskupui
didelius užrašus. Vytautas 1388 m. liepos 24 d. juos dar pra-
plėtė tuometinės savo kunigaikštijos teritorijoje, užrašydamas
vyskupui žemių prie Brastos ir Drohičino !?. 1390 m. Jo-
gaila aprūpino ir kapitulą, užrašydamas jai iš savo tėvo Algirdo
paveldėtus Panerius ir dešimtinę iš kitu žemiu ir Vilijoje pagau-
namos žuvies 390. Nuo jo neatsiliko ir Vytautas. Jis taip pat
padidino užrašus katedrai ir kapitulai !*!. Pagaliau, Jogaila 1395 m.
Vilniaus bažnyčios turtus atpalaidavo nuo visu mokesčiu ir pareigu
valstybei 132.

Valdovai ne tik medžiaginiai aprūpino vyskupiją, kapitulą
ir parapijas, bet taip pat sudarė palankias sąlygas vyskupui ir
kunigams skleisti Kristaus mokslą Lietuvoje ir Lietuvos valdo-
vams priklausančioje Rusijoje. Taip Jogaila 1389 m. visiems
savo tėvūnams įsakė klausyti vyskupo kaip jo paties ir padėti
jam ir jo pasiustiems kunigams krikštyti pagonis ir statyti bažny-
čias, kur tik jis panorės 3. Panašų isakymą savo vaivadoms ir
tėvūnams 1395 m. davė ir Vytautas Bi,

Vienuolis vyskupas darniai veikė su savo kapitula, kuri susi-
dėjo iš prepozito, dekano ir 10 kanauninkų, kurioje buvo lietuviu,
lenkų ir čekų. Nors kapitulos įsteigimo akte buvo įsakyta gyventi
prie katedros 95, bet esant dideliam kunigu trūkumui, kai kuriuos
iš jų vyskupas paskyrė parapijų klebonais 8. Nors Jogaila buvo
padaręs kapitulai užrašus, bet vyskupas Andrius, tur būt, manė,
kad jie nėra pakankami, dėl to jis iš savo dalies užrašė kapitulai
du kaimu: Lukyną ir Vasilevą, du ežeru Tauragnu apylinkėje ir
tris aikštes prie šv. Mikalojaus bažnyčios !*7,

Naujatikių krašte vyskupas turėjo ir nemalonumų bei mate-
rialinių skriaudų užrašais įgytose žemėse. Jau 1391 m. jam teko

129 Oodex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
27-28 psl., 14 nr.

150 Ten pat, 30-31 psl., 17 nr.

51 Ten pat, 40 ir sek. psl., 25 nr.

2 Ten pat, 39-40 psl., 24 nr.

153 Ten pat, 28 psl., 15 nr.; 29 psl., 16 nr.; J. KuRczEwsKI, Košciot
Zamkouy, II t., 15 ir sek. psl.

14 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
39-40 psl., 23 nr.

15 „ creamus novas dignitates et canonicatus ..., gui omnes predicti ...
residenciam debebunt facerco personalem circa ecelesiam memoratam ».
(Ten pat, 26 psl., 13 nr.).

16 Ten pat, 49 psl., 29 nr.; 59 psl., 33 nr.

37 Ten pat, 45 ir sek. psl., 28 nr.

266 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 24*

ginti kapitulą nuo įvairiu skriaudikų, kurie savinosi kanaunin-
kams skirtas žemes, nenorėjo mokėti dešimtinės, dėl to vyskupas
leido kapitulai tokius bausti bažnytine ekskomunikos bausme 138,
Pats vyskupas turėjo nemalonią bylą dėl Iseto ežero su Giedrai-
čiais, kurią Vytautas išsprendė, pusiau padalydamas ežerą !3?.
Kai skriaudos vyskupijai ir vienuolynams ir toliau nesiliovė, vys-
kupas šaukėsi Šv. Tėvo pagalbos, kuris 1398 m. Plocko ir Pozna-
nės vyskupus paskyrė Vilniaus vyskupijos ir vienuolynų turtų
saugotojais ir gynėjais su teise teisti, bausti bažnytinėmis bausmė-
mis ir atiduoti pasaulinei valdžiai 140,

Vyskupas taip pat dalyvavo ir viešame Lietuvos valstybės
gyvenime, nes jis turėjo senatoriaus teises. Nenurodydami šal-
tinio Przyalgowskis ir Kurczewskis tvirtina, kad 1392 m., Vytautui
su Jogaila susitaikius, vyskupas Andrius Vytautą karūnavęs Di-
džiuoju Lietuvos Kunigaikščiu *!. Dažnai vyskupas dalyvavo žy-
mesniuose Lietuvos valdovo veiksmuose. Antai, 1396 m. gegu-
žės 15 d. Merkinėje, vyskupui Andriui patariant, Vytautas su Dor-
pato vyskupu Ditriku sudarė laisvos prekybos sutarti 4, Vėliau,
darant taiką su vokiečiu ordinu 1398 m. spalio 12 d., Vilniaus vys-
kupas Andrius buvo šalia Vytauto, kaip liudininkas kartu su Var-
mijos ir Sambijos vyskupais 43,

Apie vyskupo Andriaus apaštališką veiklą geriausia liudija
Jogailos ir Vytauto 1397 m. gegužės 20 d. raštas, kuriame Lie-
tuvos valdovai šitaip apie ji sako: «Sane ... habitogue respectu
ad multe devocionis constanciam et fructuosorum salubriumgue
operum solerciam, guibus venerabilis in Christo dominus Andreas,
episcopus ecclesie Wilnensis, circa gentem Lithuanicam noviter
e tenebris gentilitatis ad agnicionem katolice unitatis eductam
insudare studuit, se et sua bona circa doctrinas neophitorum exem-
pla clarissima omnibus periculis et cunctis defectibus pro Christi
nomine tamguam verus imitator exponendo ». Išgyrę jo uolumą,
valdovai užrašė jam 200 markiu ir 10 statinaičiu medaus, įsaky-

58 Ten pat, 36-37 psl, 21 nr.: J. KuRczEwsKI, Košcidė Zamkowy,
II t., 16 psl.

1 W. PRZvALGOwSKI, Žywoty biskupėw Wilenskich, I t., Petrapilis,
1860, 20 psl.

40 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis mecnon dioeceseos Vilnensis,
53-54 psl., 32 nr.

4 W. PRZYALGOWSKI, Žywoty biskupėw Wilenskich, I t., 22 psl. ;
J. KuRczEwsxkI, Biskupsiwo Wilenskie, Vilnius, 1912, 25 psl.

42 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
42 psl., 26 nr.

13 F. B. BunNcaE, Liv-, Est- und Kurlūndisches Urkundenbuch, IV, 222
psl., 1478 nr.; 227 psl., 179 nr.

25* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 267

dami, kad kasmet per Kalėdas visa tai būtu atiduodama iš Vil-
niaus pilies rezervų 142,

Po tokios valdovu atestacijos tektu panagrinėti, kokie kon-
krečiai buvo jo nuveikti darbai. Pirmiausia jam reikėjo kitų
katedrų pavyzdžiu įvesti kanoniškų valandu giedojimą ar kalbė-
jimą su kasdieninėmis kapitulai skirtomis mišiomis. Jau minė-
jome, kad trūkstant kunigų, vyskupas skyrė kapitulos kanauninkus
parapijų klebonais. Dėl to jis ikūrė mokyklą, kad būtu kam gie-
doti psalmes ir iš mokiniu išaugtu kandidatu i klierikus 13,

Katedra vyskupo Andriaus laikais buvusi atidara dieną ir
nakti. Pats vyskupas buvo pamaldus ir mėgdavo dalyvauti litur-
ginėse apeigose. Tai galima įžvelgti ne tik vėlesniu istoriku teigi-
muose, bet ir paties vyskupo testamente ir šaltinių užuomenose.
Kai vokiečių ordino broliai nenustojo skųsti, kad lietuviai tik
apsimetę krikščionys, tai popiežius Bonifacas IX padėčiai ištirti
pasiuntė savo pasiuntinius, kurie atvykę į Vilniu matė vyskupą
Andrių einantį per miestą iškilmingoje procesijoje, lydimą kara-
liaus ir kitu pakrikštytų lietuvių ***,

Tiek katedrai, tiek parapiju bažnyčioms kulto reikalams trūko
liturginių knygu, indų ir rūbu. Vyskupui prašant, jas aprūpino
Lietuvos valdovai ir ju žmonos 47. Kokius liturginius reikmenis
vyskupas buvo įsigijęs ir kas jam juos itaisė, iš dalies randame
jo testamente. Testamentu vyskupas užrašė katedrai ir kapitulai
savo stalo indus, tris pontifikalus, du nauju ir vieną seną, ir visas
kitas knygas, užrašytas kapitulos registruose, tarp kuriu buvo
1398 m. Jogailos ir Jadvygos isakymu nupirktas passionalas. Ka-
tedrai paliko jis ir savo vyskupiškus rūbus, gemomis ir kitais
brangakmeniais papuoštą infulą, sidabrinį pastoralą su paauksuotu
užrietimu, dvejas pirštines su dviem aukso žiedais, kuriu vienas
su zafyro akimi, o antras su gema, kurį dovanojo Lietuvos kuni-
gaikštienė Ona. Užrašė ir trečią didelį brangakmeniais išpuoštą
žiedą su šv. Kryžiaus ir kitomis relikvijomis, auksu išsiuvinėtą
korporalą ir kapsą, ir du rankšluosčius dovanotus karalienės
Jadvygos.

144 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
51 psl, 30 nr.; J. KuRczEwskI, Košci6t Zamkowy, II t., 305-306 psl ;.
Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1373-1430, collegit A.
PRocHASKA et odidit in Monumenta Medii Aevi res gestas Poloniae illus-
trantia, VI t., Krokuva, 1882, 46 psl., 151 nr.

45 J. KuRczEwski, Košciol Zamkowy, I t., 6-7 ir 308 psl.

4 Codex epistolaris Vitoldi, 21 psl, 65 nr.; W. PRZYALGOWSKI, Žy-
woty biskupėw, Wilenskich, I t., 23 psl.

47 J. KunczEwskI, Biskupsiwo Wilenskie, 25 psl.

268 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIUŪNAS, O.F.M. 26*

Kitus likusius drabužius, kielikus ir mišiolus, tarp ju ir Lie-
tuvos kunigaikštienės Onos dovanotą humerolą, albą, juostą,
stulą ir juodą arnotą atidavė savo įkurtos koplyčios altaristai 48,
Iš to paties testamento matome, kad vyskupas stengėsi aprūpinti
ir kitas, ypač vienuoliu aptarnaujamas, bažnyčias. Užrašydamas
savo ikurtai koplyčiai mišiolus mini, kad vienas didelis mišiolas
tuo metu buvo Niemenčinėje. Vadinasi, jis buvo paskolintas tos
parapijos kunigams. "Toliau, pilies rajone esančiai šv. Onos bažny-
čiai jis užrašė penkias uolaktis gelumbės ir tiek pat mažesniesiems
broliams Vilniaus priepilio vienuolyne prie švenč. Mergelės bažny-
čios. Gi Medininkų, Ašmenos, Lydos ir Bistricos bažnyčioms, ku-
Tias irgi aptarnavo pranciškonai su atgailos kanauninkais, prie
penkiu uolakčiu gelumbės pridėjo dar po 60 grašiu 49,

Plečiantis kataliku tikėjimui, reikėjo ir daugiau kunigų. Pa-
šaukimams ikvėpti, Andrius, kitu vyskupų pavyzdžiu, buvo ikūręs
katedros mokyklą. Panašią mokyklą tuo metu turėjo ir Vilniaus
pranciškonai 59. Ką nors panašaus į mokyklą galėjo turėti ir
šv. Augustino atgailos kanauninkai Bistricoje!*!. Šios mokyklos
negalėjo paruošti kunigu, dėl to vyskupas turėjo siųsti klierikus
kitur mokytis. Ne be jo prašymo ir karalienė Jadvyga 1393 m.
lapkričio 10 d. prie Pragos universiteto teologijos studentams lie-
tuviams ikūrė studiju bursą — bendrabutį 152.

Vyskupo ir Lietuvos valdovu rūpesčiu augo ir bažnyčių skai-
čius. Jam atvykus Lietuvos krikštyti, Vilniuje galėjo būti trys
bažnyčios: šv. Onos pilies rajone, šv. Mikalojaus vokiečių pirklių
kapuose ir pranciškonu švenč. Mergelės Marijos Smiltynėje. Abi
šios paskutinės bažnyčios stovėjo prie kelio į Trakus 3. Jos visos
prieš Lietuvos krikštą buvo pranciškonų aptarnaujamos. Prof.
Z. Ivinskio manymu dar galėjo būti bažnyčios Trakuose ir Kaune **.
Krikšto metu buvo pastatyta Vilniaus katedra ir Ukmergės, Mai-
šiogalos, Niemenčinės, Medininku, Krėvos, Obolčiu ir Ainos parapijų
bažnyčios ir šv. Martyno koplyčia aukštutinėje pilyje 3. Šalia

Ms Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
47 ir sek. psl., 29 nr.; J. KuRczEwskKI, Koscidė Zamkowy, II t., 17-18 psl.

45 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
56-58 psl., 33 nr.; J. KuRczEwWSKI, Košcidl Zamkowy, II t., 18-21 psl.

10 V. GipžiūNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, 55 psl.

1 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
32 psl., 18 nr.; 33 psl, 19 nr.

52 Ą. ŠaPOKA, Jogaila, Kaunas 1935, 286-287 psl.

15 P. REKLAIMS, Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, žr. Lietuviu Enciklope-
dija, XVIII (1959), 400 psl.

154 Z. IvINSKIS, Lietuviu Tautos istorija (rankraštis), 216 psl.

155 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,

27* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 269

šiu parapijų bažnyčių, vyskupo Andriaus laikais įsikūrė pranciš-
konu vienuolynai su bažnyčiomis Lydoje ir Ašmenoje 8, o Bis-
tricoje šv. Augustino atgailos kanauninkus įkurdino Jogaila su
pareiga aptarnauti ir Medininkų parapiją 57,

Kaip iš visų šaltiniu užuomenų matyti, stipriausi vyskupo
Andriaus bendradarbiai buvo Vilniaus kapitulos kanauninkai ir
pranciškonai, o kiek vėliau ir tik ką minėti atgailos kanauninkai.
Ant ju pečiu gulėjo parapijų ir bažnyčių administravimas, apašta-
lavimas, mokymas ir bažnytinės apeigos. Darniai su visais sugy-
vendamas pirmasis Vilniaus ganytojas per trumpą laiką pasiekė
didelių laimėjimų.

Vyskupas Andrius Vasylius Lietuvoje pasidarbavęs 11 m.
mirė. Jis buvo palaidotas jo paties Vilniaus katedroje įrengtoje
Dievo Kūno ir šv. Pranciškaus koplyčioje 158.

3. Antras Vilniaus vyskupas Jokūbas Plichta, O.F.M. —
Palaidojus pirmąji ganytoją, Vilniaus kapitula susirinko Dievo
Kūno koplyčion ir 1398 m. gruodžio 1 d. vienbalsiai išrinko naują
vyskupą Jokūbą Plichtą, pranciškoną, Lietuvos pranciškonu vika-
rijos vikarą 59. Nežiūrint to, kad karalienė Jadvyga buvo siū-
lusi savo kandidatą Mikaloju iš Garzkovo, kapitula, gavusi Jogai-
los ir Vytauto pritarimą, naujai išrinktą ganytoją iškilmingai
katedroje intronizavo ir visiems viešai apie jo išrinkimą pranešė.
Tą pačią dieną kapitula pranešė apie išrinkimą popiežiui Boni-
facui IX, prašydama patvirtinimo. Kapitulos prašyme pasakyta,
kad Jokūbas yra Krokuvos lektorius, gilaus mokslo lietuvis — mo-
kąs lietuviškai, iki tol sąžiningai ėjęs savo pareigas, rimtas ir visas
vyskupui reikalingas kvalifikacijas turįs kunigas 190,

Išrinktam ganytojui kapitula statė savo reikalavimus ir prašė
patvirtinti senas privilegijas. Tada Jokūbas gruodžio 4 d. raštu
patvirtino visus vyskupo Andriaus veiksmus, pažadėjo ginti kate-

4 nr.; A. Šapoka, Senasis Vilnius, Brooklynas, 1963, 65 psl.; A. TAUTAVI-
čius, 1955-1957 kasinėjimai Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje, žr. Lie-
tuvos T. S. R. Akademijos Darbai, serija A, I (4) t., 1958.

16 V. GipžiūNAS, De Frairibus Minoribus in Lituania, 43-46 psl.

57 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
32 psl., 18 nr.; 33 psl., 19 nr.

158 Ten pat, 60 psl., 34 nr.; J. KURczEwski, Košciol Zamkowy, II t.,
307 psl.

15 V. GipžiūNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, 13-75 psl.; J.
KuRczEwskI, Biskupsiwo Wilenskie, 25-26 psl.; W. PazvaLGowSkI, Žywoty
biskupėw Wilenskich, 27-31 psl.

160 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
60-62 psl., 34 nr.; J. KuRczEwskI, Košcidt Zamkowy, II t., 306-308 psl.

270 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 28*

dros ir kanauninkų teises, bet pareikalavo, kad kitur išvykstą,
kanauninkai savo vietoje pasamdytu vikarus, davė pažadą didinti
parapijų ir vienuolynu skaičiu, bet vietose, skirtose parapijų bažny-
čioms, įsikūrusius vienuolynus pašalinti, kilusius kokius nors tarp
vyskupo ir kanauninkų kivirčus, pažadėjo spręsti savitarpyje,
nesikreipiant į pasaulinę valdžią 1*!.

Gal dėl to, kad vyskupu buvo išrinktas lietuvis eiusdemgue
nacionis et lingue, Jogaila ir Vytautas, neatsižvelgdami į Jadvygos
pageidavimą, davė savo pritarimą. Lietuvio vyskupo išrinkimu,
jie norėjo popiežiui Bonifacui IX įrodyti, kad Lietuva jau tikrai
krikščioniška, jei pati turi net kandidatą į vyskupus, nes šis po-
piežius, paveiktas vokiečių ordino skundu, lietuviu tikėjimui tirti,
dar taip neseniai, buvo atsiuntęs specialius pasiuntinius !9*. Gavęs
kapitulos prašymą su valdovu pritarimu, popiežius Jokūbą Plichtą
1399 m. gegužės 5 d. paskyrė Vilniaus vyskupu, kuris per savo
prokuratorių Joną iš Lubeno pažadėjo metu bėgyje sumokėti pre-
konizacijos mokestį 193,

Svarbiausias vyskupo Jokūbo rūpestis buvo naikinti Lietu-
voje pagonybę, sąmoninti pakrikštytuosius ir plėsti parapijų ir
vienuolynų tinklą. Jis turėjo nelaimę išgyventi katedros gaisrą,
kuri sudegė 1399 m., vos jam tapus vyskupu “4. Jo laimei Vytauto
rūpesčiu ji greitai vėl buvo atstatyta. Jam vyskupaujant, buvo
pastatyta pranciškonu bažnyčia ir vienuolynas Kaune (1400),
parapijų bažnyčios Rohotnoje (1400) ir Želvoje, Valkovisko apskr.
ir pradėta statyti pranciškonų bažnyčia ir vienuolynas Drohičine 16.

Iš vienuoliu Jokūbo vyskupavimo metu stipriausi buvo pran-
ciškonai. Jie ir jam vyskupaujant įkūrė savo vienuolynus Kaune
ir Drohičine!“6. Jogaila, dar Andriui vyskupaujant, Bistricoje
įkurdino atgailos kanauninkus ir pavedė jiems aprūpinti Medi-
ninku parapiją *“'. Popiežius Bonifacas IX ju prepozitui Jokūbui
leido eiti ir kitas pareigas, jei jas gaus Vilniaus vyskupijoje, kad

11 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
62-64 psl., 35 nr.; J. KuRczEwskI, Košci0l Zamkowy, 25-26 psl.

183 Codex epistolaris Vitoldi, 21 psl., 65 nr.

15 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
67-68 psl., 38 nr.; K. EuBEL, Hierarchia Catholica, I t., 529 psl. ; Elementa,
ad fontium editiones, I t., collegit dr. J. Lisowsx1, Roma, 1960, 45-46 psl.
99 nr.

14 J. KuRczEwskI, Biskupstwo Wilenskie, 26 psl.

165 R. KaRasauskas, Plichta Jokūbas, žr. Lietuviu Enciklopedija, XXIII
(1961), 132 psl.; V. GmpžiūNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, 14

sl.
16 V, GiIDžIŪNAS, Ten pat, 46-48 psl.

187 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
33 psl., 18-19 nr.

29* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 271

savo išlaikymui gautu beneficiją 1“. Vytautas Senuose Trakuose,
jau Jokūbui vyskupaujant (1400-1405), ikurdino benediktinus 1**,
Atrodo, kad ir domininkonai ieškojo galimybiu tuo metu kurtis
Lietuvoje, jei 1400 m. rugpiūčio 14 d. Romoje buvo padarytas
procesas iš Vilniaus kilusiam domininkonui Jonui iš Bzovia, gyve-
nusiam Lvovo vienuolyne ir duotas Lietuvos vikaro titulas 170,
Išnyko tik pranciškonų bažnyčia ir vienuolynas Lydoje, Švitri-
gailos kovų metu (1402-1403) gaisro sunaikintas ir dėl nežinomu
priežasčių neatstatytas !*!,

Vilniaus vyskupas Jokūbas taip pat dalyvavo politiniame
Lietuvos ir viešame Bažnyčios gyvenime. Jis pasirašė Vilniaus
ir Rodomo susitarimą, kuriuo Vytautas buvo pripažintas Lietuvos
valdovu, buvo liudininku, kai Vytautas ir Lietuvos didikai 1401 m.
sausio 1 d. pažadėjo paklusnybę Lenkijos karaliui !*, dalyvavo,
kai Vytautas Liubline 1403 m. birželio 19 d. davė pažadą, kad jis
be Jogailos žinios jokių sutarčių nei su Prūsijos, nei su Livonijos
ordino broliais nedarys 18. Buvo liudininku taip pat, kai Vytautas
Kaune 1404 m. rugpiūčio 17 d. paskelbė vokiečiu ordinui Racionžo
taikos nuostatus!“ ir leido jam Nevėžio krantuose statyti ma-
lūnus 1*5,

Vyskupas Jokūbas 1406 m. gegužės 18-20 d. dalyvavo bažny-
tiniame provincijos sinode Kališe, kur kartu su kitais vyskupais
pasirašė Dancigo parapijos bažnyčiai suteiktu atlaidų dokumentą
ir pridėjo savo antspaudą 1“. Tai buvo paskutinis žinomas vys-
kupo Jokūbo Plichtos veiksmas. Jis mirė 1407 m. sausio 7 d. 177,

Sakoma, kad seniau Gardino pranciškonu bažnyčioje kabėjęs
vyskupo Plichtos portretas, kuris ji vaizdavo maždaug 50 m.
amžiaus, su vyskupiškais drabužiais, tvirto sudėjimo, ryškių
bruožu, malonios išvaizdos, vienoje rankoje laikanti plunksną,
o antroje knygą 178.

18 Ten pat, 66-67 psl, 37 nr.

“9 Ten pat, 68 psl., 40 nr.; 69 psl., 42 nr.; 69-70 psl., 43 nr.

170 Ten pat, 68 psl., 39 nr.

11 V. GipžiūNaS, De Fratribus Minoribus in Lituania, 45-46 ir 74 pal.

17? Codex epistolaris Vitoldi, 71-73 psl., 233 nr.; 73-74 psl., 234 nr.

13 Ten pat, 92 psl., 268 nr.; Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis
necnon dioeceseos Vilnensis, 69 psl., 41 nr.

14 Codex episiolaris Vitoldi, 102 psl., 295 nr.; 104 psl., 297 nr.

15 Ten pat, 103-104 psl., 296 nr.

18 Codex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
70 psl., 44 nr.

177 V. GiožiūNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, 15 psl.

17 R. KRasauskas, Plichta Jokūbas, žr. Lietuviu Enciklopedija, XXIII
(1961), 132 psl.

272 KUN. DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M. 30*

4. Pranciškonų vikarija ir kitų vienuolijų isikurimas. — Kiek
ilgiau sustoję prie pirmujų dviejų vienuolių vyskupų veiklos Lie-
tuvos krikšto metu, dėl laiko stokos, negalime plačiau nagrinėti
paskirų vienuolynu įsikūrimo aplinkybių, vienuolinio gyvenimo ir
veiklos. Suglaustai tiek tepasakysime, kad šiem dviem pranciš-
konam vyskupaujant, Lietuvoje iskūrė savarankiška pranciškonų
vikarija su dviem vienuolynais Vilniuje ir po vieną Ašmenoje,
Lydoje, Kaune, Drohičine ir kiek vėliau Pinske. Visi šie vienuo-
lynai savo apylinkėse išvystė plačią veiklą ir daug prisidėjo prie
Lietuvos sukrikščioninimo ir švietimo, nes visuose vienuolynuose
buvo mokoma skaityti ir rašyti. Vilniuje jie turėjo savo mokyklą,
beto, dar mokė katedros mokykloje. Kiekvienas vienuolynas tu-
rėjo savo biblioteką, o ju bažnyčių paveikslai ir statulos paprastų
žmoniu vaizduotę daugiau patraukdavo prie Dievo ir šventųjų,
nei gilios tikybos pamokos 179,

Krikšto metu, pagal šaltiniu žinias, iš vienuolių tesidarbavo
tik vieni pranciškonai. Tiesa, yra jau minėta užuomena apie
vieną vilnieti domininkoną, kaip Lietuvos krašto vikarą, bet dau-
giau nieko apie jį nežinome. Yra dar ir kita užuomena, kad že-
maičių krikšto metu domininkonas Mikalojus Venžikas žemaičiams
sakęs pamokslą 180. Abu šie domininkonai veikė iš Lenkijos vie-
nuolynų atvykę. Pirmasis ju vienuolynas Vilniuje tebuvo įkurtas
tik 1501 m. Bistricoje Jogailos įkurdinti atgailos kanauninkai,
pranciškonams į talką atėjo jau po oficialios krikšto datos, bet
ju darbams nuopelnus Lietuvos krikščioninime priskira pats po-
piežius savo 1399 m. rašte! Apie 1400 m. Vytautas Senuose
Trakuose įkurdino benediktinus, kuriems popiežius Inocentas VII
suteikė daug dvasiniu privilegijų '?ž. Pagaliau, Vytauto žmonos
Onos prašomas, antipopiežius Jonas XXIII 1415 m. leido Di-
džiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje įkurdinti seseris benediktines 183,
tik nežinia, ar jos tada kur įsikūrė.

Kilus pranciškonu ordine observantų reformos sąjūdžiui, ir
susiformavus savarankiškai observantų šakai, į Krokuvą atvyko
vienas iš svarbiųjų jos organizatorių ir čia ikūrė observantus.
Karaliaus Kazimiero dėka observantai greitai įsikūrė ir Lietuvoje.
Jų vienuolynams kurti Lietuvoje Kazimieras 1468 m. gavo po-

10 V. GipžiūNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, 32-11 psl.

180 V. GipžiūNAS, Krikščionybės įvedimas Lietuvoje, žr. Lux Christi,
1965, 49 psl., 2 nr.

181 Oodex Diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioeceseos Vilnensis,
66-67 psl., 37 nr.

182 Ten pat, 68 psl., 40 nr.; 69 psl., 42 nr.; 69-70 psl., 43 nr.

135 Ten pat, 91-92 psl, 59 nr.

31* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 273

piežiaus Pauliaus II leidimą, o sekančiais metais jiems davė žemės
Vilniuje ir pastatydino šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažny-
čią ir vienuolyną. Tuo pačiu metu observantai įsikūrė taip pat
Kaune — Nemuno ir Neries santakoje. Vėliau 1479 m. jie buvo
įkurdinti "Tikocine, 1498 Polocke ir kiek vėliau Gardine. Ne-
trukus iš šių vienuolynų buvo sudarytas Lietuvos komisariatas,
o 1530 m. ikurta ir Lietuvos observantu provincija. Kadangi pir-
masis observantu vienuolynas buvo pavadintas šv. Bernardino
vardu, dėl to jame gyveną observantai imta vadinti bernardinais,
todėl ir Lietuvoje isikūrę pranciškonai-observantai buvo vadinami
bernardinais 18*,

Tai, berods, ir visos vienuolijos veikusios Lietuvoje iki protes-
tantizmo antplūdžio. Apie ju veiklą šiame laikotarpyje nedaug
tėra palikusių žinių istoriniuose šaltiniuose. Nėra iki šiol niekas
rimčiau ir nuodugniau jų studijavęs. Iš užsilikusių užuomenų
senose chronikose ir oficialiuose dokumentuose matome, kad vie-
nuoliai Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, nuo pat pirmuju
žinomų Lietuvos istorijai laikų turėjo ryšių su lietuviais, stengėsi
juos krikštyti, šviesti ir kultūrinti, dėl to jų reikšmė Lietuvos gyve-
nime yra nemaža dar prieš protestantizmo antplūdį.

Ju reikšmė dar daugiau iškyla kovoje su protestantais ir
protestantizmą įveikus. Juk jie primieji davė Lietuvai pradžios
ir aukštesniąsias mokyklas. Jie įkūrė ir išlaikė garsiąją Vilniaus
Akademiją. Jie išpuošė Lietuvą garsiomis šventovėmis, mūri-
nėmis, skoningai pastatytomis bažnyčiomis ir vienuolynais. Ju
dėka lietuviu lūpose suskambėjo religinės giesmės ir Lietuva prisi-
pildė rūpintojėliu ir skausmingų madonų koplytėlėmis. Jie patys
ano meto supratimu buvo isilieję i gyvą tautos kūną. Jie padėjo
kraštui daryti pažangą, džiaugtis jos laimėjimais ir patys pirmieji
pajusdavo ir išgyvendavo jo nelaimes.

Jie pirmieji būdavo priešu apiplėšiami, nužudomi, ištremiami
ir sunaikinami. Užtenka prisiminti tik švedu ir rusu invazijas :
jų siautėjimą 1831 ir 1863 m. tautos sukilimo metu ir mūsu dienu
Rusijos komunistu okupaciją. Savo likimą jie surišo su tautos
likimu tiek pačioje Lietuvoje, tiek ir tremtyje. Jie ir dabar nenu-
leidžia rankų besidarbuodami dvasinei ir kultūrinei lietuviu tautos
gerovei.

DR. VikTORAS GipžiŪNAS, O.F.M.

Brooklyn, N.Y., J.A.V.

14 V. GipžiūNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania, 59-60 psl.

18

MONASTIC ORDERS IN LITHUANIA
IX-XV

by
VicroR GinžiūNAS, O. F. M., Th. D.

Summary

In this article the author examines the influence and the activities
of the monastic orders from the time when the first monks met Lithua-
nians all through the final acceptance of christianity by Lithuania. Fur-
ther the author states that there are some evidences which indicate that
the first Benedictine monks met Lithuanian tribes already in the time
of St. Ansgarus (801-865), and that St. Adalbert in 997 tried to baptize
the Old Prussians and that St. Boniface-Bruno in 1009 did the same
with the Yatvegians. Augustinian and Cistersian monks introduced Latvians
and Prussians into christianity towards the end of XII century. Livo-
nian Order which subjugated much in Livonia and Old Prussia sought
to baptize Lithuanians by force, this Order existed XIII-XV centuries.
Subseguently its aim of domination over the lands of Lithuanians was
the cause of the Lithuanians not accepting christianity for a long time.
In XIII century the Franciscans and Dominicans have established them-
selves near the coastal areas of Lithuania, they soon befriended Lithua-
nians. They remained on the side of Lithuanians in their constant struggle
against the Livonian Order, and generally they became counselors to
Grand Dukes Mindaugas, Vytenis and Gediminas. When Mindaugas
embraced christianity these good monks advised him how to regulate
the Church in Lithuania and that only the pope had authority over mat-
ters pertaining to the Church and not the Livonian Order. They helped
Vytenis and Gediminas to promote their relations with the Western world
and to denounce the Livonian Order as a political organization rather
than a religious Order before the Supreme Pontiff. Both these Grand
Dukes allowed Franciscans and Dominicans, and in fact, invited them
into Lithuania. Dominicans later disintegrated, and the Franciscans
remained until 1387. Their influence became significant when Jogaila
and Vytautas were baptized and when they set out to christianize the
whole nation. Franciscan Bishop Andrius Vasylo of Seretas took leader-
ship for baptizing Lithuania. The people were instructed by the Fran-
ciscans from Vilnius. Later the same bishop upon the erection of a ca-
thedral and the establishment of several parishes in 1388 was appointed

33* VIENUOLIJOS LIETUVOJE IX-XV AMŽIUJE 275

to be the first bishop of Vilnius. He also established the first school
connected with the cathedral. He died in 1398. Another Franciscan,
namely Jokubas Plichta became bishop of Lithuania and continued
with the same zest to christianize Lithuania. Under these two bishops
an independent Vicariate of Franciscans was established in Lithuania.
Also the Augustinians in Bistrica and Benedictines in Trakai had their
beginning in Lithuania. Later reformed Franciscans and Dominicans
joined the ranks of the above mentioned monastic Orders.

ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS
JO ASMENS IR VEIKLOS BRUOŽAI

Ižanginės pastabos. — Arkivyskupas Pranciškus Karevičius,
M.IL.C., dvasinis 1.200.000 žemaičių kataliku vadas, Lietuvos Sava-
norių Kūrėjų sąjungos garbės narys, iš savo sostinės Kauno dvy-
lika metu (1914-1926) valdė Žemaitiją su Kuršo dalimi. Tai buvo
lietuviu tautos ir valstybės istorijoje didžiujų ivykiu laikotarpis,
kai iš pasaulinio karo griuvėsių iš naujo pakilo į nepriklausomąjį
gyvenimą Lietuva. Per sekančius 19 metu jis sekė Lietuvos ki-
limą, jos laimes ir nelaimes, pakartotiną rusu, vokiečiu ir vėl rusu
komunistų pavergimą, apleisdamas pasaulį 1945 m. gegužio 30 d.,
kai jau buvo baigęs savo gyvenimo 83 metus ir 8 mėnesius.

Pranciškaus Karevičiaus asmuo nušvinta ir veikia jaunuju
lietuviu sąmonę pirmojo pasaulinio karo metu, atgaunant Lietuvai
nepriklausomybę ir laisvę po ilgos ir sunkios vergijos nakties.
Jautriai išgyvena jis Lietuvos valstybės atsikūrimą, visa širdimi
prisideda prie jos visokeriopos gerovės kėlimo, padėdamas jau-
niems valstybininkams sumaniai tvarkyti laisvą Tėvynę. Jo būdo
pastovumas, griežtumas, beginant lietuviu tautos teises, jauniesiems
veikėjams buvo kurstančioji ugnis, kad atsispirtu rusu, lenku, vo-
kiečiu kėslams. Jis suaugo su tauta, bekylančia iš sunkios 120
metu vergijos, su buvusiu baudžiauninkų vaikų karta. Mokytas
teologas, buvęs kunigų seminarijos profesorius Petrapily, drąsus
lietuvis, pasiaukojantis ganytojas, karštas patriotas Pranciškus
Karevičius aru iškilo lietuviu tautoje ir buvo lietuviu labai pamil-
tas. Suėjus 50 metu, kai jis buvo popiežiaus šv. Pijaus X pas-
kirtas Žemaičiu vyskupu, 1914 m. vasario 27 d., su meile žvel-
giame į jo tauru asmenį. Trumpoje paskaitoje negalima išna-
grinėti viso jo gyvenimo, ir to nesiekiu; bet jis yra vertas, kad
būtu atžymėtas atskira knyga — monografija, — jis gi buvo savo
laiku visos tautos dvasios vadas.

Paskaitai pagrindu imu jo vyskupavimo Kaune laikotarpį ir
tik prabėgomis jo likusiji 19 metu darbą.

Nelauktas vyskupas. — Šviesios atminties Žemaičiu vyskupas
Gasparas Felicijonas Cirtautas mirė 1913 m. rugsėjo 4 d. Prieš
savo mirti jis buvo pasiūlęs popiežiui paskirti jam įpėdinį kan.

278 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.I.C. 2*

Juozapą J. Skvirecką, Šv. Rašto vertėją į lietuvių kalbą, semi-
narijos profesoriu ir uolų kunigą.

Kažkaip tas vyskupo Cirtauto noras išėjo viešumon. Vilniuje
tuoj atsirado gero vardo veikėju, kurie norėjo pravesti į žemaičių
vyskupo sostą « patikimesni » asmenį. Pasistengė ir paveikė rusų
vyriausybę, kuri savinosi tarti paskutinį sutikimo žodį, kad nepra-
leistu kan. J. Skvirecko. Pirmoje eilėje jie siūlė poetą Maironį
— J. Maciulevičiu, paskui kan. Kazimierą Prapuoleni, keliu Mogi-
liavo vyskupu sekretoriu-diplomatą ir stambų visuomeninį veikėją
kan. Konstantiną Olšauskį.

Jie trys buvo pasiūlyti Šventajam Sostui kaip kandidatai
į Žemaičių vyskupus. Bet jie Romoje užkliuvo: popiežius neno-
rėjo jų skirti vyskupais; prasidėjo derybos. Abiem pusėm atsi-
sakius nuo pirminiu siūlymu, buvo sutarta Žemaičiu vyskupu
skirti Petrapilio šv. Kotrynos prokatedros kleboną, kunigų semi-
narijos profesorių ir dvasios tėvą, 1910 m. pakeltą Mogiliavo kapi-
tulos kanauninku, Pranciškų Karevičiu, mosėdieti. Skiriamuosius
raštus pasirašė popiežius šv. Pijus X 1914 m. vasario 27 d.

Kan. Pranciškus Karevičius rengėsi konsekracijai 70 dienų.
Jis buvo tylus ir ramus profesorius, doras ir uolus kunigas, tikras
Dievo žmogus. Jis mokėjo daug svetimu kalbu ir jomis gerai
kalbėjo, bet žemaitiška jo tarsena buvo savotiška, kaip liudija
kan. M. Vaitkus: «jis tai pasakė kažkaip savotiškai sudarydamas
iš savo burnos pailgą statmenini — O —, bet tuoj pat jį iškraipy-
damas, lyg turėtu burnoje karštą bulvę ar ką »!.

Nors jis pateko į Žemaičiu vyskupus nelauktai, kaip kompro-
misinis vyskupas, bet jis gyveno, nedarydamas kompromisų :
ką savo širdyje nutarė, jog dalykas geras ir vykdytinas, tai ir darė,
nepaisydamas nei kliūčių, nei atsirandančių pašaliniu padariniu.

Ingresas ir nelaukti prelatai. — Pranciškaus Karevičiaus kon-
sekracija vyskupu įvyko 1914 m. geg. 17 d. Petrapilio šv. Kotry-
nos bažnyčioje. Ji konsekravo arkiv. V. Klučinskis, padedant
vysk. Antanui Karosui ir vysk. Jonui Ciepliakui.

Per 12 dienu pasirengęs kelionėn, vyskupas Karevičius pasiekė
Vilnių šeštadienį gegužės 30 d. Aplankė jis Vilniaus lietuvių kul-
tūrinius židinius ir veikėjus, pasiryždamas atžymėti savo kon-
kurentus į vyskupus poaukščiais.

Ingresas į Kauno katedrą buvo sekmadienį, gegužės 31 d.
Apie tas ingreso iškilmes rašo prelatas Kazimieras Šaulys :

« Ingreso ceremonija buvo ruošiama labai iškilmingai. Žmo-

1 M. VairkuS, Keturi Ganytojai, 54 psl.

33 ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS 279

niu buvo labai daug: netilpo katedroje, daug kam teko stovėti
ore. I ingreso iškilmes buvo atvykę ir diduomenės, t.y. stambesnio-
sios dvarininkijos atstovu, tituluotų ir netituluotu.

Ingresas prasidėjo naujojo vyskupo inauguracijos pamokslu.
Savo pamokslą vysk. Karevičius pasakė žemaitiškai aukštaitiška
lietuviu kalba. Lenkiškai nei žodžio. Pamoksle « ištvojo » reikalą
kelti švietimą, rūpintis visuomenės bei liaudies padėties pagerinimu.
Kai kuriuos veikėjus (dar gyvus) paminėjo — pagarbino vardais,
pavardėmis. Ypač pagyrė kun. Olšauskį už jo veiklą per Saulės
draugiją.

Seniau buvo įprasta, kad po ingresinio pamokslo naujas vysku-
pas priimdavo iškilmingai susirinkusiųjų atstovų sveikinimus. Taip
buvo numatyta ir ši kartą. Po to būdavo visi atstovai kviečiami
į vaišes.

Ponijos atstovai, išgirdę, kas buvo ištvota bažnyčios sakyk-
loje ir iš to viso padarę išvadas iš naujojo vyskupo elgesio, tarė,
kad tai ne jų, o « mūsu » (litvomanu) luomo žmogus, ir jį suboiko-
tavo. Pagal buvusią anuomet tradiciją, vyskupas buvo laikomas
pakeltu ir priimtu į obivateliu luomą (stan Obywatelski). Stam-
besniesiems dvarininkams pasirodė, kad vyskupas Karevičius į
tą obivateliu luomą netinkąs » ž.

Nuo pat pirmos dienos vyskupas Karevičius aiškiai parėmė
lietuvius, įpilietino lietuviu kalbą katedroje, kunigu seminarijoje,
kunigų susirinkimuose ir vyskupo rūmuose. Tai buvo didelės svar-
bos ir reikšmės veiksmas.

Su obivateliais, atrodo, buvo nuėję ir kai kurie kapitulos nariai.
Jautrusis vyskupas Karevičius giliai atjautė ju boikotą. Pagalvojęs
ir nutaręs, jog laikas pertvarkyti pačią vyskupijos kapitulą, esamų
jos nariu pritarimo neatsiklausęs, nelauktai padarė negirdėtą
staigmeną: paskyrė į kapitulą tris naujus prelatus ir vieną ka-
nauninką, būtent: prel. J. Maciulevičių-Maironį, prel. Adomą
Dambrauską-Jakštą, prel. Januševičiu ir kanauninką Konstan-
tiną Olšauski.

Teisėtai ikūrtoji vyskupo kapitula yra jo senatas, turis juri-
dinio asmens teises. Kapitulos įsteigimas yra rezervuotas Ap.
Sostui. Kapitulos nariai padeda savo vyskupui valdyti vysku-
piją, praturtina bažnytines apeigas ir jie sudaro katedros prelatų
bei kanauninkų kolegiją. Žemaičių vyskupijos kapitula buvo
įsteigta Vytauto Didžiojo laikais ir jo rūpesčiu; ji buvo patvir-
tinta pop. Martyno V ir vadinosi Capitulum Samogitiense — Že-
maičiu Kapitula.

* Ten pat 59 psl.

280 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.I.C. 4*

Pagerbdamas iškiliuosius lietuvius kunigus, jų tarpe du kan-
didatus i žemaičių vyskupo sostą, vysk. Karevičius sustiprino lie-
tuvybę vyskupijos centre, nors už tai prieš ji sukilo audra.

Nelaukti padariniai. — "Teisėtai įkurtoji žemaičių vyskupijos
kapitula buvo nepatenkinta vyskupo Karevičiaus elgesiu, pasijuto
įžeista ir ėmė ginti savo teises. Pasiuntė skundą popiežiui. Tarp
protestuojančių senuju kapitulos nariu buvo ir kan. Juozas J. Skvi-
reckas, vyskupo Cirtauto numatytas i žemaičių vyskupus.

Lenkai ir lenkiškai kalbantieji dvarininkai ar patys susimokę,
ar kitu paskatinti, pasiuntė Šventajam Sostui skundus prieš savo
vyskupą, esą jis bažnyčiose mažinąs ju gimtosios kalbos teises, ir
panašiai. Taip pat nediplomatiški vysk. Karevičiaus posūkiai,
beieškant tiesos ir teisingumo, pasunkino visą padėti. Jis gavo
iš Romos mandagu pakvietimą atsilankyti ir pasirodyti popiežiui.

Vyskupas Pranciškus Karevičius iškeliavo į Romą 1914 metu
pavasarį.

Po įtemptų pasimatymų ir pokalbiu su Šv. Sosto valdininkais,
patenkinęs Šv. Tėvą savo nuoširdžiu atsidavimu ir giliu mokslu,
pateisintas grįžo į Vokietiją, sumanęs pabūti joje kurį laiką ir
pasigydyti. Bet ir gydytis jam neteko ilgai, — nelauktai sukilo
Europoje tauta prieš tautą ir valstybė prieš valstybę. Prasidėjo
pirmasis pasaulinis karas.

Pasaulinis karas. — Serbijos mieste, Sarajeve, įvyko politinė
žmogžudystė: besilankant ten Austro-Vengrijos sosto įpėdiniui
Pranciškui Ferdinandui su žmona, serbas Gavrilo Principo nu-
žudė juodu 1914 m. birželio 28 d. Lygiai už 30 dienu įsiliepsnojo
platus pasaulinis karas, pasibaigęs tik po ketverių metų (1918-
XI-11). Bekariaujant Vokietijai su Rusija, vyskupas Karevičius
atsirado už karo fronto Vokietijoje. Tiesiog važiuoti į Kauną
nebuvo galima. Pasuko jis į pietus; atvyko Šveicarijon, pasiekė
Romą ir laivu, aplenkęs karo linijas, pasiekė Odesą, o iš ten su-
grižo į Kauną. Tuo metu Kaunas buvo rusu stipri karinė tvirtovė.
Rusai neleido vyskupui Karevičiui gyventi Kaune, karui tebesi-
tęsiant; teko jam persikelti į Panevėžį ir iš ten valdyti vyskupiją.

Uolusis ganytojas pradėjo lankyti parapijas, guosdamas įbau-
gintus žmones ir teikdamas Sutvirtinimo sakramentą. Įkarštyje
pamiršo gydytojų patarimus, ir greit nuo didelio darbo nusilpo.
Jam buvo reikalingas ilgesnis poilsis, mineraliniai vandenys ir
sausas oras. Gydytojai pasiuntė vyskupą Karevičiu į Kaukazo
kalnus gydytis ir pagyventi.

5* ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS 281

Pasibaigė ruduo; užgriuvo žiema, o karas nė kiek nemažėjo.
Užšalusieji Mozūru ežerai 1915 m. vasario 4-22 d. pasruvo krau-
jais. Rusai neatlaikė spaudimo; pradėjo trauktis iki Nemuno,
ir už jo, ir iš Žematijos pajūrio. Vasaros metu vokiečiai užėmė visą
Lietuvą: Kauną paėmė 1915 m. rugpiūčio 17 d., o sekančią dieną
jie jau buvo užėmę Vilnių.

Vysk. Karevičiui, norint patekti i savo vyskupiją, susidarė
nauja painiava. Darė žygiu, kad gautu rusu vyriausybės leidimą
išvykti Švedijon, o iš ten per Vokietiją tikėjosi pasiekti Lietuvą.
Bet tokius leidimus karo metu nebuvo lengva gauti. Iš Kaukazo
jis persikėlė i Smolenską 1915 m. rugsėjo 21 d. Kelias savaites
palaukęs ir gavęs atitinkamus leidimus, kartu su K. Šauliu ir K. Pal-
taroku aplinkiniu keliu išvyko i Lietuvą.

Švedijoje tik dideliu pastangų ir prašymu dėka pavyko jam
gauti vokiečių leidimą, kad galėtu sugrįžti į Kauną. Karinė vo-
kiečių vyriausybė tikėjosi, kad žemaičių vyskupas parodys jiems
daugiau palankumo ir suteiks pagalbos, beragindamas žmones
vykdyti karinės vyriausybės isakymus. Ganytojas ir čia reikalavo
tiesos ir teisingumo. Įkyriems vokiečiu valdininkams kartą pa-
reiškęs: Galite mane ištremti, galite sušaudyti, bet negalite manęs
priversti elgtis prieš sąžinę.

Gerai mokėdamas vokiečiu kalbą, būdamas drąsus ir tiesa-
kalbis, smarkiai gynė lietuviu teises prieš vokiečius ir palaikė Tau-
tos Tarybos žygius Lietuvos nepriklausomybės reikalu.

Žygis į Berlyną. — Savo atsakomybe ir galva, o gal Tautos
Tarybos pirmininko A. Smetonos ir kitu nariu paveiktas, padarė
jis nepaprastą ir nelauktą politinį žygi į Berlyną pas vyriausius
Vokietijos karo vadus. Apie tą savo diplomatinę kelionę kelio-
likai kunigu pasipasakojo pats vyskupas Pranciškus Karevičius
per iškilmingus pietus, lankydamas Jokūbavo parapiją 1918 m.
vasarą. Pranešimą girdėjusis kan. Mykolas Vaitkus, gal kiek
pagražindamas, taip rašo:

« Sugalvojau, kad man reik vykti pas vokiečiu galvas prašyti,
kad paskelbtu nepriklausomą Lietuvos valstybę, o vienkart ir
pasiskusti vietiniu vokiečiu viršininku mums daromomis skriau-
domis. "Tad surinkau pluoštą gerai paliudytu skundu bei šiaipjau
dokumentu ir išvažiavau, gavęs reikiamus leidimus.

Dabar — pas kuri galiūną pirmiausia vykti? Pas patį kaizerį ?
Ir peraukštas paukštis, ir, nenuteikus pirma mažesniuju, galėtume
visą reikalą prakišti. Yra dar trys dideli viešpačiai: vyriausiasis
kariuomenės vadas generolas Hindenburgas, visų vokiečių dievai-
tis, ir jo štabo viršininkas, generalkvartirmeisteris, generolas Lu-

282 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.I.C. 6*

dendorfas, kuris, kaip buvo girdėti, ir pati aną dievaitį pasukinėjąs,
kai reikia. O dar buvo vienas įžymus Vokietijoj vyras, valstybės
kancleris grafas Hertlingas, katalikas. Tad ar ne į jį pirmiausia
kreiptis? Juk katalikas katalikui vis tik artesnis, nei aniedu liu-
teronu ...

Šis priėmė mandagiai, bet santūriai. Užsiminus apie Lietuvos
nepriklausomybę, jis iš karto stačiai ir atvirai pasakė, kad jis
pats esąs ir būsiąs tam priešingas, kadangi juk karas baigsis, Rusija
vėl bus stipri valstybė, ir Vokietijai teks su ja skaitytis — tad
negalima jos padaryti sau priešu, pripažįstant Lietuvos nepri-
klausomumą. Tad jis čia nieko vyskupui padėti negalis, nebent
patarti važiuoti į generalinį štabą pas Hindenburgą ir Ludendortą
— jiedu daug daugiau gali tame reikale nusverti.

Generolas Hindenburgas mane priėmė visai žmoniškai. Besąs
nebaugus ... Tad didesnės baimės man neįpūtė, ir pasirokavova
itin įmanomai. Bet dėl Lietuvos nepriklausomybės jis ėmė išsi-
sukinėti: girdi, jis esąs vien kareiva, ne politikas; politinius klau-
simus savo žinioj turis generolas Erich von Ludendorff, generalkvar-
tirmeisteris; tad aš turįs nepriklausomybės reikalu pas jį kreiptis.

Taip ir teko atsisveikinti ... Beje, pirma su juo papietavome.

Nuo to generolo nuvykau pas tą tatai Erichą Ludendorfią.
Priėmė kariškai, prūsiškai. Irgi nemažas vyras, tik nestoras, kaip
Hindenburgas.

Pasisodino mane priešai save, prieš šviesą ir įsmeigė tuos
savo grąžtus (akis) man stačiai i pat akiu dugną. — Aha! — manau
sau: tu nori mane palaužti, pasismeigęs it vabalą ant spilkų. Kad
tu, prūse, nesulauktum! Paveizėsim, katras pirma nuleis ar nu-
kreips akis.

Tad taip, vadinas, spoksova į vienas antrą ... Praėjo minutė,
kita ... dar ir dar. Gal penkiolika minučių. Ant galo pagalios
— generolas nebeišlaikė — nukreipė į šalį akis ir po valandėlės,
i mane atsikreipęs, prabilo :

— Vadinas, atvykote prašyti, kad paskelbtume nepriklausomą
Lietuvą? Nieko sau! drąsus užsimojimas! O ar žinote, ką tai
reiškia sukurti naują valstybę, tikrai sukurti, nes mažne iš nieko!
Juk jūs lietuviai neturite būtiniausių dalyku, iš kurių kuriama
valstybė: nei reikiamu žinių, nei reikiamos medžiagos — admi-
nistratoriu, valdininkų, karininkų, juristu, mokytojų, profesorių,
finansininkų, industrialistu, nei pakankamai mokyklu, nei galų
gale pinigų visam tam isigyti. O priešų kiek! Tad argi pirma ne-
reikia susikurti bent šiokią tokią kultūrą, pasiliekant po kieno nors
kultūrine bei šiaipjau valstybine globa *

7 ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS 283

Tos išdidžios kalbos klausantis, man ėmė kraujas virte virti.
Matau iš to paukščio nieko nepešiąs — tad tegu žūna mano ratai
su visais tekiniais, o aš bent iškirsiu jam visą tiesą. Todėl šiaip
taip ramindamasis gana mandagiai sakau jam :

— Taip, taip, žinoma. Mes lietuviai — vargšų ir nemokšų
tauta, nieko neturinti, netgi nei šiokios tokios kultūros! Žinoma,
tai ne vokiečių tauta, tokia turtinga, tokia galinga, tokia kultū-
ringa! Bet štai tie jūsų kultūringieji tautos atstovai — kareiviai
bei karininkai ar valdininkai — kaip jie jūsų garbingąją kultūrą
mums nekultūringiems demonstruoja.

Ir aš ėmiau generolui pasakoti ryškiausiuosius vokiečių pra-
silenkimus, švelniai tariant, su teise bei teisybe. Ludendorfas iš
pradžiu klausos, klausos, apsiniaukęs ... Galu gale nebeištvėręs
sako:

— Negali būti! Negalimas dalykas! Vokiečių kariuomenė
tokių dalyku negali daryti !

— Gali, nes padarė. Štai čia bent dalis tu darbelių, įdoku-
mentuotu ir labai tiksliai paliudytų !

Čia išsitraukiau iš ančio pluoštą, ir tai storą, tu popieru ir
rodau.

Jis papūškavo, papūškavo, susivaldė ir, atlyžęs, niūriai tarė :

— Na, gerai. Pažiūrėsiu, ką galima padaryti. Vykite pas
kancleri poną grafą von Hertlingą ... Tuo tarpu aš apsisvarstysiu,
kur reikia atsiklausiu ir ten jums pranešiu telefonu.

Jis stojos, tuo rodydamas audienciją esant baigtą. Atsisvei-
kinęs išėjau ir negaišuodamas išvykau pas Hertlingą.

Hertlingas vėl žmoniškai mane priėmė. Paprašė papietauti.
Pietaujam ir šnekam apie ši, apie tą.

Man dingtelėjo: o dabar būtu proga įteikti kancleriui mūsų
skundus ant vokietėliu; nemandagu tai būtų, nemandagu, bet
ką veiksi? juk eiti išmintuoju taku neimanoma: popieriai tuoj
pateks i «tarnybines » rankas ir veikiausiai bus laidote palaidoti ;
tad užvesiu su kancleriu šneką apie vokiečių žygius Lietuvoj ir
kyštelsiu jam pačiam į rankas atsivežtuosius dokumentus.

Ir pavedžiau šneką i tą pusę ir po reikiamos įžangos kyšt
ranką i antį, čiupt popierius ir brūkšt kancleriui, saldžiai atsi-
prašydamas, kad taip nelaiku bei ne vietoj tai darau: bet reika-
las taip svarbus, ir būtinai reikia, kad jūs pats ir kuo greičiausiai
su juo apsipažintumėt.

Čia netoli sėdėjęs sekretorius šoko prie manęs, prašydamas,
kad popierius jam įteikčiau, nes tokia čia tvarka. O aš, apsimetęs
praščiokėliu, jam atkertu :

— One, ne! verčiau juos įteiksiu tiesiai pačiam ekscelencijai !

284 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.I.C. 8*

Ir iteikiau, kaip sakęs. Hertlingas priėmė ir pažadėjo su dalyku
susipažinti. Pietums besibaigiant ar tuoj po, pranešta kancleriui,
jog su juo per telefoną noris kalbėti generalinis štabas. Pats Lu-
dendorff! Kanclerį sujungė... Pasikalbėjimas nebuvo ilgas. Pa-
dėjęs klausikli, grafas kreipėsi į mane:

— Turėjau garbės kalbėtis su ekscelencija generalkvartirmeis-
teriu Jūsų, Ekscelencija, reikalu: ponas generolas Ludendorffas
sutinkąs, kad Lietuva būtu paskelbta nepriklausoma ... Na, tai
man nieko kito nelieka (nors pats, kaip sakiaus, esu tam priešingas),
vien paruošti reikiamą dokumentą ir nuvežti Jo Didenybei Kai-
zeriui pasirašyti.

Tuo mano žygis pasibaigė, ir grįžau i Kauną, bylą laimėjęs,
bent nepriklausomybės reikalu » 3.

Nuo vyskupo Karevičiaus žygio vokiečiai pasidarę sukalba-
mesni. Vokietija pripažino Lietuvą 1918 m. balandžio 23 d.*.

Uolusis Ganytojas ir jo pagelbininkai. — Žemaičiu vyskupijai
priklausė tada Kuršo dalis, latviu apgyventa. Jų tarpe buvo ne-
maža kataliku. Labai reikėjo latvių kunigų, ar bent mokančių
latviu kalbą, o tokiu gauti nebuvo lengva.

Pirmajam pasauliniam karui dar nepasibaigus, bene 1917 m.,
sugalvojo žemaičių vyskupas duoti Kuršo latviams savo vyskupą ;
ir pasiūlė Šv. Tėvui paskirti vyskupu Liepojos latviu mergaičiu
gimnazijos kapelioną kun. Edvardą Stukelį, latvi, gerai mokantį
lietuviškai, lenkiškai, vokiškai, rusiškai ir, bene, prancūziškai.

Neramiu laiku Šv. Sostas yra atsargus ; palaukia, kol nurimsta
sumišimai, karai, kol paaiškėja visa to krašto padėtis, kuriam ski-
riamas naujas vyskupas. Ir nors vyskupo Karevičiaus buvo ge-
riausi norai, bet vyskupo Kuršo latviams negavo. Besikurianti
tuomet Latvija paėmė į savo rankas ir bažnytinės provincijos
sutvarkymo klausimą, pasiūlydama Šv. Sostui savo kandidatus :
Springovičiu, Rancans, Urbšą, o prel. E. Stukelis buvo paskirtas
Rygos arkivyskupijos generalvikaru.

Besibaigiant 1918 metams, vyskupas Karevičius išvyko pas
pop. Benediktą XV į Romą dviem reikalais: Bažnyčios kanonais
einant, jau buvo atėjęs laikas pateikti popiežiui penkeriu metu
apyskaitą ir antra, sau gauti pagelbininką vyskupą. Prieš
išvykdamas kelionėn, tą savo sumanymą atidengė kan. Mykolui
Vaitkui, net pasakydamas, kuriuos tris kandidatus siūlysiąs į
vyskupus: kan. Juozapą J. Skvirecką, kan. Kazimierą Šaulį ir

3 Ten pat, 70-75 psl.
* Pasaulio Lietuviu Žinynas Chicaga, 1958, 229 psl.

9* ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS 285

kan. prof. Kazimierą Paltaroką. Nors Skvireckas jam nesąs ma-
lonus, bet ji statysiąs pirmoje vietoje.

Tikrai, šv. Tėvas paskyrė vyskupu kan. Juozapą Skvirecką
1919 m. kovo 10 d. Jis buvo konsekruotas vyskupu 1919 m. bir-
želio 13 d., o 1926 m. balandžio 5 d. jis buvo popiežiaus paskirtas
Kauno arkivyskupu ir metropolitu ir kaip toks viešai buvo paskelb-
tas 1926 m. birželio 21 d.

Parapiju lankymas. — Belankydamas parapijas vyskupas
Pranciškus Karevičius buvo labai uolus ganytojas, darbštus, savo
patogumų neieškąs. Per 3-4 vasaros ir rudens mėnesius jis aplan-
kydavo iki 90 parapiju. Savo ganytojavimo laikotarpiu suteikė
Sutvirtinimo sakramentą daugiau negu 500.000 žmoniu, nors karo
metu buvo sutrukdytas ir nuo vyskupijos atskirtas. Neskaitant
Kuršo, savo žinioje turėjo 431 parapiją.

Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui ir vyskupui apsigy-
venus Panevėžyje, visoj Lietuvoje siautė karo siaubas: vyrai
buvo imami kariuomenėn; iš pralaimėtų mūšių sužeistieji pripildė
ligonines. Tuomet Ganytojo pasirodymas, jo taurus ir svarbus
žodis teikė paguodos ir vilties. Vysk. Karevičius mėgo bažny-
tines iškilmes. Visur jis tikrino parapiju gyvenimą, kaip klebonai
ir kunigai rūpinasi sielovada. Tuoj pasklido gandas, kad Kare-
vičius tai tau ne Paliulionis! tai ne Cirtautas! Klebonus ima
nagan, nesigaili, kai reikia, viešai pagirti ar papeikti ir tai bažny-
čioje visiems girdint, ar per iškilmingus pietus klebonijoje. Per
pietus, kurį laiką, mėgo jis turėti greta savęs įžymesnius klebono
pakviestus parapiečius, parapijos draugijų atstovus, ir pas juos
teirautis apie parapijos reikalus.

Vokiečių okupacijos metu (1915-1918) vyskupo Karevičiaus
veikla buvo karo padėties sąlygota. Ne viską galėjo daryti, ką
norėjo. Bet laisvei prašvitus, Ganytojas ėmėsi didelio darbo :
paeiliui, sistematiškai ėmė lankyti parapijas ir teikti Sutvirtinimo
sakramentą. Jis tai darydavęs savotiškai. Tu laikų liudininkas,
M. P-kas, rašo, kad vysk. Karevičius, suteikęs jam Sutvirtinimo
sakramentą, taip vožęs i žandą, kad jis apsiverkęs ir paklausęs
krikšto tėvą: « Už ką mane muša? »

Klebonu siaubas. — Gal mažiausiai laukdavo vyskupo Kare-
vičiaus atsilankymo klebonai. Ganytojas mėgo, kad senu žemai-
čiu papročiu kaspinuoti raiti parapijos vyrai sutiktu Ganytoją
su « patrūbočiais » prie parapijos ribu ir atlydėtų jį į parapijos
bažnyčią. Bažnyčioje turėdavo būti suorganizuotos iškilmingos
pamaldos, apylinkės kunigams padedant. Reikalavo, kad visos

286 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.I.C. 10*

vietinės draugijos per savo atstovus praneštų Ganytojui, ką jos
veikia. Vyskupas rasdavo žmonėms padėkos ir paskatinimo žodį,
o per iškilmingus pietus pagerbdavo draugijų atstovus, sodin-
damas juos greta savęs. Už tai žmonės labai gerbė ir mylėjo savo
vyskupą.

Vienas klebonas, nepakęsdamas tokio demokratiškumo, pa-
darė išdaigą. Apie tai papasakojo man 1935 metais iš Žemaitijos
atvykęs Marijampolėn kunigas.

Ano klebono parapijoje buvo gausu bajorėliųu ir jie visi no-
rėjo bent kartą gyvenime valgyti kartu su vyskupu. Klebonas
pasistengęs tą ju norą patenkinti. Jis paskelbęs, kad kas nori
atsisėsti su vyskupu prie vieno stalo, tegul atsiunčia pietums ver-
šiuką. Tr tu veršiuku pristatyta 15. Tuomet sukvietęs klebonas
savo bajorus ir pamokęs juos, kad nosiniu neimtų iš namu, nes
jos bus jiems padėtos ant stalo, ir kad stambesniu kaulų nepaliktų
lėkštėse: turis du dideliu šunis ir jie sudorosią tuos kaulus.

Atvyko Ganytojas. Po visu iškilmių, pamokslų ir pabarimu
bažnyčioje sekė iškilmingieji pietūs. Susėdo bajorai greta vyskupo,
kaip klebonas pamokė. Per pietus Ganytojas jiems pasakojęs,
kaip yra tvarkomos parapijos Europoje, o jie skundėsi vyskupui
savo nedidelių ūkių vargais, šeimų nelaimėmis ir ginčais. Kalba
nesirišo. Greit pastebėjęs vysk. Karevičius, kad susijaudinę sve-
čiai vienas po kito šnypščia į servetėles, atgal jas pasidėdami greta
lėkštės. Kiti, nutaikę akimirksni, pažeria po stalu esantiem šu-
nims nemažus kaulus. Tada supratęs vyskupas, kad po gražiais
bajorų rūbais slepiasi paprasti nemokšos, neišauklėti žmonės. Ir
vyskupas Karevičius toliau nebereikalavęs, kad klebonai kviestu
parapiečius į iškilmingus pietus klebonijon.

*

Prigavo Ganytoją. — Kan. Mykolo Vaitkaus tėviškės Gargždų
parapijos klebonas apie 1919 m. buvo kun. Baltramiejus Baltrėnas.
Jis mėgęs grožį, turėjęs gražu balsą ir net smuiku grojęs; bet
nemėgęs didelių ponu ir vyskupo privengė. Išgirdęs, jog vysku-
pas Karevičius lankosi jo apylinkės parapijose, paprašęs kun.
M. Vaitku patarimo, kaip suorganizuoti greitomis vyskupo mė-
giamas draugijas, kad jis neprikibtų už sociali neveiklumą. Dviese
sudėję galvas, klausimą greitai išrišo: tuoj pat atsirado kuriamų
draugijų knygos: Blaivybės, Pavasarininkų, Moteru Draugijos,
Labdarybės ir Knygos Mėgėjų Ratelio. Į knygas buvo surašyti
nariai, labiau i tą pusę linkusieji, ir paskirtos valdybos, parašyta
po keletą protokolu. Paskui klebonas pasišaukė sukurtuju drau-
giju valdybas ir įteikė kiekvienai ju parašytą sveikinimą vyskupui.

ss says

Iš savo tarpo « valdybu » nariai išsirinko atstovą vyskupui pasvei-
kinti.

11* ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS 287

Vyskupui atvykstant, draugijų atstovai susirinko klebonijon,
sutarė, kurios draugijos atstovas pirma sveikins vyskupą, įteik-
damas dovanėlę. Viskas pavyko kaip numatyta.

Ganytojas, nesigilindamas į draugiju «nuveiktus» darbus,
buvo labai patenkintas klebono veikla ir kun. Baltrėną statęs ki-
tiems klebonams kaip pavyzdi: «Salia Salantų kun. Urbanavi-
čiaus, gražiausiai suorganizuota esanti Gargždų Baltrėno para-
pija, kiek man, kaip vyskupui, lankant Žemaitiją, teko matyti »,
pareiškęs vyskupas Karevičius kan. Mykolui Vaitkui Kaune.

Bendrai imant, klebonai stengėsi itikti vyskupui ir nuoširdžiai
kūrė reikalingas parapijoje draugijas ir padėdavo joms veikti.

Skundai. — Lenkų ir sulenkėjusiuų mažuma buvo pratusi
valdyti parapiju klebonus ir patį žemaičių vyskupą. Bet vyskupui
Karevičiui pradėjus valdyti žemaičių vyskupiją ir aiškiai jam parė-
mus bekylančią lietuvybę bei lietuviu teises bažnyčiose, lenkai
nutarė, jog reikia vyskupu atsikratyti visai teisėtu būdu. Jie
stengėsi tai čia, tai ten vyskupą išprovokuoti, suerzinti, o jo grei-
tomis pasakytus žodžius, juos sutirštinus, siusti Romon kaip
skundą. Vatikane lenkai turėjo gerą užvėją; bendroji nuotaika
buvo jų pusėje, nes Lenkija ten buvo skaitoma pilnai katalikišku
kraštu, o lenkai katalikai kaip kataliku Bažnyčios atrama Rytu
Europoje.

Tuo tarpu vyskupas Karevičius nevyniojo tiesos į diplomatinę
vatą, i dviprasmę ir saldžią kalbą, reikšdamas savo nuomonę ir
tiesą sakydamas atvirai, nors dažnai ir neapdairiai, be tikro rei-
kalo, vien tik paerzintas. Ir skundai pastoviai plaukė Romon,
ypač 1919-1920 metu politiniu nuotykiu raidoje. Iš Dievo Tarno
arkivyskupo Jurgio Matulaičio, anuomet Vilniaus vyskupo, atsa-
kymo Vatikano valstybės sekretoriui kardinolui Gasparri matome,
kad 1920 m. skundai prieš vyskupą Karevičiu buvo tirti ir rasta,
jog visi jam daromi užmetimai neturėjo tikro pagrindo.

Teismas. — Lietuvos lenkai tiek buvo apjuodinę Vatikane
žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičiu, kad jei dalis skundų ir
užmetimų kaip ganytojui ir kunigui būtu pasirodžiusi pagrįsta,
jis būtu buvęs suspenduotas pareigose ir pašalintas iš vyskupo
sosto.

Su tokia nuotaika ir pilnais igaliojimais atvyko per Vilnių
i Kauną teisti vyskupo Karevičiaus nuncijus Varšuvai Achilles
Ratti 1920 m. sausio mėnesi (24-31), kaip apaštališkasis vizita-
torius Lietuvai, Latvijai ir Estijai.

Tuo metu bažnytinė teisinė padėtis Lietuvoje buvo sujaukta :

288 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.1I.C. 12*

Seinu vyskupija priklausė Varšuvos arkivyskupijai, o Žemaičių
ir Vilniaus vyskupijos priklausė nustojusiai veikti Mogiliavo arki-
vyskupijai.

Seinų vyskupas Antanas Karosas gyveno Seinuose 1918-
1920 m. Ten veikė kunigų seminarija, vyskupijos kapitula ir
vyskupo kurija. Bet lenkai, užpuolę Seinus, išvaikė lietuvius klie-
rikus ir kunigus profesorius. Išvijo ir vyskupą Karosą iš Seinų;
jis tada apsigyveno Punske. Kaip tik tuo metu atvyko į Kauną
Achilles Ratti.

Vyskupo Karevičiaus teisėjas — apaštalinis vizitatorius, mo-
kytas vyras, šventas kunigas, drąsus ir griežtas diplomatas susi-
tiko su nepaprastos atminties, teologijos ir teisiu žinovu, buvusiu
profesorium, žemaičiu vyskupu. Jiedu kalbėjosi be liudininkų.
Galima vien spėti, kad vizitatorius atskleidė vyskupui Karevičiui
stambiausius jį m daromus priekaištus ir laukė atsakymo. O anas,
rimtai susikaupęs ir kiek išbalusiu veidu ima iš eilės tuos priekaiš-
tus, juos suskirsto ir profesoriškai išlukštena, parodydamas, jog
jie neturi dalykiško, objektyvaus nei teisinio pagrindo, yra nepa-
tikėtini ir tuo pačiu niekingi.

Išbaigęs svetimus priekaištus, apaštališkasis vizitatorius pa-
teikęs paskutinį: vyskupas Karevičius neturįs ir neparodęs už-
tektinai katalikiškos dvasios savo santykiuose su lenkiškąja ma-
žuma.

— Jei man prikišama katalikiškos dvasios stoka su pasau-
liečiais, tai prašau pažvelgti į ši dokumentą: jis rodo tos dvasios
stoką su vyskupais.

Vyskupas Karevičius mikliai išėmė iš rašomojo stalo stalčiaus
faksimilę dokumento, kuriame buvo Achiles Ratti parašas.

— Ar pažistate ši raštą ?

Vizitatorius apstulbo. Juk tai buvo jo paties slaptas raštas
karinei lenku vyriausybei Lietuvos-Lenkijos fronte, kad ji galinti
pašalinti iš Seinu vyskupą Antaną Karosą, jo kuriją ir seminariją.

Tai buvo labai jau pažeminantis diplomatą raštas Kauno
vyskupo rankose. Jį buvo gavęs vysk. Karevičius iš žvalgybos
skyriaus viršininko M. Lipčiaus, ir jį gerai panaudojo savo apsigy-
nimui. Teismas nutrūko... Apaštališkasis vizitatorius išvyko iš
Lietuvos, gavęs stačiokišką pamoką: būk atsargus!

Vysk. Karevičius jautė ir žinojo, jog yra skundžiamas Vati-
kanui, kad iš ten ateina pasiteiravimai Vilniaus vyskupui ir ki-
tiems. Ir nors Vatikano valdininkai neturėjo ką aiškaus prikišti
žemaičių vyskupui, tai visgi ten susidarė vysk. Karevičiui nepa-
lanki nuomonė, jo skundu bylai augant.

13* ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS 289

Karevičius ir popiežius. — Žemaičiu vyskupo Pranciškaus
Karevičiaus teisėjas, Achilles Ratti, buvo išrinktas popiežiumi ;
jis pradėjo valdyti Bažnyčią 1922 m. vasario 6 d. Karevičiui tai
buvo staigmena. Naujas popiežius Pijus XI apie ji žinojo daugiau,
negu pats kaltinamasis. Nenoromis susidaro tokiais atvejais savo-
tiška savijauta.

Vyskupas Karevičius buvo suaugęs su Lietuva, su jos bažny-
tiniais ir net politiniais reikalais nuo pat savo ingreso dienos (1914-
V-31). Tuo metu Lietuvos bažnytiniais reikalais rūpindavosi Vati-
kane prel. J. Narjauskas. Pasikeitus sąlygoms ir naujam popie-
žiui užėmus savo vietą, prel. J. Narjauskas buvo atšauktas į Kauną
1922 m. balandžio 1 d.

Kai pop. Pijus XI pripažino Lietuvą de jure 1922 m. lapkričio
10 d., tada Lietuvos atstovu prie Vatikano buvo paskirtas Kazys
Bizauskas; bet jį 1924 m. Lietuvos vyriausybė atšaukė iš Romos,
pavesdama kitą darbą, o Romoje pasiliko tik jo sekretorius kaip
reikalų vedėjas. Tuo metu Lietuvai buvo pats pavojingiausias
laikas: lenkai vedė derybas su Vatikanu dėl konkordato, besisteng-
dami didelę Vilniaus vyskupiją atiduoti Varšuvos arkivyskupo
globai. Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus įspėta
Lietuvos vyriausybė ėmė tartis su Šventuoju Sostu 1923 m. vasarą
konkordato klausimu; bet derybos buvo nereikalingai vilkinamos,
ir Lenkija užbėgo Lietuvai už akių. Lenkija sudarė konkordatą
su Šv. Sostu 1925 m. vasario 10 d.; juo buvo sutvarkyti tikin-
čiųju religiniai reikalai. Vilniaus vyskupija buvo suskaldyta ir
padaryta arkivyskupija tose ribose, kurias valdė lenkai.

Lietuvos vyriausybė ir visuomenės vadai, išpirkdami savo neap-
dairumą ir apsileidimą, pradėjo pavėluotai, nevykusiai ir nedi-
plomatiškai skelbti savo protestus. Spauda įkaitino žmoniu jaus-
mus. Pradėta organizuoti demonstracijas prieš popiežiaus pasiun-
tinį arkiv. Zecchini; jis buvo išstumtas iš Lietuvos 1925 m. kovo
9 d. O į Romą nuvykęs užsieniu reikalu ministeris J. Purickis
1925 m. balandžio 3 d. nediplomatiška ir atžaria savo nota Vati-
kanui tik pablogino santykius, — toji nota buvo grąžinta J. Puric-
kiui, primenant jam, jog Vatikanas nenustato valstybėms ribu ;
pačios valstybės savitarpiu susitarimu ar kitu būdu tai padaro.

Tarptautinėje plotmėje Lietuva nustojo gero vardo, kad jos
vadai nenusimaną diplomatijoje ir nepriaugę palaikyti gerus tarptau-
tinius santykius. Vatikanas tikinčiųju reikalus sprendė vien bažny-
tinėje plotmėje. Konkordato 26 straipsnis bažnytinių provincijų
ir vyskupijų ribas sutapatino su Lenkijos valstybės sienomis.
Kai tos ribos kinta, pasikeičia ir bažnytinių vienetų ribos. Vil-

19

290 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.I.C. 14*

niaus arkivyskupija padaryta savistovė, nepriklausoma nuo kitu
Lenkijos arkivyskupijų.

Visi jautė, jog atėjęs laikas sudaryti atskirą Lietuvos Bažny-
tinę provinciją ir atpalaiduoti Lietuvos katalikus nuo priklauso-
mybės svetimoms arkivyskupijoms: Mogiliavui, Varmijai ar Var-
šuvai. Tikrai, buvo nenormali padėtis.

Vyskupas Karevičius, suprasdamas esamą padėti, 1925 m.
spalio 13 d. prašė Šv. Sostą, kad padalintu jo vyskupiją pusiau.
Bet už poros savaičių, spalio 29 d. vyskupas Karevičius pilnai
pritarė vysk. A. Karoso, vysk. J. Skvirecko, prel. J. Staugaičio,
kan, J. Kuktos ir mons. Faidutti nutarimui, kad Lietuvai reikia
arkivyskupijos. Padarytas atitinkamas prašymas Šv. Tėvui; ji
pasirašė vysk. Pr. Karevičius, vysk. A. Karosas ir kun. J. Kukta
1925 m. XI-2 d. ir išsiuntė Romon.

Tuo metu Romoje gyveno iš Vilniaus atsistatydinęs ir Šv.
Tėvo i arkivyskupus pakeltas Jurgis Matulaitis-Matulevičius. Lie-
tuvos vyskupų prašymas paskatino Šv. Tėvą paskirti arkivyskupą
Jurgi Matulaitį 1925 m. gruodžio 7 d. apaštališku vizitatorium
Lietuvai. Sutvarkęs savo paso reikalus, nė kiek nedelsdamas,
arkiv. J. Matulaitis atvyko į Kauną 1925 m. gruodžio 13 d.

Šventasis. — Kun. dr. Kazimieras M. Rėklaitis, M.I.C., rašo
savo atsiminimuose apie vyskupą Pranciškų Karevičiu, labai jį
išgirdamas :

« Kad Vizitatoriaus (arkiv. J. Matulaičio-Matulevičiaus) išdės-
tytas planas dėl vyskupu paskirstymo galėjo būti įvykdytas, la-
biausia reikia dėkoti Žemaičiu vyskupui Pranciškui Karevičiui.
Jis buvo šventas žmogus, didis asketas, geros širdies asmuo, knygos
ir mokslo mylėtojas; bet jam vieno trūko — tai takto, apsisvars-
tymo praktiškuose dalykuose ir administracijoje.

Vatikane ir kitur buvo manoma, kad jis netinka i naujos Baž-
nytinės Provincijos Lietuvoje pirmininkus, arkivyskupus. Gi
skirti ji i kitą naujai organizuotiną vyskupiją irgi būtų netikslu,
ir jo amžius (65 metai) ir organizaciniai gabumai neleisdavo many-
ti, kad ten jo vyskupavimas būtu sėkmingas. Pagaliau, tai atrodytu
lyg jo pažeminimas, skirti į menkesnę kur vyskupiją, ne į Kauną.

Vizitatorius arkiv. J. Matulevičius išsamiai išdėstęs vysk.
Karevičiui padėti, pasiūlė jam atsisakyti nuo Žemaičių vyskupijos,
ir tuo būdu sudaryti galimybę Vatikanui skirti į Kauno arkivys-
kupus ką mano tinkamiausi. Jo Ekscelencija vyskupas Karevi-
vičius, būdamas tikrai kilnios širdies žmogus, nepaisantis savo
garbės ar poaukščiu, sutiko atsisakyti, ir raštu tai padarė. "Tuo-
met Vizitatorius, grįždamas i Romą, su savim pasiėmė ir vyskupą

15* ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS 291

Karevičiu, kad čia vietoje būtu atliktas oficialus atsisakymo aktas
ir kad pats J. E. Karevičius turėtu progos pasimatyti su Šv. Tėvu
ir asmeniškai išdėstyti jam savo valią.

Apgyvendinome J. E. Karevičių pas brolius pranciškonus
(vokiečius), kurie via Mantelatte 22 turėjo kunigams ir pasau-
liečiams vyrams pensionatą.

Šv. Tėvas Pijus XI gavęs žinią, kad J. E. Karevičius atsisa-
kęs savo vyskupiško sosto, tuojau ji pakėlė į titularinius (garbės)
arkivyskupus (Scythopolitanus) ir savo palankumo ženklan jam
padovanojo labai gražią artistiškai paruoštą palmę, kuri kasmet
Palmių sekmadieni aukojama Šv. Tėvui. Po Velykų naujas titu-
larinis arkivyskupas Karevičius buvo priimtas popiežiaus priva-
tinėje audiencijoje. Man teko ji palydėti.

Kai paskyrimo i vyskupus bulės buvo paruoštos ir visi doku-
mentai sutvarkyti, vizitatorius arkiv. J. Matulevičius grižo į Lie-
tuvą, nes jam Lituanorum Gente bulėje buvo skirta įvykdyti nau-
jos nepriklausomos Lietuvos Bažnytinės Provincijos įsteigimą.
Su juo drauge grižo ir arkivyskupas Pr. Karevičius, kuris pareiškė
norą stoti į marijonus » 5.

Vyskupo asmuo, j0 išorė. — Kan. M. Vaitkus pasakoja, kaip
jam atrodė kun. prof. Karevičius 1896 m. Palangoje, klebonijos
sode žolę bepjaunąs :

« Grįžtu iš miestelio namo pro senosios klebonijos sodą — o
ten dalgiu bežybčiojąs po žolę kažkoks kunigas-ne-kunigas, vien
lengvu pussutoniu (be rankovių) apsivilkęs, baltu marškiniu ran-
koviu neatsiraitojęs.

Taip, kunigas, pusamžis, (35 metu) išblyškusiu liesu veidu,
ryškiais bruožais, ilgoka smaila nosim, plonas lūpas ryžtingai
sučiaupęs, į savo darbą įsiniręs » 9.

Besimeldžianti profesoriu Karevičiu jis šiaip atvaizduoja :
« Presbiterijos klauptuose, kairėj didžiojo altoriaus pusėje, be-
klūpą po mišiu bei komunijos, paskendę mąstyme, Karevičius
ir nepažįstamas jaunuolis klierikas. ... Taip gražiai besimeldžiančių
kitu žmonių nei prieš tai, nei vėliau savo gyvenime nėra tekę ma-
tyti. ... Karevičiaus veidas anuomet dar jaunas, tiesiog lyg kokio
senovinio Romos senatoriaus ar konsulo, ar imperatoriaus, vyriš-
kai gražus, ryškiabruožis, asketiškai liesas, išblyškęs, dabar pas-
kendęs kontempliacinėj maldoj, toks lyg iš vidaus peršviestas,
toks skaisčiai dvasiškas » 7.

5 Kun. Dr. KazrmIERAS M. RėkLaiTIS, M. I. C., Atsiminimai (rankraš-
tyje), 120 psl.

“M. VamrkuS, Keturi Ganytojai, 52 psl.

*? Ten pat, 56 psl.

292 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.I.C. 16*

Po devyneriu metu (1905 m.) kanauninkas prof. Karevičius
šiaip atrodęs klierikui Mykolui Vaitkui :

« Pasirodė besąs visai toks pat kuklus bei paprastas lyg tar-
tum kaimo klebonėlis: žmogus jokiu būdu tuokart nebūtum nė
spėjęs, jog tas neimantrus kunigas bus kadaise vyskupu » *.

Apie vyskupo Karevičiaus pirmuosius žygius Kaune M. Vait-
kus pastebi:

« Vysk. Karevičius nebuvo gimęs politiku, juoba diplomatu :
jis buvo nuoširdus, tiesus, drąsus kunigas — ganytojas, kurs visa
širdimi veržės į tiesą bei teisingumą.

Naujasis vyskupas nebuvo užsidarėlis, kuri sutikti galima vien
jo rūmuose, priimajame kambary: jis ėmė be ceremonijų, viens
pats, pėsčias (ne kaip seniau vyskupai) rodytis viešai, tai pasivaikš-
čiodamas, tai kuri nors kunigą netikėtai aplankydamas, ypač
serganti » ?.

Vyskupas Karevičius mėgęs bendrauti ir kalbėtis su prel.
Aleksandru Dambrausku — Adomu Jakštu, kuris buvo keturiais
metais vyresnis už vyskupą, kilnus kunigas, intelektualas. Išei-
davo jiedu pasivaikščioti Kauno siaurose gatvėse.

Dvieju pasivaikščiojimas. — Kanauninkas Mykolas Vaitkus
spalvingai pasakoja apie vyskupo Karevičiaus ir Adomo Jakšto
pasivaikščiojimus Kaune :

« Visas Kauno senamiestis, net visa senojo Kauno pusė vei-
kiai pastebėjo ir ėmė džiugiai grožėtis gana originaliu fenomenu :
bene kasdien siaurais apirusiais laikinės sostinės šaligatviais eina
vaikščiodami du vyrai, abu nuo skrybėlės iki batu juodi, — vienas
augalotas ir stambus, antras mažas, o apvalus; vienas ilgu mika-
lojišku apsiaustu apsisiautęs, antras apyilgiu paltu apsivilkęs ;
vienas plačia rymiška skrybėle apsimovęs, antras apvalia kieta
skrybėlaite; vienas ant rymiškos didokos nosies auksarėmius
akinius glaudžiai prie akiu prisitaikęs, antras ant lygiai stambios
rymiškos nosies, tik kiek kumpesnės, irgi auksarėmius akinius
užsidėjęs, tik laisviau, taip jog jie paprastai gana žemai nusmukę,
ir savininkas dažnai žiūri į jus per ju viršų; eina jiedu gana lėtai
ir karštai kalbas, tartum ginčijas (tiesą; pasakius, karščiuojasi
vienas tas mažiukas, o didysis kalba visai santūriai, tik kartais
norėdamas savo nuomonę tvirčiau pabrėžti, kiek sučiaupia lūpas) ;
tik žiūrėk — mažiukas jau bus užbėgęs didžiajam už akių ir jį
sustabdęs; tuokart juodu diskutuoja sustoję, nepaisydami, kaip
praeiviai į tą netikėtą kliūtį žiūri; mažiukas kažką karštai, sku-

5 Ten pat.

* Ten pat, 60 psl.

17* ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS 293

biai kalba, ne vien nusmukusiais akiniais, o ir pačiom akim per
ju viršų blikčiodamas, abiem rankom skėčiodamasis (o juk deši-
nėj lazda !), balsą pakėlęs beveik į aukštesnę oktavą — na, rodos,
tuoj ims ir pradės didžiajam savo nuomonę lazda kalte kalti;
betgi šis nepraranda savo mosėdiškos rimties (o jis pakankamai
pažista savo aukso oponentą ir žino, kad šis jūrių mareliu savo
ugnim neuždegs !).

Pasikarščiavęs valandėlę, bet greit perdegęs, it fejerverkas,
mažiukas vėl rikiuojasi į gretą ir atsipūtęs bei vėl nušvitęs, ima
ramiau kalbėtis, savo mažučiais žingsniukais stengdamasis prisi-
taikinti prie ilgu vyskupėlio žingsniu » !9.

Mokslo vyras. — Pranciškus Karevičius sėmė mokslo žinias
Mosėdyje, Paurupės vidurinėje mokykloje, Liepojos gimnazijoje,
Petrapilio kunigu seminarijoje ir keturis metus kunigu Akademi-
joje, baigdamas ją 1886 m. teologijos magistro laipsniu.

Tarp 1888 ir 1892 m. aptarnavo Samaros katalikus, įkūrdamas
ten parapiją; vokiečiams katalikams pastatė dvi koplyčias su
mokyklomis ir vieną koplyčią lietuviams. 1892 m. buvo perkeltas
į Petrapilį ir padarytas prokatedros viceklebonu ir berniukų gimna-
zijos kapelionu bei inspektorium. Ten dirbo šešerius metus.

Atsisakęs inspektoriaus pareigų, aštuonerius metus buvo pro-
fesorius ir dvasios tėvas. 1908 m. buvo pakeltas į katedros kle-
bonus ir kunigu seminarijos profesorium. Dėstė sielovadą, civi-
linę teisę; O vietos vyskupo konsistorijoj ketverius metus buvo
asesorius, pakeltas į garbės kanauninkus. 1910 m. paskirtas Mo-
giliavo Kapitulos kanauninku. Po keturiu metu Šv. Tėvas Pijus X
paskyrė ji žemaičių vyskupu.

Būdamas Petrapily, sėkmingai gynė lietuvių, latviu gimtosios
kalbos teises bažnyčiose; mėgo dirbti savišalpos ir labdariu drau-
gijose, pritaikydamas savo didelį mokslą sielovados reikalams.

Kun. dr. K. Rėklaitis, M.I.C., mokėsi Petrapilio kunigu semi-
narijoje tais laikais, kai kan. Pr. Karevičius ten dėstė sielovadą
(pastoralinę teologiją). Jis rašo atsiminimuose, kad Karevičius
tada buvo ne vien profesorius, bet ir klierikų dvasios tėvas: « Tais
laikais mūsu profesoriai buvo stačiai apkrauti kitomis pareigomis,
be profesūros; pats rektorius (kun. Aug. Losinski), pavyzdžiui,
buvo prokatedros klebonas, vėliau tas pareigas ėjo kun. Pr. Kare-
vičius » 11,

10 Ten pat, 77 psl.
"Kun. Dr. KazrmiERAs M. RėkLaiITIS, M. I. C., Atsiminimai (rankraš-
tyje), 6 psl.

294 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.I.O. 18*

Ganytojas. — Vyskupas Pranciškus Karevičius valdė Žemai-
čių vyskupiją dvylika metu. Kai Lietuva buvo nusiaubta baisaus
karo, kilo į laisvę, atsikūrė ir tapo nepriklausoma valstybė iki pat
Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo veikė joje vyskupas Kare-
vičius kaip žemaičiu vyskupas. Nuo 1918 m. nebevaržė Lietuvos
tikinčiųjų Žmonių nei jų kunigų rusų nebepakeliami baudžiamieji
potvarkiai. Vyskupas galėjo pilnai veikti, laisvai susisiekti su
kunigais ir žmonėmis, kurti naujas reikalingas parapijas, organi-
zuoti žmones, statyti bažnyčias, mokyklas, skleisti katalikiškas
knygas ir spaudą. Ir visose tose srityse buvo jaučiama žemaičių
vyskupo ranka.

Jis pašventino 39 naujas bažnyčias; pusei milijono tikinčiųjų
suteikė Sutvirtinimo sakramentą; parėmė blaivybę, bažnytini
giedojimą ; įvedė bendrą katekizmą Lietuvoje. Pats tenkindamasis
maža kuo, pinigines pajamas išdalindavęs labdarybei.

Laisvu savo noru įsijungęs į marijonų vienuoliją, dažnai duo-
davo vienuoliams konferencijas, dėstydamas dvasinio gyvenimo
pagrindus ir siekiamos tobulybės idealus. Pokalbiuose dažnai pri-
simindavęs Tarpučių varguomenę, kaip liudija M. Paulauskas, ir
ragindavęs surasti būdą jiems medžiaginiai padėti, ar bent pasta-
tyti jiems kokią prieglaudą ar ligoninę.

Vienuolyne. — Arkiv. Pranciškus Karevičius, anot kun. dr.
St. Matulio, M.I.C., buvo vienas iš stipriausių lietuvių teologų,
neeilinio įžvalgumo ir stropumo teologiniu raštu kritikas, nors
išsamias kritiškas pastabas iteikdavo tik patiems autoriams.

Kan. M. Vaitkus prisimena, kaip prel. Ad. Jakštas pasiuntė
jam savo stambu veikalą Pikto Problema. Arkivyskupas Karevi-
čius perskaitė tuoj pat visą veikalą, padarė apie šimtą rimtu pas-
tabu, jas sunumeravo ir sugrąžino nustebusiam autoriui. O kai
šv. Kazimiero Draugija išleido vysk. Pelčaro vienos dvasinės
knygos vertimą, nelauktai Draugijos vedėjai susilaukė arkiv. Ka-
revičiaus papeikimo: vertimas buvo padarytas ne iš paskutinės
to veikalo laidos, kurioje Pelčaras padaręs nemažai pakeitimų.
Vienas kunigas (S. R.) paruošė bažnytinių apeigų vadovėlį: Mons-
trancijos Spinduliuose. To veikalo cenzorius buvo kan. M. Vaitkus.
Ir jis praleido veikalą spaudai, nepatikslinęs autoriaus nurodomu,
bet vyskupu padarytu nutarimu tuo klausimu. Kan. M. Vaitkus
susilaukęs pylos.

Marijampolės marijonai turėjo gerai sutvarkytą ir kataloguotą
per 10.000 veikalu biblioteką. Buvo ten surinktos beveik visos
žinomos Lietuvą liečiančios knygos svetimomis ir lietuviu kal-
bomis. Stambią bibliotekos dalį sudarė gausūs teologiniai raštai.

19* ARKIVYSKUPAS PRANCIŠKUS KAREVIČIUS 295

Arkivyskupas Karevičius mėgo lankytis bibliotekon, peržiūrėti
visas naujai gaunamas knygas ir savo patirtimi pasidalinti su kitais.

Jis niekad nesigailėjo, kad 1926 m. vasario 22 d. atsisakė že-
maičiu vyskupo sosto ir už tai buvo popiežiaus pakeltas į arki-
vyskupus kovo 23 d. Atsisveikinęs su vyskupija 1926 m. balandžio
24 d., istojo į marijonu vienuoliją, darydamas laikinuosius įžadus tų
pat metu liepos 9 dieną 12, o amžinuosius — po trejų metu. Jis gyveno
visą laiką Marijampolėje, dažnai laikydamas iškilmingas pamaldas,
ilgas valandas klausydamas išpažinčių ir kitaip patarnaudamas
parapijos kunigams, ir žmonėms. Jis mielai dalyvaudavo drau-
gijų susirinkimuose, tardamas trumpą paskatinimo žodį. Vienuo-
lyne jis buvo visu marijonų raštu vyriausias cenzorius ir kano-
ninis vizitatorius; mielai patarnaudavo tiek broliams vienuo-
liams, tiek Nekalto Švenčė. Marijos Prasidėjimo seserims.

Arkiv. Karevičius rašė įvairiais klausimais Draugijoje, Vadove,
Sargyboje, Šaltinyje, Lietuvyje, Tiesos Kelyje ir rankraštyje paliko
plačius savo atsiminimus.

Ramiai užmigo Viešpatyje 1945 m. gegužio 30 d. Jo kūnas
palaidotas Kauno arkikatedroje kaip 39-sis ir paskutinis žemaičių
vyskupas.

Gyvenimo santrauka. — Pranciškus Karevičius gimė 1861 m.
rugsėjo 30 d. Giršinu viensėdy, Mosėdžio valsčiuje. Pradžios
mokslą gavo Mosėdyje. Pasimokęs Paurupės vidurinėje mokykloje,
vienerius metus buvo Mosėdžio valsčiaus raštininkas.

1879 m savo įpėdinystės teises į nemažą tėvų ūkį perleido savo sesutei.
Mokėsi Liepojos gimnazijoje.

1881 m. vasario 14 d. įstojo į Petrapilio kunigu seminariją.

1882 m. buvo perkeltas į dvasinę kunigų akademiją.

1886 m. baigė Akademiją teologijos magistro laipsniu.

1886 m. geg. 17 d. išventintas į kunigus.

Pora metu dėstė kunigu seminarijoje moralinę teologiją ir liturgiką.

1888 m. paskirtas darbuotis į Samarą. Ten įsteigė kataliku parapiją.
1892 m. atšauktas į Petrapilį ir padarytas prokatedros viceklebonu.
1908 m. pakeltas prokatedros klebonu ir garbės kanauninku.

1910 m. Paskirtas Mogiliavo kapitulos kanauninku.

1914 m. vasario 27 d. paskirtas žemaičių vyskupu.

1926 m. vasario 22 d. atsisakė žemaičių vyskupo sosto.

1926 m. kovo 23 d. pakeltas į arkivyskupus.

12 Arkiv. Karevičius pop. Pijaus XI buvo atleistas nuo naujokavimo
metu, kaip prof. Jurgis Matulaitis 1909 m. buvo gavęs tokią pat lengvatą.

296 KUN. DR. K. A. MATULAITIS, M.I.C. 20*

1926 m. balandžio 24 d. įstojo į marijonų vienuoliją.
1945 m. gegužio 30 d. mirė ir palaidotas Kauno arkikatedroje.

KuN. DR. K. A. MaruULAMmIS, M.I.C.

Olarendon Hills, IU., J.A.V.

BIBLIOGRAFIJA

Kan. A. STEPONAITIS, Tėvynėje ir pasaulyje, Brooklynas, N. Y., 1962.

MvykoLAs VarTKUS, Misiiniame Sode, Putnam, Conn., 1957.

MyxoLAs VaITKUS, Keturi Ganytojai, Chicago, IIl., 1960.

Kux. dr. K. RėkLammTIs, M. I. C., Atsiminimai, Roma (rankraštyje).

Maras PauLauUsKas, Prisiminimai, Chicaga, Il. (rankraštyje).

Sr. MarTuLiIS, M. I. C., Lietuva ir Apaštalų Sostas, žr. Suvažiavimo Darbai
IV, Roma 1961, 153-174 psl.

Sr. MarTuLIS, M.I.C., Karevičius Pranciškus, žr. Lietuviu Enciklopedija,
X (1957) 539-540 psl. Ten nurodomi dar šitie šaltiniai:

A. DAMBRAUSKAS, Jo Malonybė naujas Žemaičių vyskupas Pranciškus Kare-
vičius, 1914.

A. JakšTAS, Arkivyskupui Pranciškui Karevičiui 10 metų sulaukus, žr.
Tiesos Kelias, 1931, 12 nr.

K. ZAJANČKAUSKAS, Arkivyskupas Pranciškus Karevičius, M. I. C., 1936.

L. GižiNSKAS, Lietuvos atgimimo atbaigėjas bažnyčioje a.a. arkivyskupas
Pranciškus Karevičius, žr. Tėvu Kelias, 1950, 6 ir 7 nr.

Kun. pa. K. A. MaTuULAIIS, M. I.C., Asmeniniai treju metu santykiai su
arkiv. P. Karevičium, žr. Vadovas, 1914, 71 nr. 203-205 psl.

A. JakšTAS ir J. STAKAUSKAS, Arkivyskupas P. Karevičius, Kaunas, 1936.

K. J. L[faukKaiTIsS], J. E. Žemaičiu vyskupas Pranciškus Karevičius, žr.
Spindulys, 1914 m., 6 nr.

J. ŽĮvILBUTIS-PRUNSKIS], Kaip gyvena paskutinis Žemaičiu vyskupas, žr.
XX Amžius, 1936 m. 81 nr.

ARCHIEPISCOPUS FRANCISCUS KAREVIČIUS

Rev. K. A. MaruLamis, M. I. C.

Summarium

Franciscus Karevičius (1861-1945) ultimus episcopus
ordinarius Samogitiensis (in Lituania), gui et XXXIX in sede ista fuit, die
27 Februarii, 1914 a. consecratus est, et per duodecim annos (1914-
1926) dioecesim Samogitiae, guae tunc et Curlandiam amplectabatur,tem-
poribus tempestuosis rexit, sub cura sua spirituali circa 1,304.822 chris-
tifideles habens in fere 800 parochiis, guos pro posse per ordinem visi-
tabat et plus guam 500.000 adultorum confirmavit.

Insignis scientia ecelesiastica ac memoria immensa pollens, gui
antea professor theologiae moralis ac pater spiritualis in Seminario
Petropoli per multos annos fuit, nunc in sedem episcopalem electus,
vitam ecclesiasticam fere in omni ambitu melioraverat, praesertim ege-
nos ex animo protegebat et eos suis redditibus constanter subveniebat.

Si ad hoc addamus caritatem eius erga subditos ac curam, ut,
relationes Ecclesiae cum Gubernio civili omni tempore essent optimae
non est mirum, guod ipse apud coaetaneos suos in aestimatione magno
fuit.

Ipse die 22 Februarii, 1926 a. a sua sede episcopali abdicavit et
a papa Pio XI archiepiscopus Scytopolitanus creatus, in Congregatio-
nem Clericorum Reguliarium Marianorum sub titulo Immaculatae Con-
ceptionis B. V. M., permissione speciali a papa Pio XI obtenta, die 24
aprilis 1926 a. acceptatus est. Per 19 annos religiose in monasterio
Mariampolė vivens et pro posse curae animarum laboribus subveniens,
placide obdormivit in Domino die 30 Maii, 1945 a. sepultusgue est in
archicathedrali ecelesia Kaunensi.

POLITINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLU SEKCIJA

Prof. Dr. ANTANAS MUSTEIKIS

KOEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ

KOEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ

I. Du PaRirėjimMai

Studijuojant problemą, susijusią su šaltojo karo situacijomis,
beveik neišvengiamai tenka pasirinkti vieną iš dvieju priėjimų,
dažnai sąlygotų tyrinėtojo patirties. Pastarasis gali būti labiau
neutralus arba labiau susijęs su tyrinėjama problema. Aš esu lin-
kęs sutikti su tų nuomone, kurie abejoja, ar aplamai yra galima
išlikti visiškai neutraliu ir objektyviu stebėtoju bei sprendėju
tokioje jautrioje situacijoje, kurioje dabar Vakarai yra priešpasta-
tyti prieš rusiškąji ar kiniškąjį komunizmą.

Mokslinėje dirvoje užtinkame apsčiu duomenu, rodančių, jog
tyrinėtojas negali atsipalaiduoti nuo tam tikrų pasaulėžiūrinių
palydu. Susan Stebbing patikimai pastebėjo, kad kiekvienas moksli-
ninkas, tapdamas filosofu (ar politiku, A. M.), savo specialiose
studijose suranda paremiančių duomenų tai metafizinei teorijai,
kurią jis randa patrauklią kitoje plotmėje!. Štai, kodėl ir Max
Weber, vienas didžiausiu pastarojo šimtmečio sociologu, neišvengia
to paties priekaišto. Nors jis pirmasis originaliai ir patikimai
moksliškai įrodė, jog « protestantinė etika » savo laiku padėjo plė-
totis « kapitalistinei dvasiai », tuo pačiu pakirto pagrindinę Markso
tezę apie ekonominio veiksnio apsprendžiamąją galią, vis dėlto jo
religinio patyrimo sąvoka buvo rasta per siaura *, tad ir jo pasau-
lėžiūrinė palyda neleido jam išlikti visai objektyviu mokslininku.

Antra vertus, nedalyvavusio studijuojamoj situacijoj moksli-
ninko objektyvumas dažnai stokos betarpiškumo, kuris yra būtinas
gilesniam žvilgsniu i problemą. Istorikai, kaip žinome, vengia
artimo ryšio su jautria situacija ir stengiasi stebėti iš perspekty-
vos. O tie tyrinėtojai, kurie patys yra dalis tebedegamos situacijos,
dažnai gali pasiduoti skaudžios patirties palydoms, nevengiančioms
tendencingumo.

Kraštinės šių dvieju priėjimuų savybės yra ignorancija ir šališ-
kumas. Pirmojo priėjimo atstovai dažniausiai yra turistai, lanką

1! RaymoND FikRTE, Elements of Social Organization, Bostonas, 1961, 217
psl.

* WERNER STARK, Max Weber's Sociology of Religious Beliejf, žr. So-
ciological Analysis, XXV (Spring, 1964), 41-49 psl.

302 PROF. DR. ANTANAS MUSTEIKIS 25

Sovietu Sąjungą, ir tie mokslininkai, kurie savo medžiagą semia
lygiai iš abieju šaltiniu, atspausdintu šioje ir anoje geležinės už-
dangos pusėje. Ši tariamai objektyvaus pobūdžio priėjimą galima
vadinti atokiuoju. Antrojo priėjimo atstovai dažniausiai yra pabė-
gėliai ar ideologiniai konvertitai, kurie pažista situaciją iš vidaus,
kurie savo kailiu ją pergyveno ir kuriu žinojimas yra intymus.
Šio pobūdžio priėjimą galima vadinti ketvirtojo matavimo priėjimu.
Šio tyrinėjimo autorius yra artimesnis antrojo priėjimo šalinin-
kams, ir tai ne tiek dėl to, kad jis tai būtinai pasirinktų, bet kad
tokia jo buvo patirtis.

Ketvirtojo matavimo priėjimą galima pavaizduoti šiuo pavyz-
džiu. Įsivazduokime sovietinį pilieti, sėdinti už rašomojo stalo.
Trys stalo matavimai yra visiems žinomi. Jo aukštis, plotis ir
ilgis yra susiję su jo paskirtimi: rašančiojo keliai turi išsitekti
pastalėj, jo ūgis turi atitikti stalo aukštį ir t. t. Tačiau komunis-
tinėj visuomenėj trijų matavimu apibrėžimo gali nepakakti, nes
ten esti svarbu, ar stalo savininkas gali įrodyti, jog tas stalas
nepažeidė ideologiniu komunizmo prielaidų. Pagal Markso darbo
pertekliaus vertės dėsnį tas stalas gali būti, ar anksčiau yra buvęs,
išnaudojimo objektu. Jei, pavyzdžiui, stalas buvo paveldėtas iš
tėvu, kurie buvo laikomi buržuaziniais išnaudotojais ar įsigytas iš
draugo mainais už dalį siuntinio, gauto iš užjūrinio giminaičio
legaliu paštu, stalo savininkas jau bėdoj. Ir gali atsitikti, kad
pilietis ne tik stalą praras, bet dar ir įsirikiuos i « veltėdžiu »,
« parazitų » bei « liaudies priešų » eiles, nežiūrint to, kaip labai jis
tą liaudį myli. Čia ir yra ketvirtasis matavimas, savaime supran-
tamas iš vidaus, bet vargiai pagaunamas atokiajame priėjime.

II. LaArsvė TEORIJOJ IR PRAKTIKOJ

Popiežiaus Jono XXIII enciklika Pacem in Terris pagrindžiai
daugiau naudojasi atokiuoju nei ketvirtojo matavimo priėjimu.
Šventasis tėvas tikintiesiems pataria atsargiai santykiauti su tais,
kurie yra šalia Bažnyčios: «... kad religijos ir moralės reikaluose
jie niekad nepadarytų kompromiso. Tačiau tuo pat metu tegu jie
būna paveikti supratimo ir atokumo dvasios ir tegu tai parodo
linkdami lojaliai dirbti tiems tikslams, kurie savo prigimtimi yra
geri ar veda į gėrį »3.

Enciklika rodo Bažnyčios pastangas susiderinti ir prisitaikyti
prie besikeičiančiu laikų, kaip kad Vatikanas yra daręs per šimt-

3 Encyclical Letter of Pope Joms XXIII, Pacem in Terris, New Yorkas,
1963, 49-50 psl.

2* KOEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ 303

mečius politinėje ir diplomatinėje veikloje. Istorijos perspektyvoje
tad ir šaltojo karo situacija, kuri ketvirtojo matavimo tyrinėtojui
yra lemiamai deginanti, igauna praeinamumo žymių, galinčių pa-
teisinti atokiojo priėjimo pirmavimą.

Laisvė yra pagrindinis šio tyrinėjimo dalykas. Enciklikoj ji
vra tik viena kitu pagrindiniu temu eilėje, kaip tvarka, taika,
teisingumas, tiesa ir karitas (meilė). Šios studijos tikslas yra paty-
rinėti, ar yra pribrendęs laikas keisti laisvojo pasaulio laikyseną
šaltojo karo situacijoj po to, kai velionis popiežius pabrėžė skir-
tumo svarbą tarp teorijos ir praktikos.

Aplamai krikščionybė ir marksizmas teoriškai yra tiek priešta-
raują, kad šioje plotmėje neįmanomas vaisingas dialogas, impli-
kuojąs bet kokį susipratimą. Kitas dalykas, jeigu sovietinio mark-
sizmo praktika ryškiai išsiskiria nuo teorijos. Tuo atveju tenka
paieškoti minimaliu sąlygų, kurios įgalintu toki dialogą tarp lais-
vojo pasaulio atstovu ir atstovų tos sistemos, kuri nukrypo nuo
oficialiosios marksizmo dogmos.

Laisvojo pasaulio nuomonė globalinei Rytu-Vakaru įtampai
išspręsti suvokia du kelius: visuotiniu branduoliniu karu, kuris
retai užsimenamas, ir derybomis. Kadangi pirmasis būdas, netu-
rint pakankamu apsigynimo priemonių, vestu į pasaulio susinai-
kinimą, tai lieka tik antrasis. Atrodo, kad ta pačia kryptimi,
besikoncentruojančia ties dialogu, ieško tos pačios problemos spren-
dimo ir pasaulinės ir dvasinės politikos centrai. Tyrinėjant pras-
mingo dialogo šansus, negalima aplenkti kito klausimo. Yra galimas
dalykas, kad tarptautinė politika dažnai pateisina keblias derybas
bei sutartis tuo, kad jos yra, kaip anglo-saksai sako, veiksmingos
(expedient). Bet ar tas pats principas turėtu galioti ir Vatikano
politikoj ? — teks atsakyti.

Šimtas penkiasdešimt devintas enciklikos skirsnis, atskiriąs
teoriją nuo praktikos, sudaro šios temos branduolį. Popiežius čia
nedvejojamai išskiria « istorinius judėjimus, turinčius ekonominius,
socialinius, kultūrinius ar politinius tikslus » nuo « klaidingo filoso-
finio mokslo apie visatos ir žmogaus prigimtį, kilmę ir paskirti » *.
Šis išskyrimas galioja net ir tuo atveju, kai tie judėjimai kilo iš
to klaidingo mokslo «ir dabar tebetęsia ikvėpimą iš to paties » ?.
Tuo būdu tikintieji yra įgalinami eiti į dialogą su prieštaraujan-
čiomis jėgomis praktiškiems tikslams pasiekti, bendradarbiauti,
kol tie judėjimai «sutinka su sveiko proto sprendimais ir yra
teisėtu žmogiškosios asmenybės siekiu atbalsiai » *.

* Ten pat, 50 psl.

5 Ten pat.

* Ten pat, 50-51 psl.

304 PROF. DR. ANTANAS MUSTEIKIS 4*

Be abejonės, šioje pastraipoje juntamas naujas tonas, skirtin-
gas nuo ankstesnių to paties popiežiaus ir jo pirmatakų pareiški-
mu panašia tema.

Jau vien tai, kad Pacem in Terris buvo palankiai ar šiltai
priimta ne tik paklusniu ir liberaliu katalikų, bet taip pat ir
aplamai liberalų, neutraliųju ir net komunistų, — išskiriant karin-
guju arkikomunistu rolę vaidinančius kinus, — rodo popiežiaus
laikysenos kaitą. Antra vertus, konservatyviu kataliku ir antiko-
munistinių sluoksniu vertinimai yra šalti, jei ne kritiški. Čia minė-
tini: prof. Robert Strausz-Hupe, Užsienio reikalų tyrinėjimu Insti-
tuto Pennsylvanijos universitete direktorius, National Review ma-
gazino redaktoriai ir bendradarbiai William F. Buckley, Jr., James
Burnham, Will Herberg ir kiti.

Nors aukščiau minėtos citatos iš enciklikos gali būti suvoktos
sąryšy su nepriimtina XIX amžiaus liberalizmo filosofija ir kai ku-
riomis teigiamomis to judėjimo pasėkomis, yra daugiau ženklų,
paremiančiu interpretaciją, jog čia turime reikalo su dabartine
koegzistencijos linkme. Popiežius paliečia aktualius bei degančius
šio laiko klausimus, kaip antai: branduolinių ginklu bandymus,
nusiginklavimą, Jungtinių Tautu bendruomenę, pažengusiu ir atsi-
likusiu kraštų bendradarbiavimą, kolonijų išnykimą ir kita. Tai
būtinai implikuoja santykius tarp tikinčiųjų ir dabartinio komu-
nizmo atstovų. Dar ryškesni ženklai iškilo politinėj veikloj ir
diplomatiniuose mostuose. Čia minėtini nepriklausomos Lietuvos
ir Lenkijos atstovu prie Vatikano statusu keitimai (pažeminimai)
ir Chruščiovo žento Aleksandro Adžubėjaus priėmimas paskiroje
popiežiaus audiencijoje. Visi šie įvykiai negali būti išaiškinti atsi-
tiktinumu. Jie tad yra liudininkai naujo vėjo, kuris stipriai pa-
pūtė tarp laisvojo pasaulio ir to, kuris yra vadinamas Sovietu
Sąjunga.

Priimame savaime suprantamą prielaidą, kad pagrindinis susi-
derinimo tikslas iš Vatikano pusės yra padrąsinimas ir tolesnis
religinės laisvės skatinimas už geležinės uždangos likusiu tikinčiųjų
situacijose. Dabar pažvelkime, kiek religinės laisvės viltys gali
išsipildyti realybėj. Priešpastatyta gamtai — pasyviajam pradui,
laisvė yra aktyvusis pradas. Jį galima apibrėžti nebuvimu prie-
vartos viešai ar privačiai reikštis. Visuomenine prasme John Court-
ney Murray, S. J., apibrėžia laisvę kaip « pagrindinį politinės tvar-
kos principą » ir kaip « politinį metodą »7. Kokias šiaip suvoktos
laisvės apraiškas pastebime Sovietu Sąjungoje ?

"Jon C. MuRRav, S.J., Things Old and New in Pacem in Terris,
žr. America, 108 (1963.IV.27 d. nr.), 613 ir sek. psl.

52 KOEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ 305

Beje, žodžiai dažnai eina sau, o gyvenimas — sau. Laisvės
žodis net ir šioje geležinės uždangos pusėje turi nevienodus pras-
mės niuansus, įvairuojančius pagal anarchistinius, demokratinius
ir autoritarinius polinkius. Antra vertus, mūsuose savaime aišku,
kad visuomenėje nėra ir negali būti neribotos laisvės. Šiuo metu
daugumas filosofu, valstybininku ir socialiniu mokslininku sutinka,
kad individinė laisvė turi būti iš dalies aprėžta valstybinės galios,
nors tokio suvaržymo ribos nėra aiškiai nustatytos. Vidaus reika-
luose konservatyvieji norėtu išplėst individines teises valstybės
sąskaita, o liberalai priešingai : siektų valstybinę galią sutvirtinti
individo sąskaita. Tačiau nei vieni nei kiti nebando įsiveržti į
žmogaus sąžinę ir tikėjimo, moralės bei pasaulėžiūros srityse ne-
vartoja prievartos ar smurto. Jungtinėse Amerikos Valstybėse,
pavyzdžiui, ir Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, dabar tapęs
kontraversiniu klausimu, galima aiškinti kaip nuolatinė pastanga
apginti religinės mažumos, taigi ir kataliku, savarankiškas, kitu
nesąlygotas kulto bei pasaulėžiūros apraiškas, nors savo ruožtu
tai stiprina sekuliarizmą (pasaulietinę orientaciją), kuris graso kiek-
vienai religijai.

Ieškodami šiaip suprastos laisvės atitikmenų ar pakaitalų
Rytuose, neišvengsime staigmenų. Liberaliu pažiūrų tyrinėtojai
nusivils, o kiti apstulbs: atitikmenos skirsis ne tiek laips-

niais, kiek rūšimis. Tos staigmenos — tai įkritimas į sovietinio
žodyno balą, kurią liberalieji sluoksniai gali pavadinti revoliucine,
o konservatyvieji — prostitucine. Reikia didelio išradingumo,

vaizduotės ir perversijos kraštą pavadinti Sovietu Sąjunga, kai
ten nėra sovietų nei sąjungos ; kalbėti apie « liaudies demokratiją »,
kai liaudis neturi jokio balso ; piršti « taiką » ir « koegzistenciją »,
kai subversijos, mažojo karo (guerilla) ir teroro troika turima
galvoje, ir t. t.

Panašiai komunistu vartojama laisvė yra vienas labiausiai
piktnaudotu ir piktnaudojamu žodžių. Okupuotame krašte išleistas
Dabartinės Lietuviu Kalbos Žodynas (1954) štai kaip apibūdina
laisvę *: « Ne tariama nepriklausomybė nuo gamtos ir visuomenės
dėsnių sudaro laisvę, o šiu dėsniu pažinimas ir tuo žinojimu pa-
gristas galimumas planingai priversti juos veikti tam tikriems
tikslams ».

Čia laisvė yra apibrėžiama prievartos sąvoka, kuri yra ne
laisvės sinonimas, o priešybė. Taip suvokiama laisvė pagrindžiai
ir yra prievarta, neaprėžta jokiomis ribomis ; ji neturi nieko ben-
dro su laisve kaip pagrindiniu tvarkos principu ar metodu; ji

“J. BaLčiKONIS ir kiti, Dabartinės lietuviu kalbos žodynas, Vilnius,
1954, 404 pasl.

20

306 PROF. DR. ANTANAS MUSTEIKIS 6*

neturi nieko bendro su minėtoje enciklikoje implikuojama « laisvės
sritimi, kurioje sieloms leidžiama žmoniškai kvėpuoti » ?.

« Prievartinės laisvės » paradoksas veda į gilesnę prarają filo-
sofinėje marksizmo plotmėje. Kaip žinome, Markso pagrindinė
premisa reikalauja, kad ekonominiai veiksniai yra apsprendžią
žmogiškąją sąmonę. Jos apraiškas pastebime laikotarpio politinėj
organizacijoj, teisėj, mene, literatūroj, moksle, filosofijoj, moralėj
ir religijoj. Kadangi sovietinėje sistemoje jau spėjo subręsti nuo
vienos ligi dvieju kartų, taip sakant, idealaus komunistinės san-
tvarkos ekonominio veiksnio įtakoje apspręstu, turėtume pagal va-
dinamus geležinius istorijos dėsnius gauti numatomas išdavas :
pakeistą naujojo žmogaus sąmonę. Tokia sąmonė turėtų natūraliai
tarpti įsisenėjusioje komunistinėje situacijoje ; « sovietinis žmogus »
turėtu mąstyti ir veikti, kaip tikimasi sovietinėje sistemoje, ir
norėti bei džiaugtis savo natūraliai išplaukiančia veikla, kuri netu-
rėtų nė lašelio prievartos implikuoti. Tačiau cituotoji laisvės ap-
tartis savajai visuomenei (ne kapitalistiniam užsieniui, kur reikėtu
daugiau padailintos propagandos), pabrėžianti prievartiniu dėsniu
vykdymą, niekais paverčia pagrindinę Markso tezę apie ekonominį
determinizmą..

Kiekvienu atveju rusiškai komunistinio stiliaus laisvė, ypač
teoriniuose samprotavimuose propaguojama, neteikia vilties bet
kokiam susiderinimui tarp Rytu ir Vakarų.

Tačiau jei žodžiai eina sau, o gyvenimas — sau šiapus gele-
žinės uždangos, jie gali skirtis ir anapus. Teoriniai receptai dažnai
sudūžta konkrečioj realybėj, tad ir « prievartinės laisvės » pritai-
kymas įvairiose situacijose negali išvengti nuokrypų, kurios nėra
numatomos. Socialiniai mokslininkai tokį teorijos ir praktikos išsi-
skyrimą nagrinėja funkcijiniu požiūriu. Pagal tai kiekviena institu-
cija šalia numatomų bei tikimu funkciju (siekiu, paskirčių) turi
ir nenumatomas. Kai kas jas vadina disfunkcijomis. Pastarosios
yra veiksmingos ir gali būti svarbesnės nei pirmosios. Šia prasme
popiežiaus Jono XXIII teorijos ir praktikos išskyrimas net ir
sovietinėje situacijoje negali būti apeitas negirdomis. Dabar perei-
sime iš teorinės plotmės į praktinę ir paieškosime Vakaruose
suvoktos laisvės atitikmenu sovietinėje kasdienybėje.

III. VanrsTryBĖ IR BAŽNYČIA

Yra du patys bendriausi teologiniai požiūriai į pasaulio isto-
riją : eschatologinis ir inkarnacinis. Jie apibrėžia valstybės ir baž-
nyčios santykiavimą. Pirmasis pagal Jean Danielou « prasideda

* Pacem in Terris, 33 psl.

7 KOEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ 307

Senajame Testamente, kur Izraelio praeities istoriniai epizodai yra
pristatomi kaip įvaizdis to, kas įvyksią laiko pabaigoje. Nauja-
jame Testamente Kristus yra parodytas kaip ikūręs bei pradėjęs
paskutiniu pasaulio dienu režimą». Antrasis, pagal Paul Henry,
S. J., yra užtinkamas «inkarnacijos teologijoj, pratęstoj krikščio-
nio veikla. Įsikūnijimu Kristus sutaikė mus su mūsų žmogiškąja
padėtimi ir kviečia mus padaryti iš šio pasaulio tikrai numatomąjį,
pradžią būsimojo pasaulio »19. Pirmuoju požiūriu krikščionybė yra
laikoma « antkultūrine », kas neskatina krikščionio « dalyvauti kul-
tūroje ». Antrasis kaip tik jį ragina būti tos kultūros dalimi, kad
pati kultūra būtu pakreipta linkui Dievo karalystės žemėje.

Visos enciklikos pabrėžia abu požiūrius, tačiau Pacem in Ter-
ris atrodo labiau palinkusi «dalyvauti kultūroje». Netolimoje
praeityje Bažnyčia turėjo konkordatą su nacionalsocialistine vals-
tybe, kuri buvo viena iš brutaliausiu totalistiniu valstybių. Pa-
našus klausimas galėjo ir turėjo kilti ir popiežiui Jonui XXIII:
argi negalėtu Bažnyčia ko nors laimėti dialogu, derybomis ir
sutartimis su kitu beatodairinio totalizmo atstovu, Sovietu Są-
junga?

Atsakydami į šį ir kitus aukščiau iškeltus klausimus, pateik-
sime konkrečių duomenų iš okupuotos Lietuvos. Kadangi religinės
laisvės aspektas yra labiausiai privatus ir neturįs tiesioginiu ryšių
su politiniais, ekonominiais bei kitais raiškiais sovietinės sistemos
veiksniais, jame galima tikėtis surasti daugiau aplamai galimos
laisvės apraišku. Jas kontroliuoti yra daug sunkiau. Tuo tarpu
kiekviena tautinio, politinio ar ekonominio savarankiškumo apraiš-
ka gali būti paprasčiausiai pakaltinta kontrarevoliucija, tad ji
tampa efektingiau slopinama.

Sovietu Sąjungos konstitucijos paragrafas, garantuojąs religi-
jos laisvę, praktiškai garantuoja religijos persekiojimą. Nes « reli-
ginio išpažinimo » laisvė ten pat yra kvalifikuota « ateistinės pro-
pagandos » laisve. Pastaroji jau neturi jokių varžtų. Tai matome
abiejuose — stalininiame ir postalininiame okupuotos Lietuvos
gyvenimo laikotarpiuose.

Pirmasis pokario laikotarpis (ligi Stalino mirties 1953) yra
charakteringas gaivalingu, brutaliu ir beatodairiniu jėgų nukrei-
pimu prieš Katalikų Bažnyčią, dvasininkus bei vienuolijas. Nėra
tikslių duomenu, kiek buvo uždaryta bažnyčių, užmušta ar įka-
linta ir deportuota kunigų, nei kiek jų bėgo nuo persekiojimų.

10 Cf. J. DamiĖLOU, The Lord of History, 148 psl., cituota iš J. M,
CoNNoLLxY, The Voices of France, New Yorkas, 1961, 141 psl.; P. HENRY.
S. J., Christian Philosophy of History, žr. Theological Siudies, 13 (1952),
432 psl., cituota ten pat, 150 psl.

308 PROF. DR. ANTANAS MUSTEIKIS 8*

Žinoma, kad visos vienuolijos buvo uždraustos (uždarytos), taip
pat ir visos koplyčios; tuo metu kraštas neteko vieno trečdalio
kunigu ir žymios dalies bažnyčių; iš keturiu, buvo leista veikti
tik vienai kunigų seminarijai su aprėžtu klierikų skaičiumi !!.
Tikintieji turėjo pakelti plėšikiškus mokesčius sovietinei valdžiai
už bažnytinius patarnavimus ; tarnautojai turėjo šalintis nuo viešų
religiniu prievoliu atlikimo, kad neprarastų tarnybos. Antireliginės
propagandos laisvė reiškė laisvę tapatinti dvasininkus su nusikal-
tėliais ir prostitutėmis, juos plūsti ir šmeižti iš piršto išlaužtais
argumentais ir be teisės pakaltinamiesiems gintis. Ta pati laisvė
leido valdžiai naudotis reikalingais ištekliais mėginti įsteigti va-
dinamą « patriotiniu kunigų» judėjimą. Taip išoriniu smurtu ir
išvidinėmis dalybomis bandyta paklupdyti bažnyčią Lietuvoje.

Tik porą metu užtruko šioks toks atlydys po Stalino mirties.
Antrasis religinio persekiojimo laikotarpis prasidėjo 1957 m. ir
tebesitęsia ligi šiu dienu. Naujieji antireliginio judėjimo autoritetai
pripažino ankstyvesnės kovos klaidas. Esą fizinės smurto priemonės
dvasininkus priartindavo prie kankinių ir nesusilpnino tikinčiujų
atsparos. Norėdama išstumti religines apeigas, komunistų partija,
šalia senujuų, griebėsi naujų priemoniu. Pirma, ivedė valstybines
vardynų ir vedybų ceremonijas, kai savo pasekėjų laidojimu jau
senokai valdžia rūpinosi. Ilgainiui tos ceremonijos gali išvirsti
neatsiejama sekuliarinės valstybės religijos dalimi. Antra, senasis
brutalumas tapo apdengtas legalumo šydu. Komjaunimo Tiesa
(1962.8.14) skelbia «liaudies teismo» sprendimą, kuriuo Irena
Micpovilaitė « už religinį jaunimo luošinimą » (katekizmo mokymą)
buvo nubausta keturiais metais kalėjimo. Tarybų Mokytojas (1962.
9.13) pateikia žinią, jog « Vilniaus Švietimo Skyrius iškėlė Spalio
rajono liaudies teisme bylą atimti Bluzmanams tėvystės teises, nes
motina kaip adventistė švenčia šeštadienį, 0 tėvas neryžtingas
kovot su motina » 12,

Religinė priespauda tęsiama nemažėjančiu uolumu, panaudo-
jant ne tik subtilesnes, bet ir iprastines priemones. Paminkliniu
Triju Kryžių susprogdinimas Vilniuje pirmajame laikotarpy paly-
gintinas su nesenu Meškučių Kryžiu kalno su žeme sulyginimu.

" Paskelbti to laikotarpio religinio persekiojimo duomenys nėra pati-
kimi ne vien dėl to, kad trūko tiksliu žiniu, bet ir dėliai tendencijos lie-
tuviu šaltiniuose padidinti komunistinio genocido auku skaičių bei nuosto-
lius, kad laisvasis pasaulis greičiau reaguotu prieš tarptautinę grėsmę.
To neišvengė ir viena iš geresnių studijų, vertu pamineti: VYTAUTAS VAI-
TIEKŪNAS, Genocide Against the Roman Catholic Church in Lithuania, žr.
The Baltic Review, 2-3 nr., 1954 m. birželio mėn., 54-68 psl.

MCf. VyraUTAS VAITIEKŪNAS, Lietuva okupacijoje, žr. Į Laisvę, 1963
m. birželio nr., 26 psl.

9* KOEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ 309

Įprasta, kad bažnyčios uždaromos, tik yra daugiau rafinuotumo,
kai duodamas retas (vienas iš dviejų) leidimas pastatyti naują
bažnyčią Klaipėdoje, ir po to ji nacionalizuojama (esą bažnyčia
« nelegaliu » būdu įsigyta). Įprasta kunigus persekioti, tik yra ga-
lima jų atsikratyti ir negarsinamu būdu, kuri naudoja kulto rei-
kalams komisaras. To pasėkoje dabar yra trys rūšys kunigų :
1) turį komisaro leidimą eiti kunigu pareigas, 2) turį leidimą eiti
kunigu pareigas, bet be teisės užimti atsakingas pareigas ir 3) ne-
turi leidimo nei teisės eiti bet kokias dvasininko pareigas. Pastaro-
sios rūšies kunigų skaičius didėja B.

Kai kurie prievartos veiksmai negali būti išaiškinti marksisti-
niu racionalumu, nes juose vyrauja rusiškojo šovinizmo užgaidos.
Rusiškasis komunizmas yra ypatingai jautrus tiems religiniams
simboliams, kurie yra susiję su tautiniais. Jis nepakentė pamink-
linių krašto kryžiu viešumoje, jis išveždino Žagarės Barboros
Umiastauskaitės palaikus, kuri lietuviškosios liaudies yra laikoma
šventąja; iš tebeveikiančiu bažnyčiu altoriu jis išplėšė šv. Kazi-
miero paveikslus. Pastarasis yra vienintelis lietuviu kilmės šven-
tasis, laikomas tautiniu Patronu, kuris pagal liaudies įsitikinimą
1654 m. kovoje su « maskoliais » stebuklingai pagelbėjo Lietuvos
kariuomenei sumušti priešą.

Kiekvienu atveju pateiktieji duomenys rodo religinio perse-
kiojimo tąsą, kuri leidžia padaryti išvadą, jog antireliginės poli-
tikos vykdymas okupuotame krašte nepalieka vilties laisvės dai-
gams tarpti. Oficialioji partijos linija kitokia ir negalėtų būti.
Tačiau, kaip minėjome, formali sistemos organizacija, implikuo-
janti regimąją funkciją, nesutinka su neformaliąja, apsprendžiančia
didžiulės žmoniu dalies tarpusavio santykius ir implikuojančia
nenumatomą funkciją. Dabar atsigręšime į tuos padarinius, kurių
oficialioji politika nesitiki ir nepageidauja, bet kuriu išvengti negali.

Net ir « respublikiniuose » laikraščiuose, kuriu žinios yra labiau
cenzūruojamos nei rajoniniuose, retkarčiais skaitytojas užtinka
kokį nors reporteri, kuris nuplaka kolchozo pareigūnus už tai, kad
jie « apsileidę pareigose »: kam leidę išnuomoti kolchozo sunkve-
žimį maldininkams, vykstantiems į tolimos parapijos atlaidus *?
Kitas reporteris jieško kaltininkų partijos ar pareigūnu tarpe: kas
nepastebėjo, jog kažkoks jaunas kunigėlis žaidžia su jaunimu
aikštėje, pagelbsti sutaisyti motociklą ir tuo patraukia jaunuolius
į bažnyčią.

Tokio «apsileidimo pareigose» priežastys nėra atsitiktinės.
Nebent pati gilioji to reiškinio esmė, griaunanti filosofinius sovie-

5 J. Savasis, Kova prieš Dievą Lietuvoje, Putnam, Conn., 1963, 88 psl

310 PROF. DR. ANTANAS MUSTEIKIS 10*

tinio režimo pagrindus, nėra pačių komunistų apčiuopiama. Ta-
čiau dalinis paaiškinimas yra pateiktas (1961.5.21) Vilniaus radijo
komentatoriaus žodžiais : «... Tikrai keista, kad dažnai net ateistai
leidžia savo vaikus pakrikštyti bažnyčioje. Jie pasiduoda davatkuų
įtakai, nusižemina prieš prietarus ... Tas leidžia žmonėms manyti,
kad ateistai tik dedasi esą tokiais, o tikrumoje galvoja kitaip, jei
krikštija savo vaikus ».

Be abejonės, toks atviras prisipažinimas implikuoja, kad, jei
ateistai taip « apsileidžia », juoba eiliniai pareigūnai ir masės « tary-
biniu piliečių » netiki « prievartine laisve», režimo reikalaujama,
o patys vadovaujasi ir kitiems netrukdo elgtis pagal tradiciškai
suvoktą prigimtinę teisę.

Yra ir daugiau retai užtinkamų duomenų, liudijančių, kad
paskiri pareigūnai, ir ne lietuviu kilmės, taip pat nepaneigia pri-
gimtinės teisės. Neseniai paskelbtuose aplietuvintos vokietės Irikos
Našliūnaitės atsiminimuose iš jos pergyvenimu Lietuvoje, šalia
klaikiu siaubo vaizdu, yra ir retu pragiedruliųu. Ji aprašo, kaip
eilinis rusu kareivėlis gina ją nuo aukštesnio laipsnio užpuoliko ;
kaip rusas NKGB kapitonas mini Dievo vardą, kad tai pačiai
moteriai pavyktų surasti butą; kaip žydas, NKGB viršininkas,
susigraudinęs savo ir kitų tautu likimu, nuoširdžiai pataria : « Dirbk
pašte, tik ne telefoniste, nes, žinai, čia reikia ištikimo žmogaus.
Jūs gausite iš čia išvažiuoti. Čia jums neduos ramybės, ypač
mūsų tautybės žmonės. Čia niekas neklausia nekaltybės: žmonės
pilni keršto, čia kapai, čia dar kraujas nenusiplovęs. Jūs jauna,
jums reikia gyventi » 4.

Turint galvoje, kad ši moteris savo vaikystėje buvo « hitler-
jugendo » nare, kad nesekė savo tėvo komunisto pėdomis, o tapa-
tino save su vietiniais lietuviais, netikėdama nei į fašizmą nei į
komunizmą, kad režimas jai negalėjo atleisti jos praeities ir niekad
nepaliko jos ramybėje, — išskirtina paskirų komunistinės sistemos
pareigūnų laikysena išnyra iš žiaurios ir pilnos neapykantos tikro-
vės kaip gaivus ir nenumaldomas žmoniškumo dvelktelėjimas. Tik
kaip sunku tokias apraiškas įsprausti į dogmatiškus marksizmo
rėmus pagal etiketę: Made in the Soviet Union!

IV. Išvapos

Kaip matėme, nors ir nepalankiausiose, gniuždančiose sąlygose
tikintieji nėra galutinai apspręsti oficialiosios teorijos bei jos vyk-
dytoju. Teorinės implikacijos nesutinka su praktinėmis. Tad palikę

MTIRIKA NašLIŪNAITĖ, Klaikaus siaubo replėse, žr. Tėviškės Žiburiai,
1964.3.15 dienos numeris.

11* KOEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ 311

nuošalėje teorinius marksizmo postulatus, kurie neturi nieko ben-
dro su laisve, kaip ji yra suvokiama Vakaruose, galime koncen-
truotis ties praktinėmis aprėžtos religinės laisvės apraiškomis už
geležinės uždangos: ar jos neimplikuotu pagrindo Rytu-Vakaru
dialogui ?

Visu pirma tačiau kiekvienas vaisingas dialogas yra reikalingas
tam tikrų minimalių sąlygu ; kitaip jis liks beverčiu. Bene esminė
tokia sąlyga yra tam tikras « viešasis sutarimas » (public consensus),
kuris privalėtu būti bendras ir galiojąs, t. y. saistąs abi susitarimo
šalis lygiai. Pluralinėj Jungtinių Amerikos Valstybiu visuomenėj
toki « viešą sutarimą » J. C. Murray, S. J., suvokia kaip « moralinę
sąvoką » ir kaip « nesąlygotą principą », kuris pajėgia spręsti daly-
kus, susietus su « tikslais ir priemonėmis » 5. Mažių mažiausiai tai
implikuoja pakankamai orumo (dignity) ir nuoširdumo aptarti situa-
ciją nedviprasmiškomis sąvokomis, išplaukiančiomis iš neišven-
giamo protavimo išdavų. Šios « viešojo sutarimo » savybės galioja
visose Vakaru visuomenėse ; tik jos vienos gali užtikrinti pasise-
kimą ir tarptautiniame dialoge.

Toksai « viešasis sutarimas » savaime, be jokio formalaus susi-
tarimo egzistuoja tarp didžiosios gyventoju dalies ir žemesniuju
pareigūnų okupuotoje Lietuvoje ; dažnai pastarieji į religinę situa-
ciją žiūri abejingai, « pro pirštus», jei jau patys netiki į Dievą.
Dažnai ir tie, kurie yra įpareigojami atlikti antireliginę propa-
gandą paskaitomis bei straipsniais, tai daro atkištinai, atbula
ranka. Aplamai tad prieiname prie išvados, jog neformaliame
visuomenės santykiavime yra ryški religinės laisvės pakanta kaip
būtina tradicinio « viešojo sutarimo » pasėka. Tačiau toks « suta-
rimas » negalioja tarp tos pat didžiosios gyventoju dalies ir aukš-
tesniųju pareigūnu, ypatingai oficialiame visuomenės gyvenime.
Pastaraisiais atvejais kiekviena situacija yra spraudžiama į siaurai
dogmatiškus « priverstinės laisvės » rėmus ir sprendimai vykdomi
beatodairiškai arba įgeidiškai. Neformalus santykiavimas, saisto-
mas « viešojo sutarimo », yra daugiau ar mažiau paremtas prigim-
tine teise, kai formalus santykiavimas yra pagrįstas « veiksmingu-
mo» principu, pagal kurį visokie veiksmai ir visokios priemonės
yra laikomos geromis, jei jos stiprina komunistu partiją, ir tai yra
taip pat laikoma moraliai teisinga. Šiomis sąlygomis tad, stoko-
jant « viešojo sutarimo », joks dialogas negali būti vaisingas. Prie-
šingai, Vakarams tebesilaikant nesamojo «viešojo sutarimo », o
Rytams tebevartojant dvigubus standartus moralės, laisvės ir ki-

5 Jons C. MuRRav, S.J., We Hold These Truths, New Yorkas, 1960,
108 psl.

312 PROF. DR. ANTANAS MUSTEIKIS 12*

toms sąvokoms, dialogas tik dar labiau sujauks situaciją ir nuvils
tuos, kurie manosi turi bendrą «sutarimą ».

Kad iš tikrųjų nėra būtinos dialogo sąlygos —«viešojo sutarimo»
tarp Rytu ir Vakarų, galima pajusti iš tos nuotaikos, kuri vyravo
pirmajame charakteringame Kremliaus ir Vatikano atstovų susitiki-
me Pacem in Terris metais. Tai buvo Vatikano antrojo visuotinio
Bažnyčios susirinkimo metai, kai minėtas Sovietu Sąjungos dery-
bininkas Aleksandras Adžubėjus vizitavo popiežių ir siekė sutar-
ties. Beveik lygiagrečiai kitos dvi delegacijos iš okupuotos Lietuvos
atvyko ar buvo atsiustos į Romą. Kaip suvažiavimo dalyvis vysk.
Vincentas Brizgys praneša, pirmoji delegacija i visuotinį susirin-
kimą susidėjo iš šešių kunigu ir dviejų tariamų korespondentų.
O antroji, vadinamoji «kataliku delegacija» buvo sudaryta iš
septyniu kunigų ir keturių pasauliečių“. Tik vienas kunigas iš
pirmosios grupės buvo iš tikruju Vatikano kviestas į susirinkimą.
Tariamoji « katalikų delegacija » negavo nė audiencijos pas popie-
žių, tad neturėjo progos atlikti sovietinio režimo misijos — pa-
veikti Šventąjį Sostą naujų vyskupų paskyrimo reikalu. Aplamai
abiejų delegacijų sudarymas ir pasiuntimas buvo pagrindinai at-
liktas pagal « priverstinės laisvės » principą, nors buvo bandoma
sudaryti įspūdis, jog ir už geležinės uždangos esama « viešojo
sutarimo » tarp valstybės ir Bažnyčios. Tu dvieju grupiu lankymosi
metu Romoje galima buvo tikėtis didesnės laisvės, ypatingai nefor-
maliame dalyvių santykiavime. Bet įvyko priešingai: abi grupės
rodė tiek daug atsargumo, rezervuotumo ir įsitraukimą į kiautą,
kad nebuvo abejonės, jog didysis brolis, George Orwellio pagar-
sintas, nužengė ant Romos. « Priverstinės laisvės » apraiškos nega-
lėjo būti nustelbtos alyvos šakelės, kurią sovietinis atstovas ofi-
cialiai tiesė laisvajam pasauliui tuo pat metu.

Dabartinė valstybės (Rytai) ir Bažnyčios (Vakarai) santykių
įtampa yra panaši į tą, kuri prieš gerą tuziną metu buvo susi-
kristalizavusi nacionalsocialistinės Vokietijos dominuojamoj Euro-
poj ir kurią turėjo apspręsti popiežius Pijus XII. Atokiojo priė-
jimo prie dialogo šalininkai ras paramos tose išdavose, kurios ga-
vosi pastarajam popiežiui pasirinkus vadinamąjį mažesni blogi iš
dviejų. Jis vengė tiesiogiai ir viešai pasmerkti Hitlerį ir tuo, atro-
do, išgelbėjo daugiau žmonių, katalikų ir žydų, nei kitu pasirin-
kimu, kuris po keliolikos metų vėlavimosi buvo sugestionuotas
Rolf Hochhuto Vietininku. Šiais sumetimais dialogas tarp Sovietų
Sąjungos ir Vatikano, įkvėptas Taikos Žemėje, gali atrodyti kaip
mažesnis blogis.

6 V. BRizavs, Iš Bažnyčios visuotinio susirinkimo, žr. Draugas, 1964.
I.8 ir 9 d. numerius.

13* KOEGZISTENCIJA IR RELIGINĖ LAISVĖ 313

Ketvirtojo matavimo šalininkai laiko dialogą ir sutartis tarp
dvieju bendruomenių su nesamu « viešuoju sutarimu » niekinėmis,
kaip jų neatšaukiama patirtis parodė. Jie numato ne tik tokiu
pastangų beprasmiškumą, bet ir dar blogiau: grasą žalos, kuri
kyla Vakarams priimant komunistu konspiracijos šulus, suteikiant
jiems vienašališką prestižą bei statusą ir tuo pačiu užantspauduo-
jant « prievartinės laisvės » status guo už geležinės uždangos. Antra
vertus, jiems neatrodo, kad tiesiogis ir tikslus « prievartinės lais-
vės» pasmerkimas iš Vakarų pusės būtinai nuvestu tikinčiuosius
i gilesnes katakombas už geležinės uždangos.

Jei žemiškoji pasaulinė valdžia randa Rytu-Vakaru dialogo
sąlyti veiksmingą, ji gali tai pateisinti tarptautinės politikos ir
diplomatijos būtinybe, kuri gali neimplikuoti moralinio užsianga-
žavimo. Tačiau susiduriant su situacija, kurios negalima apibrėžti
moraliai neutraliais žodžiais, dvasinei valdžiai gali tekti sustoti
ties neperžengiamu kalnynu.

Vaisingam ir reikšmingam dialogui tarp Rytu ir Vakaru laikas
ligi šiu dienų nėra pribrendęs. Tai implikuoja, kad šiuo metu nė
vienas iš dviejų kelių — nei branduolinis karas, nei derybos —
negali išspręsti globalinių problemų.

Prof. Dr. ANTANAS MUSTEIKIS

D' Yowville College, Buffalo, N. Y., J. A. V.

314 PROF. DR. ANTANAS MUSTEIKIS 14*

PRIEDAI

I. BAžNYčIOS IR KOPLYČIOS LAISVOJE IR OKUPUOTOJE LiETUVOJE

1940 m. 1960 1962 1964

Kauno arkivyskupija 156 (84)! 127 127 126
Telšių vyskupija 142 (50) 129 125 125
Panevėžio vyskupija 125 (82) 122 120 120
Vilkaviškio vyskupija 99 (12) 83 83 83
Kaišiadorių vyskupija 68 (36) 60 60 60
Vilniaus arkivyskupija 118 (50) 79 80 79
Klaipėdos prelatūra 8 (10) 9 9 9

716(324) 609 604 602

1 Skliausteliuose pažymėti numeriai nurodo koplyčiu skaičių ; po 1947
m. visos koplyčios buvo uždarytos.

II. KuNIGAI IR KLIERIKAI LAISVOJE IR OKUPUOTOJE LIETUVOJE

Kunigai Klierikai
1940 1960 1962 1964 1940
Kauno arkivyskupija 298 200 195 195 152
Telšių vyskupija 238 1941 1901 1711 83
Panevėžio vyskupija 236 182 180 169 —
Vilkaviškio vyskupija 214 148 150 150 62
Kaišiadorių vyskupija 101 91 90 80 —
Vilniaus arkivyskupija 184 115 110 104 128
Klaipėdos prelatūra 92
Vienuolijų kunigų 1683 — — — 141
1448 930 915 869 5664

! Įskaitant ir Klaipėdos prelatūros kunigus.

* Šis kunigu skaičius buvo 1939 m., kai Klaipėdos kraštas priklausė
Lietuvai.

31947 m. visos vienuolijos uždarytos: vyru 37 vienuolynai, moterų
- 85; visos vienuolijos turėjo 1733 narius.

* Kunigu seminarijų išliko tik viena Kaune; 1964 m. joje buvo 26
klierikai.

COEXISTENCE AND RELIGIOUS FREEDOM

by
ANTANAS MusTEIkKiIS, Ph. D.

Chairman, Department of Sociology
D'Youville College, Buffalo, N.Y. 14201, U.S.A.

Summary

The encyclical Pacem in Terris manifests the efforts of the Church
to the changing times, as the Vatican has done in its political and
diplomatic activities throughout the centuries. In it Pope J.hn XXIII
touches actual or burning guestions, such as testing nuclear weapons,
disarmament, the commonwealth of all nations, the disappearance of
colonies snd the like. The fact that Pacem in Terris has been favorably
and warmly accepted, not only by docile and liberal Catholics, but by
liberals, neutralists, even communists (with the exception of belligerent
Chinese), indicates the change in papal attitudes. The proposed aggior-
namento is interpreted as a lead to an involvement in the present cold
war situation and to the building of bridges between the East and the
West. The ground for the involvement could be found in the one hun-
dred fifty-ninth article of the encyclical that diffe:enciates between
theory and practiee. The distinction made refers to “ false philosophical
teachings regarding the nature, origin and destiny of the universe and
of man '' and the “ historical movements that have economic, social,
cultural or political ends **, even if “ these movements have originated
from those teachings and have drawn and still draw inspiration there-
from **.

Sociologists have ample data to prove the truthfulness of the above
statement ii their terms of manifest and latent functions, or dysfunc-
tious. However, the purpose of this inguiry is to verify how valid
is «he new wind of aggiornamento for religious freedom in the present
accommodation between the East and the West. The data for this
study were taken from Lithuania which is called “ a union republic. ?*
The term freedom may be appropriaiuely defined irom Dictionary of
Contemporary Lithuanian Language, published by governmental press
in Vilnius, the capital of the country, which essentially is as follows :

“ What makes freedom is not alleged independence from
natural and social laws but knowledge of those laws and
the ability based on that knowledge to planfully coerce
society to serve certain ends **.

316 PROF. DR. ANTANAS MUSTEIKIS 16*

R?

(This definition is corraborated by other dictionaries published in
the Soviet Union).

Even if the term freedom, on this side of the iron curtain, may have
different nuances according to more or less anarchistic, democratic or
benevolenily authoritarian connotations, its limits would not vurb the
rights of individuals. Nobody would lawfully interfere with human
conscience or use coercion in ihe field of beliefs, moralicy or Weltan-
schauung. In comparison we may conclude that the East defines free-
dom by coercion and the West, by lack of restrains.

Religious freedom guaranteed by the Soviet Constitution practically
insures religious persecution. Officially the freedom of “ religious wor-
ship "* is gualifūed by the opposing freedom of “ atheistic propaganda *',
and this latter freedom has no limits. Actually it means freedom to
identify the clergymen (who happened not to be imprisoned or deported
to the so-called corrective labor camps) with criminals or prostitutes
wish impunity ; the same freedom allowed huge resources uf the state
to be used for the confusion of the Church by originating and furthering
the “ patriotic priest * movement, anti-religious (“ seientifico-political *')
publications, etc. Since 1955 a new policy toward religious freedom ad-
mitted the faults of the previous governmental policy with regret that
the arbitrariness and physical violence against the clergymen made
martyrs out of them. Now the same ruthlessness was given a more
sophisticated and subtle cover : institution of state services to displace
those of the Church ; persecution given legal veneer (i.e., the “ court of
the people ** sentences a girl to four years imprisonment for teaching
Catechism).

On the other hand, average officials are not eager “ to coerce society "
in religious matters. In soviet newspapers occasionally the reader
comes across a reporter whipping some kolkhkoz officials for neglect of
duty by allowing the faithful to lend a truck which made possible a
pilgrimage to a church festival in a distant vicinity and the like.

Neither Marxian theory nor soviet practice allows either religious
freedom or freedom in general, behind the iron curtain. Whatever
manifestations of religion continue in Lithuania are against the official
policies of the government and exist inspite of persecution. This hap-
pens at the time when soviet representatives engage in conferences
honoring the papal encyclical. The time for a fruitful dialogue between
the East and the West is not yet ripe. There are no minimal condition,
for it. At least we lack a “ public consensus ** as to the rules of the
game. The perverted communist meanings of such terms like freedom,
peace, treaty, negotiations and many others render the proposed aggior-
namento in the relationships between the East and the West meaningless.

PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS SEKCIJA

Prof. Dr. ANTANAS SUŽIEDĖLIS

KALTĖS SĄVOKA
PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE

KALTĖS SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE

Prieš pradedant nagrinėti pačią temą, tenka pažymėti, kad
psichologijos žvilgsnis į kaltės sąvoką neliečia ir negali liesti pačios
sąvokos esmės. Kam rūpi tą sąvoką iš esmės perprasti — kas yra
kaltė? — tam reikia filosofo ar teologo kompetencijų. Psichologija
ribojasi žmonių elgsenos stebėjimo duomenimis. Taigi ir šičia, apie
kaltę kalbant, bus turima galvoje ne esminiai klausimai, o tos
žmogaus elgsenos apraiškos, kurias linksniuojame kaltės žodžiu.

Iš kitos pusės, galima būtu klausti — jei psichologija šaunasi
esanti objektyvus mokslas, kam iš viso sunkintis tokia sąvoka,
kaip kaltė, kuri tuoj pat implikuoja sąvokas gėrio ir blogio, doros
ir nedoros, ir žinoma laisvos valios reikalą. Kaltė lyg ir « nemoks-
liškas » terminas. Į tai atsakytume — žmonės šitaip elgiasi : jie
skirsto dalykus į gerus ir blogus, į dorus ir nedorus, jie skiria
melą nuo tiesos, jie sakosi esą laisvi tam tikruose sprendimuose,
ir atsakingi, ir kalti. Kodėl žmonės tokie? Tai žino filosofai ir
teologai. Bet kad žmonės kaip tik tokie, šitai žino ar turėtu žinoti
psichologas geriau negu kas kitas. Lygiai taip kaip fizikas neklau-
sia, kaipo fizikas: «ar medžiaga tikra ar tik mano vaizduotėje ? »
— nežiūrint, ar ji « tarytum » medžiaga, ar tikra, jis ją studijuoja
kaip tikrą — taip ir ne psichologo reikalas klausinėtis: žmogus
esmėje turi laisvą valią ar ne?, o stebėti ir studijuoti žmogu
sprendžianti, žmogu besirenkanti, lygiai kaip ir žmogu priverstą
ir pasirinkimo neturintį. Taigi, kol žmonės bijo kaltės, vengia kal-
tę prisipažinti, kol žmonės vis dėlto kartais prisipažista esą kalti,
bando kaltes atitaisyti, kol vienas kitam ir patys sau sako: « pa-
darei blogai» arba: «esi nedoras», tol kaltės terminas ir sąvoka
yra psichologijos kompetencijoje.

Jei kai kuriose moderniosios psichologijos šakose vis dėlto kaltės
termino būtų religingai vengiama, tai abnormalinės psichologijos,
psichopatologijos srityje ši sąvoka niekados nebuvo svetima. Iš
tiesu, kone kiekvienoje psichopatologijos teorijoje, sistemoje kaltės
sąvoka yra viena iš centrinių, jei ne pati centrinė. Peržvelkime
kaltės sąvokos vietą bent keliuose psichinio sutrikimo sampročiuose.

Psichiatrijos proistorėje kaltės ir psichinio sutrikimo sugreti-
nimą randame stačiai teologiniame laipsnyje. Šalia bado, maro ir

320 DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS 2*

karo, tur būt, niekas kita nėra buvę laikoma tokiu tiesioginiu Dievo
intervencijos fenomenu, « Dievo rykšte», kaip psichinis sutrikimas.
Jei psichiškai sutrikęs žmogus nebuvo laikomas lygiu paprastam
nusikaltėliui — Romoje supančiojamas ir rykštėmis plakamas,
Amerikos kolonijalistu be ceremonijų paprasčiausiai išjojamas iš
miestelio — tai laikomas dargi blogesniu, t. y. antgamtiniu nusi-
kaltėliu, velnio sėbru. Raganų deginimas viduramžiuose tai pati
viršūnė pasmerkimo psichiškai nenormalaus žmogaus, kaip kaltės
padaro. Bausmės aspektas psichiškai nenormalaus žmogaus trakta-
vime užsiliko net ir po to, kai i psichinio sutrikimo sritį atėjo
medicina, taigi praeitam šimtmetyje. Naivūs tolaikės medicinos
receptai — kišimas žmogaus į ledinį vandenį, gąsdinimas su pa-
tranka, ar merkimas galvos vandenin kol vos nepaskęsta — iš
tikrųjų tėra lengvesnė forma egzorcizmo ugnimi. Dar ir dabar
« Dievo rykštis» teorijos nesame pilnai nugyvenę, kaip rodo dar
dažnai sutinkami klausimai : ar teisybė, kad nuo onanizmo atmin-
tis atbunka * ar tiesa, kad palaidai gyvenąs žmogus ilgainiui išpro-
tėja 17

Visai kitokią, bet taip pat centrinę, kaltei vietą psichopatolo-
gijos samprotyje skiria Freudas. Jei, be abejo, galima ginčytis dėl
Freudo filosofinės pozicijos, ar jo mokslinio teoretinio įnašo, nega-
lime užginčyti Freudo genijaus kaip stebėtojo, tyrinėtojo. Kas
kitu buvo nurašyta a priori kaip bereikšmės, smulkios ar grynai
atsitiktinės žmogaus elgsenos apraiškos — sapnai, haliucinaciju,
deliuzijų turinys, atminties užsikirtimai, įvairūs kasdienos « nety-
čia » pasielgimai ir t.t. — tą Freudas kruopščiai rinko, žymėjosi
ir dėliojo į vienumą. Nenuostabu tad, kad Freudas taip pat paste-
bėjo, kad su tam tikromis mažomis išimtimis, kiekvienas psichiškai
sutrikęs žmogus išgyvena gilu kaltės pajautimą. Kaltės išgyvenimo
momentas Freudo psichologijoje yra iš tiesu daug svarbesnis ir
svaresnis, negu taip plačiai ir garsiai apdainuotas libido, t. y. sek-
sualinės stumties, momentas. Libido teorijos šiandien niekas rimtai
neima, išskyrus keletą šimtu Freudo praktikos aklu pasekėju, taip
vadinamų ortodoksiniu psichoanalitiku. Bet kaip retas rimtai tesi-
laiko libido teorijos, taip niekas rimtai neabejoja represijos kon-
strukto naudingumu. O represija kaip tik nėra niekas kita, kaip

1 Nors ir atsiribojus nuo teologinių aspektų, tenka čia pastebėti, kad
šiuo nemanome paneigti teologinės tiesos, kad Dievas gali žmogų ir žemėje
bausti. Prileistume tačiau, kad Dievas veikiau baudžia natūraliu būdu,
ne stebuklu. Jei kaltė gali iš tiesų pasireikšti psichiniu sutrikimu, kaip
tiesiogine pasėka, tai turi būti galima tą psichopatologini procesą suprasti,
nesuponuojant specialaus Dievo intervencijos akto.

3* KALTĖS SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE 321

kaltės išsąmoninimas, t. y. neprisipažinimas tu savo jausmų, ten-
dencijų, ar tų savo veiksmu, dėl kurių žmogus jaustųsi kaltas, jei
prisipažintų, ir dėl kuriu jam grėstu vienokia ar kitokia bausmė.
Nesunku todėl suprasti, kaip Freudas priėjo išvados, kad psichopa-
tologiniu požiūriu, didžiausia blogybė yra kaip tik kaltės jausmas.
Jei žmogui nereikėtų baimintis bausmės, ir vengti kaltės priker-
gimo, jis neišsižadėtų tu jausmų, kurių išsižada, neuždarytu gele-
žiniu vartų sąmonėn tiems palinkimams, norams, kuriuos iš sąmo-
nės išstumia. Būtu jis tada nesupančiotas, pilnutinis gyvis, organiš-
kai sveikas, nes galis pilnai ir laisvai funkcijonuoti. Freudo psi-
chinės ligos samprotis esmėje yra taigi visiškai atvirkščias « Dievo
rykštės » minčiai: žmogus serga ne dėl to, ką jis padarė, bet dėl
to, ko jis nepadarė, t.y. ko jis nori, bet negali, sau neleidžia
padaryti. Kodėl neleidžia ? Todėl, kad traumatiniu išgyvenimų yra
pribaugintas, ir žiauraus, aršaus civilizuotojo pasaulio įbaimintas ;
todėl, kad jam tuo būdu yra prikergtas neatlaidusis cenzorius,
superego. Psichinis sutrikimas tai niekas kita kaip superego, tos
nesąmoningos pseudo-sąžinės, tironija. Tr todėl psichoterapijos pas-
kirtis tą tironiją panaikinti, cenzoriaus varžtus atleisti, kaltės
jausmą ir bausmės baimę išdildinti.

Tam tikra prasme Freudas yra didesnis optimistas ir idealis-
tas, negu daug kas jį piešia. Jo utopiškas natūralusis žmogus, be
represijų, be superego varžtų, niekad nieko bloga nedarytu, taigi
ir tikrosios kaltės klausimas liktu grynai hipotetinis. Štai, ką jis
sako: « Etiką aš laikau savaime suprantamu dalyku. Iš tiesu aš
pats nesu niekad gyvenime ką nors pikta padaręs »*. Bėda tačiau
ta, kad jei kiekvienas žmogus savo esmėje yra toks natūralus
geradarys, tai iš kur atsirado ir kodėl išsilaiko tie piktadariai,
kurie apkrauna žmogų tomis cenzūromis ? Jei niekas nekaltas, tai
kas kaltas, kad aš jaučiuosi kaltas? Praktikuojantis psichoanali-
tikas, Freudo pasekėjas, visai nehipotetišką kaltę priskiria kitam,
nors tai ir nėra, kaip matėme, nuoseklu. Kalta civilizacija, kalti
tėvai, ir t. t. Psichoanalizės, kaip terapijos, esminė programa yra
išsiaiškinti, kas bloga yra man, pacientui, nutikę, ir šitai supratus,
išsivaduoti iš jausmo, kad dėl to, kas nutiko, esu kaltas aš.

Šitasis kaltės samprotis visu Freudo autoritetu ir įtaka atsi-
spindi, vienu ar kitu būdu, kone kievienoje post-freudinės eros
psichopatologijos ar psichoterapijos sistemoje. Tiek senųjų Freudo
mokiniu, tiek neo-freudininkų, tiek ir tokiu naujovininkuų, kaip Carl
Rogers, žmogus yra vaizduojamas kaip užguitas padaras, kuriam

ž E. Jonas, The life and work of Sigmund Freud, New Yorkas, 1953.
21

322 DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS 4*

yra nutikę prasti dalykai. Iš paviršiaus, toks Carl Rogers * rodosi
visiškai antitetiškas Freudui : kiek Freudas domisi subjekto praei-
timi, tiek Rogers dabartimi; kiek Freudui terapijos sėkmingumas
priklauso nuo išsiaiškinimo, interpretacijos, tiek Rogers'ui inter-
pretacija yra didžiausias terapijos progreso stabdis. Ismėje tačiau
terapinė politika ta pati — atimti žmogui kaltės naštą, kad jis
galėtu visą save pažinti ir pripažinti. Rogers'o žmogus pagrinde
lygiai toks geras, kaip ir Freudo, ir jo visi veiksmai geri; jis
sugadinamas tik išorinio pasaulio, kuris priverčia jį elgtis kitaip,
negu jam pačiam, natūraliai, norėtusi. Užtat Rogers ir prirašo
receptą — nesmerk, necenzūruok, neteisk, nevaržyk, ir tada tavo
pacientas patsai išgis. Pateik jam, Rogers terminu, besąlygini tei-
giamą dėmesį, ir žmogus su problemomis patsai jas išsispręs.

Bendra psichiatrijos praktika ir bendrai apsišvietusiųjų sluoks-
niu nusistatymas į kaltės reikalą šiandien yra kaip tik šitokių
teoretiniu pažiūrų įtakoje. Štai, kaip skelbiama masėms plakatuose,
skelbimuose: « Protinė liga nėra jokia gėda. Ji gali kiekvieną
užklupti ». Vadinasi, patsai žmogus lieka niekuo nedėtas ; psichinė
liga jam nutinka artu nenutinka, kaip škarlatina ar kojos susi-
laužymas.

Žinia, bendro gerbūvio atžvilgiu, šitokia pažiūra kur kas
išganingesnė, negu sencži, kuri psichiškai sutrikusiam automatiškai
prisegdavo socialinio nusikaltėlio stigmą. Bėda tačiau, kad besąly-
ginis teigiamas dėmesys, ar jausmų ir polinkiu išlaisvinimas iš
superego cenzūros ar bent kokios nors savicenzūrės yra ne tik
neimanomas dalykas, nebent teoretinėje utopijoje, bet netgi nepa-
geidautinas dalykas. Šiandien neįsivaizduojama jokia socialinė san-
tvarka, kuri esmėje nesiremtu individo atsakomybe, taigi individo
savęs cenzūra, savęs kontrole, tuo pačiu, taigi, ir individo kaltės
prisiėmimu. Santvarka, kurioje niekas niekada neprisipažintų kal-
tas, nebūtų santvarka, bet netvarka, arba gerų geriausiai gyvulinė
tvarka, nuo kurios, pagal paties Freudo ikvėpėją Darviną, esame
jau tūkstančius metu priekin pažengę.

Tai viena bėda — toks kaltės samprotis nerealistiškas. Antra
bėda — tokiu sampročiu paremta terapija neefektinga. Psichoana-
litikos praktika nei nepretenduoja esanti efektinga daugumos psi-
chiniu sutrikimu atvejuose ; psichoanalizės klientai turi būti gabūs,
neperseni neurotikai, kuriu simptomai žmonių toleruojami, kurie
sugeba reguliariai per keletą metų pas terapeutą lankytis ir kurių
aplinkos sąlygos esti pakenčiamos. Bet netgi ir su šitokia atrinkta

*C. R. RocERS, Counseling and psychotherapy, Bostonas, 1942; C. R.
RocEns, Client-centered psychoiherapy, Bostonas, 1951.

5* KALTĖS SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE 323

klientūra terapijos rezultatai toli gražu nėra aiškūs, ir nėra jokių
duomenų, kurie įtikinančiai parodytu, kad tie klientai, kuriuos
pasiseka «išgydyti», patys per tą laiką nebūtu išgiję. Jei nuo
kaltės jausmo atpalaidavimas yra raktas į psichinę sveikatą, tai
psichoanalitinė terapija tokio atpalaidavimo misijoje savo uždavi-
nio neatsiekia.

Trečioji bėda grynai empirinė. Jei kaltės jausmas pareina nuo
superego griežtumo, o šis nuo griežtumo ir neatlaidumo aplinkos,
kurioje vystomasi, tai superego, taigi ir kaltės jausmas, būtu stip-
riausias pas tuos, kurie išauga ypač griežtoje aplinkoje. Bet taip
nėra, ir tai pripažista pats Freudas : « Jei tėvai iš tikrujų auklėjo
su gelžgaliu rankoje, lengvai suprantame kodėl vaike išsivysto
žiaurus superego. Tačiau, priešingai negu manytume, patirtis rodo,
kad superego kartais atšviečia tą patį kietumą, neatlaidumą ir tais
atvejais, kai augta švelnioje ir meilioje aplinkoje. Šito mes nesame
pilnai supratę » 4.

Šitokias psichoanalizės ir jai giminingų sistemų problemas
sutikus, regis, savaime peršasi gerokai priešinga formulacija. Kodėl
kaltės jausmas toks atsparus ? Kodėl jis veikiai neišdyla net tiesio-
giniu pastangu akivaizdoje? Kodėl, pagaliau, sąžinės graužimas
sutinkamas ir ten, kur, rodos, auklėjimas nebuvo geležiniai griežtas,
o atlaidus ar netgi viską leidžiantis? Galgi kaip tik todėl, kad
žmogus iš tikrųjų kaltas? Iš tiesu, bergždžia pastanga kaltės jaus-
mą dildyti, jei žmogus gali būti ir yra iš tikruju kaltas. Prilei-
džiant tikrosios kaltės galimybę, nesunku suprasti, kad ir atlaidus
superego gali žmogų persekioti atšiauriai, jei pati kaltė didelė.
Dideliam kaltės jausmui nereikia žiaurios sąžinės, o tereikia papras-
tos sąžinės ir didelės kaltės. Kažkas yra pasakęs: žiauri sąžinė
tai sąžinė atliekanti savo uždavinį.

Prieš šitokią formulaciją, žinia, automatiškai šiauštusi visa
modernioji psichiatrija. Vos išvadavome vargšą psichinį ligonį iš
geležiniu pančių ir rykščių, o štai vėl prieš tribunolą statysim.
Ar tai ne senoji demonizmo ir Dievo rykštės teorija? Nenuostabu
tad, kad kai kuriu psichologų keliama mintis šita kryptimi ir
pastebėta plačiau tik dabar, po ilgu metu ignoravimo. Stekelis
jau 1938 metais išleido darbą *, kurio vienoje dalyje — Sąžinės
ligos — pateikia eilę pavyzdžių, kaip nusikaltimai sąžinei atvedę
į neurozę, jo vadinamą parapatija. Dar anksčiau Anton Boisen *

* S. FREUD, New introductory leciures on psychoanalysis, New Yorkas,
1933.

5 W. STEKEL, Technik der analytischen Psychoterapie, Bernas-Viena 1938,
anglišgas vertimas: Technigue of analytical psychotherapy, New Yorkas, 1950.

* A. T. BorsEN, The exploration of the inner world, New Yorkas, 1936.

324 DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS 6*

psichini sutrikimą nagrinėja, kaip žmogaus grumti su kalte. Jo
nuomone, baimė ir kaltė, — kurios žmogų persekioja todėl, kad
jis ką nors slepia, ko nors nenori išduoti, pasakyti — o ne jaus-
mu konfliktas, sudaro didžiąją psichiškai sutrikusio mizeriją.

Anaisiais metais šitie darbai neturėjo didesnio atgarsio ir
nepatraukė didesnio dėmesio. Kai kuriom mintim tačiau, rodos,
pribręsta laikas. Šiandien pribrendęs laikas, regis, ir tikrosios kaltės,
ne kaltės jausmo, sąvokai. Jei literatūroje dar ne taip gausiai su-
tinkama, psichoterapinėje praktikoje apie tai kasmet plačiau
ir daugiau kalbama. "Trumpai peržvelkime, kodėl taip yra
atsitikę.

Tikrosios kaltės minties pribrendimui rastume bent trejetą
akstinu, šaltiniu. Pirmoje vietoje — tai psichologijos praktikų,
psichoterapeutu, domėjimasis egzistencializmu, egzistencijos filoso-
fija. Kiekvienas klientas, neurotikas, pas psichoterapeutą ateina
su esmėje tuo pačiu skundu ir tuo pačiu klausimu, būtent: «+ man
persunku gyventi; arba padėk man gyventi lengviau, arba padėk
suprasti, kokia reikšmė sunkiai gyventi ». Kokia bebūtų konkreti
gyvenimo problema, šitai yra kiekvieno psichoterapeuto pagalbos
ieškančiojo pagrindinis skundas ir prašymas. Freudas yra pamo-
kęs, kaip pacientui padėti lengviau gyventi; taigi psichoanalizė,
rodos, turėtu neurotiko prašyman atsakyti. Tačiau kad ir kaip
gyvenimą pasilengvinus, lieka sunkumo tam tikras laipsnis: ir
lengviausias gyvenimas reikalingas šiokios tokios pastangos ; taigi
ir reikšmės klausimas esmėje palieka. Psichoanalizės skelbiamas
etinis neutralumas dargi klausimą sunkina: jei visa, ką darau,
nėra nei bloga nei gera — tai ką iš viso gyvenimas reiškia? Kokia
prasmė bet kokios, kad ir mažiausios, pastangos ? Jei nesu atsa-
kingas už tai, ką darau, tai kas atsakingas, ir kas tuomet a6 esų 2
Egzistencijos filosofija kaip tik šiuos klausimus sau stato, ir todėl
suprantama, kad svari psichoterapeutu dalis ja domisi, nes tuos
klausimus jiems kasdien stato ju klientai. Egzistencializmo atsa-
kymai intriguoja jau vien priešiškumuų Freudui. Kaip Freudo
pozicija žmogui paneigia bet koki pasirinkimą, taip egzistencialistai
pabrėžia patį svarbiausią pasirinkimą — būti ar nebūti. Jei Freu-
das pabrėžė nesąmoningumą, tai egzistencinė pažiūra kaip tik
sąmoningumą. Ir pagaliau, ir tai svarbiausia, jei Freudui yra
visiškai svetima žmogaus atsakomybės dėl veiksmo idėja, tai egzis-
tencialistų mintis yra ta, kad atsakomybė už veiksmą kaip tik
ir duoda žmogui savęs, kaip individo, pajautimą, savo egzistencijos
pajautimą, duoda žmogui jo identitetą. Psichoterapeutu egzisten-
cialistų mintimi, neurotikas yra tas, kuris akivaizdoj veiksmo

7* KALTĖS SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE 325

laisvės kapituliuoja, nuo laisvės ir atsakomybės bėga ir tuo pačiu
praranda savo egzistencijos platumą.

Nevieta čia nuodugniai nagrinėti ar vertinti egzistencializmo
srovę psichopatologijos supratime ar psichoterapijos praktikoje.
Iš to, kas prabėgomis užsiminta, galima tačiau lengvai matyti,
kad egzistencializmo sąvokos — pasirinkimo laisvė, savo būties
sprendimas, gyvenimo reikšmė, atsakomybė — iteisina ir tikrosios
kaltės sąvoką. Kaltas ne tik tas, kuris pasirenka blogai, bet kaltas
dargi ir tas, kuris nesirenka, kuris atsakomybės neprisiima, nes
jis tuo siaurina savo būtį. Reikia pastebėti, kad iš egzistencializmo
pozicijos išplaukianti kaltės sąvoka yra sąvoka kaltės ne socialine
ar teologine prasme, bet kaltės žmogaus prieš save. Žvelgiant į
kaltės sąvokos populiarėjimą, šitai yra svarbu suprasti. Atsakin-
gumas prieš savo sąžinę iš tiesu populiarus dalykas, kai tuo tarpu
atsakomingumas pagal išorines normas daug kam primena senąją
Dievo rykštės teoriją.

Šalia egzistencializmo, antrasis akstinas įteisinti psichopatolo-
gijoje tikrosios kaltės sąvoką, įdomiu keliu ir gana nelauktai,
ateina iš bendrosios psichiatrijos sluokšniu. Psichiatrija, kaip me-
dicinos šaka, pagal mediciniškąją tradiciją, siekia psichines ligas
suklasifikuoti. Sakoma šitaip: jei negalim klasifikuoti, negalim
diagnozuoti, o jei negalim diagnozuoti, negalim gydyti. Šimto
metų pastangos psichines ligas suklasifikuoti nedavė nieko gero,
o tik sukūrė visą eilę labai prastu terminų, painių ir etimologiškai
klaidinančių, pavyzdžiui, schizofrenija, psichastenija, neurastenija
ir t. t. Kai kam dabar jau ateina šviesi mintis, kad psichinių ligų
klasifikacija ir jų diagnostika yra bergždžia pastanga todėl, kad
psichinė liga nėra jokia liga. Kiek ligos terminas buvo išganingas
anais Pinelio ir Esguirolio laikais, kai psichiškai sutrikę žmonės
buvo traktuojami kaip nusikaltėliai ir apsėstieji, tiek tas terminas
dabar yra teoretiškai naivus ir todėl stabdąs progresą pačio psi-
chinio sutrikimo supratime. Toli gražu ne vienintelis taip galvo-
jąs, šitą mintį stipriai ir patraukliai yra iškėlęs Szasz 7, psichiat-
rijos profesorius, taigi medikas, Syracuse universitete. Tur būt
todėl, kad medikai jo raštu nemėgsta, jis savo samprotavimus
skelbia psichologijos sluoksniuose, kalbėdamas ir rašydamas apie
psichinės ligos mitą. Kas bendrai vadinama psichine liga, nėra,
jo nuomone, jokia liga. Tos organinės ligos, kurios pasireiškia
psichiniais simptomais — nervu sistemos sifilis, arteriosklerozė ir

7 T. Szasz, The myth of mental illness, žr. American Psychologist, 1960,
113-118 psl.; T. Szasz, The uses of naming and the origin of the myth of
mental illness, žr. American Psychologist, 1961, 59-65 psl.

326 DR. ANTANAS SUŽIEDĖIIS 8*

kitos — nėra psichinės ligos, o smegenų ligos. Nelaikome juk psi-
chiniu ligoniu to, kuris dėl aukštos temperatūros kliedi, nors klie-
dėjimas yra psichiškas simptomas. Sukergti šitas ligas su tais
psichiniais kompleksais, kurie iškyla iš žmogaus nesugebėjimo efek-
tyviai, taikliai, atsakingai elgtis, neradus tinkamų atsakymu į
gyvenimo statomas problemas — tai sukergti du visiškai nieko
bendra neturinčius dalykus. Ligos turinys yra tai, kas žmogui
atsitinka, tuo tarpu psichinio sutrikimo turinys yra tai, ką žmogus
daro, veikia. Jei ligos žymė, simptomas, nieko bendro neturi su
socialine aplinka — kraujavimas yra kraujavimas, nesvarbu, kas
ką apie tai galvotu — tai žmogaus elgsena gali būti ar nebūti
psichinio sutrikimo žymė; priklauso kaip tik nuo to, kokia tos
elgsenos vertė, reikšmė. Szasz pastebi, kad visa, ką žmonės daro,
kuriuo nors atžvilgiu yra vertinama, taigi ir psichinis sutrikimas
turi būti suprastas elgsenos vertės rėmuose. Jis siūlo vietoj psi-
chinės ligos termino psichinį sutrikimą vadinti stačiai gyvenimo
problemomis. Jo požiūriu, žmoniu santykiavimas yra iš esmės
painus ir sunkumu pilnas dalykas, o psichinis sutrikimas — tai
išraiška žmogaus nesekmingos kovos ieškant būdų, kaip gyventi.
Kada ji nesėkminga? Kai būdai gyventi neteisingi, beverčiai.
Psichinis sutrikimas, taigi, niekas kita, kaip prasta elgsena, t. y.
neteisinga, netaikli, netaupi, nesaugi, nedrąsi. Szasz šitaip sako:
«ne psichinė sveikata garantuoja, kad žmogus darys teisingus ir
saugius pasirinkimus vesdamas savo gyvenimą, bet kaip tik prie-
šingai: teisingi ir saugūs pasirinkimai sudaro psichinę sveikatą.
Kad žmogus būtu sveikas, jis turi turėti drąsos ir taurumo neko-
voti gyvenimo kovu netikruose frontuose, ieškodamas išeičių į tas
problemas, kurias sau pasistato vietoje tikrųjų, pavyzdžiui, vietoj
veidu veidan stojęs prieš vedybinio konflikto problemą, kovodamas
su skilvio actu ar chronišku nuovargiu ».

Galime matyti, kad įvedimas tokiu etiniu ar semi-etinių są-
voku, kaip taurumas, teisingumas, tiesumas, drąsa, yra apkaltini-
mas psichiškai sutrikusio, nes pagal patį psichinio sutrikimo api-
brėžimą, tai žmogus nedrąsus, neteisingas, netiesus, netaurus. Jei
Szasz tiesioginiai šitokio apkaltinimo psichiškai sutrikusiam ir
nesurašo, tai kaip tik tokį apkaltinimą surašo O. Hobart Mowrer,
Illinois universiteto psichologijos profesorius, didelės reputacijos
teoretikas ir eksperimentalistas, paskutinius keleris metus pašven-
tęs kaltės sąvokos įteisinimui psichopatologijos supratime *.

* O. H. MowaER, The crisis in psychiatry and religion, New Yorkas,
1961; O. H. MowaER, The new group therapy, Princetonas, 1963.

9* KALTĖS SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE 327

Psichoanalizei Mowrer yra paskelbęs atvirą karą, ir pranašauja
greitą ir visišką psichoanalizės griuvimą. Visų pirma jis nurodo,
kad žmogaus psichinio išlikimo sąlygos, jo psichinės gerovės sąly-
gos yra visiškai kitokios, negu biologinio išlikimo ir gerovės sąly-
gos, ir dažnai net priešingos. Taigi, visiškai bereikšmis dalykas
vesti psichės dinamiką tais pačiais biologiniais principais, kaip tai
daro Freudas. Norim-nenorim gyvenime disponuojam vertybėmis,
ir kiekvieną žmogaus elgesi matuojame blogu ar geru. Iš kur tas
matavimas pareina, kur blogio ir gėrio normos, Mowreriui iš esmės
nesvarbu; pakanka prileisti, kad jos yra. Ir kadangi jos yra, yra
ir atsakomybė, ir asmeniška kaltė. Psichiškai suiręs žmogus yra
kankinamas ne kaltės jausmo, jis nėra sau įsikalbėjęs kaltę, bet
yra negera padaręs, ir kankinamas tikros kaltės. Neurozės šaknys
kaip tik ir esą neišspręstoje asmeniškoje kaltėje. Kaip ir Bzasz,
bet dar stipriau, Mowrer išreiškia mintį: žmonės esą neatsakingi
ir nepatikimi ne todėl, kad jie serga, bet atvirkščiai, jie serga
— serga savęs ir gyvenimo neapykanta — kaip tik todėl, kad jie
neteisingi, nepatikimi, išsivertėliai, netikri. Vienintelis būdas ser-
gančiam išgyti yra nustoti būti neatsakingu, o vienintelis būdas
nustoti būti neatsakingu yra pradėti būti atsakingu — teisingu,
sukalbamu, moraliu, patikimu. Kad žmogus jaustusi geriau, jis turi
būti geresnis. Turi visų pirma prisipažinti esąs kaltas, ir paskiau,
kokia kaltė bebūtu, ją atitaisyti. Mowrer su pasitenkinimu pastebi,
kad gal vienintelis dalykas psichoanalizės praktikoje, kuris yra
gydantis, yra tai, kad psichoanalizės procesas žmogui labai brangiai
kainuoja. Neveltui žmogus jaučiasi geriau — užmokėjęs 12.000
doleriu, jis tam tikra prasme jaučiasi kaltę atpirkęs. Šiaip jau
privati terapija, jo nuomone, esanti žalinga, nes ji savo konftiden-
cine struktūra toliau žmogaus kaltę slepia nuo viešumos, nuo jos
pripažinimo ir todėl nuo atitaisymo.

Ar tai kiekvienas nusidėjėlis yra psichiškai sutrikęs? Mowrer
atsako — toli gražu ne. Kiekvienas sutrikęs esąs nusidėjėlis, bet
nebūtinai antraip. Pirma dėl to, kad kurį laiką, kol žmogus suge-
ba savo nusikaltimą nuo savęs ir nuo kitų pridengti, jis gali
funkcijonuoti ir neblogiausiai. Su laiku tačiau, kadangi uždengimui
vieno nusikaltimo reikalingas kitas, ir taip toliau, ateina laikas,
kai baimė būti sugautam lieka visą psichiką dominuojantis veiks-
nys — tada jau ir galima žmogu charakterizuoti, kaip psichiškai
sutrikusi. Antra — reikia, kad žmogus būtu bent minimaliai pa-
dorus, kad jis galėtu būti sutrikęs. Ivairūs chroniški nusikaltėliai,
taigi ir psichopatai, sociopatai, esą tokie kaip tik todėl, kad jie
neturi išsivysčiusios sąžinės. Su jais kita bėda; kokia, Mowrer
nesako. Betgi žmonės turi sąžinę — arba jos klauso, elgiasi padoriai,

328 DR. ANTANAS SUŽIEDLLIS 10*

todėl jaučiasi teisūs ir neturi psichiniu sunkumų; arba bando su sąžinė
daryti kompromisus ir tuo save išstato psichinio sutrikimo pavojun.

Kai kurias savo tezes Mowrer yra gerai dokumentavęs, surink-
damas daug klinikinės medžiagos, cituodamas taip pat ir kai kuriu
eksperimentinių duomenų. Yra, sakysim, ne tik populiariai žinoma,
bet ir empiriškai parodyta, kad lengviausia iš psichinės pusiaus-
vyros žmogų išstumti yra įstatant ji i tokią dilemą, kurioje bet
kuris pasirinktas alternatyvas pažeidžia koki nors bendrą to žmo-
gaus principą, isitikinimą. Kitos gi tezės, paremtos gal tik misi-
jonierišku karščiu, ir čia Mowrer, kaip ir kiekvienas prieš jį ėjęs
psichinio sutrikimo dinamikos teoretikas, sutinka sunkumų. Štai
klausimas: Ar kaltas tas, kuris iš tikruju yra turėjęs prastą pra-
džią gyvenime — užguitas, atmestas, žiauriai laikomas ir nežmoniš-
kai auklėjamas? I tai Mowrer teatsako kitu klausimu: bet ar
tokiam leisime toliau voliotis savęs gailėjimosi klane ? Ir dar viena
bėda, kurią ir pats Mowrer pripažįsta bėda esant. Jo paties žo-
džiais: « Yra duomenu, kad žmonės radikaliai nepasikeičia tol, kol
neprisipažįsta nusikaltę, bet taip pat žinome, kaip sunku žmogui
kaltę prisipažinti, nebent jis jau yra pasikeitęs ». Vadinasi, žmogus
lig šiol kaltės prisipažinimo vengęs, dabar ją prisiima, atitaiso, ir
pasveiksta — bet koks pasikeitimas, kame ir kur įvyksta, kad jis,
pagaliau, kaltę prisiimtu ?

Kaltės sąvokos raidos apžvalga, kokią ją čia bandėme nu-
brėžti, be abejo, nepilna ; čia tik norėjome parodyti, koks svarbus
bet kokiam psichinio sutrikimo sampročiui yra klausimas: pats
žmogus kaltas ar ne, kad psichiškai sutrikęs ? Kaip matėme, pla-
tieji psichiatrijos-psichologijos sluoksniai, įtakoje psichoanalizės ir
kitu populiariu srovių, kaip Rogers, atsakytu: nekaltas. Iš kitos
pusės girdime svariu ir, regis, vis stiprėjančių balsu: psichiškai
sutrikęs kaltas, kad sutrikęs, nes negyvena taip, kaip turėtu gy-
venti. Vienu požiūriu, psichiškai sutrikęs yra sąžinės žudomas;
kitu — jis kaip tik sąžinės žudikas. Vienu požiūriu psichiškai
sutrikęs socialinės aplinkos auka ; kitu — tos aplinkos ardytojas.
Ar imanoma yra šitu požiūriu kokia nors sintezė *?

Visų pirma — manytume, kad tikrosios kaltės sąvokos įve-
dimas psichinio sutrikimo samprotin yra psichopatologijos, kaip
disciplinos, brendimo ženklas ir neišvengiama progreso pasėka.
Brendimo ženklas todėl, kad, pagaliau, nebebijoma Dievo rykštės
teorijos baubo ; išvadavę psichiškai sutrikusį iš bepročio stigmos,
jau išdrįstame ji ir pakaltinti, nebūkštaudami būsią apšaukti
inkvizitoriais. Bet svarbiau pažymėti yra dar tai, kad tikrosios
kaltės sąvoka psichopatologijon neišvengiamai ateina su psicholo-

11* KALTĖS SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE 329

ginio nenormalumo apibrėžimu kaip kiekybinės sąvokos. Retai jau
modernioje psichopatologijos literatūroje užtinkame psichinio su-
trikimo aiškinimą, kuris skirtu normalu prisitaikymą ir psichiškai
sutrikusio prisitaikymą kaip skirtingos rūšies vyksmus, kvalite-
tiškai skirtingus procesus. Laikoma, kad tėra kiekybinis skirtumas,
nes ir normaliausias žmogus kartais pasielgia neracionaliai, netiks-
liai, sau ar kitam pakenkdamas. O jei visus matuojame tuo pačiu
matu, visiems ipso facto taikome tas pačias gyvenimo taisykles.
Viena iš jų kaip tik ir yra tikrosios kaltės taisyklė. Taigi, nebent
norime laikytis absurdo, kad niekas už nieką nekaltas, turime
neišvengiamai prieiti minties, kad ir psichiškai sutrikęs gali būti
kaltas už jausmus, kurie ji kankina, už konfliktus, kuriuose įklimpsta.
Sakydami, kad tikroji kaltė yra viena iš gyvenimo taisykliu,
jokiu būdu neimplikuojame nei teologinės nei net natūraliosios
etikos normų, 0 normą grynai empirinę, būtent: mūsų patirtyje
visi įvykiai yra sąlygoti. Kad žemė būtu šlapia, reikia, kad paly-
tu; jei nori būti kitoj gatvės pusėj, turi pereit skersai ; jei nori
būti gydytojas, turi papiaustyti lavoną. Normaliame gyvenime mes
šitai priimame kaip savaime aiškų dalyką. Nesigailim to normalaus
piliečio, kuris skustusi, kad nori būti kitoj gatvės pusėj, bet ne-
nori eiti skersai; sakom — pats kaltas. Pakaltinam ir tą, kuris
nesimoko ir neišlaiko egzamino, ar meluoja ir nori būti laikomas
teisiu, ar valgo sočiai ir dažnai, o nori būti lieknas. Kontradikcija
tarp noro ir pastangos, tarp siekio ir sąlygos išpildymo yra kaip
tik psichinio sutrikimo viena iš ryškiausiu žymių. Šitąja prasme
ir tikrosios kaltės sąvoka rodosi taikli ir naudinga. Siekimas ne-
priklausomybės be atsakomybės, meilės be aukos, pagyrimo be
užsitarnavimo, poilsio be darbo yra pagal mūsų dabartinio gyve-
nimo taisykles bergždžias daiktas ; ir žmogus, kuris šitokio bergž-
džio siekimo pasėkoje lieka be nepriklausomybės, nemylimas, negi-
riamas, be poilsio — taigi psichiškai sutrikęs žmogus — gali iš
tiesu būti laikomas kaltas, kad neužsitarnavo, kad nedirbo, kad
nesiaukojo, kad vengė atsakomybės. Ir tokio žmogaus pasveikimo
sąlyga yra gal kaip tik pripažinimas tokios elgsenos bergždumo,
prisipažinimas savo elgsenos kontradikcijos, tuštumo, kvailumo,
nenuoseklumo — taigi prisipažinimas kaltės negyvenus gerai.

Bet kaip tuokart su tąja Mowrer'io problema : sveikas žmogus
savo kaltes prisiima, jas atitaiso, todėl sveikas ; sutrikęs kaltės ir
atsakomybės neprisiima, ir todėl nesveikas; kad pasveiktuų, jis
turi kaltes prisiimti ; reiškia, kad pasveiktų, jis turi būti sveikas.

Šitoje problemoje ir ryškėja reikalas sintezės tarp to požiūrio,
kuris laiko sutrikusi kaltu, ir požiūrio, kuris sutrikusi laiko niekuo
nedėtu, neatsakingu. Kaip negyvenimiška ir nenuoseklu psichiškai

330 DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS 12*

sutrikusiam taikyti iš esmės kitokias gyvenimo taisykles, negu
sveikajam — t. y. ji visais atvejais išteisinti — taip nerealistiška
žmogu laikyti atsakingu ir kaltu už kiekvieną neefektingą, netikslu,
prastą veiksmą. Kaltas, be abejo, tas, kuris nori būti kitoj gatvės
pusėj, ir galė eiti skersai, o neina ir verkia. Kitaip yra su tuo,
kuris neturi kojų. Mowrer šitam aspektui nėra aklas. Jis pats sau
išsikelia tokį klausimą: o ar kaltas tas, kurį aplinka laužo ir
žudo ? Misijonieriaudamas kaltės sąvokai, Mowrer į šitai neatsako,
bet kaip tik šitam klausime mums, rodosi, ir glūdi sintezės reikmė
ir sintezės sugestija. Kaip faktas yra tai, kad kai kuriuose veiks-
muose žmogus yra laisvas apsispręsti, pasirinkti ?, taip faktas yra,
kad kai kuriuose veiksmuose jis neturi jokio pasirinkimo ir jokios
laisvės. Todėl ir kaltas žmogus gali būti laikomas tol, kol jis gali
laisvai pasirinkti, taigi, kol jis turi sąlygas savo veiksmus apspręsti.
Ir nors tai atrodytų sau prieštaravimas, vis dėlto reikia prileisti
dar tai, kad ne vien sąlygos, bet pats žmogus, laisvu pasirinkimų,
gali pasirinkti būti nelaisvas. Imkime kad ir tokį veiksmą, kaip
nusigėrimas. Žmogus laisvas gerti ar negerti, bet jau nelaisvas,
jei nusigėręs, daryti ar nedaryti to ar kito veiksmo. Panašia pras-
me galime suprasti ir kaltę psichinio sutrikimo procese. Nėra kon-
tradikcija sakyti, jog žmogus kaltas, kad sutriko, bet nebekaltas,
kad yra ir lieka sutrikęs. Prastai pasirinkęs, negerai padaręs, bet
atsakomybės už tai neprisiėmęs ir dėl to kaltės neatitaisęs, žmogus
tam tikra prasme yra pasielgęs nerealiai, yra save apgavęs. Už
tai jis gali būti laikomas kaltas — mažiau ar daugiau, pareinant
nuo aplinkybių, nuo aplinkos atšiaurumo. Bet save apgavęs žmo-
gus, t. y. realybę paneigęs žmogus jau atitinkamame laipsnyje yra
praradęs ir elgsenos laisvę. Pasakęs neteisybę, bet sau neprisipažinęs
melavęs, kitą kartą tūlas jau gali nebežinoti, kas tame daikte
teisybė ir kas ne, ir tuokart jis jau būtų laikomas sutrikęs.

Glaudžiai su šia mintimi siejasi ir atsakymas i klausimą : ko-
dėl ne kiekvienas kaltininkas sutrinka? Būtent — sutrikimas ne
tiesioginė kaltės pasėka, o pasėka išsikaltinimo. Ir labai prastai
pasielgęs žmogus savo susikurtose ribose ir aplinkybėse gali toliau
elgtis nuosekliai, tiksliai ir efektingai — taigi nebūti sutrikęs —
jei jis, kaltės vengdamas, neiškreipia, « nepertaiso » realybės. Pa-
vyzdžiui tokia situacija: tūlas plėšia banką, neplanuoja ko nors
nužudyti. Pasitaiko sargas, nužudo. Kol plėšikas sau prisipažįsta,
kad nužudė dėl pinigo, ar dėl baimės būti pagautas, tol jis gali
elgtis nuosekliai : — slėptis, važiuot į kitą kraštą, ar gal pasiduoti

? Čia. nesprendžiame, ar yra toks daiktas, kaip laisva valia ; kol gyve-
name taisyklėse, kurios paremtos laisvo žmogaus pasirinkimo principu, tol
tai yra psichologinis duomuo.

13* KALTĖS SĄVOKA PSICHINIO SUTRIKIMO SAMPROTYJE 331

policijai. Jei tačiau jis nužudymo kaltės neprisiima, ir sąžinės
palengvinimui sukuria fantaziją, kurioje sargas komunistas, ir jį
nudėti geras darbas — tąsyk kaltininko elgsena realiosios situa-
cijos atžvilgiu jau negali būti tiksli, efektinga.

Kokia tada išeitis tam, kuris save apgavęs? Ar yra koks nors
kelias iš užburtojo rato: neprisipažinęs kaltu — nepasikeičia, bet
nepasikeitęs — neprisipažįsta ? Manytume, kad tam tikro laipsnio
sutrikimuose žmogus iš tikruju nebegali prisipažinti kaltas ar
klydęs, kol jam nėra sukuriama tokia aplinka, kurioje negresia
vienkartinė ir staigi gyvenimo bausmė, atsiskaitymas. Vienas schi-
zofrenikas, plačiai aprašęs savo išgyvenimus, tą ligą apibrėžia,
kaip neapsakomą baimę būti ištiktam kaltės vietoje. Šitokios bai-
mės akivaizdoje galgi ir nebėra laisvės prisipažinti, ir gal psicho-
terapijos specifinė užduotis sukurti kaip tik tokią dėkingą aplinką,
kurioje prisipažinimo laisvė būtų atstatyta, sudaryti tokias sąlygas,
kuriose žmogus drįstųu pradėti su gyvenimu atsiskaityti. Neatro-
dytu nenuoseklu, laikant kiekvieną žmogu esmiškai atsakingu už
pasirinktas alternatyvas, vis dėlto nereikalauti pilnos ir vienkar-
tinės atskaitomybės, jei kaip tik tokios atskaitomybės-bausmės
baimė verčia jį neprisipažinti jokios kaltės. Jei psichinis sutrikimas
suprastinas kaip pasėka palaipsnio išsikaltinimo, dengiant anksty-
vesnę kaltę kaskart nauja apgaule, tai psichoterapijos rolė gali
būti sukūrimas tokio jausminio milieu, kuriame būtų įmanoma
palaipsniui tiestis prieš tikrosios kaltės naštą.

Tikrosios kaltės sąvokos įteisinimas psichopatologijos lobynan
tur būt ir turės kaip tik didžiausią įtaką psichoterapijos srityje.
Stebint psichoterapijos praktiką ir jos šiandieninę nesėkmę, neiš-
vengiamai stovi prieš akis tos praktikos nenuoseklumas : bandoma
atstatyti žmogu atsakingą, patikimą, įtaigojant jam, kad jis kaip
tik nėra atsakingas už tai, koks jis yra. Norima atsiekti, kad pa-
cientas vestu, pagaliau, veriingą gyvenimą, atsisakant, netgi sau
uždraudžiant, paciento elgseną vertinti. Tikrosios kaltės sąvoka
siūlo žmogu laikyti atsakingą ir tada, kada jis elgiasi neatsakingai,
pritaikyti vertės matą ir tada, kada jis elgiasi nevertai. Šitai,
bent teoretine prasme, įduoda psichoterapijai tam tikro tikslo —
priemoniu tęstinumo, darnos. Praktikoje betgi, nors ir šitokios
formulacijos rėmuose, psichoterapija lieka žmogiškojo santykio
menas — šiuo atveju menas pajusti, kiek ir kada sutrikusį žmogų
pakaltinti, kiek ir kada nuo pragaišties baimės pasergėti.

Dr. ANTANAS SUŽIEDĖLIS
Adelphi, Md., J. A. V.

THE CONCEPT OF GUILT IN THEORY OF MENTAL ILLNESS

by
Dr. ANTANAS SUŽIEDĖLIS

Summary

The paper discusses recent developments in the theory of mental
illness and psychotherapy relative to the introduction of concept of
real guilt as a central construct. The merits and limitations of this
point of view, advocated mainly by O. Hobart Mowrer, are appraised.
Place of the concept of guilt is traced in the development of psychiatry
with particular attention to Freudian and client-centered views. Here
the inconsistency is noted between the aims of psychotherapy (adjust-
ment based on individual responsibility) and the tactics of psycho-
therapy (exoneration of the individual from any real responsibility for
any one act). Existentialism and a recent movement in psychiatry
to reappraise the very concept of mental illness (Thomas Szasz, The
myth of mental illness) are seen as factors which tend to legitimize the
concepts of individual responsibility and real guilt in the understanding
of mental disturbance and the psychotherapeutic process. The author
coneludes that the introduction of the concept of real guilt into the
field of psychopathology also reflects the definition of mental aberration
as 3 guantitative concept in that such a definition makes untenable
the maintenance of a double standard of responsibility-irresponsibility
for the adjusted as compared to the maladjusted. While it is to be
expected that the concept of real guilt will meet a great deal of resist-
ance, the paper predicts that this development will have a significant
influence on the practice of psychotherapy.

TIKSLIUJU IR GAMTOS MOKSLU SEKCIJA

Prof. Dr. ApoLrAs DamMUšIS

ĮVADAS ATIDARANT TIKSLIŲJŲ TR GAMTOS MOKSLŲ
SEKCIJOS POSĖDĮ L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO
METU

Prof. Dr. RoMuALDAS ZALUBAS

RETŲJŲ ŽEMIŲ SPEKTRAI IR JŲ ATOMINĖ STRUKTŪRA*

Prof. Dr. RičaRDAS KONTRIMAS

EPITAKSINIS KRISTALŲ IR TRANSISTORIŲ AUGIMAS**

Dr. Jonas GyLnyxs

KELETAS BRUOŽŲ IŠ ANTIDEPRESINIŲ VAISTŲ
VYSTYMOSI

* Autorius paskaitos teksto redakcijai neiteikė,
** Autorius savo paskaitos teksto redakcijai neiteikė

ĮVADAS
ATIDARANT TIKSLIŲJŲ IR GAMTOS MOKSLŲ
SEKCIJOS POSĖDIĮ
L. K. M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO METU

Tiksliujų ir gamtos mokslu padėtį Lietuviu Katalikų Mokslo
Akademijoje apsprendžia į; airių kūrybiniu iniciatyvų bendravimo
reikalingumas ir kultūros visumos siekimas.

Mūsų epocha vystosi tiksliųjų mokslų revoliucijos ženkle. Ir
tai jau nėra XVIII šimtmetyje prasidėjusios indus rinės revoliu-
cijos tąsa. Tai yra labiau grandininės reakcijos užuomazga, ro-
danti ženklų išsivystyti į mokslinio tyrimo eksplioziją. Medžiagos
tyrime ir, sakytume medžiaginėje kūryboje, atveriamas naujas
lapas. Industriniame išsivystyme vyravo pagrindinis klausimas
kaip. Naujoji medžiaginės kūrybos revoliucija šuolinio progreso
įtakoje eina į toki išsivystymo laipsnį, kad gana greit be jos pačios
specialios intencijos ji bus pastatyta prieš klausimą kodėl ?

Tokiam klausimui kylant ir laikinųjų medžiaginės kūrybos
tiesų problemose, artimesnis bendravimas tarp tiksliujų gamtos,
laisvųjų humanistinių ir metafizinių mokslų aktualės.

Naujieji išradimai, k 1urie jau dabar yra nuostabūs, yra tiktai
pradžia chemijos fizikos, biologijos išsivystymo. Mūsu netolimos
praeities medžiagos supratizao koncepcijos radikaliai yra pakeistos.
Neužilgo būsime liudininl ai, dalyvaują atpažinime labai funda-
mentalių medžiaginio pasaulio paslapčiu. Pastarosios lygiai radi-
kaliai keis mūsu mikro-atorainių ir makro-erdviniu jėgų supratimą.

Tiksliųjų mokslu pažanga tiek absorbuoja dirbančiuosius
medžiaginėje kūryboje, tiek atitraukia eksperimentatoriaus dėmesį
nuo visumos suvokimo, kad savaime veda į vis didesnę speciali-
zaciją, į nuolatinį kūrybiniu disciplinu skilimą, ypatingai į du lyg
ir priešiškus frontus : į tiksliuosius gamtos mokslus ir į laisvuosius
humanistinius mokslus ar menus. Eksperimentatoriai gamtininkai
apsvaigę laimėjimais dievina medžiaginės kūrybos pažangą, lai-
kydami laisvuosius humanistinius mokslus mažiau reikšmingais,
gal šiek tiek naudingais tiktai laisvalaikio paįvairinimui.

Humanistai gi tiksliesiems mokslams tepriskiria reikšmės
tiek, kiek jie pajėgia sukurti medžiagines gėrybes, kiek jie apdoroja

336 PROF. DR. ADOLFAS DAMUŠIS 2*

civilizaciją, nes technikinis primityvumas ir šiu laiku humanistų
nėra mėgiamas. Ir kaip yra nelemtinga — didysis progresas, vie-
toje tiesęs kelią visuotinajam kultūros vieningumui ir visumos
pažinimui, veda į kūrybinių disciplinų dezintegraciją.

Senuju amžių kultūros laikais visapusiškas žinojimas buvo
labiau vertinamas, ar jis buvo kilęs iš tiksliųju mokslo faktų kaip
Pitagoro geometriniu figūru, ar Archimedo žemės traukos stebėjimu,
ar iš abstrakčių Platono ir Aristotelio mąstymu. Viduramžiai
koncentravosi dvasiniame pasaulyje — klestėjo filosofija, literatūra,
grožiniai menai. Renesansas permetė dėmėsi nuo dvasinės minties
į medžiagą. Bet vis tiek ilgus amžius poetai, literatai, menininkai
nevengė absorbuoti tiksliujų mokslo žiniu. O tiksliuju mokslu
atstovai gyveno laisvųjų menų skelbiamų idėjų dvasia. Net
toks Leonardo da Vinci pats savo asmenyje jungė ir didį menininką
ir išradėją. Dar keletą dešimtmečių atgal nebuvo taip ryškaus
konflikto tarp tiksliųjų ir humanistiniu mokslų. Pačiuose huma-
nistiniuose moksluose nebuvo tokiu tendenciju, kaip dabar, atsiri-
boti nuo metafizinių svarstymų. Siekiant kultūros visumos, meta-
fiziniai svarstymai yra neišjungiami, nes jie neabejotinai sudaro
svarbų veiksnį žmogaus minties pasaulyje.

Medžiaginės kūrybos šuoliai naujaisiais laikais iškėlė chemikus,
fizikus, biologus bei technologus į žmonijos intereso priekį. Ir jų
labai sėkmingas aktyvumas užtemdė laisvuosius humanistinius
menus.

Tarp tu dvieju kūrybiniu disciplinų, be abejo, yra pažinimo
metodu skirtingumas. Jeigu tikslieji mokslai prieina nuo mažu
faktu, nuo laikinu tiesu atidengimo prie visumos supratimo, tai
laisvieji humanistiniai mokslai stengiasi pažinti visumą iš karto,
ją vaizduodami savo pergyvenimais kaip mato ir kaip jaučia. Ir
jeigu tiksliųjų mokslų pasaulio pažinimas yra dalykinis, bejausmis,
šaltas, tai humanistinių mokslų yra jausminis, spalvingas, vaizdi-
nis, įjungiąs visus žmogiškus pergyvenimus džiaugsmą, liūdėsį,
meilę.

Tie metodu skirtingumai neturėtu duoti pagrindo kūrybinio
pažinimo dezintegracijai. Priešingai jie turėtu ugdyti tarpusavę
pagarbą vienos disciplinos kitai, kiek kiekviena ju yra sėkminga
savoje srityje ir savais metodais.

Kiek kartu tikslieji mokslai nesilaikė savo atsargaus bet pla-
ningo kelio į tiesą per eksperimentą, per mažu faktu nuoseklų
aiškinimą, tiek kartų jie nuvylė netiktai kitus bet ir save. Tas
ypatingai ryšku, kai iš mažų eksperimento faktų darydavo nepa-
gristas filosofines išvadas, liečiančias net žmogaus metafizini pa-
saulį. Tie bandymai liko savotiškai tragikomiški. Taip ly-

3* ĮVADAS ATIDARANT TIKSLIŲJŲ IR GAMTOS MOKSLŲ SEKCIJOS POSĖDI 337

giai kiek kartų humanistai pasimetę mėgino pasisavinti ar suab-
soliutinti ribotus tiksliujuų mokslu dėsnius ar iš laikinujų dėsnių
sudarė nekeičiamas dogmas, kaip, pavyzdžiui, reliatyvumo prin-
cipą, skirtą fizikos apraiškoms, perkeldami į minties pasauli, ar
iš istorinio lemiamuju įvykių dėsnio sudarydami dogmą politinei
ideologinei sistemai, tiek kartu žinojimo visumos siekimui, kultūros
vieningumui buvo atimama prasmė ir tikslas. Ryšis ir santykis
tarp tiksliųjų ir humanistiniu mokslų yra pavojuje tiktai dėl tų
abipusių nenuoseklumų. Kai gręsia disciplinų dezintegracija, kai
tie priešingumai pažeidžia visumos pažinimo dvasią ir jos sie-
kimo norą, tada susidaro neatidėliotina proga krikščioniui kū-
rėjui pasidarbuoti, nurodyti bendrą pagrindą ir siekti atstatyti
vieningumą tarp medžiaginės ir minties dvasinės kūrybos.

Abi šios kūrybinės disciplinos, nors vartoja skirtingus metodus,
bet iš santykio į žinojimą ir tiesą yra ant to paties pagrindo, ir
esminiai imant jos susitiks prie to paties tikslo — būtent tiesos,
kuri yra kūrybinės disciplinos nepakeičiama, nesugriaunama, o
tiktai jos pažįstama ir priimama.

Krikščionis kūrėjas kiekvienai disciplinai pripažįsta jos savitą
kelią, stengiasi visoms disciplinoms skirti reikiamo dėmesio ir
bendradarbiavimu atstatyti kūrybinį vieningumą.

Įvairių kūrybiniu disciplinų bendravimo dvasia kaip tiktai
ir įprasmina tiksliuju ir gamtos mokslu sekcijos reiškimąsi L.K.M.
Akademijos darbuose. Labai specialiais profesiniais klausimais lie-
tuviui tiksliųjų mokslu atstovui yra lengva pasireikšti profesinėse
gyvenamojo krašto organizacijose. Tas pasireiškimas yra ten ir
naudingas ir prasmingas. Mažumos bendruomenėje tiksliųjų mokslų
atstovų užsidarymas tiktai savoje grupėje neturi tiek prasmės ir
reikšmės, kiek tu pačių tiksliųjų mokslų atstovų bendravimas toje
pačioje mažumos bendruomenėje su humanistinių mokslų atsto-
vais, nes tuo yra siekiama plataus disciplinų vieningumo ir visumos
pažinimo uždavinio, o ne vien socialinio bendravimo siauru spe-
cialistu rate.

Tokie uždaviniai tiksliuju mokslu atstovu veiklą L.K.M. Aka-
demijoje giliai įprasmina ir todėl yra vertinga jiems Akademijos
darbuose reikštis :

1. apžvalginiais pranešimais liečiančiais platesnes tiksliųjų
mokslų problemas ir tinkančiais kaip medžiaga gamtos filosofijai,
bei kaip orientacija kitoms kūrybinėms disciplinoms ;

2. originaliniais moksliniais darbais, patiektais su platesniu
įvadu, kuris įveda klausytojus į dėstomojo klausimo platesnį su-
pratimą ;

22

338 PROF. DR. ADOLFAS DAMUŠIS 4*

3. tyrimo duomenu sistemingu pertiekimu su konkrečiu pri-
taikymu mažojo krašto savarankiškam ūkiui esančiam platesniojo
ūkinio kolektyvo organizacijoje.

Išvadoje tenka pažymėti, kad tiksliųjų mokslu atstovams yra
prasminga ir vertinga reikštis lietuviškoje pasaulinėje organiza-
cijoje, kaip kad yra Lietuviu Katalikų Mokslo Akademija, kuriai
rūpi kūrybinių disciplinų vieningumas ir kuriai artima visumos
pažinimo linkmė.

ApoLras Damušis

Detroit, Mich.

KELETAS BRUOŽŲ Iš ANTIDEPRESINIŲ VAISTŲ
VYSTYMOSI

1951 metais antituberkuliozinės chemoterapijos literatūros ap-
žvalgoje buvo iškelta stoka sėkmingu vaistu prieš kaulu džiovą.
Tais pačiais metais pasirodė naujas junginys — iproniazidas, kuris
sėkmingai veikė prieš šios džiovos formą.!. Šalia tiesioginio anti-
tuberkuliozinio veikimo ligoniuose buvo pastebėtas psichinės savi-
jautos pagerėjimas. Šitie nelaukti ir subjektyvūs psichiniai simp-
tomai galėjo būti tik nepilnai paaiškinti fizinio stovio pagerėjimu,
ir buvo spėjama, kad iproniazidas gali veikti į psichinę būklę.
Pasiremiant šiais pastebėjimais, buvo pradėtos klinikinės studijos
psichiatriniuose ligoniuose ir 1957 metais iproniazidas buvo pradė-
tas vartoti kaip antidepresinis vaistas ž. Taip prasidėjo nauja epo-
cha psichiniu depresijų gydyme. Tačiau 1961 metais dėl nuodingo
veikimo kepenims iproniazido vartojimas turėjo būti sustabdytas.
Toks ar panašus trumpas gyvavimas dėl įvairių toksiniu savybiu
yra charakteringa ir kitiems giminingiems vaistams (žiūrėti pirmą
lentelę) ?. Tai parodo ne tik galimus pavojus naujus vaistus var-
tojant, bet kartu ir vaistu gamintoju ir tam tikrų valdžios įstaigų
atsargumą ir budrumą.

Bendros farmakologinės ir cheminės iproniazido tipo antidepre-
siniu vaistu savybės. — Reprezentaciniai junginiai yra parodyti
pirmoje lentelėje. Farmakologiškai ir biochemiškai tie junginiai
pasižymi viena bendra savybe ; būtent, jie yra efektingi monoami-
no oxidasės (MAO) veikimo inhibitoriai. Iproniazido inhibicinės
savybės ant šio enzimo buvo pastebėtos 1952 metais *. Šis enzimas
veikia sekančioje biologinės oxidacijos reakcijoje :

R.CH,NH, > R.CHO į NB,

1D. M. BoswoRTEa, Ann. New York Acad. Sci., 1958, 80t., 809 psl.

2 H. P. LoomzER, J. C. SaunDERS, N. S. KLINE, Am. Psych. Asa., Psy-
chiairic Research Reports, 1957, 8 t., 129 psl.

* N. S. KLINE, J. Am. Med. Ass., 1964, 190 t., 732 psl.

*+E. A. ZELLER, J. BaARSKY, J. R. FouTrs, W.F. KiRcHEIMER, L. S.
Van ORoEN, Experientia, 1952, 8 t., 349 psl.

340

DR. JONAS GYLYS

PIRMA LENTELĖ

Representaciniai antidepresiniai vaistai su MAO

Iproniazidas

Nialamidas

Isocarboxazidas

Phenelzinas

Pheniprazinas

Etryptaminas

Tranylcyproninas

Pargylinas

Modalinas

Ž Esi š š — + Ai inim
* Skliausteliuose pažymėta vaisto įvedimo ir kai kuriais atvejais pažali

inhibicinėmis savybėmis.

o „CH
(1957-1961)* -GNNH!
H3

9k

1 N 0
(1959- |) « V unnanaidini J

M?
(1959 ) CČNHNHCH2

CH4
(1959- ) < Namų
H
(1959-1960) skirias

2H5

Ž HoCHNH2
(1961-1962) | |
Ta ||

|

(1961- ) HCHNH
a “
(1962- ) 2
Hą

4

a

0 metai.

32 KELETAS BRUOŽŲ IŠ ANTIDEPRESINIŲ VAISTŲ VYSTYMOSI 341

Ši reakcija degraduoja biologiškai efektingus junginius į neakty-
vias formas. Pasiremiant šia eksperimentine savybe, buvo išvystyta
visa eilė antidepresiniu vaistų *.

Chemiškai šie junginiai turi bendrų bruožų, ir buvo manoma,
kad hidrazino (R,NHNHR,) arba hidrazido (R,CONHNHR,) gru-
pės yra būtinos farmakologiniam ir klinikiniam veikimui. Tačiau
vėlyvesnieji junginiai savo chemine struktūra gerokai nutolo nuo
pirmujų junginių ir neturi tu charakteringų grupių. Chronologiškai
iš tu junginiu modalinas pasirodė vėliausiai ir iki šiol jis dar
nėra įvestas i bendrą klinikinę praktiką. Chemiškai modalinas
(2-metilo-3-piperidinepirazinas, W3207A) yra radikaliai skirtingas
nuo kitu junginių, kurie tarp savęs rodo tam tikrus cheminės evo-
liucijos bruožus *.

ANTRA LENTELĖ

Pirazino analogai su farmakologiniu veikimu.

W3207A f T -KCI 10 W3651 | | 02
J | e
N n N“ ŽN
Mo
| N CHą No „CHą | YNHSO3H
f T a f +»
|| W3392A a 05 W3645A 2 05
| l L 1 -
| „ N N N NCHą
oC
| N CHą „Na Cohs
14 I Hoi 15 W3647 ni
W2444A | 6 LAF
M N N N
||
N CHhą L] Hą
| ( T "MC "r HCl
L WBOA i 05 W3437A | CHą
| w UN SN M
|

*Modalino (W3207A) veikimo stiprumas yra vartojamas kaip pagrin-
das išreikšti kitų junginių pajėgumui.

5J.H. BrzL, P. A. NunreR, A.C. Coxwav, Ann. New York Acad.
Sci.,, 1958, 80 t., 568 psl.; M. CaEssIN, B. DuBNicK, G. LzEsSoN, C. C.
Sco17T, Ten pat, 1958, 80 t., 597 psl.; P. ZELLER, A. PLETSCHER, K. F.
GEv, H. GuTmManN, B. HzEcEDUS, O. STRAUB, Ten pat, 1958, 80 t., 555 psl.

* B. DusNIck, D. F. MoRcanN, G. E. PRiLLIPS, Ann. New York Acad.
Sci., 1963, 107 t., 914 psl.; J. A. GyLvs, P. M. R. Mucc1ia, M. K. TavioR,
Ten pat, 1963, 107 t., 899 psl.

342 DR. JONAS GYLYS 4*

Ryšys tarp farmakologinio veikimo ir cheminės struktūros pira-
zino analogu *. — Nustatymas santykio tarp biologinio veikimo ir
cheminės struktūros yra dažnai vartojama priemonė tikslu surasti
ir patobulinti eksperimentinius junginius. Antroji ir trečioji lente-
lės rodo šio principo pavartojimą su pirazino junginiais.

Antroji lentelė duoda biologiškai aktyviu junginiu pavyzdžius.
Tie junginiai yra pirazinai, turintieji tam tikras alkilu ir tercinių
aminu grupes. Paskutinioji grupė gali būti ciklinės arba atviros
formos. Atatinkamas tų dvieju grupiu pozicinis (meta) orientavi-
masis pirazino struktūroje yra būtinas farmakologiniam veikimui ;
neišpildymas to reikalavimo panaikina šį veikimą. Tai yra paro-
dyta su junginiu W3624B trečioje lentelėje. Čia yra sutraukti
junginiai, kurie neturi farmakologinio veikimo. Įvedant daugiau
negu vieną alkilinę grupę (W3960A, W3176A, W3948A) arba chlo-

TREČIA LENTELĖ
Pirazino analogai be farmakologinio veikimo.

Wi3čaa 4] W3S48A 1 | "Ci

W16248 | 5 W3991A

w3960A

WaiT6A

7J. A. GyLxs, P. M. R. Mucocira, M. K. TavLoR, Ann. New York Acad.
Sei., 1963, 107 t., 899 psl.

5* KELETAS BRUOŽŲ IŠ ANTIDEPRESINIŲ VAISTŲ VYSTYMOSI 343

riną (W3993A) veikimas panaikinamas. Panašią neigiamą įtaką
turi vienos alkilinės grupės pašalinimas iš aktyviu junginiu (W
3368A). Pirazino struktūros modifikacija taip pat panaikina veiki-
mą (W3569, W3671, W3428A). Šitie pavyzdžiai aiškiai rodo, kad
biologinis veikimas priklauso nuo cheminės struktūros.

Farmakologinės modalino savybės S. — Palyginamasis eksperi-
mentinis įvertinimas yra viena iš svarbiausių priemonių naujų
vaistu vystyme. Tokios studijos rodo naujo junginio veikimą,
palyginus su žinomais vaistais. Tokiu studiju daviniai yra sutraukti
ketvirtoje ir penktoje lentelėse.

Palyginti su kitais junginiais, modalinas pasižymi aukštu spe-
cifiniu veikimu : kuo mažesnė efektinga dozė, tuo stipresnis veiki-
mas (ketvirta lentelė). Taip pat čia parodomas ir jo nuodingumo
veikimo silpnumas: kuo aukštesnė letalinė dozė, tuo žemesnis

; | . Ė „ (LD 50
nuodingumas. Santykis tarp nuodingos ir efektingos dozės L ME 5 )
KETVIRTA LENTELĖ
Modalino ir reserpino antagonizmas palyginus su
standartiniais junginiais.
MED* LD 50**+* LD 50
Junginiai mg/kg, p.o.** mg/kg, p. o. MED
Modalinas 5 780 156
Phenelzinas 15 156 16
Tranylcyprominas 2.5 100 40
Isocarboxazidas 15 193 13

* minimali efektinga dozė
** per os (per burną)
*** dozė, kuri yra 509, mirtinga

yra aukštas (apie 150). Tai parodo aukštą specifini veikimą ir
teoretiškai gerą saugumo faktorių. Šiais atžvilgiais modalinas yra
pranašesnis, negu standartiniai junginiai.

Aukštas modalino veikimas gali būti pademonstruotas ir kito-
mis eksperimentinėmis priemonėmis (penkta lentelė). Čia parodoma
kaip modalinas potencijuoja biogeninius junginius, kurie yra degra-
duojami MAO veikimo. To enzimo veikimas gali būti sustabdytas,
gyvuliams davus modalino. Tada šitie biogeniniai junginiai iššaukia

* Ten pat.

344 DR. JONAS GYLYS 6*

PENKTA LENTELĖ

Potencialinis modalino veikimas palyginus su
standartiniais junginiais.

Minimali efektinga dozė, mg/kg, i. p.*

Junginiai ———
5-0H-Triptofanas = Triptaminas DOPA**
Modalinas 5 5 5
Phenelzinas 20 20 20
Tranilciprominas 2.5 2.5 5
Isocarboxazidas 10 10 20

* intraperitonialiai (i pilvo tuštumą)
** 5-3,4-dihidroksifenil-alaninas

charakteringus simptomus, kurie būtu pastebimi tik, jei jie būtų
duodami labai didelėmis dozėmis. Šiuose eksperimentuose modali-
nas pasirodo kaip aktyvus junginys, palyginti su standartiniais
vaistais.

Modalino veikimo simptomai baltose laboratorijos pelėse turi
charakteringą eigą. Pirmieji farmakologiniai ženklai yra depresinio
pobūdžio ir tęsiasi apie 2-3 valandas. Tačiau po 3-4 valandų pasi-
reiškia stimuliuojanti simpatomimetiniai simptomai : lokomotorinis
pagyvėjimas, vokalizacija, exophthalmos, seiliu sekrecija, pilomoto-
rinė reakcija. Panašu veikimą turi phenelzinas, kuris taip pat yra
MAO inhibitorius. Kito tipo stimuluojantis vaistas d-amphetaminas
(Dezxedrine) sukelia panašius simptomus, tačiau be latentinio peri-
jodo, kuris yra charakteringas modalinui ir phenelzinui. Tokie
diferencijuojantieji daviniai sako, kad šie du vaistai turi netiesio-
gini stimuliuojanti veikimą, greičiausia, dėl MAO inhibicijos. Pas-
kutinis teigimas gali būti paremtas specifiniais biocheminiais davi-
niais ? ir modalino farmakologine savybe potencijuoti biogeninius
junginius, kurie yra metabolizuojami MAO veikimo.

Eksperimentiniu metodu svarba antidepresiniu vaistų išvystyme.
— Gali iškilti klausimas, ar dabartiniai antidepresiniai vaistai būtų
surasti vien tik farmakologiniu ir cheminių metodų pagelba. Atsa-
kymas yra aiškiai neigiamas. Tiek iproniazidas tiek naujesni anti-
depresiniai dibenzoazepino tipo vaistai (pavyzdžiui imipraminas)
buvo nelauktu klinikinių pastebėjimu rezultatai 19. Tuo pailiustruo-

* B. DusnicE, D. F. MoRGaN, G. E. PaiILLIPS, Ann. New York Acad.
Sci., 1963, 107 t., 914 psl.

10 H.P. LoomeR, J.C. SauNDERS, N.S. KLiINE, Am. Paych. Asa.,
Psychiatric Research Reports, 1957, 8 t., 129 psl.

7* KELETAS BRUOŽŲ IŠ ANTIDEPRESINIŲ VAISTŲ VYSTYMOSI 345

jama potencialumas gerai suplanuotu ir tiksliai pravestu klinikinių
studiju. Tuo pačiu parodoma ribotas pajėgumas laboratoriniu me-
todu, surandant naujas chemoterapines priemones prieš psichines
ligas.

Gali kilti klausimas apie laboratoriniu eksperimentiniu me-
todu įnašą. Tuo atžvilgiu galima teigti, kad dabartinės eksperi-
mentinės priemonės daugiausia prisideda prie laipsniško (evoliu-
cinio) vaistų tobulinimo. Esami laboratoriniai metodai yra naudingi
ir produktingi ta prasme, kad jais stengiamasi surasti ir išnaudoti
ryšius tarp klinikinio veikimo ir farmakologinių-biocheminiu savy-
bių esamu ar eksperimentinių vaistu. Tai yra pailiustruojama ipro-
niazido tipo antidepresinių vaistu išvystyme, kur MAO inhibicijos
nustatymas buvo vartojamas kaip laboratorinė priemonė !!.,

Vienu laiku buvo manoma, kad MAO inhibicija sudaro pagrin-
dą klinikiniam antidepresiniam veikimui. Tačiau tai nėra teisinga ;
kai kurie naujesni antidepresiniai vaistai (pav. imipraminas, ami-
triptalinas) iš viso neturi tos savybės. Tuo tarpu prieš kai kurias
depresijų rūšis jie yra sėkmingesni ir saugesni negu antidepresiniai
vaistai su MAO inhibiciniu veikimu **. Dažnas pasitaikymas toksi-
niu reakcijų, vartojant iproniazido tipo junginius yra svarbi nei-
giama savybė, ribojanti ju klinikinį naudingumą 3. Kai kuriose
depresinėse ligose reguliarūs raminantieji (iranguilizer) vaistai yra
efektingesni, negu specialūs antidepresiniai junginiai 4. Pagaliau
viena iš efektingesniu klinikiniu priemoniu prieš psichines depre-
sijas yra elektro-konvulsinis metodas **, kuris mažai turi ką bendro
fiziologiškai ir biochemiškai su dabartiniais antidepresiniais vaistais.
Iš viso dar nėra pademonstruota, kad psichinio stovio pagerėjimas
būtu surištas su specifiniais fiziniais ar cheminiais reiškiniais, kurie
priklausytų nuo vieno ar kito vaisto veikimo.

Yra galima, kad psichinės depresijos yra daugialypės hetero-
geninės etiologijos, ir dėl to chemoterapinės priemonės yra tik
dalinai sėkmingos. Negalėjimas aptarti biocheminius ir fiziologinius

uNJ.H. BrEL, P. A. NuHFER, A.C. CoNwaY, Ann. New York Acad.
Scė., 1958, 80 t., 568 psl.; M. CaEssIN, B. DuBNICK, G. LEEsoN, C. C,
ScorTr, Ten pat, 1958, 80 t., 597 psl.; P. ZELLER, A. PLETsSCHER, K. F,
Gzxv, H. GurMaNN, B. HzcEDUS, O. STRAUB, Ten pat, 1958, 80 t., 555

sl.
- 12 N. S. KLINE, J. Am. Med. Ass., 1964, 190 t., 732 psl.; H. E. Hrm-
wicH, Posigrad. Med., 1965, 37 t., 35 psl.

5 F. Avo Jr., Dis. Nerv. System (Supplement), 1961, 22 t., 3 psl.;
L.I. GoLDBERG, J. Am. Med. Ass., 1964, 190 t., 456 psl.

4 I. KIMBELL Jr., J. E. OvERALL, L. E. HoLrisTER, J. Am. Med. Ass.,
1964, 189 t., 605 psl.

15 N. S. KLINE, J. Am. Med. Ass., 1964, 190 t., 732 psl.

346 DR. JONAS GYLYS 8*

nukrypimus apsunkina terapiniu priemoniu formulavimą. Čia aiš-
kiai pasirodo ribotas dabartinis psichiniu ligu supratimas; tačiau
tai turėtu kaip tik paskatinti suintensyvinti pastangas, išaiškinant
psichiniu ligu kilmę.

Santrauka. — Šio straipsnio rėmuose buvo parodyti tam tikri
istoriniai aspektai antidepresiniu vaistu, turinčiu MAO inhibicines
savybes. Buvo parodyta kaip atsitiktini pastebėjimai davė pradžią
psichiniu depresijų gydymui. Smulkiau buvo sustota prie pirazino
junginiu klasės, kuri chronologiškai yra vėliausias etapas šio tipo
vaistu išvystyme. Čia buvo parodytas ryšys tarp cheminės struk-
tūros ir farmakologinio veikimo. Šios junginiu grupės atstovas
modalinas buvo smulkiau išnagrinėtas, duodant keletą jo farmako-
loginių savybiu. Buvo iškelta klinikiniu studiju svarba ir eksperi-
mentinių metodų ribotumas antidepresiniu vaistų vystyme.

Da. Jonas GyYLYS
Adelphi, Md., J. A. V.

LITERATŪRA

Avo Jr., F., Dis. Nerv. System (Supplement), 22: 3, 1961.

BreEL, J. H., NuarER, P. A.,, Coxwav, A.C., Ann. New York Acad.
Sci., 80: 568, 1958.

BoswoRTa, D. M., Ann. New York Acad. Sci., 80: 809, 1958.

CuEssIN, M., DuanickK, B., LzEsSON, G., ScoTzT, C.C., Ann. New York
Acad. Sci., 80: 597, 1958.

Dusnick, B., MoRGaN, D. F., Parciies, G. E., Ann. New York Acad,
Sci., 107:914, 1963.

GyxLxs, J. A., Muccia, P. M. R., TaxLoaR, M. K., Ann. New York Acad.
Sci., 107: 899, 1963.

GoLbaERG, L. I., J. Am. Med. Ass., 190: 456, 1964.

Hiwwica, H., E., Postgrad. Med., 37: 35, 1965.

KimBELL Jr., I., OvERALL, J. E., HoLLisTER, L. E., J. Am. Med. Ass.,
189: 605, 1964.

KrinE, N.S., J. Am. Med. Ass., 190: 732, 1964.

LoomeR, H. P., SauNDERS, J. C., KLiNE, N.S., Am. Psych. Ass., Psy-
chiairic Research Reports, 8: 129, 1957.

ZELLER, E. A., BaRsSKY, J., FouTs, J. R., KiIRCHEIMER, W.F., VAN
ORDEN, L.S., Experientia, 8: 349, 1952.

ZELLER, P., PLETSCHER, A., GEv, K. F., GuTMANN, H., HEcEDUS, B.,
STrRAUB, O., Ann. New York Acad. Sci., 80: 555, 1958.

SOME ASPECTS OF THE DEVELOPMENT OF THE
ANTIDEPRESSANT DRUGS

by
Dr. Jonas GyLYS

Summary

It has been attempted to present some historical background in
the development of the antidepressant drugs possessing monoamine
oxidase inhibitory properties. It has been shown that accidental clinical
observations with iproniazid initiated a new era in the treatment of
mental depressions. A group of compounds characterized by the pyra-
zine structure has been presented as one of the more recent additions
to the antidepressant field. A relationship between chemical structure
and the monoamine oxidase inhibition has been demonstrated in the
pyrazine series. Modaline (W3207A, 2-methyl-3-piperidinopyrazine), the
representative member of this group, has been described in more de-
tail by giving some pharmacological properties. The relative importan-
ce of clinical studies and experimental laboratory methods in the de-
velopment of new antidepressant drugs has been discussed.

MEDICINOS MOKSLU SEKCIJA

Dr. ZENONAS DANILEVIčIUS

VĖŽIO ETIOLOGIJA

Dr. ArroNSAS GRINIUS

HORMONAI MODERNIOJ TERAPIJOJ IR PATOLOGIJOJ

Dr. Domas JasaiTIS

NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS
GENOCIDAS LIETUVOJE

VĖŽIO ETIOLOGIJA

1. Vėžio esmė. — Vėžys yra celės liga, kuri celėms dalinantis
yra perduodama celės palikuonims. Liga pasižymi autonomišku ir
nenormaliu celiu tvarkymusi normalaus audinio, sudėto iš nor-
maliu ir tam audiniui būdingu celiu, aplinkoje. Vėžio celės pasi-
žymi morfologine disorientacija, agresiniu augimu, normalaus au-
dinio invazija ir galutinu normaliosios aplinkos suardymu. Tai yra
Shimkino duotas vėžio apibūdinimas 1.

Yra būdinga, kad nors ir tik viena celė yra reikalinga perso-
dinti, norint sukelti experimentinį naviką, kaip Furth ir Kahn 2
yra įrodę savo bandymuose su leukemijos skiepijimu pelėms, bet
spontaninio vėžio pirminis atsiradimas dažniausiai yra multifoka-
linis. Tiriant tolimas sritis storosios žarnos, kurioje rastas pirminis
navikas, pavyksta matyti mikroskopiniu prekanceriniu ir kance-
riniu, akimi dar nematomu, židinių daugelyje taip vadinamo svei-
ko audinio piūviu. Earle* yra pavykę išauginti sarkomą persodi-
nus tik vieną fibroblastą, bet ir jis pripažįsta, kad spontaninis
vėžys turi multifokalinę pradžią. Dažnai tas, kas yra vadinama
metastazu, gali būti vien pavėluotas pirminio židinio multifokalinis
sklidimas.

Nenormaliuju celiu bazinės savybės yra: anaplazija ir auto-
nominis augimas, dauginimosi keliu iššaukiantis piktybinio naviko
augimą. Anaplazija yra nukrypimas nuo organizuotumo ir pame-
timas normalios funkcijos. Pagrindinis daugumos neoplazmu akty-
vumas yra parazitinė autopropagacija, taip kaip egoistinis antiso-
cialumas žmonių tarpe. Nukrypimas nuo normalaus augimo, įskai-
tant ir embrionini augimą, gali būti surištas arba su naujų savy-
biu igijimu, arba su normalios celės kontrolinių mechanizmų nus-
tojimu.

1 SHIMKIN, M.B., On the Etiology of Cancer, žr. Journal of Chronic
Diseases, VIII (1958), 38-57 psl.

2 FuaTa, J., and KaayN, M. C., The Transmission of Leukemia of Mice
With a single Cell, žr. American Journal of Cancer, XXXI (1937), 276-
282 psl.

3 EARLE, W.R., Production of Malignancy in Vitro, žr. Journal of the
National Cancer Institute.

352 DR. ZENONAS DANILEVIČIUS 2*

Naviku palaipsninis vystymasis, einant per pereinamąsias sta-
dijas, yra stipriai įrodytas, tiek eksperimentiniuose gyvuliuose, tiek
spontaniniuose žmonių navikuose. Čia ateiname prie prekancerinio
stovio sąvokos. Berenblum* įvedė pereinamųjų stadiju sąvoką
karcinogenezėje ir įrodė kokarcinogenezės buvimą eksperimentuoda-
mas su odos vėžiu. Žmogaus gimdos kaklelio carcinoma in situ,
pereinanti į invazinę formą, duoda pavyzdį tokios pat gradualinės
nauju savybių igijimo eigos. Naviko ištisinis augimas rodo ten-
denciją keisti savo charakteristiką pagal aplinkos sąlygų veikimą.
Implantuotos naviko celės greitu laiku randamos jau tolimose nuo
originalinės implantacijos srityse, tačiau ne visos jos pradeda augti
tuo pačiu metu ir tuo pačiu spartumu. Engell rado intriguojantį
reiškinį — vėžio celes laisvai cirkuliuojančias kraujuje ir ne visada
naujus židinius tesukeliančias *.

Daugelis faktorių gali paveikti normalios celės degeneraciją į
navikinę celę ir navikinį augimą, daugelis faktorių vėl nulemia
navikinės celės galutinį likimą organizme. Stebint heterozyginius
navikų transplantus, galime ryškiai įsitikinti, kad tumoro celės
išlikimas ar sklidimas gali priklausyti ir nuo imuninių faktorių.

B. Wahren pranešė prieš porą mėnesių“, kad jo darbai Karo-
linska Institute Stokholme parodė, kad Gross viruso sukelta lim-
foma turėjo specifinius antigeninius savumus; tumoro audinio
extraktas buvo imunologiniai stipresnis, negu sukeliančio viruso
homogenatas ; Gross tumoro ir polyomos antigenai buvo imunolo-
giškai visai nepanašūs. Tas rodo, kad tumoras turi imunologinį
veikimą, bet jis, tur būt, remiasi nežinomu cheminiu faktoriumi
daugiau negu pačiu tumorą sukeliančiu virusu. Gal būt, kad viru-
sas yra to karcinogeninio chemikalo ar citotoksino gamintojas.

J. B. Graham iš Roswell Park Memorial Hospital, Buffalo,
N. Y., nesenai įrodė, kad vėžiu sergančiu žmoniu plazmoje yra
faktorius, kuris sukelia toleranciją transplantų ir navikinių sklidi-
mu išsilaikymui ir priaugimui 7.

Dar kalbant apie skirtumą tarp normaliųjų ir navikiniu celių,
reikia priminti toki aspektą: hepatomos audinys daug greičiau
skaldo glutaminą ir asparaginą, negu normalaus kepenu audinio
ekstraktas. Pagreitinta baltymu sintezė gali būti išaiškinta proteo-
litiniu mechanizmu sunykimu ar sumažėjimu.

* BERENBLUM, I., Carcinogenensis and Tumor Pathogenesis, žr. Advances
in Cancer Research, II (1954), 129-176 psl.

5 EnGELL, H.C., Cancer Cells in the Cireulating Blood, žr. Acta Chi-
rurgica Scandinavica, suppl., 201 (1955), 1-70 psl.

* WAEREN, B., Cancer Research, XXIV (1964), 906 psl.

"J. B. GRaKAM, Surgery, Gynecology, Obstetrics, 118 (1964), 1217 psl.

3* VĖŽIO ETIOLOGIJA 353

Plačiai yra priimta tikėti, kad vėžio celė gali pereiti į regre-
siją, nustoti dominavimo, ir nykti arba prisitaikinti prie aplinkos
audinių. Yra stebėjimu spontaninio navikų nykimo, be išorinės
intervencijos. P. C. Vincent ir bendradarbiai iš Royal North Shore
Hospital, Sidney, Australija *, pranešė prieš keturias savaites, kad
jiems pavyko cheminiai, naudojant 19; hypochlorito skiedini drau-
ge su Ehrlicho ascito tumoru švirkščiamu i peliu peritoneumą,
pristabdyti to naviko augimą ir žymiai pelių gyvenimą pratęsti.
Tie ir kiti stebėjimai rodo, kad ne tik normali celė gali būti sti-
muliuojama į kancerinį augimą, bet kad tas procesas gali eiti ir
atvirkščia kryptimi, kad navikinė celė gali sunormalėti. Zilber ?
sugestijonuoja, kad navikinė celė gali turėti specifinius antigenus,
kurie gali būti stabdomi ar skatinami, ir tuo nulemia naviko au-
gimą.

2. Paveldėjimo rolė. — Vėžio pasiskirstymas ir statistinis daž-
numas yra skirtingas ivairiuose kraštuose. Japonija, Islandija ir
Skandinavija turi daug skrandžio vėžio atsitikimų. Pietu ir Vakaru
Afrika rodo daug kepenu vėžio, bet jo yra maža Izraelyje. Kini-
joje ir Indijos bei Malaysios dalyse randama daug nosiaryklės
vėžio. Egiptas ir aplinkiniai kraštai turi daug pūslės vėžio. Žydai,
vienodai Izraelyje ir kituose kraštuose, retai serga gimdos kaklelio
vėžiu. Negrai retai serga odos vėžiu. Japonijoje ir Kinijoje yra
palyginamai mažai prostatos karcinomų. Ar tai yra specialių
papročių ir gyvenimo sąlygų pasėka, ar tai yra genetiniu faktorių
ir paveldėjimo įtaka, yra sunku pasakyti.

Vėžys yra nevienodai priimlus ir įvairiems eksperimentiniams
gyvuliams. Jo daugiau pasitaiko tam tikruose gyvulių giminiu
konglomeratuose. Genetinių faktoriu analizė yra sėkmingiausia ste-
bint eksperimentinių gyvulių hybridizaciją su homozygotiniais gy-
vuliais, ypatingai su pelėmis. Plaučių ek perimentiniai tumorai pe-
lėse rodo tikrą genetinį palinkimą. Daugelis prekanceriniu navikų,
xzeroderma pigmentosum, retinos neuroblastoma, storuju žarnu poly-
pozė ir keletas kitu navikų rūšių rodo stiprų šeimyninį palinkimą.
Daug kas spėja, kad šitie paveldėjimo reiškiniai yra tiesioginiai
surišti su genais. Daug autorių sutinka, kad preegzistuojantieji
«vėžio genai» tik laukia reikiamos priedinės stimuliacijos tikram
vėžio augimui ir degeneracijai prasidėti. Phenotipinė DNA esanti
palanki ar nepalanki tą degeneraciją palaikyti. E. C. Covington ir

5 P. C. VINCENT, Cancer, XVII (1964), 977 psl.
* ZrLBER, L. A., Studies on Tumor Antigens, žr. Journal of the Na-
tional Cancer Institute, XVIII (1957), 341-358 psl.

23

354 DR. ZENONAS DANILEVIČIUS 4*

A. A. Bulls rado liežuvio karcinomą vienu metu pas du identinius
dvynius! 19. Sic!

34. Kilimo etapai. — Berenblum !! ir bendradarbiai įrodė, kad
kancerogeninis procesas susideda bent iš dviejų etapų. Pirmasis
etapas prasideda po susidūrimo su karcinogenu. Antrasis etapas,
vadinamas skatinimo etapu, kada karcinogeninė degeneracija arba
paspartinama arba sulėtinama dėl genetinių arba aplinkos veikimo
faktoriu. Gali būti ir atvirkščiai, kad genetinis ar kitoks palinki-
mas jau yra, o stimulas yra tik antriniai reikalingas vėžinei dege-
neracijai prasidėti. Arba, pavyzdžiui, į vėžį palinkusiuose plau-
čiuose cigaretė gali patiekti ir karcinogeną ir nespecifinį, degenera-
ciją skatinantį erzinimo faktorių. Lieberman iš Stanford University,
Palo Alto, California !*, įrodė eksperimentais, kad tokie faktoriai,
kaip iradiacija arba panaudojimas uretano labai paskatina virusinę
leukemijos genezę. Daug autorių nurodo, kad toji pirmoji stadija
ar palinkimas karcinogenezei, kaip tik randasi celiu chromosomuose
(vėl genetinė teorija). Taip rašė Nowell ir Hungerford 5, o taip
pat Baikie 4. J. Mc. Mahon, remdamasis savo darbais National
Cancer Institute, išveda, kad pirmasis karcinogenezės etapas gali
įvykti prieš gimimą ir tik tada būti paveldėtas. Jis duoda statis-
tinę medžiaga, kad 409; daugiau vėžio buvo rasta pas vaikus tu
motinų, kurios prieš pastojimą turėjo dideles radiacijos dozes,
negu pas vaikus iš sveikų motinų.

4, Karcinogenu veikla. — Policikliniai hidrokarbonai yra vieni
iš plačiausiai naudojamų chemikalų ek:perimentiniam vėžiui iš-
šaukti. Kai kurie hormonai turi arba karcinogeninę arba stabdan-
čią funkciją, bet ju įtaka į navikų likimą yra neabejotina. Azo
dažai iššaukia ne tik eksperimentinį vėžį, bet dažnai iššaukia,
ypač pūslės, vėžį darbininkuose, kurie nuolat su jais susiduria.
Rentgeno ir ultravioletinė radiacija mažose dozėse skatina, o mil-
žiniškose, naikina vėžio augimą. Netgi parazitai, kaip Schizostoma
hematobium surišta su dažnesniu vėžio radimu ja užkrėstų žmoniu
tarpe (Egiptas). Cysticercus crassicolis iššaukia eksperimentinį vėžį

10 CGovINGTON, E. E. and A.A. BuLLs, American Journal of Roent-
genology, 92 (1964), 213 psl.

lu BERENBLUM, I., Carcinogenesis and tumor pathogenesis, žr. Advances
in Cancer Research, II (1954), 129-176 psl.

12 LIEBERMAN, M., Science, 130 (1959) 387-388 psl.

13 GC. NowELL and D. A. HUNGERFORD, Science, 132 (1960), 1497 psl.

4 BAIKIE et alii, Genetic mechanisms in human disease, Springfield,
1961, 229-239 psl.

5* VĖŽIO ETIOLOGIJA 355

žiurkių kepenyse. Buechley 5 kelia klausimą arseniko karcinoge-
ninio veikimo ; tabakas būdavo purškiamas arseniniais preparatais.
Roe ir Glendenning ** ir E. D. Palmes!7 naudojo beta-propiolaktoną
sukelti eksperimentines papillomas. Ribelin, C. B. Schaffer ir G. J.
Levinskas nesenai rašė apie vėžio žiurkėse sukėlimą 2-cyano-4-
aminostilbeno dozėmis 28, P. B. S. Fowler ir W. G. Owen raportuoja
iš Liverpulio, kad jie rado keliolika 1? atsitikimų pleuros mezoteli-
jomos, su asbesto inkluzijos kūnais, pas asbesto pramonės darbi-
ninkus. Garcia? įtarė nespecifinį viruso karcinogeninį veikimą,
radęs tipinę leukemoidinę reakciją pas berniuką, apkrėstą epide-
minio parotito virusu.

5. Aplinkos itaka. — Hormoninis imbalansas yra aiškiai inkri-
minuotas karcinogenezėje. Tannenbaum*! įrodė, kad tumoro išsi-
vystymas pelėse gali būti padidintas ar sumažintas keičiant maistą.
Pelės, negaunančios cistino, rečiau išvysto leukemiją. Riboflavinas
didelėse dozėse apsaugo eksperimentines žiurkes nuo karcinogeninio
azo dažu veikimo. Gimdos kaklelio vėžys randamas dažniau pas
seksualiniai aktyvias moteris, o krūties vėžio yra dažniau pas
daug kartų gimdžiusias moteris. Baltymų ir vitaminų stoka yra
rišama su dažnesniu kepenų vėžio radimu Afrikoje. Burkitt lim-
foma randama tik pas Afrikos vaikus, bet nėra pas kitur gyve-
nančius negrus.

6. Enzimatinė teorija. — Griffin paskelbė toksohormonų teo-
riją*. Jis rado, kad sumažėjusi kepenų katalazė (enzimas) yra
surištas su dažnesniu vėžio radimu. Eksperimentinis preparatas,
vadinamas TH 2, numuša katalazės aktyvumą ir padeda vystytis
vėžiui. Kiti autoriai aprašo įvairią holo-, apo-, ir ko-enzimų ir
ko-faktorių veiklą. S. Fitala ir E. Kasinski* studijavo adaptacinių

5 BUEcHLEY, R. W., American Journal of Public Health, 53 (1963),
1229 psl.

“* RoE and GLENDENNING, British Journal of Cancer, X (1956), 357 psl.

17 PaLmES, E. D. et alii, Journal of American Industr. Hyg. Assoc.,
XXIII (1962), 57 psl.

15 RIBELIN, LEvINSKAS et ali, Tozicology and Applied Pharmacology,
V (1963), 344 psl.

1 P. B. S. FowLER et alii, British Medical Journal, II (1964), 211 psl. ;
OwzN, W. G., ten pat, 214 psl.

20 GaRCIA, R. et ali, New England Journal of Medicine, 211 (1964),
251 psl.

21 TANNENBAUM, A., et alii, Nutrition in Relation to Cancer, žr. Adv.
Cancer Research, 1 (1953), 452 in 505 psl.

22 GRIFFIN et alii, Henry Ford Symposium on Tumor-Host Inieractions,
Little, 1965.

5 FiTALA and KaAsINSKI, Neoplasma, X (1963), 159 psl.

356 DR. ZENONAS DANILEVIČIUS 6*

enzimu veiklą karcinogenezėje. Triptofano pirolasa ir DNA buvo
stebimi išvirkštus karcinogenų i pelių peritoneumą. Jie rado, kad
enzimų funkcijos beveik išnyksta karcinogenų veikimo periode.

7. Virusai karcinogenezėje. — Virusai yra atskira svarbi kar-
cinogenu rūšis, gal net svarbiausia. Jau 1911 metais Rous įrodė,
kad celiu filtratais galima sukelti navikus vištose. Vienas iš tokių
navikų vadinamas Rous sarcoma. Gross ** irodė, kad celių filtratais
galima perduoti leukemiją. Elektroninių mikroskopų pagelba yra
pavykę pamatyti į virusus panašios dalelytės daugelyje navikų,
o ypač dažnai poliomoje. Dmochovski ir Grey 25 izoliavo virusą
iš žmonių leukemijos. Tas darbas yra pakartotas National Insti-
tute of Health — Moloney *. Friend?" yra atlikęs daug imuno-
loginių viruso įrodymu. Fasske?š rado virusą žmogaus burnos
gleivinės papilomoje. Burkitt limfoma yra laikoma virusine liga.
Bet reikia pabrėžti: — niekas nerado, kad tiesioginiai ir sponta-
niškai galima būtu užsikrėsti vėžio virusu. W. H. Murphy iš Univ.
of Michigan pranešė AMA suvažiavime San Franciske apie vaikų
leukemijos virusines daleles ir ju sėkmingą perskiepijimą i peles!

8. Tumoro ir paciento santykis. — Tumoro augimas paveikia
paciento nitrogenini balansą ir svoris krinta. Toksinės medžiagos
sukelia antrinius simptomus. Organizmas bando su vėžiu kovoti,
kaip minėjome, kalbėdami apie imunologinius aspektus. A. J. F. P.
Miller, Metcalf ir Osoba *? rado, kad yra humoralinis thymus liau-
kos faktorius, kuris igalina mažuosius limfocitus kovoti ne tik su
infekcija, bet kuris stabdo bet kurių transplantu, normalių ar
vėžiniu, prisiėmimą. Išpjovus thymus naujagimėms pelėms, jos
visai su transplantais nekovoja ir jie lengvai prisiima. Vėl įdėjus
thymus audinio Milipore filtruose, transplantų atmetimo reakcija
dvigubai pastiprėja. Tad čia yra vienas imunocheminis kovos su
tumoru irodymas.

“ Gaoss L., Procedings of the Society of Experimental Biology and
Medicine, 76 (1951), 27-72 psl., GRoss L., Oncogenic viruses, New Yorkas,
1961.

* DMOCHOwWSKI and GREY, Texas Reports on Biology and Medicine, XV
(1957), 256 psl.; Cancer Research, XXII (1962), 21 psl.

2 MoLOoNEY et ali, Human Leukemia, žr. National Institutes of Health,
1963.

27 FRIEND, Acia Unio. Internat., Contra Cancrum, XVI (1960), 1171
psl., Sloan-Kettering Inst.

23 FASSKE, et alii, Klinische Wochenschrifi, 42 (1964), 54 psl.

29 MILLER et alii (OsoBa), Journal of ihe Experimental Medicine, 119
(1964), 177 psl.; Z. DANILEVIČIUS, Journal of American Medical Associa-
tion, 188 (1964), 460-461 psl.

7* VĖŽIO ETIOLOGIJA 357

Įšvados. — Mano nuomone, vėžio susidaryme esama tam
tikru cheminiai-humoraliniu faktorių, kurie normalią celę paverčia
navikine, pakeisdami jos funkcijas.

Kiekviena celė, normali ir normaliame audinyje besirandanti,
gali pavirsti navikine.

Degeneracija gali būti palaipsninė ir kelių faktorių nulemiama,
iš kuriu vieni procesą pradeda, o kiti ji arba skatina arba stabdo.

Sunku pripažinti, kad virusas yra vienintelė ir tikroji vėžio
etiologijos jėga, bet tam tikru virusų gaminami toksinai gali būti
kancerogeniniai.

Karcinogeninė reakcija yra reversibilinė, kas duoda vilties
atrasti būdą karcinogenezei išvengti ar sustabdyti biocheminiu
būdu.

Yra vilties, kad artimoje ateityje tie klausimai bus galutinai
išspręsti. Vėžio chemoterapija savo kad ir menkais pasisekimais
duoda vilties, kad vėžys bus galima konservatyviniai, be opera-
cijos, pašalinti.

Ligi to laiko reikia:

sukoncentruoti visas jėgas į vėžio tolimesnius tyrimus,

stengtis siekti vėžio ankstyviausios diagnozės ; belaukiant

reikia naudoti visas galimas priemones, net radikaliausias,
kad kuo daugiau gyvybių išgelbėti ar bent prailginti jų
gyvenimą. Vilties prošvaistės yra nepaprastai didelės !

Dr. ZeNoNAs DANILEVIČIUS
Journal of the American Medical Association
Vyresnysis Redaktorius

Chicaga, IU., J. A. V.

THE ETIOLOGY OF CANCER

by
ZeENxoNAas DanILEvIčIUS, M. D.

Senior Editor of the Journal of the American Medical Association

Summary

The author gives a compact but complete review of the more
important developments in the research on the etiology of cancer.
After reviewing the carcinogens and the various aspects of carcino-
genesis, as well as evaluating the cell's response to those influences
which render it abnormal, the author concludes that a chemical theory
of carcinogenesis is probably the most likely. The multifocality of
primary malignant growths, the fact that any cell in the body may
become a malignant cell, and the enzymatic aspects of carcinogenesis
lead to the hypothesis that the cell and its RNA and DNA must be
influenced by certain chemical or « humoral » factors, either intrinsic
or extrinsic, which disrupt the normal cell metabolism and cause ūn-
controlled differentiation and growth. Once the «spontaneous » or
«intrinsic » factors causing carcinogenesis are known, the malignant
behavior of the cell may become reversible. The author believes that
should viruses be implicated in the carcinogenesis, they probably do
not act directly on the cell metabolism. Rather, they either release
carcinogenic chemicals or change the cell's own enzymatic defense
structure, thus stimulating the abnormal growth.

HORMONAI MODERNIOJ TERAPIJOJ IR PATOLOGIJOJ
(Steroidiniu junginiu analizė ir panaudojimas)

Omne nimium nocet.

Įvadinis žvilgsnis. — Hormonai arba inkretai (iš graiku hor-
men ,sužadinti, paveikti ') yra biologiškai aktyvios biocheminės
medžiagos, daugumoj gaminamos vidinės sekrecijos organu (liau-
ku), kaip hipofizio, antinksčiu (viršinksčiu), skydliaukės, lytiniu
liaukų ir kitų. Chemiškai šios medžiagos daugumoj rodo riebalams
ar baltymams panašią struktūrą (pavyzdžiui, insulinas, tiroksinas).
Kitos kaip adrenalinas (3,4-dihidroksi-«-fenil-8-metilaminoetanolis)
savo komplikuota sudėtimi dar nesileidžia įrikiuojamos nė į vieną
virš minėtų didžiųjų grupių. Žodis hormonas medicinos terminolo-
gijon pirmą kartą pateko ryšium su britų fiziologų W. M. Bayliss
ir E. H. Starling (1904) tyrinėjimų darbais, kai buvo surasta dvy-
likapirštėj žarnoj medžiaga — sekretinas, veikianti į kasos (pan-
creas) sekreciją.

Tarp daugybės įvairių rūšių hormonu šios medžiagos daugu-
moj reguliuoja kūno gyvybinius procesus: augimą, vystymąsi, ats-
parumą (imunitetą), brendimą ir t.t. Vieno ar kito hormono ne-
pakankami ar per dideli kiekiai kūne gali sukelti aštrius simpto-
matinius patofiziologinius sutrikimus, o ilgėliau net sunkius orga-
ninius susirgimus. Kai kurie hormonai turi tiesioginės įtakos į
kūno cheminę mašineriją, kiti veikia netiesioginiai ir efektas ryš-
kėja ryšium su kitomis sistemomis.

Steroidai dėmesio centre. — Paskutiniu laiku mokslinių tyri-
nėjimų dėmesin patenka lytiniai ir taip vadinami steroidiniai
hormonai. Rimtas dėmesys buvo atkreiptas 1950 metais, kai dr.
Hench ir Kendall (Nobelio laureatas) Mayo Klinikose (Rochester,
Minn., J. A. V.) pradėjo plačiau naudoti kortizoną ir kortikotro-
piną (ACTH) chroniniams artritams gydyti, nors šveicarų moksli-
ninkas T. Reichstein jau buvo susekęs dar prieš II pasaulinį karą
šiuos gydančius veiksnius antinksčiu ekstraktuose (DOCA). Da-
bartiniu laiku jau yra priskaitoma šimtai šios grupės natūralių
ir sintetiškai pagaminamų junginiu. Vieni iš jų rodo daugiau ar
mažiau stiprų veikimą vienu atžvilgiu, — kiti net žalingi dėl
nepageidaujamų efektų.

360 DR. ALFONSAS GRINIUS 2*

Cheminė klasifikacija ir biologinė paskirtis. — Steroidu chemi-
nės formulės skeletan ieina 17 anglies atomų turis perhidrociklo-
pentanofenantrenas (cicklopentanoperhidrofenantrenas), sudarytas
iš 3-ju (A, B, C) šešiakampių žiedu (fenantreno) ir vieno (D) pen-
kiakampio žiedo (ciklopentano), kurių kampuose yra išsidėstę van-
deniliu prisotinti anglies atomai. Steroidu cheminės ir biologinės
savybės daugiausia priklauso nuo cheminių grupiu prisijungusiu
prie skeleto 3-čio, 10-to, 11-to, 13-to0 ir 17-to anglies atomu, nuo
vandeniliu prisotinimo laipsnio ir nuo stereocheminio elementu
išsidėstymo molekulėje, kaip, pavyzdžiui, trans- (alfa), cis-(beta)
pozicijose ir t. t. (stereoizomerai, žr. 2 pav.). Junginiai, prie kurių
trečiojo anglies atomo yra prisijungęs -OH (alkoholinis) radikalas,
vad. steroliais; vien tik deguonį turį prie 3-jo anglies atomo —
steronais. Tat daugumas steroidų yra derivatai dimetil-ciklopenta-
noperhidrofenantreno (žr. 1 pav.).

2 CH,

a 22 235
CH-Ch, —CH, —
12

Pav. 1. Dimetil-ciklopentano-
H perhidrofenantreno sistema

Į didžiulę steroidinių medžiagų šeimą įeina įvairūs gyvuliniai
(šliužu, vabzdžių), ir augalinės kilmės nuodai, kai kurios karcino-
geninės medžiagos, saponinai bei alkaloidai, kaip solunum, vera-
trum, kurchi, strophantus, digitalis, D (pro)vitaminai, tulžies rūgštys
(cholinė, dicholinė, desoksicholinė, taurocholinė ...), cholesterolis
(žr. 3 pav.) ir kita. Iš medžiagu atliekančių kūne svarbias fizio-
logines biochemines funkcijas įeina įvairūs lytiniai ir antinkstinių
liaukų hormonai. Vyriški lytiniai hormonai, kontroliuoją antriniu
lytiniu požymių ypatumus (bendra kūno struktūra, plauku pasi-
skirstymas, balsas, lytinis potencialumas ...), yra žinomi bendru
vardu kaip androgenai (pavyzdžiui, testosteronas C,„H;„0,), mote-
riškiejį — kontroliuoją antrinių moteriškų požymių išsivystymą
bei periodiniu ciklu vyksmą, vadinami estrogenais (pavyzdžiui,
estriolis C,„H,,0,, estradiolis C,„H,,0,). Antinksčių luobinėj dalyj
(cortex) pasigaminą steroidiniai hormonai yra žinomi bendru kor-

"“

3* HORMONAI MODERNIOJ TERAPIJOJ IR PATOLOGIJOJ 361

18 "
GH, NR ' T
ls < 113
J p kų . “0 "ar m=
19 = r "o
CH, L "mc
| 0 9 8 : - 5 r (JL 2
Ba H o
6 127
L !|
d Pav. 2.
tikoidu vardu. Kortikotropinas — hipofizio adrenokortikotropinis

hormonas (ACTH) yra svarbus šių hormonu sintezėj.

Pagal funkcijas kortikoidai dar skirstomi į mineralinius ir
gliukogeninius (gliukokortikoidus). Kortizonas C,,H,40, (žr. struk-
tūrinę formulę 4 pav.) ir kiti panašūs deriniai priklauso gliuko-
geninių hormonų grupei. Šie vaidina svarbią rolę medžiagų apykai-
tos procesuose, kaip skatina baltimų kitimą angliavandeniais, gli-
kogeno sintezę bei sankaupą kepenyse, prisideda prie lengvai ener-
gija paverčiamu medžiagų gamybos ir vienodo cukraus lygio (kie-
kio) kraujuje palaikymo. Mineraliniai kortikoidai, kaip 11-desoksi-
kortizonas, 11-desoksikortikosteronas, aldosteronas (elektrokortinas
C„,H.„O;) ir kiti skatina arba prilaiko druskų ir vandens iškaitą

t D M CH,OH
H.C CilL CH CM, |
a +
us; CN eit, "CH CO
CH Ua UE) 1 š CH, Giri
03) ati i DE (p NN
Cis Hi T CH,
7 TEST aiiia. ai
„A T J |
no“: NT, o Ža
Pav.3. Cholesterolis Pav.4. Kortizonas

bei filtravimą insktuose, tuo būdu dalyvaudami medžiagu apykai-
tos reguliavime. Junginiai priklausą vitamino D grupei, suside-
dantys iš provitaminu ergosterolio, 7-dehidrocholesterolio ir vita-
minų — kalciferolio (D,) ir cholekaleciferolio (D,), reguliuoja kalcio-
fosforo santykio kontrolę kalkėjimo procesuose. Cholesterolis (cho-
lesterinas C,„H,;OH) dėl savo savybiu priskiriamas riebalinių (steri-
niniu) medžiagu klasei. Palyginus su kitais junginiais, kurių kie-
kiai kūne tesudaro vos keliolika miligramų, cholesterolio vien tik

362 DR. ALFONSAS GRINIUS 4*

kraujuje randasi iki 180-280 mg. mililitre. Šio didėjanti koncentra-
cija, priklausanti nuo vartojamo maisto bei kitu individualiu veiks-
nių, ypač vyresniame amžiuje, siejama su arteriosklerozės (atero-
sklerozės) — kraujagyslių priskretimo, susiaurėjimo bei sukietėjimo
priežastimi. Cholesterolis yra svarbi tarpinė medžiaga kitų įvairiu
steroidiniu medžiagu sintezėj, vykstančioj ne tik virš minėtuose
organuose, bet ir pakeliui kitose sistemose (pavyzdžiui kraujuje,
kaulų čiulpuose ir kitur).

Eksperimentinė (fiziologinė) patirtis. — Analizuojant specifiniai
panaudojamų steroidiniu junginiu veikimą į paskirus kūno orga-
nus bei sistemas, šių efektus galima padalyti į dvi stambias kate-
gorijas : fiziologinius-cheminius ir tumorogeninius (morfogeninius).
Pirmuoju atveju matoma teigiama ar neigiama junginio įtaka į
metabolizmą kūno sudedamųjų medžiagu (proteinų, angliavande-
niu, riebalu, vandens, mineralu, kaip pavyzdžiui, natri, kalio,
kalcio, fosforo, azoto ...), fermentines-enzimatines sistemas (fosfa-
tazės, hiparazės, DPNH-oksigenazės, -gliukoronidazės, transmina-
zės ...), kūno elektrolitu balansą ir t. t. Antruoju atveju, įvedant
(injekcijomis, per virškinimo traktą ...) atitinkamas (aukštas ar
per dažnas) dozes, pavyzdžiui, Ą4-pregnen-17a,21-di0l-3,11,20-
triono, Ą1,3,5(10) -estrien-3-01-17-ono0 ir kitus estrogeninės, andro-
geninės bei kortikoidų serijos derivatus, gali pasireikšti didesnio
ar mažesnio laipsnio grįžtama (reversiblinė) ar negrįžtama selek-
tyviai proliferatyvinė audinių (epitelio, jungiamojo audinio, kola-
geno ...) bei kitu histologinių elementu reakcija net iki (piktybiniu)
tumorų išsivystymo. Šie pakitimai gali būti formoj cistinės glandu-
liarinės hiperplazijos (net polipų) endometrijume, krūčiu liaukinių
auglių, gimdos fibroidiniu tumorų, prostatinės liaukos hiperplazi-
jos, utrikuliariniu fibroepiteliomų, intersticinių narvelių navikų
sėklidėse, chromofobiniu adenomų hipofizyj, limfosarkomų užkrū-
čio liaukoj ir apskritai limfatiniu auglių net su piktybiniais požy-
miais. Specifinėm savybėm kai kurie steroidiniai junginiai rodo
didesnio ar mažesnio laipsnio antibakterinį, antivirusinį, priešgry-
bini veikimą, be to (anestezuojantį) efektą į centrinę nervu sistemą.
Steroidinės medžiagos, kaip pavyzdžiui, 17a-etinil-17-hidroksi-
5(10)-estren-3-ono ir kitos, įrodomu antiovuliatoriniu bei antiestro-
geniniu principu veikia į vaisingumo (ovuliacijos) periodus.

Medicinos praktikoj. — Remiantis vis gausėjančiu laboratori-
niu bandymų daviniais ir palaipsniui panaudojamų junginiu klini-
kiniu stebėjimu lobynu, sudaromi kuo tikslesni terapiniai metodai,
taikant steroidinius junginius įvairiu ligų gydyme. Apskritai pozi-

5* HORMONAI MODERNIOJ TERAPIJOJ IR PATOLOGIJOJ 363

tyviu efektu visumoj, substituciniu bei kūno chemizmo sistemų
perstatymo mechanizmu, galima atsiekti recesyviu organizmo jėgų
ir atsparumo mobilizavimo, subjektyvios savijautos (nuotaikos)
kėlimo, tokiu būdu ir netiesioginiai kovojant prieš ligą. Steroidinių
hormonu preparatai įvairiausiais komerciniais (patentuotais) var-
dais pradėta naudoti susirgimuose, kaip reumatizmas, įvairūs ar-
tritai, burzitai, inkstu, širdies, kraujo, odos ligos, alerginiai stoviai
(būviai), astma, tuberkuliozė, plaučiu fibrozė, vilkligė (lupus), der-
matomiozitas, infekcinė mononukleozė, ulceratyvinis kolitas, nu-
degimai ... ir apskritai uždegiminiu, degeneratyviniu ir net neoplas-
tiniu (tumorinių) susirgimu atvejais. Kartais medikacija remtina
operatyviniu pašalinimu ar radiaciniu apslopinimu nenormaliai
funkcionuojančiu bei viršnormiai produkuojančių (liaukinių) or-
ganu, kaip, pavyzdžiui, antinksčių, sėklidžių ir kitų.

Gydymo pavojai. — Dėl dažnėjančio steroidiniu hormoninių
junginiu panaudojimo ypatingas dėmesys yra kreipiamas į galimus
kompleksus nepageidaujamu bei žalingų efektu kūne. Išimtiniais
atvejais, kaip ir su kiekvienu vaistu, gali pasitaikyti neįprastas
individualus alerginis jautrumas vienai ar kitai medžiagai. Tas gali
rodytis didesnio ar mažesnio laipsnio oftalmologiniais, dermatolo-
giniais reiškiniais (išbėrimais, ekzemomis, ruplėmis, edema ...), blo-
ga savijauta, nauzea, svaiguliu, piktinimu (šleikštuliu), galvos
skausmais, apetito stoka, nemiga, miopatijomis, neuropatijomis,
kraujo spaudimo pakilimu, osteoporoze, diabetiniais bei Kušingo
sindrominiais požymiais, vestibuliarine disfunkcija, tinitus, nei-
giama įtaka į skrandžio sekreciją, opas, prieškūniuų gamybą, fago-
citozę, antriniu lytiniu požymiu iškrypimais (virilizacija, femini-
zacija) ir t.t.; gi mažesnio laipsnio efektai neretai reikalinga
ribotai toleruoti sąskaiton gydomos pagrindinės ligos ir kitu tikslu.
Individualiai koordinuojant atskirus kitomis priemonėmis jau ne-
pagydomu susirgimų atvejus, turint mintyj atatinkamo laipsnio
riziką, pripratimo prie vaisto galimybę su abstinencijos pasėkomis
ir t. t., humaniško gydytojo kelrodis tebelieka — primum est non
noCere.

Tolimesni siekiai. — Vis gausėjantis skaičius atrandamu na-
tūraliu bei sintetiškai pagaminamu steroidiniu medžiagų daugumoj
tarnauja tobulesniam stebėjimui biocheminių procesų sveikame ir
ligotame organizme. Šiu hormoninių medžiagų padėtis tyrinėjimų
laukuose šakojasi keliomis pagrindinėmis kryptimis. Fiziologinė-
cheminė įtaka veikia kūno sistemas atitinkama linkme, morfoge-
ninis efektas į atskiru kūno organu morfologinius elementus sudaro

364 DR. ALFONSAS GRINIUS 6*

prietilti bei priežastis tumorinei proliferacijai ir net atskiru rūšių
vėžio pasireiškimui. Turint reikalo su nepaprastai mažais kiekiais,
šių junginiu kuo tikslesnis identifikavimas, be to individualiai
reikalingos dozės nustatymas dar vis sudaro didelius sunkumus.
Juo labiau, kad atskiro individo (paciento) kūno sistema, priklau-
santi ir nuo patologinio proceso esmės bei laipsnio, pajėgia tole-
ruoti didesnę ar mažesnę medžiagos (vaisto) dozę. Neaiškumams
nugalėti siekiama kuo tobulesnių analitinių (laboratoriniu) metodu
bei technikos hormoninių medžiagu identifikavimui kūno skysčiuo-
se (kraujuje, limfoj, šlapume, gleivėse bei sekretuose ...) ir net
atskirų organų audiniuose. Hormonu kiekiu bei padėties preciziškas
sekimas veda į neklystamą patologiniu stoviu (iskaitant ir psichi-

nius*) supratimą, optimalinės dozės nustatymą, nepageidaujamu
efektų sumažinimą ir apskritai gydymo sėkmingumą.

BIBLIOGRAFIJA

Rinktiniai šaltiniai

ABDERHALDEN, R., Die Hormonen, Berlynas, 1952.

APPLEZWEIG, N., Sieroid Drugs, New Yorkas, 1962.

BiLiIkIEwICZ, T., Psychiatria kliniczna, Varšuva, 1957.

BoNiskov, CH., Methodik der Hormonenforschung, 1937, 39 t.

CacpwELL, A. E., Psychopharmaca, Washingtonas, D. C., 1958,

Dan, T., Endocrinologia sessuale, Roma, 1955.

DoRrMAN, R., (ed.), Pituitary-Ovarian Endocrinology, Lisabona, 1963.

FouRNIER, G. C. M., Tratado de endocrinologia clinica, 1950.

GELLHORN, E., Physiological Foundations of Neurology and Psychiatry, Min-
neapolis 1953.

GRINIUS, A., Do certain Steroids affect the Viability of Cells?, 1959.

GRiNIUS, A., Polyglot Medical Dictionary (Ruošiama).

GaiNIUS, A., Steroid Hormones : Clinical Application and Path. (Ruošiama).

LzaTrREM, J. H., (ed.), Hormones and the Aging Process, New Yorkas, 1956.

LirscuuTrz, A., Steroid Hormones and Tumors, Baltimorė, 1950.

MEvLER, L., Side Effects of Drugs, Bazelis, 1964.

MoRIcARD, F., Hormonologie sexuelle humaine, 1943.

MuccnIELLI, R., Philosophie de la mėd. psychosomatigue, Paryžius, 1961.

PiNcus, G., (ed.), Recent Progress in Hormon Research, 1947, 63 t.

SELEY, H., Teztbook of Endocrinology, Montrealis, 1955.

Zakusov, V. V., Farmakologija nervnoi sistemi, Maskva, 1953.

Dr. AL. GRINIUS
Chicago- Washington, D. C., J. A. V.

* Šios problemos platumas reikalauja vėl atskiros temos kita proga.

HORMONES FROM THE MODERN THERAPEUTIC AND
PATHOLOGIC POINTS OF VIEW

by
AL. GaINIUS D. M.

Summary

After a general introduetion the most recent problems in steroid
hormonology are discussed. Pathological as well as therapeutic aspects
are generally touched. "The dangers of (unskilled) treatment as well
as side effects are stressed.

World wide selected references of this highly specialized field are
given at the end of the lecture.

NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS
LIETUVOJE

Iki kolei, Viešpatie, šventasis ir
tikrasis, Tu neteisi ir nekeršiji už
mūsu kraują tiems, kurie gyvena že-
mėje? (Apreiškimas, 6, 10).

I. IsTORINĖS PARALELĖS

Lietuvos šalis yra ne tik didvyriu žemė, bet ir kankinių
tauta. Ją slegia septyni šimtai metu užlūžtančiu kovų vakaruose
su germanų Skile ir tiek pat metu rytuose su slavų Charibde.
Sunki mūsu istorijos dalia ir grasi ateitis. Maironio žodžiai « nebi-
jokim vargo kieto, nes be jo galiūnai pūna » arba Putino, — kad
« Tauta būtu amžina — ji turi mokėti gyventi laisvėje ir nepa-
lūžti vergijoje » — yra padrąsinanti paguoda, bet ne išgelbėjimas.
Tikrai, mūsų tautos gyvenimo audeklas yra apmestas kančiomis
ir ataustas herojiškumu. Jie neatskiriami vienas nuo kito. Atrodo,
kad jie išsrovena vienas iš kito. Jie apsprendžia mūsu tautos būdo
turinį ir lemia jo apraiškas. Jotvingiai ... galindai ... prūsai! Kur
dingo jie? Neklauskime ... Amžiai užmaršą ant jų užrito. Tik
legendos, prikrautos tragizmo, apie juos byloja. Senieji metraščiai
juos sumini trumpais sakiniais, ir dar išlikęs vienas-kitas vietovar-

dis...

Homicidas — žmogžudybė, matomai, yra imanentiška žmogui
paliestam pirmgimės nuodėmės. Pirmoji žmogžudystė buvo brol-
žudystė: Kainas nužudė brolį Abelį. Ir nuo tada « Kaino rasė į
dangu kopia ir meta Dievą žemėn >.

Istorijoje yra žinomi skaitlingi masiniai žmonių žudymai. Iki
krikščionybės įsisunkimo į visuomeninį ir valstybinį gyvenimą,
galima sakyti, buvo visuotinis paprotys, kad nugalėtų gyvybė ir
turtai priklausė nugalėtojui. Grėsmingai aidi amžiuose Romėnų
formulė Vae victis — vargas nugalėtiems. Karai buvo paprastai
baigiami besąlyginiu pasidavimu, Roosevelto formule Unconditional

368 DR. DOMAS JASAITIS 23

surrending. Buvo sunaikinama ne tik nugalėtujų kariuomenė, bet
ir nužudoma daug vyrų arba paimami į nelaisvę ir padaromi
vergais.

Tvirtovės ir miestai buvo sunaikinami ir sulyginami su žeme.
Tai labai primena Hitlerio kliegianti šauksmą: Ich werde +hre
Stūdte ausradieren. Dievnamiai buvo sugriaunami, dievaičiu stabai
pagrobiami ir išvežami. Ar tai nėra religinis genocidas? Toksai
elgesys nebuvo slepiamas, bet viešai skelbiamas. Tik prisiminkime
rūstaus Katono kartojimą Romos senate: Ceterum censeo Cartha-
ginem delendam esse.

Tais laikais dažniausiai grūmėsi dvi skirtingos tautos, dvi
skirtingos kultūros — tai nugalėtos tautos išžudymas, įverginimas
arba išvedimas, išvarymas į nelaisvę yra gryno vandens genocidas.
Bet tuomet žmonės vengė rafinuotų žodinių pinklių ir vartodavo
aiškesnės sąvokas. Todėl visus tokius veiksmus vadino žmogžu-
dybe, nes visokis nekalto žmogaus žudymas yra žmogžudystė.
Dėl to prof. R. Lemkino, didelio humanisto ir žudomų tautu
draugo, naujadaras genocidas (genus — gentis, caedere — žudyti)
nieko naujo neatnešė, o tik gal kiek pabrėžė tautiniu grupiu žu-
dymo baisumą, bet tuo pačiu pridengia šešėliu žmonių kolokausto
žiaurumą.

Tai Babilonijos valdovas Nabuchodonosaras sugriovė Jeru-
zalę. Jis tris kartus didelę žydu tautos dali, drauge su pranašais
Ezekieliu, Danieliumi ir Baruchu, išvarė per dykumas į nelaisvę,
iš kurios juos paleido Persijos karalius Kiras (538 m. prieš Kristų),
užkariavęs Babiloniją.

Tai Egipto faraonas įsakė: naikinti, žudyti ir išgaišinti žy-
dus:!. Tai labai primena Hitlerio-Himmlerio Final Solution —
žydų tautos likimo baigiamąjį sprendimą.

Tai Romos legijonai, vadovaujami Publijaus Kornelijaus Sci-
piono, sunaikino (146 m. prieš Kristų) Didonos įkurtą, žydinti,
turinti 700.000 gyventoju Kartaginos miestą.

Tai Vespasianas sugriovė (70 m. po Kristaus) Jeruzalę, nepa-
likdamas akmens ant akmens, ir išblaškė žydus į keturiu vėjų
šalis.

O mūsu eros penktame šimtmetyje ten, kur praskriejo Atilos
(gotiškai - tėvelis) — Dievo rykštės — raiteliai ir pražygiavo jo
rykiuojami hunai, net žolė neaugo per ilgus dešimtmečius. Keletą
šimtmečių vėliau paslaptingos Mongolijos stepėse iškilęs Džingis-
chanas, kaip viesulas, nesustabdomai peržygiavo skersai Aziją ir
pasiekė net Vakaru Europą. Teigiama, kad jo kariauna išžudė

1 Exodus 1, 8-22.

3* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 369

apie 20.000.000 ivairiu tautybiu žmoniu. Savo pergalėms atžymėti,
jis sukraudavo kalnus iš nukirstų priešų galvų.

Genocidiniu veiksmu buvo padaryta nemažai ir viduramžių
Europoje — kryžiaus karų metais bei turkams užkariavus Bizan-
tiją ir pietrytinę Europą.

O išnaikinimas albigiečių (1208-1226), arba veiksmai atlikti

vaduojantis lapidariniu posakiu — « geriau sunaikinti kūną, kad
išgelbėti sielą », arba Augsburgo susitarimas (1555) ir igyvendini-
mas jo turinio cuius regio — eius religio, ar nepriklauso vienai ar

kitai genocido rūšiai? Tik XVIII-XIX šimtmečiuose nebuvo di-
desnės apimties genocidiniu veiksmu. Atrodė, kad žmonija pasuko
tauresniais keliais. XIX šimtmetyje po Solferino kautyniu (1859)
šveicaro Henry Dunant entuziastiškomis pastangomis 1864 m.
buvo įkurtas Tarptautinis Raudonasis Kryžius ir pasirašyta kon-
vencija užtikrinusi karo sužeistiems, medicinos personalui bei ligo-
ninėms neliečiamybę ir globą. Ženevos konvenciją sekė Haagos
konvencijos ir Briand-Kellogo paktas. Atrodė, kad nors žmonija
nesugebėjo eliminuoti karo iš tarptautiniu santykiu, jai vis tik
pavyko apvaldyti jo apokaliptines apraiškas.

XIX amžiaus antroje pusėje išsiskleidė Europoje nauja eko-
nomiška struktūra ir visuomeniška diferenciacija. Į žmogaus žiniją
įsiveržė darvinizmas su gyvulių rūšių tarpusave kova už buitį
(Kampf um Dasein), kurią laimi geriausi vienetai (« antgyvuliai »).
Marksas perkėlė darvinizmo teoriją į sociologiją. Savo moksle jis
pakeitė zoologiniu veisliu (rūšių) kovą socialiniu klasių kova ir
išpranašavo laimėsiančią klasę proletarijatą. Pergalė turėjo būti
pasiekta su pagelba proletarijato diktatūros, kurią, kaip matysime
vėliau, Leninas-Stalinas prisotino genocidine dinamika.

Beveik tuo pačiu laiku darvinizmas įsiveržė ir į filosofiją.
Nietzsche, pakeitęs sąvoką klasė sąvoka rasė, sukūrė antžmogio
(Ubermensch) tipą. Jo plagijuotas Ecce Homo buvo pastatytas
anapus gėrio ir blogio.

Pasaulio Kūrėjas nepanorėjo būti be žmogaus. Jis buvo reika-
lingas pasaulio reiškiniu pilnačiai ir įprasminimui. Todėl įkvėpė
į gamtinius elementus dievybės kibirkštį, kuri turi tobulinančios
raidos etapais veržtis į Omegos tašką.

Žmogus be Dievo negali būti žmogumi. Jis netenka imanen-
tinio idėjinio faktoriaus, vairuojančio dvasinį augimą ir tobulėjimą.
Jokie kiti gyviai, išskyrus žmogu, nežino Dievo sąvokos.

Dievui užgesus žmoguje — žmogus nužmogėjo. Dvasinė evo-
liucija nutrūko. Prasidėjo dorinė reinvoliucija ir grįžimas į Pithe-
canthropus — Homo Neandertalensis fazę. Molotovas, vienas iš žy-
24

370 DR. DOMAS JASAITIS 4*

miujų komunizmo ideologų ir vykdytoju, kvalifikavo nacional-
socialistus : « Jie yra šiandieniniai kanibalai »*. Bet gana dažnai
atsitinka, kad nusikaltėlis, norėdamas pasiteisinti, savo ydas pris-
kiria priešininkui. Nacizmas 1936 m. tik veržėsi išlipti iš vystyklų,
o komunizmas jau buvo 19 metu bernas. Ir nacionalsocializmas,
ir kariaujantis komunizmas yra du broliai Kainai. Ju esmė mažai
kuo skiriasi, o jų praktiško reiškimosi metodai įvairuoja tik bru-
talumo gradacija. Tad nėra pagrindo nustebti, kad filosofinis dei-
cidas ir zoologinio komunizmo skelbiamas komicidas suskaldė kul-
tūros žievę, kurią per ilgus šimtmečius pavyko krikščionybei
išauginti žmogaus sąmonėje. Evangelijos skelbiama visuotina žmo-
niu lygybė ir tarpusavė meilė buvo sunkiai pažeistos. T4 procesą
palengvino krikščionybės užsidarymas į intelektualinį-kultūrinį ir
sociologini sut generis getą, kuriame ji slypėjo nuo reformacijos
iki XIX amžiaus vidurio. Pro sužalotos krikščioniškos kultūros
plutos properšas iškišo galvą skersakis skitas Rytuose, o Vaka-
ruose — barbaras teutonas. Pirmojo pasaulinio karo skerdynės.
Žuvimas daugelio milijonų doriniai ir fiziniai stipriausiu žmonių.
Žmogaus kovoje už būvį žūsta patys geriausi, rinktiniai elemen-
tai. Silpnesnieji ir silpni, pelai, palieka. Koksai prieštaravimas
Darvino natūralios atrankos teorijai. Prie to pridėsime dar sunai-
kinimą neikainuojamu kultūriniu turtu ir milžiniškų medžiaginių
vertybių. Visa tai sudarė palankias sąlygas pasireikšti chaosui.
Į istorijos sceną įžengė naujuju amžių Džingischanas — Leninas,
Stalinas, kovojančio sovietinio komunizmo ir homo sovieticus kū-
rėjai. Penkiolika metu vėliau Vokietijoje įsigalėjo Atila Antrasis
— Hitleris, maniakiškai pasiryžęs «išgryninti», jo įsitikinimu,
išsigimusią žmoniją, germanų rasę padaryti antžmogių tauta ir
išplėsti žemės paviršiuje pax germanica.

Dvi totalitarinės galybės. Dvi totalitarinės doktrinos, kurių
pagrinde buvo dorinė samprata, priešinga natūraliniams dėsniams,
kuri neigė žmogaus asmenybę ir jos reikšmę kultūros ir visuome-
ninio bei ūkiško gyvenimo organiškoje raidoje. Jų kūrėjai traktavo
žmogų, žvelgė i žmogu, kaip dresiruotojai į laukini džiunglėse
pagautą žvėrį. Jo prijaukinimui vartoja net įkaitintą geležį, nes
totalitarinės sistemos naujam žmogui ir naujai santvarkai sukurti
reikalingos neriboto psichosomatinio smurto.

Tos dvi priešiškos sistemos degė viena kitai kainiška neapy-
kanta. Daugelio žmoniu sąmonėje gyveno baimė ir panika. Bet
ano meto galiūnai beveik nieko nedarė, kad užbėgti už akių artė-
jančiai katastrofai. Gal dėl to, kad jos tyčia norėjo, o gal dėl to,

2 VIII Komunistu partijos kongrese, 1936 m., Maskvojo.

5* NACIONALSOCIATISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 371

kad netikėjo tą, ką Hitleris skelbė savo Mein Kampf ar Leninas
išdėstė savo 10.000.000 žodžių raštuose. Galop vulkanas išsiveržė,
jo lava užliejo visą pasauli ir mūsų šalį.

II. NAcIONALSOCIALISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE

1. Nacionalsocializmo genocidą paruošiantieji istatymai ir jų
taikymas Vokietijoje. — Vienas iš pagrindiniu nacionalsocializmo
tikslu buvo germanų rasės supremacija. Rasistiniu teoretiku nuo-
mone, ją galima pasiekti tik išlaikant rasės, tai yra jos kraujo,
nuo kurio priklauso tautos dvasinės ir fizinės savybės, grynumą.
Todėl Hitlerio pasaulėžvalgoje, o vėliau teisėje, sociologijoje ir
geopolitikoje buvo lemiančiai svari Blut und Boden (Kraujas ir
žemė) sąvoka. Tai buvo irracionalinės, jėginės (Idėe fixe) idėjos.

Kraujas ir žemė turėjo būti tik germaniškos. 1937 m. lap-
kričio 5 d. Hitleris išdėstė aukštajai kariuomenės vadovybei būsi-
mo karo tikslus. Rytuose turi būti padaryta tuščia erdvė germa-
nams. Nacionalsocializmas atmetė pavergtų tautu germanizaciją.
Užkariautos erdvės turėjo būti depopuliarizuojamos (nužmonina-
mos). Jose gyvenusios tautos išnaikinamos arba išgabenamos
kitur, arba padaromos amžiams darbiniais vergais.

Hitlerio galybei Vokietijoje ir užsieniuose griūtiškai augant,
spartėjo igyvendinimas nacinės pasaulėžvalginės sampratos. Netru-
kus buvo išleisti įstatymai priverstinai moteru ir vyrų sterilizacijai
vykdyti : jais norėta sumažinti paveldimu psichinių ligų ir lytiniu
perversijų skaičius. Kiek vėliau pasirodė įstatymas vokiečiu krau-
jui ir garbei apsaugoti. Juos sekė Nūrnbergo įstatymai, išskyrę
žydus iš vokiečiu bendruomenės. Tuo būdu buvo apvilkti įsta-
tymu rūbais socialistinės Vokiečiu Darbininkų Partijos? 1920 m.
programos 4, 5, 8 ir 17 paragrafai. Tai buvo žiaurūs, nedemokra-
tiški, rasizmo sunka nudažyti įstatymai. Juose gausu įžeidžiančio
žmoniškumą smurto, bet dar nėra aiškaus genocido.

Galima buvo laukti, kad Vokietijos žydu ir kitu svetimšalių
klausimui bus pritaikintas programos 8 paragrafas, pagal kurį
«visi nevokiečiai, atvykę į Vokietiją po 1914.VIII.2 d., turėtu tuoj
pasitraukti iš Reicho». Todėl ir buvo daromi įvairūs planai žydams
išgabenti. Tik nepavykus masinės emigracijos įvykdyti, karui pra-
sidėjus griebtasi žmogžudystės.

Hitleris negalėjo iškeldinti vokiečių iš Reicho, todėl jų gry-
ninimą galvojo atlikti su eutanazijos pagalba. Dar 1935 m. pra-
džioje Hitleris prasitarė Reicho gydytoju vadui Gerhardui Wagne-

* Nationalsozialistische Deutsche Arbeiter-Partei (NSDAP).

372 DR. DOMAS JASAITIS 6*

riui : « Jei ateis karas, aš esu apsisprendęs vykdyti eutanaziją, nes
karo metu tai yra labiau įmanoma ». Tam tikslui buvo įsteigti
« Mielaširdingi Namai Įstaiginei Globai» (Charitable Foundations
for Institutional Care). Hitleris taip pavadino žudymo įstaigas, o
Stalinas suteikė panašioms įstaigoms irgi garbingą vardą : « Patai-
somojo Darbo Stovykla » (Ispravitelnago truda lager). Tai didžiojo
melo padariniai. Tuose mielaširdinguose namuose buvo įrengti
prietaisai skleidžiantys nuodingas smalkių dujas (CO). 1939 m.
rugsėjo 1d. prasidėjo Vokietijos žygiavimas į Varšuvą. Tą pačią
dieną Hitleris paskelbė dekretą : nepagydomus ligonius pervežti į
minėtus globos namus ir suteikti jiems maloningą mirtį ... Masinė
ir priverstinė eutanazija nacionalsocialistu doriniu supratimu nėra
žmonių žudymas, bet medicininis veiksmas — medical matter (Dr.
Servatius). Nei ligonys, nei ju giminės nieko apie tai nežinojo.
Atvykusius gabendavo į dušu ir voniu kambarius. Visur buvo
šūkiai Heil Hitler ir Kraft durch Freude.

Dar 1940 m. žydai psichiniai ligoniai buvo atskirti nuo vo-
kiečių ir buvo sutelkti Bendorf-Sayn gydymo įstaigoje. Tik 1942
m. jie pervežti i Liublino (Lenkija) žudymo įstaigą. Bendorf-Sayn
užsidarė 1942 m. lapkričio mėn.4

Panašiai, ir Stalino perauklėjimo stovyklose netrūko šūkių:
Tegyvuoja Tėvas ir mokytojas Stalinas; Darbas išaugina naują
žmogų; Karas rūmams — taika bakūžėms.

Mielaširdingieji Hitlerio namai buvo Dachau, Oswigcinas (Au-
schwitz), Chelmno, Maidanekas, Belzekas, Buchenvaldas, Treblinka,
Sabibor, Ravensbruckas. Tarp 1939 m. gruodžio ir 1941 m. rug-
piūčio mėn. virš 100.000 luošų ir psichiniai nesveiku vokiečių
ligoniu buvo nugabenti į « mielaširdingas » gydyklas, iš kurių nie-
kas gyvas neišėjo. Nunuodyti dujomis buvo sudeginami. Urnos
su pelenais buvo nusiunčiamos artimiems. Savaime suprantama,
kad buvo pridedamas ir užuojautos laiškas, kuriame buvo pažy-
mėta, kad velionis mirė savo mirtimi nuo vienos ar kitos ligos.
Bet žudyklu aukšti kaminai, iš kuriu per dienas ir naktis veržėsi
sunkūs, juodi ir durpiu spalvos dūmai, kurie nusėsdami skleidė
degintos mėsos kvapus, atkreipė žmonių dėmesį. « Gydyklų » pas-
laptis netrukus išaiškėjo. Pakilo rūstaus protesto bangos.

Gailestingumo mirties vykdymas germanams buvo sustabdy-
tas bent laikinai. Eutanazijos specialistai buvo perkelti į okupuo-
tas sritis. Mielaširdingi darbai buvo atiduoti Himmlerio žinybos
administracijai. Jau 1942 m. sausio mėn., kuomet vokiečių ofen-
zyvą link Maskvos sustabdė ne tik iš Sibiro atgabentos Sovietinės,

* Dr. L. CoNTI raštas HZeil- und Pflegeanstalien, 1939.X.24, 825 nr.

7* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 303

gen. Žukovo vadovaujamos, armijos, bet ir išimtinai šaltoji žiema,
nuo kurios nukentėjo daug Wekrmachto karių, kurių fiureris iš
savo neapdairumo ir perdidelio pasitikėjimo savo laime neaprū-
pino žiemos rūbais, priešakinio fronto baruose operavo visiškai
slaptai eutanazijos specialistai ... ir, suradę pusiau užsnigtus ir
apledėjusius sužeistus karius, « teikė » jiems pagalbą ... įšvirkšdami
nuodu *.

Bet, galimybė būti nunuodytam dujomis, giliai buvo įstrigusi
vokiečių sąmonėje ir tai jiems, giliai paveiktiems masinės hipnoti-
zuojančios propagandos, buvo, matomai, priimtina. Grafas Hans
von Lehnsdorf savo veikale *, cituoja vienos vokietės pabėgėlės iš
Rytprusiu posaki : « Rusai niekuomet mūs negaus. Fiureris nepri-
leis prie to. Jis greičiau nunuodins mus visus dujomis ». O Reck-
Malleczeven mini vienos nacių moteru vadės pranešimą, turėtą
1944 m. vasarą Bavarijos moterims. Ten prelegentė neslėpė nuo
klausytoju kritiškos padėties, net prileido galimą karo pralaimė-
jimą. Bet vis tiek padorus vokietis neturėtu dėl to sielotis, nes
fiureris « yra nepaprastai geras, jis paruošė visai vokiečiu tautai
lengvą mirti. Jie visi taps švelniai numarinti, jei bus aiškiai ma-
tomas nelaimingas karo galas». Autorius pabrėžia, kad tai yra
tikras faktas ir priduria : « Tuos žodžius pasakė geltonodė — tul-
žies spalvos — maždaug 40 metu amžiaus su beprotiškomis aki-
mis moteris. Ir kas atsitiko? Ar klausytojai — Bavarijos ūkinin-
kai — panėrė ją į artimiausią ežerą atvėsinimui jos entuziazmo
mirčiai? Nieko panašaus. Jie linguodami galvas nuėjo namon »*.

Jau matėme, kad Hitleris įvykdė pirmuosius genocidinius
veiksmus vokiečiuose : eutanazijos programa, priverstina steriliza-
cija ir t. t. Genocidinė konspiracija prieš žydus ir kitas tautines
grupes paliko ilgesnį laiką slapta. Bet ji išsiverždavo protarpiais
į viešumą. Jau 1935 m. Hitleris pasakė : « Jei tarptautiniams pini-
guočiams — Europos ir kitu šaliu žydijai — pavyks įstumti tau-
tas i kitą pasaulinį karą — tai ne žemė bus subolševikinta (o tai
būtu žydu pergalė), bet bus sunaikinta žydų rasė Europoje. » Tą
pati jis pakartojo 1939 m. Reichstagui: « Dar vieną kartą aš
noriu būti pranašu : jei tarptautiniai žydai piniguočiai Europoje
ir kitose šalyse ivels tautas dar į vieną pasaulinį karą, tai to
pasekmėje neivyks pasaulio bolševizacija ir neatneš pergalės žydi-
jai, bet bus sunaikinta žydų rasė Europoje ». Tik viena dalis jo
« pranašystės » išsipildė: jam pavyko žymią dalį Europos žydu
sunaikinti. Bet jis atidarė plačiausius vartus bolševizmui į Europą

5 HANNAH ARENDT, Eichmann in Jerusalem, New Yorkas, 1963, 95-97 psl.
* REcK-MaLLECZEWEN, Tagebuch eines Verzweifelten, Stuttgartas, 1947,

374 DR. DOMAS JASAITIS 8*

ir Aziją. Gal tik branduoliniai ginklai, kuriu Stalinas tuo laiku
dar neturėjo, sutrukdė naujų amžių Džingischano žygiavimą iki
Atlanto ir Viduržemio jūros.

Nacionalsocializmo ideologai nusprendė, kad į sąvoką « gyva
medžiaga, bet neverta gyventi» ieina: žydai, čigonai, karajimai,
komunistiniai komisarai, lenkai ir visokie Trečiojo Reicho priešai,
o juo galėjo lengvai patapti kiekvienas pasipriešinąs nacionalsocia-
lizmo santvarkai. Naciu genocidiniai planai numatė sunaikinti ns
mažiau 30.000.000 žmonių, iš kurių turėjo būti apie 11.000.000
žydu 7.

Įsižiebęs karas pagreitino Hitlerio kraugeringos grėsmės reali-
zavimą. Nūrnbergo teisme Erwin Lahousen paliudijo, kad Hitleris
įsakė nugalabinti Lenkijos žydus pirmomis karo dienomis. Tasai
įsakymas lietė ir lenku inteligentiją, diduomenę ir kataliku dvasi-
ninkus. Heydrich pasiuntė (1939.IX.29). Vykdymo (Einsatzgrup-
pen) grupiu vadams slaptą PP III-228-39 žydu naikinimo planą.
Jis buvo pradėtas vykdyti okupuotoje Lenkijoje. Reicho ir Sovietu
Rusijos karui prasidėjus, Hitlerio pavaduotojas reichsmaršalas
Goeringas rašė (1941.VII.31) Heydrichui: « Aš pavedu šiuo jums
imtis visu paruošiamujųu darbu beveik galutinam žydu klausimo
Vokietijos įtakoje esančioje Europos dalyje išsprendimui. Visos
kitos vyriausybinės istaigos, kurios naudingos tam reikalui, ben-
dradarbiaus su jumis. Aš taip pat ipareigoju jus kiek galima
greičiau atsiųsti visuotinį planą, apimanti organizacines, faktines
ir medžiagines priemones, reikalingas norimo galutino žydų klau-
simo sprendimui ». Čia pridėsime, kad nutarimas įvykdyti « galu-
tiną sprendimą » (Final solution) buvo padarytas 1942 m. sausio
20 d. slaptoje Wannsee (Berlyno priemiestis) konferencijoje 8.

Heydrichas pasiūlė visus Europos žydus nugalabinti nušovi-
mu. Hitleris, Goeringas, Himmleris pritarė tai formulei. Ir ji pra-
dėta vykdyti. Paskui pirmyn žygiuojanti Wehrmachtą sekė ketu-
rios — A, B, C, D — Vykdymo (Einsatz) grupės, kurias tas pats
Heydrichas pasiuntė į okupuojamas sritis žydams bei kitoms tau-
tybėms ir bendrai visiems Reicho priešams sutvarkyti, t. y. atlikti
Sovietų Rusijoje ypatingus uždavinius, kuriuos 1941 m. kovo mėn.
savo įsakymu Hitleris pavedė atlikti Himmleriui. Tos grupės buvo
sukomplektuotos iš SS vyru. Heydrichas atrinko joms vadovauti
SS elitą, dažnai turinti akademinius laipsnius *. Himmleris, kaip

"Gen. BacH voN ZELEWSKI 17 liudymas, žr. L. PoLrAKOV, Ausch-
witz, 1946.

5 R. KEmeNER, Eichmann and Komplizen, Zūrichas, 1961.

* HaxNAB ARENDT, Eichmann in Jerusalem, New Yorkas, 1963, 93 psl.

9* NACIONALSOCIAIISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 375

vyriausias SS daliniu vadas, išlydėjimo į žygi kalboje pareiškė :
«Jūs turėsite reikalo su gyva medžiaga, bet neverta gyventi...
Tai kovos, kurių ateinančios kartos neturės vėl kovoti ... Isakymas
išspręsti žydu klausimą yra labiausiai gąsdinantis (bauginantis)
įsakymas, kokį organizacija gali gauti. Mes suprantame, kad
tai, ko mes iš jūsų norime, yra antžmoniška ir bus «antžmo-
niškai nežmoniška» (ūbermenschlich-unmenschlich) ... Jūsu dar-
bas tai vykdymas didžiojo tikslo, kuris pasitaiko vieną kartą per
2000 metu». Tu kriminališku uždavinių vykdymą lydėjo sunkiai
atvaizduojamos baisenybės. Net mirties ministeris Eichmannas
pasakė: « Mums nerūpėjo, ar mes mirsime šiandien, ar rytoj ...
buvo tokie laikai, kuomet mes prakeikėme išaušusį rytą, kuris
rado mus gyvus » 19,

Tai viskas vyko Europos centre, dvidešimtojo šimtmečio vi-
dury. Policijos generolas Bach von Zelewsky, paklaustas Nūrn-
bergo byloje (1946), kaip galėjo tokios apimties nekaltų žmonių
žudynės būti vykdomos, atsakė: « Aš galvoju, kad jei per metu
metus, per dešimtmečius, yra iškilmingai skelbiamas mokslas pagal
kuri slavai yra mažavertė rasė, o žydai net ne žmonės — tai
tokios pasekmės yra neišvengiamos ».

Žydų ėdikų (Judenfresser), kaip Julius Streicheris ir jo laik-
raštpalaikis Der Siūrmer, ir kitu tautu niekintojų skaičius didėjo.
Hitlerjugend ir rudmarškiniai SA marširuodami dainavo: « Wenn
das Judenblui von dem Messer rinnt ...» Bus lengviau tuos « ant-
žmogiškai nežmoniškus » veiksmus suprasti, jei prisiminsime vokie-
čių tautos masių kliedintį entuziazmą, kurio antplūdyje virš 909,
vokiečių tautos 1933 m. lapkričio mėn. balsavo už Hitlerį. Net
filosofas, egzistencializmo kūrėjas Martin Heideggeris apaštališkai
skelbė : « Fūreris ir tik jis vienas yra dabartinės ir būsimos Vokie-
tijos realybė ir įstatymas » !!.

Kai kurie kiti tu laikų mintytojai išgyveno dar gilesnę eksta-
zę ir net isimylėjimą. Tik skaitykime : « Kiekvieną kartą išgirdęs
tą balsą, aš noriu pribėgti ir sušukti : štai aš, imki mane ir mano
jėgas, mano žinias, mano valią, panaudoki juos tavo didiesiems
tikslams ... Jo balsas visuomet gimdo naują sprendimą, aiškų ir
paprastą. Jis sukelia visuomet realybę ir teisybę, bet jis kalba
kukliausiais žodžiais ... To balso giliausia reikšmė teikti mums
tikėjimą » 12,

10 Ten pat.

uM. HeimDEGGcER, Freiburger Studentenzeitung, 1933.1I.3 d. nr.

1 WoLraaxG BRuUGGE, Nationalsozialistisches Bildungswesen, 1937,
577-578 psl.

376 DR. DOMAS JASAITIS 10*

Tik nereikšminga tautos mažuma atskilo nuo oficialios rasisti-
nės ideologijos ir atsidūrė sut generis vidinėje emigracijoje. Laike
vienu-kitu metų tikėjimas i Hitlerio tobulumą ir germanu kraujo
dorybių vertingumą tapo beribis ir besąlyginis. Beveik visi Reicho
piliečiai įtikėjo Hegelio posakiu : « Kaip audra grynina jūros van-
denis, taip karas stiprina tautos dorinę sveikatą ». Išsipildė ir kita
Hegelio pranašystė : « Individai dingsta suėję į sąlytį su visuotina
substancija (tautos ar valstybės dvasia) ir pastaroji suformuoja
individus, kokių jos pačios tikslai reikalauja ».

Kraujo mitas ir rasinė supremacija tapo dominuojantys veiks-
niai tų laikų vokiečių tautos pasaulėžvalgoje. Masyvinė propa-
ganda, spaudos pavergimas, politiniu partijų, profesiniu sąjungų,
nepritariančiu nacinei pasaulėžvalgai, uždarymas, priverčiamojo
darbo stovyklų nacionalsocializmo priešininkams izoliuoti įsteigi-
mas, visiškas užvaldymas jaunimo organizacijų, suformavo pla-
čiuose tautos sluogsniuose « naujoviškas », ištekančias iš kraujo-
rasės ir jėgos garbinimo, normas.

Nacionalsocializmui pavyko dalinai nustelbti krikščionybę,
krikščionišką dorovę, o taip pat liberalizmą, paremtą humanizmu,
ir masiniai infiltruoti rasistini panteizmą ir senuju germanų barba-
rija dvelkiančią civilizaciją.

Hitlerio diktatūrinė samprata sugebėjo sutelkti individualius
ir kolektyvius žmoniu sugebėjimus ir energijas. Tasai pilnutinis
integravimas reikalavo visiško ir besąlyginio pasaulėžvalgos suta-
patinimo ir praktiško realaus gyvenimo. Tik todėl Hitleriui pavyko
padaryti nemaža gero savo tautai. Ir tik dėl to jis pajėgė įvyk-
dyti istorijai nežinomos apimties nekaltų žmonių žudymą — ge-
nocidą. Galima sakyti, jis sukūrė genocidinę pramonę, kuri nuga-
labino apie 20.000.000 įvairių tautybiu žmonių. Ju daugis buvo
slavai — rusai ir lenkai — ir apie 5.000.000 žydu. Tiems nusikals-
tamiems darbams atlikti Hitleris panaudojo Trečiojo Reicho
valstybinį aparatą ir keletą specifiniu ir specialiniu organizaciju
— Nacių partiją, SS, SD, Gestapo ir SAS. Hitleris, laike pasku-
tiniu penkių metu savo « tūkstantmetinio » reicho, įvykdė tiek ir
tokiu nusikaltimų prieš žmogų ir žmoniškumą, kad smarkiai
sužalojo vokiečių tautos moralinį ir kultūrinį tūrį ir paveikslą,
kuri ji susikūrė per 1000 istorijos metu. Tauta filosofų, muzikų,
mokslininkų tapo modernio rafinuoto genocido gimtinė. 1938 m.
Goringas sakė : « Aš nenorėčiau būti žydu ». Po Reicho besąlyginės

3 NSDAP — Nationalsozialistische Deutschlands Arbeiter Partei; SS
— Schutzstaffel, rinktinė nacių partijos ginkluota jėga, dėvėjo juodą uni-
formą; SA — Sturmabteilung — smogikai, devėjo rudą uniformą; Ges-
tapo — Geheime Staatspolizei; SD — Sicherheits Dienst.

l11* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 377

kapituliacijos, kuomet išryškėjo Naciu genocidiškas smurtas, dau-
gelis vokiečiu sakė: « Yra gėda būti vokiečiu ». Praeis daug žmonių
kartu, kol tie nusikaltimai bus užmiršti. Hitlerio kruviniems žyg-
darbiams prilygo ir net juos pralenkė tik Stalinas savo teroristi-
niais veiksmais. Bet jiedu buvo du draugu. Ir ju draugystė buvo
cementuota ju bendru auku krauju.

Aš paliečiau išsamiai naciu ideologų pažiūras i žmogų, ju
elgesi su savo tautiečiais ir d priori paruoštais nuostatais, kuriais
turėjo būti sutvarkomi invalidai, žydai ir okupuotu sričių gyven-
tojai. Jų įvykdymas nešė mirti ir vergiją. Bet nacionalsocialistai
ju igyvendinimą laikė istoriniu nuopelnu žmonijai ir neužmirštamu
pasitarnavimu vokiečiu tautai. Tai jie, persisunkę fanatizmu, ir
padarė. Rudo ir raudono genocido vykdytojai bando tuos darbus
primesti kitoms tautybėms. Bet jų makiaveliški siekiai aiškūs :
sufalsifikuoti faktus ir nuplauti nuo savęs ir savo ainiu nekaltai
pralieto kraujo kerštą ir prakeikimą..

2. Žydu išžudymas Lietuvoje. — Žydų naikinimas buvo vykdo-
mas tokia sistema : registracija, koncentracija, žudymas.

Vykdomosios komandos pareigūnai įsakydavo suregistruoti
žydus, pusžydžius, čigonus ir karajimus. Registraciją turėjo atlikti
okupuotų vietoviu savivaldybiniai organai arba minėtu grupių
atstovai. Registracijos tariamieji tikslai buvo: maisto korteliu
išdavimas ir įdarbinimas. Suregistruotus nugabendavo į vietoves,
kuriose buvo numatyta įsteigt getą. Kiekvienas getas privalėjo
išsirinkti žydų arba Vyresniųju Tarybą. Jos dydis buvo 12 narių
mažesniuose (iki 10.000 žmoniu) ir 24 — didesniuose (virš 20.000)
getuose. Tarybos turėjo plačias galias. Jos vykdė visus SS įsaky-
mus ir buvo asmeniškai atsakingos už vidinę tvarką, maitinimą,
sveikatingumą ir darbingųju atrinkimą. Taryba savo žinioje turėjo
geto policiją.

Laikui atėjus, geto gyventojai buvo gabenami į žudymo vietą.
Aukoms nebuvo pranešama, kokiu tikslu jos išvežamos iš geto.
Nužudytų laidojimui buvo naudojami specialiai iškasti, dažnai
pačiu naikinamuųjuų jėgomis, grioviai, arba natūralūs žemės idubi-
mai, jei tokius pavykdavo surasti.

Nugalabinimą vykdė ypatingi šaudymo būriai kariška tvarka.
Būriu dalyviai išeidavo specialius trijų savaičių žmonių šaudymo
kursus. Žudytini buvo gabenami į ekzekucijos vietą sunkvežimiais
mažomis grupėmis, tik tokio dydžio, koki galima tuojau, vienu
mostu, sušaudyti *. Dalinio vadas turėjo patikrinti, ar nėra užsi-
likę gyvu. Tokius pribaigdavo revolverio « malonės » šūviais.

4 Minister of Death, O. RExNoLDs, Dell Book, 1961, 113-117 psl.

378 DR. DOMAS JASAITIS 12*

Šaudomieji turėjo išsirengti iki baltiniu, o žiemą nusiimti tik
apsiaustus. Aukos turėjo stovėti ar klūpėti prie griovio krašto.
Vaikai ir moterys buvo žudomi tuo pačiu būdu. Tik nuo 1942 m.
pavasario Himmleris įsakė vaikus ir moteris žudyti dujomis 5. Nu-
žudytus guldė eilėmis. Dažniausiai būdavo 5-6 eilės. Masiniai kapai
buvo užverčiami žemėmis, bet dažnai nepakankamu kiekiu. Lavo-
nams pradėjus griūti, žemės danga plyšdavo ir išsikišdavo nukan-
kintu rankos. Panašiai atsitikdavo ir po dideliu staigiu liūčių.

Einsatz grupiu bendradarbiavimas su kariuomene buvo glau-
dus. Jos buvo kariuomenės administruojamos. Bet jų veikimas
priklausė tiesioginiai nuo SS reichsfiurerio Himmlerio. Jos nešė
visą teisinę atsakomybę už savo veiksmus. Kariams buvo griežtai
uždrausta ir žudyti ir net stebėti žudynes. Kariuomenė neleido
daryti pogromu. Linčiavimo teisingumas prieš žydus ir kitokie
teroristiniai veiksmai turi būti užkardomi visomis priemonėmis.
Ginkluotos pajėgos netoleruos, kad vienas teroras (sovietiškas)
būtu pakeistas kitu 6.

Karui prieš Sovietu Sąjungą prasidėjus, Einsaiz grupė A
įsiveržė i Lietuvą. Jos viršininkas buvo brigados generolas Walter
Stahlecker, buvęs užsieniu reikalu ministerijos tarnautojas. Jo
veikimo sritis buvo triju Baltijos valstybiu ir Leningrado terito-
rija. Lietuvoje veikė dvi Einsaiz komandos: trečia — Kaune
(viršininkas Jager) ir devinta, priklausiusi Zinsaiz grupei B — Vil-
niuje (viršininkas Schafer).

Stahleckerio veikla buvo ypatingai agresyvi, žiauri ir brutali.
Jis, galima sakyti, skubėjo įvykdyti tai, kas turėjo būti daroma
tik ateityje. Savo raportuose Himmleriui jis praneša, kad per
pirmus 3,5 mėn. veikimo nugalabino 135.567 asmenis, 0 per se-
kančius 6 mėn. tas skaičius pakilo iki 221.000. Kitu ELinsatz
grupiu « darbu » apyskaitos bent pradžioje buvo žymiai kuklesnės.
Todėl Stahleckeriui nebuvo reikalo organizuoti žmoniu galabinimo
centru, kaip buvo padaryta kitose okupuotose srityse, nes jis vyk-
dė nuo pat pradžios plačiu mastu galutinį žydu klausimo išspren-
dimą. Jis gavo užsitarnautą atpildą: jį nukovė partizanai !*.

Himmlerio archyvuose yra surastas grupės A sutrauktinis
pranešimas apie jos veikimą Lietuvoje iki 1941.X.15 d. Jos turi-
nys igalina suprasti įvykdytą žydu genocidą. «+ Kampanijos pra-
džioje išryškėjo, kad saugumo policijos specialūs uždaviniai turės
būti vykdomi ne tik užnugarinėse srityse, kaip buvo anksčiau
sutarta su aukštąja kariuomenės vadovybe, bet ir žygiuojančio

** Ten pat.
1 Saugumo divizijos I-a įsakymas 1941.IX.8 dieną, NDKW-26-28.
17 Minister of Death, O. RzxNnoL»os, Dell Book, 1961, 113-117 psl.

13* "NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 379

fronto erdvėje. Nuo pat pradžios vietiniai antisemitiniai elementat
buvo masinami ir skatinami daryti prieš žydus pogromus, tuojau,
tik frontui praslinkus. Bet pasirodė, kad tai sunkiai įvykdoma.
Saugumo policija (SD), vykdydama įsakymus, buvo nusistačiusi
spręsti žydu problemą visomis priemonėmis ir kiek galima nuo-
dugniau. Bet buvo pageidaujama, kad SD nebūtų išstumiama
į viešumą, bent pačioje pradžioje, nes vartojamos žiaurios prie-
monės jaudino net vokiečių sluogsnius. Todėl derėjo parodyti pa-
sauliui, kad vietiniai gyventojai, reaguodami prieš bolševiku oku-
pacijos metu vykdytą terorą, pirmieji pradėjo naikinti žydus.
SD stengėsi nuo pat pradžios įtraukti vietinius gyventojus į
kovą prieš visuomenini gniusą (angliškai vermin) — žydus ir ko-
munistus, o labiau patikimus elementus įjungti į pagelbinę poli-
ciją. Kiekvienos srities skirtinga situacija privalėjo būti imama
dėmesin. Lietuvoje aktyvistai ir nacionalistai organizavo partiza-
ninius vienetus kovai su bolševikais ir bolševizmu. Jų pačiu tei-
gimu jie (partizanai) turėję apie 4.000 žuvusių.

Kadangi Baltijos valstybiu gyventojai sunkiai kentėjo nuo
bolševikiško okupacinio režimo ir žydu, galima buvo laukti, kad
jie, išsilaisvinę iš svetimo jungo, patys padarys nepavojingais visus
priešus, kurie nepasitraukė su Raudonąja armija.

Todėl Vokiečiu saugumo policija (SD) stengėsi sukurstyti
apsivalymo sąjūdžius ir ju veiklą nukreipti tinkama kryptimi.

« Atsižvelgiant į ateiti buvo nemažiau svarbu sudaryti negin-
čijamus faktus, kad išlaisvintieji gyventojai patys griebėsi žiauriau-
sių atsiskaitymo priemonių prieš bolševikus ir žydus. Lietuvoje
buvo susisiekta su Kauno partizanais. Mūsu nustebimui buvo labai
nelengva sukurstyti kiek platesnio masto pogromą prieš žydus.
Vieno partizanu dalinio vadas (Klimaitis), pasidavė mūsų kursty-
mui ir, remdamasis atvykusio SD dalinio patarimu, sėkmingai
įvykdė pogromą. Tai buvo padaryta taip mikliai, kad buvo sunku
pastebėti iš šalies vokiečiu kurstymą. Laike pirmo pogromo iš 25
i 26 d. birželio mėnesio lietuviai partizanai « pašalino » — 1.500
žydu, padegė kelias sinagogas ir sudegino apie 60 namų, kuriuose
daugumoje gyveno žydai. Sekančiomis naktimis ir panašiomis
priemonėmis buvo padaryti nepavojingais dar 2300 žydu. Kiti
Lietuvos miestai pasekė Kauno pavyzdi. Juose buvo daugiausiai
paliesti užsilikę komunistai ir jiems artimas elementas. Tokia
apsivalymo akcija vyko gana darniai ... Nuo pat pradžios buvo
aišku, kad pogromus daryti bus galima tik pirmomis okupacijos
dienomis. Kiek vėliau partizanai buvo nuginkluoti ir apsivalymo
akcija baigėsi.

380 DR. DOMAS JASAITIS 14*

Greitai išaiškėjo, kad žydų problema Rytuose negalės būti
išspręsta pogromais. Pagrindiniai įsakymai įpareigojo SD siekti
visiško žydu išnaikinimo. Todėl specialūs saugumo policijos dali-
niai, prie kuriu buvo priskirti rinktiniai vienetai — Lietuvoje
partizanu būriai, o Latvijoje pagelbinės policijos daliniai — vykdė
plataus masto galabinimus miesteliuose ir bažnytkaimiuose. Egze-
kuciniu dalinių veikla vyko glotniai ir gludžiai. Lietuviai ir latviai,
kurie buvo priskiriami prie specialiu Pinsatz grupiu, buvo dažniausiai
nukentėję nuo bolševikų. Jų daugio giminės buvo bolševikų nužu-
dyti ar deportuoti. Ypatingai žiauriu priemonių reikėjo imtis Lie-
tuvoje. Kai kur, pavyzdžiui, Kaune, apsiginklavę žydai šaudė iš
pasalų į lietuvius ir padeginėjo namus. Be šios rūšies veiksmų,
Lietuvos žydu dalis bendradarbiavo su sovietiška okupacine valdžia.

Ivykdžius didžiuosius žydu galabinimus Lietuvoje ir Latvi-
joje», praneša Stahlecker, «išryškėjo, kad visu žydu bepėdsakis
išnaikinimas, bent šiuo laiku, neįmanomas. Didelė amatu dalis
Latvijoje ir Lietuvoje buvo žydu rankose, o kai kurie iš jų, kaip
stiklininkai, šviniai (plumbers), krosnininkai, kurpiai, buvo išimti-
nai žydai. Be tų amatininkų ir meistrų nebuvo galima sutvarkyti
apgriautų pastatu ir vykdyti kariuomenei svarbių darbu. Pakeisti
žydus amatininkus lietuviais ir latviais, bent didesniuose miestuose,
nesisekė. Bet visgi visi žydai, tapę netinkamais darbui, buvo sui-
mami ir naikinami mažomis grupėmis.

Jau pirmomis okupacijos dienomis buvo pradėtas getu steigi-
mas didesniuose miestuose. Tas reikalas buvo svarbus Kaune,
kuriame yra 152.000 gyventoju, iš jų virš 30.000 žydų. Po pir-
mojo pogromo tapo pakviestas žydu komitetas ir jam buvo pra-
nešta, kad vokiečių administracija nesikiš į ginčą tarp lietuviu
ir žydu. Geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyve-
nimo sąlygoms sudaryti. I žydu graudžius verkšlenimus buvo pa-
reikšta, kad nėra kitos galimybės užbėgti už akiu būsimiems po-
gromams. Tik tuomet žydai staigiai pareiškė, kad jie bandys savo
tautiečius, kaip galima skubiau, sutelkti Vilijampolėje, kur buvo
numatyta ikurti žydu getą. Ta miesto dalis yra tarp Nemuno ir
Vilijos. Tik vienas tiltas ją jungia su miestu ir, todėl yra lengva
tą miesto dalį izoliuoti. Žydų ženklinimas geltona žvaigžde, kurią
jie turėjo užsikabinti ant krūtinės ir nugaros, buvo vykdomas
pasiremiant saugumo policijos laikinu įsakymu, kurį greitai pa-
tvirtino užfrontiniu sričiu vadas, o vėliau vokiečiu civilinė admi-
nistracija » 18,

15 A. ZzrGER, The case against Adolf Eichmann, 64-67 ir 94-95 psl.

15* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 381

Vykdomuju grupiu genocidini darbą talkino Tilžės gestapo
ginkluoti būriai. Jie įvykdė žydu žudynes Lietuvos-Vokietijos pa-
sienio miesteliuose ir apskrityse (Palangoje, Kretingoje, Gargžduo-
se, Tauragėje ir kitur). Stahleckeris raportavo Himmleriui, kad
nužudytujų žydu skaičius siekė 5.500!9. Tuo pačiu laiku buvo
sunaikinti Mažeikių ir Telšių apskričių žydai.

Šiaulių apskrities žydu dauguma buvo nugalabinta savo gyve-
nimo vietovėse arba netoli ju. Šiaurinės apskrities dalies žydai
buvo pastotėmis nugabenti į Žagarę, kurioje buvo daug tuščių
namu, ir apgyvendinti įkurtame gete. 1941 m. liepos mėn. SS
vyrai juos visus nužudė Naryškino parke ir ten užkasė. Mirtinin-
kai varomi į sunkvežimius puolė žudikus. SS atidengė kulkos-
vaidžiu ugnį ir palaužė pasiprešinimą. Sužeistus sumetė į sunkve-
žimius, nuvežė į žudymo vietą, sumetė į duobę ir pribaigė. Tai
vienas iš dvieju žinomu aktyviu pasipriešinimu žudymui *?. Kitas
pasipriešinimas įvyko Amsterdame, Olandijoje. Už tai 430 žydu
buvo suimti ir išgabenti pirm į Buchenvaldą, o iš ten į Mauthau-
sen kacetus, kur po ilgu kankinimu nužudyti?*!. 1941 m., tvirtina
R. Hilberg, šaudantys būriai neturėjo nė vienos aukos galabinimo
metu.

Šiaulių mieste buvo 6000-7000 žydų. Jų dalį SD šaudymo
būriai nugabeno liepos viduryje i miškelį ir krūmokšnynus, esan-
čius tarp Kužiu-Gruzdžių-Kuršėnu, ir ten juos nukovė. I tą grupę
buvo įjungti seni, ligonys ir nedarbingi žydai. Kiti Šiauliu žydai
(4.500-5.500) buvo suvaryti į getą, kuris buvo įsteigtas tarp Fren-
kelio fabriku ir geležinkelio stoties, vadinamoje Kaukazo atšlaitėje
prie Prūdelio.

Einsatz grupės B komanda rugpiūčio 3 d. ir rugsėjo mėnesį
likvidavo žydus Raseinių, Rokiškio, Zarasų, Biržu apskrityse ir
Prienuose. Manoma, kad minėta SS komanda nužudė apie 46.692
asmenis *?. Išlikę gyvi žydai buvo sutelkti į getus Vilniuje, Kaune
ir Šiauliuose.

Anksčiau aprašytas masinis nekaltų žmoniu žudymas sukėlė
paniką visoje šalyje ir baimę gyventojuose dėl savo saugumo.
Žydu specialistų išnaikinimas paveikė neigiamai ūkinį gyvenimą.
Tuo susirūpino ir kai kurie sritiniai komisarai. Šiauliu Gewecke ir

19 RSHA, IV-A-I Operational Report U.S. S. R., 19 nr., 1941.VII.11,
NO-29-34,

20 RSHA, IV-A.I Operational Report U.S. S. R., 155 nr., 1942.1.14;
RauL HiLBzRG, The Destruction of European Jews, Chicaga, 1961, 209 psl.

21 A. ZEIGER, The case against Adolf Eichmann, 64-67 ir 94-95 psl.

* RauL HicaERG, The Destruction of European Jews, Chicaga, 205 psl.

382 DR. DOMAS JASAITIS 16*

Minsko Kube siūlė homicidą sustabdyti ir žydu klausimą spręsti
kitomis priemonėmis. Masiniai naikinimai išnyko. Bet pavieniu
— už laužymą geto nuostatų ir kitu vokiečiu civilinės valdžios
potvarkiu — baudimas mirtimi buvo vykdomas visą laiką. Žydai
buvo įdarbinti: rytais buvo nuvedami į darbovietę, o vakarais
nuvaromi į getą. Tai buvo žudymų atoslūgis, užtrukęs iki 1942
m. vasaros. Jau žinome, kad sausio 1942 m. buvo nuspręsta vyk-
dyti galutinį žydų klausimo sprendimą ir pasiruošta jo vykdymui.
1943 m. prasidėjo žmogžudysčių bangos. Pradėjo imti iš getų ne-
darbingus, ligonis ir atėmė nuo motinų vaikus ir neva išvežė juos
gyventi į sanatorijas, o tikrumoje į Oswigcyno krosnis. Tais pačiais
metais buvo sunaikinti Kauno geto kankiniai (25.000-30.000) ir
pakasti IX forte. Vilniaus geto gyventojai (apie 60.000) buvo nuga-
labinti 1942-1943 m. ir palaidoti Paneriuose. Szloma Gol, kuriam
pavyko išsprukti iš SS budeliu, Nūrnbergo teisme liudijo, kad
1943 m. gale 80 žydu buvo apgyvendinti gilioje duobėje Paneriuose
kurių dauguma buvo žydų lavonai. Lavonų palaikai čia pat buvo
sudeginti *š,

Szloma Gol matomai aprašo Kommando 1005 darbus. Jau
1943 m. viduryje Hitlerio įsitikinimas laimėti karą pradėjo blėsti.
Himmleris ir jo žinyba susirūpino Zinsaiz grupiu paliktais smurto
pėdsakais. Nusprendė corpus delichė — lavonų likučius ir griaučius
—- sunaikinti. Tas uždavinys buvo pavestas vykdyti pulkininkui
P. Blobel.

Kita masinių žmogžudysčių vieta buvo IX Fortas prie Kau-
no, netoli Vilijampolės. Prileidžiama, kad ten buvo nugalabinta
apie 70.000 žmoniu. Ten buvo palaidota dauguma Kauno geto
gyventojų, daug rusų, ukrainiečių, baltgudžių, lietuvių, lenku,
prancūzu, austru ir čekoslovakų. Pastarosios trys grupės, matomai,
buvo minėtų šalių žydai. Himmeris nenorėjo pasirodyti Europai
visame barbariškume. Žudymams vežė į Rytus, į karo zoną. 1943
m. spaliu mėn. buvo pradėta naikinti lavonų likučiai. Vienas iš
belaisvių, Mykolas Geltrunek, išliko gyvas ir jis padėjo apytiksliai
apskaičiuoti nužudytų ir palaidotų auku skaičių 24,

Tik Šiauliu getas nebuvo sunaikintas. Jame išliko gyvais apie
4.000 asmenu iki 1944 m. pavasario. Raudonajai armijai reoku-
puojant Lietuvą, jie buvo išgabenti į Vokietiją. Nemažas jų skai-
čius išliko gyvi, nes Himmleris jau 1944 m. rudenį, ruošdamasis
taikos deryboms su sąjungininkais, žydu žudymą sustabdė. Kai

= Ą. ZEIGER, The case against Adolf Eichmann, 64-67 ir 94-95 psl.
* K. PaLėkKIS, Genocide, Lithuanian Threefold Tragedy, 1949, 156 psl.

17* "NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 383

kurie iš ju grįžo į Lietuvą, daugumas išvyko i Palestiną ir kitas
šalis.

R. Hilberg savo veikale The Destruchion teigia, kad naciai
nužudė Baltijos valstybėse apie 260.000 žydų. Iš ju apie 200.000
buvo mūsų piliečiai. Žydai buvo sunaikinti ne tik biologiškai, bet
ir kultūriškai. Iš ju buvo atimta daug religinių vertybių ir kultū-
riniųu turtu. Vilnius nustojo būti Antroji Jeruzalė. Išnyko garsio-
sios rabinų mokyklos (ješibotai) Vilijampolėje ir Telšiuose.

Prieš 1940 m. žydu Lietuvoje buvo apie 250.000 t. y. apie
894. Dabar ju yra tik apie 30.000, t. y. apytikriai 194. Iš ju 15.000
susitelkę Vilniuje, o kiti — didesniuose Lietuvos miestuose.

Panašus likimas ištiko ir mūsu krašte gyvenančius (apie 300)
karajimus ir 500 čigonu. Pirmieji buvo prilyginti žydams. Pasta-
rieji, nors yra neabejotini indo-europiečiai, buvo nugalabinti už jų
klajoklišką gyvenimo būdą.

Mūsu žemelė priglaudė daug sovietų kariuomenės belaisvių.
A. Sniečkus, okupuotos Lietuvos komunistų partijos sekretorius
ir gauleiteris, teigia, kad nužudytu belaisvių skaičius siekia 165.0002.
Didžiausios sovietiškų belaisvių stovyklos buvo Alytuje, Radvi-
liškyje ir Šiauliuose. Jie beveik visi žuvo nuo dėmėtosios šiltinės
(1941-1942), nuo įvairių kitų ligų, dėl stokos medicinos pagalbos
bei higienos ir nuo bado.

Dr. Izrael Goldstein, sionistų organizacijos atstovas, pasakė :
«Už mūsų ašarų upes ir kraujo okeaną, už mūsų sulaužytus
gyvenimus ir sunaikintus namus, už mūsų išplėštas sinagogas ir
išniekintus šventus raštus, už mūsų nužudytus jaunuolius ir ap-
draskytas mergaites, už visas mūsu beribes kančias ir už visus
mūsu tu gandžiu laikų kankinimus, mes būsime atlyginti, jei
Erez Izraelyje, atstatytoje žydu valstybėje, žemėje mūsų saulė-
tekio, ir kiekvienoje šalyje, kur gyvena nublokštas žydas, užtekės
laisvės saulė y 26.

Tokia yra kruvina saga apie Lietuvos žydu išžudymą. Mums
lietuviams jų egzistencinės dramos liudininkams, ir iki šiandien
velkantiems genocidinio komunizmo jungą yra didelis džiaugsmas,
kad aukščiau minėti kalbos — maldos žodžiai tapo kūnu, ir kad
išsipildė ju 2000 metu kartotas naujametinis linkėjimas: « Kitus
metus sutiksime Jeruzalėje ».

Žydu kančios apvaininkuotos nepriklausomybe ... Mūsų tauti-
nei golgotai galo dar nematyti.

25 Tiesa, 125 nr., Vilnius, 1959.V.31.
* The American Jewish Conference, 8.29-9.2.1943, New-Yorkas, 1943.
VIII.29 - IX.2 d.

384 DR. DOMAS JASAITIS 18*

3. Lietuviu laikysena žydu atžvilgiu. — Aukščiau suminėti
naciu įstatymai ir okupacinių pareigūnu įsakymai, potvarkiai,
raportai rodo, kad genocidas išteka iš nacistinės pasaulėžvalgos,
ir buvo iš anksto nuspręstas ir suplanuotas. Jo įvykdymui buvo or-
ganizuotos Kinsatz grupės. Joms talkininkavo kitos Trečiojo Rei-
cho institucijos. Nuo pat įžengimo į Lietuvą SS, SD ir Ges-
tapo visaip bandė įtraukti lietuvius į savo nusikalstamų darbų
vykdymą ir suversti ant ju kiek galima daugiau atsakomybės. Tik
dalinai tai jiems pavyko. Savo apyskaitiniuose pranešimuose jie
išstumia į viešumą nereikšmingą skaičių nežinomų lietuvių, pate-
kusių į nacių žmogžudišką voratinklį. Panašia kryptimi nuėjo ir
raudonieji genocidininkai. Jų smurto auku skaičius Lietuvoje yra
toks didelis, kad jie veržiasi primesti jų milžinišką dalį hitlerinin-
kams, o prie pastaruju prikergia «lietuviškus buržuazinius nacio-
nalistus ... nes visos lietuviškos partijos, baigiant liaudininkais ir
socialdemokratais, vienokiu ar kitokiu būdu rėmė vokiškuosius
fašistus » 28,

Sunku suvokti, kodėl žydai metraštininkai priima abieju geno-
cidininku teigimus už istorinę teisybę ir ją naudoja, kaip kaltina-
mą medžiagą. Ar nebūtu reikalingas ypatingas kritiškas atsargu-
mas, vertinant didžiausių žmonijos istorijoje genocidininkų užrašus
ir duomenis. Tik prisiminkime lenku karininku žudynes Katy-
no miške. Laikas ir objektyvūs tyrimai parodys (dabartinėse
sąlygose tai neimanoma padaryti), kad jų daugis buvo dirbtini,
parašyti istoriniam alibi sukurti, t. y. save pateisinti, o kitus pa-
kaltinti. Yra savotiškas psichologinis kuriozas, kad tauta, pati
skaudžiai nukentėjusi nuo genocido, lengva širdimi jungiasi prie
genocidiniu pakaltinimu, nepagrįstai daromų lietuviams. Net dau-
giau. Jų kai kurie atsakingi asmens randa galimu pasakyti: « Žydai
atitraukė savo palaimą nuo Lietuvos » 29.

Tuos klausimus aš keliu ne dėlto, kad noriu išteisinti lietu-
vius, bet dėlto, kad noriu iškelti visą eilę lemtingu faktų iš lie-
tuviu-žydu bendros praeities. Jie buvo žinomi vyresnėms abiejų
tautu generacijoms. Bet jas sunaikino rudi ir raudoni genocidinin-
kai arba jos mirė. Jų vietą užėmė kita karta, kuriai tai tik dalinai
žinoma, arba visai nežinoma. Laike kelių šimtų metu bendro gyve-
nimo lietuviai nedarė žydams pogromu. Nepriklausoma Lietuva
suteikė žydams visas teises, kokias turėjo patys lietuviai. Žydai
turėjo savo reikalų ministeri. Turėjo savo tautinę bendruomenę,

* K. BIELINIS, Teroro ir Vergijos Imperija Sovietu Sąjunga, 1963, 11 psl.
*» P. R. žodiškas pareiškimas p. V. S.

19* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 385

savo mokyklas, savo ješibotus, savo spaudą. Ilgus metus dominavo
prekyboje ir laisvose profesijose. Pasaulinei finansinei krizei ivykus,
Lietuvos vyriausybė ilgus metus nesuvaržė valiutos išvežimo,
kuria operavo daugiausia žydai prekybininkai ir bankininkai.
Kuomet nacinė Vokietija pradėjo persekioti žydus, tai Lietuvos
vyriausybė įvairiais atvejais protestavo. Tokiu protestu 1938 m.
buvo pasiusta trys: 1) dėl 1938.IV.26 d. nacių dekreto, ipareigo-
jančio žydus registruoti savo turtą, 2) dėl «krištolo nakties »,
lapkričio 8-10 d. pogromo, 3) dėl 1938.XI.12. d. potvarkio 30.

1939 m. Lenkijai žlungant, Lietuva priglaudė nemažą skaičių
žydu, bėgančių nuo naciško persekiojimo.

Naciai atėjo ne į nepriklausomą Lietuvą, bet į bolševikų oku-
puotą kraštą. Per vienierius metus okupacijos jie suspėjo sunai-
kinti valstybinę, visuomeninę ir socialinę santvarką. Neabejotina,
kad lietuviškos bendruomenės dorinė itaka į savo narius buvo
jau sumažėjusi. Tad negalima paneigti, kad viena kita mūsu atplaiša
pateko i SS itaką ir tapo jų nusikaltimu bendrininku. Bet ar
tai duoda ganėtiną pagrindą mesti kaltinimą visai tautai ir daryti
ją kolektyviai atsakinga ' « Laikina Lietuvos Vyriausybė neišleido
potvarkiu prieš žydus, nors lietuvių tauta gerai žinojo jai ju
padarytas skriaudas, bet paliko teisingumui nubausti tuos žydus,
kurie padėjo bolševikams kankinti Lietuvą »*!. Tai tur būt tikriau-
sias kelias teisybei surasti ir teisingumui įvykdyti.

Nacionalsocialistai vykusiai išnaudojo okupantų terorizuotų
tautų nežinojimą, nesusiorientavimą. Žudyniu veiksmai buvo tobu-
las suderinimas « fiziško planavimo ir psichologinės technikos ... ».
Getu administracija, kuri buvo išimtinai žydiška, tvarkydavo visa :
atrinkdavo žmones, nugabendavo juos į sunkvežimius ar trauki-
nius, o vėliau i žudyniu vietas. Taip pat jie patys skleidė klaidi-
nančius gandus, kurie, bent paviršutinai, nuramindavo būsimas
aukas. Žydiškos sonder komandos išraudavo lavonu auksinius dan-
tis, nuveždavo ar nunešdavo nukankintus į krematorijumus ...
rūšiuodavo ju rūbus ir kitus daiktus. Ar galima tai pavadinti žydu
bendradarbiavimu su naciais? Todėl reikia su panieka atmesti kai
kuriu teigimą : « Žydai patys žudė save ». Kitaip negalima pasielgti
ir su teigimu, kad lietuvių tauta žudė žydus. Dabar jau yra išaiš-
kėję, kad nacinės okupacijos metais nė vieno lietuvio nebuvo atsa-
kingame poste, vairuojančiame žmoniu naikinimą. Bendrai, žydu
likimas ir jų reikalai buvo išimtinai Reicho jurisdikcijoje. Nei ta-

30 Documents on German Foreign Policy (D. G. F. P.) Serie D. V., 656
nr. Originalai yra Užsienio R. M. Bonnoje, o mikrofilmai National Archi-

ves, Washingtone, D. C.
a Į Laisvę, 1943.V.25 d.

25

386 DR. DOMAS JASAITIS 20*

riamos savivaldos istaigos (generaliniai tarėjai), nei visuomeniškos
organizacijos, nei policija neišleido potvarkiu, skatinančių genocidą
arba kviečiančiu prisidėti prie jo veiksmų. Ir spaudoje, nors ji
buvo okupantu kontrolėje, nepasirodė tos rūšies rašinių. O pogrin-
dinė spauda akylai sekė naciu elgesi su žydais ir nuolatos infor-
muodavo tautą apie ju kančias, apie Kauno ir Vilniaus geto gy-
ventojų likvidavimą ir jų pasipriešinimo palaužimą, išsprogdinant
arba uždegant pasipriešinusių namus, arba pasislėpusius į kanali-
zacijos vamzdžius prigirdant, atidarant šliuzus. Pogrindinė spauda
informavo lietuvių visuomenę apie žydu kančias ir kituose kraš-
tuose.

Lietuviu tautos esminį nusistatymą žydu klausimu išreiškė
dr. K. Grinius, buvęs prezidentas, prel. M. Krupavičius ir prof.
Aleksa, buvę ministeriai, savo memorandume, įteiktame Lietuvos
generaliniam komisarui von Renteln 1942 m. lapkričio mėnesį.
Už tai jie buvo nubausti: Grinius ištremtas i kaimą, o pasta-
rieji du deportuoti į Vokietiją. Vyskupas V. Brizgys viešai įspėjo
lietuvius nesutepti savo rankų kitų krauju ir svetimu turtu 32.

I daromą priekaištą, kad laikinoji vyriausybė, okupacinių
galiu verčiama, išleido potvarki, įsteigianti getą, galima atsakyti
klausimu, kuri Hitlerio okupuota arba tik esanti jo įtakoje valsty-
bė tokio potvarkio neišleido? Rodos, viena Danija sudaro išimtį.
Lietuviai, patys gyvendami tragiškus laikus, paliko ištikimi istori-
jos patvirtintlems tauraus tautinio ir kultūrinio tolerantiškumo
įpročiams. Turime teisę pasakyti daugiau: savo palankumą ir
užuojautą kenčiantiems kaimynams žydams reiškė aktyviai. Tai
palengvino ju sunkias sąlygas getuose, apsaugojo nuo bado ir ne
vieną tūkstantį išgelbėjo nuo mirties. Tai paprastas žmoniškumas.
Bet tie veiksmai buvo sujungti su pavojais savam ir savo šeimos
saugumui. Aš esu apie tai rašęs straipsnyje Žydu tragedija Hitlerio
okupuotoje Lietuvoje. Bet to nepakanka. Skubiai reikalingas veika-
las, kuriame tas klausimas būtu išryškintas išsamiai visos Lietu-
vos mastu.

Taip pat yra nuostabu, kad žydai iki šiol nutyli lietuvių
suteiktą jiems moralinę ir medžiaginę pagelbą. Net kai kurie žydų
intelektualai yra atkreipę į tai dėmesį. Bet ir po to niekas pozi-
tyviai neatsiliepė. Bet ta sąmokslinė tyla apie padarytą gerą ne-
privalo mūsu neigiamai įtakoti. Mes tai padarėme, nes esame pri-
pratę per amžius gerbti kitatautį ir kitatikį, nes mūsu pačiu isto-
riniai vargai išmokė ir suprasti, kas yra vargas ir kaip yra ver-
tinga geru žmoniu užuojauta nelaimiu dienomis ir kančių nakti-

* Į Laisvę, 1942.V.25 d.

21* "NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 387

mis. Lietuviams didžiausias atpildas, kad jie sugebėjo atlikti žmo-
niškumo pareigą.

4. Naciai žudo lietuvius. — Vienlaik ir lygiagrečiai žydu
genocido, skleidėsi ir augo lietuviu tautos tragedija. Bet, aiman,
atsiduriame keblioje padėtyje. Atrodo, kad nė trumpaamžė laiki-
noji vyriausybė, nė okupuotos Lietuvos savivaldos organai, nė
pogrindžio organizacijos, imant VLIKą, nė likučiai mūsų šalies
diplomatinės tarnybos nerinko ir neturi tai sričiai pakankamai
duomenu. Tikrumoje jos gausios esama. Jos turi būti Nacinės
Vokietijos dokumentuose, kurie po kapituliacijos pateko i nugalė-
tojų rankas. Teko skaityti, kad virš 120 tonų dokumentinės me-
džiagos yra atvežta i J. A. V. Jau kartotinai minėtas dr. R. Hil-
berg savo veikalą Europos Žydu sunaikinimas paruošė remdamasis
tais dokumentais *. Jie randami Kongreso ir Columbia Law kny-
gynuose. Įdomios medžiagos yra Reichsfūher-SS persūnlicher Stab
korespondencijos rinkinyje, kuris saugojamas Kongreso bibliotekos
rankraščiu skyriuje. Duomenys apie lietuviu naikinimą tu doku-
mentu jūroje yra išmėtyti ir reikės pašvęsti daug darbo ir ilgo
laiko juos išrinkti.

Kitas neišsemiamas žiniu ir faktu šaltinis galėjo būti dešim-
tys tūkstančių lietuvių tremtinių, pasitraukusių i Vakaru Europą.
Žydų iš Lietuvos pasiekusių laisvąji pasaulį daug mažesnis skai-
čius. Bet jie gavę neribotą finansinę paramą ir teisinę globą,
tuoj po karo sukaupė žinias ir faktus liečiančius jų genocidą, ir
sutelkė juos keliuose centruose — Tyrimo Institutuose. Svarbiausi
iš jų yra Jeruzalėje, Miūnchene, Paryžiuje ir New-Yorke *!. Mes
to nepadarėme. Kol tremtiniai buvo sutelkti stovyklose, nebūtu
buvę virš mūsu jėgų tai padaryti. Mūsų tautai, kovojančiai už
savo egzistenciją ir išsilaisvinimą, genocidinio laikotarpio faktai
yra pirmos svarbos ir dabar ir ateityje, ginant savo teises ir me-
džiaginius reikalus. Jei nebus tai greitai padaryta ir ta medžiaga
apsaugota archyvuose, tai, praėjus dar vienam-antram dešimtme-
čiui, ji bus žuvus, nes išmirs ju dalyviai ir liudininkai. Todėl,
tokiose sąlygose, nėra galima pilnai tą klausimą nušviesti ir daž-
nai reikia naudotis svetimujų šaltiniais.

Nacių rasistiniai ideologai nebuvo nusistatę iš principo bio-
logiškai sunaikinti lietuviu tautą. Germaniško rasizmo tyrinėtojai

3 Trial of the Major War Criminals, Nūrnbergas, 1947-1949, 42 to-
mai; Nazy Conspiracy and Aggression, Washingtonas, D.C., 10 tomu;
Trials of Warr Criminals, Washingtonas, D. C., 1947-1949, 15 tomu.

“ K. PaLEckIS, Genocide, Lithuanian Threefold Tragedy, 1949, 112 psl.

388 DR. DOMAS JASAITIS 22*

priėjo išvados, kad baltu — senuju prūsų, lietuvių ir latvių —
kraujas yra vertingas, gal net toksai, kaip pačių vokiečių,
bet jie laikė šitas tautas, kaip antravertę medžiagą germaniško
antžmogio ir germaniškos supervalstybės sukūrimui. Ir jei Hitle-
ris būtu laimėjęs karą, tai greičiausiai būtu «padėjęs » mums
išsikelti į Baltgudiją, ar net Orenburgo guberniją. Savaime supran-
tama, kad tos erdvės būtu buvę pirma apvalytos nuo tenykščiu
gyventoju. Taip kalbėdavo naciu ideologai, klausydami Gė6bbelso
pergalingų sondermeldungu. Bet karo metu buvo neįmanoma tai
padaryti. Lietuva buvo jiems reikalinga, kaip maisto produktu ir
įvairių žaliavų tiekėja, o jos žmonės, kaip darbininkai karo užda-
viniams vykdyti. Be to, per Lietuvą ėjo West-Ost Bewegung kariš-
kos arterijos. Jos galėjo pakenčiamai veikti, jei lietuviu tauta bus
draugiška arba net neutrali.

Lietuviu sukilimas prieš Sovietiškus okupantus ir staigus
valstybinės nepriklausomybės atstatymas, sutapintas su Wehr-
machto žygiu pradžia, sumaišė nacinės vyriausybės numatytus
ėjimus. Kariuomenė vertino teigiamai tą aktą. Jis palaužė raudo-
nosios armijos atsparumą ir sutrumpino vokiečių žygi per Lietuvą
3-5 dienomis, o mums sutrumpino besitraukiančių komunistu keršto
dienas. Tautos sukilimas buvo nukreiptas ne tik prieš išvaromus,
bet ir prieš ateinančius okupantus. Lietuviu tauta nenutraukė
vykdytos gyvybinės rezistencijos, bet ją suvisuotino. Žinoma, tai
buvo skausmingas pašinas nacių planuose. Todėl Reicho general-
komisaras Lietuvai von Renteln'as 1941.VIII.6 d. nutraukė lai-
kinosios vyriausybės buvimą ir veikimą. Tik tai padarius, pradėjo
veikti naciu civilinė valdžia.

Lietuviai antros rūšies žmonės. — Lietuviu tauta nacinės oku-
pacijos metu buvo ir teisiniai ir de facto antraeilė žmonių rūšis.
Jie turėjo tenkintis tik tuo, ką okupantai leido ir tuo, kas nuo
jų atliko. Buvo daug viešbučiu, restoranu ir krautuviu su užrašu:
Nur fūr Deutsche. Vokiečiu maisto kortelių normos buvo žymiai
didesnės už lietuviu. Tą pati galima pasakyti ir apie visas kitas
normuotas prekes. Okupacijos pradžioje padaryta piniginė reforma
sunaikino visas Žmonių santaupas, nes sovietiškas rublis buvo pri-
valomai pakeistas santykyje 10:1 į reichsmarkes. Dėl tokio api-
plėšimo ūkinis gyvenimas buvo keletą savaičių apmiręs. Visi Lie-
tuvoje veikią bankai ir ju indėliai buvo uždaryti. Jie pagrobė ir
išvežė 30 tonu sidabrinių litu. Lietuvos banku vietą užėmė Vokie-
čių Notenbank Ostland, Dresdner Bank, Bank der Deutschen Arbeit
A.G. ir Reicho taupomosios kasos skyriai 33.

* Ten pat.

23* NACIONALSOCIALISTINIS 1R KOMUNISTINIS GENOCIDAS IIETUVOJE 389

Apytikriai okupantai išreikalavo iš ūkininkų :

Bekono 47.586 tonas
Kiaušiniu 94.000.000 vienetu
Įvairių paukščiu 1.547.547
Pieno 429.000 tonu
Jautienos 122.694 >
Kviečių 32400»
Rugių 358.400 »
Miežiu 60.472
Avižų 140.823
Ankštinių 40.054
Sėmenų 20.242
Bulvių 468.506 »
Šieno 90.709 »
Šiaudų 124.227
Linų pluošto 10.491
Vilnų 820
Arklių 100.000 vienetu
Vežimų 25.000

Mūsų miškai irgi buvo apiplėšti. Laike dvejų metų buvo
išvežta virš 1.000.000 kietmetrių statybiniu medžiagų, 400.000
erdmetriu popiermalkiu, 500.000 pabėgiu ir virš 2.000.000 erdmet-
rių malkų 37,

Bolševizmo reformų ir praūžusio karo viesulų sugriautam
žemės ūkiui tos duoklės buvo nepakeliama našta. Juo labiau, kad
okupantai vykdė grobuonišką ūkinę politiką : visa grobė, bet davė
labai mažai ir ūkininkui ir žemei. Trūko darbininkų : juos prie-
varta vežė i Reichą. Nedavė trąšų. Žemės ūkio padargams taisyti
nedavė geležies. Neužteko net pasagų ir viniu žiemą arkliams
pakaustyti. Nebuvo žibalo kuliamoms mašinoms ir namams ap-
šviesti. Ūkininkai gaudavo už savo pyliavas labai žemas kainas.
Kartais jos buvo žemesnės už gamybines išlaidas, pavyzdžiui,
1 kg kiaulienos gamyba atsiėjo 1,02 markių, o mokėdavo tik 0,86
mk., 1 kg jautienos — 1,01 mk., o gaudavo tik 0,85 mk. Oku-
pantai mokėjo ūkininkams už gaminius tik 609, kainų, buvusių
Vokietijoje, o 409; pasisavindavo.

Pirmu bolševikmečiu bankai, visi mūsų pramonės didesni
namai, stambesni ūkiai buvo suvalstybinti. Laikinoji vyriausybė

3 Nepriklausoma Lietuva, 1944.1.31 d. ir 1943.IX.21 d.
37 Ten pat.

390 DR. DOMAS JASAITIS 24*

dekretavo denacionalizaciją. Bet vokiečių civilinė okupacinė valdžia
tą potvarki panaikino. Reichas laikė Lietuvą Sovietu Sąjungos
dalimi ir nacionalizuotą turtą karo grobiu. Prieš tai protestavo
mūsu valstybės vyrai (Grinius, Krupavičius, Aleksa).

Vyriausias Lietuviu Komitetas savo atsišaukime į tautą irgi
paskelbė: « Atstatant Nepriklausomą Lietuvos Valstybę pirmoj
eilėj bus sutvarkytas nuosavybės klausimas. Kiekvienas atgaus tai,
kas jam 1940.VI.15 d. priklausė. Todėl kviečiame lietuvos visuo-
menę būti kantria ir santūria » 39.

Užgrobtam nacionalizuotam turtui valdyti ir eksploatuoti
buvo isteigtos skaitlingos vokiškos bendrovės : Landbewirtschaftungs
-Gesellschaft, Zentralhandelsgesellschaft, Grundstūckgesellschaft Litauen
m.b. H., Tabakindustrie G.m.b. H., Ostland, Ostland-Faser G.m.b. H.,
Genossenschaftsverband Osiland. Jos visos stengėsi kiek galima dau-
giau iščiulpti pelno Reichui. Todėl lietuviai jas vadino ne Gesell-
schaft mit beschrenkter Haftung, bet greife mit beiden Hūnden. Tose
bendrovėse lietuviai jokio sprendžiančio balso neturėjo. Jos nepaisė
lietuvių žinovų patarimu ir nuomoniu. Apytikriai skaičiavimai
rodo, kad Reichas pagrobdavo kasmet iš mūsu iždo apie 55.000.000
reichsmarkiu.

Po vienieru metu okupacijos, Kaune buvo įsteigtas Ansiedlungs
štabas, kuris pradėjo vykdyti Lietuvos erdvės germanizaciją. Pir-
mai pradžiai užsimota atimti iš lietuvių derlingą juodžemio juostą,
užimančią Marijampolės, Vilkaviškio, Tauragės, Raseinių, Kėdai-
nių, Panevėžio, Biržų apskritis. Jau 1942 m. rudenį iš ten buvo
išgabenta 2057 lietuvių šeimos. Kiekvienai iš ju buvo leista pa-
siimti 15 kg. turto. Jų ūkiai buvo atiduoti vokiečiams. Tikri
savininkai lietuviai, jei nebuvo išvaromi, galėjo palikti nauju
«valdovų » tarnais. Išvarytiems buvo duodama žemės sklypai,
atimti iš rusu ir lenkų, Lietuvos rytinėje dalyje. Nepasisekimai
frontuose kolonizacijos vykdymą sulėtino ir vėliau visiškai nu-
traukė. Bet lietuviams išryškėjo galutini vokiečių tikslai, ir nea-
pykantos taurė tapo sklidinai pilna.

Naciai griauna lietuviu kultūrą. — Okupantai vykdė savo
užmačias planingai visose srityse. Jie atakavo ne tik tautos me-
džiaginį substratą — ūkinę santvarką, bet ir intelektinę super-

struktūrą — kultūrą ir jos vertybes.

Įžūliai trukdė pradėti darbą mokykloms. Bet lietuviai griežtai
pasipriešino ir jos atidarė savo duris mokiniams normaliu laiku.
Civilinė valdžia kenkė be atvangos jų veiklai įvairiausiais būdais :
karo pradžioje daug mokyklu buvo paimta kariuomenei. Nors

39 Nepriklausoma Lietuva, 1943.1X.21 d. nr.

25* "NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 391

vėliau kariuomenė išžygiavo į rytus, bet jos, nors buvo tuščios,
nebuvo grąžintos savo paskirčiai. Todėl mokymas turėjo būti
vykdomas 2-3 pakaitomis.

Mokytoju atlyginimas buvo nustatytas labai mažas. Vadovė-
liu spausdinimas buvo irgi sabotuojamas. Ivedė vokiečių kalbą į
pradžios mokyklos antrą skyrių. Pradėjo statyti vokiškas mokyk-
las, kurioms inventorių ėmė iš lietuvišku istaigu. Visi mokytoju
institutai ir 8 mokytojų seminarijos buvo uždarytos: tuo užsi-
mota sunaikinti mokytoju prieaugli. Įsiutę okupantai dėl nepasi-
sekimo organizuoti lietuvišką SS dalinį, 1943 m. pavasari vanda-
liškai uždarė visas aukštąsias mokyklas.

Kaip Goringas, Ribbentropas ir Himmleris ekspropriavo oku-
puotos Europos muziejus ir meno galerijas, taip kai kurie Lietuvos
Gebiets-komisarai panašiai plėšė mūsų krašto tos rūšies įstaigas,
pasisavindami iš jų manuskriptus, tūkstančius senobinių knygų,
garsiu menininkų paveikslus, skulptūras; medaliu rinkinius, bran-
gius kilimus, senobinius baldus ir kita. Jie sunaikino žydų
Strašiūnu biblioteką ir Etnografinį muziejų. 1944 m. besi-
traukdami sudegino Lietuvos Reformatu Evangelikų Bažnyčios
Sinodo 1611 m. įsteigtą knygyną, kuriame buvo sutelkta apie
20.000 XVI-XVIII šimtmečių knygu, nepaprastos bibliografinės
vertės *1.

Jie pasmaugė visą periodinę spaudą. Kaune Ateitis buvo
išimtinoje vokiečių įtakoje ir negeresnė už Dabarti, leistą pirmojo
karo metu. Kai kuriuose apskričių miestuose buvo leidžiami vie-
tinės reikšmės informaciniai savaitraščiai, buvę griežtoje sritiniu
komisaru priežiūroje. Dailiosios literatūros ir moksliniai veikalai
bei žurnalai negalėjo būti spausdinami dėl neturėjimo popierio.
Bet jo visuomet pakakdavo spausdinti visokioms « baloms » ir na-
cinės propagandos knygoms, brošiūroms ir laikraštpalaikiams.
Buvo griežtai įvykdytas romėnų posakis: « Ginklams žvangant,
mūzos tyli». Jei jos norėjo prabilti — tai privalėjo skardenti
Rosenbergo, Himmlerio, Gobbelso arijas.

Naciu represijos. — Totalitariniai režimai paremti neribotu
policiniu smurtu. Gestapo ir N. K. V. D. triumfas reikalauja, kad
kankinama auka leistusi vedama į kartuvių kilpą, ar prie laidojimo
duobės, nesipriešindama ir atsisakiusi savęs iki netekimo identiš-
kumo. Režimo gynėjai gerai žino, kad sistema, su kurios pagelba
pavyksta sunaikinti auką dvasiniai dar prieš tai, kai ji pasiekia
žudymo vietą, yra geriausiai tinkama laikyti ištisą tautą pavergtą 42.

*1 K. PaALECKIS, Genocide, Lithuanian Threefold Tragedy, 1949, 118-
119 psl.
* DavID RoussET, Les jours de notre mort, 1947.

392 DR. DOMAS JASAITIS 26*

Civilinė valdžia ir jos saugai SS, SD ir Gestapo vykdė
Hitlerio politinės « išminties » aksiomą : « Mums nesvarbu, kad mus
mylėtų, svarbu, kad mūsų bijotu ».

Mūsu tauta buvo aiškiai rezistencinė nuo pat okupacijos pra-
džios. Joje buvo susikaupę daug pagiežos vokiečiams pirmojo karo
prisiminimuose. Tik bolševikiniai žiaurumai, patirti laike vienerių
metu jungo, paruošė lietuviuose palankesnį klimatą naujiems oku-
pantams. Todėl ji stengėsi, pagal išgales, atlikti užkrautas pareigas
ir nesudaryti progos nacių administracijai griebtis masiniu repre-
sinių priemonių. Bet prievolės buvo per sunkios. Pirmais okupa-
ciniais metais jos buvo įvykdytos 459, o 1944 m. — 600. Visai
nepakeliamos jos buvo nederlingai Vilnijai, kuri 1942-1943 metais
įvykdė tik 449, pyliavu. Srities komisarai tai laikė sabotažu ir
pavartojo griežčiausius okupacinius nuostatus. Ūkininkai buvo
areštuojami, ju gyvuliai buvo konfiskuojami ir net ūkiai atimami.
Vis dažniau buvo specialūs pavyzdiniai teismai, darantys mirties
sprendimus, kurie, žmoniu terorizavimui, buvo vykdomi viešai,
prievarta suvarytų kaimynu akivaizdoje. Tokių atsitikimų buvo
Traku, Svyrių, Švenčionių, Vilniaus ir Eišiškių apylinkėse. Ypa-
tingu žiaurumu pasižymėjo Vilniaus srities komisarai Hingst, Wulf
ir SS vadas Harm.

Čia ir prasidėjo ydingas ratas: ūkininkai pradėjo slapstytis
miškuose, i smurtą atsilygino smurtu, o naciniai varžtai tapo vis
brutališkesni. Labai skaudžiai nukentėdavo žmonės už parašiutais
nuleistu sovietiškuų raudonųjų partizanu diversiškus veiksmus. Vo-
kiečiai atsakydavo represijomis už savo žmonių ar pareigūnų
nužudymą, kariško turto naikinimą arba kariškų transportu —
sunkvežimių ar traukinių sprogdinimą. 1943-1944 m. artilerijos
sviediniais buvo sunaikinti keletas kaimu Rokiškio apskrityje.
1943 m. buvo sudeginti Miliūnu, Lazdėnu, Fermos, Kernavės kai-
mai Vilniaus krašte. 1943.IX.30 d. buvo in toto sunaikintas Šarkiš-
kiu kaimas: sudegino 17 gyvenamujų namu ir 75 kitokius pasta-
tus. Geriausias naciu genocido pavyzdys Lietuvoje yra Vilnijos
kaimo Pirčupio ir jo gyventojų sunaikinimas. 1944 m. birželio
mėnesio 3 dieną Einsaiz komandos dalinys, pasikvietęs talkon
šarvuočius, apsupo tą nuošaliai miškuose gulintį kaimą, sugrūdo
žmones į namus, sugriovė juos patrankų šūviais ir padegė. Kiek-
vieną bebandanti gelbėtis čia pat nušaudavo. Ugnyje ir dūmuose
žuvo 119 lietuvių: 33 vyrai, 44 moterys ir 42 vaikai. Nužudytu
amžius svyravo tarp 5 savaičiu kūdikio ir 90 metu senelio. Bai-
siausia yra tai, kad jie buvo nekalti. Tai buvo naciu teroristinis
kerštas už Maskvos nuleistu parašiutininkų įvykdytus toje apylin-
kėje sabotažinius veiksmus. Nekaltos aukos buvo palaidotos tri-

27* "NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 393

juose bendruose kapuose. Juos saugo trys aukšti kryžiai, apjuosti
spinduliuojančia saule. Ten girdimos palikusių gyvų, bet netekusiu
savo artimuju, raudos: « Tai ir prakeiksiu savo širdelėj, tai neat-
leisiu lig mirtelės svečios šalies budeliams, kurie sunaikino visą
kaimelį, kurie sudegino mano vyreli, tai ir kūdikėlius, dukreles,
lelijėles su rūtų vainikėliais » 33.

Panašios lietuviu medžioklės buvo vykdomos plačiu mastu.
Tautos kančios tapo nepakeliamos. Grėsė ginkluotas sukilimas.
Tik neribotas pasitikėjimas vyriausiu rezistencijos organu ir kito-
mis pogrindinėmis organizacijomis sulaikė ginkluoto pasipriešinimo
išsiveržimą. VLIKas užburiančiai kvietė nepasiduoti teroro bai-
mei, tausoti savo gyvąsias jėgas būsimoms laisvės kovoms. « Pa-
kelkime ši sunku bandymą nepalaužiamu tvirtumu ir vieninga
valia. Vardan tos Lietuvos vienybė težydi»*. « Tu baisiu ban-
dymu dienose būkime ramūs, išmintingi ir šaltakraujai. Mūsų
tironai greitai nusisuks sau sprandą ... Ateitis yra mūsų »5. « Gal
būt šiandien vokiečiai nori gerti kraują ir ašaras nelaimingų Euro-
pos tautu. Bet ju nubudimas bus skausmingas ... Likimas yra
Dievo rankose, bet ne vokiečių »*9. Tauta suprato ir pakluso. Re-
zistencinės organizacijos politinė analizė buvo teisinga. Buvo iš-
vengta užlūžtančių skerdynių 17 sutaupyta daug kraujo.

Vokiečiai įvykdė pirmus platesnio masto genocidinius veiksmus
prieš lietuvius pačioje karo pradžioje. Stahlecker'is pranešė Himm-
leriui, kad jo grupė nužudė iki 1941.X.15 d. ir 5.000 nežydų **.
Reikia galvoti, kad tų auku daugis buvo lietuviai. Už pasyvų
pasipriešinimą, už neivykdymą ūkiškų pyliavu, už laužymą oku-
paciniu potvarkiu apytikriai 10.000 lietuviu buvo išgabenti į įvai-
rius kacetus. Tikrų duomenu nėra. Daugis jų buvo nužudyti. Tik
viename Flossenburge (Bavarijoje) buvo sudeginti apie 2884 mūsų
tautiečiai. Kaceto sandėliuose rasta keleta šimtu lietuviškų karinių
dalinių uniformu ir lietuviška trispalve papuoštų skydelių, kurie
buvo. užsiuvami ant apsiausto rankovės. Flossenburge yra akmens
lenta pridengianti kapą, kuriame simboliškai palaidoti lietuvių
palaikai. Lentoje yra užrašas :

3 Žodžiai Antosės Urbelionytės-Pečiukonienės, žr. V. UžnaviNYS, Pir-
čiupio tragedija, Vilnius 1958.

“4 VL1Ko atsišaukimas 1944.II.18 d.

* Į Laisvę, 1944.V.7 d.

*4 Laisvės Kovotojas, 1943 m. 10 nr.

*+7 Raportas 1941.X.15d., L-180, žr. R. HinBERG, The Destruction of
European Jews, Chicaga, 192 psl.

394 DR. DOMAS JASAITIS 28*

Tėvynės garbę gindami
Irašėm savo mirtimi
Žmonijai laisvės testamentą

Buvo norėta iškalti tokie žodžiai :
Pasauliui mūsu pelenai
neduos ramybės amžinai,
Kol bus tironas paskutinis

Bet nebuvo leista tai padaryti.

Reicho karo pramonei ir žemės ūkiui, Atlanto sienai prieš
sąjungininkų invaziją statyti buvo reikalingi milijonai darbininku.
Okupacijos pradžioje jie buvo verbuojami Lietuvoje savanoriškai.
Bet nedidelis skaičius susigundė išvykti i Reichą. Tuomet nusi-
statyta griebtis prievartos priemonių. Buvo suplanuota išgabenti
i Reichą apie 100.000 žmoniu. Darbininku amžius buvo nustaty-
tas toksai: vyru 15-55 m., moteru 16-45 m. Pasislėpusių vietoje
turėjo būti paimti, kaip pakaitalas, kiti šeimos nariai. Hitleris
pavedė tą darbą atlikti Sauckeliui. Visa tauta apsisprendė nevyk-
dyti okupantų reikalavimų. VLIKas paskelbė, kad lietuviai, kurie
prisidės to potvarkio vykdymui « padarys didžiausią nusikaltimą
tautai». Įspėjo taip pat visus administracijos pareigūnus aiškiai
apsispręsti už savo tautą, už Lietuvą, kad ir grėstų dėl to vokie-
čių represijos : « visi lietuviai turi drąsiai ir vieningai tarti — Ne!...
šaukiamieji ir gaudomieji turi nepasiduoti ir slapstytis, o kiti
tautiečiai privalo teikti besislapstantiems pagalbą »48. Bet visgi
manoma, kad naciams pavyko per tris okupacijos metus sugau-
dyti ir išvežti darbams i Reichą 40.000-50.000 žmonių.

1944 m. pavasari, okupantams nepajėgus palenkti gen. Ple-
chavičiaus rinktinės SS reikalavimams, ji buvo panaikinta; jos
štabas areštuotas ir išvežtas i Latvijoje esanti kacetą. Nemažas
skaičius rinktinės dalyviu buvo teroristiniu tikslu viešai sušaudyti.
Daugiau kaip 4000 rinktinės vyrų, kurie nesuspėjo išsisklaidyti,
buvo « kidnapinti » ir išgabenti į Reichą aerodromu apsaugai.

Nacinio genocido padarinių lietuviu tautai santrauką rasime
vėlesnėje rašinio dalyje.

III. KomuxIsTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE

1. Komunizmo kūrėju ir vykdytoju pažiūra i komunizmo igy-
vendinimą. — Paryžiaus komunai žlugus (1871), K. Marksas pa-
reiškė : « Sukilėliai pralaimėjo, nes nesunaikino savo priešu ... sten-

* VLIKas, 1944.IT.18 d.

29* "NACIONALSOCIATISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 395

gėsi juos paveikti moraline įtaka, taikė jiems teisingumą, o neeks-
proprijavo eksproprijatoriu ».

« Marksas ir Leninas tikėjo į utopiją, kad naujas žmogus gali
būti pagamintas fabrikuose »*?. Engels skelbia: « Proletarijatui
reikalinga valstybė ne jo laisvei, bet jo priešu sunaikinimui ».

« Leninas buvo imperialistas, bet ne anarchistas. Jo visas gal-
vojimas buvo imperialistinis, despotiškas. Jis reikalavo priimti
visa, ką jis skelbė ... Leninas buvo antihumanistas ir antidemokra-
tas ... Mussolini ir Hitleris pamėgdžiojo jį. Stalinas įkūnijo išbaigtą
diktatorių — vadą ... Stalinizmas labai artimas fašizmui » 50.

« Leninas buvo kraštutinis racionalistas, bet savo darbais jis
buvo iracionalės istorijos žmogus. Leninas netikėjo i žmogu.
Nepripažino jam jokiu vidiniu principu. Netikėjo į dvasią ir dva-
sios laisvę?!. Jis pateisino kiekvieną priemonę kovoje ir revoliu-
cijoje. Visa yra gera, kas tarnauja revoliucijai. Bloga, kas jai
kenkia. Jo maksimalistinė revoliucijos samprata sunaikino jame
gebėjimą skirti gėrį nuo pikto. Jis pateisino apgaulę, melą, smurtą,
žiaurumą ... visiškai nemoralius metodus nugalėti sutiktiems prieš-
taravimams ir pasipriešinimams. Nukrypusieji nuo tų pažiūrų turi
būti eliminuoti. Jis įtvirtino ne tik proletarijato diktatūrą, bet
ir intelektinio materializmo diktatūrą mintijime »?2. Jo dorinis
credo yra didžiojo nihilisto Nečajevo « Revoliucionieriaus Kate-
kizmas ».

Leninas per trumpai (1917-1924) valdė, kad būtu galėjęs savo
principus paversti veiksmais, bet jo įpėdinis Stalinas-Džugašvili
(1924-1953) įvykdė tai su kaupu.

O čia kalbos asmenų, kuriems buvo patikėta revoliuciją ginti.
Vilnietis dvarponis Feliksas Dzeržinskis, pirmasis Čekos (Ypatin-
gos komisijos kovai su kontrrevoliucija ir spekuliacija) viršininkas
kukliai, bet aiškiai aptarė savo uždavinius : « Čeka yra išmintingas
valstybės baudžiamojo aparato susisteminimas ».

Latvis Peters, Maskvos čekos pirmininkas, neslėpdamas ir
nesivaržydamas, rašė: « Aš pareiškiu, kad net mažiausi Rusijos
buržuazijos mėginimai pakelti savo galvą sutiks toki atkirtį, tokį
numalšinimą, kad visa, kas iki šiol slypėjo sąvokoje raudonas
teroras, yra tik blankus šešėlis to, kas įvyks ... Čeka nėra tyrinė-
jimo komisija, ji nėra teismas, nėra tribunolas, ji neteisia priešų,

“ N. BERDIAJEV, The Origin of Russian Communism, 1960, 128, 125,
118 psl.

50 Ten pat.

a Ten pat.

3 Ten pat.

396 DR. DOMAS JASAITIS 30*

bet juos naikina. Ji nedovanoja, bet paverčia į dulkes visus, kuric
yra kitoje barikadų pusėje » 53.

Trockis-Bronstein, atsakydamas i Kautskio knygą T'erorizmas
ir komunizmas išryškino sekančiai komunistinio teroro esmę ir
tikslus : « Priešas turi būti padarytas nepavojingu. Karo metu —
jis turi būti sunaikintas. Bauginimas yra galingas politinis ginklas
ir reikia būti hipokritišku fanatiku, kad to nesuprasti». Kitas
kelminis komunizmo ideologas Bucharinas pasisake dar aiškiau :
« Proletarinis politinis smurtas visose savo apraiškose, įskaitant
mirties sprendimus, yra priemonė komunistiškos asmenybės raidai
iš žmogiškos medžiagiškos, sukurtos kapitalistinėje santvarkoje » +.
O Gr. Zinovjevas grasinančiai pareiškė: «Mūsų priešai nužudo
vieną kitą mūsų vadą, bet mes [komunistai] sunaikinsime už tai
ištisas visuomenės klases». Rakosi, Vengrijos tautos budelis,
teisindamas savo darbus, pasakė: « Aš ramiau miegu, žinodamas,
kad mano priešas ilsisi po velėna ».

Taip buvo Lenino-Stalino laikais. Dabar sovietiniai lyderiai ir
ju sąmoningi ir nesąmoningi sąjungininkai tiesioginiai ir iš pasalu
skleidžia sufrizuotus faktus ir nuomones, kad po XX komunistu
partijos kongreso Maskvoje (1956), kuriame buvo Stalinas nusta-
lintas ir iš generalissimo beveik criminalissimo padarytas, Sovie-
tijoje prasidėjo atodrėkis, atlydis. Su juo atėjo gilus posūkis žmo-
niškumo kryptimi ir prasme. Prileiskime. Bet kur įrodymai, kad
įvyko esminiu pakitimu? Leninas, pamatęs priartėjusios ūkinės
katastrofos bedugnę, įvedė Naują Ekonomišką Politiką (N. E. P.).
Bet tai buvo taktiškas ėjimas, trumpalaikis atsikvėpimas. Ar taria-
mas kruščiovinis atlydis nėra irgi tik taktiškas mostas? Ar jis
neivedė laikinos Naujos ideologinės politikos (N. I. P.)? Ar Kruš-
čiovo kalba, pasakyta 1956.IV.l d. Visasąjunginėje jaunųjų staty-
bininku konferencijoje (jau po Stalino išmetimo iš Lenino mau-
zoliejaus), to nepatvirtina ?

« Mūsu priešai tikisi, kad mes susilpninsime mūsu nusistaty-
mus, nusilpninsime valstybės saugumo organus. Ne, tai niekuomet
neatsitiks. Proletariškas kardas turi būti aštrus, revoliucijos laimė-
jimai, darbo klasės laimėjimai, laimėjimai dirbančios liaudies turi
būti visuomet didelių pastangu itampa išsaugoti». Ar neaiškūs
Kruščiovo žodžiai: « Mes jus palaidosime. Greičiau vėžys pradės
švilpauti, nei mes atsisakysime komunizmo ». O ką padarė neva
suliberalėjęs Kruščiovas 1956 m. Vengrijoje? O kas pastatė net
Berlyne sieną, perplėšusią vokiečiu tautos sostinę? Sovietijoje

5 EŽENEDELNIK, Čeka, Petrapilis, 1918.
31 MELGUNOV, Krasny terror v Rossii, Berlynas, 1924, 55 psl.

31* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 397

sumažėjo ir sušvelnėjo biologinis genocidas, bet religinis, tautinis,
kultūrinis ne tik nesibaigė, bet suatšiaurėjo. Gomulka įsiręžęs vagia
iš lenku tautos laisves. Maotsetungas neatlaidžiai skelbia : « Poli-
tinė galia auga iš patranku vamzdžių. Visas pasaulis gali būti
pertvarkytas tik su pabūklų pagalba ».

Suminėtieji komunistinio režimo genocidiniai pradai, įvilkti į
«teisinius » nuostatus, išdėstytus R.S.F.S. R. (1927) kodekso
skyriuje «S. S. S. R. Baudžiamojo įstatymo politika » ir vykdomi
vaduojantis 58 $. Visi 58 $ įvardintieji nusikaltimai, išskyrus
suminėtus 11 ir 12 numeryje, baudžiami mirtimi, švelninančiu
aplinkybiu nusikaltimai baudžiami laisvės atėmimu nemažiau 3
metams *.

2. Genocido konvencija ir jos interpretavimas. — Jungtinių
Tautu Organizacijos generalinė asamblėja formulavo toki aptari-
mą : genocidas yra a crime under international law, contrary to the
spirits and aims of the U. N. and condemned. by the civilized World.
Bet po dviejų metų diskusijų, 1948.XII.9 d. priimtas Ženevos Kon-
vencijos tekstas yra labai pakeistas. Jis yra žymiai preciziškesnis,
bet jo esmė labai susiaurinta. Einant jos 2 $ genocidiniais veiks-
mais laikomi :

tautinės grupės žudymas;

didelės fizinės ar dvasinės žalos grupės nariams padarymas ;

sąmoningas sudarymas grupės nariams tokiu gyvenimo są-
lygu, kurios veda i dalini ar visišką grupės sunaiki-
nimą;

panaudojimas priemoniu, turinčių tikslą grupės nariams su-
trukdyt gimdymus ;

priverstinis perdavimas vienos grupės vaiku kitai grupei *,

Tai neabejotinai reikšmingas dokumentas. Bet ar jis rebus sic
stantibus užkardo tautiniu grupiu naikinimą totalitaristinėse valsty-
bėse? Atrodo, kad ne. Tą prileidimą remia žemiau patiekiamas
pasikalbėjimas, įvykęs J. A. V. senato Subcommittee of the Committee
on Foreiyn Relaiion, svarstant konvencijos ratifikavimą.

Senatorius Hickenlooper'is : Pone Rusk (tuo laiku buvęs J.A.V.
posekretoriaus pavaduotojas), aš nežinau, ar aš dabar gerai su-
prantu, kas yra genocidas. Mes galime paimti Hitlerio laiku padėtį.
Be jokios abejonės tai buvo aiškus genocido atvėjis. Buvo karto-

55 K. BIELINIS, Teroro ir vergijos imperija Sovietu Sąjunga, 1963, 58-

59 psl.
5 Dr. D. KaRiv:ckas, žr. Lietuva, 2 nr., )952, 118-124 psl.

398 DR. DOMAS JASAITIS 22*

tinai pareikšta, kad bus išžudyti ir išnaikinti visi žydai. Bet kaip
su Rusija, kur milijonai žmonių, vien dėl kokio pamurmėjimo dėl
esamos valdžios, patalpinti į koncentracijos stovyklas ir mirtinai
badinami, kad tuo būdu būtų sunaikinti. Ar jūs laikote tai geno-
cidu? Ar, kitaip sakant, tai yra švelniai tariant, pateisinamas
žmoniu naikinimas ?

Rusk: Ši konvencija, senatoriau, yra tiesioginiai nukreipta
prieš pasikėsinimą sunaikinti visai ar iš dalies tautinę, etninę,
rasinę ar religinę grupę.

Senatorius Hickenlooperis: Aš dabar kalbu apie principus.

Rusk: Be abejonės, kol yra totalistiniu vyriausybių, kurios
siekia sunaikinti opoziciją, tol bus politinių grupiu, kurios bus
vyriausybės akcijos objektu. Žinia, nėra jokio klausimo, kad kon-
centracijos stovyklų ir politinių ar luominiu grupiu naikinimo prin-
cipai yra blogi.

Sen. Hickenlooperis: Tai kam tada tie apribojimai? Kodėl
to viso nelaikyti masine žmogžudyste * 57,

Genocidinė konvencija dvelkia praeitimi. Nors nebuvo pasa-
kyta, bet ji atsirado dėl įvykdytų žydu tautos žudymu. Dabarčiai
ji nieko neduoda, o ir ateičiai mažai žada. Nuo jos ratifikavimo
jau praėjo 15 metu. Nė viena valstybė nesiėmė iniciatyvos, kad
ji būtu taikoma gyvenime. Taip pat nebuvo įgyvendinama ir
Žmogaus Teisių deklaracija (1948.XII.10), prikrauta nuostatų ap-
saugojančiu žmogų ir jo teises. Bet tu konvencijų galia paliko tik
žodinė. Genocidiniai veiksmai vykdomi ir 20 metu praėjus nuo
karo pabaigos. Ar nėra dorinio tartiufizmo atvejis, kad Jungtinių
Tautu Organizacijos asamblėja veržiasi apkaltinti J. A. V., Belgiją
ir Didžiąją Britaniją agresija už tai, kad jos išgelbėjo nuo Kongo
žmogėdrų 2000 baltųjų misionieriu, kunigu, gydytoju, mokytoju,
kultūrininkų? Ar nėra įtartinai keista, kad konvencija patikėjo
atskiroms valstybėms įvesti į savo teisynus įstatymus, užkardan-
čius genocidinius veiksmus ir jų vykdytojus? Bet genocidą gali
vykdyti tik šalies vyriausybė, o ne piliečiai. Tad ar galima prileisti,
kad totalitarinė vyriausybė leis atsirasti įstatymui nukreiptam prieš
jos pačios veiklą? Be to, einant tarptautine teise, suvereninių
valstybiu teisės neliečiamos. Genocidinė konvencija gali būti tik
su dideliais sunkumais formaliai taikoma totalitarinėms vyriausy-
bėms. Jos sugeba nepadaryti tos formalios klaidos, kurią papildė
Hitleris, paskelbęs kartotinai žydų sunaikinimą. Jos formaliai
respektuoja rasės ir tautybės neliečiamybę.

5" The Genocide Convention, Hearings before. A Subcommittee of the
Commission on Foreign Relations, 81 Congress, Second Session, Washin-
gtonas, 1950, 21-22 psl.

33* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 399

Bet kas Hitlerio nacionalsocializmui buvo rasė, tai komuniz-
mui — klasė. Lietuvių daugumas smulkūs žemdirbiai — ūkininkai.
Komunistinė filosofija padaro juos buožėmis ar pusbuožėmis. Lie-
tuviu absoliutinė dauguma yra katalikai, e0 ipso, komunistu skel-
biamo ir smurtu brukamo ateizmo priešai. Visi lietuviai lietuviškai
galvoja ir jaučia. Tuo pačiu jie yra priešai mašininio roboto —
homo sovieticus — ir prieštarauja kompartijos užmačioms toki
sukurti. Tautos tapatybę (identity) lemia ne tik odos spalva, nosies
ir kaukuolės forma, ir visų kraujas raudonas, anatomija nėra
esminiai skirtinga, fiziologija vienoda. Ją apsprendžia kalba, isto-
rija, kultūra, tikyba, civilizacija, žemė, kurioje ji gyvena. Tai
tokie svarbesnieji tautinės tapatybės elementai, kilę iš tautos
prigimties ir susiformavę per ilgus laiko tarpus. Kas juos smur-
tiškai naikina, tas vykdo genocidą. Tik juos nesužeistus turėda-
ma, tauta isigalina kurti savytas vertybes ir didinti jais neaprė-
piamą žmogaus kultūros istoriją. Galu gale, kam bus naudos iš
to, kad mažosios tautos bus išnaikintos ?

Tą pati galima pasakyti apie visas tautas, kurios yra smurtu
paguldytos į komunistinio Prokrusto varstotą. 58 $ duoda gali-
mybę visus komunistus atskalūnus, visus galvojančius ne pagal
partijos generalinę liniją, kiekvieną veiksmingą ar potencialu prie-
šininką paskelbti pavojingais valstybės saugumui arba trukdan-
čiais komunizmo statybą arba liaudies priešais arba asocialiniais
elementais arba buržuaziniais nacionalistais.

Čekistai-tardytojai didžiuojas savo patyrimu ir posakiu : « By
tik būtu žmogus, tinkamą baudžiamojo statuto straipsnį mes
pritaikysime ». Jie kūno kankinimu atšiaurumu pasiekia, kad visi
tardomieji prisipažista padarytus ir nepadarytus nusikaltimus. Jei
kurio nors patekusio į K. G. B. apdirbimą bylose prisipažinimo
nėra — tai reiškia, kad kvočiamasis nepakėlė tardymo kančiu.
Vietoje prisipažinusio parašo, yra tardytojo bylą užbaigiantis prie-
rašas : « Mirė nuo širdies smūgio » ... Jei Hitlerio-Himmlerio papil-
dytos žmogžudystės buvo pavadintas genocidas, tai Lenino-Sta-
lino-Maotsetungo teroriniai režimai vykdė pangenocidą. Kiek kai-
navo jau 50 metu užtrukęs bandymas sukurti geometrišką socia-
linę santvarką? Tiksliu duomenu nėra. Liubiankos ir Kremliaus
archyvai dar uždaryti. Tenka naudotis aplinkiniais apskaičiavimais
ir skaitlinėmis, artėjančiomis teisybei. Bet čion tenka operuoti su
daugmilijoniniais skaičiais, tai šiokia tokia paklaida esminio skir-
tumo nesudaro. Oficialė sovietinė statistika skelbia, kad 1913 m.
Rusijos gyventoju 15,99, arba 27.000.000 sudarė žemės savininkai,
stambūs ir smulkūs buržujai, pirkliai ir buožės. Tos visos grupės

400 DR. DOMAS JASAITIS 34*

buvo sunaikintos beveik im toto *š. « Paskutiniai likučiai mirštančiu
(būtu teisingiau pasakyti žudomų, D. J.) klasių sunaikinti: pra-
monininkai ir ju tarnautojai, amatininkai ir ju gizeliai, buvusi
diduomenė ir dvarininkai, buožės ir pirkliai, buvę baltieji karinin-
kai, N. S. O. (nacionalistinės slaptos organizacijos), buvę policinin-
kai ir žandarai, visos intelektinių buržuju rūšys » 5*.

Sovietinės įstaigos tame pačiame B.S. E. tome U.S. S. R.
p. 63 patiekia sau palankesnius duomenis. Bet ir jais remiantis
tenka padaryti išvadą, kad 12.000.000 žmonių nežinia kur dingo.

1942 m. rugpiūčio 15d. Churchill, viešėdamas Maskvoje,
paklausė Stalino : « Ar jūs galite sulyginti dabartinius karo sunku-
mus su kolektyvizacijos sunkenybėmis ? » Stalinas atsakė: « Oh,
ne. Tuomet buvo tikras košmaras. Buvo žiauru ir tai tęsėsi kelius
metus. Bet ta akcija buvo absoliutiškai reikalinga Rusijai, nes rei-
kėjo sudaryti erdvias dirvas, kad būtu galima arti traktoriais » 69,

8. Lietuvos okupavimas ir inkorporavimas i Sovietu Sąjungą.
— Po konspiraciniu Hitlerio ir Stalino susitarimu, pasirašytų
1939 m. rugpiūčio 23 ir rugsėjo 27 d., Sovietų Rusija grasindama
karu, privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją pasirašyti savitarpi-
nės pagalbos sutartis ir leisti savo šalyse raudonajai armijai
įsteigti karines bazes. Vyriausybė, negalėdama tikėtis paramos iš
Prancūzijos ir Anglijos, kurios buvo bejėgės pagelbėti net užpultai
savo sąjungininkei Lenkijai ir, realiai įvertindama Berlyno ir Mask-
vos konspiracinį sąmokslą prieš Lenkiją, norėdama uždelsti grės-
mingų įvykių raidą, nusilenkė Kremliaus diktatui. Koktu, kad
buvo pasirinktas Schuschniggo ir Hashos kelias. Draugiškumo ir
abišalės pagalbos sutartis buvo pasirašyta 1939 m. spalio 10 d.
Mes atgavome Vilniu ir kai kurias jo sritis. Bet už tai sumokė-
jome brangiausią kainą: nepriklausomybę. Sovietu Sąjunga,
pasirašydama minėtas sutartis, jau buvo nusprendusi okupuoti
Lietuvą sau palankiausiu laiku. Tai įrodo vėliau sarastas raudo-
nosios armijos generalinio štabo žemėlapis, datuotas 1939, Vilnius.
Jame Lietuva jau vadinama Litovskaja SSR. Po karo surastas
slaptas protokolas, priedas prie Ribbentropo-Molotovo sutarties
(1939.IX.27) tai irgi patvirtina. Tad nenuostabu, kad jau sekančią
dieną (1939.X.11) Serovas Sovietu Sajungos N. K. V. D. viršinin-
kas, pasirašė instrukciją 001223 nr., kuria įsakė paruošti « masinę

55 STALIN, The Results of the Five year Plan in Four years in the Field
of Struggle with Remnonts of the Hosttl Classes, žr. Voprosy Leninizmu,
Maskva, "1937, 107 psl.

59 Ten pat.

*0 Žiūrėk 58 išnašą.

35* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 401

antisovietinio ir antisocialinio elemento Baltijos valstybėse likvida-
vimą ». To potvarkio originalas nesurastas. Bet jis minimas Lie-
tuvos saugumo komisaro Guzevičiaus įsakyme 0023 nr. (1941,
IV.25) 81,

Instrukcija 001223 nr., Sovietu Sąjungos N. K. V. D. isaky-
mas 001530 nr. (1940.XII.9) apie sekimą žmoniu, kuriu gyvena-
moji vieta negali būti nustatyta iš ju paskutinės gyvenimo vietos,
vėlesni Merkulovo, N. K. B. G. viršininko, įsakymai 4-4-4174 nr.
(1941.V.31) okupuotos Lietuvos saugumo komisarui Gladkovui ne-
delsiant pasiruošti masinėms lietuviu deportacijoms ir 77 nr. (1941.
V.19) įsakymas sudaryti Lietuvai centrinį operatyvinį štabą minė-
toms deportacijoms įvykdyti — įrodo, kad genocidinis centras
buvo Maskvoje. Todėl, okupaciją įvykdžius (1940.VI.15), skubos
keliu buvo pertvarkytas iš pagrindų nepriklausomos Lietuvos
saugumo departamentas. Jo direktoriumi paskirtas Antanas Snieč-
kus, Zanavykijos « buožės » sūnus. Jį prakeikė motina už jo žmog-
žudiškus darbus ir už Lietuvos išdavimą. Jo artimais bendradar-
biais buvo Todesas, Rozauskis, Guzevičius, Baranauskas, Macevi-
čius, Slavinas ir kiti. Jų varovu buvo maskviškio Serovo akys ir
kumštys —- Gladkovas. Pertvarkytame saugumo departamente
buvo virš 609, nauju ir ne lietuvių tautybės tarnautoju. Didelis
ju skaičius buvo ir ne Lietuvos piliečiai. Tai pabrėžtina, nes mūsų
valstybė buvo tuo laiku dar neįjungta į Sovietų Sąjungą.

Smarkiai buvo ruošiamasi klastingą okupaciją paversti sava-
norišku įsijungimu į Sovietų Sąjungą. Tai turėjo padaryti Liau-
dies Seimas, kurio «rinkimai » buvo paskelbti 1940 m. liepos 14 d.
Kad jie sklandžiau praeitu, reikėjo terorizuoti visą tautą ir iš-
plėšti iš jos vadovaujančius visuomenininkus ir politikus.

Operacija buvo įvykdyta vienu laiku visoje Lietuvoje : naktį
iš liepos 11 į 12d., 1940 m. buvo areštuota virš 2000 asmenų.
Jų skaičiuje teko ir man būti. Likimas apsaugojo mane nuo daly-
vavimo « Liaudies seimo » rinkimuose, kurie Dr. Garmaus žodžiais
«buvo šlykšti su bolševikiniu cinizmu pravedama komedija, kur
apie bet kokią rinkėju ar renkamuju laisvę negali būti nė kalbos...
Balsuotoju skaičius buvo ne 909,, bet 15-1695, Tai patvirtino ir
pats J. Paleckis intymiame pasikalbėjime » 92.

Kalėjimai buvo sausakimšai perpildyti. Langus užkalė lentų
dėžėmis. Nematėme nė saulės, nė dangaus. Daugis naktį miegojo
ant grindu. Dieną stovėjome, atsirėmę į sienas, arba slinkinėjome

“1 V. VAITIEKŪNAS, Sovietinis genocidas, žr. Lietuva, 6 nr., 1954 m.
* Lietuviu Archyvas, Bolševizmo Metai, Brooklynas, 1952, 11-13 psl.

26

402 DR. DOMAS JASAITIS 36*

galvas nuleidę ar pasikeisdami sėdėjome ant ilgų suolų. nes nuo
6 val. ryto iki 9 valandos vakare sėdėti ar gulėti ant lovos buvo
griežtai uždrausta. Maistas pradžioje buvo pakenčiamas, nes kalė-
jimai buvo dar nepriklausomos Lietuvos nuostatais tvarkomi. Bet
bolševikiška administracija ir to pavydėjo ir grasinančiai kartojo :
« Smetonos kalėjimai tikros sanatorijos. Liaudies priešai neprivalo
turėti tokių geru sąlygų. Greitai bus įvesta bolševikiška tvarka.
Tuomet pažinsite proletarišką teisingumą ». Tie grasinimai vėliau
buvo įvykdyti.

Iš tų 2000 suimtųju išėjo į laisvę tik mažas nuošimtis. Dalis
buvo nužudyta, o daugiui pritaikinti Sovietinio Baudžiamojo ko-
dekso 58 ir 59 $. Jie buvo pakaltinti kontrrevoliucine veikla ir
kitokiais nusikaltimais prieš naują santvarką ir už akių nubausti
8 metams i priverčiamųjų darbų stovyklas.

Antra skaitlingų suėmimu banga buvo įvykdyta 1940 m. lap-
kričio 5-6 d. spalių revoliucijos (1917) gimtadienio išvakarėse. Ir
šį kartą labiausia, paliesti buvo intelektualai ir vadovaujantis ele-
mentas: buvę Lietuvos ministrai, karininkai, kariai, daug šaulių,
profesorių ir mokytoju. Daugiau kaip 600 asmenų neteko laisvės 9.

Kad okupuota šalis jaustųsi nesaugi, gyventu panikoje ir
baimėje, politinis terorizmas buvo tęsiamas nenutraukiamai. Pa-
gristai prileidžiama, kad per pirmuosius okupacijos metus (1940.
VI.15-1941.VI.22) buvo suimta apie 12.000 Lietuvos piliečių.
Buvo isteigti nauji kalėjimai atimtuose vienuolynuose (Kretingoje),
užimtų mokyklų patalpose ir koncentracijos stovyklos, i kurias
talpindavo lietuvius, nesilaikančius įvairiu nežmoniškų okupantų
potvarkiu.

Daugiausia suimtujų buvo sugrūsta į Kauno (3700), Vilniaus
(3200), Šiaulių (800) ir Marijampolės (750) kalėjimus. Suimtieji
buvo tardomi per kiauras naktis. Grąžintiems į kameras neleisdavo
dienos metu miegoti. Prisipažinimams išgauti, buvo be atodairos
vartojamas smurtas ir kankinimai. Mušdavo guminėmis lazdomis,
uždėdavo geležinius pančius, įmesdavo į karceri, spardydavo, de-
gindavo rankas, inscenizuodavo nušovimą **. Sudėję rankas į gele-
žinius pančius juos verždavo, arba užnėrę ant lyties organų plonos
špagatos kilpą — juos verždavo, mindžiodavo ranku pirštus, išmuš-
davo dantis ir įlauždavo žandikaulius, sodino ir laikė prie stipriai
įkūrentos krosnies, plėšdavo pirštu nagus, kabindavo už kojų,

** SUPPREME LITHUANIAN COMMITTEE OF LIBERATION, Appeal to ihe
United nation Genocide, 25 psl.
“ Lietuva Tironu Pančiuose, Cleveland, Ohio, 1847, 125-126 psl.

37* NACIONALSOCIATISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 403

dėdavo tardomąji į tam tikrą prietaisą ir leisdavo per jo kūną
elektros srovę, pririšdavo prie stulpo, stovinčio atitinkamai vie-
toje, ir varvindavo pro skylę lubose šalto vandens lašus ant tar-
domojo galvos, kas sukeldavo nepakenčiamą skausmą, pakabin-
davo kažkokiose staklėse ir lėtai, pamažu tempdavo visą kūną 6,

Tardytojai, su pagalba kūno mechaniku, išspausdavo « prisi-
pažinimus » padarytu, o neretai ir nepadarytu nusikaltimu. Nema-
žas skaičius suimtuju grasinimais jam asmeniniai ir jo šeimos na-
riams, pažadais visokiu lengvatų ir gėrybiu, buvo užverbuojami
tapti slaptais N. K. V. D. agentais.

4. Pirmas didysis lietuviu išvežimas. — Beatodairinis krašto
gyvenimo komunistinimas, permanentiniai areštai, visiškas žmo-
gaus nuteisinimas, beribis asmeninis ir turtinis nesaugumas kaitino
tautos pasipriešinimą ir atsparą. Kremliaus komunistiniai eksper-
tai, remdamiesi 23 metų genocidiniu patyrimu, žinojo, kad komu-
nistinę santvarką galima įtvirtinti tik įvedus kraštutinę baudžiavą.
Laisvą tautą galima lengviau smurtiškai valdyti tik eksproprijavus
jos sąmoningą ir atspariausią dali. Jie pasiekdavo norimu rezultatu
amputavę tik 2595-3095 tautos organizmo. Maskva, kaip buvo
anksčiau minėta, numatė toki eventualumą ir įpareigojo okupuotos
Lietuvos saugumo organus kartotinomis specialiomis instrukcijomis
ruoštis tam žygdarbiui.

Sovietu Sąjungos N.K. B. G. komisaras Merkulovas įsakė
L.T.S. R. saugumo komisarui Gladkovui suregistruoti antitarybi-
niai nusistačiusius asmenis, vykdančius kontrrevoliucinę agitaciją,
išvežimui į tolimas S. S. S. R. sritis. Tuo pačiu laiku atėjo N. K.
B. G. komisaro pavaduotojo Serovo instrukcija, kurioje buvo iš-
dėstyta tiksliai ir smulkiai lietuvių pagrobimo ir išvežimo tech-
nika.

Sovietu Sąjungos vyriausybė, norėdama sudaryti savo nekal-
tumo alibi, pasiūlė 1941 m. birželio 10 d. Lietuvos Liaudies Komi-
sarų Tarybai nutarti, kad ji prašo išvežti iš Lietuvos visą prieš-
tarybini elementą.

Masinis lietuviu pagrobimas ir išvežimas į didžiąją Maskvos
nelaisvę įvykdytas 1941 m. birželio 14-15 d. Bet N. K. V. D.
medžioklinė akcija ir pagrobtuju išgabenimas užsitęsė iki 1941 m.
birželio 21 d. Ją nutraukė tik prasidėjęs karas. Pabėgusio Glad-
kovo seife surasta įrodoma medžiaga, kad išvežimas turėjo paliesti
apie 700.000 lietuviu. Bet jie suspėjo pagrobti tik 34.620 žmoniu.
Sukimšo juos į prekėms ar gyvuliams vežti vagonus ir išgabeno
1 S. S. S. R. tolimas, necivilizuotas sritis.

* Ten pat, 127-128 psl.

404 DR. DOMAS JASAITIS 38*

Dunda ir dunda traukinio ratai,
Rieda ir rieda vagonai juodi.
Saulės nebėra. Saulė nemato,
Ką veža į rytus vagonai juodi.
Dunda ir dunda traukinio ratai
Ratuose kūnai pražūsta juodi.

Tasai genocidinis aktas buva įvykdytas su ginkluotos jėgos
pagalba. Smurtas buvo vartojamas areštuojant, išvarant iš gimtujų
namu, vežant į geležinkelio stotį, kraunant į vagonus, atskiriant
vyrus nuo žmonų ir vaiku. Bet vis tiek N. K. B. G. pareigūnai
reikalavo iš savo kaliniu, sugrūstu į vagonus, parašo, kad jie sava-
noriškai vyksta į Sovietu Sąjungą. Ir S. S. S. R. užsieniu reikalu
komisaras Molotovas skelbė per Maskvos radiją 1941 m. birželio
17 d. pasauliui, kad « daugelis lietuvių padavė prašymus išvežti
juos į kitas Sovietu Sąjungos sritis ».

Tremiamuju būklė buvo tragiška. Prie dvasiniu ir moraliniu
skausmu prisidėjo fiziški kentėjimai.

Serovo instrukcija numatė talpinti į vagoną 25 žmones, bet
faktiškai buvo prigrūsta 40-60. Vagonu — kalėjimu ant ratų —
durys buvo aklinai uždarytos. Maži, vagonų palubėse, langeliai
buvo apipinti spygliuotomis vielomis. Natūraliems reikalams atlikti
nebuvo išviečių. Tuose vagonuose, be suaugusiu žmonių, buvo
kūdikiu neturinčiu nė vienų metu ir senelių arti 100 metų. Išvež-
tuju dalies (20.249 asmenu) statistika pagal amžiu atrodo šitaip :

iki 1 metų amžiaus 211 ( 95 berniuk. 116 mergaič.),

» 4 9 » 1415 ( 731 » 684 »
» 10 > » 2165 (1236 » 929 »
» 18 > » 2587 (1263 » 1324 »
» 80 » 3986 (2277 vyr. 1709 moter.
» 40 » 5043 (3130 » 1913 »
» 50 » 2735 (1735 » 1000 »
» 60 » 1072 ( 601 » 471 »
» 70 » 609 ( 302 » 307 »
» 80 » 313 ( 168 » 145 »
» 90 » 104 ( 42 » 62 »
» 100 > » 10 ( 3 » 7 » 26.

1941 m. birželio m. buvo nepaprastai saulėtas ir karštas.
Sumedžioti duso ir troško vagonuose. Iš keliasdešimts ešalonų

“ J. RimAšAUSKAS, Genocidas, žr. Lietuviu Enciklopedija, VII (1956),
140 psl.

39* "NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 405

vagonu plaukė širdį veriantys vaiku ir motinu balsai : « Vandens ...
vandens ... nors lašelį vandens». Tūkstančiai šaukėsi pagalbos,
belsdami į vagonu duris ir sienas. Mongolai — sargybiniai, nepa-
klausius jų gargaliuojančio, nesuprantamo įspėjimo, — šaudavo į
orą ar į vagonus. Prinešti kibirus vandens irgi nebuvo leidžiama.
Tie patys mongolai, vykdydami duotą įsakymą, spardė, mušė
šautuvų buožėmis ir badė durtuvais besiartinančius prie vagonų.
« Tokiose sąlygose, dar vagonams nepajudėjus iš vietos, nėščios
moterys gimdė, ligoniai ir silpnos sveikatos žmonės mirė »*7. Šio-
kia tokia malonė buvo daroma negyviems : po ilgų prašymu, atei-
davo vyresnieji enkavedistai ir leisdavo iškrauti negyvai gimusių
ir mirusiu lavonus.

« Per visą spirginančią birželio 14 d. šauksmai ir dejavimai
sklido iš užantspauduotu vagonu. Jie buvo girdimi ir naktį. Mano
širdis plyšo nuo skausmo, bet N. K. V. D. neleido niekam prieiti
prie vagonų ir nieko iš ju neišleido. Rytui išaušus, septyni lavo-
nai buvo išmesti iš vagonų. Jie gulėjo šalia geležinkelio bėgių be
globos ir apsaugos ... Per visą ilgą savaitę iki birželio 20 d. žmonės
buvo priversti klausyti pilnus skausmo, nesulaukiančius pagalbos,
šauksmus ir dejavimus, sklindančius iš vagonu ». Tai vyko Kaune.
« Vilniuje, V-čius, pirštiniu fabriko darbininkas, grįžo 1941.VI.15 d.
ryte iš darbo. Jo žmona ir penki vaikai buvo dingę. Kaimynai
jam papasakojo, kad jie visi buvo įmesti į sunkvežimį už tai,
kad jo žmona atsisakė išsiuvinėti Vorošilovo portretą draugui
Bartašiūnui, aukštam N. K. V. D. pareigūnui. Už tai, kad ji pa-
sakė : « Man trūksta laiko sulopyti mano vaikų skarmalus ir skusti
bulvėms ». V-čius tekinas atsidūrė geležinkelio stotyje. Bergždžiai
jis ieškojo savo žmonos ir vaiku ... Už savaitės vokiečiu-rusu karui
prasidėjus, V-čius isigijo šautuvą ir rankiniu granatu virtinę ...
Vargas N. K. V. D.-istui ar raudonarmiečiui, kuris pasipainios jo
kelyje tos nevilties dienose » 8.

Prie žemės spaudžianti neganda išsiskleidė, kaip nuodingi
debesys, visoje Lietuvos žemėje. Pagrobtų artimieji budėjo tylūs,
kaip stabai, geležinkeliu stotyse prie užkeiktu vagonu, prarijusiu
jų šeimos narius. Jaunesnieji išbėgo į miškus, ginklavosi arba
tūnojo pasislėpę išplaukusiuose rugiuose. Tvartuose baubė nepa-
melžtos karvės, žvengė arkliai ir žviegė kiaulės. Tik nakti, gerai
išsižvalgę, kai kurie išdrįsdavo šmėkštelti į savo namus ir pa-
liuobti gyvulius.

Visas gyvenimas apmirė. Miestai atrodė, kaip išardytas skruz-

“V. VaITIEKŪNAS, Sovietinis genocidas, žr. Lieiuva, 6 nr., 1954, 109 psl.
“ L. DovypėnaS, From a Man's Life, žr. Lithuanian Bulletin, 1947,
7-8 nr.

406 DR. DOMAS JASAITIS 40*

dėlynas. Žmonės vengė vaikščioti priprastomis gatvėmis, nes bai-
minosi būti atpažinti. Kas spėjo ir turėjo kur — pasitraukė į
kaimus. Mažai kas miegojo savo butuose. Visi alsavo raudonojo
košmaro garais.

5. Lietuviu žudymai. — Toje kraujo, panikos ir keršto pri-
tvinkusioje nuotaikoje prasidėjo vokiečiu-sovietų karas (1941.VI.
22). Tauta jo bijojo, bet daug kas laukė. Beveik niekas nedėjo į
ji giedresniu vilčių, nors tuometinėse komunistinio režimo sudary-
tose sąlygose ne tik paprastas žmogiškas gyvenimas nebuvo gali-
mas, bet ir išlikimas gyvu tapo abejotinas.

N. K. V. D. ir kitu rūšių jos ginkluoti padaliniai, o kai kur
net ir raudonosios armijos būriai matydami, kad jiems pavestų
« garbingų » uždavinių nepavyko įvykdyti, kad lietuvių tauta slysta
iš jos sauvališko smurto, skubėjo, baimės apimta, kiek įmanydama
daugiau padaryti mums žalos ir skausmo. 1941 m. birželio paskutinė
savaitė yra šiurpo ir baimės savaitė. Jos tekmėje padaryti
nusikaltimai parodė okupantų nukaukintą dorinį ir politinį veidą
neribotame neigiamume. Štai kaleidoskopiškai suminimi faktai
patvirtinantys tą teigimą.

Apie 30 kilometrų nuo Kauno, tuoj už Palemono, buvo Pra-
vieniškių Priverčiamuju Darbų Stovykla, kurioje kriminaliniai
nusikaltėliai kasė durpes. Bolševikai padarė iš jos didelį kalėjimą,
talpinusį 500 žmoniu. Karui prasidėjus kaliniai veržėsi išsilaisvinti,
bet administracija sukliudė tas pastangas.

Birželio 26 d. stovyklą apsupo stambus raudonarmiečių dali-
nys. Administraciją (27 žmones) nuvarė į pamiškį ir ten sušaudė.
Netrukus raudonieji išlaužė kamerų duris ir, mušdami šautuvu
buožėmis kalinius, įsakė visiems išeiti į kalėjimo kiemą, aptvertą
spygliuotu vielų tvora. Čia visus surikiavo ir sustatė ties barakais.
Apie 20 žmoniu atskyrė ir pastatė prie kieme esančios pirties.
Prie ju prijungė iš kažkur atvarytų moteru būrelį. Kalinius, buvu-
sius gretimame dirbtuvės pastate, suvarė į atskirą būri ir pastatė
prie jos sienos. « Tuoj po to pradėjo šaudyti kulkosvaidžiais. Pir-
miausia buvo sušaudytas būrys su moterimis. Kilo neįsivaizduoja-
mai baisus klyksmas, maldavimai ir skausmingi sužeistųjų deja-
vimai. Puolėme ant keliu ir prašėme pasigailėti. Pradėjus šaudyti
į būrį, kuriame aš buvau, kritau į tarpeži nepaliestas. Ant manęs
griuvo dejuodami ir šaukdami sužeistieji ir mirštantieji. Po to,
girdėjau sprogimus granatu, mestu į lavonu krūvas. Tuo pat laiku
pasigirdo stiprus šaudymas Pravieniškių stoties kryptimi, ir tuoj
visi raudonarmiečiai iš kiemo išvyko. Aprimus šūviams, gyvieji

41* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 407

ir mažiau sužeistieji pradėjo lysti iš po lavonu ir prisikelti » 8?.
Iš 500 sušaudytų kalinių išliko gyvi apie 50. Tasai galabinimas
primena savo technika nacinį žydų galabinimą ir Pirčiupio tra-
gediją.

Nugalabino Kretingos, Raseinių ir Telšiu kalėjimu politinius
kalinius. Telšių kalėjimo kalinius nugabeno sunkvežimiais į neto-
limą Rainiu miškelį *?. Žudymai šitose vietovėse buvo ypatingai
žiaurūs, sadistiški. Kretingoje rasta pora lavonu su nulupta oda
nuo galvų ir nuo koju. Du lavonai rasti pririšti vielomis prie
medžio. Nekyla jokiu abejoniu, kad jie gyvi buvo svilinti degan-
čiais šiaudais.

Raseiniuose atrasti lavonai su sulaužytais šonkauliais, išsuki-
nėtomis rankomis ir net išpiautais liežuviais.

Ypatingai buvo kankinamos prieš nužudymą Rainiu miškelio
aukos. Gydytojų komisija (1941.VI.28) atrado keletą lavonu su
sutriuškintomis kaukuolėmis, ištekėjusiais smegenimis, sumuštais
lytiniais organais, nušutinta galūnių oda, ištrauktu liežuviu. Pora
lavonų buvo pažaboti storu arkliams supančioti pančiu 7!.

Panevėžyje buvo nužudyti 36 civiliai — jų skaičiuje keliolika
cukraus fabriko darbininkų. Karui prasidėjus į Panevėžio ligoninę
buvo atgabentas sužeistas lietuvis. Gydytojai pradėjo skubią ope-
raciją. Bet jos metu įsiveržė N. K. V. D. ir nužudė gydytojus
Gudonį, Mačiulį ir Žemgulį. Pastarajam išplėšė širdį ir nešiojo
ją po miestą šaukdami, kad tai yra «liaudies priešo širdis » 72,

Rokiškyje buvo nugalabinta 30 kaliniu ir civiliu, Zarasuose
— 22 kaliniai ir civiliai, Ukmergėje — 7 kaliniai, Papilėje — 10
kalinių ir civilių, Aukštojoje Panemunėje, Lankeliškiuose, Kaune-
Vilijampolėje buvo mažesnis žmonių skaičius. Nužudytųju skaičiuje
buvo 15 kunigų.

Virš 2000 lietuvių, kalinamu įvairiuose kalėjimuose, karui
prasidėjus buvo skubotai traukiniais ir autobusais evakuojami į
Sovietu Rusiją. Minske prijungė juos prie 4000 lenku ir baltgudžių
kaliniu masės. Jie buvo pėsčiomis varomi plentu į Mohilevą. Pen-
kiolika kilometrų už Minsko, Červenės miškuose, N. K. V. D. jų
daugumą nušovė iš kulkosvaidžiu. Nemažai ten žuvo ir lietuvių.
Kai kurie stebuklingai išliko gyvi pasislėpę po žuvusių lavonais. Tą

* Lietuva Tironu Pančiuose, Cleveland, Ohio, 1947, 133 psl.

"0 J. RIMAšŠAUSKAS, Genocidas, žr. Lietuviu Enciklopedija, VII (1956),
140 psl.

A Lietuva Tironu Pančiuose, Cleveland, 1947, 131-132 psl.

* K. PELĖKIS, Genocide, Lithuanian Threefold Tragedy, 1949, 89 psl.;
Lietuva Tironu Pančiuose, Cleveland, 1947, 6 psl.

408 DR. DOMAS JASAITIS 42*

masinę žmogžudystę aprašė « mirties maršo » dalyviai pulkininkas
J. Petruitis ir A. Tolis 8.

Kauno ir artimu apylinkių kalėjimu politiniai kaliniai buvo
žudomi Petrašiūnuose. Ten buvo parinktas didelis žemės sklypas,
aptvertas tvora ir uoliai saugomas « Dažnai naktį pro paslaptingus
vartus ivažiuodavo Kauno kalėjimo sunkvežimiai su gyvomis ar
jau nugalabytomis aukomis. Kaip tame «kapinyne» žudydavo
politinius kalinius, niekas negali pasakyti — iki šiol nebuvo pavykę
rasti nė vieno liudininko. Tik iš kasinėjimų paaiškėjo, kad kaliniai
buvo laidojami krūvomis. Vienoje duobėje rasta net 29 lavonai.
Gydytojai apžiūrėję lavonus, rado, kad jie buvo prieš nužudymą
smarkiai sumušti ir nukankinti. Daugumas jų nužudyta ne šūviu,
o plaktuko smūgiais į smilkinį » 7**. Manoma, kad Petrašiūnų kapi-
nėse yra palaidota nemažiau 458 kankiniu *.

Neimanoma nustatyti tikslų skaičiu lietuviu politiniu kalinių,
kuriuos nužudė bolševikai per pirmutinius okupacijos metus. « Ži-
noma tik tiek, kad buvo suimta apie 12.000. Porai tūkstančių
kalinių pavyko išsiveržti iš kalėjimų karui prasidėjus. Dalis jų
buvo išgabenti į Sovietų Sąjungą. Bet spėjama, kad apie 4000-5000
kaliniu čekistai bus likvidavę Lietuvoje » 78,

Tai toksai metinis balansas Draugiškumo ir Savitarpinės pa-
galbos sutarties, jėga primestos Lietuvai. Ir tokiais genocidiškais
veiksmais baigėsi pirmosios komunistinės okupacijos laikotarpis.
Bet tai nebuvo mūsų istorinės nedalios pabaiga. Tai buvo tik
pradžia trijų metu tarpveiksmio Lietuvos žemės tragedijoje, kurią
ne vaidina, bet išgyvena visa lietuviu tauta, visa jos siela ir visas
jos kūnas.

6. Reokupacija ir lietuviu tautos naikinimas. — Sovietu Rusija
reokupavo visą Lietuvą 1944 m. spalių mėn. Grįžo, kaip nuga-
lėtojai. Jos tarptautinė padėtis buvo nelyginamai geresnė nei 1940-
1941 m. Ir raudonoji armija įžygiavo į Rytu Prūsiją, o vakarų
sąjungininkų šarvuočiai veržėsi prie Reino. Kuo baigsis karas, jau
nebuvo rimtu abejoniu.

Stalinas jau turėjo Vakaru pažadus, nors ir nepasirašytus,
kad Baltijos respublikos atiteks jo kontrolėn. Tai įgalino Sovietu
Rusiją vykdyti savo užmačias be jokio varžymosi. Ir N. K. V. D.
genocidinė patirtis žymiai patobulėjusi per 1941-1944 m. laiko-

" SUPREME LITHUANIAN COMMITTEE OF LIBERATION, Appeal to the
United Nation Genocide, 26 psl.

“ Lietuva Tironu Pančiuose, Cleveland, 1947, 134 psl.

"5 Dr. J. Paukštelio informacija. Dr. D. J.

6 Lietuva Tironu Pančiuose, Cleveland, 1947, 135 psl.

43* [ĮNACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 409

tarpi. Jau buvo suspėjusi likviduoti Pavolgės vokiečius, Krymo
totoriu, kelias Kaukazo tauteliu respublikas ir kitas autonomines
sritis. Sugrįždama ji atsivežė Kruglovo-Serovo lietuviams depor-
taciju planą ir gėdingai pabėgusių 1941 m. nuo tautos keršto
sovietiškos administracijos ir politinės policijos kadrus. Tad nerei-
kia nustebti, kodėl buvo taip greitai atgaivinta ir stachanoviškai
tęsiama genocidinė mūsų krašto sovietizacija.

1944 m. rugpiūčio-gruodžio mėn. buvo vietoj nugalabinti ar
išgabenti į Sovietu Rusiją virš 37.000 lietuviu. Pirmon eilėn buvo
paliesti visi tie, kurie dalyvavo 1941 birželio mėn. sukilime prieš
okupantus, ir asmenys, kurie buvo išvežtinųjų sąrašuose, bet
kuriu išvežimą sukliudė prasidėjęs karas 7.

Kitos masinės deportacijos ikandžiai sekė viena kitą: 1945 m.
liepos-rugpiūčio-rugsėjo mėn.; 1946 m. vasario 16 d.; 1947 m.,
liepos, rugpiūčio-spalio, lapkričio ir gruodžio mėn.; 1948 m. gegu-
žės 22 d.; 1949 m. kovo 24-27 d. ir birželio mėn.*8,

Šalia masinių deportaciju 1945-1947 m. buvo vykdomas išve-
žimas suimtuųju iš kalėjimu priverčiamiems darbams. Dažniausiai
tai buvo pasitraukusiu iš Lietuvos giminės, demobilizuoti kariai
ir kitokis jiems nepatikimas elementas. Gabenamųju skaičius sie-
kdavo 2.000-3.000 asmenų per mėnesi ??.

Išvežtuju didžiausi skaičiu davė Suvalkija (Vilkaviškio ir
Šakių apskritys) ir Rytu Lietuva. Prileidžiama, kad tuo norėta
palengvinti kolonizaciją iš Baltgudijos ir iš surusintų Rytprūsių.
E. J. Harrison teigia, kad 1945 m. deportuota 83.000 ir 1949 m.
virš 100.000 žmonių 80.

1946-1947 m. ypatingai buvo paliesti dvasininkai. Buvo su-
areštuoti ir deportuoti visi vyskupai, išskyrus vysk. K. Paltaroką.
V. Borisevičius buvo nuteistas mirtimi. Kunigai buvo apkaltinti
« politiniais banditais » ir «lietuviu-vokiečiu nacionalistais ». Dvi-
dešimts penki buvo nužudyti, keturiasdešimts nuteisti sunkiems
darbams ir išvežti. Virš 150 kunigų pasislėpė nuo represiju. Keletą
metu neįleido kunigų į Klaipėdos kraštą. Buvo uždaryti visi vie-
nuolynai. Nemažai vienuoliu buvo išvežti i Sibirą. Beveik 509,
bažnyčių ir koplyčiu buvo uždarytos ir paverstos « funkcionaliais
pastatais » — muziejais, dirbtuvėmis, sandėliais. Paliko tik vieną
kunigų seminariją, kurioje yra tik 45 klierikai *!.

"" SUPREME LiTHUANIAN COMMITTEE OF LIBERATION, Appeal to the
United Nation Genocide, 26-27, psl.

"8 Ten pat, 54 psl.

"> Ten pat, 55 psl.; J. RimašauUsKAS, Genocidas, žr. Lietuviu Enciklo-
pedija, VII (1956), 140 psl.

50 Lithuania's Fight for Freedom, New Yorkas, 1952, 81 psl.

1 K. PELĖKIS, Genocide, Lithuanian Threefold Tragedy, 1949, 199-200 psl.

410 DR. DOMAS JASAITIS 44+

Pirmosios okupacijos metu ir karui prasidėjus buvo išgabenta
į Sovietu Rusiją 6 generolai, 37 pulkininkai, 22 majorai, 66 kapi-
tonai, 145 leitenantai, 53 viršilos, eiliniai ir civiliniai tarnautojai.

Karui prasidėjus buvo bolševikų nužudyti ar be žinios dingo :
1 pulkininkas, 3 majorai, 8 kapitonai, 12 leitenantu, 8 jaunesnieji
leitenantai, 17 viršilų, 13 jaunesniųjų puskarininkių, grandinių ir
61 eilinis 83,

1944 m. Tarybinės Lietuva ir Lenkija pasirašė sutartį dėl
pasikeitimo tautinėmis grupėmis, t. y. įvykdyti repatriaciją, kuri
tuomet buvo labai paplitusi Rytu Europoje. Didelis skaičius lie-
tuviu, gelbėdamiesi nuo komunistinio teroro, užsirašė esą lenku
tautybės. Oficialiai buvo pranešta, kad į Lenkiją išvyko 83.000
žmoniu. Bet ir šiame atvejy okupantai paliko ištikimi klastai ir
kerštui. N. K. V. D., patikrinus užsiregistravusiu repatriacijai sąra-
šus, surado juose apie 150.600 ne lenku, bet lietuviu ir gudu. Jie
visi už bandymą pasitraukti iš « tarybinės tėvynės » buvo « repa-
trijuoti » į Sibirą **. P. Zundė savo įdomiame ir turiningame raši-
nyje mini, kad 1957-1958 m. ivyko antra repatriacija: 22.000
išvyko į Lenkiją **.

Komunistiškas teroras suvedė okupuotą lietuvių tautą akista-
ton su neribota vergija ir net išnaikinimu. Anu laikų nuotaiką
atvaizduoja laiškas 1947 m. pasiekęs mus iš anapus geležinės
uždangos:

« Brangus brolau, aš seniai tau nerašiau. Mes gyvename gerai
ir džiaugiamės visomis laisvėmis, kurias jūs žinote ir kuriu neži-
note. Mes naudojamės nepaprasta religine laisve. Mes dažnai eina-
me į bažnyčią ir giedame psalmes. Mums patinka ypatingai 102
psalmė ». O ši psalmė arkiv. Skvirecko vertime skamba šitaip :

Nes mano dienos nyksta kaip dūmai,

ir mano kaulai dega kaip ugnis ...
Išdeginta kaip žolė džiūsta man širdis,
aš užmirštu valgyti savo duoną.

Dėl mano vaitojimo sunkumo

beliko tik oda ant mano kaulu.

Aš esu panašus į tyrumos pelikaną,

8 Lietuviu Archyvas, Bolševizmo Metai, Brooklynas, 1952, 346-352 ir
358-362 psl.

4 K. PELĖKIS, Genocide, Lithuanian Threefjold Tragedy, 1949, 239 ir
212 psl.

3 P. ZuNDĖ, Lietuvos gyventoju dinamika ir struktūra, žr. Aidai, 1964
m. 10 nr. - gruodžio mėn., 450 ir 455 psl.

45* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 411

pasidariau, kaip pelėda griuvėsiuose ...
Nes aš valgiau pelenus kaip duoną

ir savo gėralą aš maišau su verksmų.
Mano dienos yra panašios i ištysusi šešėlį,
ir aš džiustu, kaip žolė **.

Tauta sukilo. Visuotiną pasipriešinimą vykdė slapta ginkluota
kariuomenė, kurios pagrindas susidarė dar pirmos bolševiku ir
nacinės okupacijų metais. 1945-1949 m. vyko užlūžtanti kova su
okupantais. Tu kovu liudininkas, tik prieš trejetą metu atvykęs
iš anapus, tvirtina man rašytame laiške: «Sovietinė santvarka
Lietuvoje nebūtų nė keliu mėnesiu išsilaikiusi, nes partizanai kon-
troliavo didžiąją Lietuvos provincijos dalį ir buvo (bent kai kur)
paruošę visuotinės mobilizacijos planą išsivadavimui » 57. Okupan-
tai metė prieš sukilėlius 15.006-20.000 N. K. V. D. vyru. Bet ju
neužteko. Tuomet «Lietuvos komunistu partijai pašaukus, kai-
muose, kur vyko kuloku puolimai, dirbantieji sudarinėjo liaudies
savisaugą. 1948 m. respublikoje buvo sudaryta daugiau 300 būrių
ir 800 grupiu su 15.000 dalyviu. Po žiaurios klasių kovos, komu-
nistu partijai vadovaujant, buvo sutriuškintos kulokuų-nacionalistu
pogrindžio bandos» **. Bet ir tūkstančiu «istrebiteliu », kuriems va-
dovavo raudonosios armijos karininkai, buvo nepakankama. Tik
specialūs N. K. V. D. daliniai, komplektuoti daugumoje iš sibiriokų,
panaudodami visas ginklų rūšis, įskaitant lėktuvus, artileriją ir
šarvuočius, palenkė kovą partizanu nenaudai. Lemiančiai padėjo
N. K. V. D. vykdomos masinės ūkininkų deportacijos, visuotinis
žemės ūkio sukolchozinimas. Dėl to nutrūko partizanu ryšys su
tauta ir pasidarė negalimas maisto gavimas. Kaip Vengrijos suki-
lėliai 1956 m., taip ir mūsu partizanai 1945-1949 m. negavo nė
moralinės, nė medžiaginės Vakaru demokratijų pagalbos. Nuola-
tiniai mūšiai reikalavo daug nuostolių, kuriu negalima buvo papil-
dyti. Nors kova buvo beviltė, bet partizanai pakėlė ją iki galo.
Aukos buvo didžiulės. Liudininkai tvirtina, kad žuvo apie 50.000
vyrų kovoje ar paimtų į nelaisvę, bet vėliau sunaikintų. Partizanai
patys kovą pradėjo, tautos visumos padedami ir globojami ją,
vedė ir, atėjus reikalingam laikui, nutraukė. Partizanai atstovavo
kovojančią Lietuvą. Partizanų kovos turi istoriškos reikšmės : jos
apjungė kraujo ir kančių ryšiu tautą ir uždegė joje egzistencinę
aistrą besąlyginiai kovoti už tautinę gyvybę, jos sulėtino rusų

5 K. PELĖKIS, Genocide, Lithuanian Threefoli Tragedy, 1949, 239 ir 212 psl.

37 J. M. laiškas 1964.VIII.7 d.

88 Lietuvos kompartijos kova už žemės ūkio socialistini pertvarkymą ; Vo-
prosy istorii, 5 nr., 1959, 51 psl.

412 DR. DOMAS JASAITIS 46*

kolonizaciją, jos privertė okupantus daugiau skaitytis su lietuvių
tautiniais reikalais. Be abejonės, jos sulėtino ir rusifikacijos spartą.

Lietuviu tauta niekuomet neužmirš nukautų partizanu kūnų
išniekinimo. Naciu budeliai sudegino Pirčiupio žmones, bet prašomi
leido palaidoti savo aukas su kunigu, maldomis ir kapu pašventi-
nimu. Komunistiniai budeliai, nukovę mūsų partizanus arba pagrobę
beviltiškoje padėtyje susisprogdinusio granata kovotojo kūną, at-
veždavo ir išversdavo lavonus į miesteliu aikštes. Juos draskydavo
šunys ir krankliai. Vėliau pakasdavo juos slaptai pakelių grioviuo-
se. Ar reikia klausti, kurie genocidininkai turėjo savyje daugiau
humanizmo atgyvenų ?

Platesnio masto lietuviu fizinis naikinimas baigėsi su Stalino
mirtimi. Bet vis tiek neleista grižti į Lietuvą apie 260.000 asme-
nų. 82.

Lietuviu gabenimas iš tėvynės nesustojamai vykdomas visą
laiką, tik kitokiais būdais ir formomis. Kasmet mobilizuoja apie
15.000 vyrų *9. Karo tarnyba trunka 3-5 metus. Tad apie 45.000-
60.000 mūsų vyrų laikomi keletą metų už Lietuvos ribu. Jie iš-
siunčiami į Kaukazą, Vidurinę Aziją, Užbaikalį ir Tolimus Rytus.
Panašiai buvo daroma ir carinės Rusijos laikais. Karo tarnybą
atlikus, formaliai nėra draudžiama grįžti į Lietuvą, bet daromos
įvairios kliūtys. Jiems įkyriai siūloma « savanoriškai » apsigyventi
« Chruščiovo dvaruose » — nauju plėšiniu žemėje — Kazachstano,
Čkalovo ar Altajaus srityse. Politiškai nepatikimi neimami į ka-
riuomenę: jie skiriami į valstybinius darbus neribotam laikui
(bezsročniki). Daugiau kaip trečdalis atitarnavusiujų kariuomenėje
negrįžta i savo kraštą. Kad juos labiau pririšti prie nauju gyven-
viečių, stengiamasi ir jų šeimas į ten atkelti. Tai atlieka Perkur-
dinimo valdybos, nurodydamos, kad jų sūnūs ar broliai jau yra
apsisprendę negrįžti.

Lietuviu išvežimas vykdomas ir po kita priedanga. Krašte
veikia « Darbo rezervu agentūros ». Jos propaguoja per laikraščius
ir radiją vykimą į Suomijos Kareliją ir tolimas Sovietu Rusijos
sritis geležinkeliu tiesimo darbams. Kviečiami vykti savanoriai.
Bet tu atsiranda nepakankamas skaičius. Todėl « savanoriškumas »
paprastai atsiranda tik tada, kai partijos rajono komitetas ką
pašaukia ir paduoda pasirašyti prašymą. Pasirašiusieji gauna ke-

39 P. ZunDė, Lietuvos gyventoju dinamika ir struktūra, žr. Aidai, 1964
m. 10 nr. - gruodžio mėn., 450 ir 455 psl.
»0 V. RASTENIS, Lietuvos jaunimo genocidas, žr. Lietuva, T nr., 1955 m.

47* "NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 413

lionpinigius ir pašalpėles. Pasirinkimo nėra, nes nepasirašiusieji
vis tiek išsiunčiami, bet jau be pašalpų ir į blogesnes sąlygas.

Kasmet keli šimtai Lietuvos moksleiviu siunčiami į Sovietu
Rusijos aukštąsias ir specialias mokyklas. Jų tik dalis grįžta, o
kiti, ypačiai, nepakankamai politiškai ištikimi, paskiriami į darbus
Sovietu Rusijoje. Tokioje padėtyje yra ir Lietuvos aukštųjų mo-
kyklų studentai, kurie naudojasi valstybine stipendija. Jie yra
įsipareigoję už ją atsilyginti darbu. Todėl ir privalo vykti, kur
skiriami.

Nuo 1954 m. iš Lietuvos išveža, tariamai savanorišku prin-
cipu, i Kazachstaną, Turkestaną ir kitas sritis 2000-2250 abiejų
lyčių jaunuolių įvairioms svarbioms socialistinėms statyboms vyk-
dyti, dirvonams plėšti ir kitokiems specifiniams uždaviniams atlikti.
Atidirbus sutartą laiką, daromos sunkiai nugalimos kliūtys grįžti.
V. Rastenis teigia, kad minėtais būdais, «surenkama žmoniu duok-
lė plačiajai tevynei » yra ne mažesnė, kaip dvidešimts tūkstančių.
Tai yra tas pats lietuviu tautos genocido procesas, vykdomas tik
kita forma bei dangstomas įvairiais nekaltybės šydais » *!.

Į išgabentų lietuvių vietą atkeliami kitų tautybiu žmonės.
Tokia svetimtaučių infiltracija teisinama ir aiškinama darbininkų
ir specialistų trūkumu Lietuvoje. Bet tikrumoje tai naujoviškas
komunistinis imperialistiškas kolonializmas. Rusiško nacionalizmo
girnos, sukamos mesianistiško komunizmo jėga, mala neatlaidžiai
lietuvius ir kitus tautinius vienetus. « Nacionalinės teisės visu
Sovietu Rusijos valdomu tautybiu suvedamos į vienintelę teisę
— teisę vykdyti komunistinę propagandą tautinėse formose ». Tai
ir yra viena dalis garsios komunistinės formulės: « Socialistinis
turinys — tautinė forma ».

« Mažiausias tautinių tendencijų pasireiškimas ar tik įtarimas
jose yra sujungtas su šimtų tūkstančių asmenu deportavimu į
Sibirą, kur jie žūna individualiai, grupėmis ir ištisomis tautinėmis
respublikomis. Tuo pačiu laiku milijonai įvairiu tautybiu asmenu
planuotai ir apgalvotai sumaišomi » ?ž. Taip vykdoma Lenino filo-
sofija: « Tautybės yra malum necessarium y. Todėl «išrovimas tau-
tiškumo likučių būtinas draugystės sukūrimui tarp tautu ir inter-
nacionalizmo įgyvendinimui, kuris suformuos tų tautų dvasinę,
socialinę ir politinę prigimtį ». Gražiai skamba! Tik tragiška, kad
tautiškumo likučiai, kurie lemia etninį individualumą, išraunami
tautų masiniu arba in toto nužudymu. Teisybė, šituo keliu einant

*1 Ten pat.
* I. KuRcaNov, The National Problem in Russia, žr. Novy Žurnal,
New Yorkas, 1951, 269 psl.

414 DR. DOMAS JASAITIS 48*

komunistams pavyksta sukurti draugystę ir internacionalizmą tik
ne tarp gyvu tautų, bet tarp nukankintu aukų lavonu...

Kitaip ir negalėjo būti, kuomet komunistiška praktika ir jos
sukurta proletariška diktatūra ryžosi pakeisti laiko ir organiškos
evoliucijos faktorius genocidiniais veiksmais.

Tik neteisinga, kad ta formulė netaikoma ir rusų tau-
tai, komunizmo vėliavnešei. Jos istorijos naudai suklastojamos
kitų tautu istorijos ; jos kalba daroma smurtu kitu etniniu vienetu
gimtąja kalba; jos žiauriausi carai išaukštinami, jos generolai,
pavergę kitas tautas, ir jos generalgubernatoriai, krauju bei kartu-
vėmis nemalšinę užkariautus ir įstiprinę anų žemėse Maskvos
imperialistinius laimėjimus, padaromi tautiniais didvyriais. Tai
rodo, kad Sovietu Rusijos komunizmas yra apkrėstas hitlerinio
rasizmo virusais. Ne be pagrindo buvo sakoma, kad carinė Rusija
buvo tautu kalėjimas, ir neįžeidžiant teisybės, galima teigti, kad
komunistinė Rusija yra tautu kapinynas.

Komunistinis režimas, kirtęs mirti nešančius smūgius lietuviu
ir kitoms tautinėms grupėms biologinio ir sociologinio genocido
priemonėmis, skuba išnaudoti tautų paniką, nukraujavimą, atspa-
rumo sumažėjimą ir veržiasi plačiais barais i ju kultūros, kalbos,
tikėjimo pasaulį. Šimtus lietuviškų tūkstančio metų senumo vieto-
vardžiu pavadino savo generolu, didžiųjų čekistų ir lietuviškų
renegatu vardais. Vis dažniau pradeda mūsų tėvynę vadinti Ne-
muno žeme. Kaip termitai ardo mūsų tautines ir religines švent-
vietes, stengiasi užberti nebūties pelenais mūsų ilgaamžę didingą
istoriją ir ju klode įrašyti didelėmis raidėmis « didžiojo » ir kai-
niško brolio melą.

7. Išvežtuju i vergiją likimas. — Bolševikų dievinamas Leni-
nas, kurį jie liaupsina kaip žmonijos išlaisvintoją, tikrumoje išlais-
vino visus patekusius jo pavalduman žmones nuo laisvės. Jau
1918 m. Leninas dekretu įsteigė priverčiamojo darbo stovyklas ir
įsakė čekai talpinti į jas komunistinio režimo priešininkus. Komu-
nistinę santvarką gilinant ir plečiant, pasipriešinimas didėjo, lygia-
grečiai augo stovyklų kiekis ir talpumas. Laike keliu metu suim-
tujų skaičius pasiekė keliu milijonu. Tos masės vergu darbo jėgai
išnaudoti 1930 m. prie N. K. V. D. buvo įkurta Vyriausioji val-
dyba **. Ir organizuota speciali N. K. V. D. kariuomenė, kurios
uždaviniai buvo neribotu smurtu priversti vergus pildyti Gulago
patiektus planus, turinčius tikslą supramoninti Sovietu Rusiją ir
sukurti socializmą.

* Glavnoje upravlenije lagerei — GULAG.

49* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 415

Šiaurėje visu Ledinuotojo vandenyno pakraščiu, Uralo Kal-
nyne, Kazachstano ir Turkestano stepėse, Altajaus krašte, Jeni-
sėjaus žemupyje — Dudinkoje, Igarkoje, Turachanske, Norilske —
(« kas lenkams Katynas, tas lietuviams Norilskas », jame metinis
mirtingumas siekė 609,) —, Lenos žiotyse — Bykove, Nižne
Kolymske, Magadane prie Ochotsko jūros, Sachaline, — Gulagas
isteigė kelius šimtus priverčiamojo darbo stovyklų, o kiekviena iš
ju turėjo kelioliką arba kelias dešimtis darbo koloniju.

American Federation of Labor paskelbė, kad 1951 m. jose
buvo apie 15.000.000 kalinių. Bet kai kurie rimti to klausimo
ekspertai linkę tą skaičių padidinti dar 5.000.000. Ju tarpe buvo
400.000-500.000 mūsu tautiečių. Lietuviai buvo gabenami paprastai
į vietoves su žiauriausiu klimatu, kur šaltis žiemą pasiekdavo 50-
60 C?, kur poliarinė naktis užtrukdavo apie tris savaites, kur
dažna žiauri pūga siausdavo keletą dienų ir naktų be paliovos.

« Milijonai žmoniu žūsta komunistinio režimo perauklėjimo
darbo stovyklose ». Kalinių jose perdaug, kad būtu galima klausti :
Už ką? Tiek nusikaltėliu nėra visame pasaulyje. Tad lieka klau-
simas: Kodėl? *4,

Kompartijos C. K. ar N. K. V. D., nors ir skelbia, kad tose
stovyklose vyksta suimtuju perauklėjimas, bet gerai žino, kad tai
yra absurdiškas noras.

Teisybė, tenai persunkaus darbo, bado ir teroro kankinamiems
dažnai daromos paskaitos ir sakomos kalbos apie Leniną, Staliną,
žmoniją, žmoniškumą, socializmą bei komunizmą, demokratiją,
laimingą asmens ir šeimos gyvenimą. Bet «daugis klausytoju,
išgirdę tuos žodžius, šypsosi, kaip ta motina, kurios akyse SS
vyras nušovė jos kūdikį. Ta šypsena ne iš šio pasaulio, tai išpro-
tėjančio veido raumenų judėsiai » *5,

Visi, kas išeis iš tu stovyklų, bus užkeikti komunistinio reži-
mo priešininkai, net jei tokiais nebuvo suėmimo metu.

Todėl yra tik vienas atsakymas: vergų stovyklos įsteigtos
tautiniu grupiu, priešišku klasiu ir politiniu samburiu, priešta-
raujančiu komunizmo doktrinai religijų ir ideologiju žmoniu likvi-
dacijai. Tai komunistinio pangenocido mirties fabrikai. Sovietinių
kacetu buvimo negalima pateisinti Hitlerio tos rūšies įstaigomis.
Komunistai pradėjo jas steigti bent 15 metu anksčiau, nei nacio-
nalsocialistai. « Hitlerio mirties fabriku jau 20 metu, kai nėra. Jie
griuvo, kaip košmarinis sapnas. Ju vietoje stovi koplyčios, mu-
ziejai, kuriuose sukrauta kankinimų prietaisai ir nukankintu doku-

“ Ze-Ka MARGOLIN, Putišestvije v Stranu, New Yorkas, 1952, 233, psl.
"5 Ten pat, 290 psl.

416 DR. DOMAS JASAITIS 50*

mentacija, paminklai nužudytiems. O sovietiškų kacetu dalis, tik
kiek pakeistu, tobuliau užkamufliuotų, ekzistuoja iki šiol ... Sovie-
tinės « perauklėjimo » darbo stovyklos buvo gigantiška, didžiausia
ir vienintelė pasaulyje dvasiniai luošu ir psichopatu gamykla ...
Jose vykdomas nežinomas žmonijai ir niekad nebuvęs sielų pogro-
mas, žmoniu širdžių giljotinavimas » *6.

Dirbti vertė 12 valandu. Nepakankamas maistas. Rūbų ir
apavo stoka ir nepritaikymas klimatinei aplinkai. Pasekmės : fizinis
išsekimas, dvasinė depresija, neviltis, imunologiško atsparumo išny-
kimas. Išvados iškyla savaime : mirtis.

J. B. Margolin, išbuvęs Sovietų stovyklose 6 metus, apskai-
čiuoja, kad visuose komunistiniuose kacetuose Stalino laikais mir-
davo per metus 750.000-1.500.000 žmonių. Bet čia pat priduria,
kad tai yra nepaprastai kuklus, atsargus ir suspaustas apskaičia-
vimas. Žinovai teigia, kad kacetu gyventoju metinis mirtingumas
siekdavo 20-259,. N. K. G. B. ypatingi teismai (specialios trejukės)
dažniausiai paskirdavo tremiamiems 8 metus. Keturi metai buvo
pridedami atsargai. N. K. V. D. klysti negali! Ar tai nėra lygu
Hitlerio-Himmlerio Final Solution ?

Hitlerio mirties fabrikuose atvežtųjų kančios dažniausiai baig-
davosi atvykimo dieną. Prieš akis atgabentu į komunistinius kace-
tus metai kančios. Kurių mirtis buvo lengvesnė—kas žino ? ?7.

« Perauklėjimo » istaigu pareigūnai su cinizmu kartodavo kali-
niams: «Jus čia atsiuntė baigti gyvenimo dienas. Nesvajokite
grižti į savo kraštą. Ne jūs, bet mes nusakome jūsų likimą » 93,

IV. GENOCIDO PADARINIAI LIETUVIU TAUTAI

Nacinio ir komunistinio genocido padarytus žmoniu nuosto-
lius mūsu krašte galėtu apskaičiuoti tik bešališka tarptautinė ko-
misija. Jai turėtu būti leista ištirti tuo klausimu archyvinę me-
džiagą, apklausti liudininkus ir susipažinti su dar užsilikusiomis
stovyklomis. Tą uždavinį išspręsti bandė Jungtiniu Tautu Orga-
nizacijos suformuotas ad hoc Committee on Forced Labor. Jis pra-
nešė, kad «priverčiamojo darbo sistema yra svarbus faktorius
krašto ekonomijai». Bet komitetas nepriėjo aiškiu išvadų dėl
vergu skaičiaus ir dėl skaičiaus priverčiamojo darbo stovyklų ir
ju dislokacijos **.

* Ten pat, 91-92 psl.

>? Ten pat.

*s K. BIELINIS, Teroro ir vergijos imperija Sovietų Sąjunga, 1963, 206 psl.
* The Siaie Departament Bulletin, 1953.V111.10 d.

51* NACIONALSOCIAIISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 417

K. Pelėkis patiekia tokias skaitlines : Nacių okupacija 405.000
žmoniu arba 13,59, visu gyventojų. Pirmoji sovietu okupacija
102.000 žmoniu arba 3,49; gyventojų. Antroji sovietinė okupacija
(1941-1949) 500.000-600.000 žmoniu arba 179, gyventojų. Susu-
mavę gauname 1.007.000-1.100.000 žmonių arba 33,99, gyven-
tojų 10, Labai artimas skaitlines paskelbė Amerikos laikraštis Our
Sunday Visitor — apie 1.000.000 žmonių arba 33,99; ir padarė
tokią prielaidą : « Priimant dėmesin, kad tie nužudyti, deportuoti
ir pasitraukę į tremtį sudarė geriausią pajėgiausią, sąmoningą,
išmokslintą elementą ir tautos inteligentiją — nuostoliai yra žiau-
rūs, beveik fatališki tolesniam tautos išlikimui ». VLIKas pranešė
Jungtiniu Tautų Organizacijai 1949 m. genocidinius nuostolius
1940-1949 m. laikotarpiui tokius: nacinė okupacija — 300.000
žmoniu ir Sovietinė — 520.000, iš viso 820.000 žmonių !!. P. Zundė
vertina Lietuvos gyventojų nuostolius tame pat laike 1.090.000
žm.!0, K. Bielinis apskaičiuoja, kad nacinė okupacija išrovė
300.000 ir sovietinė 659.969 žmones 103,

Pavergtos Lietuvos kompartijos sekretorius A. Sniečkus savo
kalboje pasakė: « Ypatingosios valstybinės komisijos paskelbtais
duomenimis vokiškieji fašistai Lietuvos teritorijoje sušaudė ir
nukankino daugiau 300.000 gyventoju ir 165.000 karo belaisviu ».
Bet gale tos kalbos padarė tokią pataisą : « 1946 m. sausio-vasario
mėn. Rygoje teismo procese buvo nustatyta, kad vokiški fašistai
Tarybu Lietuvos teritorijoje nužudė 700.000 piliečių bei karo
belaisvių » 194. Nė žodžio nepratarė apie sovietinį genocidą ir tik
pasakė: «lietuvių tauta broliškuju tarybiniu tautu šeimoje yra
rami dėl savo rytojaus ».

A. Lebed tvirtina, kad 1941-1955 m. laikotarpyje iš Lietuvos
į kitas respublikas buvo perkelta 683.000 žmonių y 105,

Nepaprastai svari yra A. N. Tarulio studija. Jo kruopščiu
apskaičiavimu Lietuva (1940-1959 m.) neteko 1.160.000 žmoniu :
naciu laikais 250.000, bolševikmečiu — 630.000 ir repatrijantų bei
tremtinių — 280.000. Minėto Sniečkaus teigimą, kad naciai išžudė

100 K. PELĖkIS, Genocide, Lithuanian Threefold Tragedy, 1949, 239 ir
212 psl.

11 SUPREME LITHUANIAN COMMITTEK OF LIBERATION, Appeal to the
United Nation Genocide, 59 psl.

12 P. ZuNDĖ, Lietuvos gyventoju dinamika ir struktūra, žr. Aidai, 1964
m. 10 nr. - gruodžio mėn., 450 ir 455 psl.

103 K. BIELINIS, Teroro ir vergijos imperija Sovietu Sąjunga, 1963, 206
ir 9 psl.

104 Tiesa, 125 nr., Vilnius, 1959.V.31 d.

106 A. LEBED, Genocide in the USSR, New Yorkas, 1958.

27

418 DR. DOMAS JASAITIS 52*

700.000 t. y. kiekvieną ketvirtą gyventoją, jis kvalifikuoja nieku
neparemta statistika, kuri baigiasi reductio ad absurdum 105,

Taigi, visi tyrėjai vieningi, kad 1940-1949 m. Lietuva neteko
apie 1.000.000 žmoniu. Aukščiau minėjau, V. Rastenio nuomonę,
kad ir po 1949 m. okupantai išgabena kasmet nemažiau 20.000
asmenų. Tuo būdu 1949-1964 m. laikotarpy, išvežta ir išsiųsta
buvo iš mūsu dar 300.000. Tai sumarinis genocido balansas (1940-
1965) svyruoja tarp minimalinės skaitlinės 1.120.000 ir maksima-
linės — 1.460.000.

Nė viena tauta pasaulyje, išskyrus Europoje gyvenančius
žydus, neturėjo tokiu nuostoliu. Tik juodojo maro pavietrė praskri-
dusi per mūsų kraštą XVIII šimtmečio pradžioje pareikalavo pro-
centiniai kiek daugiau aukų. Dera prisiminti, kad mūsų valstybė
buvo neutrali šalis, nekariavo su niekuo, t. y. tos aukos nėra mūsų
sukelto karo padariniai.

1863 m. lietuviai, pareikšdami lenkams istorinį solidarumą,
sukilo prieš Rusiją, kurios vergiją jau kentė 65 m. Sukilimas buvo
palaužtas. Gen. gubernatorius M. Muravjovas-Korikas pasiuntė
carui toki savo žygdarbiu raportą :

Nubausta mirtimi 128 žmonės
Išsiųsta į Sibirą 1424 »
Nuteista sunkiems darbams 712 »

Ištremta į Rusijos gilumą 1529 »
Perkeldinti gyventi į Rusiją 4096 »

Atiduota į rekrūtus 345 »
Kovose nukauti ir sužeisti 1300 »
Dvaru konfiskuota 1794 p 107,

Tasai « pergalingas » pranešimas nėra pilnas. Jame nesuminėta
žiaurumai, moralinis išniekinimas, kultūrinis apiplėšimas. Bet vis
tiek tai yra tik šešėlis lyginant su raudonojo genocido debesiu jau
20 metu užgožusiu mūsų šalį, ir iš kurio nepaliaunamai krinta
dorinio ir tautinio maro kruša.

Ir komunistinio genocido balansas apytikriai žinomas :

Nubausti mirtimi daug tūkstančių (12.000 ?) žmoniu.
Žuvo kovose virš 50.000 žmoniu.

Išgabenta į Stalino mirties fabrikus 600.000-700.000 žmonių.
Konfiskuota visa Lietuvos žemė su visais jos turtais.

16 A. Hzavy, Population Loss in Lithuania Subcommitiee on Europe,
97 Congress, Second Session, 365-374 psl.
107 Dr. V. SRUOGIENĖ, 1863 metu sukilimas, žr. Karys, T nr., 1963 m.

53* NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 419

1863 m. caras baudžiavą panaikino, o 1945-1949 buvo įvesta
neaprėžta kūno ir dvasios baudžiava.

Vykdoma Lietuvos kolonizacija. Jau dabar Lietuvoje rusų yra
1195, prieš 1940 m. buvo tik 2-3 94.

Per 40 metų (1864-1904) caro žandarai konfiskavo apie 160.000
egzempliorių knygų, ir keli tūkstančiai lietuviu pateko į kalėjimą
ar į Sibirą už meilę ir ištikimybę savo raštui ir knygai.

Stalino-Kruščiovo gadynėje buvo konfiskuoti ar sunaikinti
milijonai lietuviškų knygu. Virš dviejų milijonu lietuviu katalikų
negali spausdinti nė vieno religinio laikraščio. Rodos, per 25 metus
buvo leista atspausdinti vieną maldaknygę ir vieną kalendoriu. Nuo
įsiveržimo į Lietuvą, komunistinis režimas išgraužia su čekistiškų
žiurkių uolumu iš lietuviškų spaudinių tautinę dvasią, visais būdais
rusifikuoja ir klastoja mūsų kultūros ir Lietuvos praeities istoriją.
Ir dar ju vienas šlykštus makiaveliškas laimėjimas. Stalino ir jo
įpėdinių nuspręstą genocidą padeda vykdyti lietuviu tautos atplai-
šos, lietuviški raudoni gauleiteriai ... Neprileidžiu, kad jie nežinotu,
koksai likimas buvo savujų kvislingų ar Hitlerio pasodintų gau-
leiteriu, ju engiamoms tautoms išsivadavus !

V. KovoTI!.. IšSILAISVINTI !...

Baigdamas mūsų tautos gyvenimo rūsčią sagą, noriu pareikšti
keletą minčiu. Lietuviu tauta yra genocidinėje nelaisvėje jau 25
metai. Jos biologiškas kūnas smarkiai sužalotas. Religinis, kultū-
rinis gyvenimas apgriautas, sukrėstas. Bet išlikę gyvi, pajėgė išau-
ginti savyje psichologinę pusiausvyrą egzistuoti ir reikštis net ir
smurtinėse sąlygose. « Su tyliu sopuliu širdyje, jie ašaromis, pra-
kaitu ir neapykanta dilina priešą ».

Atrodo, kad fizinio genocido viršūnė jau pasiekta, ir jis ne-
vykdomas brutaliai plačioje apimtyje. Bent laikinai. Tautos ma-
žėjimas sustabdytas. Jei ne naciu-sovietu genocidas, tai Lietuvoje
dabar būtų apie 3.565.000 žmoniu pagal A. Rimkos apskaičiavi-
mus, arba 3.672.969 pagal K. Bielinio, bet ne 2.713.000, kaip
parodė 1959 m. sausio 15 d. gyventoju surašymo duomenys. Rei-
kia prileisti, kad egzistenciniai biologiniai dėsniai skatins padidintą
gimdymu skaičių, kad išlygintų turėtus nuostolius. Pavyzdys :
1941 m. Lietuvoje buvo vedybu 25.486, gimimų — 55.106, miri-
mų — 30.863, prieauglis — 24.243, o 1942 m. po didžiųjų išveži-
mų vedybų — 21.540, gimimų net — 69.699, mirimų — 33.353
ir prieauglio — 36.346.

Išlikę gyvi lietuviai ištrėmime darys visa, kad grižtu į tėvynę.
Nemažai daliai pavyks tai pasiekti. Ekonominių kliūčių Lietuvos

420 DR. DOMAS JASAITIS 54*

gyventojų skaičiui augti nėra. Dabartinėje jos teritorijoje optimalis
gyventoju skaičius galėtu būti 5.000.000-5.500.000 žmonių pagal
A. Rimkos apskaičiavimus.

Lietuvių jaunų vyrų skaičiui padidėjus (1947-1949 m. kovose
jų žuvo virš 50.000), jungtuviu skaičius su svetimtaučiais taps
nereikšmingas. Lietuvė moteris buvo visuomet turtinga savigarbos
ir taurumo elementais. Be to, lietuvius nuo atėjūnų skiria ir kalba
ir tikyba. Kaip tikintis, senobinis lietuvis mirė už Perkūną,
Praamžių ir amžinąją ugnį, taip ir dabartinis lietuvis kovos ir mirs
už Rūpintojėli ir žemę, kurią jis laimina savo guodžiančiu žvilgs-
niu. Gindamas savitą kultūrą, įsitikinimus, — lietuvis gina savo
asmenybę.

Laisvės kovotojų pralietas kraujas ir šimtu tūkstančių išga-
bentu į nelaisvę kančios sudarė saugiausius pylimus prieš nutau-
tėjimą. Ju negalės ir šimtmečiai suardyti. Jie aidės legendose
amžinai. Tik kai kurie ne tik fiziniai, bet, svarbiausia, dvasiniai
emigrantai perša besąlygini, servilinį bendradarbiavimą su oku-
pantais.

Ir gimtosios žemės mistiška trauka yra ir bus didelis nutau-
tėjimo stabdis. Lietuviai neištautėjo per 120 metu carinės okupa-
cijos, neatsisakė per 40 metu savo raidžių. Lietuvis ypatingai
atsparus priespaudai. Jau ne vieną kartą priešiški juodvarniai
krankė Lietuvai mirtį. Bet ji gyva šiandien ir liks gyva amžinai.

Dvasiniai ir fiziniai lietuvio pajėgumai gali laisvai konkuruoti
su okupantų tokiomis savybėmis. Čion lietuviai yra ir bus geres-
nėje padėtyje, nes jie žino, kad kovoja už tautą, už laisvę. O
atėjūnai visuomet jausis esą okupantai, pavergėjai. Komunistinė
literatūra ir filosofija yra labai sekli žmogaus asmens ir visuome-
nės problemomis. Tad jos įtaka nestipri, neįsiveržianti.

Lietuva turi daug inteligentijos, 24.000 studentu, 400.000 pra-
džios mokyklose moksleivių. Dalis jų yra atitolę, bet daugumas
yra neatskiriamai suaugę su tautos kamienu ir gimtąja žeme.

Laisvame pasaulyje yra apie 1.000.000 lietuviu, kurių įtaka
į apsupančią visuomenę tolygiai didėja ir didės. Jų medžiaginis
svoris irgi smarkiai auga. Abu tie faktoriai jau labai stabdo oku-
pantu užmačias. Jei mes sudarysime kovojančią Pasaulio Lietuviu
Bendruomenę — tai jos įtaka ir reikšmė ir lietuvio išgyvenimui
ir Lietuvos išlaisvinimui bus milžiniška. De Gaulle, 1940 m. rug-
piūčio mėn. kreipėsi į 1200 prancūzu pabėgėlių Gibraltare, plau-
kusių J. A. V. laivu į Angliją: « Tai jūs pabėgote. Tai gerai. Bet
tai, ką jūs padarėtė yra niekis. Dabar jūs turite padaryti viską.
Kol Prancūzija nebus išlaisvinta — jūs niekuomet negalite sustoti
kovoję ». Ar likimas ne tuos žodžius kasdien mūsu sąžinei byloja ?

55* "NACIONALSOCIALISTINIS IR KOMUNISTINIS GENOCIDAS LIETUVOJE 421

Mums visiems yra žinoma daug žadančio rašytojo Landsbergio
pjesė: Penki stulpai miesto aikštėje. Komunistinė Maskva stu-
mia ir tempia mūsų tautą į istorijos ešafotą. Jos opričnikai ir
kūno mechanikai keikiasi, kad ji turi ne vieną, bet 3.000.000
širdžių. Pavergtos šalies aikštėse stovi ne penki, bet tūkstančiai
stulpu. Prie jų rišami nemarios Lietuvos sūnūs. Nemarios, nes jie
žūdami, maitina Laisvės šaknis savo gyvybės sultimis.

Ta likiminė kova išskleidė mūsu tautoje pilną žmoniškumo
vaivorykštę: Lietuva tapo ir yra kovojanti, kenčianti ir gera-
garbė — Lituania militans, dolorosa et pia.

Okupantai sunkia pakaustytu batų eisena saugo tuos tūkstan-
čius stulpų. Jie pasišovę rišti prie jo kiekvieną išdristantį, vardan
Lietuvos meilės, vardan pagarbos žuvusiems kovotojams, pakloti
prie stulpu gėliu žiedus. Nemaža yra komentatoriu (kaip sako
Landsbergis) su juodais akiniais, kuriais jie nori paslėpti užgesusią
juose ištikimybę tautai ir savo sąžinei. Bet yra nusikalstama,
kuomet kooperatoriu užsimaskavimas peržengia visus tautinės
egzistencijos dėsnių ribas, kuomet komentatoriai pradeda skelbti:

Niekas negali pūsti prieš vėją
Kas turi jėgą — tas teisingas.

Man aišku kad tokie komentatorių žodžiai negali grąžinti tautai
laisvės. Bet mes tikime Lietuvą ir jos prisikėlimą. Todėl aš jun-
giuosi prie vaiko, baimėje, bet ir drąsoje, padėjusio gėliu puokštę
prie stulpų papėdės, žodžių, kuriuos jis pasakė komentatoriui :

Jūs esate senas, Jūs esate aklas.
Kas iš mūsų širdyje neturi meilės savo tautai, tas turi pikčiausios

rūšies širdies ydą.
Da. Domas JasSAITIS

Tampa, Fla. J. A. V., 1965.II.2 d.

LITERATŪRA

BizorTsAG, MaGyxAR, Genocide by deportation: an appeal to the United
Nations to enforce the law. Foreword by Bela Varga, New Yorkas,
1951, 131 psl.

Daosr, P. N., The Crime of State ; penal protection for fondamental freedoms
of persons and peoples, Leyden, 1959, 2 t.

KaELUs, ALEXANDER, Human Righis and Genocide in the Baltic States,
Stockholmas, 1950, 57 psl.

LEMkKIN, RaPHARL, Genocide as a Orime Mader International Law, žr.
American Journal of International Law, 41 t. 1947, 145-151 psl.
PERANDI, A., Another Crime. Soviet Acts of Genocide Against Baltic Nations

žr. The Baltic Review (N. Y.) 1954, 2-3 nr., 25-51 psl.

PLANZER, ANTONIO, Le crime de gėnocide, St. Gallen, 1956, 210 psl.

REITLINGER, GERALD, The Final Solution, New Yorkas, 1953.

RosINsoN, NEnEmIAH, The Genocide Convention. A Commentary, New Yor-
kas, World Jewish Congress, 1960, 158 psl.

SvaBE, A., Genocide in the Baltic States, Stockholmas, 1952, 52 psl.

Human Freedom is Being Crushed, The Story of Departations Behind the
Iron Curtain, Washingtonas, D. C., 1951.

International Peasant Ūnion. Memorandum to the United Nations General
Assembly, New Yorkas 1954, 29 psl.

The Black Book: The Nazi Crime Against the Jewish People, New Yorkas,
1946.

U.S. Congress. Senate. Committee on Foreign Relations. The Genocide
Convention, Hearings Before a subcommittee of the Committee on
Foreign Relations. Washingtonas, D. C., 1950, 555 psl.

NATIONALSOCIALIST AND COMMUNIST
GENOCIDE IN LITHUANIA

by
Domas Jasaimis, M. D.

Summary

The author in papers section The historical Parallels mentions in
passing of the oceurrence of mass homicide and genocide in both
ancient and modern times.

The main part of this paper is about modern National Socialist
genocide and Communist pan-genocide. Both kinds of genocide origin-
ate from the world-views of National Socialism and Communism which
deny the ancient law of Judaism and the law of Christ. The intrinsic
worth of man even in the humanitarian sense and the respect for
individuality which flows from it is discarded.

The thought appears that the Communism of Lenin-Stalin is the
incarnation of Darwinism into sociology and Hitler's National-Socialism
is the use of Nietzshe's conception of the super-man.

Communism makes the international proletariat the messiah of the
new social order. National Socialism irrationally attributes superhuman
gualities to the German race. Communism wants to create a komo
sovieticus and a paz sovietica and National Socialism wanted to create
a super-homo germanicus and a paz germanica. Both of these world-
„views are totalitarian, both are alien to the cultures which arose
from the Judean-Christian tradition of other major religions. Both
of these world-views are a return to neanderthalism. Both reject the
natural process of evolution of society. Unbounded violence and terror
have taken the place of natural evolution.

The Soviet pan-genocide is fifteen years older than the National
Socialist genocide. The Gestapo of Hitler and Himmler are the capable
students of the Cheka and the NKVD of Stalin and Dzerzhinsky.

This article contains a wide survey of National Socialist genocide
in Lithuania from 1941 to 1944 and Communist genocide in Soviet
occupied Lithuania from 1940 to 1941 and again from 1945 to 1965.

Material losses suffered by Lithuania between the years 1940 and
1944 are approximately the following: in agriculture and forestry —
$ 209 million, in industry and trade — $100 million, in communica
tions — $101 million, in urban buildings and other constructions —
$ 106 million, in social cultural and health areas — $ 107 million. In
total the losses approximate 623 million dollars.

424 DR. DOMAS JASAITIS 58*

It is impossible to say what the losses and damages have been
from the Soviet occupation of Lithuania for the past two decades.

The Red and Brown genocide brought terrible losses to the inhabi-
tants of Lithuania. They can only be accurately computed by a com-
petent, unbiased international committee which would have to study
archives, guestion witnesses and investigate the problem of the still
existant concentration camps and jails in the Soviet Union. According
to Lithuanian experts and experts of other nations, the number of
victims of genocide comes to 1.126.000 people, i. e. close to thirty-six
percent of all the inhabitants of Lithuania.

The Soviet Union has lately been following a policy of coloniza-
tion of Lithuania and has been instigating aggressive action against the
church and believers.

LITERATŪROS IR KALBOS MOKSLO SEKCIJA

Prof. Dr. ANTANAS SALYS

LIETUVIŲ KALBOS RAIDA DABARTINĖJE LIETUVOJE *

ANTANAS VAIČIULAITIS

LIETUVIŲ LITERATŪROS PROBLEMOS SVETUR

* Autorius savo paskaitos teksto redakcijai neiteikė,

LIETUVIŲ LITERATŪROS PROBLEMOS SVETUR

Kaip savame krašte, taip ir svetur problemu esti iš visokiau-
siu kerčiu: temų, idėju, stiliaus, sroviu, itaku, platinimo, prieaug-
lio, kalbos, aplinkos, atstovavimo, organizacijos, bendradarbia-
vimo su kitu šalių autoriais ir kitokių.

Kai kurios iš ju svetur savaime darosi opesnės, netgi aštrios.
Visu ju nekliudysime. Bet apimkime prieauglį.

Žvalgydamiesi mūsų literatūros akiračiuose, atsimename, kad
ne vienas iš mūsų dar savo akimis regėjome tokias viršūnes kaip
Maironi ar Krėvę.

Kas duos mums šiandien kitą Maironį ar Krėvę ? Žinoma,
į toki klausimą lengva ranka numoti ir pasakyti: tokie ateina tik
šimtmečiais.

Vėl dairydamiesi atgal, turime pripažinti, kad pokario metais
lietuviu literatūra susilaukė tokiu atžalų, kurios amžiais pasiliks
lietuviu tautoje ir jos mene.

Kai kurie nuostabiai atsišaukė iš pačių vyriausiųjų.

Sakysime, Jurgio Baltrušaičio lietuviškoji lyrika visu savo
pilnumu į mūsų literatūrą įžengė tik 1948 metais, kada Bostone
pasirodė jo Poezija.

Iš pačiu vyriausiujų kruopštus ir guvus pasiliko Vydūnas.
Mykolas Vaitkus išaugo i mūsu atsiminimu literatūros meistrus.
Vincas Krėvė kūrė Dangaus ir Žemės Sūnus, o Faustas Kirša tokius
savo lyrikos šedevrus, kaip Smūtkelis. Jautriai skambėjo Juozo
Mikuckio lyra. Darbštus buvo Ignas Šeinius ir Jurgis Savickis.
Vienas iš gausiausių pasirodė Juozas Švaistas. Pokario metais
savo lyrikos apsčiai pažėrė Kleopas Jurgelionis, nors ji atskira
knyga ir neišleista. Tvirtai pasireiškė Antanas Tulys savo novelių
dviems rinkiniais. Toliau žymėjosi Juzė Augustaitytė-Vaičiū-
nienė, Petras Tarulis, Juozas Tysliava ir Stasys Santvaras.

Nepasidavė tie, kurie mūsu literatūroje šaknis įleido vėliau,
bet dar prieš karą. Tai Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Pe-
tronėlė Orintaitė, Gražina "Tulauskaitė, Benediktas Rutkūnas,
Fabijonas Neveravičius, Liudas Dovydėnas, Vytautas Alantas,
Stasius Būdavas, Stepas Zobarskas, Vytautas Tamulaitis, Kotryna
Grigaitytė, Leonardos Žitkus, Venancijus Ališas ir kiti. Visi jie
kūrė, o kai kurie dargi uoliau, negu Lietuvoje.

428 ANTANAS VAIČIULAITIS 2*

Randame ir tokiu, kurie Lietuvoje buvo bepradedą, bet dar
nespėjo įsitvirtinti, ar po pirmu žingsniu aptilo. Po karo jie suži-
bėjo visu savo meno brandumu.

Tai Nelė Mazalaitė su savo legendomis, Jurgis Jankus su savo
psichologiniu įžvalgumu, Vincas Ramonas su problematika ir gra-
žaus pasakojimo menu, Henrikas Radauskas su savo estetiniu at-
baigtumu ir meistro precizija, Marius Katiliškis su savo realizmo
sodrumu ir žodiniu turtu, arba Juozas Kralikauskas su savo isto-
riniais romanais.

Po karo atėjo jiems netikėtas papildymas iš amžininkų — iš
vyrų ir moteru, turėjusių subruzdėti jau Lietuvoje, bet atsisklei-
dusiu tik po karo. Tai Pulgis Andriušis, Jurgis Gliauda, Antanas
Škėma, Leonardas Andriekus arba Alė Rūta. Satyros meną išpru-
sino Antanas Gustaitis. Visiems jiems buvo natūralus laikas savo
dainą ar pasakojimą pradėti dar prieš karą. Jei jie tai ir bandė,
visi jie išaugo jau pokario dienomis.

Iškilo žemininku karta — Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys
ir Alfonsas Nyka-Niliūnas. Prie ju pritapo Juozas Kėkštas, nors
tikrasis ketvirtas šios šeimos narys buvo Vytautas Mačernis iš
Lietuvos. Paskui atėjo kiti poetai — Vladas Šlaitas, Jonas Mekas
ir Algimantas Mackus. Algirdas Landsbergis puoselėja beletristiką,
ir ypač dramą, o Kostas Ostrauskas — tik dramą. Šiame žanre
prasiveržė ir Anatolijus Kairys. Dar Vokietijoje dramai savo
įnašą paliko Antanas Rūkas. Aloyzas Baronas našus beletristi-
koje. Čia vieta būtu ir tokiems beletristams kaip Julius Kaupas
ar Albinas Baranauskas.

Vienur ar kitur artimesni yra Kazys Barėnas, Alfonsas Gri-
cius, Birutė Pūkelevičiūtė, Julija Švabaitė, Romualdas Spalis,
Elena Tumienė, Jurgis Blekaitis, Balys Rukša, Pranas Kozulis
ir kiti.

Literatūrą gali papildyti kitų sričių atstovai — arba savo
idėju poveikiu arba gražiu rašymu. Lietuviu literatūroje tokis
pavyzdys iš seniau gali būti istorikas Simanas Daukantas, kuris,
beje, paliko ir beletristikos. Tarp tokiu, kurie visai neseniai lie-
tuvišką žodį dailiai pasverdavo, turėjome vyskupą Būči. O šiomis
dienomis turime Stasi Ylą, Praną Gaidą, Antaną Kučą, Simą
Sužiedėli, Juozą Brazaitį, Br. Railą ir kitus. Tarp ju pirmauja
Antanas Maceina, kurio raštuose net ir naujažodžiai įsispraudžia
taip natūraliai, lyg jie sakinyje būtu nuo amžių gyvenę.

Toks sąrašas atrodo kone tyčia surinkta statistika. Tačiau
šis suskaičiavimas iškelia ir rūpesčiu. Penkiolika paskutiniu metų
lietuvių literatūros med smarkiai supurtė. Iš mūsų eilių iškrito :

2* LIETUVIŲ LITERATŪROS PROBLEMOS SVETUR 429

Vydūnas, Savickis, Krėvė, Kirša, Škėma, Būdavas, Jurgelionis,
Biržiškos, Kaupas, Laucius, Šeinius, Mackus. Mirtis skaudžiai
kirto ir jaunesnes atžalas, kurios dar galėjo daug duoti. Tiekos
netekus, ne tik mūsu, bei 17 kiekvienos literatūros akiračiai būtu
žymiai retesni, o išvirtę medžiai — nepamainomi.

Iš pasilikusių gausokas būrys dabar pasidarė neaktyvus, —
ju nematyti nei laikraščiuose, nei su knygomis, vargiai ką betaupo
ir savo stalčiuose. Nuostabu, kad kiti iš scenos pasitraukė, pirmais
savo darbais spėję gražiai pasirodyti. Dalis aptilo, jau amžiaus
priversti. Kažkas pasidarė ir vidurio kartai, jau kuris laikas apri-
musiai. Pagaliau ir metai reikalauja savo: anie poetai, kurie Vo-
kietijoje buvo žaliūkai jaunikaičiai, šiandien slenka į patriarkų
plauką.

Natūralus prieauglis turėtu būti tokie, kurie į platumas bando
veržtis apie dvidešimtuosius savo amžiaus metus. Pirmiausia tokiu
tektų dairytis jaunimo periodinėje spaudoje. Šia prasme atsidu-
riame kryžkelėje: dairykis nesidairyk, o jauno, žvalaus ir tvirto
balso nesigirdėti. Čia spragą iš dalies papildo kiek vyresni paskes-
niais keliais metais: Vitalija Bogutaitė, Liūnė Sutema, Kazys
Almenas, Danguolė Sadūnaitė, Vytautas Janavičius ir dar vienas
kitas. Kitame krašte gyvenant, natūralu, kad kas nors įsikabintu
į anos šalies raštus. Amerikoje bandžiusiu buvo, tačiau sau vardą
susidarė tik Algis Budrys vadinamojoje science fiction. Kartais
paspirtis ateina iš netikėto kampo. Religinėje mūsų literatūroje
žodžio nuoširdumu ir jausmo tikrumu atsivėrė Sibiro lietuvaičių
maldaknygė, pasklidusi ir į kitas kalbas. Panašią misiją skelbia
ir B. Armonienės Palik ašaras Maskvoje.

Žinoma, prieauglio problemos nesutvarkysi, augindamas ta-
lentą, kaip gėlę šiltadaržyje. Talentai atsiranda patys, nors pa-
lanki aplinkuma pagelbsti. Sunku būtu teigti, kad svetur nuotai-
kos, kuriose mūsu rašytojui tenka konkrečiai egzistuoti, būtu
labai gaivios jo menui. Sakysime, Amerikoje, nežiūrint atskiru
kultūrinės mūsų veiklos entuziastų, vistiek nustelbia ekonominis
veiksnys mūsu masėje. Juo šaunesnę rezidenciją žmogus įsitaisai,
juo mažiau laiko ir noro belieka Donelaičio Metams ar Krėvės
Skirgailai. Sprendžiant pagal tai, kiek patriotinių ašarų išliejome
ir kiek pridūsavome, Lietuviu Enciklopedijos prenumeratoriu skai-
čius ir turėjo siekti bent keliolika tūkstančių, ypač atsimenant,
kiek išmokslintų galvų čia privažiavo... Aišku, tikras talentas
išaugs ir priešingoje atmosferoje, tačiau šiuo momentu reikia
skaitytis su tiesa, kad literatūroje anaiptol ncregime tokio der-
liaus, kokis čia sukiestėjo mūsu dailėje.

430 ANTANAS VAIČULAITIS 4*

Ne tik aplinkuma, bet savo daro laikas ir nuotolis. Tai negali
neatsiliepti mumyse, kiek tai liečia kalbą ir paliktąją lietuvišką,
buitį.

Gyvenant svetur, laikas kalbą veikia įvairiai. Pasitaiko tokiu,
kurie gimtąją kalbą visai pamiršta. Dažniausiai gi būna taip, kad
ta kalba susinama naujais barbarizmais. Kai kam tačiau motinos
kalba istringa ir pasilieka visu savo gajumu, spalvingumu, meile
ir brangumu taip, kaip ji buvo iš namu išsinešta. Anksčiau taiklus
pavyzdys šia prasme buvo Jurgis Baltrušaitis, gyvenęs už Lietuvos,
o namu kalbą išsaugojęs taip, kaip ją dar prie ratelio girdėjo. Gy-
venimas tuo tarpu ėjo, ir štai jo poezijos kalba mums šen ten atrodo
lyg archaiška. Dabar tokios išsineštinės kalbos vaiskumu žymisi
Pulgis Andriušis ir Marius Katiliškis.

Daugumui tačiau laikas kai kuriuos žodžius užneš, apdilins
ir nutolins. Kas seniau buvo čia pat ranka paliečiami daiktai,
žiūrėk, svetur jau ataidės iš tolo, lyg iš atsiminimų, lyg prisikėlę.
Paimkim: peludė, drignė, kriaunos, pūsteris, menturis, liūgas,
krijelis, ožeksnis, užkaboris, garstukas... Tokie žodžiai ir patys
daiktai atsišaukia iš praeities, — kitiems jau apdulkėję, atitrūkę,
kartais kone abstraktūs. Nutolo buitis, nutolo ir simboliai —
žodžiai, ją išreiškę.

Tai literatūroje gali turėti keleriopą išsišakojimą. Viena, toks
kiek atitrūkęs žodynas gali puikiai derėti savotiškai metafiziniam
pasakojimui beletristikoje. Tokių geru rašytojų turi ispanai
(Unamuno, Azorinas) arba prancūzai. Bet kad čia išugdytum
didelį meną, reikalinga sena tradicija bei kultūra ir meninis inte-
lektas. Su tokia kalba šauniai gali išsiversti lyrika, kai ji dainuoja
meilę, mirtį ar likimą, nes tai bendresnė skalė, kurioje galima
išsitekti su mažesniu žodiniu aruodu, negu, sakysime, realisti-
niame romane, kur daiktus imi konkrečiai. Vis dėlto toks kalbinis
apsiribojimas savaime veda į meno abstraktiškumą, sausumą,
kalbinį suvargimą ir eižėjimą bei patekimą svetimon išraiškon.
O tokiu žymiu jau netrūksta mūsu paskesniuose raštuose, kur,
pavyzdžiui, prozoje ir poezijoje užtiksi anglu kalbos poveikį.

Tas pat ir su stilium. Ilgus metus beskaitant rankraščius,
pasitaikydavo jau ir iškilesnio autoriaus puslapiuose rasti ne tik
kalbinio apkiautimo, bet ir nepaisymo, — kaip leptelsi, taip bus
gerai. Kai kas čia pasivaduoja filosofija: esą, tokie jau išsidraikę
laikai, tai ir rašymas negali būti išsigražinęs, kaip koks dabita.
Bet iš esmės imant, kiekvienas menininkas turi būti savo amato
meistras, arba jau bent šioks toks gizelis. Kur bedėtum pianistą
ar dainininką, jeigu jie nebūtu formoj. Rašytojo įrankis yra žodis.
Neturėdami sąžiningumo lietuviškam žodžiui, ar begalėsim jį pa-

5* LIETUVIŲ LITERATŪROS PROBLEMOS SVETUR 431

rodyti kitiems kaip meną * Tad beliktu pakartoti Alfonso Nykos-
Niliūno mintį, kurią jis tarė Algimanto Mackaus minėjime Chica-
goje: «Poetinė kalba, ornamentuota ar neornamentuota, pir-
miausia turi būti visais atžvilgiais tobulas instrumentas. Specia-
liam kalbos panaudojimui reikalingas visuotinis jos pažinimas ».
Kas čia pasakyta apie poeziją, lygiai tinka ir kiekvienam geram
raštui.

Ta pati problema yra ir su gyvenimu, kuri palikome už jūrų
mariu, — ten «kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka ». Iš vienos
pusės mes savo kraštą matome visame artume. Aure — motinos
veidas, pražydusi vyšnia, gegutė, kuri kukavo obels šakoje, per
sausrą sutrūkinėjusi dirva, laukinė bitė pievoje, arklių prunkšti-
mas, audringos rudens naktys, bažnyčios bokštai, netgi kielė,
šokinėjanti po arimus. Ir vis taip gyva, realu ir artima. Vis dėlto
jauniesiems ir Vilniaus pasakiškas vaizdas, ir mėlynos giriu juos-
tos, ir Traku piis, ir tėvų namai dažniausiai tėra tik pasakojimas,
atsiminimas iš kitu lūpų ar sentimentas. Visa tai gali išaugti į
savo tautos paveldėjimo įsisavinimą ir meilę — ir išsilieti kūry-
boje, jei bus tuo keliu nueita. Bet reikia žinoti ir tai, kad gyve-
nimas per toki prailgusį laiko tarpą, net ir normaliomis sąlygomis,
tenai būtu žymiai pasikeitęs. O ką besakyti apie prievartines at-
mainas. Taigi, mes tas atmainas žinome, bet esame drauge šalia
ju — nėra tai kasdieninė mūsu buitis ir mūsu dabartinė aplinkuma.
Ir mes negalime jos išgyventi visu pilnumu ir tikrumu, būti de-
taliame jos vyksme. Kas tinka kiekvienam piliečiui svetur, tas
dera ir rašytojui. Kitur gyvendamas, dabartinio žemdirbio Lietu-
voje sąlygų taip konkrečiai ir net brutaliai neapčiuopsi, kaip J.
Avyžius Kaime Kryžkelėj.

Kas tada belieka rašytojui ?

Negalėdamas labai saugiai ir konkrečiai jaustis, kiek tai lie-
čia realistinį-natūralistinį, detalųjį savo krašto vaizdavimą, jis
turi eilę kitu išeičių. Poetas visados gali dainuoti tėvynės meilę
ar nedalią. Dramaturgas lengvai gali rasti aštriu konfliktu, — ir
čia jau turime veikalu (J. Grinius, A. Škėma, A. Landsbergis,
P. Naumiestiškis). Beletristui, o pagaliau ir kitiems, yra ir daugiau
atvirų duru:

— Nertis į atsiminimus ir vaizduoti netolimą praeitį. Iš tautos
tragedijos valandų tokiu knygų sukūrė V. Ramonas, J. Gliauda,
A. Škėma, Tgnas Šeinius, J. Grinius ir kiti. Ypač gausi pasidarė
pasitraukimo iš krašto tema — manding, jos net perdaug.

1 Aidai, 1966 m. 5 nr.

432 ANTANAS VAIČIULAITIS 6*

— Leistis į psichologinę literatūrą, kuri galėtu duoti stipriu
rezultatų, nagrinėjant išvidinius konfliktus ir išgyvenimus Lietu-
voje esančių žmonių, o taip pat ir kitur.

— Klasikinės temos — Antigona, Orfėjas, Odisėjas. Tos te-
mos šimtais metų gaivino įvairių tautų literatūras. Jos gali pasi-
tarnauti ir mums. Įdomu pastebėti, kad naujesnėje mūsu litera-
tūroje daugiau atgarsio randa graikų senovė, o antikinės Romos
pasaulis lyg ir neegzistuoja.

— Keliauti į Lietuvos praeitį ir rašyti istorinius romanus,
apysakas ar dramas. Vienas iš tokiu yra Juozas Kralikauskas su
savo romanais apie Mindaugą. Dramoje — J. Grinius su Gulbės
giesme apie Barborą Radvilaitę, Al. Landsbergis — apie šv. Kazi-
mierą. Praeitin pasuko ir V. Alantas. Artimesnę praeiti plačiau
užgriebė J. Švaistas. Poezijoje Kazys Bradūnas nukeliavo dar
toliau — net į priešistorines morenu dienas. Vienok galima būtų
tarti, kad tokia turtinga, įvairi ir nuotykinga Lietuvos istorija
pasilieka beveik nepajudinta — neišsemtos marios mūsų plunksnai.
Dar tektu pridurti, kad ypač jaučiamas istoriniu apsakymų jau-
nimui trūkumas. Kiek anksčiau Amerikoje šiame bare gerokai
pasidarbavo Kazys Karpius. Dabar tokio platesnio užsimojimo
čia visai nematyti.

— Dėkingą dirvą sudaro naujo krašto vaizdavimas, arba lie-
tuviai naujoje šalyje. Vienas iš stipriausiu kūrinių šioje srityje yra
J. Gliaudos Šikšnosparniu Sostas. Dramoje nurodykim A. Lands-
bergį su Meilės Mokykla. Prie ju pastatykim Alę Rūtą, A. Škėmą,
Aloyzą Baroną ir kitus. Apskritai paėmus, naujo krašto tema dar
nedaug tekliudyta.

— Satyra. Ji ypač galėtu būti dėkinga ne tik savam kailiui
pliekti, kaip daro A. Gustaitis, bet ir krašto negerovėms griebti
už ragų. Jei būtų Vincas Kudirka, vien vilniškę Tiesą beskaity-
damas, jis prirašytu kelis tomus naujų Vilku ir Viršininku.

— Modernizmas. Mūsu literatūra apskritai yra perdaug tradi-
cinė ir savo turiniu ir forma. Visai ne pro šali būtu pasivaikščio-
jimas ir moderninės literatūros keliais. Čia problemą sudarytu
tai, kad visokie modernizmai šiuo momentu yra priėję liepto galą
ir sukasi vietoje. Todėl mums reikia tokio modernizmo, kuris būtu
ne nusižiūrėtas iš kitų, o savas, — tokio, kaip Čiurlionis buvo savo
laiku. Laikantis poezijoje anglų ar amerikiečių moderninių auto-
riu, kuriu eiliavimas dažniausiai yra laisvas, gresia pavojus pa-
tekti į formos palaidumą, jos neapvaldymą. O tokių atvejų netrūks-
ta mūsu jauniausioje lyrikoje. Iš tikrųjų rašyti laisvu eiliavimu
yra sunkiau, nes jo išvidiniai dėsniai ne taip lengvai apčiuopiami,
kaip tradicinėje eilėdaroje. Modernizmo pasigavo A. Škėma, kiek

B LIETUVIŲ LITERATŪROS PROBLEMOS SVETUR 433

mažiau — A. Landsbergis, paskui — K. Ostrauskas, A. Mackus,
dar pora kitu. Savaip moderniška paskiausia H. Radausko ir
A. NykosNiliūno poezija. Naujumo iš tikrųjų nereikėtų vengti, o
ji tiesiog puoselėti, nes tai oras, kuriuo kvėpuoja menas. Ir tai
jau buvo žinoma nuo senovės amžių. « Įdėjo naują giesmę į ma-
no burną », skaitome trisdešimt devintoje psalmėje. Dantė savo
Dieviškoje Komedijoje dainuoja apie «+ La novitė del suono v. Tai
tik pora priminimu...

Iš tokio «naujo garso» gimsta ir nauja idėja — visą tautą
apimanti idėja: Žodis.

Žodis, kuris būtu kaip švyturys, kurs pro ūkanas, pro per-
versmus, pro katastrofas kalbėtu ateities kartoms ir būtu kaip
antspaudas, liudijantis apie šiąją kartą.

Reikia žodžio, kaip tasai, kuris iš Mikalojaus Daukšos prakal-
bos atsišviečia ligi mūsų dienu, kaip Kristijono Donelaičio atko-
pianti saulelė, kuri budina svietą, kaip Simano Daukanto Lietuvos
praeities regėjimai, kaip Maironio pranašystės, kaip Vinco Krėvės
kūrybinis genijus.

Ar tas žodis yra mūsu tarpe ?

Jeigu tektų parodyti, kieno lūpos jį ištarė, — negalėtume.
Gal jis glūdi kurio šios dienos autoriaus raštuose. O gal jis yra
netikėtas : įrašytas ar Sibiro lietuvaičių maldaknygėje, ar arkivys-
kupo Juozapo Skvirecko laiške Šventam Tėvui, ar visai šiandien
mums nežinomo žmogaus lapuose, ar partizano testamente, o gal
tai arkivyskupo Mečislovo Reinio iš Vladimiro kalėjimo į pasaulį
prasiskverbęs balsas :

« Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena am-
žinai ».

ANTANAS VAIČIULAITIS
Washington, D.C., J.A.V.

28

SUVAŽIAVIMO DARBU EIGA

ŠEŠTOJO L. K. M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO EIGA

PIRMOJI DIENA
(1964 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis)

Šeštasis Lietuviu Kataliku Mokslo Akademijos suvažiavimas
įvyko New Yorke, Fordhamo universiteto patalpose. Pirmąją,
dieną, 9 val. Fordhamo universiteto bažnyčioje prel. Jonas Bal-
kūnas atlaikė šv. Mišias į Šventąją Dvasią.

*

1. PiLNATIES POSĖDIS

10 val. įvyko pilnaties posėdis, kurį atidarė suvažiavimui
ruošti komiteto pirmininkas prof. Vladas Jaskevičius, pasveikin-
damas suvažiavimo dalyvius savo ir New Yorko kardinolo Spell-
mano vardu. Čia pat perskaitė popiežiaus valstybės sekretoriaus
kardinolo Amleto Cicognani raštą, kuriuo perduodama popie-
žiaus Pauliaus VI palaiminimas suvažiavimo dalyviams ir dar-
bams (žr. VII psl.).

Pilnaties posėdžių pirmininku pakviestas prof. Antanas Salys,
kuris i darbo prezidiumą pasikvietė vicepirmininku dr. Juozą Gir-
nių ir sekretorium dr. Juozą Vaišnorą, M.I.C. Pirmininkas, padė-
kojęs už jam suteiktą garbę pirmininkauti šiam suvažiavimui,
pasisakė, kad jis pirmininkavęs ir I L. K. M. Akademijos suva-
žiavimui Kaune.

Sekė L. K. M. Akademijos pirmininko prof. Antano Liui-
mos, S. J., kalba I mokslą ir kūrybą... (žr. 451-459 psl.).

Pirmininkas pranešė, kad remiantis L. K. M. Akademijos
įstatais i Akademijos narius mokslininkus yra išrinkti : prof. Adol-
fas Damušis, dr. Juozas Girnius ir prof. dr. Alfredas Sennas. Juos
suvažiavimo dalyviai pasveikino ilgais plojimais.

Po to buvo prof. dr. Juozo L. Navicko pagrindinė paskaita,
Veriybiu prasmė materializmo akivaizdoje (žr. 3-20 psl.).

Dalyvavo 96 asmens.

Popietinis šios dienos laikas nuo 13 val. iki 16 val. 50 min,
buvo skirtas sekciju posėdžiams.

438 DR. J. VAIŠNORA, M.I.C. 2*

2. LITERATŪROS IR KALBOS MOKSLO SEKCIJA

Posėdi pravedė sekcijos vadovas dr. Leonardas Andriekus,
O. F. M., sekretoriavo Pranas Naujokaitis. Buvo 63 dalyviai.

Pirmąją paskaitą, Lietuviu kalbos raida dabartinėje Lietuvoje,
skaitė prof. dr. Antanas Salys (jo paskaitos teksto negauta).

Antrąją paskaitą, Dabartinės lietuviu literatūros problemos,
skaitė Antanas Vaičiulaitis (žr. Lietuviu literatūros problemos sve-
tur, 427-433 psl.).

Trečioji paskaita prof. Alfredo Senno, Neišspręsti lietuviu
kalbotyros klausimai, prelegentui negalėjus atvykti, liko neskaityta.

Posėdis buvo gausus dalyviais ir gyvas darbu. Diskusijose,
ypač dėl prof. Salio paskaitos, dalyvavo A. Klimas, kun. V. Gidžiū-
nas, O. F. M., G. Ivaškienė, A. Budreckas, J. Jakštas, V. Čižiū-
nas, kun. L. Andriekus, O. F. M.

3. PoLiTINIŲ IR SOCIALINIŲ MOKSLŲ SEKCIJA

Šios sekcijos vadovui prof. Vytautui Vardžiui negalėjus atvykti,
posėdžiui V. Vardžio įgaliotas vadovavo dr. J. Vaišnora, M. I. C.,
sekretoriavo M. Vygantienė. Paskaitą ir diskusijas sekė 31 klau-
sytojas.

Paskaitą skaitė prof. dr. Antanas Musteikis Laisvė enciklikos
«+ Pacem im terris» šviesoje. (žr. Koegzistencija ir religinė laisvė,
301-316 psl.). Paskaita sukėlė gyvas diskusijas, kuriose dalyvavo
prel. J. Balkūnas, prof. A. Liuima, S.J., mons. Vytautas Bal-
čiūnas, prof. J. Brazaitis, A. Giedraitis.

4. MEDICINOS MOKSLO SEKCIJA

Medicinos mokslo sekcijos posėdžiui vadovavo dr. Domas
Jasaitis. Jame buvo dvi paskaitos, dalyvavo 19 asmenų.

Dr. Zenonas Danilevičius, remdamasis naujausia literatūra,
dėstė Vėžio etiologiją (žr. 351-358 psl.) Po paskaitos dr. Antanas
Starkus papildė kai kurias paskaitininko tezes.

Antrąją paskaitą, Raudonasis ir rudasis genocidas Lietuvoje,
skaitė dr. D. Jasaitis (žr. Nacionalsocialistinis ir komunistinis
genocidas Lietuvoje, 367-424 psl.).

Trečioji, programoje irašytoji dr. Alfonso Griniaus paskaita
Hormonai modernioj terapijoje ir patologijoj, autoriui negalint
atvykti, nebuvo skaityta. Ji atspausdinta Suvažiavimo Darbuose
(žr. 359-365 psl.).

3* ŠEŠTOJO L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO EIGA 439

ANTROJI DIENA

(1964 m. rugsėjo 6 d., sekmadienis)

10 val. Fordhamo universiteto bažnyčioje šv. Mišias aukojo
ir pamokslą pasakė J. E. vyskupas Vincentas Brizgys. 14 val.
30 min. prasidėjo sekciju posėdžiai.

1. IsTORIJOS MOKSLŲ SEKCIJA

Istorijos mokslu sekcijos vadovą prof. Zenoną Ivinskį pava-
davo dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M., atidarydamas posėdi ir
pasveikindamas gausiai susirinkusius dalyvius. Posėdžiui sekre-
tore pakviesta Alicija Rugytė.

Pirmąją paskaitą, Pavėluotas Lietuvos krikštas (žr. 173-188 psl.),
skaitė dr. Juozas Jakštas, kuri truko 1 val. ir 10 min. ir buvo
išklausyta su dideliu susidomėjimu. Po jos pusvalandi trukusiose
diskusijose dalyvavo dr. K. Matulaitis, M. I. C., dr. V. Vasaitis,
prof. A. Salys, dr. D. Jasaitis.

Po pertraukos, mokyt. Pranas Pauliukonis pasiūlė suvažia-
vusiems istorikams nusistatyti — Lietuvos krikšto data laikyti
Mindaugo krikšto datą (1251 m.). Posėdžio dalyviai šiam pasiū-
lymui pritarė.

Antrąją paskaitą, Vienuolijos Lietuvoje iki protestantizmo,
skaitė dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M. (žr. Vienuolijos Lietuvoje.
IX-XV amžiai, 243-275 psl.). Diskusijų dėl laiko stokos nebuvo.

Trečiąją paskaitą, Veiksniai nulėmę katalikybės atgimimą Lie-
tuvoje, skaitė lic. kun. Rapolas Krasauskas (žr. Kataliku Bažnyčia
Lietuvoje XVI-XVII amžiuje. Nuosmūkio priežastys ir atgimimo
veiksniai, 189-241 psl.). Paskaita užtruko 1 val. 40 min. Dėl
laiko stokos po paskaitos diskusiju nebuvo, vien tik pirmininkas
padėkojo.

Dr. K. Matulaitis, M. I. C., skaitė Arkivyskupas Pranciškus
Karevičius : jo asmens ir veiklos bruožai (žr. 277-297 psl.). Paskaita
truko 1 val. ir 40 min. Baigiamajame žodyje posėdžio pirmininkas
padėkojo paskaitininkams ir dalyviams, kuriu buvo 80.

2. TIKSLIŲJŲ IR GAMTOS MOKSLŲ SEKCIJA

Tiksliųju ir gamtos mokslų sekcijos posėdžiui vadovavo šios
sekcijos vadovas prof. Adolfas Damušis. Buvo 45 dalyviai. Pa-
duodu sekcijos protokolą ištisai :

440 DR. J. VAIŠNORA, M.J.C. 4*

« Susirinkusiems pageidaujant pirmiausia buvo išklausyta Fi-
losofijos sekcijoje kun. dr. Felikso Jucevičiaus paskaita Filosofinė
medžiagos samprata. Tsitikinta, kokią svarią įtaką į filosofų mąsty-
seną turi sparti šių laikų tiksliųjų mokslu pažanga.

Atidarydamas Tiksliuju ir Gamtos Mokslu sekcijos posėdį
dr. Adolfas Damušis apibūdino tris pranešimų tipus kurie lauktini
šios sekcijos programose :

1. Originalūs darbai, 2. apžvalginiai pranešimai liečią pla-
tesnę tiksliųjų mokslų sriti, tinką kaip medžiaga gamtos filosofijai
bei kaip orientacija kitoms mokslinėms disciplinoms, 3. tyrimo
duomenu telkimas pritaikytinas mažojo krašto ūkiui.

Šiame posėdyje trys tiksliujų mokslu atstovai dr. Romualdas
Zalubas, dr. Ričardas Kontrimas ir dr. Jonas Gylys patiekė savo
originalius darbus.

Dr. Romualdas Zalubas, gimęs 1911 metais, baigė Vytauto
Didžiojo universitetą 1936 m. matematiko diplomu. Daktaro
laipsnį isigijo astrofizikoje 1955 m. Georgetown universitete. Dabar
dirba National Bureau of Standards atomonėje fizikoje. Turi at-
spausdinęs mokslinio tyrimo darbu iš torio ir praseodymio atomi-
nės struktūros ir iš saulės spektrų.

Posėdyje jis referavo savo tyrimo duomenis apie Retųjų žemių
spektrus ir ju atominę struktūrą. Retųjų žemių elementai nuo 57
iki 71, yra chemiškai panašūs dėl savo panašios išorinės elektro-
ninės struktūros, bet skiriasi vidaus elektronine struktūra. Auto-
riaus darbai ir telkėsi ties vidinės elektroninės struktūros aiškini-
mais. Buvo idomu sekti, kaip dėka kelių metu kruopštaus darbo
loginė retuju žemiu elektronu struktūra buvo koreguojama tyrimo
duomenimis ir pakeista faktine struktūra.

Antrasis paskaitininkas dr. Ričardas Kontrimas, gimęs 1934 m.,
pradžios mokslą išėjęs Lietuvoje, gimnaziją Vokietijoje ir Jungti-
nėse Amerikos Valstybėse, 1956 metais baigė Fordham univer-
sitetą B. S. laipsniu chemijoje. 1961 metais įsigijo Ph. D. laipsnį
Iowa State universitete. Dabar dirba IBM Tyrimo Laboratorijose,
Poughkeepsie, N. Y. su puslaidininkais ir Laser Maser medžiago-
mis, studijuoja kristalu auginimo problemas, elektrines bei fizines
ju sąvybes ir dėsto IBM Engineering School metalurgiją. Jo keli
moksliniai darbai atspausdinti J. Phys. Chemistry ir Electroche-
mical Society Journal.

Šiame posėdyje jis patiekė pranešimą Epitaksinis kristalų ir
tranzistorių auginimas. Šis darbas yra Electrichemical Society me-
tinio suvažiavimo, įivykstančio spaliu mėn. Washington D. C.,
programoje. Pranešime autorius peržvelgė orientuotą kristalu bei
polikristalu auginimą įvairiais būdais : sėkliniu, kristalų traukimu

5* ŠEŠTOJO L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO EIGA 441

iš lydytos masės lėto atšaldymo būdu ir kontaktinių fazių pasi-
keitimo būdu, t.y. epitaksiniu metodu. Prie šio paskutiniojo me-
todo autorius sustojo kiek ilgėliau ir patiekė visą eilę savo tyrimo
darbo rezultatu. Jo darbai rėmėsi galio arsenidais, kurie daugumoje
buvo orientuotai kristalizuojami ant kūbinės plokštumos. Nuo-
stabu, kad iki 0,1 mikrono tikslumo pavykdavo kristalus orien-
tuoti. Iš tu orientuotu kristalu gaunami tranzistoriai i kristalus
įvedant kontroliuojamus pėdsakus kitu priemaišų ir tuo sudarant
kristale elektronines skyles. Autorius taip pat patiekė plačią jo
užaugintų kristalų parodėlę.

Trečiasis paskaitininkas dr. Jonas Gylys, gimęs Kaune, gimna-
zijos kursą išėjęs Hanau Lietuviu Gimnazijoje, 1951 metais baigė
Roosevelt universitetą B. S. laipsniu. 1954 metais Loyolos uni-
versitete įsigijo Master of Science laipsni farmakologijoje ir 1957 m.
tame pačiame universitete Ph. D. laipsni. Dirbo Industrial Bio-
Test Lab 1956-1958, dabar yra Senior Scientisi Warner Lambert
Research Institute, Farmakologijos skyriuje, savo specialybės žur-
naluose yra atspausdinęs apie dešimtį mokslo darbų.

Jo patiektas pranešimas šiame posėdyje lietė Eksperimentali-
nius aspektus vaistu terapijos prieš psichines depresijas. Antitu-
berkulioziniu vaistu tyrimas davė pradžią antidepresiniams vai-
stams. Autorius aptarė tyrimo metodus, cheminę tu vaistu struk-
tūrą ir vieną iš savu surastų antidepresantu, kuris yra siūlomas
vartojimui.

Visi trys pranešimai vaizdžiai patiekti auditoriją sudomino
savo konkretumu bei darbo rezultatais, ypatingai tos dalys, kuriose
buvo aiškinamas pačių autorių inašas i savo tyrimo sritį. Disku-
sijose dalyvavo kun. Pr. Liuima, S. J., P. Kaladė, dr. A. Balėytė-
Gravrogkienė, Br. Kriokys, P. Ąžuolas, Ant. Sužiedėlis, A. Gylys
ir kiti. Apie penkiasdešimt klausytoju su dėmėsiu išklausė visu
pranešimų trukusių apie keturias valandas ir po paskaitų dar ilgai
diskutavo iškeltas problėmas su pačiais paskaitininkais betarpiai ».

3. FILOSOFIJOS SEKCIJA

Filosofijos sekcijos posėdžiui vadovavo dr. Juozas Girnius,
sekretoriavo Danguolė Masionytė. Dalyvavo 58 asmenys, nes į
šios sekcijos darbus įsijungė taip pat Tiksliuju ir gamtos mokslų
sekcijos dalyviai. Atidaręs posėdi, pirmininkas pakvietė dr. Fe-
liksą Jucevičiu skaityti paskaitą FPilosofinė medžiagos samprata
(žr. Medžiagos samprotis, 133-152 psl.). Paskaita iššaukė gyvas
diskusijas, kuriose dalyvavo: dr. V. Cukuras, dr. J.-L. Navickas,
dr. J. Girnius, A. Vaičiulaitis, A. Sabalis, D. Bulgaraitė.

442 DR. J. VAIŠNORA, M.1.C. 6*

Štai ištrauka iš šios sekcijos protokolo :

1. Klausimas: Tradicinė medžiagos samprata turėtu keistis.
Ją reikia kelti į metafiziką. Ar tai pakankama? Ar galima kitaip
suderinti — rasti kitą, ne Aristotelinę filosofiją ?

Atsakymas : Būtina padaryti, tik nėra lengva atsirėmus mo-
dernia fizika. Yra tokių dalykų kurių mes net negalime išreikšti
— jie yra išreiškiami skaičiais. Sutinku, kad reikia, ir žmonės
taip darys ateityje. Pavyzdžiui, krikščionybė neturėjo filosofijos —
turėjo perimti Platono ar Aristotelio filosofiją. Krikščionybės
filosofijos kalba nesuprantama fizikams, kurie gali kalbėti apie
materiją, nenaudodami substancijos sąvokos. Tomas Akvinietis
sukrikščionino Aristotelinę filosofiją, tai mums irgi, po ilgo laiko,
gali būti galima sukrikščioninti fizikos filosofiją. Mes negalime
apsieiti be fizikos medžiagos sampratos. Filosofijai reikalinga pa-
žanga — ji turi remtis ne tik a priori principais.

2. Klausimas (dr. Navickas): Materializmas neįvertinamas
fizikos — jis yra filosofija, ne mokslas. Materializmą reikia įver-
tinti filosofiniu metodu.

Atsakymas: Žmogus turi laisvę pasirinkti metodą ir objektą.
Filosofija turi remtis paskutiniais mokslo laimėjimais, nes be ju
ji būtu tik pasakos. Jei šiandien filosofija praranda įtaką, tai yra
dėl to, kad ji gyvena praeitimi.

3. Klausimas (kun. dr. Cukuras): Ar nebūtu buvę tikslinga
šiuos klausimus atremti į gnoseologiją? Ar filosofija gali išsigel-
bėti? Kaip mums susiorientuoti? Kaip laukti naujos filosofijos ?

Atsakymas: Paskaitos tikslas buvo parodyti kaip šiu dienu
žmogus galvoja apie materiją ir kaip galvoja dialektinio materia-
lizmo šalininkas. Kai imam tomistinę gnoseologiją, sprendžiam
klausimą iš visai kito taško. Yra du esminiai klausimai. Krikš-
čionybė, jei nori turėti energijos ir įtakos šių dienu gyvenime, turi
eiti su mokslu. Šiandien būti filosofu yra vienas iš sunkiausių
dalykų. Garsieji filosofai buvo savo metu mokslininkai. Šiandien
reikia lygiai turėti mokslo žinių.

4. Klausimas (dr. Girnius) : Sunkėja filosofams. Filosofija se-
niau buvo ir mokslus apglėbusi — dabar įvyko atsiskyrimas. Yra
grynieji mokslai ir grynoji filosofija. Ar filosofas atsiremdamas
i mokslus pasakys daugiau kaip kiti mokslininkai? Reikia drįsti
grižti į tomistinę sampratą — į jos filosofinę prasmę, kuri pasako,
kad medžiaga ne absoliutinė. Reikia palikti fiziką fizikams, o
filosofiją filosofams.

7ž ŠEŠTOJO L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO EIGA 443

Atsakymas : Yra įvairios filosofinės sistemos — visos gudrios ir
prasmingos. Klausimas yra — kurią priimti? Jos nėra nesugriaunamos
sistemos. Reikia pagrindu: validiškumą principu patikrinti. Iš-
silaikys tos, kurios bus pagrįstos mokslu. Jei negalima ju patik-
rinti mokslu, tai bus tik tautologija. Reikia irodyti, kad marksis-
tinė filosofija klaidinga. Materiją galima metafiziškai suprasti.
Mūsu ir fiziku tikslas yra kuo arčiau prieiti prie tikrovės. Filoso-
fams gaila, kad negali kalbėti dogmatiškai.

5. Klausimas (dr. Girnius): Materializmą sudaro medžiagos
absoliutizmas. Norima fizikos mokslus absoliutinti. Pavojus yra,
kad filosofija bus verčiama tik mokslo metodu. Metafizika leidžiasi
į klausimus, kuriuose nėra patirties. Filosofinės problemos prin-
cipu skiriasi nuo mokslinių problemų. Nereikia perdaug derintis
ir sekti mokslų.

Atsakymas : Priklauso, apie ką filosofuoji. Sielos nepritaikysi
prie fizikos, bet materijos filosofiją galima.

6. Klausimas: Kaip galima palikti nuošalyj, ką gamtos mok-
slai yra atidengę *

Atsakymas : Yra opozicijos žmonėms su naujom idėjom. Tai
kas ankščiau atrodė herezija, dabar yra visai priimama.

Buvo dar daugiau klausimų, bet dėl laiko stokos, diskusijos
turėjo būti pertrauktos.

Sekcijos posėdžiams laikas buvo skirtas nuo 12 val. 30 min. iki
15 val. Jis pilnai buvo išnaudotas, o nebaigtoms diskusijoms dar
buvo laiko nuo 15 val. 30 min.

Baigus sekcijoms darbą 19 val. ivyko banketas, kuri suva-
žiavimo dalyviams savo lėšomis surengė dr. J. ir A. Kazickai.
Banketo metu kalbėjo prof. A. Sennas, papasakodamas apie L. K. M.
Akademijos steigiamąjį susirinkimą ir jo dalyvius. Sveikino Ford-
hamo universiteto prezidentas V. T. O'Keefe, S. J., kalbėjo patsai
banketo šeimininkas dr. J. Kazickas. Banketo dalyviai pasi-
džiaugė ir dainos menu : V. Baltrušaičio vadovaujamas vyru choras
gražiai padainavo kelias dainas.

TREČIOJI DIENA
(1964 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis)

9 val. Fordhamo universiteto bažnyčioje pamaldas už mirusius
L. K. M. Akademijos narius atlaikė prel. Pranciškus Juras. Laikas
nuo 10 val. iki 13 val. 30 min. buvo skirtas sekcijų posėdžiams.

444 DR. J. VAIŠNORA, M.I.C. 8*

Kadangi suvažiavimo dalyviai norėjo išgirsti įvairiu sekcijų pas-
kaitas, tai atskirų sekciju posėdžiu laikas buvo atatinkamai p3-
keistas.

1. TEoOLOoGIJos SEKCIJA

Teologijos sekcijos posėdį pradėjo sekcijos vadovas prof. An-
tanas Liuima, S. J., paprašydamas mons. Vytautą Balčiūną su-
kalbėti maldą, ir pakviesdamas kun. dr. J. Grabį sekretoriauti.

Pirmoji paskaita buvo dr. Prano Brazio, M. I. C.: Psichoana-
lizė kataliku mokslo šviesoje (žr. Psichoanalizė katalikiškosios doktrinos
šviesoje, 45-64 psl.) Dėl laiko stokos paruoštą paskaitos tekstą
teko sutrumpinti. Po jos kun. dr. J. Gutauskas pageidavo psi-
choanalizės įvertinimo, o dr. P. Kaladė — nurodymo, ką apie
psichoanalizę sako katalikų Bažnyčia. Prelegentas paaiškino.

Šios paskaitos išklausė 82 suvažiavimo dalyviai. Po jos
išsijungus Psichologijos ir pedagogikos sekcijai ir pradėjus savo
darbus, teologijos sekcijoje pasiliko 37 asmens.

Antrąją paskaitą, Konkrečios dabarties gyvenimo tikrovės teo-
logija (žr. 65-98 psl.), skaitė kun. dr. Valdemaras Cukuras. Dėl
paskaitos pasisakė J. E. vysk. V. Brizgys ir prof. A. Liuima, S. J.

Trečiąją paskaitą Gyvosios dvasios uždaviniai malerializmo aki-
vaizdoje, skaitė prof. Antanas Liuima, S. J. (žr. 99-130 psl.).
Dėl laiko stokos prelegentas galėjo tik trumpai paliesti keletą
esminiu klausimu.

2. TEISĖS MOKSLO SEKCIJA

Šios sekcijos posėdyje buvo tik viena paties sekcijos vadovo
dr. Broniaus Kaslo paskaita: Krikščioniškos valstybės ir visuomenės
sąvokos raida (žr. Moderniosios valstybės sąvokos raida, 155-169 psl.).

Buvo 16 klausytoju.

3. PEDAGOGIKOS IR PSICHOLOGIJOS SEKCIJA

Sekcijos vadovui prof. Vytautui Bieliauskui neatvykus, sekci-
jos posėdį pravedė ir paskaitą „Kaltės sąvoka ir rolė psichiniu sutri-
kimu vystymesi skaitė prof. Antanas Sužiedėlis (žr. Kaltės sąvoka
psichinio sutrikimo samprotyje, 319-332 psl.).

Prieš šią paskaitą sekcijos dalyviai išklausė teologijos sekci-
joje kun. dr. Prano Brazio paskaitą Psichoanalizė kataliku doktrinos
šviesoje, kaip artimą psichologijos sekcijai.

Pedagogikos ir psichologijos sekcijos darbus sekė 45 asmens.

ŠEŠTOJO L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO EIGA 445

4. BAIGIAMASIS VISUMOS POSĖDIS

Po pietu pertraukos, universiteto Campus Center didžiojoje
salėje ivyko L. K. M. Akademijos VI suvažiavimo iškilmingas
baigiamasis posėdis, kuriam vadovavo dr. Juozas Girnius. Šiame
posėdyje dalyvavo 142 asmens. Ju tarpe buvo šie L. K. M.
Akademijos nariai :

Kun. Dr. Leonardas Andriekus, O. F. M., Brooklynas, USA

Dr. Stasys Antanas Bačkis, Washingtonas, D. C., USA

Kun. Vytautas Bagdonavičius, M. I. C., Chicago, IIl., USA

Dr. Pranas J. Bagdas, Douglaston, N. Y., USA

Msgr. Dr. Vytautas Balčiūnas, Putnam, Conn., USA

Frel. Jonas Balkūnas, Maspeth, N. Y., USA

Dr. Aldona Balttch-Gravrogkas, Amsterdam, N. Y., USA

Dr. Bronius Baškys, Bostonas, Mass., USA

Prof. Juozas Brazaitis, Brooklynas, N. Y., USA

Kun. Dr. Pranas Brazys, M. I. C., Roma, Italija

Vysk. Dr. Vincentas Brizgys, Chicaga, Ill., USA

Kun. Dr. Kornelijus Bučmys, O. F. M., Brooklynas, N. Y., USA

Kun. Dr. Petras Celiešius, Putnam, Conn., USA

Kun. Dr. Valdemaras Cukuras, Putnam, Conn., USA

Kun. Dr. Matas Čyvas, Albany, N. Y., USA

Dr. Adolfas Damušis, Detroitas, Mich., USA

Dr. Zenonas Danilevičius, Chicaga, IIl., USA

Kun. Dr. Pranas Gaida, Toronto, Ont., Kanada

Kun. Dr. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M., Brooklynas, N. Y., USA

Dr. Antanas Gylys, Kings Park, N. Y., USA

Inž. Antanas Girnius, So. Boston, Mass., USA

Dr. Juozas Girnius, Dorchester, Mass., USA

Kun. Dr. Juozas Grabys, Albany, N. Y., USA

Kun. Dr. Jonas Gutauskas, Delhi, Ont., Kanada

Dr. Juozas Jakštas, Cleveland, Ohio, USA

Dr. Domas Jasaitis, Tampa, Fla., USA

Dr. Viktoras Jasaitis, Lewiston, Idaho, USA

Prof. Kun. Dr. Vladas Jeskevičius, S. J., Fordham Univer-
sity, New Yorkas, USA

Kun. Dr. Feliksas Jucevičius, Montrealis, Kanada

Prof. Dr. Vladas Juodeika, Portland, Oregon, USA

Trel. Pr. Juras, Lawrence, Mass., USA

Dr. Kostas R. Jurgėla, Bethesda, Md., USA

Prof. Dr. Alfonsas Jurskis, Philadelphia, Pa., USA

Dr. Petras Kaladė, So. Boston, Mass., USA

446 DR. J. VAIŠNORA, M.1.C. 10*

Prof. Dr. Bronius Kaslas, Wilkes-Barre, Pa., USA

Dr. Juozas Kazickas, New Rochelle, N. Y., USA

Prof. Dr. Antanas Klimas, Rochester, N. Y., USA

Kun. Rapolas Krasauskas, Roma, Italija

Kun. Kazimieras Kuzminskas, Lawrence, Mass., USA

Prof. Kun. Dr. Pranas Liuima, S. J., Bostonas, Mass, USA
Prof. Kun. Dr. Antanas Liuima, S. J., Roma, Italija

Petras Maldeikis, Chicaga, IIl., USA

Regina Matukaitė, Toronto, Ont., Kanada

Kun. Dr. Kazimieras Matulaitis, M. I. C., Chicaga, III., USA
Antanas Mažiulis, So. Boston, Mass., USA

Kun. Dr. Titas Narbutas, Dayton, Ohio, USA

Prof. Dr. Juozas L. Navickas, Newton, Mass., USA

Prof. Kun. Dr. Antanas Paškus Brooklyn as, N. Y., USA
Pranas Pauliukonis, Worcester, Mass., USA

Dr. Bronius Povilaitis, Delhi, Ont., Kanada

Dr. Zenonas Prūsas, Chillicothe, Ohio, USA

Prof. Jonas Rugis, Chicaga, IIl., USA

Alicija Rugytė, Chicaga, IIl., USA

Prof. Dr. Antanas Salys, Philadelphia, Pa., USA

Prof. Dr. Alfredas Sennas, Bala-Cynwyd, Pa., USA

Prof. Dr. Alfonsas Šešplaukis, Chicaga, IIl., USA

Prof. Dr. Aldona Šlepetytė-Janačienė, Lincoln Park, N. Y., USA
Dr. Juozas Sungaila, Toronto, Ont., Kanada

Prof. Dr. Antanas Sužiedėlis, Adelphi, Md., USA

Prof. Simas Sužiedėlis, Brockton, Mass., USA

Antanas Vaičiulaitis, Washingtonas, D. C., USA

Dr. Vladas Vaitkus, Worcester, Mass., USA

Prof. Dr. Antanas Vasys, Fordham University, New Yorkas, USA
Kun. Dr. Juozas Vaišnora, M. I. C., Roma, Italija

Dr. Juozas K. Valiūnas, New Rochelle, N. Y., USA

Dr. Aldona Venclauskienė, Worcester, Mass., USA

Dr. Vytautas P. Vygantas, Brooklynas, N. Y., USA

Dr. Romualdas Zalubas, Silver Spring, Md., USA

Minint šimtą metu nuo spaudos draudimo, dr. Simas Sužie-
dėlis skaitė paskaitą Lietuviu tautos kova dėl raidės (žr. 21-41 psl.).
Po paskaitos prel. Pr. Juras pranešė Kunigų Vienybės nutarimą
pagerbti dr. V. Vygantą už jo nuopelnus kataliku akcijai tarp
lietuviu ir už Lietuvos vardo garsinimą tarp svetimuju, būnant
Paz Romana ilgamečiu pirmininku. Jam vysk. V. Brizgys per-
davė Kunigu Vienybės metalinę plokštę su atatinkamu įrašu.

11* ŠEŠTOJO L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO EIGA 441

Suvažiavimo prezidiumo sekretorius dr. J. Vaišnora, M. I. C.,
perskaitė suvažiavimui atsiustus sveikinimus. L. K. M. Akademi-
jos suvažiavimą sveikino :

Popiežiaus Pauliaus VI vardu kardinolas A. G. Cicognani

Mokslo institucijos

Bonnos universiteto Istorijos fakulteto vardu prof. Dr. Horst
Jablonowski

Columbia universiteto New Yorke Europos instituto direkto-
rius Philip E. Mosely

Fordhamo universiteto viceprezidentas Joseph R. Frese S. J.

Fordhamo universiteto Istorijos departamento vardu Paul Le-
vack

Pennsilvanijos universiteto Slavų kalbų departamento dekanas
Thomas F. Magner

Pennsilvanijos universiteto Slavu kalbu departamento, Slavu
kalbu ir literatūros skyriaus vardu Mieczystaw Giergie-
lewicz

Wisconsin universiteto Slavu kalbų departamento vardu Z. Fo-
lejewski

Lietuviu šv. Kazimiero popiežiškos kolegijos rektorius prel.
dr. L. Tulaba

Lituanistikos instituto vardu Instituto prezidentas prof. Jonas
Balys

L. K. Mokslo Akademijos nariu grupė, susitikusi Europos Lie-
tuviu studijų savaitėje Hūttenfelde, Vokietijoj (Zeno-
nas Ivinskis, Paulius Rabikauskas, Jonas Grinius, Jonas
Norkaitis, Jonas Lingis, Vaidevutis A. Mantautas, Vytau-
tas Kazlauskas, Steponas Matulis, Kajetonas J. Čeginskas,
Juozas Eretas, Jonas Petraitis, Paulius Jatulis)

Lietuvaičių Seserų Instituto vardu Ses. M. Augusta

Lietuvos diplomatiniai ir politiniai veiksniai

Lietuvos diplomatijos Šefas ministras Stasys Lozoraitis

Lietuvos Pasiuntinybės Washingtone atstovas J. Kajeckas

Lietuvos Generalinis Konsulas Chicagoje Petras Daužvardis

Lietuvos Generalinio Konsulo New Yorke vardu konsulas
Vytautas Stašinskas

Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto vardu Juozas
Audėnas

448

DR. J. VAIŠNORA, M.I.C. 12*

Lietuviu institucijos ir visuomeninės organizacijos

Amerikos Lietuviu Romos Katalikų Federacijos pirmininkas
Kazys Kleiva

Amerikos Lietuviu Tarybos pirmininkas L. Šimutis

JAV LB Tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas Volertas

Lietuvių Krikščionių Demokratų Sąjungos Centro Komiteto
pirmininkas A. J. Kasulaitis

Lietuviu Romos Katalikų Susivienijimo Amerikoje pirminin-
kas L. Šimutis

Marijonu Kongregacijos Amerikoje provinciolas kun. dr.
V. Rimšelis

Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserų vienuolijos vardu Ses.
Augusta

Pasaulio Lietuviu Bendruomenės Vykdomasis vicepirmininkas
Stasys Barzdukas

Pasaulio Lietuviu Bendruomenės Kultūros Tarybos pirminin-
kas dr. J. Puzinas

Pasaulio Lietuvių Katalikių Moterų Organizacijų Sąjungos
pirmininkė M. Galdikienė

Lietuvos Šauliu Sąjungos Tremtyje Visuotino atstovu suva-
žiavimo vardu pirmininkas Vladas Isganaitis ir sekretorė
Sofija Mantautienė

Lietuviu Katalikų Dienraščio Draugas vardu kun. Pranas
Garšva

Didžiosios Britanijos Lietuviu Sielovados direktorius ir Šal-
tinio redaktorius kun. dr. Steponas Matulis

Pavieniai asmenys

Kun. dr. J. Aviža, Mūnchenas, Vokietija

Prof. dr. Juozas Eretas, Baselis, Šveicarija

Dr. Alf. Grinius, Washingtonas, D. C., USA

Prof. dr. Zenonas Ivinskis, Bonna, Vokietija

Kun. Stasys Yla, Putnam, Conn., USA

Prof. dr. Joseph Guentin Lauer, S. J., Fordham university,
USA

Prof. dr. George J. McMahon, S. J., Fordham university,
USA

Prof. dr. J. F. Mulligan, S. J. Fordham university, USA

Janina Narūnė Pakštienė

Kun. prof. dr. P. Ragažinskas, Medellin, Kolumbija

Msgr. Klemensas Razminas, Roma, Italija

13* ŠEŠTOJO L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO EIGA 449

Inž. Antanas Rudis, Chicaga, USA
Prof. dr. Bill Schmalstieg, Harrisburg, Pa., USA
Kun. Dr. Tomas Žiūraitis, O. P., Washingtonas, D. C., USA

Uždaromąji žodi tarė L. K. M. Akademijos pirmininkas prof.
A. Liuima, S. J. jis pažymėjo, kad suvažiavime dalyvavo virš
200 asmenu (215). Dėkojo visiems, o labiausiai suvažiavimo ren-
gimo komitetui, kurį sudarė prof. V. Jaskevičius, S. J., prof. A. Va-
sys, prel. J. Balkūnas ir dr. V. Gidžiūnas, O. F. M. Jų rūpestin-
gumu suvažiavimo dalyviai turėjo patogias, erdvias, vėsinamas
patalpas posėdžiams ir asmeniniam pasikalbėjimui, pigu maistą
ir patogias nakvynes universiteto patalpose. Visa tai prisidėjo
prie suvažiavimo pasisekimo.

Suvažiavimas baigtas Tautos Himnu.

Suvažiavimą pagerbė savo atsilankymu ir dalyvavimu Lie-
tuvos Pasiuntinybės Washingtone Sekretorius dr. Stasys Bačkis,
vicekonsulas A. Simutis, Lietuvos laisvės komiteto pirmininkas
Vaclovas Sidzikauskas ir kiti lietuviu bendruomenės ir organiza-
cijų vadovaujantieji asmenys.

Voice of America lietuviškasis skyrius didesnę dalį paskaitu
irašė į juostas ir ju ištraukos vėliau buvo transliuojamos į Lietuvą.

Dr. J. VaišmoRA, M. I. C.

VI-jo L. K. M. Akademijos suvažiavimo
darbo prezidiumo sekretorius

29

Į MOKSLĄ IR KŪRYBĄ...

ExsCcELENCIJA, MONSINJORAI, GARBINGIBJI SvEčIAI, MiELI IR
BRANGŪS AKADEMIKAI

Miela ir maloni tenka man, kaip Akademijos pirmininkui,
pareiga tarti žodį Šeštojo Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos
narių suvažiavimo darbu pradžioje. Nuoširdžiai sveikinu visus
šito garbingo susibūrimo dalyvius. Džiaugsmas ir dėkingumas
Dievui pripildo sielą, matant dideli pritarimą nedrąsiai pradėtam
dideliu užsimojimuų darbui, teikiančiam nuostabiu vilčių.

Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavimai yra tik
lyg meteorinės prošvaistės, monotoniškame, pilkame kasdieniame
mokslininko darbe. Šios prošvaistės, tarp daugelio kitu, yra dar
vienas giliai džiuginantis lietuviškosios dvasios gyvastingumo ga-
lingas pasireiškimas. Išguita iš tėvynės, atgimusi Romoje, Aka-
demija, palyginti, smarkiai auga ir stiprėja pasaulio lietuviu tarpe,
pasidarydama tarptautine ar bent tarpvalstybine. Vargiai galėjo
Akademijos kūrėjai pramatyti, o pasakiusiam įtikėti, kad neto-
limoje ateityje Akademijos suvažiavimai vyks pasaulio didmiesčiuo-
se, garsiose sostinėse, pačiuose kultūros centruose ; kad tu suva-
žiavimu dalyviai bus gausesni ir gal aukštesnių kvalifikacijų, negu
tėvynėje. Nedrąsi tremtinė, pradėjusi suvažiavimų tradiciją užsie-
nyje, Dievo laiminama, Akademija turėjo entuziazmą sukėlusį
suvažiavimą Chicagoje, nemažiau reikšmingas, tikiuosi, bus šis
pradedamas suvažiavimas pasaulio didmiestyje, New Yorke. Dėl
sekančio suvažiavimo jau varžosi Vokietija ir Kanada *.

Ne tuščiam pasididžiavimui tai sakau, bet norėdamas pabrėžti
du svarbiu dalyku. Pirmasis liečia praeitį, antrasis ateitį. Sunkiai
įvertinami nuopelnai Akademijos steigimo iniciatoriu : prel. Alek-
sandro Dambrausko, vysk. Pranciškaus Būčio, prof. Stasio Šal-
kauskio, arkiv. Juozapo Skvirecko ir daugelio daugelio kitu, kaip

* Minimas suvažiavimas, VII iš eilės, ivyko Romuvoje (Hūttenfeld b.
Lampertheim, Vokietijoje), Vasario 16 gimnazijos patalpose, 1967 metu rug-
piūčio 23-27 dienomis. VIII suvažiavimas įvyks 1970 metais, rugsėjo 1-6
dienomis Toronte.

452 KUN. A. LIUIMA, S.J. Į

didžiojo Akademijos mecenato Amerikos Lietuviu Katalikų Fede-
racijos, kuri nuo pat Akademijos įsikūrimo įgalino ją išauklėti
dideli mokslininku kadrą ; nuopelnai suvažiavimu organizatoriaus
Lietuvoje, prof. Juozo Ereto ir vėl daugelio daugelio kitų, kurie
savo moksliniu ir organizaciniu darbu yra prisidėję prie Akade-
mijos išaugimo. Dideli nuopelnai Akademijos atgaivinimo trem-
tyje ikvėpėjo ir nenuilstančio skatintojo, tuometinio mūsų mi-
nistro Paryžiaus pasiuntinybėje, dr. Stasio Bačkio, atgimusios
Akademijos mecenatų Didž. Gerb. prel. Pranciškaus Juro, Didž.
Gerb. klebono Juozapo Karaliaus ir šio suvažiavimo globėjo Didž.
Gerb. dr. Juozo Kazicko, visu šio suvažiavimo organizatoriu, ge-
radariu paskaitininku, pasišventusiu bendrai veiklai darbininku.
Tai yra dideli mūsų kultūriniai laimėjimai įvairiose srityse. Tikrai
pelnytai galime mes visi didžiuotis ir nuoširdžiai džiūgauti, ypa-
čiai, kad prie mūsų džiaugsmo prisideda ir Šventojo Tėvo palai-
minimas.

Šita pačia žvilgsnio į praeiti proga tebūna leista nors keleta
žodžių tarti apie paskutinių metų Akademijos veiklą. Apie Aka-
demijos idėją, jos charakterį, darbus, personalą galima pasiskaityti
kun. prof. Stasio Ylos studiją Lietuviu Kataliku mokslo Akademija *,
o apie paskutinių metų Akademijos veiklą kun. Rapalo Krasausko
pranešimą Lietuviu Katalikų Mokslo Akademijos veikimo ir darbu
apžvalga *. Visa tai aplenkiu. Vieną tik faktą noriu dabar suminėti ;
Chicagos suvažiavimo pasisekimo įkarštyje, Akademijos vicepir-
mininkas prof. Zenonas Ivinskis labai teisingai pranašavo : « Aka-
demija nevirs užkonservuota senų pensininkų archyvine įstaiga,
bet ji eis su gyvenimu ir ims tekėti gyvo kūrybinio bei mokslinio
darbo srove»3. Jo pranašystę patvirtino pati tikrovė: Akade-
mija bręsta, bet ne sensta, o gyvena, sakyčiau, nesibaigiančia jau-
nyste ! Atgaivinus jos veiklą tremtyje, jos nariu buvo tik arti 60.
Visi senosios kartos. Dabar jų yra 172. Vien tiktai per vienerius
paskutiniuosius metus įsijungė 40 jaunosios kartos mokslininku,
žymioje dalyje įvairių universitetų profesorių ar dirbančių valsty-
biniuose tyrimų institutuose.

Šita proga miela man pristatyti ir pasveikinti tris naujus na-
rius mokslininkus : prof. dr. Adolfą Damuši, dr. Juozą Girnių ir
prof. dr. Alfredą Senną, pirmosios centro valdybos narį Lietuvoje.
Gaila, kad Akademijos nariai nepasinaudojo savo teise, nepasiūlė
daugiau į narius mokslininkus. Bekalbant apie narius, tenka su-

1! L.K.M. Akademijos Suvažiavimo Darbai, V t., Roma 1964, 3-28 psl.
*L.K.M. Akademijos Meitraštis, I t., Roma 1965, 329-342 psl.
3L.K.M. Akademijos Suvažiavimo Darbai, V t., Roma 1964, 605 psl.

3* I MOKSLĄ IR KUŪRYBĄ... 453

minėti, kad po paskutinio suvažiavimo Chicagoje, trys jos nariai
yra laimėję pilną atbaigimą amžinybėje, būtent : dr. Juozas Lei-
monas, miręs 1963.V.4 d., prof. dr. Steponas Kolupaila, miręs
1964.IV.9 d. ir prel. prof. dr. Kazimieras Šaulys, miręs 1964.V.9 d.
Ju mokslinės veiklos apžvalga bus duota Akademijos Metraštyje,
o paskutinę šito suvažiavimo dieną, pirmadieni, 9 val. prel. Juras
atlaikys už juos ir kitus, anksčiau mirusius Akademijos narius
gedulingas šv. Mišias. Visus narius ir svečius maloniai kviečiu
dalyvauti pamaldose ir pagerbti mirusiųjų atminimą.

Suminėtina taip pat, kad po paskutinio suvažiavimo Chica-
goje 1961 metais, įsikūrė nauji Akademijos židiniai New Yorke,
Naujojoj Anglijoj, Detroite, Montrealy. Eina pasitarimai dėl ži-
diniu steigimo Philadelphijoje, Toronte, Washingtone, Vokieti-
joje, Clevelande ir kitur. Didelės reikšmės yra baigiamas organi-
zuoti Lietuvių Studijų Institutas Romoje (Lietuvos istorijos ir
Religinės kultūros Institutas) ir prie jo jau veikiąs Dokumentacinės
medžiagos apie religinę padėtį Lietuvoje archyvas. Minėtinas
ypatingai judrus istorijos sekcijos, Chicagos ir Naujosios Anglijos
židiniu veikimas. Sis pastarasis gegužės 31 dieną sušaukė vienos
dienos pirmąjį viešą židinio suvažiavimą su trimis paskaitomis,
kuriose dalyvavo virš 30 asmenų.

Nuo praeities, nuo laimėjimų žvilsgnis krypsta į ateitį. Su
pagrindu mes didžiuojamės Daukantu, Valančium, Basanavičium,
Kudirka, Dambrausku, Šalkauskiu ir daugeliu kitu. Bet nepakanka
didžiuotis. Mums reikia naujo Kudirkos, naujo Dovydaičio, Šal-
kauskio, naujo Paltaroko, Valančiaus, naujo Daukšos, naujo
Merkelio Giedraičio. Ir aš neabejoju, — mes ju turime.

Didysis mūsu kultūrinis laimėjimas, kurį ką tik suminėjau,
kartu darosi ir nauju, dar didesniu uždaviniu. Akademiją norėta
sunaikinti, bet štai, visi pasaulio mokslo šaltiniai pilnumoje jai
atsiveria ir yra, taip sakant, po ranka. Mes galime smar-
kiai praturtėti dvasioje arba, atmetę galimybes, sumenkėti ir
subliukšti šio dvasinio turto akivaizdoje. Mes galime arba tik nau-
dotis civilizacijos blizgučiais bei jos dovanomis ir nesulaikomai
smukti, arba kurti, dvasiškai augti ir bręsti. Neišsakomai didingos
galimybės suteiktos mūsu tautai ne tik pasisavinti visą pasaulinę
kultūrą aukščiausiame laipsnyje pačiuose jos šaltiniuose, bet ir
savuoju pajėgiu įnašu prisidėti prie pasaulinės kultūros suklestė-
jimo, žmonijos dvasinio atgimimo.

Gyvenimas ir mirtis, betariant Deuteronomo* žodžiais, yra

* + Apsvarstyk, kad šiandien stačiau prieš tavo akis gyvenimą ir gerumą,
o iš kitos pusės mirtį ir piktumą, kad mylėtumei Viešpati, tavo Dievą, vaikš-

454 KUN. A. LIUIMA, S.J. 42

padėti prieš mūsu akis. Prieš mūsų tautos ir prieš kiekvieno iš
mūsu asmeniškai. Nuo mūsu apsisprendimu ir poelgiu priklausys
mūsu ir mūsu tautos ateitis. Laimėjimas tikras. Reikia tik ryžtin-
gumo, reikia veržlumo, drąsos !

Gyvename pasaulinės krizės ar, gal tiksliau pasakius, pasau-
linės evoliucijos neuralginiuose centruose. Gyvename perėjimo lai-
kotarpi iš vienos eros į kitą ?.

Mano nuomone, skirtumas tarp besibaigiančio ir ateinančio
laikotarpio bus daug didesnis, negu tarp viduramžių ir renesanso.
Atrodo, kad ateina laikas, kada bus galima dar žemėje pritaikyti
Apreiškimo žodžius: Ecce omnia facio nova — « Štai aš darau visa
nauja » 9.

Visi sutinka, kad daug kas nesugrąžinamai eina prie galo,
ko nė jokiomis pastangomis nebeįstengsi sulaikyti, ir kažkas ateina,
formuojasi naujo, ko nepajėgsi išvengti. Tačiau visi sutinka, kad
šitas persilaužimas vyksta. Ir jis daug didesnis, gilesnis, negu
kad būtu galima jį dabar išsakyti. Ir tai vyksta ne tik technikoje,
moksle, bet visose gyvenimo srityse ; paliečia ne tik vieną klasę
ar tautą, kaip prancūzu revoliucija, bet visą žmoniją, plačiau ir
giliau net negu raudonasis komunizmas. Tokia visuotinė, tokia gili
yra ši krizė, ši evoliucija.

Dar negalima gerai charakterizuoti ir aptarti būsimojo laiko-
tarpio, kuris vietoje planetarinio, — po nelaukto mokslininkų įsi-
skverbimo į mikrokosmą ir makrokosmą, — bus pilna prasme kosmi-
nis, paženklintas ypatingu technikos isigalėjimu. Neretas net
drista naująjį laikotarpi charakterizuoti, kaip technikos ir materia-
lizmo pergalės laikotarpį. Tačiau, nežiūrint viso to, yra dar ir
kitu ženkiu ir davinių, kurie akylam stebėtojui padeda spręsti -apie
naujosios evoliucijos linkmę, kurią galima charakterizuoti, kaip

čiotumei jo keliais ir laikytumei jo paliepimus, įstatus ir nutarimus, kad
būtumei gyvas, ir kad jis daugintu tave ir tave palaimintų žemėje, kurios
paveldėti ieini. O jei tavo širdis nukryps ir nenorės klausyti, bet apgautas
paklydimo garbinsi svetimus dievus ir jiems tarnausi, skelbiu tau šiandien
iš anksto, kad žūsi... Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad stačiau
prieš jus gyvenimą ir mirti, palaiminimą ir prakeikimą. Pasirink tat gyvenimą,
kad ir tu būtum gyvas ir tavo palikuonys ir mylėtumei Viešpati, tavo Dievą,
ir klausytumei jo balso ir jo laikytumeis (nes jis yra tavo gyvenimas ir tavo
dienu ilgumas), kad gyventumei žemėje, dėliai kurios Viešpats prisiekė tavo
tėvams Abraomui, Isaokui ir Jokūbui, kad ją jiems duosiąs » (Pakartoto Ista-
tymo knyga 30,15-20 ; plg. Eccli 15,18).

5 Plačiau šią temą yra nagrinėjęs inž. Jonas Rugis studijoje Ar atomo
tyrinėjimai pradėjo naują erą ? (Žr. L.K.M. Akademijos Suvažiavimo Darbai,
V t., Roma 1964, 339-357 psl.).

* Apreiškimas 21,5.

5* I MOKSLĄ IR KURYBĄ... 455

kovą už žmogaus kilnumą (dignitas) ir už teisingumo įgyvendinimą*.
Išsiilgimas šitu vertyviu yra visuotinis. Tad ir būsimasis laikotarpis,
jeigu ir nebus žmogaus kilnumo (dignitas) realizavimo laikotarpis
tikrai nebus nė technikos ir materializmo laikotarpis, bet, blogiau-
siu atveju, bus aršios kovos, — kovos tarp slibino ir moteriškės ?, —
kovos tarp materializmo ir dvasios.

Istorija nėra akla. Ne aklas likimas ar būtinybė lemia ateitį,
bet pats žmogus, Dievo pavestas, kuria ją ir tuo pačiu istoriją.
Istorinis vyksmas yra ne kas kita, kaip ano, dar Rojuje gauto,
isakymo užvaldyti žemę vykdymas *. Tai ne kas kita, kaip Dievo
pradėtosios kūrybos tęsinys iki visiško atbaigimo, iki naujo dan-
gaus ir naujos žemės, naujosios Jeruzalės ?. Ir štai, dabar esame
mes akivaizdoje šio stipraus, gal dar niekad tiek stipriai nepasi-
reiškusio visos žmonijos išsiillgimo tikrojo žmogaus kilnumo, kuris

* Tą pačią minti pabrėžia ir Vatikano II Visuotinis Susirinkimas,
tarp kitų siekių atpažindamas visuotiną ir gilu žmogiškojo kilnumo išsiil-
gimą : « Sub omnibus autem istis exigontiis latet profundior et universalior
appetitio: personae scilicet atgue coetus plenam atgue liberam vitam,
homine dignam, sitiunt omnia guae hodiernus mundus eis tam abundanter
praebere potest proprio servitio subicientes » (Pastoralinė konstitueja Gau-
dium et Spes, 9 nr., žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1031 psl. ; lietu-
višką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 176 psl. arba Vilniaus (1968) —
126 psl.). Iš šio didesnio žmogaus kilnumo išsiilgimo pripažinimo kyla ir
kiti asmeniliečią reikalavimai : « Ex vividiore humanae dignitatis conscien-
tia exoritur, in variis mundi regionibus, studium ordinem politicum-iuri-
dicum instaurandi, in guo personae iura in vita publica melius protega-
ntur, ut sunt iura libere sese coadunandi, consociandi, proprias opiniones
exprimendi ac religionem privatim publicegue profitendi. Tutamen enim
personae iurium condicio necessaria est ut cives, sive singuli sive conso-
ciati, in rei publicae vita et moderamine actuose participare possint » (Ten
pat, 73 nr., 1095 psl. ; lietuvišką vertimą žr. Botono leidinio 254 pal. arba
Vilniaus — 182 psl.). Palygink taip pat Gaudium et Spes, 41 nr., žr. Acta
Apostolicae Sedis, 58 (1966), 1059-1060 psl.; lietuvišką vertimą žr. Bostono
leidinio 210-211 psl. arba Vilniaus — 151-152 psl.

*" Apreiškimas 12-13 ir 19-21 skyriai.

* «Ir Dievas juodu palaimino ir tarė : Veiskitės, ir dauginkitės, ir pripil-
dykite žemę, ir ją pavergkite, ir viešpataukite jūros žuvimos, ir dangaus paukš-
čiams, ir visiems gyvuliams, kurie kruta ant žemės » (Pradžios knyga 1,28).

* „ Tuomet aš mačiau naują dangų ir naują žemę; nes pirmasis dangus
ir pirmoji žemė nuėjo, ir jūros jau nebebuvo. Aš, Jonas, mačiau šventąjį
miestą, naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, pasirengusią,
kaip sužieduotinė, papuoštą savo sužieduotiniui. Aš girdėjau dideli balsą iš
sosto tariant : Štai Dievo padangtė su žmonėmis, ir jis gyvens su jais ; jie
bus jo tauta, ir pats Dievas bus su jais ju Dievas. Dievas nušluostys nuo ju
akiu kiekvieną ašarą ; mirties daugiau nebebus, nei dejavimo, nei šauksmo,
nei skausmo nebebus daugiau ; nes kas buvo pirma, išnyko. Tuomet sėdintis
soste tarė : Štai aš darau visa nauja» (Apreiškimas 21,1-5 ; pgl. Apreiškimo
visą 21 ir 22 skyrių).

456 KUN. A. LIUIMA, S.J. 6*

buvo aptemdytas praeityje ir dar labiau temdomas dabar. Šitas
žmogaus kilnumo išsillgimas yra ne kas kita, kaip dar vienas di-
dingas ir reikšmingas žingsnis Dievo planu realizavime *.

Būtu vaikiškai naivu pasišauti pakreipti istorijos eigą ar
save paskelbti vadais. Tačiau, iš antros pusės, būtu nepateisina-
mas ir nedovanotinas apsileidimas, ištižimas ir didelė atsakomybė
visiškai atsisakyti šios pareigos, į žemę užkasti gautus ypatingus
talentus, nes kaip tik šio klausimo sprendimui, šio uždavinio vyk-
dymui esame Apvaizdos išrinkti, pašaukti, paruošti, apdovanoti.
Tai kiekvieno mūsu asmeninis pašaukimas, o ypatingai kiekvienos
institucijos, kaip kultūrinės įstaigos, tad juo labiau Akademijos,
nes joje, turinčioje gražią tradiciją, labiau negu kitoje instituci-
joje telkiasi kūrybingiausios jėgos.

Ir niekas tenedrista, jeigu taip galima išsireikšti, daliniais
sprendimais «lopyti» pasaulio įvykių eigos, ar mėginti istorijos
įvykių ratą pasukti atgal. Tai reikštų savo pareigų išdavimą,
paneigimą iš Apvaizdos gautojo uždavinio, tai reikštu prieštara-
vimą pačiam Dievui-Kūrėjui jo kūrybiniuose planuose. Tokie bus
gyvenimo nušluoti. Nieko nėra pas Dievą pasenusio ; visa jis daro
nauja. Nieko jis nekuria serijomis, juo labiau sielu, kurias indi-
vidualiai, su meile išugdo asmenybėmis, kad, jas sudievinęs, pada-
raytų savo dievybės dalininkes, į save panašias: sigillatim fecit
corda eorum, sako Psalmistas 19,

Kadangi, kaip minėjau, pasaulio kūrimas, tiksliau sakant jo
atbaigimas, tebevyksta, tik jau nebe aklai per betarpį, visagalį
Dievo tartą žodi « teatsiranda », bet per žmogaus kūrybišką pasi-
reiškimą, labai svarbu perprasti ir persiimti tiesa, kad šis pasaulio
kūrimas, jo užvaldymas, sudvasinimas ir visiškas atbaigimas ne-
vyksta pagal atskiru žmonių užmačias, bet pagal Dievo Apvaiz-
dos amžinuosius planus. Niekas neturi didesniu idealų, niekas nėra
platesnių, pažangesnių pažiūrų, didesnės tolerancijos kaip Dievas,
nieko nėra atviresnio pažangai, nieko kūrybingesnio, kaip jo turimieji
su pasauliu ir visa žmonija planai. Pas Dievą visa yra nauja, kūry-
binga, šviežia patekančios saulės spindulio, atsispindėjusio rasos
lašelyje, šviežumu. Šį kūrybingumo, tiesos, naujumo, atbaigimo
bei tobulumo troškimą neišdildomai ir efektingai Dievas įdiegė
kiekvienon sielon. Ir tai daugiau ar mažiau kurčiai ar iškalbingai

* II Vatikano Visuotinis Susirinkimas tai vadina naujuoju humanizmu,
kuriame atskiras žmogus yra isisąmoninęs esąs atsakingas prieš savo broli
ir istoriją: Gaudium et Spes, 55 nr., žr. Acia Apostolicae Sedis, 58 (1966),
1076 psl., lietuvišką vertimą žr. Bostono (1967) leidinio 231 psl. arba
Vilniaus (1968) — 166 psl.

" Psalmė 32,15.

7 I MOKSLĄ IR KUŪRYBĄ... 457

pasireiškia kiekvienoje sieloje be išimties. Savaime aiškų, kad
Dievo turimieji planai žmogaus neriboja, jo nesumenkina, nevaržo,
bet kaip tik jį išaukština. Įgalina žmc gų ne tik dalyvauti dieviš-
kosios kūrybos atbaigime, bet ir pačioje jo prigimtyje !.

Labai tad svarbu peržvelgti ir suprasti Dievo mintį, jo pla-
nus. Tačiau Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje 12, ir jo keliai
ne mūsu keliai, jo mintys ne mūsų mintys B, taip kad galime sakyti
— teisintis, kad jo planai mums yra nežinomi. Nors, tiesa, Dievo
planai yra paslaptis, tačiau bent pagrindiniuose bruožuose jis jau
mums apreiškė juos: pasaulio atbaigimas žmogaus kūryba 14, o
žmogaus sudievinimas per dalyvavimą Dievo prigimtyje P. Pa-
lieka nežinomi tiktai Dievo keliai ir metodai atskiruose laiko-
tarpiuose, konkrečios formos, pati jo taktika. Bet ir tatai daugiau
ar mažiau galima išskaityti iš pačios esamos konkrečios tikrovės*.
Ją stebėdami, galime atpažinti bent artimesnės ateities krypti,
ir tada kūrybingai įsijungti į šitu žmonijos uždavinių realizavimą,
kad nebūtume įvykių eigos stabdžiai, arba tik pačių istorijos įvy-
kių stumiami, lyg neprotingos būtybės, bet priešingai, patys tuos
įvykius apspręstume ir tuo atbaigtume save, lyg Claudel aprašytasis
anas žaviujų viduramžio katedrų statytojas-architektas, kuris
visas katedras palaikė nieku, palyginęs su ta, kurią jis, anas besta-
tydamas, pastatė savo sieloje — sukurdamas patį save.

Pirmasis Akademijos visu sekcijų, o ypatingai teologijos, filoso-
fijos, sociologijos uždavinys, yra glaudžiame bendradarbiavime
išskaityti šį Dievo planą mūsų laikams, sukurti atitinkamas dvasinio
ir kultūrinio gyvenimo formas. Tai didelis uždavinys ir platus darbo
laukas, bet ir laimėjimas užtikrintas, nes darbas, į kurį esame pa-
šaukti, yra Dievo-Kūrėjo planu įvykdymas. Jo palaima lydės visas

* Antrasis Vatikano Visuotinis Susirinkimas irgi nurodo tą pati kelią :
+ Populus Dei, fide motus, gua crediti se a Spiritu Domini duci gui replet
orbem terrarum, in eventibus, exigentiis atgue optatis, guorum una cum
ceteris nostrae aetatis hominibus partem habet, guaenam in illis sint vera
signa praesentiae vel consilii Dei, discerenere satagit» (Gaudium et Spes,
11 nr. žr. Acta Apostolicae Sedis, 58 (1966) ; lietuvišką vertimą žr. Bostono
(1967) leidinio 178 psl. arba Vilniaus (1968) — 128 psl.).

112 Petro 1,4.

221 Timotiejui 6,16.

5 4 Mano mintys ne jūsų mintys, ir mano keliai ne jūsų keliai, sako
Viešpats. Nes kaip dangus aukštai nuo žemės, taip aukštesni mano keliai
už jūsu kelius, ir mano mintys už jūsu mintis » (Isaijas 55,8-9 ; ir Romėnams
11,33-34) : + O, Dievo turtu, išminties ir žinojimo gilybe, kaip nesuprantami
jo teismai ir nesusekami jo keliai ! Nes kas pažino Viešpaties mintį ? arba kas
buvo jo patarėjas ?» (plg. Isaijo 40,1-3).

4 Pradžios knyga 1,28.

52 Petro 1,4.

458 KUN. A. LIUIMA, S.J. 8*

pastangas ir duos joms vaisingumo 18. Belieka tad tik pasidrąsinti
himno žodžiais: Guanitum potes, tantum aude — kiek tik pajėgi,
tiek išdrįsk !?, arba kantiškuojn: sapere aude — išdriįsk pasinaudoti
savo proto ir valios galia kūrybai, išeik iš nesubrendimo ir neryžtin-
gumo metu.

Ir gal niekas tiek vaizdžiai neišreiškia Akademijos uždavinių
ir jos narių nusiteikimo, kaip Adomo Mickevičiaus 1819-1822 metu
laikotarpyje filaretams parašytoji Giesmė Jaunystei :

Siek ten, kur vyzdis nepasiekia,
Laužk tai, ko protas nepajėgia.
Jaunysta, tavo galė — tai oru vytis,
Kaip griaustinys tavo petis 18.

Per Akademijos narių suvažiavimą Chicagoje 1961 metais
buvo paminėta 40 metų nuo Akademijos įkūrimo, o šiais metais
sueina jau 10 metų nuo jos veiklos atnaujinimo tremtyje. Šita
sukaktis ir šito garbingo suvažiavimo šventadieniška nuotaika yra
labai graži proga, pagal Akademijos paskirtį, jos pobūdi ir gilias
aspiracijas pakviesti visus lietuvius įsijungti i ją, ar tai grynai
moksliniam darbui, ar bent bendravimui ir išlikimui įgytame kul-
tūriniame laipsnyje, jeigu dėl nelemtų tremties aplinkybių, vienam
ar kitam nebūtu laimės dirbti tiesiogini mokslo darbą ; kitus gi,
prijaučiančius šiai mokslo idėjai, — į šios Akademijos narius rė-
mėjus, jos idėjos skleidėjus ir populiarintojus.

Lietuviu Katalikų Mokslo Akademija yra aukščiau pilkos kas-
dienybės stovinti, vien mokslo, tiesos, gėrio ir grožio realizavimo
tesiekianti institucija.

Visus tad maloniai kviečiu į darnu, kūrybingą tiesos ieško-
jimą, teisingumo realizavimą, gėrio ir grožio idea'u siekimą bei
kitu didžiųjų tautos ir žmonijos pašaukimo uždavinių vykdymą.
Dar kartą to paties didžiojo poeto žodžiais betariant :

Petis į peti! Ei, bendrais
Apjuoskim žemę grandiniais !

*“ « Kaip lietus ir sniegas nusileidžia iš dangaus ir ten daugiau nebegrįžta,
bet girdo žemę, vilgo ją ir daro ją derlingą, duoda sėklos sėjančiam ir duonos
valgančiam ; taip bus mano žodis, kurs išeina iš mano burnos ; jis negrįš
į mane tuščias, bet padarys, ko tik aš norėjau, ir bus sėkmingas tuose daly-
kuose, kuriems aš ji siunčiau > (Isaijo 55,10-11).

" Dievo Kūno šventės Mišiu himnas Lauda Sion Salvatorem.

1 Iš Adomo Mickevičiaus Raštu, Vilnius 1919, 7 psl. ; M. Gustaičio ver-
timas.

9* 1 MOKSLĄ IR KŪRYBĄ... 459

Mintis vienan sušaukim židinin,
Ir židinin vienan dvasias !... 19

Su savo sveikinimais ir linkėjimais miela man perduoti taip
pat sveikinimus ir prof. dr. Juozo Ereto, vieno iš Akademijos
kūrėjų, ir Akademijos vicepirmininko, prof. dr. Zenono Ivinskio.

Šventoji Dvasia, Tiesos, Meilės ir Kūrybos Dvasia, tevado-
vauja šitam suvažiavimui, telemia nutarimus ir šimteriopus tesu-
teikia darbams ir pastangoms vaisius. Gausi Dievo palaima telydi
visus Akademijos darbus ir užsimojimus !

Kun. A. Livima, S. J.

New Yorkas, 1964 metais, rugsėjo 6 dieną

* Ten pat.

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Asmenvardžiai atspausdinti didžiosiomis raidėmis, žurnalų, laikraščių,
enciklikų pavadinimai kursyvu, pagaliau vietovardžiai ir kita paprastu

šriftu.

Aalen 249

ABDERHALDEN R. 364

Abėcėlė žemaitiškai lietuviška 29

ABELIS 113, 367

ABRAHAM W. 263

ABRAOMAS 454

Acta Apostolicae Sedis 105-108, 100,
102, 117-118, 123-128, 455-457

Acta Cameraria 204

Acta Chirurgica Scandinavica 352

Acta Congregationis Consistorialis 236

Acta Miscellanea 204

Acta Sanctae Sedis 116, 166, 168

Acta Univ. Internat. contra Can-
crum 356

AcToN, lordas 69

ADALBERTAS-VAITIEKUS, Pragos ar-
kivyskupas 245 ; 274

Adalberto kapas 249

Adelphi, Md. 331, 346, 446

Ad Limina Apostolorum 230; žr.
Limina Apostolorum

ApoLrFaAs, pranciškonas 255

Ad Petri Cathedram 168

ADRIANO SxYxLVESTER 168

ApuLrus., O. F. M. 256

Advances in Cancer Research 352
354-355

ApžuBiėJUs ALEKSANDRAS 304. 312

AraNnassEv V. 144-145

Afrika 355

„Aidai 15, 66, 99, 189, 190, 191, 206,
410, 412, 417, 431

Ainos bažnyčia 268

Ainos parapija 264

Airija 174

ArsTIS JonasS, dr. 102, 427

Avp F., Jr. 345-346

Akkono miestas 179

Akmenės dvarų instrukcija 219

ALANTAS VyTAUTAS 427, 432

Albany, N. Y. 445

ALBERTAS, domininkonas, Rygos ar-
kivysk. 247-249, 256

ALBERTAS, Livonijos vyskupas 180,
246

ALBREcCHTAS, Prūsijos hercogas 196

ALGIATI DELLA MoTTA GiovAN PaAoO-
Lo, arijonas 215

ALEBRANDAS, augustinjonas 248-249

ALEKNA ANTANAS, kan. 39, 182,
189, 190, 194, 201, 206, 219, 257,
263

ALEKSA JoNAS PRANAS, prof. 386, 390

ALEKSANDER S. 17

ALEKSANDRAS II, caras 26, 29, 31-32

ALzEKSANDRAS III, caras 24

ALEKSANDRAS IV, popiežius 254, 257

ALEKSANDROV G. F. 11

ALGIRDAS, did. Lietuvos kunigaikš-
tis 186, 189, 262, 265

ALIšas VENANCIJUS 427

Alytus 383

Alyvu daržas 251

ALrwMENAS Kazys 429

Alsėdžiai 228

ALšbNIšKIS PAULIUS ALGIMANTAS,
Vilniaus vysk. 201-202

Altajus 412, 415

ArTraauUs P. 108

America 304

American Federation of Labor 415

American Journal of Cancer 351

American Journal of International
Law 422

American Journal of Psychiatry 45

American Journal of Public Health
355

462 KUN. R. KRASAUSKAS

American Journal of Roenigenology
354

American Psychologisi 325

Am. Psych. Asas. Psychiairic Re-
search Reports 344

Amerika 40, 66, 69, 91, 93, 320, 417,
420, 432

Amerikos Liet. R. Kat. Federacija
448, 452

Amerikos Lietuviu Taryba 448

Amsterdamas 201, 381

Amsterdamas, N. Y. 445

ANcoNA L. 46

ANDRIEJUS, apaštalas 175

ANDRIEJUS, Danijos arkivysk. 248

ANDRIEJUS, pranciškonas 255

ANDRIEKUS LEONARDAS, kun. O.F.M.
XIV, 428, 438, 445

AmxpRIUS, Poznanės vysk. 181

ANDRIUS VasxLius, Vilniaus vysk.
265-270; žr. VasYLIUS ANDRIUS

ANpDRIUšIS PuLGIs 428, 430

ANDRONIKAS, šv. Pauliaus mokinys
175

ANDZIULYTĖ-RUGINIENĖ M. 189

Anglija 158, 166, 400, 420

Ann Arbor 18, 151

Ann New York Acad. Sci. 344-346

Annales Ouedlinburgenses 245

Annuaire de VInstitut de Philologie
et d'Histoires Orientales et Slaves 193

ANSCARIUS 244; žr. Ansgaras, šv.

Ansgaras, šv. 175, 244, 274

Ansiedlungs štabas 390

ANTIGONA 432

ANTIOCHAS Sirijos 178

Antverpenas 224

Apaštalu Darbai 101, 120

Apaštalu Sostas 190, 197, 214, 223,
225, 230, 238, 279, 296; žr. Šv.
Sostas

Apokalipsė 84, 100; žr. Apreiškimas

Apokalipsės simbolika 81

ArPPLEZwEIG N. 364

Apreiškimas 100, 102, 105, 107, 110,
122, 367, 454-455; žr. Apokalipsė

Apžvalga 39

ARBusow L. 245

ARCHIMEDAS 336

Archiv fūr Reformationsgeschichte 195,
200, 218

Archivum Romanum Societatis Tesu
194, 202, 207

Archivum S. Congregationis S. Con-
cilii 197, 230, 232, 234, 237-238

ARENDT HANNAR 373-374

ARIAS ANTANAS, S. J. 235

Ariogala 209-210

Ariogalos parapija 209-210

ARISTOTELIS 12, 137-145, 147, 336

ARmoNIENĖ BARBORA 429

ARNoLD F. X. 91, 94

Arso klebonas 120

Ašmena 269, 272

Ašmenos bažnyčia 268

Ateitis 391

Ateneum Wilenskie 262-263

Atgailos kanauninkai 270, 272

Athenaeum 189-190, 252

ATILA 368

Atlantas 67, 91, 127, 374, 394

AUDĖNAS Juozas 447

Augsburgo susitarimas 369

AuGusTA M., ses. 447-448

AuGusTAITYTĖ-VAIČIŪNIENĖ JUZĖ
427

AuUGusTINAS, šv. 85, 103-104

Augustinijonai 236, 243, 245-249,
253, 274-276

Aukaimiai 182

Aukso Altorius, maldaknygė 28, 33

Aukštaitija 255

Aukštoji Panemunė 407

Auschwitz 372, 374 ; žr. Oswiecin

Aus der Theologie der Zeit 108

Australija 353

Austrija 30, 162, 225

Austro-Vengrija 280

Auszra 28, 39

Avinjonas (Avignon) 183

AvižA JoNaAS, kun. dr. 448

AvižoNIs K. 32

Avyžius J. 431

Azija 368, 374

AzoRINAS 430

AžvoLas P. 441

Babilonija 368

Bach VON ZELEwSKI 374-375
BacaT H., S. J. 108-109

Backus, O. P. 173

BacoN FRANCIS 147

Bačkis STASYS A., dr. 445, 449, 452

ASMENVARDŽIŲ 1R VIETOVARDŽIU RODYKLĖ 463

BacDANAvIčIUSs VyTAUTAS, kun.
M. I. C. 177, 445

BAaDas PRANAS, dr. 445

BaIkIE 354

Baisiogala 206

BavLIss W. M. 359

BAKANAS RUGERIJUS 254

Bala-Cynwyd, Pa. 446

Balbieriškio bažnyčia 197

BaLčiIKONIS J. 305

BaLčiūNAS VyTAUTAS, kun. dr. 99,
438, 444-445

BaLčyTĖ- GRAVROKIENĖ (BALTOH-
GRAVROGKAS) ALDONA, dr. 441,
445

BaLys JoNAS, prof. dr. 447

BaLkKūNAS JonasS, prel. XIV, 437-
438, 445, 449

Baltgudija 388, 409

BaLTHASAR HaNS URS voN 67, 74,
80-81, 87, 95

Baltic States 422 ; žr. Baltijos val-
stybės

Baltijos jūra 254

Baltijos pamarys 26

Baltijos respublikos 408

Baltijos valstybės 378-379, 383, 401,
422

Baltimore 168, 364

BALTINIS ANDRIUS, kun. 15

Baltische Monatshefie 246

BaLTRAMIEJUS, Elehteno vysk. 261

BaLTRAMIEJUS iš Bohemijos, vysk.
258

BALTRĖNAS BALTRAMIBJUS, kun. 286-
287

BaLTRUšAITIS JURGIS 427, 430

BALTRUšŠAITIS V. 443

Bank der Deutschen Arbeit A. G.
388

BaRĄącZ 244

BaARAKIJAS 113

BARANAUSKAS ALBINAS 428

BARANAUSKAS ANTANAS, vysk. 21,
191

BARANAUSKAS, kom. 401

BaRBoRA, Radvilo Juodojo pusse-
serė 199

BaRBoRA UMIASTAUSKAITĖ 309

BaRĖNAS Kazys 428

BaRoNAs ALovzas 428, 432

BaRskv J. 339, 346

BARTAŠIŪNAS 405

BaRTa KaRL 77-78, 80

BaRTOLDUS, O.C. 246

BaRUcCHAS, pranašas 368

BARWINSKI E. 220

BaRzZDUKAS STASYS 448

BasaNavIčius JoNAS 453

Bastilija 157

Baškys BRoNIUS, dr. 445

Batakiu parapija 211

BaTOcCkKI-ToRTyYLOWICZ 196 ; žr. TAR-
TYLA JONAS

BaTORAS STEPONAS
241

BaupovIN Dz CouRTENAY J. I. 29

Bavarija 255, 373, 393

Bazelis 100, 216, 364, 448

Bazilijonai 243

Bažnyčia XII. 68, 70-71, 80-82, 85-
86, 88, 94-96, 101, 106-107, 114,
117, 124-125, 156, 160, 164-166,
180, 302, 305, 307, 312, 315-316;
žr. Katalikų Bažnyčia, Vakaru
Bažnyčia

Bažnyčios autoritetas 163

Bažnyčios istorija 84

Bažnyčios Tėvai 76, 165, 174

BrEINARTAS A., kan. 212

Belgija 398

Belgijos teologiniai žurnalai 67

BELLARMINAS ROBERTAS, šv. 232

Belzekas 372

Bendorf-Sayn gydymo įstaiga 372

Benedictine Monks of Solesmes 168

Benedictus Deus, bulė 224

BENEDIKTAS XV, pop. 284

Benediktinai 243-245, 271-272, 274-
275

Benediktinės 236, 243, 272

BERDIAJEV N. 108, 395

BERENBLUM I. 352, 354

Berkeley 144, 151

Berlynas 12, 18, 173, 190, 194, 204,
245, 247, 281, 364, 374, 396, 400

Bernardas iš Clairvaux, šv. 112, 115,
179

BERNARDAS iš Lippijos 248

BERNARDAS, šv. Teofrido abatas 261

Bernardinai 236, 243, 273 ; žr. Pran-
ciškonai

Bernas 18, 323

BERNHEIMAS 48-49

178, 221-222,

464 KUN. R. KRASAUSKAS

Bernheimo mokykla 48-49

BERrHOoLET A. 108

BeERToLDUS, O. F. M. 261-262

BEsRET B. 109

Bethesda, Md. 445

Betygala 210, 256

Betygalos bažn. 198

Betygalos parapija 212

BraxcHhI U. 106

BIANDRATA GiIoRGIo žr. BLANDRATA

Biblica 107

BičiūNAS Jomas, kun. dr. 190

BrEDERMANN H, M. 107

BrizEL J. H. 341, 345-346

BIELIAUSKAS VYTAUTAS, prof. dr.
XVI, 444

BiELINIS JURGIS 38

BiELINIS K. 384, 397, 416-417, 419

BiENART WALTER 75

BiENKOVSKIS STEPONAS, kun. 208-
209, 228

BiETENHARD H. 107

Bijdragen 80

BiLEvIčiAI 219

BiLEvIčIUs JonasS, Žemaičių seniū-
nas 196

BiLIkIEw1CZ T. 364

BiLMaNIS ALFRED 180

Biržai 215, 219

BiRžiškA VacLOovAS 36-37, 39, 196,
202, 225

BiRžiškos 429

Biržu aps. 381, 390

BiswARKAS, Vokietijos kancleris 24

Bistryčia (Bistrica) 268-270, 272, 275

Bistryčios bažn. 268

Bizantija 369

BizausKAS Kazys 289

BizoTTsSAG MaGyxAR 422

Bvxovas 415

Bxkxovsk: B. 11, 19

Blaivybės draugija 286

BLAKELEY T. J. 17

BLANDRATA (BIANDRATA) GIORGIO
195, 215

BLEKAITIS JURGIS 428

BLoBEL P. 382

BLuzMANAI 308

BosuovskISs MyxkoLAs, kun. 27

BoccaccIo GIOVANNI 173

BocHRENSKI J. M. 9

BoGaTEKAS G. 207

BocnALskKI 244

Boaušas PETRAS 233

BoGuTAITĖĘ VITALIJA 429

Bohemija 258, 262

BozxR NrELs 133-135, 151

BorLLoN, vysk. 118

BorsEN ANTOoN T. 323

BorsmAaRD M. E. 107

BorEsLovas, Mozūrų kunigaikštis
245

BoLoGNETTI A., nune. 204, 227

Bolšaja Soveckaja Enciklopedija 11

Bona, karalienė 200, 202

BoNAPARTAS NAPOLEONAS 156; žr.
NaPOLEONAS

BoNGIOoVANNI BERNARDO 226

BonNIFAcAS IX, pop. 267, 269-270

BoNiIrAcAS-BRUNO 245, 274; žr.
BRuxo-BonNIFACAS iš Guerfurto,
šv.

Bonifratrai 243

BonNIsKov CR, 364

Bonn 191, 224, 385, 447-448

BoNNARD P. 107

BokiseviIcIUS V., vysk. 409

BoRN Max 135, 151

BoRomėjus KaROLIS 224

BoRos L. 100, 108

BosE 137

Boston College 18-19

Bostonas 17, 100, 105-108, 117-118,
123-128, 168, 229, 236, 301, 322,
427 445-446 455-457

BoswoRTEa D. M. 339 346

BovREL DE LA RoNcIERE 257

BozANTA, arkivysk. 263

BRaADŪNAS Kazys 428, 432

Brasta 265

Brastos Biblija 195, 217

Braunsbergas 253

Braunschweig 151

BRazarTIS JuUozAS, prof. 428, 438,
445

BRAzZDžIONIS BERNARDAS 427

BRazyxs PRANAS, kun. M. I. C., dr.
XI, XVI, 43, 45, 64, 444.445

Bremeno arkivyskupas 244.246

Bremeno kanauninkas 246

BRENTANO F. 47

Brescia 46

Breslavas 195

Breslavo vyskupas 258

ASMENVARDŽIU IR VIETOVARDŽIUŲ RODYKLĖ 465

BREUER J. 47-49

Briand-Kellogo paktas 369

BRIGHTMAN E. S. 17

Brigitietės 243

British Journal of Cancer 355

British Medical Journal 355

Briuselis 202; žr. Bruxelles

BaRIzGYS VINCENTAS, vysk. dr. XV,
312, 386, 439, 444-446

Brockton, Mass. 446

BRoGLtE Lovis 151

BRoNsTEIN L. D. 396; žr. TRocKIS

Bronx. N. Y. VII

Brooklynas, N. Y. 40, 109, 189, 190,
262, 269, 273, 296, 401, 410, 445-
446

BRowNx STEPHEN J., S. J. 168

BRuUckE E. 47, 49

Brugge 93

BRuUcGE WoLrGaaNG 375

BRuUNDZA ANTANAS, kun. 38

BRuNNER AUGuUsT, S. J. 81, 107

BRuNNER E. 80

BRuNo-BoNIracAS iš Guerfurto, šv.
245, 274

Bruxelles 168, 193; žr. Briuselis

BucHARINAS 396

Buchenwaldas 372, 381

BuckLEY WiLLIAM F., jr. 304

Būčys PETRAS PRANCIŠKUS, vysk.
99, 428, 451

Bučys KoRNELIJUS A., kun. dr.
O. F. M. 445

Būnavas STASIUS, kun. 427, 429

BupNY S. 196, 216

BUDRECKIS ALGIRDAS MARTYNAS,
dr. 438

BupRys ALGIs 429

BuEcaLEYv R. W. 355

Buffalo, N. J. 313, 315, 352

BukowskKI J. 199, 215

BuLcaRAaITĖ D. 441

Bullarium Franciscanum 257-258

Bullarium Fratrum Minorum 244

Bullarium Fratrum Praedicatorum 244

Bullarium Romanum 225

Burns A. A. 354

Bulonijos miškas (Bois de Boulogne)
prie Paryžiaus 159

BuLTMAN RupoLFr 69, 108

BuNGE F. G. 244, 252, 256, 258-261,
266

30

BuURHAREN N. 17
BuURKITT 355-356
BuURNEAM JAMES 304
BukTT E. A. 138
Butkiškių parapija 209-210
BuUTTERFIELD H. 80
Bux-Hoevenden 246
Bzovia 271

CaLDwELL A. E. 364

California 354

CALIGARI J. A., nune. 207, 227

Cambridge 18, 60, 151, 179

Cancer 353

Vancer Research 356

Capitulum Samogitiense 278; žr.
Žemaičiu kapitula

CaPRILE, G., S. J. 118

CaREw-HuxT R. N. 17

Carthago 368; žr. Kartagina

Catholic World 168

Caro M. P. žr. KaTONAS

CzLEsSTINAS III, pop. 246

CELiEšIUS PETRAS, kun. dr. 445

Centro Europa 173

CHAMPION PIERRE 221

CHmaRncoT J. M. 48

Charibde 367

Charitable Foundation for Institu-
tional Care 372

Cheka 423; žr. Čeka

Chelmno 373

CaENU M. D., O. P. 77-79

CaEssIN M. 341, 345-346

Chestnut Hill, Mass. 18-19

Chicaga, Ill. 18, 27, 32, 36-37, 100,
102, 190, 196, 225, 238, 284, 296,
357, 364, 381, 393, 431, 445-448,
451-453, 458

Chicagos Židinys
demijos) 453

Chiemeno vyskupija 255

Chiliasticon, P. Roizijaus eilėraštis
205

Chillicathe, Ohio 446

Chinese 315; žr. Kinija

CAaopYNICKI K. 178, 262-263

CHoDKEVIčIAI 193-194

CHAoDKEVIčIUS 218

CHoDKEVIčiUS JERONIMAS 217

CAaoDKEVIčIUS JONAS 217, 218

(L. K.M. Aka-

466 KUN. R. KRASAUSKAS

CAaobkKEvIčIUS JoNAS KaRoOLIS 218,
235-236

CaRuščiovas N. 304; žr. KRuščČIO-
VAS

Chruščiovo dvarai 412

CAauURcHILL 400

CIcOGNANI AMLETO GIOVANNTI, kard.
VII, XI, 437, 447

CIEPLIAKAS JONAS, vysk. 278

CiRTAUTAS GASPARAS FELICIJONAS,
vysk. 277-278, 280, 285

Cistersai 243, 245-251, 253, 261, 274

CivARDI LuUiGI, mons. 168

CizEK F. 13, 19

CyLov N. 25

CyRus žr. KIRAS

Clarendon Hills, Ind. 296

CLAUDEL PAUL 457

Cleveland, Ohio 187, 402, 407-408,
445, 453

Codex Epistolaris Vitoldi 270-271

Collected Papers 57

Colmar 80

Columbia Law bibl. 387

Columbia universitetas 447

Columbus, Ohio 17

CoMMENDONI GIANFRANCESCO, pop.
legatas 207, 224, 226-227

Commentationes Balticae 181, 191

Committee on Forced Labor 416

ComeTONAS 135

ComrE AucusTAS 156

ComvuLEus A., vizitatorius 213, 233;
žr. Komuliejus A.

Concilium 94-95

CoNGaR Yves, O. P. 67, 74, 94

Congregatio Clericorum Regularium
Marianorum 297

CoNNoLLx J. M. 307

CowTI L., dr. 372

Conwax A.C. 341, 345-346

CoRBIN H. 107

Corpus Iuris Canonici 225

CoRRIGAN Joseph W. 168

CoviNGTON E. C. 353-354

CUKURAS VALDEMARAS, kun. dr. XI,
XVI. 43, 65-98, 441-442, 444.445

CuULLMANN OsKAR 80, 107

Curlandia 297; žr. Kuršas

Curonia 252; žr. Kuršas

CzEcHOowIcZz 194

CzEcHowIcz MARTYNAS 216

ČEGINSKAS KAJETONAS JuLIUS, dr.
447

Čeka (Črezvyčainaja Komissija) 395-
396

Čekiškė 229

Čekovo vila 250

ČERNYŠOVAS ZACHARAS 8, 25

Čerskas 179

Červenės miškas 407

ČIURLIONIS 432

ČIžIŪNAS VACLOVAS 438

Čyvas Maras, kun. dr. 445

Čkalovo sritis 412

ČukovskIs K. 26, 31

Dabartis 391

Dachau 372

Dayton, Ohio 446

Danoz L. 107

DAMBRAUSKAS ALEKSANDRAS, prel
190, 279, 292, 296, 451, 453; žr
JAKŠTAS ADOMAS

Damušis ApoLFAS, dr. XII, XV,
333, 335-338, 437, 439-440, 445,
452

Dancigas 177, 201, 253

Dancigo parapijos bažn. 271

DANIELIS, pranašas 368

DaNIELOU JEAN, S. J. 67, 80, 1093,
306

Danija 232, 386

Danijos apaštalas 244; žr. ANSGA-
RAS, šv.

Danijos arkivysk. 248

DANILEVIčČIUS ZENONAS, dr. XII,
XV, 349, 351-358, 438, 445

DanTE ALIGHIERI 433

DaARvINAS KaRoLIS 47, 54, 63, 322,
370

Dari T. 364

Daugavgryva 247; žr. Dunamūnde ;
Mons. S. Nicolai (tvirtovė)

DauGiėLA MERKELIS 235

Dauguvos upė 184, 245, 247, 259

DaAUKANTAS SIMONAS 181, 428, 433,
453

Daukša MikaLOoJUS, kan. 205, 206,
208, 211-213, 228, 235, 433, 453

Daukšiškiu dv. 230

DaužvaRDIS PETRAS PoviLAs 447

DavaL RoGaR 17

Davip JakoB 76, 84, 94

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 467

DE BRogLiE L. 133, 135

Dz GauLLE Ch. 420

De humana libertate 165-166, 168

DzkaARTAS (DEscAaRTES RENĖ) 133,
140, 147

Delhi, Ont. 445-446

DELINIKAITIS VLADAS, kun. X

DeELe A. 80

Department of Sociology, (D'You-
ville Kolegijos, Buffalo, N. Y.) 315

Der Stiūrmer 315

DE SmEDT EmiLE JosePH 93

DzssauER FR. 100

Detroit, Mich. 338, 445

Detroito Židinys (L. K. M. Akade-
mijos) 453

Deuteronomo knyga 453

DE Vairas J., S. J. 17

Dictionary of Contemporary Lithua-
nian Language 315

DipEROoT 133

DipizR G. 100

Didysis Lietuvos kunigaikštis 200,
211, 222, 266-267

DipoNA 368

Didžioji Britanija 398

Didžioji Lietuva 22, 24

Didžioji Lietuvos kunigaikštija 173,
177, 193, 197, 212, 218, 233, 272

Diecezinis sinodas 231, 233, 234

Dieviškoji Komedija 433

Dievo Karalystė 84

Dievo Kūno koplyčia Vilniaus ka-
tedroje 269

Dievo Žodis 70

Dijono seminarija 82

DiIRKSEN CLkTUS, COC. P. P. S. 168

Disna 221

DirRIKAS, Dorpato vysk. 266

Diuturnum, enciklika 165-166, 168

Divini BRedemptoris, enciklika 156,
163, 165, 166, 168

D'Youville College 313, 315

DLuGošas 263

DmocHowskKI 356

Doberano abatija 249

Dobrinės Ordinas 180, 251-252

DosBRocosTAS, Poznanės vysk. 264

Documentation Catholigue 118

DoccEa H. 100

DoMmANOVSKIS JONAS, vysk. 202-203

Domininkonai 185, 236-237, 243,

253-256, 258-260, 262-263, 271-
272, 2174-2175

Domininkonės 243

Donau, upė 197

DoxaAvaN VIcTOR 168

DoNDEYNE A. 17

DoNzLAITIS KRtsTIJONAS 31, 429, 433

Doxoso CoRTĖS 160, 168

Dorchester, Mass. 445

Dordrecht 9, 11, 17-18

DoRrmaN R. 364

Dorpatas (Tartu) 221, 253

Dorpato vysk. 249, 266

Douglaston, N. Y. 445

DovypaiTIs PRANAS, prof. 453

DovvpėNas LiuDas 405, 427

Drang nach Osten 180

Draugas 171, 191, 312, 448

Draugija 295

Draugiškumo ir Savitarpinės pa-
galbos sutartis 408

DREvER 185

Dresdner Bank 388

DaiEsca H. 17

Drohičinas 265, 270, 272

DaosT P. N. 422

DaucKIAI 194, 219

DusaRLE A. M. 107

DuaNiIcK B. 341, 344-346

DucassE C. J. 17

Dudinka 415

Dum attenta, bulė 225

Diūnamūnde 247 ; žr. Daugavgryva ;
Mons S. Nicolai

DuNANT HENRY 369

Duguoc C. 100, 109

Durbės mūšis 255

DusBuRGo kronika 184

Dūsseldorf 253

Dvasinė Kunigų Akademija 26, 295

DzERzZHINSKY F. 423; žr. DZERŽIN-
SKIS FELIKSAS

DzERŽINSKIS FaLIKSAS 395 ; žr. DzE-
RZHINSKY F.

DžiNGISCHANAS 368, 370, 374

DžucašviLI 395; žr. STALINAS

EaRLE W. R. 351

EasTMAN M. 17

EaToN H. O. 17

Ecclesiam suam, enciklika 65,
165

102,

468 KUN.

Ecclesiastes 27, 454

EpDINGTONAS (EDDINGTON) ARTHUR
133, 151

Edinburgh 18

Eniro 58-59, 62-64

Edmontonas (Kanadoj) 127

Ejeziečiams 84-85, 108-109, 122

Egiptas 353-354, 368

EnRLich PAUL 353

ErIchMANN AnoLF 373-375, 380-382

Einsiedeln 67, 84, 94

EINSTEIN ALBERT 11, 133-134, 137,
142, 148

Eisiškės 205

Eisiškiu apylinkė 392

Elbingas 253

Elecirochemical Society Journal 440

Elehteno vyskupas 261

ErLijAS, pranašas 109

Enciclopedia Cattolica 249, 253

ENGELBERTAS, augustinijonas 247-
248

ExcELL H. C. 352

EnNaELs F. 9, 143-145

ENTRALGO ALAIN 105

Epistolae Germaniae 201

EresTEIN JoKnN 168

ERETAS Juozas, prof. dr. 447-448,
452, 459

Eretz (Erez Jisrael) 383

Erfurt 18

Ermenonville 156

ERopaAs 178

Eros 59-60

EsąvrRoLo 325

Estija 26, 287, 400

Estijos misininkas 248

Estijos vyskupas 247

ETcHEVERRY A., S. J. 100

Etnografinis muziejus 391

EuBEL KonRaD, O.F.M. Conv.
246-247, 249, 270

EucENIJUS III, pop. 115

Europa 24, 67, 91, 158-159, 161,
173-175, 184, 188, 192, 200, 203,
224, 280, 286, 312, 369, 373-375,
382, 387, 391, 393, 418

Europos Institutas New Yorke 447

Europos Lietuviu Studiju Savaitė
447

Evangelija 29, 37, 76, 103-104, 106,
110, 113, 117, 119-121, 124, 370

R. KRASAUSKAS

Evangelische Theologie 107
Evans D. L. 17

Exodus 15, 368
Experientia 339, 346
EzEkKIELIS, pranašas 368
Ezelio sala 248

Ezelis 256

EžENEDELNIK 396

FarpuTTI L., mons. 290

Falkenau 253

FALKONIJUS 194

FARNESE, kardinolas 221

FassKE 356

FzcHNER Tu. 47, 51, 57

FeoERICOo DE PERNSTEIN 260

FzrcGL H. 17

FarIcCIJONAS 207

FzLIkKSAS, vienuolis bernardinas 218

Fellbach 250

Fermos k. 392

Ferrara 205

FzuERBAcCH LuUDwIG 9, 146

FeviLLET A. 107

FiszALEK J. 196

FiLARETAS, metropolitas 32

FrmLoNARDI M., nuncijus 227

Filosofijos sekcija L. K. M. Akade-
mijos VI Suvažiavime XI, XVI,
131-152, 441-443

Filosofskaja Enciklopedija 8, 10, 12,
13

Fin dalla prima, Motu proprio 165,
168

FrRTKa RayYMOND 301

FiTALA S. 355

FLczIscaER H. 17

Florencija 138, 190, 252, 255

Flossenburg 393

Foi et Vie 107

FoLEJEwWSKI Z. 447

FoR» J.C. 75, 91

Fordhamo universitetas V, VII, XIV,
437, 439-440, 443, 445-448

Forschung zur Osteuropūischen Ge-
schichte 190

FoRsTREUTER KuRT 183, 185-186

FovuRNIER G. C. M. 364

FouTrs J. R. 339, 346

FowLER P. B. S. 355

FRANCK A. 10

FRANK-DugUESNE A. 107

ASMENVARDŽIU IR VIETOVARDŽIUŲ RODYKLĖ 469

Frankfurt am Main 10, 107

Freiburg im Breisgau 107-108, 223-
224

Freiburger Studentenzeitung 375

FREMANTLE ANNE 168

Frenkelio fabrikas 381

FREsE JosEPK R., S. J. 447

Fresno 168

FREUD SIGMUND 45-54, 56-60, 62-
63, 320-324, 327

Fribourgas 190, 206-207

FRIDRIKAS, cistersas 248

FaiDRIKAS iš Perenstein, arkivysk.
259

FRIDRIKAS, Rygos arkivysk. 261

FRIDRIKAS II, imperatorius 252

FRIEDMAN B. B. 17

FRIEND 356

FaoMmME E. 46

Fucas J., S. J. 91

FvuaTa J. 351

GaIDA PRANAS, kun. dr. 127, 428,
445

Gailestingosios seserys 243

GALDIKIENĖ M. 448

Galicija 27

GaLILEO GALILEI 46, 138

GaLMINAS MoriIEJUS, S. J. 235

Gams P. B. 228

GaRcIA R. 355

Gardinas 31, 176, 221, 233, 238, 273

Gardino gubernatorius 25

Gardino pranciškonu bažn. 271

Gardu bažn. 229

Gargždai 381

Gargždu parapija 286-287

GARMUS, dr. 401

GaRšva PRaNaAS, kun. M. I. C. 448

Garšvai 38

GASPARRI, kardinolas 287

Gaudium et Spes, konstitucija 100,
105, 106-108, 117-118, 124-128,
455-457

Gdingen 177

GEčvys KAZIMIERAS, kun. dr. 190

GEDIMINAS, did. Lietuvos kunigaik-
štis 184-186, 200, 252, 258, 260-
263, 274

Gedimino giminė 258

Gedimino laiškai 185-186

GEIGERIS 137

GzIšas MERKELIS, vysk. 229, 230

GEv K.F. 341, 345-346

GELLHORN E. 364

GELTRUNEK MykoLAsS 382

Genėve 194; žr. Ženeva

GzNYsS JoNas, dr. XV

GENKANTAS Tomas 196

Genossenschaftsverband Ostland 390

GENTILE GIOVANNI VALENTINO 215

Georgetown universitetas 440

GzoRGIEv F.I. 11, 19

Germany 41 žr. Vokietija

Geroji Naujiena 174-175; žr. Evan-
gelija.

Getas 380

GEwEcKE 381

Gibraltaras 420

GIDžIŪNAS VIKTORAS, kun. dr. O.F.M.
XII, XV, 171, 176, 178, 185,
189-191, 236-237, 243-275, 296,
438-439, 445, 449

GIEDRAIčIAI 193, 266

GizEDRAITIS A. 438

GrEDRAITIS MERKELIS, vysk. 190-
191, 207, 209, 212-213, 217-218,
227-228, 230-231, 235, 453

GiERGIELEwWIOZ MimcZYSLAW 447

GIGAILA 182

GiovAaNNI XXIII,
Jonas XXIII

GioVANNI DA PIAN DEL CARPINE
(DAL PIAN DEL CARPINE, DEL
PiaNOo CARPINI) 254-255

GIRARDIN STANISLAS DE 168

Girkalnio bažn. 229

GiRNIUS ANTANAS 445

GiRNIUS Juozas, dr. XVI, 437, 441-
443, 445

Giršinu vienkiemis 295

GyxLxs ANTANAS, dr. 441, 445

GyLxs Jonas, dr. XII, XV, 333,
339-347, 440-441

GLADKOv 401, 403

GLEBAvIčIUS JoNAS 194

GLENDENNING 355

GLiAUDA JURGIS 428, 431-432

GLoRIEUXx P. 94

Gniezno arkivyskupas 179, 237, 249-
250, 257-258

Gniezno katedra 249

GoBBELsS P. J. 388

GoL SzLoMA 382

pop. 118 žr.

470 KUN. R. KRASAUSKAS

GoLpBERG L. I. 345-346

GoLDSTEIN IzRAEL, dr. 383

GoLUBINSKI 175

GomuLkA 317

GoNmLLA GurDOo 168

GomEsIUS P. 216

GoRING H. W. 374, 376, 391

GėRskI K. 181

GosLickKIS MARTYNAS, kun. 211, 213

Gottingen 177, 183

Goėttingeno mokslo akademija 177

GoTz Vox SELLE 196

GRaBYS Juozas, kun. dr. 444-445

GRAHAM J. B. 352

GRANT F. OC. 69

GRAsSER E. 107

Graudenz 177

Graves de Communi 165, 168

Graždanka 23, 26-29, 31, 33-38, 40

Graždanskij šrift 30

Greek Orthodox Church 41

Gregorianum universitetas 91; žr.
Pontificia Universitas Gregoriana

GREY 356

GRIcIUS ALroNsAS 428

GRIFFIN 355

GRiGaITYTĖ KoTRyYNA 427

GRIGALIUS IV, pop. 244

GRIGALIUS VII, pop. 180

GRIGALIUS IX, pop. 254

GRIGALIUS XI, pop. 187

GRIGALIUS XIII, pop. 223, 225, 228,
232

GRiGaaLIUS XV, pop. 165

GarcaLIUs XVI, pop. 168

GRILLMEIER A. 108

GaINIUS ALFONSAS, dr. XIII, XV,
349, 359-365, 448

Grinius JoNAS, prof. dr. 431-432,
447, 452

GaRiNIUS K., dr. 386, 390

Grinkiškis 229

GaRoss L. 352, 356

Grundstūckgesellschaft Litauen m.b.
H. 390

Gruzdžiai 381

GRuUžEwsKiI B. 213, 219

GRUŽEVSKIAI 219

GUARDINI RomaNo 100

Gudija 25

Gudijos archidiakonija 234

GuDpoNIs 407

GuzRRY EmMmILE 168

GuiLLET J. 107
GuUNTERMANN F. 108
GuazEvič F. D. 177-178
GuRiAN W. 17

GuUsTAITIS ANTANAS 428, 432
GusTaITIS M., kun. 458
GuTAUSKAS Jonas, kun. dr. 444-445
GUTENWENGER E. 17
Gūtersloh 108

GuUTMANN H. 341, 345-346
GuzEvičiUs A. 401

Haagos konvencija 369

HasBiB SAID W. 18
HaBsBURGAI 222

HaBsBURGAITĖ KONSTANCIJA 222
HaBsBURGAITĖ KoTRYNA 220
HaasBuURGAITĖ ONA 222
HazckEL ERNST 133

HacpE J. S. 18

Haličas 176

HacL C. S. 60
HacL E. W. 18
Halle 18

Hamburgas 108

Hamburgo arkivyskupas 244

Hamiltonas 127

Hanau Lietuviu Gimnazija 441

Hannoveris 245

Hanzos sąjunga 184

HaARING BERNARD 75, 91

HAiRrNG T.L. 18

Hanm, SS vadas 392

Harrisburg, Pa. 449

HakkiIsoN E. J. 409

HaRTMANN N. 18

HascHA 400

Heavy A. 418

HEGEDUS B. 341, 345-346

HeEGEL G. W.F. 138, 146-147, 376

Hegelio istorijos samprata 86

HrzipEGGER MARTIN 87, 375

Heidelbergas 190, 227

Neidelbergo universitetas 193

HrziIsENBERG W. 133, 135-136, 138,
142-143, 150

HzvpoeE J. E. 18

HEevpRIcH 374

HzLLMANN M. 181, 184

HrzLmHoLTZz H. 47, 51

HeLveETIUS C. A. 133

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 471

HrzNca 359

HENGSTENBERG H. E. 108

Henrici Chronicon Livoniae 245-249

HeENRiKAS (HEwakr) III, karalius 221

HeENxRIKAS VIII 224

HzxRikas Liuksemburgietis, vysk.
O. F. M. 255

HzNRikaS, O. P., Ezelio vysk. 256

HeENRIKAS, O. F. M. 255, 262

HENRIKAS, O. P., Kulmo vysk. 256-
257

HzNRIKAS, Kuršo vysk. O. F. M. 256

HExRIKAS VaLOIS, karalius 221, 241

HexRy PauL, S. J. 307

HERBERG WILL 304

HERMANN E. 177

HeERTLING GEoRG voN 282-284

HzssEN J. 18

HickENLOOPER 397-398

Hierarchia Cattolica 205, 346-247,
249, 270

HirBERG RauL, dr. 381, 383, 387,
393

Hildesheim 254

HiLrERDINGAS ALEKSANDRAS 28-29

HinaERs J. 224

HiccgęviT M. 18

HiwmLeR H. 368, 372, 374, 378,
381-382, 391, 393, 399, 416, 423

Hiwmwicn H. E. 345-346

HinDERBURG PAUL voN 281-282

HixGsT 392

Historisches Jahrbuch 181

History 175

HirLER AnoLr 312, 368, 370-377,
382, 386, 388, 392, 394-395, 397-
400, 415-416, 419, 423

Hitlerjugend 375

Hocaaur RoLcr 312

HormaNN L. 94

HocizENBACH J. M. 100

HoccisTER L. E. 345-346

HocmsTRoM F. 108

Holomės pilis 245

Holsteinas 245

Homo Neandertalensis 369

HowxoRijus III, pop. 250

HoRacIJUs 133

HoRAINIS ALEKSANDRAS, vysk. 233

Hosius ULRIKAS 218

Hozmsus (HosIus)
vysk. 198, 224-225

STANISLOVAS,

Hrudoviense 197

Husv J., S. J. 122
Hucazs PaiILIP 168
Human generis, enciklika 3
Hume DaviD 140
HunNcaERFORD D. A. 354
Hūttenfeld 447, 451

Igarka (Janisėjaus žemupyje) 415

Icokis, Kijevo kunigaikštis 175

Ikškilė 245-246; žr. Ykescola ir Uxkūl

Ikškilės parapija 248

Ikškilės pilis 245

Ikškilės vyskupija 246

1 Laisvę 308, 385-386, 393

Illinois 326

Il Messaggero 118

ImERETINSKI N. K. 23, 25

Immortale Dei, enciklika 165-166, 168

In Coena Domini, bulė 228

Indekso kongregacija 224

Indianapolis 18

Indija 353

Innsbruck 17

ImocENTAS III, pop. 247, 249, 256

ImocENTAS IV, pop. 254, 256-257

ImocENTAS VII, pop. 272

Inter muliiplices curas, Motu proprio
116

Iowa State universitetas

Iseto ežeras 266

IsGANAITIS VLADAS 448

Islandija 353

Ispanija 180

Istorijos mokslu sekcija (L. K. M.
Akademijos VI Suvažiavime) XII,
XV. 171-297, 439

Išganytojas 103, 114, 121 ; žr. Jėzus
KaisTuUsS, KaiIsTUS

Italija 162, 215, 229, 445-446, 448

Ius patronatus 193

IvaškIENĖ G. 438

Iviense 197

IviNsSKIS LAURYNAS 29

Ivinskis ZENONAS, dr. prof. XV,
189-191, 206, 217, 227-228, 230,
234, 244, 252, 268, 439, 447-448,
452, 459

Iza1JAS, pranašas 105, 111-112, 457-
458

IzAoKAS 454

Izraelis 307, 353, 383

440

472 KUN.

Ykescola 245; žr. Ikškilė

Ykescolos parapija 248; žr. Ikškilės
parap.

YLA STASYS, kun. 99, 190, 218, 229,
428, 448, 452

JABLONOWSKI H. 173, 200, 447

JABLONSKIS JoNAS 40

JABLONSKIS K. 206

JapDVYGA, karalienė 263, 267-270

JicER 378

Jahrbuch der Albertus-Universitiit zu
Kėnigsberg in Preussen 185-186

JAKŠTAS ADOMAS, prel. 279, 292,
294, 296; žr. DAMBRAUSKAS A.

JaKšTAS Juozas, dr. XII, XV, 171,
173-188, 244, 252, 259, 438-439,
445

JANAVIČIUS VyTrAUTAS 429

JANKUS JURGIS 428

JANULAITIS A. 190

JANUŠEVIČIUS PovILAS, prel. 279

Japonija 353

Jaroslavlis 176

JasaiTIS Domas, dr. XIII, XV, 349,
367-424, 438-439, 445

JASAITIS VIKTORAS, dr. 445

JASPERS KARL 18

JaTULiS PauLIUS, kun. dr. 191, 217,
223, 230, 232-233, 447

JAUNUTIS, didysis Lietuvos kuni-
gaikštis 262

J.A.V. žr. (Jungtinės Amerikos
Valstybės)

JEANS 133

Jenisėjus, upė 415

JEREMIJAS, pranašas 114

Jeruzalė 107, 368, 373-374, 383, 387,
455

Jeruzalės piligrimu atlaidai 250

Jeruzalės šventovės broliai 181

JEsKEVIČIUS VLADAS, prof. dr. S. J.
VII, XIV, 437, 445, 449

Jėzuitai 12, 190-191, 229, 232, 235-
238, 243

Jėzuitu akademija Vilniuje 233

Jėzus KaisTUS 120, 124-125 žr.
Išganytojas, KRisTUS

JoBas 115

JoGAILA 262-272, 274

JoKŪBAS, apaštalas 115, 121, 454

Jokūbavo parapija 281

R. KRASAUSKAS

JoNAs, apaštalas 107-108, 455

Jonas Da PIrAN CARPINE 254 255;
žr. GIOVANNI DA PIAN DEL CAR-
PINE

Jomas iš Bzovia 271

Jonas iš Lietuvos kunigaikščiu,
vysk. 201

JonasS iš Lubeno 270

JoNAs, Rygos arkivysk. 258

Jonas III, Švedu karalius 222

JoNAs XXII, pop. 261

Jonas XXIII, pop. 65, 67, 73, 118,
128, 165, 168, 302, 306-307, 315

Jonas XXIII, antipop. 272

JoNEs E. 321

Joniškis 237

Jono evangelija 96-97, 112-113, 120,
122-123, 165

Jono pirmasis laiškas 109

JoRDAN P. 151

Jotvingiai 188, 244-245

Journal of American Industr. Hyg.
Ass0c. 355

Journal of American Medical Ass0-
ciation 356-358

Journal of Chronic Diseases 351

Journal of the Experimental Medi-
cine 356

Journal of the National Cancer Insti-
tute 351, 353

JucEvIčIUS FELIKSAS, kun. dr. XI,
XVI, 131, 133-152, 440-441, 445

JUKNEVIČIUS, augustinijonas 236

Jumera 249

JUNDZILAI 193

Jungtinės Amerikos Valstybės 67,
97, 127, 161, 167, 187, 273, 296,
305, 311, 313, 331, 346, 357, 359,
364, 387, 397-398, 420-421, 433,
440, 448; žr. USA ; United States

Jungtinės Tautos 304

Jungtinių Tautu Organizacija 397-
398, 416-417

JUODEIKA VLADAS, prof. dr. 445

Juodoji jūra 24, 177

Juodoji Rusija 178

JuRAs PRANCIŠKUS, prel. XVI, 443,
445-446, 452-453

Jurbarkas 237

Jurbarko parapija 212

JuRaĖėLA KosTas, dr. 183, 445

JURGELIONIS KLEOPAS 427, 429

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 473

JukRGEvičiUS JURGIS, kun. 209-210
JuRy G. S. 18

JuRsKIS ALFONSAS, prof. dr. 445
JuškA ANTANAS, kun. dr. 189
JuškA (JuškEvIčiUs) Jonas 28

KaEzLUs ALEKSANDER 422

Kan M. C. 351

Kainas 123, 367, 370

KaiRys ANATOLIJUS 428

Kairos 74

Kaišiadoriu vyskupija 314

KasmcKAS JUozAs 447

KaLaDė PETRAS, dr. 441, 444-445

Kališas 271

Kališo kunigaikštis 250

Kaltinėnų altarija 212

Kaltinėnu klebonas 211

Kaltinėnu parapija 211

KaLviNAS JoNAS 193-194, 200-201,
215, 217, 220

Kamalduliai 243

Kamieniense 197

Kanada 127, 150, 445, 446, 451

Kanauninkai regularai 243

Kanizijus PaTRAS 224-225

KaNT IMMANUEL 138, 140, 149

KaNTAK KaMIL 244

Kantaučiu bažnyčia 229

Kantičkos 29

Kapucinai 243

Karaliaučiaus archyvas 183

Karaliaučiaus lietuviu parapija 196

Karaliaučiaus universitetas 193, 196,
217

Karaliaučius 217, 253; žr. Konigs-
berg

KaRaLIius JUOZAPAS, prel. 452

KaREvičius PRANCIŠKUS, arkivysk.
XII, XV, 171, 277-297, 439

Karys 252, 418

KaRkowskI 245

Karlovas 257

Karmelitai 236, 243

Karolinska Institutas
352

KaRoLis IV 186

Kanor1s V, imp. 201, 217, 224

Kanocis DipysIs 174

KaRosas ANTANAS, vysk. 278, 288,
290

KanrIius Kazys 432

(Stokholme)

Kartagina 368

Kartena 231

Kartūzai 243

KasiNskI E. 355

KasLas BRoNiUS, prof. dr. XI, XVI,
153, 155-169, 444, 446

KasuLaiITIS ALGIRDAS JONAS 448

Katalikų Bažnyčia 39, 46, 69, 73,
90-91, 167, 171, 189-190, 192-195,
197-201, 203, 205-209, 211, 213-
225, 227, 229, 231, 233-235, 237,
239-241, 257, 263, 287, 307, 439,
444; žr. Bažnyčia

KarTERINA II, carienė 190; žr. Ko-
TRYNA II

KariciškIs MaRIUS 428, 430

Katynas 384, 415

KaTrkovas M. N. 32

KaToNAS (CaTOo M. P.) 368

KaurmaNAS KONSTANTINAS,
gub. 30-36

Kaukazas 280-281, 409, 412

Kaukazo atšlaitė 381

Kaunas 7, 29, 31, 34-36, 39, 176,
190-191, 196, 206, 218, 219, 233,
238, 252, 257, 268, 270-273, 271,
280-281, 284, 287-290, 292, 296-
297, 314, 378-382, 390-391, 405-
407, 437, 441

Kauno arkikatedra 295-296

Kauno arkivyskupas 285, 290

Kauno arkivyskupija 314

Kauno getas 380, 382

Kauno kalėjimas 402, 408

Kauno katedra 278

Kauno muitinė 218

Kauno partizanai 379

Kaupas JuLIUs 428-429

KauTrskx K. 18, 396

KawzcKA-GRYCZOwA ALODIA 195

Kazachstanas 412-413, 415

KazAKEVIČIUS JoNAS, kan. 230

Kazickas Juozas, dr. V, VIII bis,
IX, 443, 446, 452

KazickKIENĖ A. 443

KazrmizERAS, karalius 237, 272

KazrmIimERAS, šv. 227, 234, 432

Kazimierietės 243

KazLAUSKAS VYTAUTAS, kun. dr. 447

KEcsKEMETI P. 18

Kėdainiai 194, 196, 215-216

Kėdainių bažnyčia 198

gen.

474 KUN. R. KRASAUSKAS

Kėdainių aps. 390

KėkšTAS Juozas 428

KELLx G. 75, 91

Kelmė 213, 219, 229

Kelmės bažnyčia 198, 229

Kelmės klebonas 213

Kelmės parapija 198

KzmePNER R. 374

KENDALL En. C. 359

Kernavės k. 392

KĘsGAlLA STANISLOVAS,
seniūnas 196, 202

KęsGAILAI 202

KĘsTuTIS, didysis Lietuvos kunig.
186, 189, 252, 262

KeTTELER W. E., Mainzo vysk. 162

Kijevas 175-177

Kijevo kunigaikštija 176

Kijevo Rusija 176

Kijevo valstybė 176

KimaBELL I., jr. 345-346

Kings Park, N. Y. 445

Kinija 155, 315, 353

KirRiIJoNAS, vienuolis 218

KiRas (CyRuUS), valdovas 368

KiRcaEIMER W.F. 339, 346

Kirilica 27-28

KirRkoRAs A. 29

KiRnša FausTAS 427, 429

Kiška JoNAS 215

KiškA PETRAS, Žemaičių seniūnas 196

KiškA STANISLOVAS, vysk. 229-230,
236

Kiška STANISLOVAS, Žemaičiu se-
niūnas 196

Kiškos 194, 216

Klaipėda 37, 184, 190, 255, 309

Klaipėdos kraštas 409

Klaipėdos pilis 255

Klaipėdos prelatūra 314

Kraus G. 12

Kleckas 194, 215

Kurzrmva Kazys 448

KizEmENsAsS IV, pop. 254

KrzmEnsas VIII (CLEMENS),
214, 225

KrimaiTIS 379

Krimas ANTANAS, prof. dr. 438, 446

KiinE N.S. 339, 344-346

Klinische Wochenschrift 356

KropziNskKis MoTIEJUS, prel. 211-
212

Žemaičiu

pop.

Klovainiu bažnyčia 229

Klovainių parapijos valstiečiai 219

KručiNSKIS (KLuUcZYNSKI) W. 278

KNErPEL E. 197

Knišinas 204

KmIšKA JERONIMAS 235

Knygnešys 36

Knygos Mėgėjų Ratelis 286

Knygu Lentyna 66

KoraLowicz W.A,,
KosaLavIčius V. A.

KosaLavIčius VIJUKAS ALBERTAS
(VaITIEKUS), S. J. 205-206

KoLrBaNOovskKI V. N. 12, 19

Kolbatzo abatija 249

Kolegijos 238

Kolosiečiams 85, 87

Kolumbija 448

KoLUPAILA STEPONAS, prof. dr. 453

Komjaunimo Tiesa 308

KomuLiEsJUS (CČoMULEUS) ALEKSAN-
DRAS, vizitatorius 213, 233

Komunistai, (vienuolijos pavadini-
mas) 243

Komunistinis genocidas 438

Kongas 398

Kongreso biblioteka 387

Koėnigsberg 185, 186, 196; žr. Ka-
raliaučius

KonNRaDAsS, Mozūrijos kunigaikštis
180, 251-252

Konstantinopolis 176

KoNsTANTINOV F. V. 8

KoNTRIMAS RIČARDAS, dr. prof. XV,
333, 440

Kontrofakciniai leidiniai 30

Konventualai 243

Kopenhagos mokykla 135

KorERNIKAS M. 46, 54, 63

Koranas 33

Korintiečiams, pirmasis laiškas 85,
109, 114, 117, 120, 129

KosRizNA MiIkKALOJUS, klebonas 211

KėRNER J. 107-108

KoaniLovas Ivanas P. 26, 28-29, 31

KoRoTAJOwA KRzysTYNA 195

KėsTLER AnTHUR 72

Kor ST. 193, 195-196, 216

KorARSKIS BENEDIKTAS, kan. 212

KorTRxNA II, carienė 25; žr. KATE-
RINA II

KoTRYNA, Švedijos karalienė 222

S. J. 206 žr.

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 415

Kotrynietės 237, 243

Kozuris PRANAS 428

KožmKczyK JoNAS 200

KožENEvsKIS ST. 207

KRaIEwsKI WoscIEcR 195

Krakės 237

Krakiu parapija 198, 211, 213

KRALIKAUSKAS JUOZAS 428, 432

KRASAUSKAS RAPOLAS, kun. X, XII-
XIII, XV, 171, 189-241, 270-271,
439, 446, 452

Kražiai 202-211, 235-238

Kražiu bažnyčia 198

Kražiu kolegija 229

KREČINSKIS JONAS 29

Krekenavos klebonas 211

Kremlius 312, 399-400, 403

Kretinga 196, 235-236, 381, 402, 407

Kretingos kalėjimas 407

KaRėvė VINCAS 427, 429, 433

Krėvos bažnyčia 268

Krėvos parapija 264

Krėvos unija; žr. Kriavo unija

Kriavo (Krėvos) unija 178, 184

KaimERIS P. 235

KaiIokvs BR. 441

Kristaus Grabo ordinas 116

Kristaus ordinas 116

KaisTIJoNAS, vysk. 251-252, 256-257

KaisTIJONAS, cistersas 249-250

Kristaus Kūnas 71

KaisTUsS 70, 75-76, 79, 81-82, 84
87, 92-93, 96-97, 102, 105, 107-
108, 111-112, 115-116, 120, 122-
126, 165, 174, 177, 244, 251, 256,
307, 368; žr. Jėzus KaiISTUS,
Išganytojas, Mesijas

KaivicKAS D. dr. 397

Krymas 177, 409

Kryžiaus karai 180

Kryžiuočiu ordinas 180; žr.
kiečiu ordinas

Krokuva 195, 203-204, 212, 215,
218, 221-222, 233, 235, 263-267,
269, 272

Krokuvos akademija 203, 212, 230

Krokuvos kanauninkas 211

Krokuvos vyskupas 257-258

Krokuvos vyskupija 179

KaoroTrov D. A. 23

Kruglovo-Serovo deportacijų planas
409

Vo-

Kaupavičius MyKkoLAs, prel. 386,
390

KkRuščiovas N. 396, 419 žr. CHRuUš-
ČIOVAS

KRzyYSZKOVSKIS 194

KusE 382

Kučas ANTANAS, prof. dr. 428; žr.
KučiNSKAS ANTANAS

KučiNSKAS ANTANAS 252; žr. Kučas
ANTANAS

KupviRkKA VINCAS 33, 102, 432, 453

Kudirkos Naumiestis 236

KukTA Juozaras, kan. 290

Kuliu bažnyčia 231

Kulmas 253, 256

Kulmo sritis 251

Kulmo vyskupas 183, 257

KuzvizTIS ABRAOMAS 196, 202

Kūna HaNs 67

Kunigu akademija 293

Kunigu Vienybė 446

KūunNETE W. 107

KukRaiTIs PRANAS, kan. prof. 7

KuRczEwskKI J. 202-203, 212-214,
223, 237, 264-270

KuRcaNOov I. 413

Kuršas 244, 277, 284-285, 297; žr.
Curonia

Kuršėnai 381

Kuršiai 244

Kuršo vyskupija 253, 255

Kurtuvėnų bažnyčia 198

Kurtuvėnų parapija 198

KukRTz P. W. 18

Kušingo (CusErING H. W.) sindromi-
niai požymiai 363

KuzmiNskKAS KazImIERAS, kun. 446

Kužiai 381

Kvėdarna 206

KvikLys BRoNIUS 236

Kwerfurt 245

Labdarrybės draugija 286

Ladoga 176

La FoRcuE 46

LanousEN ERwIN 374

LaiRD J. 18

Laisvės Kovotojas 393

LamoNT W. D. 18

Lampertheim 451

Landbewirtschaftungs Gesellschaft
390

476 KUN. R. KRASAUSKAS

LANDSBERGIS ALGIRDAS 421, 428,
431-433

LanxGE F. A. 18

Lankeliškiai 407

Larro I. 233

La Salle, Ill. 17-18

La Scuola 46

LaskI JAN 195

LaskovskIS JoNAS, kun. 208

Laterano susirinkimas 248, 250

Latgala 27

Latin-Lithuanian alphabet 41

LATKOVSKIS J. 182

Latvija 26, 180, 284, 287, 380, 394,
400

Laucius ST. 429

LavzER JosEPH GUENTIN, S. J., prof.
dr. 448

LaukaAITIS J. 191, 296

Laukuva 256

Laukuvos bažn. 229

Laukžemio bažn. 231

LauREo V., nuncijus 227

Lawrence, Mass. 445-446

Lazdėnų k. 392

LzaraEM J. H. 364

LzsED A. 417

LzBEDYS JURGIS 205, 207, 211-213,
228, 235, 263

Lz BoN G. 18

Lz DaNTECO 133

Ledinuotasis vandenynas 415

LzmEsoN G. 341, 345-346

LznNsDORF HaNs Von 373

LeziBNiITZ G. W. 140

Leiden 200

LzImoNAS Juozas, dr. 453

Leipcigas 18, 24, 26, 146, 217-218,
259

Leipcigo universitetas 193, 217, 232

Leyden 422

Lekene (Lehnin) abatas 249

Lrziis KazIMIERAS 40

LzEMKIN RaPHAEL 368, 422

LEzmMENSs L. 244, 253

LENGNICH G. 201

LeEnINAS (LENIN) V. I, 9-10, 12,
143-144, 146, 369-371, 395-396,
399, 414-415, 423

Leningradas 378; žr. Petrapilis

Leningrado universitetas 175-176

Lenino filosofija 413

Lenkija 21, 24, 26, 175, 178-179,
181, 184, 194-195, 199, 201, 204,
207, 215, 222, 225-226, 233, 250,
254, 258, 262-263, 272, 287, 289-
290, 372, 374, 385, 400, 410; žr.
Polen

Lenkijos atstovas prie Vatikano 304

Lenkijos episkopatas 263

Lenkijos karalius 271

Lenkijos valstybė 289

Lenkijos žydai 374

Lenos žiotys 415

LzoNARDOo DA VINCI 336

LzoNas XIII, pop. 162, 165-168

LzrLEv R. 18

LE SENNE RENĖ 18

Letowia (Lettovia) 252, 256; žr.
Lietuva

Lettere Principi 204, 206

Lzvack PauL 447

LevinsKAs G. J. 355

Lewis C.I. 18

Lewiston, Idaho 445

Lexikon fūr Theologie und Kirche 250

Liaudies Seimas 401

Licmaačiov D. S. 176

Lipx1cAs P. 198

LiEBERMAN M. 354

Lieplaukė 229

Liepojos gimnazija 293, 295, 284

Lietuva XII-XV, 21, 23-28, 30-35,
39-40, 173, 175-179, 181-186, 189-
202, 204-205, 207-208, 212, 214-
218, 220-221, 223, 225-227, 231-237,
239-241, 243-245, 247, 249, 251-265,
267-273, 275, 277, 281, 283-285.
287-291, 294, 296, 307-308, 310-
312, 314, 349, 367, 371, 373-375,
377-385, 387-395, 397, 399-403,
405, 407-409, 411-413, 415, 417-
421, 425, 427-428, 430-433, 438,
440, 446, 449, 452 ; žr. Lithuania,
Letowia

Lietuva 397, 401, 405, 412

Lietuvaičių Seseru Institutas 447

Lietuvis 295

Lietuviu Archyvas 401, 410

Lietuviu Enciklopedija 35, 178, 191-
192, 196, 203, 206, 212, 217, 221,
223, 225, 228-239, 244, 246, 268,
270-271, 296, 404, 407, 409, 429

Lietuviu Katalikų Mokslo Akade-

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 411

mija (L. K. M. Akademija) V, VII-
VIII, VIII bis, IX, XVI 335, 337-
338, 458

L. K. M. Akademijos Istatai 437

L. K. M. Akademijos Meiraštis 1 t.
191, 452

L. K. M. Akademijos Metrašiis II t.
114, 123, 191

L. K. M. Akademijos Metraštis III t.
191

L K. M. Akademijos Metraštis IV t.
236

L. K.M. Akademijos pirmininkas
VIII, XIV, XVI, 437, 449

L. K. M. Akademijos Suvažiavimai
IX, 451

L. K. M. Akademijos V Suvažiavi-
mas 100

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mas V, VII-X, XII, XIV, 68,
333, 335, 451

L. K. M. Akademijos VII Suvažiavi-
mas 451

L. K. M. Akademijos VIII Suvažia-
vimas 451

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Baigiamasis visumos posėdis
21-41, 445-449

L. K. M. Akademijos Suvažiavimo
Darbai 66

L.K.M. Akademijos Suvažiavimo
Darbai, IV t. 190, 296

L. K.M. Akademijos Suvažiavimo
Darbai, V t. 100, 191, 452, 454

L. K. M. Akademijos Suvažiavimo
Darbai, VI t. V, 438

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo eiga XII-XIII, 437-449

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Filosofijos sekcija XI, XVI,
131-152, 441-443

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Istorijos mokslų sekcija XII,
XV, 171-297, 439

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Literatūros ir Kalbos mokslų
sekcija XII, XIV, 425-433, 438

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Medicinos mokslų sekcija XII,
XV, 349-424, 438

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-

mo Pedagogikos ir Psichologijos
sekcija XII, XVI, 317-332, 444

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Pilnaties posėdžiai XI, XVI,
1-41, 437, 445-449

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Politiniu ir Socialinių mokslų
sekcija XII, XIV, 299-316, 438

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Teisės mokslo sekcija XII,
XVI, 153-169, 444

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Teologijos sekcija XI, XVI
43-130, 444

L. K. M. Akademijos VI Suvažiavi-
mo Tiksliųju ir Gamtos mokslų
sekcija XII, XV, 333-347, 439-441

L. K. M. Akademijos Židinys Chica-
goje 453

L. K. M. Akademijos
troite 453

L. K. M. Akademijos Židinys Mon-
trealyje 453

L. K. M. Akademijos Židinys Nau-
jojoj Anglijoj (Bostone) 453

L. K. M. Akademijos Židinys New
Yorke 453

Lietuvių Krikščioniu Demokratų Są-
junga 448

Lietuviu Namai 127

Lietuviu Romos Katalikų Susivieni-
jimas Amerikoje 448

Lietuvių Studijų Institutas Romoje
453; žr. Lietuvos Istorijos ir Re-
liginės Kultūros Institutas Romoje

Lietuvių Šv. Kazimiero Kolegija
Romoje 447

Lietuviu taua VII, XI,

Lietuvos arijonu sinodas 216

Lietuvos atstovas prie Vatikano 304

Lietuvos Aukštujų Mokyklu Mokslo
Darbai 263

Lietuvos Bažnyčia 190-192

Lietuvos bažnytinė provincija 189,
290-291

Lietuvos Brasta 194-195

Lietuvos generalinis komisaras 386

Lietuvos generalinis konsulas Chica-
goje 447

Lietuvos generalinis konsulas New
Yorke 447

Lietuvos istorija 230

Židinys De-

478 KUN. R. KRASAUSKAS

Lietuvos Istorijos ir Religinės Kul-
tūros Institutas Romoje 453; žr.
Lietuviu Studiju Institutas Ro-
moje

Lietuvos Istorijos Šaltiniai I t. 219

Lietuvos kancleris 219

Lietuvos karalius 183

Lietuvos kardinolas 217

Lietuvos kariuomenė 309

Lietuvos komisariatas 273

Lietuvos krikštas 185, 439

Lietuvos-Lenkijos frontas 288

Lietuvos-Lenkijos respublika 26

Lietuvos-Lenkijos valstybė 191, 226

Lietuvos Liaudies Komisaru Taryba
403

Lietuvos maršalka 218

Lietuvos Metraštis 178

Lietuvos miestai 379

Lietuvos observantų provincija 273

Lietuvos pakancleris 236

Lietuvos Pasiuntinybė Washingtone
447, 449

Lietuvos Ponu Taryba 200

Lietuvos Praeitis 30, 33

Lietuvos protestantizmas 195

Lietuvos referendorius 233

Lietuvos Reformatu Evangelikų Ba-
žnyčios Sinodas 391

Lietuvos-Rusijos valstybė 173

Lietuvos Savanoriu Kūrėjų Sąjunga
277

Lietuvos senatoriai 220

Lietuvos Statutas 21, 25-26, 203, 221

Lietuvos Šauliu Sąjunga Tremtyje
448

Lietuvos valdovas 271

Lietuvos valstybė 24-25, 266, 277,
281, 390

Lietuvos Vienetas (Jednota Litews-
ka) 195

Lietuvos (domininkonų) vikaras 271

Lietupas vyriausybė 289, 385

Lietuvos vyskupas 183, 256-257

Lietuvos vyskupija 255-256

Lietuvos-Vokietijos pasienis 381

Lietuvos žydai 380

Liežas (Lūttich) 224

Limina Apostolorum 233; žr. Ad
Limina Apostolorum, Visistatio
Liminum

Lincoln Park, N. Y. 446

LinDZzEx G. 60
LimpzEx H. 60
LixcIs Juozas 447
Linkuva 236
Lioliai 230

Liolių bažn. 230
Liolių parapija 198
Lirčius M. 288
Lippija 248

LiPPONANAS (LiPPoMANO) LuUIGI,
pop. legatas 193-194, nuncijus
225-226

LirscauTZz A. 364

Lisabona 364

LismANINI FRANCESCO 195, 200

Lisowski J. 270

Literatūros ir Kalbos Mokslo Sekcija
L. K. M. Akademijos VI Suvažia-
vime XIII-XIV, 425, 438

Lithuania 41, 187-188, 190, 254,
274-275, 277, 315-316, 423-424; žr.
Lietuva

Lithuanian Bulletin 405

Litovskaja SSR 400

Little 355

Lituanistikos Institutas 447

ILituanorum Gente, apaštališkoji kons-
titucija 291

Lituanus 190

LruBavskI M. 173

Liubekas (Lūbeck) 186

Liubeko miesto taryba 185

Liubianka 399

Liublinas (Lublin) 216, 271, 372

LiupvikKaS, vien. bernardinas 218

LiUIMA ANTANAS, kun. prof. dr. S. J.
V, VIII, X. XI, XIII-XIV, XVI,
43, 99-130, 229, 238, 437-438, 444,
446, 449, 451-459

Liurma PRANAS, kun. prof. dr. S. J.
441, 446

LiuTrERIS (LuTHER) MARTYNAS 193-
194

Liuteronizmas 196

Liuvenas (Louvain) 109

Liuveno universitetas 224

Liverpulis (Liverpool!) 355

Liv-, Est- und Curlindisches Urkun-
denbuch 186, 256, 258-261, 266

Livland 253 žr. Livonija

Livlūndische Reimchronik 254

Livonija 26, 179-180, 183, 186, 217,

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 419

232, 245-249, 251, 253-254, 259,
261, 274

Livonijos kalavijuočiai 252

Livonijos landmeisteris 183

Livonijos misijos 248

Livonijos ordinas 179-180, 271, 274

Livonijos ordino magistras 182, 255

Livonijos vyskupas 245

Lyda 269, 271-272

Lydos bažn. 268

Lyduvėnu koplyčia 236

LxoNNET S. 107

Loskowicz N. 18

LockE JonN 166

LoGos (Dievas) 79, 98

Lois Chapelier (dekretas Prancū-
zijoje išleistas 1791 m.) 160

Loyolos universitetas Chicagoje 441

Lomža 29

Londonas 17-18, 57, 70, 80, 138, 168

LoomeER H.P. 339, 344, 346

Loscense (Losc ?) 197

LosINSKI AuG., kun. 293

LozoRAITIS STASYS 447

LozoRIUS 114

L.T.S.R. Mokslu Akademijos Darbai
269

LuBac HzNRy DE, S. J. 67

Lubenas 270

Luccumos cistersų abatas 246

Luckas 202, 204

Lucko vyskupas 202, 233

Lucko vyskupija 204

LupENDOoRFAS E., generolas 282-284

LumweEN WiLLIAM H. 6

Lukacs G. 18

Lukiškiai 194

Lukynos k. 265

Luko evang. 75, 109-110, '112-114,
122, 155

Lukovo sritis 179, 257

Lukovo vyskupija 258

Lumiėre et Vie 107-109

Luokė 207

Luokės bažn. 198

LuraER MARTIN; žr. LIUTERIS MAR-
TYNAS

LuTroMIRSKI St. 200

Lux Christi 66, 190-191, 272

Lvovo vienuolynas 271

MACEINA ANTANAS, prof. dr. 15, 66,
99, 109, 428

Macevičius, komunistas 401

MacIEJOWSKI BERNARDAS, arkivysk.
233, 237

MAcIEJOWSKI SAMUELIS 201

MacisjaUsKAS A, 40

MAcCIULEVIČIUS JONAS, prel. 278-279;
žr. MAIRONIS

Mackus ALGIMANTAS 428-429, 431,
433

MačERNIS VyrAaUTAS 428

MačiULIS STANISLOVAS 407

Madridas 105, 168

Magadanas 415

MacNER Taomas F. 447

Maidanekas 372

Mainz 162, 250

MaiIROoNIS 101, 117, 278-279, 367,
427, 433; žr. MACIULEVIČIUS JONAS

MaisTRE JosEPH DE 168

Maišiogalos bažn. 268,

Maišiogalos parapija 264

MavER L. 254

MAYNARDUS 248 žr. MEINBARDAS

Mayo Klinika 359

MAKAROVAS 175

Malaysija 353

MALASPINA GERMANICO,
213, 233

MaLoEIKIS PETRAS 114, 446

MaLuvez L. 80, 83

MANTAUTAS VAIDEvUTIS A, 447

MANTAUTIENĖ SOFIJA 448

Mantelatte, gatvė Romoje 291

MaoTsSETUNGAS (Mao-TsETUNG) 397,
399

Marduva 215

MaARGENAU H. 151

MARGOLIN J. B. 416

MARGOLIN ZE-KA 415

Mariae vitae seserys 243; žr. Marija-
vitės

MaRijAa 75, 109

MARIJA, carienė 26

Marijampolė 189, 232, 236, 252, 286,
295, 297

Marijampolės aps. 390

Marijampolės kalėjimas 402

Marijampolės marijonai 294

Marijavitės 243; žr. Mariae vitae
seserys

nuncijus

480 KUN. R. KRASAUSKAS

Marijonu Kongregacijos Amerikoje
provincijolas 448

Marijos aplankymo seserys 243

Marijos sodalicijos 238

Marijos vėliava 247

MARITAIN JACGUES 96, 168

MaRksAs (MaRx) K. 79, 143, 145-
146, 301-302, 306, 369, 394-395

Marso Laukai 157

MaRTYNAS, O. F. M. 262

MARTYNAS V, pop. 279

MasIoNxTĖ DANGUOLĖ 441

Maskva 8-12, 23-24, 31, 34, 364,
370, 372, 392, 396, 400-401, 403-
404, 414, 421, 429; žr. Moskau

Maskvos Čeka 395

Maskvos kunigaikštija 173

Maspeth, N. Y. 445

Mater et Magistra, enciklika 168

Maio 33, 86, 101-103, 110-113, 117,
120-123

MaTUKAITĖ REGINA 446

MaTULAITIS KazrtMIERAS, kun. dr.
M. I. C. XII, XV, 171, 191, 277-
297, 439, 446

MATULAITIS-MATULEVIČIUS JURGIS,
arkivysk. 191, 287, 289-290, 295

MaruLEvIČIUS JURGIS 291; žr. MA-
TULATIS-MATULEVIČIUS JURGIS

MATULIS STEPONAS, kun. dr. M. I. C.
191, 294, 296, 447-448

MaTusaAS JoNas, kun. dr. 27, 35-37,
190, 212

Mauthausen 381

MAxwWELL JAMES CLARCO 142

MazaLaiTė NELĖ 428

Mažeikių aps. 381

MažiULIS ANTANAS 446

Mažoji Lietuva 22, 24, 28, 38

Mažvybas MARTYNAS 196

Mažvydo katekizmas 22, 196

Mc CRACKEN D.J. 18

Mc ManoN GEORGE, J., prof. dr.
S. J. 448

Mc Manox J. 354

Medellin 448

Medicinos Mokslų Sekcija L. K. M.)
Akademijos VI Suvažiavime) XII,
XV, 349-424, 438

Medininkai 203-204, 211

Medininkų bažn. 268

Medininku kapitulos statutas 203

Medininkų parapija 264, 269, 270

Medininku-Varniu katedra 211

Medininkų vyskupija 208, 227

MzpvEDEv N.V. II, 19

MEINHARDAS, vysk. 245-246, 248

MevLER L. 364

MEevszTrowIcCZ W. 245

MEKAS JONAS 428

MezLGUNov SERG. PETROVIČ 396

Memelburgas 184

MENcZzER BELA 168

MENTOVATI CAMILLO, nuncijus 226

MERczyNG H. 200, 223

Merkinė 221, 266

MeRkuULOov, N. K. B. G. komisaras
401, 403

MERLEAU-PoNTY M. 4, 18

MERMILLOD, Ženevos vysk. 167

Mesijas 174; žr. KaRisTUS, Išgany-
tojas

MassER A. 18

Meškuičių Kryžiu kalnas 308

METCcALF 356

MicaAELIS W. 107

MickEvIčIUs ApoMAS 458

MicroviLAITĖ IRENA 308

Mielaširdingi Namai Istaiginei Glo-
bai 372

MikaLosjus I, caras 25

MikALOoJUS iš Garzkovo 269

MikALOJUS, vysk. 248

MIKUCKIS JUozAS 427

MikUCKIS ST. 27-29, 31

Milanas 46, 109

MiniAUSKAS-MIGLOVARA JONAS 37

Milipore filtrai 356

Miliūnu k. 392

MiciuTiINAS A. N. 24, 28, 31

MicLER A. J. F. P. 356

MINDAUGAS 178-179, 182-184, 189,
255-258, 274, 432

Mindaugo krikštas 182, 184

Mindaugo krikšto data 439

Mindaugo valstybė 182

Minneapolis 17, 364

Minskas 31, 176, 382, 407

Mintauja 39

Mirari vos, Grigaliaus XIII enci-
klika 165, 168

Miscellanea Francescana 260

Misijonieriai 243

Mistinis Kristaus Kūnas 85-87

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 481

Mit brennender Sorge, epistola ency-
clica 165. 168

MiTrN N. B. 11, 19

MyERsOoN A. 45

Mysore 18

Modena 253

MopRzEwsSKI FRIcAS 200

Mogiliavas 278, 290; žr. Mohilevas

Mogiliavo arkivyskupija 288

Mogiliavo kapitula 293, 295

Mohilevas 25, 31, 407; žr. Mogiliavas

Mokslo Akademija 66; žr. Lietuvių
Kataliku Mokslo Akademija

Moliano 184, 259

Molodeczno 197

MoLoNEx 356

MoLoTov Vi. M.

Mongolija 368

Mons S. Nicolai (tvirtovė) 247; žr.
Daugavgryva

MoNTiNI G. B. 109

Montrealio Židinys (L. K. M. Aka-
demijos) 453

Montrealis 127, 150, 364, 445

Monumenta Germaniae Historica 245

Monumenta Medii Aevi 267

Monumenta Poloniae Vaticana 204,
244

MoNZZANO abatas, pop. legatas 257

Moravija +7

MoRGAN D. F. 341, 344, 346

MoRIcARD F. 364

Morimondo abatas 250

Morkaus evangelija 105,
113, 116-117, 122

Mosėdis 206, 293

Mosėdžio vls. 295

MoszELyY PminiP E. 447

Moskau 173, 200: žr. Maskva

MosoLov A. N. 26

Moterų draugija 286

MoTaERSILL M. H. 18

MovuRovx JEAN 81-82, 108

MowRER HosaRT O. 326-330, 332

Mozūrija 212, 251, 257

Mozūrijos kunigaikštija 179

Mozūrijos kunigaikštis 180, 251

Mozūru ežerai 281

MuccHIELLT R. 364

Muccza P. M. R. 341-342, 346

MuczkowskI J. 203

MuKkERJEE R. 18

369, 400, 404

110-111,

31

MūLLER-MARKUS 10-11

MULLIGAN J. F., prof. dr. S. J. 448

Miinchenas 17-18. 107, 137, 224, 387,
448

Muūnsterio universitetas 181

Muūnsteris 108, 205, 246

MuRavsovas M.N. 21,
32. 34-37, 40

MuRavsovas-KoRikasS M.
MukRavsovas M. N.

MuRPenx W. HA. 356

MuRRAY JOHN CURTNEY, S. J. 93,
304, 311

Musninkai 197

MussoLINI BENITO 395

MuUsTEIKIS ANTANAS. prof. dr. XII,
XIV, 190. 299. 301-316, 438

Muzikos Žinios 190

23-26, 28-

418; žr.

NaBuUcHoDONOSORAS 368

Naciai 377

Nacionalsocialistinis genocidas 438

Naciu partija 376; žr. Nationalso-
zialistische Deutsche Arbeiter Par-
tei

Nacvs HENRIKAS 428

Nancy 48

NaPoLEoNAS BONAPARTAS 156, 158-
160

NaRBuTAS Tiras, Kun. dr.

Naryškino parkas 381

NARJAUSKAS JURGIS, prel. 289

NARKUSKIS STANISLOVAS, vysk. 203,
205

NaARUŠEVIČIAI 219

NašLIŪNAITĖ IRIKA 310

National Archives Washingtone 385

National Bureau of Standarts 440

National Cancer Institute 354

National Institute of Health 355-356

National Review 304

Nationalsozialistische Deutsche Ar-
beiter Partei (NSDAP) 371, 376;
žr. Naciu partija

Naugardas 176

Naugardukas 238, 259-260

Naujamiesčio dv. 219

Naujasis Testamentas
124, 307

NAUJOKAITIS PRANAS 438

Naujosios Anglijos Židinys (L.K.M.
Akademijos) 453

446

75-76, 114,

482 KUN. R. KRASAUSKAS

NaumIEsTIšKIS P. 431

NavickAS Juozas L., prof. dr. XI,
XIV, 1, 3-20, 437, 441-442, 446

NaviLLE P. 18

Nazaretas 125

Neapolis 254

NEčaJjEvV 395

Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserų
Vienuolija 243, 295, 448

Nekaltai Pradėtosios ordinas 191

Nemakščiai 231

Nemakščių bažn. 231

Nemakščių parapija 211

Nemenčinė 268

Nemenčinės parapija 264

Nemunas 184, 236, 273, 281, 380, 431

Nemuno žemė 414

Novum Eboracium VIII;
York

Neoplasma 355

Nepriklausoma Lietuva 384

Nepriklausoma Lietuva 389-390

Nepriklausomos Lietuvos spaustuvė
Montrealyje 127

Neris 273

NEnoNAs 178

Nesvyžius 194-195, 215. 238

Neuburgo vyskupai 183

Neuenburgas 253

Neva 31

NEavERAvIčius FABIJONAS 427

Nevėžis 271

New England Journal of Medicine 355

New Yorkas V, VII-VIII, XIV, 17-
18, 54, 88, 136, 138, 141-143, 151,
168, 183, 234, 273, 302, 307, 311,
321, 323, 326, 339, 341-342, 356,
364, 373-374, 383, 387, 409, 413,
415, 417, 422, 437, 445-447, 451.
459

New Yorko Židinys (L. K. M. Aka-
demijos) 453

New Rochelle, N. Y. 446

Newton, Mass. 446

NewroN Isaac 135, 150

Niešavos pilis 252

NiErzscHE FRIEDRICH 369, 423

Nižno Kolymsk 415

Nyxka-NILIŪNAS ALFONSAS 428, 431,
433

Nobelio laureatas 359 ; žr. KENDALL
En. C.

žr. New

Norilskas 415

NoRkaiTIs JoNAS, dr.

Norman 17

Norvegija 232

Notenbank Ostland 388

Nouvelle Revue Theologigue 16, 78

Novellae Constitutiones Ecclesiae Med
nicensis 203

Novikovas M. 29

Novy Žurnal 413

NowELL C. 354

NuurER P. A. 341, 345-346

Nunciatura Poloniae 204

Nūrnbergas 382, 387

Nūrnbergo byla 375

Nūrnbergo istatymai 371

Nūrnbergo teismas 374

447

Obolčiu bažn. 268

Obolčiu parapija 264

Observantai 243, 272-273

Ochotsko jūra 415

Oderis 249

Odesa 280

OpisėJjAas 432

OGINSKIAI 194

O'GoanmAN R. S. C. J. 168

Ohio 187, 407

O'KEEFE V.T., S. J. 443

Olandija 9, 11, 17-18, 67, 381

Old Prussians 274; žr. Senprūsiai

OLivIER EMmILE 162

Olivos abatija 249

OLšauskIs KOoNSTANTINAS, kan. 278
279

Olten 100

Ona, Lenkijos karalienė 222

ONa, Lietuvos kunigaikštienė 267
268

ONA, Vytautienė 272

Operaiional Report U.S.S.R. 381

Ordo Fratrum Militiae Christi 247

Orenburgo gubernija 388

ORrĖJjas 432

ORINTAITĖ PETRONELĖ 427

ORogUIETA VALIENTE F. 100

Orša 238

ORwELL GEORGE 312

OsBoRNE H. 18

OsoBA 356

Ostland 390

Ostland-Faser m.b.H. 390

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 483

OsTRAUSKAS KosTaAS 428, 433
Oswigcin 372, 382; žr. Auschwitz
O'TooLe GeoRGE B. 168

OTrT H. 108

Our Sunday Visitor 417

OvERALL J. E. 345-346

OwEN W. G. 355

Pabaltijis 26, 180, 184, 252

PacaI 218

Pacas KazimIERAS, vysk. 231

Pacas MikaLOoJUS, vaivada 236

Pacas MiKALOJUS, vysk. 191, 228-
230

Pacem in terris, enciklika XIV. 128,
165, 168, 302, 304, 306-307, 312,
315, 438

Pacta Conventa 221

Padauguvis 180

Paderborn 107

Paduva 191, 205, 229

Paduvos universitetas 233

Pakartoto Įstatymo knyga 454

Pakruojis 230

Pakruojo bažn. 230

PAKŠTIENĖ JANINA NaRŪNĖ 448

Palanga 291, 381

PALECKIS J. 401

PaLEcKIS K. 387, 391

Palemonas 406

Palestina 178-180, 383

PALIONIS J. 263

PariuLioNIS M. L., vysk. 285

ParMEN E. D. 355

Palo Alto, Calif. 354

PALTAROKAS KazrmIaRAS, vysk. 281,
285, 409, 453

Pamarys 179, 232. 249-250

Pamūšio bažn. 229

PANCKAVA I. D. 10

Paneriai 265, 382

Panevėžio aps. 390

Panevėžio parapija 212

Panevėžio vyskupija 314

Panevėžys 280, 285, 407

Papilė 407

Parapinės mokyklos 237-338

Parčovo seimas 226

Paryžiaus komuna 394

Paryžius 4, 17-18, 48, 54, 56, 94,
100, 106-109, 116, 122, 149, 157,
168, 202, 221, 224, 364, 387, 462

PARKIR D. H. 18

Parma 224

PaRsoNSs WiLFRID 168

Pasaulio Lietuviu Bendruomenė 420,
448

Pasaulio Lietuviu Bendruomenės
Kultūros Taryba 448

Pasaulio Liet. Kat. Moteru Organi-
zaciju Sąjunga 448

Pasaulio Lietuviu Žinynas 284

PasToR L. 223-224

PaszKIEwWICZ H. 252

Pašaltuonio parapija 211

Pašiaušė 238

Pašiaušės jėzuitų kolegija 191, 238

PaskuUs ANTANAS, kun. prof. dr. 446

Pašušvio bažn. 198
Pašušvys 206
PašuTA V.T. 178, 182, 187

Pašvitinys 229

Pataisomojo Darbo Stovykla 372

Patarlių knyga 111

PAUKŠTELIS J., dr. 408

PauLAUsKASs MaTAsS 294, 296

Paulinai 243

PauLIUKoNIS PRANAS 439, 446

PAULIUS ALGIMANTAS ALŠKNIŠKIS,
Vilniaus vysk. 201-202

PauLIUs, apaštalas 77, 81, 85, 87,
92-93, 109, 112, 114, 120, 122,
129, 175; žr. Tautu Apaštalas

PauLius I, caras 190

Pauzius II, pop. 273

PauLIuUs IV, pop. 224-225

PauLius VI, pop. 65, 101, 165, 437,
447

Paurupės mokykla 293, 295

Pavandenės bažn. 229

Pavasarininkų organizacija 286

Pavolgė 27, 409

Pax Romana 446

Pažaislis 35

PEčČIUKONIENĖ-URBEKONYTĖ AN-
TOSĖ 393

Pedagogikos ir Psichologijos sekcija
(L. K. M. Akademijos VI Suva-
žiavime) XII, XVI, 317-332, 444

PEkKULAS (PEcULUS) "TARKVINIJUS
207-208, 226-228

PELčARAS (PELCZAR) JOzZEF,
294

PzLĖkIS K. 382, 407, 409-411, 417

vysk.

484 KUN. R. KRASAUSKAS

PENKAUSKAS PRANAS, kan. 190

Pennsylvanijos universitetas 304, 447

PERANDI A. 422

Perkūnas, senovės lietuviu dievaitis
420

Persija 368

PzškovskIS A. M. 23

PzTERS, latvis komunistas 395

PzTrIT L. 224

PETKEvIčČIUS J.
NAS J.

PETKEVIČIUS ANTANAS, kun. 29, 35,
237

PETKŪNAS JURGIS, vysk. 204-206,
208, 212-213, 227; žr. PETKEVI-
čius J.

PzTKŪNAS MoTIEJUS 212

PzETKCNAS PETRAS, kan. 210, 212

PETRAITIS JoNAS, kun. dr. 447

206; žr. PETKC-

Petrapilio Kunigų Seminarija 293,
295

Petrapilio Mokslų Akademija 28,
31-32

Petrapilis 23, 25-29, 31-32, 199, 266,
277-278, 293, 295, 396; žr. Lenin-

gradas

PETRARKA (PETRARCA) FRANCESCO
173

PzTRAS, apaštalas 251, 255

PETRAS DipvsIS, caras 23
Petrašiūnai 408

PETREMENT S. 106

Petrikavo sinodas 226

Peiro pirmasis laiškas 108
Petro antrasis laiškas 457
Petropolis 297 žr. Petrapilis
PETRUITIS 408

Philadelphia, Pa 445-446, 453
PaiiPePi RupoLF 249-251, 261
PaiLLIPS G.E. 341, 344, 346
Piazza della Pilotta V,

PičeTA V. I. 173

PIETKIEWICZ, vysk. 205; žr. PET-
KŪNAS JURGIS

Pietu Afrika 353

Pietu Amerika 127

Pijorai 243

Pisus IV, pop. 223-224

Pijus V, pop. 204, 223-225

Pigus IX, pop. 165-166, 168

Prsus X. pop. 116, 165, 167-168,

277-278, 293

Pisus XI. pop. 156, 162-163. 165-
166, 168, 289, 291, 295, 297

Pisus XII, pop. 4, 128, 168, 312

Pikeliu koplyčia 231

PiLxPAS, cistersas 249

PiLcypras Dz MziERES 181

PiLyPAVAS 215

Pilypiečiams 109

PicoTAS 113, 165

Pilteno vyskupija 244

Pincus G. 364

PiNkL PH. 325

Pinskas 243, 272

Pirčiupio k. 392

Pirčiupio tragedija 407

Pirčiupis 412

PisaNU L. 254

PiTAGORAS 137, 336

Pithecanthropus 369

Pittsburghas, Pa. 6

PLANCK M. K. E. L. 133-134, 150

PLANZER A. 422

Plateliai 206

Plateliu bažn. 198, 229

PLATONAS 56, 139, 336

Platono filosofija 442

P. L. B. Kultūros Taryba 448

PLECHANOV GEORGIJ VALENTINOVIČC
143

PrzcHavIičius PoviLAs 394

PLEKHANOV G. 18

PLETsSCHER A. 341,

PircHTA JOKŪBAS,
275

Plockas 179

Plocko vyskupas 266

Plocko vyskupija 208, 211

Podolė 187

Polen 197, 200 ; žr. Lenkija, Polonia

Porciakov L. 374

Politiniu ir Socialiniu Mokslu sekcija
(L. K. M. Akademijos VI Suva-
žiavime) XII, XIV, 299-316, 438

Polockas 176, 184, 221, 238, 273

Polonia 187, 252; žr. Lenkija, Polen

Pontificia Universitas Gregoriana VI,
189; žr. Gregorianum Universi-
tetas

Popiežiškoji seminarija Vilniuje 232-
233

PoRTIco VINCENZO, nuncijus 218

Portland, Oregon 445

345-346
vysk. 269-271,

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 485

Potridentinė teologija 69

PoTrTrHasST A. 247, 249, 250-251

Poughkeepsie, N. Y. 440

PoviLaiTIS BRoONIUS, prof. 446

PowzERs FRaNcCIS J.C.S. V. 168

Poznanė 181, 194, 204, 232, 245

Poznanės vyskupas 264, 266

Poznanės vyskupija 179

PRAAMŽIUS 420

Pradžios knyga 107, 122-123, 455,
457

Praeitis 233

Pragos arkivysk. 245

Pragos univorsitetas 268

Pranciškonai 179, 185, 235, 237,
252-256, 258-260, 262-264, 268-
270, 272, 274-275 ; žr. Bernardinai

Pranciškonės 243

Pranciškonų vikariatas 272, 275

PRANCIŠKUS ASYžŽIETIS, šv. 109, 254

PRANCIŠKUS-FERDINANDAS 280

PRaNcIšŠKUS iš Moliano 184, 259

Prancūzija 48, 67, 80, 156-157, 160,
162, 192, 221, 400 420

PRAPUOLENIS KazrMIERAS, kan. 278

Pravieniškės 406

Pravieniškių Priverčiamųjų Darbų
Stovykla 406

PRAŽMICKI LAURYNAS 200

Preussen 186, 196, 253; žr. Prūsai,
Prūsija

Preussisches Urkundenbuch 245, 250-
251, 261

Pribor (Moravijoj) 47

Priegliaus upė 245

Prienai 381

Princeton, N. J. 168, 326

PRINCIPO GavRILOo 280

Prisikėlimo parapija Toronte 127

Processus Consistorialis (Proc. Cons.)
230-231, 234

PRocHASKA A. 185, 267

Prokrustas 399

Proporčiai 197

PROTASEVIČIUS VALERIJONAS, vysk.
202, 221, 232-233, 237

PaRovuvuoN PrERRE JosEPE 167

Prūdelis (Šiauliuose) 381

PRUNSKIS Juozas, kun. dr. 191, 296

Prūsai 180-182, 184-185, 244-245;
žr. Prūsija, Preussen

PRūsAS ZENONAS, dr. 446

3]*

Prūsija 179, 183, 196, 201, 245, 249-
254, 261; žr. Prūsai, Preussen

Prūsijos arkivysk. 256

Prūsijos imperija 24, 26

Prūsijos ordinas 271

Prūsijos pranciškonu kustodas 261

Prūsijos vyskupas 250, 261

Prūsu kunigaikščiai 250

Przegląd Historyczny 178

PRzYvALGOwSsKI W. 234, 266, 267, 269

PrAŠNIK 244

PuBLiJUSs KoRNELIJUS ŠSCIPIONAS
368; žr. ScIPIONAS P. C.

PūkELEvičIUTĖ BiRUTĖ 428

Punskas 288

PukickIS Juozas, kun. dr. 190, 201,
206-207, 289

Pušaloto bažn. 231

PuTINAS-MyKOLAITIS VINCAS 367

Putnam, Conn. 97, 296, 309, 445, 448

Puzinas JoNAS, prof. dr. 448

PuzyNos 194, 219

GOuadragesimo Anno, enciklika 162,
165, 168

Ouaestiones Dieputatae 88, 91

Ouanta cura, enciklika 165, 168

Ouanio membra Christi, bulė 232

GOUIRoGA GASPAR A, inkvizitorius 224

Ouod apostolici, Leono XIII enci-
klika 165, 168

RABIKAUSKAS PAULIUS, kun. prof.
dr. S. J. 191, 221, 225, 235, 238-
239, 447

RaBuT O. A., O. P. 109

Racionžo taika 271

RaDauUsKAs HENRIKAS 428, 433

RapviLAt 193-194, 196, 199, 217,
219

RapviLAaITĖ BARBORA 432

RapviLAs ALBERTAS 217

RapviLAs JoNUšAS 223

RapvILAS JURGIS, vysk. kard. 217,
232-233

RapviLas KRisTUPAS PERKŪNAS 198

RapviLAs MIKALOJUS JUODASIS 193-
196, 199, 215-216, 218, 226

RapviLAs MikALoJUs KRISTUPAS
NašLAITĖLIS 217-219

RapviLAs MikKALOJUS RupasIs 194,
196, 227

486 KUN. R. KRASAUSKAS

RaDvILAS STANISLOVAS 217

Radviliškio bažn. 229

Radviliškis 383

Radvilo dvaras 216

Ragainė 196

Ragaišis, kun. 236

RAGAŽINSKAS P., kun. dr. 448

KRaAHNER Hugo, S. J. 80

RanNER KanRL, S. J. 67, 74-75, 81-
90, 94-96

RainA BRoNYS 428

Rainių miškelis 407

RakKosI 396

Ramygalos parapija 212

RamoNAS ViINCAS 428, 431

RaNcANS JEsUPS, vyskupas 284

RANGONI C., nuncijus 227

RaANKE LEoPOLD VON 6

RaAPoOLIONIS STANISLOVAS 196

Raseiniai 211, 230, 236, 256, 407

Raseinių aps. 381, 390

Raseinių bažn. 198

Raseiniu kalėjimas 407

RasTENIS V. 412-413, 418

RaTTI AcHILES, nuncijus 287-289

RATZINGER JosEPKR 67

Raudonasis genocidas 438

Raudonoji armija 379

Ravensbruckas 372

RazMINAS KLEMENSAS, msgr. 448

Reading, Mass. 151

Recent Progress in Hormon Research
364

Recherches de science religieuse 107

REck-MaALLECZEWEN 373

Rejormacja w Polsce 196, 216, 220

Reformatai 243

Reformatu sinodai 195

Reformuoti benediktinai 245; žr.
Kamalduliai
REcaMEY P.R., O. P. 123

Regensburgas 108, 228

Regesta Lithuaniae 252

Regesta Pontificum Romanorum 247,
249-251

Reichas 371, 374, 376, 385, 388-390,
394; žr. Vokietija

REICcHENBACH H. 151

Reichstagas 373

ReicHSTEIN T. 359

Rzio J.R. 18

Reinas 408

Reinys MEčisLOoVAS, vysk. 433

REITLINGER GERALD 422

RzxvNoLDs O. 377-378

RĖKLAITIS KAZIMIERAS, kun. dr.
M.I.C. 290-291, 293, 296

ReEKLAITIS PoviLAS, dr. 268

Relaliones dioecesanae Samogitienses
230, 232, 238

Relaiiones dioecesanae Vilnenses 197,
234, 237

ReENTELN Von 386 388

Rerum Novarum, enciklika 162, 165,
168

Rzusca H. 224

Revelis 253

Revoliucionieriaus katekizmas 395

Revue des sciences philosophigues et
thėologigues 107

Revue Historigue 181

Revue Thomisie 3

Rezurekcionistai 243

RaovE ARTHUR 197

RiBBENTROP JOACHIM VON 391

Ribbentropo-Molotovo sutartis 400

RIBELIN 355

Rica A. 108

RicKaaRDS J. A. 151

RipEAU E. 100

Rietavo parapija 198

RimAšAUSKAS J. 404, 407, 409

RimBERT 244

RiMkA A. 419-420

RimšELIS VIKTORAS, kun. dr. M. I. C.
448

RiNTELEN F. J. 18

Ryga 130, 183-185, 221, 235, 245-
248, 253, 256, 258-259, 261, 417

Rygos arkivyskupas 180, 183-185,
254, 257-261

Rygos arkivyskupija 284

Rygos augustinijonu vienuolynas
248

Rygos pranciškonu vienuolynas 255

Rygos vyskupas 180, 247-249

Rytai 30, 119, 174, 303, 305-306,
311-313, 316, 370-371, 380, 382

Rytprūsiai 373, 409

Rytu Centro Europa 173

Rytu Europa 173-174, 287, 410

Rytu Europos Istorijos katedra 181

Rytu Lietuva 409

Rytu Prūsija 408

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 487

Robertas Bellarmino, šv. 232

RoziNsoN NeuzmIAH 422

Robkojai, bažnytkaimis 38

Rochester, Minn. 359

Rochester, N. Y. 446

Rodomo susitarimas 271

RoE 355

RoGczERs CČaRL R. 322, 328

Rohotna 270

RorzisuUs PzTrRAS, kan. 203, 205

Royal North Shore Hospital 353

Rokiškio aps. 381, 392

Rokiškis 407

Rokitai 243

Roma V-VI, X, 64, 100, 106, 109,
114, 116, 118, 123, 129, 178, 181,
183, 187, 189-191, 204-205, 212,
220, 224-227, 230, 232-233, 236,
239, 246-248, 250, 253, 257, 260,
270-271, 278, 280, 284, 287, 289-
291, 296, 312, 320, 364, 368, 432,
445-446, 448, 451-452, 454

Romanus Pontifez, bulė 225

Romėnams (laiškas) 77, 97, 106-107,
112, 122, 457

Romėnų formulė 367

Romos imperija 174

Romos katalikų kunigai (prasme Lie-
tuvos dvasininkai) 33

Romos katekizmas 225

Romos kurija 184, 223, 225, 260

Romos senatas 368

Romuva 451

RoNboET HENRI S. J. 75, 77-78

RoosvELT, F. D. 367

Roosevelto universitetas 441

RosENBERG 391

RosTrowskI ST., kun. S. J. 202, 218,
235

Roswell Park Memorial Hospital 352

RoTKa W. 253

RoroMARAsS HERMANAS 249

RoTuNDAS A. 218

RovinLARD P. 109

RoussEas S. W. 18

RoussEAU J. J. 156-163,

RoussET DaviD 391

RozAUSKIS 401

Rudasis genocidas 438

RupDIs ANTANAS, inž. 449

RupoLras II, imperatorius 222

Rucis Jonas, prof. 100, 446, 454

168

RucxTĖė Arrcija 439, 446

RuveR R. 18

Rūkas ANTANAS 428

Rukša BaLvYs 428

Rūpintojėlis 470

Ruseckas PETRAS 36, 38

Rusija 23, 25-26, 30-31, 35, 37, 39-
40, 173, 175-176, 191, 232, 254,
265, 273, 280, 282, 395, 398-400,
412, 414, 418

Rusijos imperija 24, 27, 173

Rusijos kraštai 177

Rusk 397-398

RussELL BERTRAND 133, 140-141

Russo F. 100

Russo-Japanese war 41

RūTA ALt 428, 432

Rutheni 261

RuTHERFORD 134

RuTKūŪNAS BENEDIKTAS 427

Rzeczypospolita 200, 223

SaBALIS A. 441

SABERMANN, kun. 38; žr.
MANN

Sabibor 372

Sachalinas 415

Sacrmim Poloniae Millennium 245

SapCNaITĖ DANGUOLĖ 429

Sakalos pilis 248

Saksonija 246

SaLAMOoNAS, kun. (13 amž.) 248

Salantai 230, 287

Salantu bažn. 230

Saleziečiai 243

SaLys ANTANAS, prof. dr. XIV, 425,
437-439, 446

SALMERONAS ALFONSAS, kun. S. J.
226

Saločiu bažn. 198

Salpėtriėre mokykla 48

Samara 293, 295

Sambijos vyskupas 266

Samogitiae dioecesis 297; žr. Že-
maičiu vyskupija

Samogitiensis episcopus 297; žr. Že-
maičiu vyskupas

San Francisco 356

SANTVARAS STASYS 427

SAPIEGA 218, 231

SaPIEGA LzoNAsS 218

SapIEGA PoviLAS 236

ZABER-

488 KUN. R. KRASAUSKAS

SAPIEGOS 193-194

Sarajevas 280

Sargyba 295

SAUCKELL 394

« Saulės » draugija 279

SAUNDERS J.C. 339, 344, 346

SavasIs J. 309

SAvIcKIS JuRGIs 427, 439

SawrcKI JAKUB 201, 233-234

SaARALEBA I. H. 257-258

ScnAiraR 378

ScaArFaR CO. B. 355

ScamLER M. 18

ScmIERSE F. J. 107

SCcHILDENBERGER J. 107

ScHILLEBEECKX EDwWARD 67, 71, 74-
75, 88, 95

ScanEIcaER A. 31

ScHL1cK MoRiTZ 151

ScamaLsTIEG WILLIAM RIEGEL, prof.
dr. 448

ScHMaUca H. 250

Scamaus M. 108

ScaMIDT KaRL 69

ScaRAMM G. 199-200, 218, 220-222,
226

Schriften fūr Theologie 94-95

ScHRoDINGER ERwiIN 133, 135, 137

SCcHUSCHNIGG KuRT voN 400

Science 354

ScrPIoNAS PuBLiJUS KoRNELIJUS
368

Scythopolis
297

ScorT C.C. 341, 345-346

Seriptores Rerum Livonicarum 244,
259

Seriptores Rerum Polonicarum 201,
222, 244

Seriptores Rerum Prussicarum 244,
257

Seriptores Rerum Svecicarum 244

Seattle, Wash. 176

SzDKOvsKIS M., S. J. 207, 227, 235

Sedos bažn. 198

Segebergo vienuolynas (Holšteine,
Vokietijoj) 245, 249 ; žr. Sigebergo
vienuolynas

SEGEHARDAS, ciestersas 248

Seinai 288

Seinų vyskupija 191, 288

SaLex H. 364

(Scythopolitanus) 291,

Semigalia 252; žr. Žemgala

SEMMELROTE O. 94

Senas aukso altorius 29

Senasis Testamentas 75-76, 83, 111,
114, 124, 307

SENNAS ALFREDAS, prof. dr. XIV,
437-438, 443, 446, 452

Senovė 252

Senprūsiai 218; žr. Old Prussians

Septynpilis (Siebenbūrgen, Transil-
vania) 221

SERAPHIM A. 184, 244

Serbija 280

Seredžius 209, 236

Sereto 274

Sereto vyskupas 263-264

SaRovas I. A. 400-401, 403-404, 409

SERVATIUS, dr. 372

SHAKESPEARR W. 133

SaiLDES GEoRGE 168

SHAIMKIN M. B. 351

Sibiras 34, 372, 409-410, 418-419

Sibiro lietuvaičių maldaknygė 429,
433

Sidney 353

SIDZIKAUSKAS VACLOVAS 449

SrENKIEVIČIUS H. 181

Sievero-Zapadnyj Kraj 24

Sigebergo vienuolynas 248; žr. Se-
gebergo vien.

SIksTAS V, pop. 223, 225

Silver Spring, Md. 446

Simnas 191

SiIMuTIS A. 449

Sinica Franciscana 255

Sirija 178

Syllabus 165-166, 168

Syracuse universitetas, N. Y. 325

Skandinavija 175, 177, 353

SxaRGAa PETRAS, kun. S. J. 197

Skilė (Seilla) 367

SKIRGAILA 429

SKIRMONTAS JOAKIMAS 233

Skirsnemunė 231

Skirsnemunės bažn. 209, 231

Skirsnemunės parapija 208-209

Skirsnemunės .valdytojas 209

Skuodas 196, 206

SKVIRECKAS JUOZAPAS J. arkivysk.
278, 280, 284-285, 290, 410, 433,
451

SLAvINAS, komunistas 401

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 489

SLAVOČINSKIS SALIAMONAS, kun. 233

Sloan-Kettering Institutas 356

SMaILIUS A., kun. 99

SMETONA ANTANAS 281, 402

Smiltinė 268

Smolenskas 238, 281

SNIEČKUS ANTANAS 383, 401, 417

SNy—ER Lovis L. 168

Socialinis Kontraktas 157-158

Sociological Analysis 301

SokoLovskIS Tomas 194, 216

Solferino kautynės 369

SoMMERVILLE J. 18

Sorbonos universitetas 224

Soviet Constitution 316

Soviet Union 310, 316, 424; žr.
Sovietu Sąjunga

Sovietai 176; žr. Sovietu Sąjunga

Sovietija 396; žr. Sovietu Sąjunga

Sovietinis Baudžiamasis Kodeksas
402

Sovietu Rusija 143, 374, 408-410,
412-414; žr. Sovietu Sąjunga

Sovietų Sąjunga 302, 304-305, 307,
312, 378, 384, 390, 397, 400-401,
403-404, 407-408, 416-417; žr.
Sovietai, Sovietija, Soviet Union,
Sovietu Rusija, SSSR, USSR

SozzrN: FausTAS 215

Sozzint L, 215

SPanR CoLomBo 249, 253

SPALIS RomuaLDAS 428

SPELLMAN, kardinolas 437

Spindulys 296

SPINELLI 215

SPINOZA BENEDICT DE 140, 147

SPIRKIN A. G. 11, 19

SeLcraT H. 185

Spring 301

Springfield 354

SPRINGOVIČIUS
TONIJS 284

SrRoGIS JANIS 29

SREENIVASA IvENGAR K. R. 18

SRUOGIENĖ VANDA, dr. 418

SSSR 403-404 ; žr. Sovietu Sąjunga

STAHLECKER WaLTER 378, 380-381,
393

STAnLING G. 108

STAKAUSKAS Juozas, kun. dr. 189-
190, 252-253, 255-257, 296

STALINAS DžuGašviLi 307-308, 369-

(SPRINGOVIČS) AN-

370, 372, 374, 377, 395-396, 399-
400, 408, 412, 415-416, 418-419,
423

Stanford universitetas 354

STANKARA (STANCARO) FRANCESCO
195, 215

STARK WERNER 301

STARKUS ANTANAS, dr. 438

STARLING E. H. 359

STAŠINSKAS VYTAUTAS 447

STAUGAITIS JUsTINAS, prel. 290

STEBLING SUSAN 301

SrEKEL W. 323

STEPONAITIS A., kan. 189, 296

STEPONAVIČIUS K., kun. 99

STEUERNAGEL CO. 108

St. Gallen 422

Stimmen der Zeit 80

St. Louis, Mo. 168

SroBRYS J., kun. dr. 99

Stockholmas 352, 422

Strašiūnu biblioteka 391

STrRAUB O. 341, 345-346

SrRAUSZ-HurE RoBERT, prof. 304

STREICHER JULiUS 375

STRYJKOVSKIS M., kan. 212

STUKELIS EpvaRDAS, kun. 284

Stuttgartas 9, 373

Subcommittee of the Committee on
Foreign Relation 397-398

Sudargo koplyčia 231

Summi pontificaius, enciklika 168

SUNGAILA Juozas, dr. 446

SuNyYER Pr., kun. S. J. 207

Suomija 175

Suomijos Korelija 412

Supreme Lithuanian Committee of
Liberation 402, 408-409, 417; žr.
Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo
Komitetas

SuRvAaBUNO PauLIUsS 250

Surviliškio bažn. 231

SuTEMA LiūNĖ 429

Suvalkija 409

Suvažiavimo Darbai (L. K. M. Aka-
demijos) 66, 100, 190-191, 296, 438

SužiEDĖLIS ANTANAS, dr. XII, XVI,
317, 319-332, 441, 444, 4146

SUžIEDĖLIS SiMAS, prof. XI, XVI,
1, 21-41, 178, 190, 192-195, 199-
200, 215, 217-219, 221, 223, 251,
428, 446

190 KUN. R. KRASAUSKAS

SvaBE A. 422

Svierionėliu bažn. 197
Svyriu apylinkė 392

Szasz Tuomas 325-327, 332

Šakių aps. 409

ŠALKAUSKIS STASYS, prof. dr. 33-34,
99, 451. 453

Šaltinis 295, 448

ŠAPOKA ADOLFAS, prof. dr. 176, 193,
244, 250, 268-269

Šaritkos 243

Šarkiškiu k. 392

Šaukėnu bažn. 198

ŠauULYs KazrMIERAS, prel. prof. 191,
278, 281, 284, 453

Šeduvos bažn. 198

ŠErNIUS IGNAS 427, 429, 431

ŠEMETA VacLovas 209

ŠEMETOS 219

ŠEPETYS J. 190

ŠEŠPLAUKIS ALFONSAS, prof. dr. 446

Šešupė 431

Šiauliai 196, 381, 383

Šiauliu aps. 238, 381

Šiauliu getas 382

Šiauliu kalėjimas 402

Šiaurės Vakaru Kraštas 24

Šilalė 206

Šiluva 218-219, 229

Šiluvos bažn. 190, 198, 229

ŠrmuTIS L. 448

Širdietės 243

Širvintos 196

ŠkiMA ANTANAS 428-429, 431-432

ŠLAITAS VLADAS 428

ŠLEPETYTĖ-JANAČIENĖ ALDONA 446

ŠLežas P. 189, 191

ŠuuRLo E. F. 198

ŠvABAITĖ JULIJA 428

ŠvaisTAS Juozas 427, 432

ŠvARNAS 178

Švedija 175, 222, 232, 281

Švedijos apaštalas 244; žr. ANSGA-
RAS, Šv.

Šveicarija 192, 280, 448

Šveicarijos reformatai 217

Švenčionių apylinkė 392

Šv. Aleksandro bažn. Varniu parap.
211

Šv. Augustino atgailos kamauninkai
236-237, 243, 268

Šv. Bernardo bažn. Vilniuje 273

Šv. Dvasia 79, 112, 120, 122, 437,
459

Šv. Elijo bažn. Kijeve 176

Šv. Izidoriaus brolija 231

Šv. Jono Apreiškimas 84

Šv. Jono bažn. Klaipėdoje 255

Šv. Jono Krikštytojo bažn.
ronte 127

Šv. Jono Krikštytojo bažn. Vilniuje
237

Šv. Kazimiero draugija 294

Šv. Kazimiero koplyčia Vilniuje 234

Šv. Kazimiero paveikslai 309

Šv. Koncilijos kongregacija 224

Šv. Kotrynos prokatedros Petrapi-
lyje klebonas 278

Šv. Kryžiaus bažn. Vilniuje 234

Šv. Kryžiaus seserys 243

Šv. Marijos Augustinijonu vienuo-
lynas 248

Šv. Martyno koplyčia Vilniuje 268

Šv. Mergelės Marijos bažn. Vilniuje
268

Šv. Mikalojaus bažn. Klaipėdoje 255

Šv. Mikalojaus bažn. Vilniuje 265
268

Šv. Onos bažn. Vilniuje 202, 268

Šv. Petro ir Povilo bažn. Varniuose
211

Šv. Pranciškaus bažn. Vilniuje 273

Šv. Pranciškaus koplyčia Vilniaus
katedroje 269

Šv. Pranciškaus Varpelis 251

Šv. Raštas 33, 37, 74-76, 81, 83,
92, 101, 113-115, 195, 224, 225,
256; žr. Šventraštis

Šv. Sostas 278, 280, 284, 289-290,
312; žr. Apaštalu Sostas

Šv. Teofrido vienuolyno abatas 261

Šv. Tėvas VII-VIII. 433, 452

Šv. Žemė 250-252

Šventraštis 174; žr. Šv. Raštas

ŠvrTRIGAILA 271

To-

Tabakindustrie G.m.b.H 390
TaINE HyxePoLYTE ADOLPHE 157
TavLoR M. K. 341-342, 346
Talinas 252
TaLcis iš Mileto,
TaLVOLŠIAI 219
Tampa, Fla. 421, 445

graikų filosofas 4

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIUŲ RODYKLĖ 49

TAMULAITIS VYTAUTAS 427
TANNENBAUM A. 355
Tarybinė Lietuva 410
Tarybinis Mokytojas 308
Tarptautinis Raudonasis Kryžius 369
Tarpučiai 294
TARTYLA JoNAS 196;
ToRTYLOWICZ
Tartu 221; žr. Dorpatas
TaRuLIs A. N. 417
TaRULISs PETRAS 427
TaškūNAS V. K., kun. 99
Tauragė 196, 215, 237, 381
Tauragės aps. 390
Tauragės bažn. 198
Tauragės parapija 198
Tauragnų apylinkė 265
Tauta ir Žodis 206
TauTAVIčIUS A. 269

žr. BATOCKI-

Tautos Praeitis 190-191, 238
Tautos Taryba 85
Tautu Apaštalas 85; žr. PAULIUS,

apaštalas

Teatinai 243

TEILHARD DE CHARDIN PIERRE, S. J.
73, 109

Teisės mokslo sekcija (L. K. M. Aka-
domijos VI Suvažiavime) XI,
XVI, 444

Telšiai 196, 236, 383

Telšiu aps. 381

Telšių kalėjimas 407

Telšių vyskupija 314

Templininku Ordinas 179, 247

TEoODORIKAS (TaEUDORICUS) 246-248

TzoposizUs I 174

Teologijos sekcija (L. K. M. Akade-
mijos VI Suvažiavime) XI, XVI,
444

Tesolonikiečiams, pirmasis laiškas
120, 122

Teutonic Order 188; žr. Vokiečiu
ordinas

Tėviškės Žiburiai 127, 310

Tėvynės Sargas 39

Tėvu Kelias 296

Texas Reports on Biology and Medi-
cine 356

The Baltic Review 308, 422

THEIMER W. 18

THEINER A. 187, 205, 244, 247, 250-
251, 256, 258-259, 261

Theological Studies 95, 307

Theologische Literaturzeitung 107

Theology Digest 71, 95

The Staie Department Bulletin 416

Tais G., kan. 65, 72, 109

Taomas HEMERKEN A KEmPIS 129;
žr. Tomas KEMPIETIS

TaoREIDA 247-248

THoRNHILL JonN, S. M. 95

Thought 168

TrcaoMIROovas M. N.

Tiesa 383, 417, 432

Tiesos Kelias 99, 189-191, 228, 252,
295-296

Tikocinas 208, 273

Tiksliuju ir Gamtos mokslu sekcija,
(L. K. M. Akademijos VI Suvažia-
vime) XII, XV, 333, 335, 337,
439, 440-441

TiLLMANN F. 107

Tilžė 38-39, 381

Timotiejui, pirmasis laiškas 457

Tirkšliai 229

TrškEvIčiAI 193, 218

TiškEvIčIiUS JURGIS, vysk. 230-232,
235-237

Tyrimo Institutas 387

TysLIAVA Juozas 427

Tytuvėnai 236

Tytuvėnų parapija 236

Tmutorokano 176

TopEsAs, komunistas 401

Tolimieji Rytai 40, 412

ToLzis A. 408

Tocsrosus P. A. 25

Tomas AKVINIETIS, šv. 165, 252, 442

Tomas KEmePIETIS 129; žr. TaoMaAS
HEMERKEN A KEMPIS

Tomas, pranciškonas 255

Toreida 246

Torinas 107

Torontas, Ont.
453

ToRTyzOWICZ-BaTOCKI JAN 196; žr.
TARTYLA JONAS

Torunė 253

ToroRAITIS JonasS, kun. prof. dr.
189, 191, 228, 232, 236

ToUuLMIN STEPHEN 151

Tozicology and Applied Pharmacology
355

TRAIDENIS 178

175-176

127, 445-446, 451,

492 KUN. R.

TRAINIOTA 178

Trakai 218, 268, 271-272, 275

Traku apylinkė 392

Trakų klebonas 233

Traku pilis 431

Transilvanija 221

TREACY GERALD C., S. J. 168

Treblinka 372

Tretysis Reichas 384

Tridento susirinkimas 67, 215, 220,
223-228, 230, 232-235, 241

Trier 94

Triju Kryžiu susprogdinimas 308

Trinitoriai 243

Tryškiai 229

TRocCKIS-BRONSTEIN L. D. 396

TRUHRLAR C. V., S. J. 109

Trumpas Katekizmas 29

Tūbingenas 107-108, 217, 224

Tūbingeno universitetas 193

TuLaBA LaDAS, prel. dr. 447

TuLAUSKAITĖ GRAŽINA 427

TuLys ANTANAS 4927

Tumas J. 39

TuMIENĖ ELENA 428

Turachanskas 415

TukRcoT 159-160

Turkestanas 413, 415

Tverai 229

Ukmergė 407

Ukmergės aps. 200

Ukmergės bažn. 268

Ukmergės parapija 264

ULriLAs, vysk. 174

ULIckKIS BALTAZARAS, kan. 212-213

Ulm 197

UmMIASTAUSKAITE BARBORA 309; žr.
BaRBoRA UŪMIASTAUSKAITĖ

UNAMUNO 430

Unija Krewska 178; žr. Krėvos unija

United Nations 422

United States 41

University of Michigan 356

Upytės pavietas 219

Upytės valsčius 219

Upninkai (Upnicense) 197

Uralo kalnynas 415

URBANAVIČIUS KAZIMIERAS, kan. 287

URBOLIONYTĖ-PECIUKONIENĖ ANTO-
sė 393

UkRaoNAs IV, pop. 254

KRASAUSKAS

URBoNAs VI, pop. 264

URBoxAs VIII, pop. 234

Ukašas (URBšs) AnTONIIS, vysk. 284

US Congress 422

USA 315, 445, 448-449 ; žr. Jungti-
nės Amerikos Valstybės

USSR 176, 400, 417; žr.
Sąjunga

UsTrRIALOvas N.C. 25

Užbaikalis 412

Uždauguvio sritis 217

Uždauguvis 218

UžpavinYs V. 393

Užsienio Reikalų Ministerija Bonno-
jo 385

Uxkiūl 245; žr. Ikškilė

Sovietu

Vadovas 295

Vagrovico abatija 249

VaIčiULAITIS ANTANAS XII, XIV,
102, 425, 427-433, 438, 441, 446

VAINIUS ABRAOMAS, vysk. 230, 234;
žr. VoINA ABRAOMAS, vysk.

Vainius BENEDIKTAS, vysk. 233;
žr. VOoINA BENEDIKTAS, vysk.

VaIšNORA Juozas, kun. dr. M. I. C.
XIII, 191, 437, 438, 440, 442,
446-449

VAIšVILKAS 178, 258

VAITIEKŪNAS VYTAUTAS 308, 401,
405

VaAITIEKUS 245; žr. ADALBERTAS

VaiTKuUs MykoLas, kan. 278, 281,
284, 286-287, 291-292, 294, 296, 427

VairkKUS VLADAS, dr. 446

Vakarai 23, 143, 174, 175, 189, 193,
199, 301, 303, 306, 311-313, 316,
370, 408

Vakarinė Rusija 25, 173

Vakaru Afrika 353

Vakaru Bažnyčia 22; žr. Bažnyčia

Vakaru civilizacija 23

Vakaru demokratijos 411

Vakaru Europa 22-23, 25-26, 30, 32,
39, 65, 93, 173-175, 189, 252-257,
260, 368, 387

Vakaru kultūra 175

Vakarų pasaulis 23, 173, 180

Vakaru Rusija 173

VaLANčIUS MoTIEJIUS, vysk. 29, 34-
39, 41, 190-191, 198, 204-205, 244,
453; žr. WotLoNczEwsKIS M.

ASMENVARDŽIU IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 493

VaALAvIčIAI 193, 218-219

VALAVIČIENĖ KoTRYNA 236

VaLAvIčIUSs ANDRIUS 236

VaLavIčius EusTAcCHAS,
194, 219

VaLAvIčius EusTACHAS, vysk. 231,
233

VaLAvIčIiUs JERONIMAS 219

VaLDES, inkvizitorius 224

VaLENTI T. 260

VALICNAS Juozas K., dr. 446

Valkovisko aps. 270

VaLo1s HENRIKAS, karalius; žr. HEN-
RIKAS VALOIS

VaLusEv P. 31, 34

VAN DEN WYNGAERT 255

VAN ORDEN L. S. 339, 346

VaRpys VyTAUTAS, prof. dr. XIV,
438

VaRGAa BELA 422

Varmija 38, 290

Varmijos vyskupas 198, 266

Varniai 35, 211-213, 229, 231, 236

Varniu katedra 229, 231, 237

Varniu katedros kan. 202

Varniu klebonas 211

Varpas 33, 39

VaRPoDA PiLyPAS 250

Varšuva 24, 28, 31, 199-201, 207,
213, 218-219, 221, 223, 226, 233-
234, 252, 263, 287, 290, 364, 372

Varšuvos arkivyskupija 288-289

Varšuvos konfederacija 221

VasaiTis V., dr. 439

Vasario 16 gimnazija Vokietijoje 451

Vasilevo k. 265

VasyxLrUs ANDRIUS, Vilniaus vysk,
262-264, 269, 274; žr. ANDRIUS
VASYLIUS

Vasys ANTANAS, prof. dr. 446, 449

Vatikanas VII, 191, 287-290, 302-
304, 312, 315

Vatikano archyvas 204, 206, 228,
230-231, 234, 236

Vatikano I susirinkimas 69

Vatikano II susirinkimas 65, 67, 69,
71, 90-94, 98, 100, 105, 117-118,
123-124, 127, 130, 455-457

Vaza ZIGMANTAS 218, 222-223, 236,
241; žr. Zygmunt III (Vaza)

Vazos 222

VeEBLAITIS P., kun. 190, 208

senatorius

VEGA EMANUELIS, S. J. 235

Veliuona 208-209

Veliuonos klebonas 228

Veliuonos parapija 208

VENCLAUSKIENĖ ALDONA, dr. 446

Venecija 224

Vengravas 216

Vengrija 232, 396, 411

VENžiKAS MikaLosus, O. P. 272

Verbum Salutis 122

VERGERIJUS P. 217

VESPASIANAS 368

Vetera Monumenta Poloniae et Li-
thuaniae 205, 250-251, 256, 258-
259, 261

Vetera Monumenta Slavorum Merid.
247

VIANNEY JEAN-BAPTISTE-MARIA, šv.
120

Vicariate of Franciscana
Pranciškonu vikariatas

VIrpoNI P., nuncijus 227

Viduklės bažn. 198

Viduklės dv. 196

Viduklės parapija 211-212

Vidurinė Azija 412

Viduržemio jūra 174, 374

Viekšniai 231

Viekšnių bažn. 231

Viena 47-49, 53, 137, 323

Vie Spirituelle 109, 123

ViEžGAILA MIKALOJUS, vysk. 202

ViLENTAS BALTRAMIEJUS 196

ViLHELMAS iš Modenos, popiežiaus
legatas 253, 255

Vilija 214, 265, 380

Vilijampolė 382-383, 407

ViLiskIS KireRIJONAS, O. P. 202

Vilkaviškio aps. 390, 409

Vilkaviškio vyskupija 314

Vilkija 206

Vilkijos bažn. 198, 208

Vilkijos parapija 208

Vilna 195; žr. Vilnius

Vilniaus akademija 221, 225, 238-
239, 273

Vilniaus apygarda 26, 28

Vilniaus apylinkė 176, 392

Vilniaus archidiakonatas 205

Vilniaus arkivyskupija 290, 314

Vilniaus Batoro universitetas 178;
žr. Vilniaus universit.

275; žr.

494 KUN. R. KRASAUSKAS

Vilniaus bažn. 213, 265

Vilniaus getas 382, 386

Vilniaus jėzuitu kolegija 218, 221,
238

Vilniaus kalėjimas 402

Vilniaus kapitula 205

Vilniaus kapitulos kan. 211-212, 269

Vilniaus kapitulos prel. 211

Vilniaus katedra 237, 264, 268-269

Vilniaus kunigu seminarija 232

Vilniaus pilininkas 215, 218

Vilniaus pilis 267, 269

Vilniaus pranciškonai 263

Vilniaus priepilio vienuolynas 268

Vilniaus radijas 310

Vilniaus seminarija 221

Vilniaus sritis 392

Vilniaus susitarimas 271

Vilniaus Švietimo skyrius 308

Vilniaus universitetas 21, 25-27, 191;
žr. Vilniaus Batoro universitetas

Vilniaus universiteto biblioteka 263

Vilniaus vaivada 193

Vilniaus vyskupas 197, 217,
262-264, 266, 270, 287-289

Vilniaus vyskupija 197-198, 205,
213-214, 223, 225, 232-233, 237-
238, 263, 266-267, 270, 288-289

Vilniaus vyskupijos sinodai 233-234

Vilnija 392

Vilnius 24-25, 28-33, 35, 38, 100,
105-108, 117-118, 123-128, 144-
146, 190-191, 194-196, 199-206,
208, 211-213, 215-217, 219, 223,
226-227, 231-237, 260-264, 266-
268, 271-275, 278, 281, 287, 290,
305, 308, 315, 378, 381, 383, 393,
400, 405, 417, 431, 455-458 ; žr.
Vilna, Wilna

ViINcENT P. C. 353

Vincentiečiai 243

Vincentietės 243

Virbalis 236

VIRBICKIS VIKTORINAS, vysk. 203-
204, 211, 226

VirRcahow RupoLr LupwiG CARL 52

ViscoNTI H., nuncijus 204

Visitatio Liminum 225; žr. Limina
Apostolorum, Ad Limina Aposto-
lorum

Visitator Apostolicus 191

VišiNSKIS PR. 40

233,

VišNIOVECKAITĖ ELZBIETA 219

VIšNIOVECKIAI 194, 219

VIšNIOVECKIENĖ EurEMIJA 219

VrTrasS, vysk. 179, 257

Vitebskas 31, 238

Vizitietės 243

VypūNAS (SToRASTA) ViLiUs 427,
429

VyGcaNTAS VyTrauUTAS P., dr. 446

VyGaNTIENĖ M. 438

Vyresniuju Taryba (žydų) 377

Vyriausias Lietuviu Komitetas 390

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Ko-
mitetas 387, 393-394, 417, 447;
žr. Supreme Lithuanian Commit-
toe of Liberation

Vysla 179, 249

VxTrAaUTAS 189, 190, 265-267, 269-
272, 274, 279

Vytauto Didžiojo Universitetas 440

VxTENIS 184, 252, 258-260, 274

VLADIMIRAS, Kijovo kunigaikštis
175-176

Vladimiro kalėjimas 433

VLapIsLovas, Kališo kunig. 250

VLIK žr. Vyriausias Liet. Išlaisvin.
Komitetas

VNučKOoS 219

Voice of America 449

VorcER H.G. 245

VoraT J. 181, 185

VorNA ABRAOMAS, vysk.
234; žr. VAINIUS ABR.

VorNa BENEDIKTAS, vysk. 197, 233;
žr. VAINIUS BENEDIKTAS

VoiNos 218

Vokiečiu Darbininku Partija 371

Vokiečiu ordinas 179-180, 182, 188,
251-252, 254, 259-261; žr. Kry-
žiuočiu ordinas, Teutonic Orden

Vokietija 26, 41, 67, 161-162, 174-
175, 192, 246-247, 280-282, 284,
312, 370-372, 374-375, 381-382,
385-387, 428-429, 440, 447-448,
451, 453; žr. Reichas

VoLERTAS VyTAUTAS 448

Volga 27

Volynė 186

Volynės-Haličo kunigaikščiai 178

Volynės kronika 178

Vox HirpEBRAND D. 18

VoN HoRNsSTEIN X. 100

197, 230,

ASMENVARDŽIŲ IR VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ 495

VoRošiLov 405

Vulgata 224

Vulgata Clementina 225
Vulgata Sixtina 225

WanREN B. 352

WaLrTrER E. 107

WaALTHER-WITTENHEIM G. Von 253

WaLz A. 253

Wannsee, Berlyno priemiestis 374

WaRbD L. 18

Wamner Labert Research Institutas
441

Wasaga 127

Washingtonas, D.C. 168, 177, 191,
364, 385, 387, 398, 422, 433, 440,
445-447, 449, 453

WaBER LzoNHARD M. 75, 91-92

WzBER Max 301

WiuDRYCHOVSKIS 191

WeEenR M. R. 151

Wehrmacht 378, 388

WarcaEL GuoRG 216, 218

WzNDLAND H. D. 108

Westland-Berlin 245

Westminster 168

West-Ost Bewegung 388

WerTER G. A. 18

WaiTEKREAD A. N. 140, 151

Wiener Archiv fūr Geschichte des Sla-
ventums 196

Wiesbaden 199, 200, 218, 220-222

Wilkes-Barre, Pa. 167, 446

WiLLIAMSs MELvIN J. 168

Wilna 24, 173, 200, 214, 216; žr.
Vilnius

WiLsoN GzoRGE 168

WiINNINGER P. 116

Winnipegas 127

Wisconsin universitetas 447

WispoM J. 18

Wittenbergas 205, 217

Wittenbergo universitetas 193, 199-
200, 217

WosEwoDKA BERNARDAS 195

WoLrs J. 218

WoLxNEK 244

WozoNczEwsKIS M. 196, 198, 202-
203, 205, 213, 223, 228-232, 236-
237; žr. VALANČIUS MoTIEJUS,
vysk.

Worcester, Mass. 446
WoRoNECKI JAKUB 227, 233
WorscaKE Ta. 200, 218
WaicaT JonNx J., D. D. 168
WuLr 392

Wūrzburgas 101, 107, 117, 196

XX Amžius 296

ZABARSKAS STEPAS 427

ZABERMANN, kun. 38

ZacIJUS SIMONAS 194-195

ZAJANČKAUSKAS K. 296

ZAKARIJAS 113

ZAKŠEVIČIUS ANDRIUS 210

ZAKŠEVIČIUS JoNAS 210

ZakUsSOv V. V. 364

ZALĘSKI S. 235

ZaLEwsKI Bach Vox 374-375

ZaLuBAS RoMmuaLDAS, prof. dr. XV,
333, 440, 446

ZAMOJSKI J. 222

Zanavykija 401

Zapadnaja Rossija 25

Zarasai 407

Zarasu aps. 381

ZAvIša ANDRIUS 219

Zaviša JoNAS 219

Zaviša MERKELIS 219

Zaviša MykoLAS 218

ZavišaiITĖ DARATA 219

ZAvVIšAITĖ ELZzBIETA 219

ZavišaITĖ JADVYGA 219

Zavišos 193

ZECCcHINI ANTONIO, arkivysk. 289

ZarceR A. 380-382

Zeitschrift fr die Neutestamentliche
Wissenschaft und die Kunde der
ūlieren Kirche 108

Zeitschrift fūr Katholische Theologie
88

ZELLER E. A. 339, 346

ZELLER P. 341, 345

Zentralhandelsgesellschaft 390

ZILBER L. A. 353

ZrnovoEv GR. 396

ZxcmuNT III (Vaza) 220; žr. Vaza
Zigmantas

ZuNbĖ P. 410, 412, 417

Zūrichas 17, 80, 108, 374

496 KUN. R. KRASAUSKAS

Žagarė 309, 381

Žagarės bažn. 198, 229

Žagarės parapija 198

Žalgirio mūšis 181

Žarėnai 230

Žarėnų bažn. 230

Žarėnų parapija 211

Žeimių bažn. 197

Želva 270

Žemaičiai 35-36, 39, 41, 189-191,
196, 198, 202-204, 206, 213, 218,
227-229, 231-232, 234-237, 254;
žr. Žemaitija

Žemaičiu Kalvarijos 232, 236

Žemaičių kanauninkas 212

Žemaičiu kapitula 205, 213, 278-279

Žemaičiu katedra 212-213

Žemaičiu kunigų seminarija 229

Žemaičiu seniūnas 217, 219

Žemaičių sufraganija 230

Žemaičiu vyskupas 203-205, 217,
228, 230, 232-233, 277-278, 288-
290, 293, 295-297

Žemaičiu vyskupija 191, 198, 204-

208, 212-213, 223, 226, 228, 230-
232, 235-236, 238, 284, 287-288,
290, 294, 297

Žemaitija 205, 207-208, 253, 255,
277, 281, 286-287; žr. Žemaičiai

Žemgala 252

Žemgalos vyskupija 253, 255

ŽemavLYs Juozas, gydytojas 407

Ženeva 167, 194

Ženevos konvencija 369, 397

Židikiu koplyčia 231

Židinys 99, 128, 190-195, 199-200,
215, 217-218, 221, 223

ŽimkKUS LEONARDAS 427

ŽiūRAITIS Tomas, kun. dr. O. P. 449

Žydams, laiškas 109, 112

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS 193-194, 199-
201, 204-206, 216, 220, 226, 241

ŽyGIMANTAS SENASIS 199

Ž.J. 296; žr. ŽviLBUTIS-PRUNSKIS

Žmogaus Teisiu Dekleracija 398

Žukov G. K. 373

ŽvILBUTIS-PRUNSKIS 296 ; žr. PRUN-
sKIS, J., kun. dr.

LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS LEIDINIAI

Suvažiavimo Darbai, I tomas, 542 psl., Kaunas 1933 Išsemta
Suvažiavimo Darbai, II tomas, 486 psl., Kaunas 1936 Išsemta
Suvažiavimo Darbai, III tomas, 526 psl., Kaunas 1939 Išsemta

Suvažiavimo Darbai, IV tomas, XV-321 psl., Roma 1961 6 dol.
Suvažiavimo Darbai, V tomas, XVI-647 psl., Roma 1964 10 dol.
Suvažiavimo Darbai, VI tomas, XVI-496 psl., Roma 1969 10 dol.
Suvažiavimo Darbai, VII tomas, (spausdinamas)

Metraštis, I tomas, VIII-374 psl., Roma 1965 6 dol.
Metraštis, II tomas, VIII-370 psl, Roma 1966 6 dol.
Metraštis, III tomas, VIII-410 psl, Roma 1967 7 dol.
Metraštis, IV tomas, VIII-624 psl., Roma 1968 10 dol.

Metraštis, V tomas, apie 600 psl. (spausdinamas)
Metraštis, VI tomas, (ruošiamas spaudai)
A. DAMBRAUSKAS-JAKšTAS, Užgesę Žiburiai, XVI-502 psl.,

Kaunas 1930 Išsemta
A. Kučas, Kunigas Antanas Staniukynas, XVI-208 psl.,
Roma 1965 4 dol.

J. ERETas, Profesorius Dr. Kazys Pakštas (spausdinama)
J. VaišmoRA, Marijos Garbinimas Lietuvoje, 445 psl.,

Roma 1958 5 dol.
Ic. SKRUPSKELIS, Lietuviai XVIII amžiaus vokiečiu
literatūroje, XIX-172 psl., Roma 1967 4 dol.

Užsakymus siusti šiuo adresu :

L. K. Mokslo Akademijos Reikalų Vedėjui
Piazza della Pilotta 4
00187 Roma
ITALY